Panevėžio apygardos teismo nutartis, 1A-146-491/2019

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-12-12
Bylos Nr.: 1A-146-491/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-55634-2017-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daina Vaidachavičienė, Valdas Ciesiūnas, Valdas Meidus
Nuteistasis: S. Č., G. S.
Advokatai: Žygimantas Rutkauskas, Žygimantas Rutkauskobė

Kategorijos

2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-146-491/2019Proceso Nr. 1-01-1-55634-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 12 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Vaidachavičienės,

sekretoriaujant Donatai Petraško, Neringai Aukštuolienei,dalyvaujant :prokurorui Giedriui Jasulaičiui,nuteistiesiems S. Č. ir G. S.,gynėjams advokatams Žygimantui Rutkauskui ir Audriui Leonavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Č. ir jo gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko bei nuteistojo G. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo :

S. Č. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 3 metams. Į paskirtą bausmę įskaitytas jo laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. sausio 26 d.

G. S. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams. Į paskirtą bausmę įskaitytas jo laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2017 m. spalio 28 d. (2 dienos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. S. Č. ir G. S. buvo nuteisti už tai, kad, veikdami kartu kaip bendravykdytojai, 2017 m. spalio 26 d. apie 6.16 val. pagrobė svetimą S. M. 5859 Eur vertės automobilį „Mercedes Benz 313 sprinter“, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su nuomos sutarties pagrindu valdyta 974 Eur vertės V. K. priekaba, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), bei jame buvusį krovinį, t. y. R. L. įmonės „E.“ bendros 6287,85 Eur vertės 260 vienetų padangas, stovėjusius saugomoje aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), taip pagrobė didelės (iš viso 13120,85 Eur) vertės svetimą turtą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. Č. ir jo gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas prašo S. Č. išteisinti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Skunde jie nurodo :

2.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai S. Č. parodymus vertino kaip nenuoseklius, kadangi jis paaiškino parodymų keitimo priežastis. S. Č. buvo suklaidintas G. S. ir įsitikinęs, kad nedalyvauja jokioje nusikalstamoje veikoje, bet gabeno padangas, kurios neatitiko turimų važtaraščių ir dėl to grėsė patraukimas administracinėn atsakomybėn. Policijos pareigūnams juos sulaikius, G. S. aiškino, jog S. Č. nepažįsta. Kadangi tai jį nustebino, jis tik iš dalies davė tikrovę atitinkančius parodymus ikiteisminio tyrimo metu, siekdamas išvengti galimo susidorojimo su juo kalinimo vietoje, t. y. bijojo įvardinti tyrėjams G. S. bei tikėjosi, jog pastarasis išsiaiškins visas aplinkybes dėl padangų gabenimo.

2.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi neblaivaus G. S. ir jo buvusios sugyventinės A. M. pokalbiu telefonu. S. Č. nėra susijęs su šio pokalbio metu minimais asmenimis, kadangi tuo metu jam buvo taikomas suėmimas (duomenys neskelbtini) ir jis buvo (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog jis, veikdamas bendrininkų grupėje su G. S., pavogė svetimą turtą.

2.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė dėl priekabos vagystės. Pagal BK 178 straipsnio 5 dalį už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Nagrinėjamu atveju priekabos savininkas V. K. dėl priekabos vagystės niekam pretenzijų nereiškė ir nesiekė ginti savo pažeistų teisių bei interesų baudžiamojo proceso tvarka. Todėl baudžiamasis procesas dėl priekabos vagystės negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

2.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pagrobtų daiktų vertę. Ikiteisminio tyrimo metu padangos nebuvo apžiūrėtos ar suskaičiuotos, nepatikrinta jų rūšis, kaina ir pan. Visa tai buvo tikrinama ir nustatoma bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl teismo nustatyti pagrobtų padangų kiekis ir jų vertė kelia abejonių, todėl tai turi būti vertinama S. Č. naudai.

2.5. S. M. automobilis „Mercedes Benz 313 sprinter“ nebuvo šios vagystės dalykas, kadangi iš G. S. parodymų matyti, jog jis siekė pavogti padangas, o automobilį su priekaba galvojo palikti persikrovęs padangas. Šiuos jo parodymus paneigiančių duomenų byloje nėra.

