Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo atstovams Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro žalų administravimo departamento direktoriaus pavaduotojui Eligijui Oršauskui ir Teisės departamento teisininkui Mariui Bagdonui,

atsakovų V. K. transporto įmonės, V. K., UAB (duomenys neskelbtini) atstovui advokato padėjėjui Matui Lasauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį, pareikštą dokumentinio proceso tvarka, atsakovams V. K. transporto įmonei, Vaidui Kuzmarskiui, UAB (duomenys neskelbtini), trečiasis asmuo H. S. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš bendraatsakovių V. K. transporto įmonės (subsidiariai su bendraatsakoviu Vaidu Kuzmarskiu) ir UAB (duomenys neskelbtini) 22 208,67 Eur nuostolių atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 500,00 Eur žyminį mokestį, bei 547,34 Eur (282,47 Eur + 264,87 Eur) už pateikiamų priedų vertimą į valstybinę kalbą, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2019 m. rugsėjo 30 d. preliminariu teismo sprendimu ieškovo ieškinys patenkintas visiškai.

2019 m. lapkričio 14 d. teisme buvo gautas atsakovų V. K. transporto įmonės, V. K. ir (duomenys neskelbtini) prašymas atnaujinti praleistą terminą prieštaravimams dėl ieškovo ieškinio pateikti, taip pat prieštaravimai dėl ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinio ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. preliminaraus sprendimo.

2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi teismas netenkino atsakovų prašymo dėl termino atnaujinimo, todėl atsakovai pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį, atnaujinti praleistą terminą prieštaravimams dėl ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinio pateikimui ir priimti atsakovų prieštaravimus.

2020 m. sausio 7 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismas atsakovų panaikino 2019 m. lapkričio 20 d. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų nutartį ir klausimą dėl termino atnaujinimo prieštaravimas dėl 2019 m. rugsėjo 30 d. preliminaraus sprendimo pateikimo perdavė pakartotinai nagrinėti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmams.

2020 m. sausio 14 d. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų nutartimi atsakovams buvo atnaujintas terminas prieštaravimas dėl 2019 m. rugsėjo 30 d. preliminaraus sprendimo pateikti.

Vadovaujantis CPK 12 straipsniu, 178 straipsniu bei suformuluota teismų praktika, ieškovui tenka pareiga įrodyti ir pagrįsti aplinkybes, kuriomis jis remiasi kaips savo reikalavimo pagrindu, tačiau ieškovas nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių atsakovų atsakomybę už ieškinyje nurodytą padvigubintą sumą. Ieškovas nevykdo CPK jam nustatytos įrodinėjimo pareigos, nepateikia jokių jo teiginius pagrindžiančių įrodymų, todėl ieškinys turi būti atmestas jau vien dėl šios priežasties.

Pastebėtina ir tai, kad nors nei eismo įvykio vietos nacionaliniam draudikų biurui, nei ieškovui nėra nustatyta pareiga informuoti transporto priemonės valdytoją apie kitoje valstybėje vykdomą žalos administravimo procedūrą, šiuo atveju bendraatsakoviai buvo informuoti apie Vokietijoje vykstantį 2018 m. liepos 23 d. įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą, t.y. jiems buvo sudarytos galimybės tiek dalyvauti minėtame procese bei juo domėtis, tiek teikti savo paaiškinimus, tačiau bendraatsakoviai nesiėmė aktyvių ir, tokiomis aplinkybėmis – protingų veiksmų, siekiant operatyviai išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes bei atlyginti neapdrausta transporto priemone padarytą žalą. Toks bendraatsakovių elgesys vertintinas kaip jų pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis.

Taigi, šiuo atveju bendraatsakoviai turėjo tiek laikytis teisės aktų reikalavimų ir pasirūpinti, kad jų valdoma transporto priemonė būtų apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tiek turėjo ir galėjo pasidomėti padaryta žala, jos aplinkybėmis ir administravimo procesu, esant prieštaravimams – teikti argumentuotus prašymus/paaiškinimus kompetentingoms Vokietijos institucijoms, tačiau atsakovai to nepadarė, kad vertintina kaip jų pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo vertinti bendraatsakovių prieštaravimų regresinio ieškinio byloje.

