Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-480-856/2022

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-11-16
Bylos Nr.: e2A-480-856/2022
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė, Irena Stasiūnienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Vikreda“
Ieškovas: Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-480-856/2022Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00065-2022-3Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.10.5.2.17; 2.6.39.2.6.1; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. lapkričio 16 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vikreda“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-648-715/2022 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vikreda“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vikreda“ 5 229,84 Eur nuostolius, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad 2020 m. liepos 31 d. Vokietijoje dėl I. I., vairavusio transporto priemonę MAN TGX, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo minėtos transporto priemonės naudotojas pagal lizingo sutartį, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalies nuostatos (1, 2 priedai). Eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo yra Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje (šiuo atveju - Belgijoje) reziduojantis asmuo; eismo įvykis įvyko ES valstybėje narėje (šiuo atveju – Vokietijoje), kuri nėra nukentėjusiojo asmens buveinės vieta; eismo įvykio kaltininko transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra kitoje ES valstybėje narėje (šiuo atveju - Lietuvoje), nei ta, kurioje yra nukentėjusio asmens buveinės vieta, aukščiau minėto eismo įvykio metu padarytos žalos administravimui yra taikytinos 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2009/103/EC dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (kodifikuota redakcija) (toliau – ir Direktyva), nuostatos, įgyvendintos TPVCAPDĮ (TPVCAPDĮ priedo 1 straipsnio 11 dalis). Belgijos garantinis fondas, vadovaudamasis aukščiau minėtų Direktyvos bei Sutarties nuostatomis, pareiškė ieškovui, kaip Žalų atlyginimo institucijos ir Garantinio fondo funkcijas Lietuvoje atliekančiam subjektui, 5 229,84 Eur reikalavimą. Tuo tarpu ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Sutarties 8.6 punktu, apmokėjo Belgijos garantinio fondo pateiktame ir rašytiniais įrodymais, akivaizdžiai patvirtinančiais nukentėjusiojo asmens patirtos žalos dydį, pagrįstame reikalavime nurodytą sumą. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Vokietijoje (ES valstybėje narėje), ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju – atsakovę) (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 1 dalis).

3. Atsakovė UAB „Vikreda“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepateikė leistinų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog Garantinis fondas išmokėjo ieškiniu reikalaujamą sumą eismo įvykio metu nukentėjusios transporto priemonės valdytojui. Be kita ko, ieškovas prie bylos nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų prie ieškinio pridėtuose dokumentuose nurodytas aplinkybes dėl draudimo išmokos neišmokėjimo, o tik pateikė deklaratyvaus pobūdžio informaciją, kad BTA neva tai atsisakė atlyginti žalą. Pažymėjo, kad ekspertizės akte nurodytų dalių keitimas turėtų būti vertinamas itin kritiškai, kadangi iš pateiktų nuotraukų matyti, jog atsakovo darbuotojas su vilkiku įsirėmė į autobusiuko priekines kairės pusės dureles, tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių ekspertizėje nurodyta, kad taip pat yra keistina kairės pusės sienelė. Iš pridėtų nuotraukų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad sienelė buvo apgadinta būtent atsakovo vairuotojo sukelto eismo įvykio metu, nėra tikrai žinoma, ar dalis apgadinimų nebuvo padaryta ankščiau, dar iki kilusio eismo įvykio. Nustatytas padarytos žalos dydis galimai yra neteisingas. Iš pateiktų ieškovo nuotraukų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog ekspertizės akte nurodyti tariamai būtini darbai ir dalių keitimas iš tikrųjų turėjo būti atlikti ir pakeisti. Žalos administravimo metu turėjo būti atlikta nepriklausoma ekspertizė, kurios metu turėjo būti nustatyta, ar Garantiniam fondui pateiktoje ekspertizėje yra nustatytas tikrasis žalos dydis, ar sąmoningai buvo nepagrįstai paskaičiuota ženkliai didesnė atlygintina žala. Biuras, reikšdamas regresinį reikalavimą, nepateikia jokių duomenų ar dokumentų apie faktinį transporto priemonės apgadinimų sutvarkymą, taip pat nėra aišku, ar draudimo išmokos dydis atitinka realiai padarytus nuostolius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2022 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės UAB „Vikreda“ ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 5 229,84 Eur nuostolius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 229,84 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2022 m. sausio 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 473,07 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagrindiniai duomenys, patvirtinantys atsakovės vairuotojo I. I. 2020 m. liepos 31 d., 21 val., padaryto eismo įvykio faktą, yra išduoti oficialių Vokietijos institucijų, t.y. Kelno policijos inspekcijos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalį, tokie dokumentai laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

