Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „KP Logistic“, V. K. transporto įmonės ir V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. rugpjūčio 27 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1587-476/2020 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. K. , V. K. transporto įmonei, uždarajai akcinei bendrovei „KP Logistic“, trečiajam asmeniui H. S. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

4. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

5. Byloje kilo ginčas dėl neapdraustos privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu transporto priemonės savininko ir jos valdytojo atsakomybės bei žalos dydžio, įrodymų vertinimo.

6. Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl apeliantės V. K. transporto įmonės darbuotojo H. S., vykdant darbo pareigas, vairavusio transporto priemonę DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės, 2018 m. liepos 23 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio metu transporto priemonė DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio dieną UAB atsakovė UAB „KP Logistic“ buvo transporto priemonės DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė, t. y. atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą.

7. Vokietijos transporto priemonių draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos vidaus nuostatais (paskelbtais Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimu dėl direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo 2003/564 priedas, 1 papildymas) (toliau – Vidaus nuostatai), sureguliavęs ir atlyginęs nukentėjusiam asmeniui eismo įvykio metu, padarytą žalą, remdamasis Vidaus nuostatų 5 straipsniu, 2018 m. spalio 11 d. raštu, pareikalavo iš ieškovo dėl eismo įvykio atlyginti 12 028,34 Eur žalą, kurią sudaro 10 402,51 kompensacija, 65,45 Eur išorės paslaugos ir 1 560,38 Eur administravimo mokestis. Ieškovas, vadovaudamasis Vidaus nuostatų 5 straipsniu ir TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, 2018 m. gruodžio 4 d. lėšų pervedimo nurodymu Vokietijos transporto priemonių draudikų biurui sumokėjo 12 028,34 Eur sumą. Taip pat Vokietijos transporto priemonių draudikų biuras, galutinai sureguliavęs ir atlyginęs nukentėjusiam asmeniui eismo įvykio metu, padarytą žalą, remdamasis Vidaus nuostatų 5 straipsniu, 2019 m. kovo 15 d. raštu pareikalavo iš ieškovo dėl eismo įvykio atlyginti 10 180,33 Eur žalą, kurią sudaro 8 879,24 kompensacija ir 1 301,09 Eur administravimo mokestis. Ieškovas, vadovaudamasis Vidaus nuostatų 5 straipsniu ir TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, 2019 m. gegužės 13 d. lėšų pervedimo nurodymu Vokietijos transporto priemonių draudikų biurui sumokėjo 10 180,33 Eur sumą. Iš viso ieškovas dėl eismo įvykio Vokietijos transporto priemonių draudikų biurui sumokėjo 22 208,67 Eur sumą.

8. Atsižvelgdamas į tai, jog eismo įvykio metu atsakovei UAB „KP Logistic“ priklausanti transporto priemonė, kurią atliekant darbo funkcijas valdė atsakovės V. K. transporto įmonės darbuotojas, nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, bei remdamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, ieškovas 2018 m. rugpjūčio 1 d., 2019 m. gegužės 23 d. pretenzijomis pareikalavo iš atsakovo V. K. transporto įmonės ir 2019 m. gegužės 23 d., 2019 m. birželio 25 d. pretenzijomis pareikalavo iš atsakovės UAB „KP Logistic“ grąžinti išmokėtą 22 208,67 Eur sumą. Atsakovai pretenzijose nurodytos sumos nustatytu terminu nesumokėjo.

Dėl atsakovų atsakomybės

9. Atsakovai apeliaciniame skunde kelia atsakovų transporto priemonės valdytojos V. K. transporto įmonės ir įmonės savininko V. K. atsakomybės klausimą ir teigia, kad nagrinėjamu atveju turėtų atsakyti transporto priemonės savininkė UAB „KP Logistic“, kuri buvo atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą.

10. CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmens turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą – atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad skolininkų pareiga yra solidari, jeigu prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.