Dėl nukentėjusiosios eismo įvykio metu patirtų advokato išlaidų pažymėtina, kad nors byloje pateikti teisės aktai, kuriais vadovaujantis buvo paskaičiuotos minėtos išlaidos, tačiau iš jų nėra aišku, kur konkrečiai nurodyta, kad nukentėjusiajam eismo įvykio metu asmeniui atlyginamos advokato išlaidos nevykus teismo procesui. Pateiktame Vokietijos teises akte tik nurodyti advokato įkainiai už atliekamus įvairius darbus, tačiau nieko nekalbama apie teisines paslaugas, išlaidų atlyginimą nagrinėjant bylas dėl eismo įvykio. Pagal Lietuvos teisės aktus, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tik teismo procese, todėl kito pagrindo, pagal kurį bylinėjimosi išlaidos būtų atlyginamos ne teismo procese šioje byloje nėra.

Dėl išlaidų, patirtų dėl negalėjimo naudotis automobiliu pažymėtina, kad jei nukentėjusioji tikrai būtų nuomojusi pakaitinį automobilį, kol eismo įvykio metu apgadinta transporto priemonė buvo remontuojama, savaime suprantama, kad išlaidos turėtų būti atlygintos. Šiuo atveju, yra tik eksperto išvada, kurioje nurodyta, kad tokia suma galėtų būti sumokėta jei negalima naudotis automobiliu, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji išlaidų už automobilio nuomą nepatyrė, nes pakaitinio automobilio nesinuomojo. Pagal Vokietijos civilinį kodeksą matyti, kad nukentėjusysis gali reikalauti kompensacijos už visas eismo įvykio metu patirtas išlaidas, tačiau minėtos išlaidos nebuvo patirtos, tai hipotetinis nuostolis, bet ne patirtos išlaidos, nes pakaitinis automobilis nuomojamas nebuvo.

Su dėl transporto priemonės vertės sumažėjimo paskaičiuotomis išlaidomis atsakovai taip pat nesutinka. Automobilio vertė būtų sumažėjusi jei būtų atlikti variklio ar važiuoklės remonto darbai, tačiau, šiuo atveju, buvo atlikti kėbulo remonto darbai. Automobilio kėbulo dalys buvo pakeistos naujomis, todėl nėra pagrindo teigti, kad automobilio vertė sumažėjo. Atsižvelgiant į tai, atsakovai prašo reikalavimo dėl šių hipotetinių nuostolių netenkinti.

Taip pat atsakovai kelia klausimą ir dėl advokato išlaidų teigdami, kad teisminio proceso dėl eismo įvykio nebuvo, todėl nesupranta, kodėl susidarė advokato išlaidos. Atkreiptinas dėmesys, kad Vokietijoje nebūtinas civilinis procesas tam, kad atsirastų bylinėjimosi išlaidos. Nukentėjusysis gali samdyti teisinę kontorą, kad ši atstovautų nukentėjusįjį žalos administravimo byloje. Nagrinėjamu atveju, žalos administravimo byloje nukentėjusįjį atstovavo Vokietijos teisininkų kontora ir jie paskaičiavo išlaidas už atstovavimą ikiteisminiame procese. Ši suma yra pagrįsta į bylą pateiktais įrodymais.

Dėl eismo įvykio padarytos žalos, transporto priemonės remonto išlaidų, biuro žalų administravimo išvadoje yra detalizuota iš ko susideda padaryta žala, kokios sumos kokiais dokumentais yra pagrindžiamos. Sumos, kurių ieškovas reikalauja yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Tokio pobūdžio bylose kasacinio teismo formuojamoje praktikoje suponuoja būtent atsakovo pareigą pateikti įrodymus, kurie paneigtų ieškovo arba pagrįstų atsakovo teiginius. Atsakovai į bylą nėra pateikę jokių įrodymų paneigiančių apskaičiuotos žalos dydį. Atsakovai pateikę vienintelį, tariamai kitokį žalą pagrindžiantį dokumentą, tai yra transporto priemonės nuomos vertės paskaičiavimą, kuris yra paimtas iš interneto, todėl ieškovo nuomone toks paskaičiavimas nepagrindžia atsakovų argumentų, nes apskaičiavimas buvo paimtas 2020 metais, kai eismo įvykis įvyko 2018 metais ir žala paskaičiuota būtent tuo metu galiojusiomis rinkos kainomis. Byloje paskaičiuota žala dėl negalėjimo naudotis transporto priemone, o išlaidos dėl pakaitinio automobilio iš esmės skiriasi. Išlaidos dėl negalėjimo naudotis transporto priemone byloje paskaičiuotos remiantis ekspertų išvada bei vadovaujantis Vokietijos teisės aktais, tai fiksuota suma ir asmuo turi teisę reikalauti tokių išlaidų atlyginimo.