2.6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė automobilio „Mercedes Benz 313 sprinter“ vertę. Šio automobilio savininkas S. M. automobilį įvertino pagal viešai prieinamus duomenis iš internetinių tinklalapių apie parduodamas transporto priemones, tačiau vadovaujasi tik brangiausiais tų pačių gamybos metų automobiliais, nors, kaip pats parodė, jo automobilis buvo eksploatuojamas intensyviai ir daug metų, automobiliui keitė variklį. VšĮ „Emprekis“ pateikiami duomenys apie analogiško automobilio kainą yra konsultacinio pobūdžio, neįvertinus realios automobilio rinkos vertės.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. S. prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti minimalią arešto arba laisvės apribojimo bausmę. Skunde jis nurodo :

3.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas dėl S. Č. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, bendrininkų grupės inkriminavimo, pagrobto turto – automobilio, priekabos ir padangų vertės bei padangų kiekio, nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

3.2. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jo parodymų, kad jis vogė vienas ir S. Č. nieko nežinojo apie vagystę, vertinimo motyvų. Kadangi dėl vagystės jam reikėjo pagalbos, S. Č. pamelavo, jog verčiasi padangų prekyba ir jam reikia žmogaus, turinčio teisę vairuoti atitinkamą automobilį. Apie tai, kaip jis į vagystę įtraukė ir S. Č., kuris nieko nežinojo apie jo daromą veiką, parodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje. Šių jo parodymų nepaneigia byloje surinkti duomenys, tačiau į juos teismas neatsižvelgė ir dėl to nepagrįstai nuteisė S. Č. už vagystę. Ikiteisminio tyrimo pradžioje S. Č. iš dalies melagingi parodymai pateisinami tuo, kad jis baiminosi pasmerkimo kalinimo vietoje, kur asmenys, bendradarbiavę su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, vertinami labai neigiamai.

3.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo ir jo draugės A. M. pokalbį telefonu. Per šį pokalbį jis su A. M. kalbėjosi apie jo uždarbio už legaliai atliktą darbą nesumokėjimą, o ne apie jo vagystę. Tai patvirtino ir liudytoja apklausta A. M. Taip pat pokalbio metu jis A. M. nurodė, kad rašys prisipažinimą, jog vogė vienas ir S. Č. apie tai nieko nežinojo, kad dėl jo nusikalstamos veikos nenukentėtų su ja nesusijęs S. Č. Todėl teismas, netinkamai vadovaudamasis šiame pokalbyje užfiksuotais duomenimis, padarė neteisingą išvadą, jog jis su S. Č. veikė bendrininkų grupėje.

3.4. Tai, kad jis įvykio metu turėjo radijo stoteles, iš kurių vieną išmetė, kai pamatė policijos pareigūnų automobilį, o kitą radijo stotelę su išardytu mobiliuoju telefonu paliko vogtame automobilyje, dar neįrodo S. Č. kaltės dėl vagystės. Planuodamas nusikalstamą veiką, galvojo, kad radijo stotelės pravers, tačiau apie tai nieko nesakė S. Č. ir įvykio metu jų nenaudojo. Todėl negalima teigti, kad S. Č. matė radijo stoteles, išardytą mobilųjį telefoną ir apie juos žinojo.

3.5. Pirmosios instancijos teismas pagrobtų automobilio ir priekabos vertę apskaičiavo vadovaudamasis prielaidomis, todėl jų vertę nustatė netiksliai. Kadangi tiek automobilis, tiek savadarbė priekaba buvo naudoti, tik specialistas ar turto vertintojas tiksliau padėtų nustatyti realią jų vertę, atsižvelgus į jų būklę, pagaminimo metus, rinkos kainas. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kaip teismas nustatė šių daiktų vertę, juolab tai jis padarė nuosprendžio priėmimo stadijos metu, o ne teisiamajame posėdyje.

