Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų teisėja Irena Narbutienė, dokumentinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. K. transporto įmonei, V. K., UAB (duomenys neskelbtini) trečiasis asmuo H. S. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas prašo priteisti solidariai iš bendraatsakovių V. K. transporto įmonės (subsidiariai su bendraatsakoviu V. K.) ir UAB „(duomenys neskelbtini) 22208,67 Eur, bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 500,00 Eur žyminį mokestį, bei 547,34 Eur (282,47 Eur + 264,87 Eur) už pateikiamų priedų vertimą į valstybinę kalbą, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2018-07-23 Vokietijoje dėl H. S., vairavusio transporto priemonę DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. H. S. buvo samdomas V. K. transporto įmonės ir minėtas eismo įvykis įvyko einant darbines pareigas. Be to, eismo įvykio dieną UAB (duomenys neskelbtini) buvo transporto priemonės DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, t.y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo.

Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė DAF FT XF105.460, nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Vokietijoje (kitoje ES valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biurų tarybos Vidaus nuostatus) ir, kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone bei vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais, eismo įvykio valstybės - Vokietijos nacionalinis draudikų biuras (DEUTSCHES BÜRO GRÜNE KARTE E.V.) atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimus 22 208,67 Eur sumai ieškovui, t.y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui.

Tuo tarpu ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo VOKIETIJOS nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 22208,67 Eur.

Ieškovas, sumokėjęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens (šiuo atveju – V. K. transporto įmonės) arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju – UAB „(duomenys neskelbtini)), raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 22208,67 Eur. Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 673 straipsnio nuostatas, individualios įmonės savininkas (dalyvis) (šiuo atveju – V. K.) yra subsidiariai atsakingas už įmonės skolas. Iki šio ieškinio teismui pateikimo dienos bendraatsakoviai reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 427 straipsnio 2 dalimi, byla nagrinėjama rašytinio proceso būdu, atsakovus informuojant po preliminaraus sprendimo priėmimo (CPK 427 straipsnio 4 dalis).

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2018 m. liepos 23 d. Vokietijoje dėl H. S., vairavusio transporto priemonę DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. H. S. buvo samdomas V. K. transporto įmonės ir minėtas eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Eismo įvykio metu transporto priemonė DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio dieną UAB „(duomenys neskelbtini) buvo transporto priemonės DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, t.y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Iš žalos dydžio apskaičiavimo dokumentų matyti, kad dėl eismo įvykio buvo padaryta 22 208,67 Eur žala. Eismo įvykio valstybės Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei 2018 m. spalio 11 d. pateikė reikalavimą 12 028,34 Eur sumai ir 2019 m. kovo 15 d. pateikė reikalavimą 10 180,33 Eur, ieškovui, t.y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Iš 2018 m. gruodžio 4 d. ir 2019 m. gegužės 13 d. mokėjimo nurodymų matyti, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atlygino Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui DEUTSCHES BÜRO GRÜNE KARTE E.V. už eismo įvykio metu padarytą žalą. 2019 m. gegužės 23 d. V. K., V. K. transporto įmonei ir UAB (duomenys neskelbtini)siųstos pretenzijos dėl žalos atlyginimo.

Eismo įvykio valstybės draudikų biuras eismo įvykio metu padarytas žalas administruoja savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais, todėl dokumentai, išduoti Vokietijos institucijų, kuriais nustatytas žalos dydis, transporto priemonės savininkas, laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais įrodomąją galią.

Sausumos transporto priemonių draudimą reglamentuoja atskiras – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus. Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jo privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant. Taigi, pagal TPVCAPDĮ 4 str., Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Byloje nustatyta, kad žala trečiajam asmeniui buvo padaryta nedrausta transporto priemone DAF FT XF105.460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurios savininku autoįvykio metu buvo atsakovas UAB (duomenys neskelbtini), o transporto priemonę vairavo V. K. transporto priemonės samdomas darbuotojas H. S.. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, kuris negali naudotis pats ir leisti naudotis kitam asmeniui neapdrausta transporto priemone (TPVCAPDĮ 4 str. 2-3 d.). Taigi, atsakovas UAB (duomenys neskelbtini)autoįvykio metu buvo neįvykdęs įstatymu nustatytos pareigos apdrausti jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Automobilio savininko atsakomybė atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad automobilio savininkas neįvykdė įstatymo imperatyvo, įpareigojančio jį apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Minėta, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, todėl atsakovas turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, atsakovas pažeidė įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad paminėti kalti atsakovo UAB (duomenys neskelbtini)veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su ieškovui atsiradusia pareiga kompensuoti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro išmokėtą draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Jeigu atsakovui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė būtų apdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovui nebūtų atsiradusi pareiga atlyginti autoįvykio metu padarytą žalą trečiajam asmeniui. Aptartais motyvais darytina išvada, kad vadovaujantis TPVCAPDĮ nuostatomis, asmuo, įregistruotas kaip transporto priemonės savininkas, privalantis sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl jam priklausančios transporto priemonės atsako ieškovui už atsiradusią žalą.

Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl atsakomybės taikymo, kai privalomuoju draudimu neapdrausto automobilio savininkas ir valdytojas yra du skirtingi fiziniai asmenys, išaiškinta, kad atgręžtinis draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims, už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D., bylos Nr. 3K-7-300/2010).

Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalyje pateiktą sąvoką transporto priemonės valdytoju, t. y. atsakingu už žalos padarymą asmeniu, pripažįstamas asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę; transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai šalis sieja darbo teisiniai santykiai, didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir kartu atsakingu už žalos padarymą asmeniu pripažintinas darbdavys. Darbuotojas, vairavęs transporto priemonę autoavarijos metu, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Tai, kad darbdavys turi atgręžtinę reikalavimo teisę į darbuotoją, nesudaro pagrindo draudikui pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą tiesiogiai reikalauti išmokėtos draudimo išmokos tiesiogiai iš darbuotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. UAB „Kauno stiklas“, bylos Nr. 3K-3-228/2012; 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DB „PZU Lietuva“ v. VĮ „Kauno miškų urėdija“, bylos Nr. 3K-3-682/2006).

Taigi, nagrinėjamu atveju, ieškovas, sumokėjęs išmokas Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui, pagal TPVCAPD 23 straipsnio 1 dalį, turi teisę reikalauti, grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens (šiuo atveju V. K. transporto įmonės) arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju UAB (duomenys neskelbtini))

Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (įskaitant ir individualios įmonės) įmonės turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (savininkas). Iš galiojančio teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos seka, kad nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas savo asmeniniu turtu ir jam tenkančia bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Būtent individualios įmonės teisinė padėtis ir lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2010; 2012-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012), todėl, nagrinėjamu atveju, atsakovas V. K. pagrįstai įtrauktas į procesą kaip subsidiarus skolininkas, kuris yra subsidiariai atsakingas už įmonės skolas.

Pagal šio kodekso 6.210 straipsnį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į išdėstytą, iš atsakovų V. K. transporto įmonės (subsidiariai su bendraatsakoviu V. K.) ir UAB (duomenys neskelbtini)solidariai priteistinos 6 procentų procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugsėjo 24 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

Kadangi ieškinys tenkintinas visiškai, iš atsakovų V. K. transporto įmonės (subsidiariai su bendraatsakoviu V. K.) ir UAB (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis ieškovui priteistinos jo patirtos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos - 250,00 Eur žyminis mokesti ir 547,34 Eur vertimo išlaidos (CPK 88 str., 93 str. 1 d.). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas už ieškinio pareiškimą teismui sumokėjo 500,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad už ieškinio pareiškimą nagrinėtiną dokumentinio proceso tvarka mokėtinas 250 Eur žyminis mokestis, likusi permokėta žyminio mokesčio dalis – 250,00 Eur, grąžintina ieškovui. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 87 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 262 straipsnio 1 dalimi, 428 straipsniu, 429 straipsniu

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), solidariai iš atsakovų V. K. transporto įmonės, į. k. (duomenys neskelbtini), (subsidiariai su bendraatsakoviu V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), 22 208,67 Eur (dvidešimt du tūkstančius du šimtus aštuonis eurus, 67 ct) žalos atlyginimo, 6 procentus metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. rugsėjo 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Iš atsakovo UAB (duomenys neskelbtini). į. k. (duomenys neskelbtini), ieškovo (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas 398,67 Eur (tris šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus, 67 ct).

Iš atsakovo V. K. transporto įmonės, į. k. (duomenys neskelbtini), (subsidiariai su bendraatsakoviu V. K.), ieškovo (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini) 1, naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas 398,67 Eur (tris šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus, 67 ct).

Grąžinti ieškovui (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų, 00 ct) žyminio mokesčio permoką.

Ieškovui išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Atsakovai per dvidešimt dienų nuo preliminarus sprendimo įteikimo turi įvykdyti preliminarų sprendimą arba preliminarų sprendimą priėmusiam teismui pateikti motyvuotus prieštaravimus. Jei atsakovai per dvidešimt dienų nuo preliminaraus sprendimo įteikimo jam dienos teismo sprendimą įvykdo ir raštu pateikia teismui tai patvirtinančius dokumentus, teismas nutartimi preliminarų sprendimą panaikina ir bylą nutraukia. Jeigu per dvidešimt dienų nuo preliminaraus sprendimo įteikimo dienos prieštaravimai nebus pateikti, preliminarus sprendimas įsiteisės ir jo pagrindu ieškovui jo prašymu bus išduotas vykdomasis raštas.

14 Šalims dokumentiniame procese sudarius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus, ta pačia teismo nutartimi preliminarus sprendimas panaikinamas.

15 Preliminarus teismo sprendimas apeliacinei ar kasacine tvarka neskundžiamas.