Reikalavimą dėl nukentėjusiosios patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai grindžiame Vokietijos civilinio kodekso 249 straipsniu, kuris numato bendrą pareigą atlyginti nukentėjusiam asmeniui visą eismo įvykio metu padarytą žalą, taip pat Vokietijos advokatų honorarų įstatymu. Šių įstatymų pagrindu žalą padaręs asmuo turi atlyginti atstovavimo išlaidas. Duomenų, kad nukentėjusioji būtų nuomojusi pakaitinę transporto priemonę nėra, tačiau pagal Vokietijos įstatymus asmuo turi teisę reikalauti atlyginti negalėjimo naudotis transporto priemone išlaidas.

Preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Bylos nagrinėjimo metu iš šalių atstovų paaiškinimų ir rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2018 m. liepos 23 d. Vokietijoje dėl H. S., vairavusio transporto priemonę DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. H. S. buvo samdomas V. K. transporto įmonės ir minėtas eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Eismo įvykio metu transporto priemonė DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio dieną UAB (duomenys neskelbtini) buvo transporto priemonės DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, t.y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Iš žalos dydžio apskaičiavimo dokumentų matyti, kad dėl eismo įvykio buvo padaryta 22 208,67 Eur žala. Eismo įvykio valstybės Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei 2018 m. spalio 11 d. pateikė reikalavimą 12 028,34 Eur sumai ir 2019 m. kovo 15 d. pateikė reikalavimą 10 180,33 Eur, ieškovui, t.y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Iš 2018 m. gruodžio 4 d. ir 2019 m. gegužės 13 d. mokėjimo nurodymų matyti, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atlygino Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui DEUTSCHES BÜRO GRÜNE KARTE E.V. už eismo įvykio metu padarytą žalą. 2018 m. kovo 12 d. UAB (duomenys neskelbtini)siųsta pretenzija dėl 12 028,34 Eur žalos atlyginimo. 2019 m. gegužės 23 d. Vaidui Kuzmarskiui, V. K. transporto įmonei ir UAB (duomenys neskelbtini) siųstos pretenzijos dėl 22 208,67 Eur žalos atlyginimo. 2019 m. birželio 25 d. ir 2019 m. rugpjūčio 1 d. pretenzijos dėl išsiųstos pakartotinai.

Dėl neapdraustos privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu transporto priemonės savininko ir jos valdytojo atsakomybės

Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnį, Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Byloje nustatyta, kad žala trečiajam asmeniui buvo padaryta nedrausta transporto priemone DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurios savininku autoįvykio metu buvo atsakovas UAB (duomenys neskelbtini), o transporto priemonę vairavo V. K. transporto įmonės samdomas darbuotojas H. S.. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, kuris negali naudotis pats ir leisti naudotis kitam asmeniui neapdrausta transporto priemone (TPVCAPDĮ 4 str. 2-3 d.). Taigi, atsakovas UAB (duomenys neskelbtini)autoįvykio metu buvo neįvykdęs įstatymu nustatytos pareigos apdrausti jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Automobilio savininko atsakomybė atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad automobilio savininkas neįvykdė įstatymo imperatyvo, įpareigojančio jį apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Minėta, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, todėl atsakovas turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, atsakovas pažeidė įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad paminėti kalti atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su ieškovui atsiradusia pareiga kompensuoti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro išmokėtą draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Jeigu atsakovui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė būtų apdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovui nebūtų atsiradusi pareiga atlyginti autoįvykio metu padarytą žalą trečiajam asmeniui. Aptartais motyvais darytina išvada, kad vadovaujantis TPVCAPDĮ nuostatomis, asmuo, įregistruotas kaip transporto priemonės savininkas, privalantis sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl jam priklausančios transporto priemonės atsako ieškovui už atsiradusią žalą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai šalis sieja darbo teisiniai santykiai, didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir kartu atsakingu už žalos padarymą asmeniu pripažintinas darbdavys. Darbuotojas, vairavęs transporto priemonę autoavarijos metu, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Tai, kad darbdavys turi atgręžtinę reikalavimo teisę į darbuotoją, nesudaro pagrindo draudikui pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą tiesiogiai reikalauti išmokėtos draudimo išmokos tiesiogiai iš darbuotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. UAB „Kauno stiklas“, bylos Nr. 3K-3-228/2012; 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DB „PZU Lietuva“ v. VĮ „Kauno miškų urėdija“, bylos Nr. 3K-3-682/2006).