3.6. Įvykio vietoje policijos pareigūnai jo pagrobto automobilio neapžiūrėjo, pagrobtų padangų neiškrovė ir jų nesuskaičiavo. Prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą, iš esmės vadovavosi R. L. įmonės „E.“ atstovo pateiktais važtaraščiais, kurie, kaip paaiškėjo teisiamajame posėdyje, buvo surašyti netiksliai, t. y. tiek padangų, kiek nurodyta ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateiktuose dokumentuose, automobilyje „Mercedes Benz 313 sprinter“ ir priekaboje nebuvo pakrauta. Kadangi nebuvo aiškinamasi, ar pagrobtos padangos buvo tos pačios, kurios buvo nurodytos pateiktuose važtaraščiuose, todėl byloje nepašalintos abejonės dėl padangų kiekio bei tikrosios jų vertės, nėra nustatyta ir tikroji automobilio „Mercedes Benz 313 sprinter“ ir savadarbės priekabos vertė, todėl visos šios abejonės turi būti vertinamos jo naudai. Nenustačius, kad jis pagrobė 13120,85 Eur vertės svetimą turtą, jo nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota į BK 178 straipsnio 2 dalį pagal įsibrovimo į saugomą teritoriją požymį.

3.7. Nors jis turi būti laikomas kaip asmuo teisiamas pirmą kartą, pirmosios instancijos teismas jam paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Perkvalifikavus jo nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, jam skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, kuri užtikrintų bausmei keliamų tikslų pasiekimą.

4. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų ir gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniai skundai atmetami.

6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė nuteistasis S. Č. ir jo gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas bei nuteistasis G. S.. Savo apeliaciniuose skunduose jie nurodo iš esmės analogiškus argumentus ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl S. Č. kaltės pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, nustatytos pagrobto turto – automobilio, priekabos bei padangų, vertės, su ja susijusio nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Be to, nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde pateikia ir argumentus, susijusius su jam paskirtos bausmės individualizavimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.

Dėl S. Č. kaltės

7. Nuteistieji G. S., S. Č. ir jo gynėjas Ž. Rutkauskas apeliaciniuose skunduose vienodai nurodo, kad S. Č. nežinojo apie G. S. daromą vagystę. Jų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, S. Č. kaltę nustatė vadovaudamasis prielaidomis, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad G. S. ir S. Č. veikė kartu.

Žemesnės instancijos teismas

8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje vertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus – nuteistųjų S. Č. ir G. S., nukentėjusiojo S. M., liudytojų Ž. A., S. A., J. S., D. K., A. M. parodymus, vaizdo įrašus, mobiliųjų telefonų ir pokalbių išklotines, specialisto išvadą, motyvavo, kodėl vienus įrodymus vertina kritiškai ir atmeta, o kitais vadovaujasi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visų šių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad S. Č. ir G. S. svetimą turtą – automobilį „Mercedes Benz 313 sprinter“ ir priekabą su padangomis, pagrobė veikdami kartu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nes teismas tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė visas bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl nuteistojo S. Č. kaltės.