11. TPVCAPDĮ 4 straipsnyje įtvirtinta transporto priemonės savininko pareiga sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Už draudimo sutarties sudarymą atsakingi asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis). Ieškovas atsakovų civilinę atsakomybę kildina būtent iš šios pareigos pažeidimo.

12. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl atsakomybės taikymo, kai privalomuoju draudimu neapdrausto automobilio savininkas ir valdytojas yra du skirtingi fiziniai asmenys, išaiškinta, kad atgręžtinis draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims, už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).

13. Faktinio didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir valdymą jam neteisėtai perleidusio asmens veiksmai yra skirtingo pobūdžio, savarankiški, atlikti skirtingu laiku – faktinio valdytojo atsakomybė kildinama tiesiogiai iš eismo įvykio sukėlimo, o valdymą perleidusio asmens – iš viešosios teisės normose nustatytos pareigos pažeidimo, lemiančio perleidimo neteisėtumą.

14. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalyje pateiktą sąvoką transporto priemonės valdytoju, t. y. atsakingu už žalos padarymą asmeniu, pripažįstamas asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę; transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai šalis sieja darbo teisiniai santykiai, didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir kartu atsakingu už žalos padarymą asmeniu pripažintinas darbdavys. Darbuotojas, vairavęs transporto priemonę autoavarijos metu, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2012).

15. Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „KP Logistic“, būdama transporto priemonės savininke, leidusi atsakovei V. K. transporto įmonei naudoti transporto priemonę, neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą – neleisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Atsakovė V. K. transporto įmonė, žinodama, kad transporto priemonės savininkė atsakovė UAB „KP Logistic“ nėra sudariusi dėl perleistos naudoti transporto priemonės DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, leido transporto priemonę valdyti savo darbuotojui H. S., dėl kurio kaltės įvyko eismo įvykis ir buvo padaryta žala trečiajam asmeniui. Atsakovę V. K. transporto įmonę ir H. K. eismo įvykio metu siejo darbo teisiniai santykiai, todėl didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir kartu atsakingu už žalos padarymą asmeniu pripažintina V. K. transporto įmonė. Pažymėtina, kad atsakovė V. K. transporto įmonė byloje neginčijo fakto, kad jai buvo žinoma aplinkybė, jog transporto priemonė DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jos savininkės nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė valdė ir leido vairuoti transporto priemonę savo darbuotojui, dėl kurio kaltės įvyko eismo įvykis, žinodama, jog transporto priemonė nėra apdrausta privalomuoju draudimu, pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą transporto priemonės valdytojui nesinaudoti ir neleisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.

16. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykio metu žala buvo padarytą neapdrausta transporto priemone, todėl, vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, ieškovas turi teisę tiek iš atsakovės UAB „KP Logistic“, neįvykdžiusios pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, ir transporto priemonės valdytojos atsakovės V. K. transporto įmonės, atsakingos už žalos padarymą, reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims, už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, t. y. šiuo atveju atsakoves UAB „KP Logistic“ ir V. K. transporto įmonę sieja solidari atsakomybė.

17. CK 6.6 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta kreditoriaus teisė iš solidarių skolininkų reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės UAB „KP Logistic“ ir V. K. transporto įmonė yra solidariai atsakingos už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, ieškovas pagrįstai reikalauja iš abiejų atsakovių solidariai įvykdyti prievolę.

18. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis. Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – Individualių įmonių įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Individuali įmonė kaip kiekvienas juridinis asmuo yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis), todėl, kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnis, CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėju yra fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato CK, Individualių įmonių įstatymo bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalys). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis).