Taigi, nagrinėjamu atveju, ieškovas, sumokėjęs išmokas Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui, pagal TPVCAPD 23 straipsnio 1 dalį, turi teisę reikalauti, grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens (šiuo atveju V. K. transporto įmonės) arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju UAB (duomenys neskelbtini)).

Civilinės bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad atsakovo UAB (duomenys neskelbtini)valdoma transporto priemonė DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu eismo įvykio metu nebuvo apdrausta. Civilinės bylos šalys šios faktinės aplinkybės neginčijo.

Dėl ieškovo reikalaujamo atlyginti žalos dydžio pagrįstumo

Nagrinėjamoje byloje, ginčas kilo dėl prašomo priteisti žalos dydžio. Atsakovai byloje kelia reikalaujamo atlyginti žalos dydžio pagrįstumo klausimą, teigdami, kad neginčija tik žalos dydžio paskaičiuoto už automobilio remontą, tai yra 12 677,56 Eur sumoje, tačiau su kitais nuostoliais: galimybės naudotis automobiliu praradimo, automobilio vertės sumažėjimo ir advokato išlaidomis, atsakovai nesutinka, teigdami, kad minėtos išlaidos nebuvo realiai patirtos. be kita ko teigė, kad ieškovas neatskleidė Vokietijos teisės nuostatų, susijusios su Vokietijos privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančių teisės aktų ir jų praktikos turinio, todėl ieškovo prašoma priteisti suma yra nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Iš ieškovo atstovo paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 22 208,67 Eur prašomą priteisti žalos dydį sudaro: 19 076,47 Eur draudimo išmoka, kurią sudaro 12 677,56 Eur transporto priemonės remonto išlaidos, 3 200 Eur išmoka už negalėjimą naudotis transporto priemone, 2 000 Eur už transporto priemonės prekinės vertės netekimą, 1 100,51 Eur teisininkų kontoros išlaidos už atstovavimą žalos atlyginimo procese, 73 Eur taksi išlaidos, 25 Eur vienkartinis mokestis už bylos užvedimą, 270,73 Eur kitos (išorės) išlaidos, kurias patyrė ne tiesiogiai nukentėjęs asmuo, o žalą administravęs Vokietijos biuro paskirtas agentas AVUS bylos administravimo metu (šios išlaidos susideda: 29,75 Eur mokestis už oficialų policijos dokumentų gavimą, 35,70 Eur techninės ekspertizės išlaidos, 35,70 Eur už papildomą techninę ekspertizę, 169,58 Eur už techninės ekspertizės, kuria buvo siekiama įvertinti kitus nuostolius automobiliui dėl įvykio) 2 861,47 Eur žalos administravimo mokestis (15 procentų nuo 19 076,47 Eur draudimo išmokos). Visos minėtos išlaidos yra pagrįstos ieškovo pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais.

Pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš neapdrausto kaltininko ar atsakingo draudiko. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad Biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, Lietuvos draudikų biuras pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. pirmiau nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51–52 , 54 punktai).