6. Teismas nurodė, kad susipažinus su byloje esančių įrodymų visuma, jam nekyla abejonių, jog 2020 m. liepos 31 d. Vokietijoje dėl I. I., vairavusio Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę „MAN TGX“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaltės įvyko eismo įvykis ir dėl to buvo padaryta materialinė žala. Teismas pažymėjo, jog šioje byloje atsakovė iš esmės nepateikė jokių įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas abejoti Vokietijos kompetentingų institucijų nustatytomis įvykio aplinkybėmis, kurios ne tik nustatė eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valstybinį numerį, nurodė eismo įvykio aplinkybes, padarytus apgadinimus, nustatė šios transporto priemonės priklausomybę atsakovei bei nurodė minėtą transporto priemonę vairavusio asmens duomenis.

7. Dėl atsakovės argumento, kad jai nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti procese, todėl pateikti prieštaravimai dėl žalos dydžio turi būti vertinami regreso byloje, teismas nurodė, jog šiuo atveju pagal nustatytas faktines aplinkybes atsakovės argumentai dėl žalos dydžio neturi būti vertinami šioje byloje. Teismas pažymėjo, jog iš ieškovo 2020 m. lapkričio 24 d. rašto dėl informacijos pateikimo matyti, kad atsakovė buvo informuota apie 2020 m. liepos 31 d. eismo įvykio žalos administravimą, tačiau duomenų byloje, kad atsakovė būtų nesutikusi ar neigusi faktą, kad I. I., vairavęs Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę „MAN TGX“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padarė Vokietijoje minėtą eismo įvykį, byloje nėra pateikta, todėl atsakovės keliamas abejones dėl to, kas padarė eismo įvykį ir kokia transporto priemone, atmetė kaip visiškai nepagrįstas. Atsakovė tvirtina, kad jos dalyvavimas administravimo procese apsiriboja tik paaiškinimo dėl įvykusio eismo įvykio pateikimu ir iki pretenzijos pateikimo atsakovei nėra žinoma apie nustatytą žalos dydį, todėl ji neturi jokių objektyvių galimybių teikti paaiškinimus dėl žalos dydžio ar jo nustatymo. Tačiau nustatyta, kad minėtame ieškovo atsakovei siųstame pranešime buvo nurodyta, jog atsakovė UAB „Vikreda“ nurodytų įstatyme nustatytos pareigos neįvykdymo priežastis, užpildytų pranešimo apie eismo įvykį formą. Atsakovė taip pat šiuo pranešimu buvo informuota, kad eismo įvykio metu padarytą žalą administruoja Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ir nurodė, kad jei nėra atsakinga už sukeltą žalą, informuoti Vokietijos nacionalinį draudikų biurą ir aktyviai dalyvauti žalos administravimo procese. Atsakovė šios savo pareigos neįvykdė, apie minėtą žalą per 3 dienas nuo įvykio padarymo ieškovo neinformavo ir žalos administravimo procese nedalyvavo. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad kreipėsi į Vokietijos nacionalinį automobilių draudikų biurą ir prašė pateikti detalesnę informaciją apie įvykio metu jos darbuotojo padarytą žalą. Atsakovei buvo žinoma apie žalos administravimo procesą ir ji turėjo galimybę dalyvauti administravimo procese, tačiau šia savo galimybe atsakovė iš esmės nepasinaudojo. Gavusi informaciją iš ieškovo, nesusisiekė su Vokietijos nacionaliniu draudikų biuru ir nesiekė gauti jokios informacijos apie vykstantį žalos administravimo procesą, t. y. nesidomėjo, kas ir kokį žalos dydį nustatė, t. y. nesidomėjo žalos administravimo eiga. Tai rodo, jog atsakovė nesiėmė jokių veiksmų, kad sužinoti apie žalos administravimo procesą iš Vokietijos institucijų. Teismas konstatavo, jog tokia atsakovės pozicija negali būti laikoma tinkamu savo interesų gynimu.

8. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublika ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės yra žaliosios kortelės sistemos dalyvės. Pagrindinis teisės aktas, kuriuo, sprendžiant eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, atlyginimo bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimus, vadovaujasi žaliosios kortelės valstybių nacionaliniai draudikų biurai, yra Biurų tarybos Vidaus nuostatai, paskelbti su 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB). Esant neapdraustai įvykio kaltininko vairuojamai transporto priemonei, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, šiuo atveju Vokietijos, vadovaudamasis minėtais nuostatais, administruoja žalą ir atlygina ją nukentėjusiems, atlyginęs žalą patirtas išlaidas pateikia reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti administravimo išlaidas žalą sukėlusios neapdraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, šiuo atveju ieškovui, kuris atlygina išmokėtą žalą. Šiuo atveju žala, kurią prašoma priteisti iš atsakovės, atsirado Vokietijoje, todėl žalos administravimą atliko Belgijos garantinis fondas. Iš ieškovo pateiktų įrodymų matyti, kad Belgijos garantinis fondas ieškovui pateikė reikalavimą atlyginti atsakovės transporto priemone 2020 m. liepos 31 d. padarytą 5 229,84 Eur materialinę žalą. Byloje pateiktos sąskaitos faktūros, kuriose detalizuoti atlikti darbai, medžiagų kainos ir kitos patirtos išlaidos šalinant padarytos žalos padarinius, susidariusios dėl atsakovės vairuotojo I. I. kaltės padaryto eismo įvykio. Laikytina, kad apskaičiuotas žalos dydis yra adekvatus ir visiškai pagrįstas byloje esančiais įrodymais.

9. Teismas atkreipė dėmesį, jog žalos atlyginimą nukentėjusiajam – Vokietijai, administravo Belgijos Garantinis fondas, kuris žalą administravo visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Būtent eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis).

10. Teismas nurodė, kad administruojant žalą neabejotinai yra patiriamos išlaidos, susijusios su žalos administravimo procesu. Biuro tarybos 37-oji generalinė asamblėja sprendimų ir rekomendacijų 1, 2 punktais patvirtino mokėtinų administravimo mokesčių dydį, kuris apskaičiuojamas remiantis 15 procentų dydžio nuo konkrečiai nustatytos žalos sumos, kuris siekia minimalų 200 Eur arba maksimalų 3 500 Eur dydį. Belgijos garantinis fondas šiuo atveju taikė 682,15 Eur administravimo mokesčio dydį, kurį įtraukė į patirtų nuostolių sumą bei pateikė reikalavimą ieškovui juos atlyginti. Ieškovas, remdamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, ir atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus, Belgijos garantiniam fondui sumokėjo reikalaujamą 682,15 Eur žalos administravimo mokestį.

11. Teismas laikė, kad šiuo atveju Belgijos Garantinis fondas turėjo teisę reikalauti atlyginti susidariusį administravimo mokestį, o ieškovas, atlyginęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui minėtą mokestį, pagrįstai reikalauja šios sumos priteisimo iš atsakovės, todėl atsakovės teiginius apie tai, jog ieškovas iš atsakovės reikalauja atlyginti daugiau nuostolių, negu atsakovė galimai sukėlė, ir tokiais veiksmais siekia praturtėti atsakovės sąskaita, taip pat atmetė kaip visiškai nepagrįstus.

12. Teismas, ištyręs byloje pateiktus įrodymus, neginčytinai nustatė, jog eismo įvykis įvyko būtent dėl I. I., vairavusio Lietuvos Respublikoje registruotą, atsakovei priklausiusią transporto priemonę „MAN TGX“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaltės, todėl ieškovas privalėjo Belgijos Garantiniam fondui atlyginti patirtus nuostolius, kurie, ištyrus byloje esančių įrodymų visumą, laikytini visiškai pagrįstais. Ieškovas atlygino padarytą žalą ir tokiu būdu įgijo regreso teisę šią žalą išsiieškoti iš atsakovės, kadangi būtent atsakovė buvo atsakinga už jai naudojimosi teise priklausiusios transporto priemonės draudimą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Vikreda“ prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

13.1. Teismo teiginys, kad eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, yra deklaratyvaus pobūdžio, neatitinkantis faktinių bylos aplinkybių bei padarytas neįvertinus atsakovės nurodytų aplinkybių ir pateiktų kasacinio teismo išaiškinimų tokio pobūdžio bylose.