9. Byloje nustatyta, kad 2017 m. spalio 26 d., šiek tiek po 6 val., S. Č. sugyventinės R. J. automobiliu „Volkswagen Transporter“ atvežė G. S. prie R. L. įmonės „E.“ stovėjimo aikštelės. Šioje aikštelėje stovėjo S. M. automobilis „Mercedes Benz 313 sprinter“ su V. K. priekaba, kurie iš vakaro buvo pakrauti įmonės padangomis. Tą dieną šį krovinį S. M. turėjo nuvežti į (duomenys neskelbtini). G. S., peršokęs per tvorą, pateko į įmonės stovėjimo aikštelę. Jis susirado už automobilio „Mercedes Benz 313 sprinter“ valytuvų užkištame maišelyje laikytus šio automobilio raktelius ir juo išvažiavo iš įmonės stovėjimo aikštelės link (duomenys neskelbtini), kur S. Č. jo laukė. (duomenys neskelbtini) S. Č. ir G. S. apsikeitė vietomis. Po to jie vienas paskui kitą – G. S. priekyje su automobiliu „Volkswagen Transporter“, o jam iš paskos S. Č. su pagrobtu automobiliu „Mercedes Benz 313 sprinter“, išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini) ir toliau važiavo keliu (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), po to (duomenys neskelbtini). Bevažiuojant automobilyje „Volkswagen Transporter“ dingo šviesos, todėl G. S. sustojo kelkraštyje, o S. Č. važiavo tolyn link G. S. iš anksto numatytos vietos – fermų. Kadangi automobilio „Mercedes Benz 313 sprinter“ ir priekabos su padangomis buvo labai greitai pasigesta, be to, šiame automobilyje S. M. buvo palikęs savo mobilųjį telefoną ir per programėlę matė jo judėjimo trajektoriją, už (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai S. Č. sustabdė ir jį sulaikė. Tai patvirtina nuteistųjų S. Č. ir G. S., nukentėjusiojo S. M., liudytojų Ž. A., S. A., J. S., D. K. parodymai, vaizdo įrašai, kiti byloje surinkti įrodymai. Šios aplinkybės byloje nėra ginčijamos, su jomis iš esmės sutinka visi proceso dalyviai, todėl teisėjų kolegija jų išsamiau neanalizuoja ir smulkiau dėl jų nepasisako.

10. Pirmosios instancijos teismas G. S. pripažino kaltu dėl šios vagystės ir dėl to teismo nuosprendis nėra skundžiamas. Tačiau tiek nuteistasis G. S., tiek nuteistasis S. Č. ir jo gynėjas teigia, kad S. Č. veikoje nėra subjektyviosios pusės požymio – jo kaltės. S. Č. pripažįsta šios nutarties 9 punkte nurodytas įvykio aplinkybes, tačiau jis neigia suvokęs, jog automobilis „Mercedes Benz 313 sprinter“ ir prie jo prikabinta priekaba su padangomis buvo pavogti. Anot nuteistojo S. Č., G. S. jam sakė, kad užsiima padangų verslu ir už 150 Eur atlygį prašė pagalbos jas pervežti, kadangi jis turėjo reikiamą kategoriją vairuoti krovininį automobilį. Taigi, jis tiesiog pagelbėjo pažįstamam. Tokią versiją teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vertina kritiškai, nes ją paneigia byloje surinkti įrodymai.

11. Visų pirma, teisėjų kolegija atmeta apeliacinių skundų argumentus, kad nuteistieji S. Č. ir G. S. įtikinamai paaiškino savo parodymų keitimo priežastis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo jų parodymais, jog G. S. vogė vienas ir S. Č. apie tai nieko nežinojo. Vertinant kaltininko parodymus kaip įrodymų šaltinį, atsižvelgtina į tai, kad jo parodymai yra jo gynybos priemonė, todėl jie turi būti itin kruopščiai patikrinami. Analizuojant nuteistųjų S. Č. ir G. S. parodymus viso baudžiamojo proceso metu, matyti, kad jie buvo prieštaringi. S. Č. nebuvo nuoseklus dėl to, kas jam pasiūlė pavairuoti automobilį su priekaba, prikrautus padangomis – ar tai buvo jo pažįstamas A. J., su kuriuo jis dirbo (duomenys neskelbtini), ar nuteistasis G. S., bei nuo kurios vietos jis vairavo šį automobilį – nuo degalinės, padangų parduotuvės ar nuo (duomenys neskelbtini). Be to, nuteistasis skirtingai nurodė, iki kur jam reikėjo nuvažiuoti automobiliu – iš pradžių policijos pareigūnams teigdamas, kad vežė krovinį į (duomenys neskelbtini), po to ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje jau nurodė, kad G. S. nurodymu turėjo važiuoti apie 30 km arba kad išvis G. S. nenurodė, kur jam reikėjo važiuoti, jam tik reikėjo sekti paskui jį. Ikiteisminio tyrimo pradžioje nuteistasis G. S., neigdamas savo kaltę, nenurodė, kad jis ir S. Č. yra kaip nors susiję. Tik 2017 m. lapkričio 20 d. jis parašė pareiškimą dėl prisipažinimo, kuriuo visą kaltę dėl vagystės prisiėmė sau. Esant tokiems nuteistųjų prieštaringiems ir nenuosekliems parodymams, nėra jokio pagrindo manyti, jog jie yra teisingi, neabejotini ir kartu teigti, kad tokie parodymai paneigia S. Č. kaltę dėl vagystės.