Tarp šalių nėra ginčo dėl fakto, kad 2018 m. liepos 23 d. trečiasis asmuo H. S. sukėlė eismo įvykį, kurio metu atsakovui UAB (duomenys neskelbtini) priklausanti transporto priemonė DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino Roswitha Schoepe priklausantį automobilį Hyundai Kona, valstybinis Nr. ERB-RS109, todėl teismui nekyla abejonės dėl pirmosios sąlygos, kurią turi įrodyti ieškovas kaip faktinį ieškinio pagrindą, egzistavimo. Be kita ko ieškovas turi įrodyti ir tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Įstatymu Biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi, iš nurodyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, jog Biuro išmoka kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Biurų tarybos vidaus nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

Aukščiau minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartimi, kuri buvo priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, išaiškino, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamo pobūdžio civilinėse bylose tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Lietuvos draudikų biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (šios nutarties 29 punkte nurodytų sąlygų egzistavimą), bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo. Ieškovui tenka pareiga pateikti, be kita ko, transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, jos apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą, o atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus.

Atsižvelgiant į TPVCAPDĮ nuostatas bei į kasacinio teismo suformuotą praktiką, siekiant teisingai išspręsti byloje tarp šalių kilusį ginčą teismui svarbu išanalizuoti Vokietijos (valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, taip pat teisingai paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp ginčo šalių. Taigi, ieškovas nagrinėjamoje byloje turi įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas, siekdamas pagrįsti savo reikalavimo faktinį pagrindą, į bylą pateikė įrodymus: Biurų tarybos vidaus nuostatus, pranešimą apie eismo įvykį, nukentėjusiajai atstovavusių advokatų raštą, remonto išlaidų bei remonto išlaidas pagrindžiančius dokumentus, remonto sąmatas, galutinius apskaičiavimus, pagal Vokietijos civilinės atsakomybės draudimo taisykles atlyginamos žalos ekspertizės aktą, eksperto nuomonę apie transporto priemonei padarytą žalą, sąskaitą už pagal įstatymus atliekamą ekspertizę, duomenis apie pervedimus nukentėjusiajai, duomenis apie pavedimą Vokietijos draudikų biurui, advokatų išlaidų sąskaitą bei advokatų įkainius patvirtinantį Vokietijos advokatų užmokesčio įstatymo išrašą, Vokietijos draudikų biuro ir advokatų kontoros, atstovavusios nukentėjusiajai, susirašinėjimą dėl atlyginimo už automobilio prastovas, Vokietijos draudikų biuro sąskaitą dėl 15 proc. žalos administravimo mokesčio sumokėjimo, Biurų tarybos 37-os asamblėjos sprendimus ir rekomendacijas apie administravimo mokestį, Europos komisijos 2003-07-28 sprendimą dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo. Taip pat pateikta Vokietijos teisminė praktika, susijusi su žalos atlyginimu dėl eismo įvykio Vokietijos Aukščiausiojo Civilinio teismo (BGH) sprendimu, 1973-06-11-VI ZR 1/73, trečioji šalis pagal Vokietijos Civilinio kodekso (vok. BGB) 249 straipsnį gali reikalauti kompensacijos už visas dėl eismo įvykio patirtas išlaidas, o atsakinga už eismo įvykį šalis turi atkurti iki eismo įvykio buvusią transporto priemonės būklę. Pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimas, kuriame nurodyta, kad eismo įvykių atvejais nukentėjusysis, dažnai kaip privatus asmuo, nėra susipažinęs su žalos kompensavimo eiga, dėl to jis turi bendrauti su daugybe suinteresuotų asmenų, t. y. savo draudiku, eismo įvykio oponentu ar jo draudiku, remonto dirbtuvėmis, ekspertu, dėl to jis patiria išlaidų, kurios įtraukiamos į fiksuotų išlaidų dydį, kuris susidarė ir nagrinėjamos bylos atveju. Pateiktas išrašas iš Vokietijos civilinio kodekso 249 straipsnio, reglamentuojančios žalos atlyginimo pobūdį ir dydį, kur numatyta, kad asmuo, įpareigotas atlyginti žalą, privalo atkurti tokią būklę, kokia būtų, jei nebūtų įvykusios žalos atlyginimo prievolę sąlygojančios aplinkybės (1 dalis); jeigu dėl asmens sužalojimo ar dėl daikto sugadinimo turi būti atlyginta žala, tai kreditorius vietoje atkūrimo gali pareikalauti reikiamos piniginės sumos; daikto sugadinimo atveju į pagal 1 pastraipą reikalaujamą sumą įskaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis ir tik tada, jei jis iš tikrųjų susidarė. Taip pat pateikė Kelių eismo įstatymo 7 straipsnio nuostata, kurioje nurodyta, kad jei valdant motorinę transporto priemonę arba priekabą, sužalojamas žmogaus kūnas ar sveikata arba sugadinamas materialinis objektas, valdytojas privalo atlyginti nukentėjusiajam dėl to kilusią žalą. Taip pat ieškovas pateikė Vokietijos motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą.