13.2. Skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jame nurodyti ieškovo ieškinio tenkinimo motyvai yra tik deklaratyvūs, vadovaujamasi išskirtinai tik ieškovo pateiktais teiginiais dėl Belgijos Garantinio fondo teisės spręsti žalos klausimus, visiškai neatsižvelgiant į atsakovės atsiliepime į ieškovo ieškinį, tiek triplike, tiek šiame apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog tiek Biurų vidaus nuostatai, tiek bendradarbiavimo nuostatai ar susitarimai dėl reikalavimo tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatai reguliuoja tik biurų veiklą ir negali būti taikomi atsakovei. Tačiau teismas visiškai nesivadovavo aukščiau nurodytais išaiškinimais.

13.3. Teismas visiškai nevertino to fakto, kad atsakovė draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio aplinkybių ir nukentėjusio asmens valstybės taikomos teisės rinktis žalos atlyginimo subjektą. Priešingai negu skundžiamame sprendime nurodė teismas, atsakovė, net jei ir būtų galėjusi dalyvauti žalos administravime, nebūtų turėjusi objektyvių galimybių tai padaryti, ieškovas 2021-06-04 informavo Belgijos Garantinį fondą, kad 2021-06-04 atlygino žalą, ir tik praėjus kelioms dienoms (2021-02-11) po žalos atlyginimo Belgijos Garantiniam fondui, ieškovas kreipėsi į atsakovę su pretenzija dėl nuostolių atlyginimo. Iki to laiko, kuomet ieškovas kreipėsi su pretenzija dėl nuostolių atlyginimo į atsakovė, ji neturėjo visiškai jokių dokumentų, susijusių su šiuo eismo įvykiu, įskaitant, bet neapsiribojant ekspertizės aktu bei transporto priemonės apgadinimų fotonuotraukų. Akivaizdu, jog atsakovė neturėjo galimybės dalyvauti žalos administravime, teikti prieštaravimus, o priešingas vertinimas pažeidžia teisingumo principą.

13.4. Teismas visiškai netyrė ir neanalizavo reikalaujamų priteisti nuostolių dydžio, o skundžiamame sprendime tik besąlygiškai pritarė ieškovo pateiktiems skaičiavimams, nesigilinant į šių skaičiavimų pagrįstumą, teisingumą, būtinybę keisti ekspertizės akte nurodytą tentą.

13.5. Vadovaujantis atsakovės pateikta kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015), teismas privalėjo tirti eismo įvykio aplinkybes iš naujo, tirti žalos faktą ir dydį patvirtinančius dokumentus iš esmės, tačiau to nedarė, todėl visiškai nepagrįstai Belgijos Garantinio fondo pateiktiems dokumentams suteikė prejudicinę galią. Teismas formaliai pasirėmė ieškovo pateiktais dokumentais ir Belgijos Garantinio fondo pateiktomis sąskaitomis, toks besąlygiškas nacionalinio draudiko biuro pateiktos sąmatos atlyginimas, net nesigilinat ir nesiaiškinant, ar tikrai visi nustatyti apgadinimai kilę dėl įvykusio eismo įvykio, pažeidė atsakovės interesus.

13.6. Teismas visiškai nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovė turėjo, bet nepateikė, visiškai jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo nurodytas aplinkybes, tačiau šiuo aspektu pažymi, kad to bylos nagrinėjimo metu padaryti yra neįmanoma, o toks teismo motyvas dėl įrodymų pateikimo yra nesąžiningas bei prieštaraujantis protingumo bei teisingumo principams, kadangi šių įrodymų surinkti atsakovė neturi jokių objektyvių galimybių, o ir iš karto po įvykio surinkti neturėjo pareigos.

13.7. Vien aplinkybė, kad Belgijos Garantinis fondas priėmė sprendimą išmokėti atitinkamas sumas nukentėjusiajam ir/ar kad minėtas garantinis fondas turi išimtinę kompetenciją reguliuoti tokias žalas, automatiškai nesuteikia jokios prejudicinės galios nacionalinio draudikų biuro sprendimui. Teismas, nurodydamas, kad eismo įvykio valstybės draudikų biuras eismo įvykių metu padarytas žalas administruoja savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, žalos dydžio nustatymą, nuostolių atlyginimą nukentėjusiesiems asmenims ir privalomąjį draudimą, paneigė konstitucinę atsakovės teisę į teisminę gynybą.