19. Atsakovė V. K. transporto įmonė yra individuali įmonė ir ji laikoma neribotos civilinės atsakomybės juridiniu asmeniu. V. K. transporto įmonės savininkas ir vadovas nuo 2001 m. balandžio 13 d. yra atsakovas V. K.. Įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriumi pagal atsiradusias prievoles, atsakovui V. K. , kaip individualios įmonės savininkui, tenka subsidiari prievolė atsiskaityti už įmonės skolas, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas V. K. yra subsidiariai atsakingas su atsakove V. K. transporto įmone už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, todėl ieškovas pagrįstai reikalauja iš atsakovės V. K. transporto įmonės priteisti žalą subsidiariai su atsakovu V. K..

Dėl ieškovo reikalaujamo atlyginti žalos dydžio pagrįstumo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo

20. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. prejudiciniame sprendime pažymėjo, kad nors ES draudikų biurai sutiko laikytis Vidaus nuostatų, ir tai buvo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo direktyvų įsigaliojimo sąlyga, šie nuostatai laikytini ne ES teisės šaltiniu, o žaliosios kortelės sistemos dalimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog egzistuoja dvi tarpvalstybinį elementą turinčios sistemos, reguliuojančios kai kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo aspektus, todėl nacionalinis teismas kiekvienoje konkrečioje byloje turi įvertinti, pagal kurią iš sistemų yra reiškiamas (atgręžtinis) reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir kurių teisės aktų – ES motorinių transporto priemonių direktyvas įgyvendinančios nacionalinės teisės ar žaliosios kortelės sistemos – nuostatos yra aktualios byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 25 punktas).

21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad eismo įvykis, dėl kurio ieškovo buvo prašoma atlyginti žalą, įvyko Vokietijoje. Vokietijos transporto priemonių draudikų biuras veikia pagal žaliosios kortelės sistemą, taigi Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras regresinį reikalavimą atsakovams dėl žalos atlyginimo, reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reguliuojančiais teisės aktais.

22. Remiantis Vidaus nuostatų 1 straipsniu, šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 28 punktas).

23. Eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, o Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, vadovaujantis Vidaus nuostatais, yra įpareigotas atlyginti eismo įvykio vietos valstybės biuro nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 6 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis).

24. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka mokama, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Lietuvos Respublikos draudikų biuras, išmokėjęs išmoką pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

25. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad Biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. pirmiau nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Biuro draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51–52 punktai).

26. Tokio pobūdžio bylose ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 36 punktas).

27. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 54 punktas). Todėl tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo. Ieškovui tenka pareiga pateikti, be kita ko, transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, jos apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą, o atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 31 punktas).

28. Iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 2018 m. rugpjūčio 7 d. rašto Dėl informacijos pateikimo Nr. S-10219-18-(5.10) nustatyta, kad atsakovė UAB „KP Logistic“ buvo informuota apie pradėtą žalos administravimo bylą dėl 2018 m. liepos 23 d. įvykusio eismo įvykio, taip pat ieškovas minėtame rašte prašė atsakovės pateikti informaciją dėl eismo įvykio ir įspėjo, kad nepateikus paaiškinimo žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas atsakovei UAB „KP Logistic“ nedalyvaujant. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje atsakovės UAB „KP Logistic“ ir V. K. transporto įmonė neginčijo aplinkybės, jog joms buvo žinoma apie eismo įvykį, todėl tiek UAB „KP Logistic“ kaip eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės savininkė, tiek V. K. transporto įmonė, būdama tiesiogiai atsakinga už dėl jos darbuotojo kaltės įvykusį eismo įvykį, turėjo pareigą domėtis eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, teikti paaiškinimus ir kitą informaciją susijusią su eismo įvykiu. Be to, TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta atsakingo už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą asmens pareiga per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti Biurui. Byloje nėra duomenų, kad šią pareigą atsakovė UAB „KP Logistic“ būtų įvykdžiusi. Pažymėtina, kad atsakovės į bylą taip pat nepateikė įrodymų, kad jos, žinodamos apie eismo įvykį ir būdamos aktyvios, būtų kreipusios į eismo įvykio metu nukentėjusį asmenį ir pasidomėjusios kilusia žala.

29. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovėms buvo žinoma apie Vokietijoje įvykusį eismo įvykį, be to atsakovei UAB „KP Logistic“ ieškovas pasiūlė dalyvauti žalos administravimo procese, tačiau atsakovės elgėsi nerūpestingai ir pasyviai, nesidomėjo žalos administravimo procesu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės žinodamos apie žalos administravimo procesą, galėjo juo domėtis bei teikti paaiškinimus, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad apie Vokietijoje vykstantį eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą atsakovai nebuvo informuoti, kad 2018 m. rugpjūčio 7 d. pranešimas nors ir buvo parengtas ir pasirašytas, tačiau nėra jokių duomenų, kad minėtas pranešimas būtų išsiųstas atsakovams ar vienam iš atsakovų, ar kad atsakovai jį būtų gavę ir pan., atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nesudaro pagrindo apeliantų argumentus vertinti pagrįstai bei padaryti išvadas, kad teismas, priimdamas sprendimą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles padaręs išvadą apie atsakovų aktyvumą žalos administravimo procese.

30. Nagrinėjamu atveju, nežiūrint to, kad atsakovei UAB „KP Logistic“ buvo suteikta galimybė dalyvauti žalos administravimo procese, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės prieštaravimus dėl žalos dydžio vertino regresinio ieškinio byloje.

31. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovui, kuris teigia esant tokias sąlygas ir yra suinteresuotas sumažinti savo atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, 41 punktas). Todėl atitinkamai atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones, kad nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jam tenka našta Europos Sąjungos valstybės narės teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą.

32. Apeliantai teigia, kad ieškovas nepateikė Vokietijos teisės aktų, kurie reglamentuotų išvestinių, hipotetinių išlaidų atlyginimą, t. y. negalėjimo naudotis automobiliu ir advokato išlaidų atlyginimą, be to teismas sprendime nenurodė teisės normų, kuriomis remiantis į atlygintiną žalą įskaičiuotinas laikotarpis, kai apgadinta transporto priemone nebuvo galima naudotis.

33. Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 straipsnyje numatyta transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jei valdant motorinę transporto priemonę ar priekabą, kuri yra skirta tempti motorinę transporto priemonę, žūsta žmogus, sužalojamas žmogaus kūnas ar sveikata arba sugadinamas materialinis objektas, valdytojas privalo atlyginti nukentėjusiajam dėl to kilusią žalą.

34. Iš ieškovo pateikto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. VI ZR 37/11 nustatyta, kad Vokietijos teismų praktikoje pripažįstama, jog tokiu atveju, jei žalos dėl eismo įvykio atlyginimo procese nėra pateikta įrodymų pagrindžiančių telefono pokalbių, laiškų rašymo ar transporto išlaidų, paprastai nereikalaujama didesnio išdėstymo ir teismų praktika nukentėjusiajam pripažįsta fiksuoto tarifo išmokas, net jei susiję faktai konkrečiu atveju nėra įrodyti (minėto sprendimo 14 c punktas). Vokietijos civilinio kodekso 249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog asmuo įpareigotas atlyginti žalą, privalo atkurti tokią būklę, kokia būtų, jei nebūtų įvykusios žalos atlyginimo prievolę sąlygojančios aplinkybės. Į bylą ieškovo pateiktoje Vokietijos teismų praktikoje CK 1973-11-06 – VI ZR 1/73 nurodyta, kad žalos atlyginimo dydis nustatomas vadovaujantis Vokietijos civilinio kodekso 249 straipsniu – kaltininkui tenka prievolė kompensuoti nukentėjusiajam (nuomotojui) už pakaitinį automobilį sumokėtas sumas. Taip pat Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendime Nr. VI ZR 363/11 konstatuota, kad reikalavimas atlyginimui dėl galimybės eksploatuoti transporto priemonę netekimo, remiasi transporto priemonės eksploatuoti netinkamos būklės trukme, t. y. transporto priemonės remontui ar atkūrimui reikalinga laiko trukme, įskaitant žalos nustatymo laiką, ir jei reikia laiko, reikalingo apsvarstymui, trukme.

35. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas neturi teisės reikalauti nuostolių atlyginimo. Už visas dėl eismo įvykio patirtas išlaidas ir jei nukentėjęs nepateikia įrodymų apie išlaidas transportui, telefono pokalbiams, laiškų siuntimui, nukentėjusiajam šios išlaidos atlyginamos, paskaičiuojant fiksuoto tarifo išmokas, ieškovas turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo. Taigi, pagal Vokietijos teisę prie transporto priemonės žalos yra priskaičiuojamos transporto priemonės remonto išlaidos, pakaitinio automobilio nuomos išlaidos arba negalėjimo naudotis automobiliu išlaidos, prekinės vertės sumažėjimas, techninės ekspertizės išlaidos, teisininkų išlaidos, bendrosios išlaidos. Sutiktina su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytomis aplinkybėmis, argumentais, kad pakaitinio automobilio nuomos išlaidos atlyginamos pagal faktą, o negalėjimas naudotis automobiliu nustatomas eksperto, ir šios išlaidos atlyginamos vietoje pakaitinio automobilio nuomos išlaidų. Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad teismas visiškai nesigilino kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu ieškovas grindžia aplinkybes dėl reikalaujamų nuostolių atlyginimo, nesiaiškino kokie konkrečiai ieškovo pateikti Vokietijos teisės turinio dokumentai šias aplinkybes įrodo, taip pat, kad teismas sprendime nepateikė argumentuotos pozicijos, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis buvo visiškai patenkintas ieškovo ieškinys. Teisėjų kolegijai nėra teisinio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimus dėl teismo sprendimo motyvavimo.

36. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantai sutiko atlyginti ieškovei 12 028,34 Eur sumą, tačiau ginčija likusią dalį reikalaujamos žalos atlyginimo, t. y. 10 180,33 Eur sumą. Tačiau nors ir sutiko su konkrečia suma, jos neatlygino, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi. Bylos duomenimis ieškovas nuostoliams dėl eismo įvykio atlyginti iš viso išmokėjo 22 208,67 Eur sumą. Vokietijos transporto priemonių draudikų biuras 2018 m. spalio 11 d. pateikė ieškovui reikalavimą atlyginti 12 028,34 Eur žalą, kurią sudaro 10 402,51 Eur išmoka nuostoliams dėl transporto priemonės atlyginti, 65,45 Eur kitos (išorės išlaidos) ir 1 560,38 Eur žalos administravimo mokestis. Taip pat Vokietijos transporto priemonių draudikų biuras 2019 m. kovo 15 d. pateikė ieškovui papildomą reikalavimą atlyginti 10 180,33 Eur žalą, kurią sudaro 8 879,24 Eur išmoka nuostoliams dėl transporto priemonės atlyginti (iš šios sumos išskirta 205,28 Eur kitų (išorės) išlaidų suma) ir 1 301,09 Eur žalos administravimo mokestis.

37. Iš nukentėjusios šalies draudimo bendrovės „ADAC AutoversicherungAG“ užsakymu atliktos 2018 m. liepos 25 d. ekspertizės ataskaitos nustatyta, kad ekspertas atlikęs teorinį turto vertinimą transporto priemonės remonto išlaidas įvertino 10 402,51 Eur suma. Iš 2018 m. rugpjūčio 30 d. patikros ataskaitos Nr. A09pk18252007 nustatyta, kad Vokietijos transporto priemonių draudikų biuro vardu administravimui vykdyti paskirto agento AVUS SSH Hamburg (toliau – AVUS) užsakymu, inžinierių biuras „ATM-expert Dipl.-Ing. Staisch GmbH“ (toliau – ATM) patikrino nukentėjusio asmens draudimo bendrovės parengtą teorinį vertinimą, siekiant išsiaiškinti, ar šis vertinimas atitinka automobilio apgadinimus.