Įvertinus nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog ieškovo reikalavimo faktinis pagrindas yra tinkamai pagrįstas užsienio teise bei jos taikymo praktika, pateikti sprendimai bei teisės aktai yra aktualūs ir šiai bylai, būtent jais ir buvo grindžiamas eismo įvykio metu padarytos žalos apskaičiavimas. Tuo tarpu, atsakovai ginčydami žalos dydį nepateikė teismui jokių įrodymų apie kitokį užsienio teisės turinį, taip pat nepateikė į bylą kitų įrodymų dėl žalos bei jos dydžio. Atsakovai tik deklaratyviai teigė, kad prašomos priteisti žalos dydis yra nepagrįstas, tačiau savo argumentų rašytiniais įrodymais byloje nepagrindė.

Atsakovai ginčydami apskaičiuotos žalos dydžio pagrįstumą, teigia, kad į žalos dydį įeinančios advokato pagalbos išlaidos nukentėjusiajai, nors ieškovo ir pagrįstos Vokietijos teisės aktais, kuriais neva vadovaujantis jos buvo paskaičiuotos, tačiau iš jų nėra aišku, kur konkrečiai nurodyta, kad nukentėjusiajam asmeniui atlyginamos advokato išlaidos nevykus teismo procesui dėl eismo įvykio. Teigė, kad ieškovo pateiktame Vokietijos teises akte tik nurodyti advokato įkainiai už atliekamus įvairius darbus, tačiau nieko nekalbama apie teisines paslaugas, išlaidų atlyginimą nagrinėjant bylas dėl eismo įvykio. Šį argumentą atsakovai grindė CPK 98 straipsniu, kad bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tik teismo procese. Be kita ko, atsakovai teigė, kad išlaidos, susidariusios dėl negalėjimo naudotis automobiliu yra tik hipotetinės, jų nukentėjusioji dėl eismo įvykio realiai nepatyrė, nes pakaitinio automobilio nesinuomojo. Iš Vokietijos civilinio kodekso nuostatų matyti, kad nukentėjusysis gali reikalauti kompensacijos už visas eismo įvykio metu patirtas išlaidas, tačiau minėtos išlaidos nebuvo patirtos, tai hipotetinis nuostolis, bet ne patirtos išlaidos, nes pakaitinis automobilis nuomojamas nebuvo. Atsakovai nesutikdami ir su transporto priemonės vertės sumažėjimo išlaidomis, teigė, kad autoįvykyje nukentėjusio automobilio kėbulo dalys buvo pakeistos naujomis, variklio ar važiuoklės remontas automobiliui nebuvo atliekamas, todėl nėra pagrindo teigti, kad automobilio vertė sumažėjo.

Šie atsakovų argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir neparemti jokiais įrodymais. Visų pirma, kaip jau buvo konstatuota anksčiau, ieškovas savo reikalavimą pagrindė Vokietijos teisės aktais bei teismų sprendimais. Žala buvo skaičiuojama būtent pagal Vokietijoje galiojančius teisės aktus, kurie ir buvo pateikti į bylą ir kuriuose yra numatytos visos atsakovės ginčijamos išlaidos.