Atsiliepimas

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

14.1. Atsakovė neįvykdė pareigos per tris darbo dienas nuo įvykio dienos apie žalos neapdrausta transporto priemone padarymą raštu pranešti ieškovui. Be to, nepaisant to, kad ieškovas informavo atsakovę apie Belgijos žalų atlyginimo institucijos pradėtą administruoti žalą, pastaroji neteikė savalaikių paaiškinimų bei savo argumentus pagrindžiančių įrodymų Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui.

14.2. Ieškovas pateikė visus atsakovės civilinės atsakomybės kilimą bei žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, kurie yra pakankami Vokietijoje. Papildomai buvo pateikta Biuro Žalų administravimo departamento išvada dėl Biuro reikalavimo pagrįstumo. Ieškovas, taipogi atsižvelgdamas į atsakovės nesutikimo su pareikštu ieškiniu argumentus, pateikė aktualų Vokietijos teisės turinį: Vokietijos Kelių eismo įstatymo 7 straipsnį; Vokietijos motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą; Vokietijos Civilinio kodekso (duomenys neskelbtini) straipsnį.

14.3. Vien tik abejonių pagrindu eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo naštos perkėlimas nuo žalą neapdrausta transporto priemone padariusio asmens sąžiningiems draudėjams, kurių mokamų įmokų dalis yra skirta nacionalinių draudikų biurų veiklos užtikrinimui, prieštarautų ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio nuostatose įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (TPVCAPDĮ 34 straipsnio 1 dalies 2 punktas; Lietuvos Respublikos Finansų ministro 2009-12-24 įsakymas Nr. 1K-484 „Dėl atskaitymų nuo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokų”).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kelno policijos valdybos 2 (Pietvakarių) policijos inspekcija 2020 m. liepos 31 d., 21 val., užfiksavo eismo įvykį, kurio metu dėl I. I., vairavusio Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę – krovininį automobilį MAN TGX, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, t. y. I. I., statydamas savo transporto priemonę, kliudė pastatytą automobilį, dėl ko buvo padaryta materialinė žala. Transporto priemonės MAN TGX, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) naudotoja eismo įvykio dieną buvo atsakovė UAB „Vikreda“, t. y. atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MAN TGX, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

17. TPVCAPDĮ nustatyta pareiga transporto priemonės, kurios įprastinė vieta yra Lietuvos Respublikoje, savininkui (valdytojui) drausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Transporto priemonės savininkui (valdytojui) pažeidus šią specialiuoju įstatymu nustatytą pareigą, kyla atitinkamos įstatyme nustatytos teisinės pasekmės. Viena iš jų – civilinė atsakomybė, t. y. biuras įgyja teisę reikalauti, kad transporto priemonės savininkas (valdytojas) jam atlygintų pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymu padarytą žalą, o transporto priemonės savininkui (valdytojui) tenka pareiga biurui atlyginti tokią žalą. TPVCAPDĮ nedetalizuoja šios transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės sąlygų, todėl taikomos bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos. Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės savininko (valdytojo) ir biuro nesieja sutartiniai santykiai, transporto priemonės savininko atsakomybė už biurui padarytą žalą yra deliktinė, todėl taikomos deliktinę atsakomybę nustatančios taisyklės.

18. Tai reiškia, kad transporto priemonės savininko (naudotojo) atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Transporto priemonės savininko (naudotojo) kaltė yra preziumuojama, o kitas transporto priemonės savininko civilinės (naudotojo) atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį – turi įrodyti biuras.

19. Neteisėti transporto priemonės savininko (valdytojo) veiksmai pasireiškia specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neįvykdymu, t. y. neteisėtu pasyviu transporto priemonės savininko (valdytojo) elgesiu (neveikimu). Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės savininkas (valdytojas) turi pareigą apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neteisėtiems veiksmams nustatyti pakanka įrodyti aplinkybę, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta minėtu draudimu.

20. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė MAN TGX, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo registruota Lietuvos Respublikoje ir kad minėtos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu, nėra. Atsakovė ieškovui patirtų nuostolių neatlygino neginčydama faktų, kad transporto priemonė MAN TGX, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

21. Tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas (valdytojas) neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, laikoma, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai. Transporto priemonės savininkas, siekdamas nuneigti šią prezumpciją, turėtų pateikti savo poziciją pagrindžiančius argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021 51 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovė savo kaltės dėl transporto priemonės neapdraudimo privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu nepaneigė.

22. Žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnyje. Šiuo atveju žala yra biuro patirtos išlaidos (nuostoliai). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir į TPVCAPDĮ 17 straipsnyje nustatytą reguliavimą, biuro įrodinėjamą žalą sudaro biuro eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pagrįstai išmokėta suma.

23. Ieškovas į bylą pateikė Kelno policijos valdybos 2 (Pietvakarių) policijos inspekcijos 2020 m. liepos 31 d., 21 val., surašytą pranešimą apie eismo įvykį, kuriame užfiksuota įvykio data ir laikas – 2020 m. liepos 31 d., eismo įvykio vieta – Diuseldorfas, (duomenys neskelbtini) gatvė, Vokietijoje, eismo įvykio dalyviai – I. I., eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės valdytojas – UAB „Vikreda“. Prie pranešimo taip pat pridėtos foto nuotraukos, padarytos eismo įvykio dieną, kuriose matyti eismo įvykio metu padaryti apgadinimai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokie dokumentai laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

24. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Belgijos Garantinis fondas ieškovui pateikė reikalavimą atlyginti atsakovės padarytą 5 229,84 Eur žalą, kurią sudaro: 4 547,69 Eur išmoka už transporto priemonei CITROEN JUMPER, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą bei 15 procentų žalos administravimo mokestis – 682,15 Eur. Žalą apskaičiavo „CARDESK BVBA“ ekspertizės biuras, parengtas remonto vertės ekspertizės protokolas, iš kurio matyti, kad transporto priemonei buvo apgadintos kairės pusės priekinės durelės, rėmas ir kairės pusės vidurinė sienelė. Minėtame ekspertizės protokole išsamiai nurodyti transporto priemonei atliekamų remonto bei dažymo darbų, keičiamų dalių kiekis (apimtis) bei kaina, nurodyti keičiamų dalių identifikaciniai numeriai, valandinis įkainis ir kita svarbi informacija.

25. Byloje neginčijama aplinkybė, kad ieškovas patenkino Belgijos Garantinio fondo reikalavimą dėl 5229,84 Eur žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas įrodė savo ieškinio reikalavimo pagrįstumą, t. y. savo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę.

26. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad Biurų vidaus nuostatai, tiek bendradarbiavimo nuostatai ar susitarimai dėl reikalavimo tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatai reguliuoja tik biurų veiklą ir negali būti taikomi atsakovei.

27. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagrindinis teisės aktas, kuriuo, sprendžiant eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, atlyginimo bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimus, vadovaujasi žaliosios kortelės valstybių nacionaliniai draudikų biurai, yra Biurų tarybos Vidaus nuostatai (toliau – ir Vidaus nuostatai), paskelbti su 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB).

28. Remiantis Vidaus nuostatų 1 straipsniu, šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 28 punktas).

29. Vidaus nuostatai yra dokumentas, skirtas nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimui, kuris saisto nacionalinius draudikų biurus, o kitų asmenų teisės ar pareigos juose neįtvirtintos ir biurų santykių su tokiais asmenimis nereguliuoja, todėl Vidaus nuostatai negali būti taikomi tretiesiems (galimai už eismo įvykį atsakingiems) asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 28, 31 punktus; kt.).

30. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad žala, kurią prašoma priteisti iš atsakovės, atsirado Vokietijoje. Kadangi nukentėjo Belgijoje registruota transporto priemonė, nukentėjęs asmuo dėl nuostolių atlyginimo kreipėsi į Belgijos nacionalinį draudikų biurą, kuris, veikdamas kaip Belgijos žalų atlyginimo institucija, administravo bylą dėl patirtų nuostolių konsultuodamasis su Vokietijos Garantiniu fondu dėl Vokietijos teisės taikymo sprendžiant atsakomybės ir žalos atlyginimo klausimus. Taigi, Lietuvos draudikų biuras regresinį reikalavimą atsakovei dėl nuostolių atlyginimo reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reguliuojančiais teisės aktais. Apeliacinės instancijos teismas kartu atkreipia dėmesį, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčo eismo įvykis įvyko Vokietijoje, todėl įvykio tyrimui, žalos administravimui buvo taikoma Vokietijos teisė ir susiklosčiusi praktika.

31. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Vidaus nuostatais, vertindamas valstybių draudikų biurų santykius. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė apeliantės nurodytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas Vidaus nuostatus taikė atsakovei.

32. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to fakto, kad atsakovė draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio aplinkybių ir nukentėjusio asmens valstybės taikomos teisės rinktis žalos atlyginimo subjektą.

33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nei Vidaus nuostatuose, nei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nėra nustatytos eismo įvykio vietos draudikų biuro ar Lietuvos draudikų biuro pareigos informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą, galima situacija, kai į eismo įvykį patekęs transporto priemonės valdytojas nemano esąs atsakingas už eismo įvykį, o apie įvykusią žalos administravimo procedūrą, jos metu priimtus sprendimus ir nukentėjusiems asmenims sumokėtas sumas sužino tik Lietuvos draudikų biurui pateikus reikalavimą jas grąžinti ir (ar) pareiškus regresinį reikalavimą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 42–43 punktai).

34. Nagrinėjamu atveju atsakovė neįvykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos neapdrausta transporto priemone padarymą pranešti Biurui ir ši aplinkybė leidžia žalos administravimo klausimą spręsti šiam asmeniui nedalyvaujant. Kita vertus, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei UAB „Vikreda“ 2020 m. lapkričio 24 d. buvo išsiųstas raštas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame, be kita ko, nurodyta: „Jeigu manote, jog nesate atsakingi už eismo įvykį ir padarytą žalą, prašome nedelsiant apie tai informuoti Vokietijos nacionalinį draudikų biurą (orig. pavadinimas: Deutsches Büro Grüne Karte e.V., adresas: Wilhelmstrasse 43/43 G, D-10117 BERLIN, VOKIETIJA; kontaktai: tel.: +[49] (30) 20 20 58 12 (Secretariat); +[49] (30) 20 20 57 57 (Claims), el. paštas: claims@gruene-karte.de) ir aktyviai dalyvauti žalos administravimo procese. Priešingu atveju, Jūsų elgesys bus įvertintas kaip pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, t. y. galimai turėsiantis neigiamos įtakos tik galimo regresinio ieškinio bylos nagrinėjimo metu jūsų pateiktų prieštaravimų vertinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-11-03 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 43 punktas)“.

35. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovei buvo sudarytos sąlygos teikti apie įvykusį eismo įvykį bei su juo susijusią informaciją. Atsakovė buvo informuota apie eismo įvykio datą, vietą, apie žalą administruojantį Vokietijos Biurą, pateikti jo kontaktai, pateikta pildymui Biuro forma, taip pat nurodyta aktyviai dalyvauti žalos administravimo procese. Atsakovė, turėdama visas galimybes dalyvauti žalos administravimo ir atlyginimo eigoje, žinodama, kad atsakinga už padarytą žalą, galėdama aktyviai dalyvauti žalos administravimo procese, to nepadarė. Atsižvelgdama į tai, kad apeliantė elgėsi pasyviai, nesidomėjo žalos administravimo procesu, nepasinaudojo teise dalyvauti vykusiame procese, kurio metu buvo nustatyta sugadinimų ir žalos apimtis, o įvykio aplinkybes ir žalos dydį pradėjo ginčyti tik po to, kai ieškovė pareiškė regresinį reikalavimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokia atsakovės pozicija negali būti laikoma tinkamu savo interesų gynimu.

36. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir neanalizavo reikalaujamo priteisti nuostolių dydžio, o skundžiamame sprendime tik besąlygiškai pritarė ieškovo pateiktiems skaičiavimams, nesigilinant į šių skaičiavimų pagrįstumą, teisingumą.

