Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vikreda“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. balandžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-379-853/2022 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vikreda“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vikreda“ priteisti 780,00 Eur nuostolių, 6 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas ir visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 18,00 Eur žyminį mokestį ir 252,36 Eur už pateikiamų priedų vertimą į valstybinę kalbą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

16. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

17. Eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, jog 2020 m. balandžio 8 d. 21.30 val. Vokietijoje, dėl D. S., gim. 1973 m. lapkričio 4 d., vairavusio Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę – vilkiką, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, t. y. kliudė kitą stovinčią transporto priemonę. Iš valstybės įmonės Regitra informacijos apie transporto priemonę matyti, kad transporto priemonės MAN TGX, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoja eismo įvykio dieną buvo atsakovė UAB „Vikreda“, todėl ji buvo atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Iš 2020 m. rugsėjo 29 d. elektroninio laiško, matyti, jog atsakovės atstovas atsakydamas į ieškovo paklausimą, nurodė, jog aikštelėje vairuotojas bandydamas prisiparkuoti kliudė puspriekabės tentą. Iš byloje esančios Žalos, patirtos užsienio šalyje įvykusiame įvykyje, atlyginimo tarnybos 2020 m. rugpjūčio 25 d. rašto matyti, kad už eismo įvykį yra atsakinga Lietuvoje registruota transporto priemonė (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuri atsitrenkė į stovinčią Belgijoje registruotą priekabą (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

18. Iš 2020 m. rugpjūčio 21 d. draudimo atstovo ir nuostolius atlyginančios organizacijos Baloise Insurance elektroninio laiško, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ 2020 m. birželio 11 d., 2020 m. liepos 1 d. elektroninio laiško, matyti, kad atsakovei priklausanti transporto priemonė MAN TGX, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

19. Iš Belgijos garantinio fondo 2021 m. sausio 14 d. reikalavimo atlyginti žalą, Susitarimo dėl galutinio žalos, kurią padengia kaltininkas, nustatymo matyti, kad Belgijos garantinis fondas pareikalavo, kad ieškovas sumokėtų 780 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro 580 Eur kompensacija ir 200 Eur administravimo mokestis, paskaičiuotas, remiantis 2002 m. balandžio 29 d. Susitarimu tarp žalų atlyginimo institucijų ir garantinių fondų.

20. Iš ieškovo 2021 m. vasario 8 d. rašto ir 2021 m. vasario 8 d. lėšų pervedimo nurodymo matyti, kad ieškovas atsižvelgdamas, kad eismo įvykis įvyko Vokietijoje (kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, tiek Vokietijos, tiek Belgijos nacionalinis draudikų biuras yra pasirašę Biurų tarybos Vidaus nuostatus) ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone bei vadovaudamasis 2002 m. balandžio 29 d. Susitarimu tarp žalų atlyginimo institucijų ir garantinių fondų, Belgijos garantinis fondas, kuris vykdo Žalų atlyginimo institucijos bei Garantinio fondo funkcijas, atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą 780,00 Eur ir pateikė reikalavimą ieškovui dėl žalos sumos atlyginimo, atlygino Belgijos garantiniam fondui 780,00 Eur žalą.

Dėl Vidaus nuostatų taisyklių taikymo, jų galiojimo tretiesiems asmenims

21. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Vidaus nuostatų taisykles apeliantei.

22. Byloje kilo ginčas dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės savininko civilinės teisinės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, kai Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės (Belgijos) transporto priemonių draudikų biurui reikalaujamą sumą, pareiškė regresinį reikalavimą dėl išmokėtos sumos grąžinimo iš neapdrausto ir atsakingo už žalą automobilio savininko.

23. 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečiui rekomendavus Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo buvo sukurta žaliosios kortelės sistema. Ši sistema užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta Europos Sąjungos (toliau – ES) antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103 dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas.

24. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad eismo įvykis, dėl kurio ieškovo buvo prašoma atlyginti žalą, įvyko Vokietijoje, tačiau eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo buvo ES valstybėje narėje (Belgijoje) reziduojantis asmuo. Belgijos nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta teisė joje nuolat reziduojantiems asmenims (patyrusiems žalą kitose ES valstybėse įvykusių eismo įvykių metu), nesikreipiant dėl žalos atlyginimo į už eismo įvykį atsakingą asmenį, ar į eismo įvykio valstybės nacionalinį draudikų biurą, grįžti į Belgiją ir dėl eismo įvykyje patirtos žalos atlyginimo kreiptis į Belgijos garantinį fondą (kuris vykdo Žalų atlyginimo institucijos bei Garantinio fondo funkcijas).

25. Pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų, paskelbtų Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimu dėl direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo 2003/564 1 straipsnio šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalis kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017)

26. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalis įtvirtina, kad nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai (Vidaus nuostatai) yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į Vidaus nuostatų tikslą, juose įtvirtintas žalos administravimo taisykles, transporto buveinės vietos draudikų biurui nustatytas pareigas ir kt., taip pat atsižvelgiant į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalies nuostatas, yra ne sykį pažymėta, kad Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios išimtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu, nes būtent jiems Vidaus nuostatais nustatomos tam tikros teisės ir pareigos administruojant žalą dėl transporto priemone, kurios registracijos vieta yra kitoje žaliosios kortelės valstybėje nei eismo įvykio vieta, padarytos žalos, nustatoma tokios žalos administravimo procedūra. Vidaus nuostatai yra dokumentas, skirtas nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimui, kuris saisto nacionalinius draudikų biurus, o kitų asmenų teisės ar pareigos juose neįtvirtintos ir biurų santykių su tokiais asmenimis nereguliuoja, todėl Vidaus nuostatai negali būti taikomi tretiesiems (galimai už eismo įvykį atsakingiems) asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 28, 31 punktus; kt.).

27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas Vidaus nuostatus teisingai nustatė, kad eismo įvykio vietos draudikų biuras (Vokietijos) administravo žalą transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro (Belgijos) interesais, ir kad eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, o Lietuvos draudikų biuras, vadovaujantis Vidaus nuostatais, yra įpareigotas atlyginti eismo įvykio vietos valstybės biuro nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 6 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis). Apeliacinės instancijos nenustatė apelianto nurodytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teismų praktiką ir Vidaus nuostatas taikė atsakovei, priešingai, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vidaus nuostatais vertindamas valstybių draudikų biurų santykius ir vertindamas, ar ieškovė turėjo pareigą atlyginti Belgijos garantiniam fondui žalą.

Dėl apeliantės nedalyvavimo žalos administravime

28. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog ji, apeliantė nedalyvavo žalos administravime ir negalėto teikti prieštaravimus, todėl buvo pažeistas teisingumo principas.

29. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota. Atsakingas už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, asmuo privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti Biurui, priešingu atveju žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas jam nedalyvaujant. Asmuo, dėl kurio sukelto eismo įvykio yra mokama išmoka, turi pateikti Biurui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).

30. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nei Vidaus nuostatuose, nei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nėra nustatytos eismo įvykio vietos draudikų biuro ar Lietuvos draudikų biuro pareigos informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą, galima situacija, kai į eismo įvykį patekęs transporto priemonės valdytojas nemano esąs atsakingas už eismo įvykį, o apie įvykusią žalos administravimo procedūrą, jos metu priimtus sprendimus ir nukentėjusiems asmenims sumokėtas sumas sužino tik Lietuvos draudikų biurui pateikus reikalavimą jas grąžinti ir (ar) pareiškus regresinį reikalavimą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 42–43 punktai).

31. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad apeliantės darbuotojas po eismo įvykio užpildė eismo įvykio deklaraciją, byloje nėra duomenų, kad apeliantei nebuvo žinoma apie eismo įvykį, todėl atsižvelgiant į tai, kad apeliantė, būdama atsakinga už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, pažeidė pareigą per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti ieškovei (Biurui), todėl pagrįstai žalos administravimo ir atlyginimo klausimas buvo sprendžiamas nedalyvaujant apeliantei ir nelaikytina, kad apeliantei nedalyvaujant žalos administravimo procese buvo pažeistas teisingumo principas, juo labiau, kad pagal Vidaus nuostatus, trečiasis asmuo į žalos administravimą nėra įtraukiamas. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė turėjo galimybę pasinaudoti procesine teise teikti byloje įrodymus atsikirtimams pagrįsti. ( CPK 142 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis).

Dėl žalos atlyginimo dydžio

33. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 dalį nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, kaip yra nustatyta nagrinėjamu atveju. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad biuras turi atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens išmokėtos pinigų sumos.