Nesutiktina su atsakovų argumentu, kad advokatų pagalbos išlaidos gali būti atlyginamos tik įvykus teisminiam procesui. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo turi teisę savo reikalus tvarkyti pats ar per atstovą, nepaisant fakto, kad žalos atlyginimas vyksta ikiteisminėje stadijoje. Tuo labiau kad advokatų darbo užmokestis tvarkant kito asmens reikalus ne teisme yra reglamentuojamas Vokietijos advokatų darbo užmokesčio įstatyme ir nors atsakovai šį savo argumentą grindžia CPK nuostatomis, teismas dar kartą pažymi, kad žala buvo skaičiuojama būtent pagal Vokietijoje galiojančius teisės aktus, kurie ieškovo ir buvo pateikti į bylą. Atsakovai ginčydami šias išlaidas į bylą nepateikė tai paneigiančių įrodymų.

Teismas pažymi, kad atsakovų ginčijama kompensacija už automobilio vertės sumažėjimą yra numatyta Vokietijos civilinio kodekso 249 straipsnyje, o jos dydis yra vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju. Logiška ir tai, kad automobilio, dalyvavusio eismo įvykyje, vertė krenta, o nustačius už tai atsakingą asmenį, šis privalo tai atlyginti, kad būtų kompensuoti praradimai. Eksperto apskaičiuoto 2 000 Eur nuvertėjimo teismas neturi pagrindo vertinti kaip nepagrįsto, nes jis nustatytas pagal Vokietijoje galiojančius teisės aktus ir konstatuotas Vokietijos nacionalinio draudikų biuro dokumentais, kurie turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

Atsakovų argumentai, kad žala už automobilio prastovą yra tik hipotetinė, nes byloje nepateikti duomenys apie tai, kad nukentėjusioji nuomojosi kitą automobilį ir dėl to patyrė išlaidų, taip pat atmestini kaip deklaratyvūs. Pažymėtina, kad į atlygintiną žalą pagal Vokietijos civilinį kodeksą įskaičiuojamas ir laikotarpis, kai apgadintu automobiliu nebuvo galima naudotis. Šiuo atveju nėra ginčo dėl fakto, kad nukentėjusioji apgadintu automobiliu negalėjo naudotis tol, kol jis buvo remontuojamas nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. spalio 4 d., taigi ji turi teisę į šių nuostolių atlyginimą. Eksperto nustatyto 3 200 Eur už 64 prastovos dienas mokesčio teismas taip pat neturi pagrindo kvestionuoti kaip per didelio, nes jis nustatytas pagal Vokietijoje galiojančius teisės aktus bei rinkos kainas. Nors atsakovas į bylą ir pateikė kelių automobilių nuomos kainas, iš ko matyti, kad automobilio Opel Mokka už 64 parų nuomos laikotarpį kaina 1370,12 Eur, o automobilio Opel Crossland X nuoma už tą patį laikotarpį kaina 1354,06 Eur, tačiau kaip teigia ir ieškovas automobilio prastova bei automobilio nuoma yra skirtingi dalykai. Be to, ekspertas įvertinus automobilio markę, modelį, pagaminimo datą, nustatė, kad nukentėjusiosios automobilis priklauso F grupei, kurios tarifas už dieną yra 50 Eur. Į kurią grupę patenka automobiliai Opel Crossland X ir Opel Mokka iš atsakovų pateiktų įrodymų nėra aišku, be to šių automobilių modelis skiriasi nuo eksperto vertinto automobilio modelio, galimai skiriasi ir pagaminimo data, todėl šie atsakovų pateikti įrodymai atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad ieškovo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai neužkirto kelio atsakovams įrodinėti kitokį užsienio teisės turinį, nei nurodė ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014) .Taigi, teismo vertinimu, atsakovai procesine teise teikti įrodymus nepasinaudojo (CPK 42 straipsnis). Minėta, jog atsakovų argumentai dėl žalos dydžio nepagrįstumo yra deklaratyvūs ir neparemti jokiais įrodymais, o tik keliamomis abejonėmis. Atsakovai byloje nepateikė jokių ieškovo argumentus bei įrodymus paneigiančių priešingų įrodymų. Todėl teismas neturi pagrindo abejoti ieškovo reikalavimų pagrįstumu, tuo labiau, kai jis yra paremtas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimu, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto - nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais, kurie paremti tos šalies teisės aktų nuostatomis.