12. Apeliantai skunduose aiškina, kad S. Č. jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams bei vėliau tyrėjams nenurodė tikrų įvykio aplinkybių, manydamas, jog tai buvo paprasčiausias nesusipratimas ir G. S. pats viską jiems paaiškins dėl padangų gabenimo. Tokį S. Č. elgesį apeliantai motyvuoja ir jo baime, kurią sąlygojo žinojimas, jog asmenys, bendradarbiavę su pareigūnais, kalinimo vietose vertinami labai neigiami bei smerkiami. Tačiau toks S. Č. elgesys nėra logiškas. Neįtikėtina ir tai, kad jį tenkino būti sulaikytam ir netgi suimtam iki tol, kol G. S. viską paaiškins, bei kad tokioje situacijoje jis iš karto galvojo apie galimą susidorojimą su juo kalinimo vietoje, taigi ir apie jam gresiančią bausmę. Be to, pagal liudytojų J. S. ir D. K. parodymus, su sulaikytu S. Č. važiuodami į komisariatą, dėl kilusio įtarimo jie sustojo prie kelkraštyje stovėjusio automobilio „Volkswagen Transporter“, kurį matė ir besivydami S. Č. vairuojamą automobilį „Mercedes Benz 313 sprinter“. Šio automobilio galinėje keleivio vietoje sėdėjo G. S. Automobilis buvo užvestas, tačiau jame daugiau jokių žmonių nebuvo. G. S. paaiškino policijos pareigūnams, kad automobilio vairuotojas S. pabėgo jį palikęs vieną. Tąkart nei vienas iš nuteistųjų policijos pareigūnams neprisipažino, kad vienas kitą pažįsta, nors, kaip patys patvirtino, vienas kitą matė. Tokio savo elgesio nuteistieji logiškai ir bent kiek suprantamai paaiškinti nesugebėjo.

Žemesnės instancijos teismas

13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad po 2017 m. lapkričio 20 d. G. S. pareiškimo apie prisipažinimą, kuriuo jis visą kaltę dėl vagystės prisiėmė sau bei kurį pateikė prieš pat S. Č. apklausą 2017 m. lapkričio 21 d., judviejų parodymai iš esmės buvo nuoseklūs – taigi, akivaizdžiai suderinti. Tai patvirtina 2017 m. gruodžio 9 ir 15 dienomis užfiksuoti pokalbiai telefonu tarp G. S. ir A. M.. Iš šių pokalbių turinio matyti, kad jie kalbėjosi apie G. S. parodymų pakeitimą, 200 Eur sumą už tai, bendrininkų grupę, nusikalstamos veikos kvalifikavimą, policijos pareigūnų sustabdymą bei už tai atsakingą asmenį. Taip pat G. S. nurodė A. M., kad jei kažkas (neįvardintas asmuo) atvažiuos pas jį, tai ne „tuščias“, o A. M. nuogąstavo G. S. dėl jam gresiančios bausmės bei kad juo niekas įkalinimo vietoje nesirūpins. Nors nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde šiems pokalbiams suteikia kitokią prasmę, nurodydamas, kad jis su A. M. kalbėjo apie darbdavio jam negrąžintą skolą, tačiau tokie jo argumentai visiškai neatitinka pokalbių turinio, įrodymais paremto įvykio konteksto ir esmės bei yra paneigti byloje surinktais duomenimis, kad darbdavys G. S. už darbą nebuvo skolingas. Įvertinus visa tai, darytina išvada, kad G. S., nebūdamas anksčiau teistas, paprasčiausiai siekė padėti S. Č. išvengti realios bausmės ir už tai galimai gavo atlygį. Tokiu savo elgesiu bei parodymais nuteistieji klaidino tyrimą ir teismą, kas sudaro pagrindą jų parodymais vadovautis tik tiek, kiek juos patvirtina kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

14. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir jų susitarimą, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Tai pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ir padarė. Nuteistųjų S. Č. ir G. S. parodymai, kad jie prieš įvykį tarpusavyje nebendravo ir tik 2017 m. spalio 25 d. vakare G. S. pasiūlė S. Č. už atlygį pavairuoti krovininį automobilį, byloje taip pat yra paneigti. Iš mobiliųjų telefonų išklotinių matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 20 d. iki 2017 m. spalio 26 d. G. S. su S. Č. bendravo 17 kartų skambučiais bei SMS žinutėmis (2 t., 189 – 195 b. l.). Taigi, S. Č. ir G. S. tarpusavyje intensyviai bendravo dar gerokai prieš nusikalstamą veiką. Apie ką jie kalbėjo, nuteistieji nenurodė. Tačiau apie tai galima spręsti iš jų elgesio vagystės dieną bei paties įvykio eigos. Kaip jau minėta, 2017 m. spalio 26 d. ryte S. Č. ir G. S. kartu atvažiavo prie R. L. įmonės „E.“ saugomos stovėjimo aikštelės. Iš įmonės „E.“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įrašų (2 t., 146 – 148 b. l.) matyti, kaip 2017 m. spalio 26 d. 6.13 val. į stovėjimo aikštelę prie techninės apžiūros centro atvažiavo S. Č. vairuojamas automobilis „Volkswagen Transporter“ bei užgesino šviesas. Tačiau, S. Č. ne iš karto, kaip kad nuteistieji parodė, išvažiavo iš šios aikštelės į (duomenys neskelbtini). Iš tų pačių vaizdo įrašų matyti, kad S. Č. vairuojamas automobilis „Volkswagen Transporter“ iš stovėjimo aikštelės išvažiavo 6.16 val., t. y. tik po maždaug 3 minučių. Ypač svarbi aplinkybė yra tai, kad pagal vaizdo įrašus tuo pat metu iš įmonės „E.“ teritorijos su automobiliu „Mercedes Benz 313 sprinter“ ir priekaba išvažiavo ir G. S.. Po to link (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) nuteistieji S. Č. ir G. S. važiavo vienas paskui kitą, nutolę labai nedideliu atstumu. Tai patvirtina UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti vaizdo įrašai (2 t., 146 – 148 b. l.). Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad įvykio vietoje S. Č. praleido maždaug tiek pat laiko, kaip ir G. S. – apie 3 minutes, vėliau jie važiavo vienas paskui kitą iki (duomenys neskelbtini) gyvenvietės, o dar po to – ir iš (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad S. Č., būdamas įvykio vietoje, turėjo galimybę matyti, kaip G. S. peršoko per tvorą į įmonės „E.“ teritoriją. Tai leidžia atmesti kaip neatitinkančius tikrovės ir neįtikinamus S. Č. argumentus, kad jis nesuvokė, jog yra daroma nusikalstama veika, ir manė, kad G. S. veikia teisėtai. Kiekvienas apdairus žmogus suvokia, jog siekiant teisėtai išsivežti padangas, to daryti nereikia anksti ryte, įmonės darbo valandoms dar neprasidėjus bei akivaizdžiai neteisėtai patenkant į jos teritoriją peršokus per tvorą.