34. Kasacinis teismas yra taip pat yra išaiškinęs, kad Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies pagrindu reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovo, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, t. y. dvi sąlygas: 1) transporto priemonės savininko civilinės teisinės atsakomybės sąlygas, 2) aplinkybę, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą. Tai, kad išmoka buvo išmokėta, atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas. Tais atvejais, kai Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2018 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018). Lietuvos draudikų biuras eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtas sumas atlygina tarpusavio pasitikėjimo principo pagrindu ir, kai yra įvykdytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nurodytos sąlygos, įstatymo pagrindu įgyja teisę reikalauti, kad eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas grąžintų atsakingas asmuo (asmenys).

35. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad ji neturėjo objektyvios galimybės surinkti ieškovo argumentus paneigiančius dokumentus, o iš karto po įvykio rinkti įrodymus, neturėjo pareigos.

36. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, kad bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018).

37. Nagrinėjamu atveju ginčo nėra, kad 2020 m. balandžio 8 d. 21.30 val. Vokietijoje, dėl apeliantės darbuotojo D. S., vairavusio Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę – vilkiką MAN TGX, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės darbuotojas, kliudė Belgijoje registruotą priekabą, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio dieną atsakovei priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Iš byloje esančios remonto ekspertizės ataskaitos matyti, kad Eismo įvykio metu Belgijoje registruota puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadinta – pažeistas puspriekabės tentas „dešinėje gale“. Puspriekabė buvo remontuojama ir remonto darbų kaina – 758 Eur plius PVM, kurią sudaro: laikini darbai – tento užsandarinimas 75 Eur, laikino tento užsandarinimo medžiagos 25 Eur; galutiniai remonto darbai – galutinio tento remonto darbų medžiagos 30 Eur, įtempimo įtaisai 78 Eur; darbas (valandinis užmokestis 50 Eur) – tento remontas dešinėje gale 550 Eur.

38. Nukentėjusios transporto priemonės savininkas pirmiausia kreipėsi į kasko apsaugą suteikusią draudimo įstaigą „Balouse Insurance“, kuri, kaip matyti iš 2020 m. rugpjūčio 21 d. elektroninio laiško, į atliekamą eismo įvykio tyrimą kvietė atvykti atsakovės užpildytoje deklaracijoje ir pateiktame draudimo polise nurodytą draudimo bendrovę AAS „BTA Baltic Insurance Company“, tačiau paaiškėjus, kad draudimo polisas buvo suklastotas ir transporto priemonė neturėjo galiojančio draudimo (AAS „BTA Baltic Insurance Company“ 2020 m. liepos 1 d. elektroninis laiškas), nukentėjęs asmuo dėl pagal kasko sutartį neatlygintų išlaidų (500 Eur išskaitos grąžinimo) ir 80 Eur išlaidų patirtų dėl negalėjimo naudotis puspriekabe kreipėsi į Belgijos garantinį fondą, kuris apie eismo įvykį pranešė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Kaip matyti iš 2020 m. rugsėjo 15 d. elektroninio laiško, ieškovas pranešė atsakovei apie pradėtą žalos administravimo procedūrą, atsakovė UAB „Vikreda“ 2020 m. rugsėjo 29 d. elektroniniame laiške nurodė, kad vairuotojas paaiškino, jog parkuodamasis aikštelėje kliudė puspriekabės tentą, taip pat atsakovė išreiškė nesutikimą su paskaičiuota remonto darbų suma.

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, nors apeliantė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nesutiko su žalos dydžiu, tačiau į bylą nepateikė savo žalos paskaičiavimo, tik išreiškė abejonę, jog nurodyta žala viršija realius nuostolius. Pirmosios instancijos teismas ištyręs bylos medžiagą konstatavo, kad ieškovo išmokėta suma susideda iš 500 Eur kasko sutarties išskaitos, 80 Eur puspriekabės prastovos išlaidų bei 200 Eur žalos administravimo mokesčio, kurį taikė Belgijos garantinis fondas, remdamasis Biuro tarybos 37-osios generalinės asamblėjos sprendimų ir rekomendacijų 1, 2 punktais patvirtinto mokėtinų administravimo mokesčių dydžiu, kuris apskaičiuojamas remiantis 15 procentų dydžio nuo konkrečiai nustatytos žalos sumos, kuris siekia minimalų 200 Eur arba maksimalų 3500 Eur dydį.