37. Pažymėtina, kad Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 straipsnis nustato, jog motorinės transporto priemonės savininkas yra atsakingas už visus nuostolius, kurie atsiranda eksploatuojant tą transporto priemonę. Pagal Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 249 straipsnį, atsakinga už žalos padarymą šalis privalo atkurti tokią būklę, kuri būtų, jeigu nebūtų aplinkybės, sukėlusios žalą. Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 251 straipsnyje nustatyta, kad atsakingoji šalis privalo trečiajai šaliai sumokėti kompensaciją, jeigu nepavyksta atkurti ankstesnės būklės. Aiškindamas šias įstatymo nuostatas, Vokietijos Aukščiausiasis Teismas (BGH) sprendimu BGH, 06.11.1973-VI ZR 1/73 nurodė, kad pagal Vokietijos civilinio kodekso 249 straipsnį, trečioji šalis turi teisę reikalauti kompensacijos už visas dėl eismo įvykio patirtas išlaidas. Prie transporto priemonės žalos priskaičiuojamos transporto priemonės remonto išlaidos, komercinės vertės sumažėjimo, pakaitinio automobilio nuomos, techninės ekspertizės, teisininkų ir kitos išlaidos, kurias nukentėjęs trečiasis asmuo patiria dėl eismo įvykio.

38. Apeliantė, nesutikdama su pagal Vokietijos teisę nustatyta prievole atlyginti jai priklausančia neapdrausta transporto priemone visą padarytą žalą, nepateikė kitokio Vokietijos teisės turinio ir aiškinimo, kurio pagrindu būtų galima daryti priešingas išvadas.

39. Pagal kasacinio tesimo praktiką, atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovui, kuris teigia esant tokias sąlygas ir yra suinteresuotas sumažinti savo atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 40 punktas). Todėl atitinkamai atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo pateikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones, kad nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jam tenka našta Europos Sąjungos valstybės narės teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą.

40. Nagrinėjamu atveju ieškovas, remdamasis jam tenkančia įrodinėjimo pareiga, teikė savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, tuo tarpu atsakovė reiškė atsikirtimus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos tesimo sprendimo turinio nustatyta, jog teismas vertino tiek ieškovo, tiek atsakovės paaiškinimus, pateiktus įrodymus. Kaip teisingai nurodo ieškovas atsiliepime į ieškinį, ieškovas pateikė visus atsakovės civilinės atsakomybės kilimą bei žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, kurie yra pakankami Vokietijoje, aktualų Vokietijos teisės turinį, taip pat papildomai pateikė Biuro Žalų administravimo departamento išvadą dėl reikalavimo pagrįstumo. Tuo tarpu apeliantei kvestionuojant žalos administravimo proceso metu Vokietijoje nustatytą žalos dydį, ieškovui į bylą pateikus įrodymus dėl Vokietijos teisės turinio, taip pat įrodymus, pagrindžiančius žalos dydį, būtent apeliantė turėjo pateikti priešingą išvadą leidžiančius daryti įrodymus, t. y. Vokietijos teisės aktų nuostatas, kurios pagrįstų, kad apskaičiuotas žalos dydis apskaičiuotas nepagrįstai, kad ekspertų vertinimuose („CARDESK BVB“ ekspertizės biuro parengtame remonto vertės ekspertizės protokole) yra aprašyti transporto priemonei padaryti pažeidimai, kurie nebuvo padaryti įvykio metu, kad sąmatoje surašytų darbų (ar dalies darbų) nebuvo būtina atlikti ir detalių (ar dalies detalių) nebuvo būtina pakeisti. Tačiau apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos poziciją dėl prašomos priteisti žalos dydžio nepagrįstumo, taip pat nepateikė savo žalos paskaičiavimo.

41. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad tais atvejais, kai byloje įrodymus teikia tik biuras, o atsakovas kelia tik nepagrįstas abejones, teismas neturi realaus pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, tuo labiau, kuomet jis yra paremtas išimtine kompetencija, apimančia ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A- 347-302/2019, 38 punktas).

42. Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 23 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 40 punktas; kt.). Tai reiškia, kad atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, įrodinėjimo standartas neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

43. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovas įrodė žalos dydį, o atsakovė žalos dydžio leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovui iš atsakovės priteistas 5 229,84 Eur nuostolių atlyginimas. Vien tai, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis.

44. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

45. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Netenkinus apeliacinio skundo, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėLina MuchtarovienėIrena Stasiūnienė