Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. K. ir L. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams L. K. ir M. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

11. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

12. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiamo naujo rašytinio įrodymo pridėjimas prie bylos šioje proceso stadijoje, siekiant suteikti galimybę dėl jų pasisakyti priešingai šaliai, užvilkintų bylos nagrinėjimą. Be to, ieškovės teikiamas rašytinis įrodymas, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai, todėl jį atsisakytina priimti.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2004 m. birželio 5 d. Airijoje dėl atsakovo L. K., vairavusio jo motinai M. K. priklausančią, privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu neapdraustą transporto priemonę BMW 735 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo pastarajame automobilyje buvusi keleivė T. C.. Ieškovas atlygino nuostolius pagal Airijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. sausio 20 d. ir 2014 m. balandžio 10 d. pateiktus reikalavimus, iš viso buvo sumokėta 75 381,06 Eur (t. 1, b. l. 76–77).

Dėl neapdraustos privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu transporto priemonės savininko ir jos valdytojo atsakomybės

14. Transporto priemonių, skirtų važiuoti žeme, taip pat mopedų, priekabų ir puspriekabių, išskyrus bėgines transporto priemones, valdytojų civilinės atsakomybės draudimas reglamentuojamas TPVCAPDĮ. Šio įstatymo tikslas – nustatyti pirmiau išvardytų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas.

15. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam įvykiui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016).

16. TPVCAPDĮ (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. birželio 11 d., t. y. autoįvykio metu) 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Asmenys, nurodyti šio straipsnio 2 dalyje, negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis). Šie įstatymu nustatyti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio.

17. Taigi, atsakingiems už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmenims ši sutartis privaloma, jie negali pasirinkti, sudaryti šią sutartį ar ne, t. y. naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.

18. Įprastinė transporto priemonės buvimo vieta – teritorija tos valstybės, kurios valstybinį registracijos numerio ženklą turi transporto priemonė, arba tais atvejais, kai tam tikros rūšies transporto priemonei registracija nereikalinga, teritorija tos valstybės, kurioje buvo išduotas draudimo numerio ženklas ar registracijos numerio ženklą atitinkantis skiriamasis ženklas (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 11 dalis). Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad transporto priemonė BMW 735, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo registruota Lietuvos Respublikoje, nėra, o tai reiškia, jog minėtos transporto priemonės buvimo vieta yra Lietuvos Respublika.

19. Nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas), tiesiogiai draudikui, apdraudusiam kaltininko civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – TPVCAPDĮ 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui. Tais atvejais, kai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudė kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė arba filialas, nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti šiai draudimo įmonei, jos atstovui pretenzijoms nagrinėti, arba tiesiogiai kaltininkui.

20. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 12 dalį nacionalinis draudikų biuras – tai pagal Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 įsteigta organizacija, vienijanti draudimo įmones, kurioms leidžiama toje valstybėje vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Nacionalinis draudikų biuras Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras.

21. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad Biuras moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje padarytos žalos pagal teisės aktus kitos Europos Sąjungos valstybės narės (kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Vidaus tvarkos taisykles), jeigu kaltininkas, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra neapsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

22. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš neapdrausto kaltininko ar atsakingo draudiko. Taigi įstatyme draudikų biurui suteikta teisė reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas ir transporto priemonės savininkei, turėjusiai įstatyme nustatytą pareigą apdrausti transporto priemonę, ir transporto priemonės valdytojui, kuris naudojo neapdraustą transporto priemonę.

23. Atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 2004 m. birželio 5 d. Airijoje įvykusiame eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės BMW 735, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad, norėdami šią aplinkybę paneigti, duomenis apie draudimo sutartį privalėjo pateikti būtent atsakovai, kurie pagal įstatymą atsakingi už tokios draudimo apsaugos buvimą (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis).

24. Siekdami išvengti civilinės atsakomybės, atsakovai remiasi keliomis aplinkybėmis: 1) automobilio ir jame buvusių dokumentų sudegimo faktu; 2) pretenzijos dėl žalos atlyginimo nebuvo pareikštos autoįvykio kaltininkui baudžiamojo proceso metu; 3) Airijoje už naudojimąsi transporto priemone nesudarius civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties yra skiriamos labai didelės baudos, o tai turėtų patvirtinti, jog atsakovas negalėjo važinėti nedrausta transporto priemone; 4) draudimo sutartys draudimo bendrovėse saugomos tik 7 metus, todėl, praėjus tiek daug laiko, nėra galimybės gauti sudegusios draudimo sutarties kopijos. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, minėtos atsakovų nurodomos niekuo nepagrįstos aplinkybės nėra pakankamos pirmosios instancijos teismo išvadai dėl jų atsakomybės egzistavimo paneigti.

25. Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju atsakovai, patys nesprendę klausimo dėl žalos nukentėjusiems asmenims atlyginimo, būdami atidūs ir rūpestingi, privalėjo / turėjo suvokti savo atsakomybę dėl žalos padarymo ir tai, kad šią žalą reikės atlyginti Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, kuris žalą atlygino kitos ES valstybės institucijai, todėl, jeigu atsakovo turėta draudimo sutartis sudegė kartu su automobiliu, kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, atsakovai privalėjo pasirūpinti draudimo sutarties patvirtintos kopijos gavimu iš įmonės, kurioje ta sutartis buvo sudaryta.

26. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad ieškovas, sužinojęs apie Airijos nacionalinio draudikų biuro pretenziją, automobilio valdytojo civilinės atsakomybės apdraudimo aplinkybes aiškinosi, tačiau tai patvirtinančių duomenų negavo (t. 3 b. l. 57-67), todėl atsakovams nepaneigus to, kad civilinės atsakomybės sutartis nebuvo sudaryta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog transporto priemonė BMW 735, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta.

27. Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat kelia klausimą dėl atsakovės M. K. solidariosios atsakomybės. Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų atžvilgiu taikė solidariąją atsakomybę, nes TPVCAPDĮ redakcijoje, galiojusioje autoįvykio metu, nebuvo numatyta transporto priemonės savininko atsakomybė, jei žala padaroma kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje naudojant neapdraustą transporto priemonę. Be to, tvirtina, kad, taikydamas solidariąją atsakomybę, teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog atsakovė M. K. neturi finansinių galimybių sumokėti reikalaujamos sumos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti, kad šie argumentai yra pagrindas keisti ar naikinti teismo sprendimą.

28. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad apeliantai nepagrįstai remiasi 2004 m. kovo 5 d. TPVCAPDĮ redakcija. Kadangi autoįvykis įvyko 2004 m. birželio 5 d., tai nagrinėjamam ginčui taikytina TPVCAPDĮ redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. birželio 11 d. Tuo metu galiojusio TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, o 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta Biuro, išmokėjusio kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, teisė susigrąžinti išmokėtas sumas iš neapdrausto kaltininko ar atsakingo draudiko.

29. Antra, kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl atsakomybės taikymo, kai privalomuoju draudimu neapdrausto automobilio savininkas ir valdytojas yra du skirtingi fiziniai asmenys, išaiškinta, kad atgręžtinis draudikų biuro reikalavimas suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016).

30. Taigi, vadovaujantis minėtais kasacinio teismo išaiškinimais ir ginčui aktualia TPVCAPDĮ redakcija, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai žalą priteisė solidariai iš abiejų atsakovų.

31. Skundo argumentas dėl sunkios atsakovės M. K. finansinės padėties, kaip pagrindo atleisti nuo civilinės atsakomybės, vertintinas kaip teisiškai nereikšmingas. Pažymėtina, kad pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Tačiau atsakovė šiuo atveju net neįrodinėjo savo finansinės padėties, o vien tai, kad atsakovė nuo 2013 metų buvo bedarbė, o šiuo metu yra pensininkė, savaime negali suponuoti išvados apie tokią sunkią jos finansinę padėtį, kuri sudarytų pagrindą nukrypti nuo bendrosios visiško nuostolių atlyginimo taisyklės. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.282 straipsnio 3 dalies pagrindu, net ir esant sunkiai žalą padariusio asmens turtinei padėčiai, teismas gali, o ne privalo sumažinti atlygintinos žalos dydį. Tai reiškia, kad vien tik bloga turtinė padėtis savaime dar nelemia atlygintinos žalos dydžio mažinimo, apie tokią galimybę spręstina įvertinus aplinkybių visumos kontekstą.

Dėl nuostolių dydžio

32. Kaip minėta, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš neapdrausto kaltininko ar atsakingo draudiko.

33. Atsakovai skunde kelia priteistos žalos pagrįstumo klausimą. Atsakovai tvirtina, kad ieškovo prašomi priteisti nuostoliai buvo nustatyti ne Airijos teismo sprendimu, o taikiu susitarimu, sudarytu Airijos transporto draudikų biuro atstovo ir nukentėjusių asmenų atstovo. Minėto susitarimo pagrindu Airijos transporto priemonių draudikų biuras sutiko nukentėjusiems asmenims sumokėti 35 505 Eur ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, kodėl buvo susitarta būtent dėl tokios sumos. Be to, ieškovas prašo atlyginti Airijos transporto priemonių draudikų biurui galimai sumokėtas 38 362,12 Eur bylinėjimosi išlaidas, tačiau į bylą taip pat nepateikta duomenų, kodėl buvo susitarta būtent dėl tokios bylinėjimosi išlaidų sumos.

34. Į bylą buvo pateikti šie esminiai rašytiniai įrodymai, patvirtinantys prašomos priteisti žalos dydį: eismo įvykio faktą ir eismo įvykio metu padarytos žalos dydį pagrindžiantys dokumentai (ieškinio priedas Nr. 3); susitarimas dėl mokėtinos kompensacijos (dubliko priedas Nr. 2); Airijos nacionalinio draudikų paaiškinimai dėl žalos dydžio bei įrodymai, patvirtinantys žalos atlyginimą nukentėjusiajam (dokumentai pateikti 2018 m. birželio 19 d. vykusio teismo posėdžio metu). Pirmosios instancijos teismas detaliai išdėstė konkrečias sumas, sudarančias bendrą prašomos priteisti žalos sumą, patvirtinančius rašytinius įrodymus, todėl jie šiame procesiniame sprendime nebekartojami.

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, Lietuvos draudikų biuras pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. pirmiau nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas. Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 51, 52, 54 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36. Teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad nagrinėjamo pobūdžio civilinėse bylose tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovams, kurie įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo. Ieškovui tenka pareiga pateikti, be kita ko, transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, jos apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą, o atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus.

37. Taigi, atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovams, kurie teigia, jog tokios sąlygos egzistuoja, ir yra suinteresuoti sumažinti atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis).

38. Kadangi nagrinėjamu atveju apeliantai apsiribojo tik niekuo nepagrįstų abejonių dėl prašomos priteisti žalos dydžio kėlimu ir nepateikė jokių įrodymų, kurie bent preliminariai pagrįstų jų poziciją dėl prašomos priteisti žalos dydžio nepagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo realaus pagrindo abejoti Biuro reikalavimo pagrįstumu. Tuo labiau, kai jis buvo grindžiamas išimtinę kompetenciją turinčio subjekto – Airijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais, kurie paremti Airijos teisės aktų nuostatomis. Todėl minėtų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste, atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto žalos dydžio.

Dėl bylos procesinės baigties

39. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad atsakovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, atsakovų bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovas bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašo ir duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.