38. Nukentėjusiajam 2018 m. lapkričio 5 d. pateikus AVUS transporto priemonės remontą pagrindžiančius dokumentus, t. y. remonto įmonės „Kison“ 2018 m. spalio 29 d. remonto laiką patvirtinantis dokumentas, detalių sąrašas Nr. 1802019, 2018 m. spalio 5 d. sąskaita faktūra Nr. 201810031, 2018 m. spalio 30 d. sąskaita faktūra Nr. 201810293 ir AVUS užsakymu inžinierių biurui ATM 2018 m. lapkričio 27 d. parengus galutinę išvadą dėl eismo įvykio metu padarytos žalos transporto priemonei nustatyta, kad nukentėjęs asmuo iš viso patyrė 12 677,56 Eur žalą, iš kurios atėmus anksčiau išmokėtą 10 4,02,51 Eur sumą, nukentėjusiajam papildomai buvo išmokėta 2 275,05 Eur draudimo išmoka.

39. Iš 2018 m. spalio 25 d. patikros ataskaitos Nr. A09pk18252007-N1 dėl remonto dirbtuvių duomenų ir duomenų apie galimybę naudoti praradimą papildymo bei techninių duomenų ir 2018 m. spalio 29 d. remonto įmonės „Kison“ remonto laiką patvirtinančio dokumento nustatyta, kad nukentėjęs asmuo negalėjo naudotis automobiliu 64 dienas (nuo automobilio remonto pradžios – 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki automobilio atsiėmimo po remonto dienos – 2018 m. spalio 4 d.). Ekspertas, remdamasis 2018 m. liepos 25 d. eksperto ataskaita nustatė, kad apgadinta transporto priemonė, įvertinus jos markę, modelį, pagaminimo datą, patenka į F grupę, kurios tarifas už dieną yra 50 Eur. Remiantis eksperto patikros ataskaita, negalėjimas nukentėjusiajam naudotis transporto priemone buvo įvertintas 3 200,00 Eur suma (64 prastovos dienos x 50 Eur). Apeliantų vertinimu į bylą nėra pateikti duomenys, jog nukentėjusioji nuomojosi pakaitinį automobilį ir juo naudojosi, todėl tai nesudaro pagrindo teigti, kad nukentėjusioji patyrė 3 200 Eur nuostolių. Apeliantų vertinimu ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovų tokios nuostolių sumos regreso tvarka, kurios nukentėjusioji nepatyrė. Atsižvelgiant į tai, kas jau išdėstyta šioje nutartyje, apeliantų argumentai nepagrįsti, o ieškovo pateikti duomenys nepaneigti.

41. Apeliantai nesutinka su nukentėjusiajai išmokėta suma už patirtas išlaidas už suteiktas atstovavimo paslaugas žalos administravimo procese. Iš advokatų bendrijos „Epperlein ir Weber“ 2019 m. sausio 11 d, rašto nustatyta, kad nukentėjęs asmuo už advokato paslaugas patyrė 1 100,51 Eur išlaidas. Iš ieškovo į bylą pateikto įstatymo Rechtsanwaltsvergütungsgesetz (Įstatymas „Dėl advokatų honoraro“) nustatyta, kad šiuo įstatymu yra grindžiamas teisininkų honoraras ir jis priklauso nuo išmokėtos sumos dydžio, bylos sudėtingumo. Nagrinėjamu atveju, teisininkų honoraras paskaičiuotas, atsižvelgiant į 19 000 Eur objekto verte.

42. Iš 2018 m. liepos 23 d. mokėjimo už kelionę kvito nustatyta, kad nukentėjęs asmuo po eismo įvykio patyrė 73,40 Eur kelionės Taxi iš įvykio vietos Floh-Seligenthal iki Meiningen išlaidas.