Įvertinus nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog ieškovo reikalavimo faktinis pagrindas buvo tinkamai pagrįstas užsienio teise bei jos taikymo praktika, pateikti sprendimai bei teisės aktai yra aktualūs ir šiai bylai, būtent jais ir buvo grindžiamas eismo įvykio metu padarytos žalos apskaičiavimas.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovams buvo suteikta teisė dėl įvykio pateikti savo paaiškinimus vykstančiame žalos administravimo procese, nes atsakovai 2018 m. rugpjūčio 7 d. pranešimu buvo informuoti apie Vokietijoje vykstantį 2018 m. liepos 23 d. įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą. Atsakovai, žinodami apie vykstantį žalos administravimo procesą, galėjo juo domėtis bei teikti savo paaiškinimus, tačiau buvo pasyvūs ir minėtu procesu nesidomėjo bei neteikė savo paaiškinimų.

Vadovaudamasis civilinėje byloje surinktų rašytinių įrodymų visuma, įvertintą pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, teismas sprendžia, kad ieškovas pagrindė savo ieškinio reikalavimus ir įrodė, kad išmoka Vokietijoje eismo įvykio metu žalą patyrusiam asmeniui buvo išmokėta pagal Vokietijos teisės aktus, reglamentuojančius atsakomybę už eismo įvykius, žalos atlyginimą nukentėjusiesiems asmenims, privalomąjį draudimą. Teismas daro išvadą, kad ieškovas pagrįstai sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 22 208,67 Eur sumą ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovų.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Atsižvelgiant į tai, kad civilinės bylos šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys, už termino praleidimą įvykdyti piniginę prievolę mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalis). Ieškovo reikalavimas priteisti metines procesines palūkanas už priteistą sumą yra pagrįstas įstatymu, todėl taip pat tenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškinys tenkintinas visiškai, lygiomis dalimis iš atsakovų V. K. transporto įmonės (subsidiariai su atsakovu Vaidu Kuzmarskiu) ir UAB (duomenys neskelbtini) ieškovui priteistinos jo patirtos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos: 250,00 Eur žyminis mokesti, 547,34 Eur dokumentų vertimo išlaidos ir 32,34 Eur kelionės išlaidos (340 km x 8,3 l/100 km x 1,146 Eur) (CPK 88 str., 93 str. 1 d.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas už ieškinio pareiškimą teismui sumokėjo 500,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad už ieškinio pareiškimą nagrinėtiną dokumentinio proceso tvarka mokėtinas 250 Eur žyminis mokestis, likusi permokėta žyminio mokesčio dalis – 250,00 Eur, grąžintina ieškovui. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 87 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Vadovaujantis CPK 96 straipsniu, jeigu ieškinys patenkintas visiškai, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš atsakovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos šioje byloje sudaro 13,36 Eur, ieškinį patenkinus visiškai, šios išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 str., 268 str., 269 str., 270 str., 430 str. 6 d., 3 p. teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. priimtą preliminarų sprendimą, kuriuo solidariai iš atsakovų V. K. transporto įmonės, į. k. (duomenys neskelbtini), (subsidiariai su atsakovu Vaidu Kuzmarskiu, a. k. (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai priteista 22 208,67 Eur (dvidešimt du tūkstančiai du šimtai aštuoni eurai, 67 ct) žalos atlyginimo, 6 procentų metinės procesines palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. rugsėjo 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Iš atsakovo UAB (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, į. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas 414,84 Eur (keturis šimtus keturiolika eurų, 84 ct).

Iš atsakovo V. K. transporto įmonės, į. k. (duomenys neskelbtini), (subsidiariai su atsakovu Vaidu Kuzmarskiu), ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, į. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas 414,84 Eur (keturis šimtus keturiolika eurų, 84 ct).

Grąžinti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, į. k. 125709291, 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų, 00 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. rugsėjo 20 d. mokėjimo nurodymu Nr. 19709000, permoką.

Priteisti valstybei iš atsakovo UAB (duomenys neskelbtini), ir V. K. transporto įmonės (subsidiariai su atsakovu Vaidu Kuzmarskiu) iš kiekvieno po 6,68 Eur (šešis eurus, 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ieškovui išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.