40. Kaip matyti iš remonto ekspertizės ataskaitos bendra žalos suma be PVM yra 758 Eur, nukentėjusiojo draudimo bendrovė taikė 500 Eur išskaitą (lengvatą), todėl Belgijos garantinis fondas nukentėjusiajam asmeniui atlygino šią 500 Eur išskaitą bei 80 Eur patirtą nuostolį dėl puspriekabės prastovos. Pažymėtina, kad ieškovo sumokėtas Belgijos garantiniam fondui 200 Eur žalos administravimo mokestis neapima nukentėjusiajam asmeniui išmokėtos sumos dėl patirtos žalos, ir šis mokestis, kaip nurodyta šios nutarties 39 punkte, buvo sumokėtas Belgijos garantiniam fondui, kurį Belgijos garantinis fondas apskaičiavo ir pareikalavo sumokėti už žalos administravimą, remiantis Biuro tarybos 37-osios generalinės asamblėjos sprendimų ir rekomendacijų 1, 2 punktais patvirtinto mokėtinų administravimo mokesčių dydžiu.

41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčo eismo įvykis įvyko Vokietijoje, todėl įvykio tyrimui, žalos administravimo, remonto taisyklėms buvo taikoma Vokietijos teisė ir susiklosčiusi praktika.

42. Ieškovė kartu su dubliku yra pateikusi į bylą Vokietijos teisės aktus ir teismų praktiką, susijusius su administruojamu eismo įvykiu.

43. Pagal Vokietijos Civilinio kodekso (vok. BGB) 249 straipsnį, kuris reglamentuoja žalos atlyginimo pobūdį ir dydį, atsakingas už žalos atlyginimą asmuo privalo atkurti tokią būklę, kuri buvo iki įvykio, sukėlusio žalą (1 dalis). Vadovaujantis Vokietijos Aukščiausiojo Civilinio teismo (BGH) sprendimu BGH, 06.11.1973-VI ZR 1/73, trečioji šalis pagal Vokietijos Civilinio kodekso (vok. BGB) 249 straipsnį gali reikalauti kompensacijos už visas dėl eismo įvykio patirtas išlaidas. Tai yra ne tik transporto priemonės remonto išlaidos, bet ir ekspertizės išlaidos, teisinės išlaidos, nuvertėjimas, prastovos remonto metu ir kt. Atsakinga už žalos padarymą šalis privalo atkurti tokią būklę, kuri būtų, jeigu nebūtų įvykusios aplinkybės, sukėlusios žalą.

44. Teisinis pagrindas pareikšti pretenziją dėl prastovos yra Vokietijos įstatymas BGB 251 straipsnis, kuris nustato, kad atsakingoji šalis privalo trečiajai šaliai sumokėti kompensaciją, jei nepavyksta atkurti ankstesnės būklės. Vadovaujantis Vokietijos Aukščiausiojo Civilinio teismo (BGH) sprendimu BGH, 2013-0215 -VI ZR 363/11, kompensacija mokama už laikotarpį, kai apgadinta transporto priemone nebuvo galima naudotis (remontui ar atkūrimui reikalingo laiko trukmė, įskaitant žalos nustatymo laiką, ir, jei reikia, atitinkamo laiko, reikalingo apsvarstymui, trukmę.

45. Pirmosios instancijos teismas išanalizavęs byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, į bylą pateiktu Vokietijos teisiniu reglamentavimu, Vidaus nuostatais pagrįstai nustatė, kad ieškovo pateikti įrodymai patvirtina eismo įvykio ir žalos apskaičiavimo aplinkybes, kurių apeliantė, iš esmės išreikšdama tik abejones dėl žalos apskaičiavimo aplinkybių, nepaneigė, nors tokio pobūdžio bylose atsakovui nepakanka reikšti vien abejones dėl ieškovo pateiktų įrodymų, užsienio teisės turinio ir pan.

46. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas įrodė savo regresinio reikalavimo pagrįstumą ir teisėtumą, juolab, ieškinio reikalavimai buvo grindžiami išimtinę kompetenciją turinčio subjekto, t. y. Belgijos garantinio fondo pateiktais įrodymais ir Vokietijos teisės aktų nuostatomis, kurių apeliantė iš esmės neginčijo ir neįrodinėjo, kad užsienio valstybės išimtinę kompetenciją turinti institucija žalos administravimą sureguliavo ne pagal eismo įvykio valstybėje galiojantį teisinį reglamentavimą.

Dėl bylos procesinės baigties

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, reglamentuojančias nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir jų įtaką tretiesiems asmenims, žalos atlyginimo principus, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigą bei įrodymų vertinimą, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

48. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.