43. Iš advokatų bendrijos „Epperlein ir Weber“ 2018 m. lapkričio 5 d. rašto nustatyta, kad nukentėjusiojo asmens prašymu, buvo atlygintas 25 Eur bendrasis mokestis papildomoms eismo įvykio išlaidoms padengti (mokestis už bylos užvedimą). Remiantis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. VI ZR 37/11 3 punktu, šis mokestis yra fiksuotas.

44. Ieškovas atsižvelgdamas į Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatų (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai) 5.1.2. punkte įtvirtintą reglamentavimą, Vokietijos transporto priemonių draudikų biuro paskirtam agentui AVUS atlygino bylos administravimo metu patirtas 270,73 Eur kitas (išorės) išlaidas. Šias išlaidas sudaro: 29,75 Eur mokestis už oficialių policijos dokumentų gavimą (2018 m. rugpjūčio 27 d. sąskaita Nr. 92423017); 35,70 Eur išlaidos už techninę ekspertizę (ATM 2018 m. rugpjūčio 29 d. sąskaita faktūra), kurias AVUS patyrė, siekdama įvertinti nukentėjusiojo asmens draudimo bendrovės parengtą teorinį vertinimą dėl transporto priemonės apgadinimo; 35,70 Eur išlaidos už papildomą techninę ekspertizę (ATM 2018 m. lapkričio 27 d. sąskaita faktūra), t. y. už atliktą transporto priemonės remontą vykdžiusios įmonės „Kison“ dokumentų analizę, siekiant įvertinti galutinę remonto kainą; 169,58 Eur išlaidos už techninę ekspertizę (ATM 2018 m. spalio 24 d. sąskaita), kurios patirtos siekiant įvertinti kitus nuostolius transporto priemonei dėl įvykio, t. y. prekinės vertės netekimą ir prastovą.

45. Biurų tarybos Sprendimo Nr. 2 1 punkte patvirtintas mokėtinų administravimo mokesčių dydis, kuris apskaičiuojamas remiantis 15 procentų dydžio nuo konkrečiai nustatytos žalos sumos. Ieškovė, remdamasi Bendradarbiavimo nuostatais, Vokietijos transporto priemonių draudikų biurui sumokėjo 2 861,47 Eur žalos administravimo mokestį, skaičiuojant 15 procentų nuo 19 076,47 Eur draudimo išmokos sumos (1 560,38 Eur žalos administravimo suma sumokėta 2018 m. gruodžio 4 d. mokėjimo nurodymu ir 1 301,09 Eur žalos administravimo suma sumokėta 2019 m. gegužės 13 d. mokėjimo nurodymu).

46. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliantai ir nurodė, kad byloje nepateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių ieškinio reikalavimo pagrįstumą bei, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepakankamai motyvavo teismo sprendimą, tačiau pažymėtina, kad atsakovai nesutikdami su ieškovės pateiktais įrodymais, nepateikė savo argumentus patvirtinančių bei ieškovo duomenis paneigiančių įrodymų, todėl įvertinus visumą byloje esančių duomenų, nėra teisinio pagrindo spręsti, kad sprendimas priimtas neištyrus ir neįvertinus įrodymų bei padarius nepagrįstas išvadas, t. y. apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo. Kaip minėta, nors apeliantė ir ginčija prašomos priteisti žalos atlyginimo sumos (10 180,33 Eur) dalį, tačiau į bylą nepateikė rašytinių įrodymų paneigiančių ieškovo reikalavimą dalyje dėl 10 180,33 Eur žalos atlyginimo. Šiuo atveju spręstina, kad į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o iš esmės sutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo motyvų nėra tikslinga kartoti. Pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylos procesinės baigties

47. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino į bylą pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Iš pareikštų prieštaravimų, į bylą teiktų duomenų bei konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantai, nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdami, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantai, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantų apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Apeliacinis skundas netenkintinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantei nepriteistinos. Ieškovas neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, todėl jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. rugpjūčio 27 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.