15. Nors byloje nėra duomenų apie tai, ką tiksliai įvykio vietoje S. Č. veikė minėtas 3 minutes, iš pirmiau aptartų duomenų galima spręsti, kad jis įvykio vietoje pasiliko ne šiaip sau, o saugojo teritoriją, stebėjo, kad joje neatsirastų kitų asmenų. Priešingu atveju, nelogiška būtų nuteistiesiems kartu važiuoti į įmonės teritoriją, iš jos kartu išvažiuoti bei galiausiai susitikti vienoje vietoje bei tada apsikeisti automobiliais. Tokią išvadą patvirtina ir faktas, kad po sulaikius S. Č. automobilyje „Mercedes Benz 313 sprinter“ buvo rasta radijo stotelė ir išardytas mobilusis telefonas be SIM kortelės (1 t., 59 – 67 b. l.). Nors byloje nėra duomenų, kad juos nuteistieji tiesiogiai panaudojo darydami nusikalstamą veiką, tačiau S. Č. apie šias technines priemones žinojo. Kitaip jokios prasmės neturėtų G. S. elgesys, kai jis automobilyje „Mercedes Benz 313 sprinter“ paliko radijo stotelę ir mobilųjį telefoną, jei apie šias technines priemones S. Č. nebūtų pasakęs. Vienoje iš apklausų S. Č. patvirtino, kad prieš vairuojant automobilį „Mercedes Benz 313 sprinter“ jam buvo duotas mobilusis telefonas (4 t., 122 – 13 b. l.). Kad S. Č. jį turėjo patvirtina ir ant šio mobiliojo telefono rastas jo DNR pėdsakas (1 t., 78 – 79 b. l.). Prisimenant, kad nuteistieji tiek iš nusikaltimo vietos, tiek iš (duomenys neskelbtini) išvažiavo vienas paskui kitą, taip turėdami galimybę stebėti kelią bei pranešti vienas kitam apie atsiradusias kliūtis, pavyzdžiui, policijos pareigūnus, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad S. Č. ir G. S. turėjo su savimi po mobilųjį telefoną ir radijo stotelę ir juos tikslingai naudojo koreguodami kelionę ir stebėdami aplinką. Pagalbinių priemonių, tokių kaip mobilusis telefonas ir radijo stotelė, turėjimas rodo, jog nusikalstamai veikai S. Č. ir G. S. ruošėsi iš anksto, savo veiksmus planavo ir veikė pagal susitarimą pasidalinę vaidmenimis, t. y. veikė bendrininkų grupe. Apibendrindama visa tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad intensyvus nuteistųjų S. Č. ir G. S. bendravimas prieš pat vagystę, jų kartu atvykimas į įvykio vietą, buvimas joje bei iš jos pasišalinimas taip pat kartu, po to vykimas į iš anksto G. S. surastą vietą – fermą, patvirtina jų išankstinį tarpusavio susitarimą daryti nusikalstamą veiką, už kurią abu buvo nuteisti.

16. Todėl, teisėjų kolegija pilnai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad S. Č., veikdamas kartu su G. S., apkaltinamajame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis pagrobė svetimą S. M. automobilį „Mercedes Benz 313 sprinter“, V. K. priekabą ir R. L. įmonės „E.“ padangas. Dėl šios veikos jį išteisinti teisėjų kolegija pagrindo nenustatė.

Dėl pagrobto turto vertės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

17. Apeliaciniuose skunduose yra keliamas klausimas dėl pagrobto turto – S. M. automobilio „Mercedes Benz 313 sprinter“, V. K. priekabos ir R. L. įmonės „E.“ padangų, vertės. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrobtų daiktų didelę vertę nustatė nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir tai nulėmė neteisingą nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Jų nuomone, byloje nebuvo surinkta patikimų duomenų, kaip antai, specialisto išvados dėl pagrobtų daiktų vertės nustatymo, ir visos dėl to kylančios abejonės turi būti vertinamos nuteistųjų naudai.

18. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu nustatant nuteistųjų pagrobtų daiktų didelę vertę bei atitinkamai kvalifikuojant jų veiką pagal BK 178 straipsnio 3 dalį buvo apsiribota nukentėjusiojo S. M. parodymais dėl automobilio vertės, liudytojo V. K. parodymais dėl priekabos vertės bei R. L. įmonės „E.“ pažyma dėl padangų kiekio ir jų vertės. Iš tiesų, iš bylos matyti, kad sustabdžius S. Č. ir jį sulaikius, policijos pareigūnai pagrobtuose automobilyje bei priekaboje sukrautų padangų nesuskaičiavo bei jų neaprašė apžiūros protokole, nors privalėjo tai padaryti, nes tokią galimybę turėjo. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs šiuos ikiteisminio tyrimo trūkumus bei spragas, pats ėmėsi priemonių pašalinti iškilusias abejones dėl pagrobtų daiktų vertės bei padangų kiekio, sudarė galimybes proceso dalyviams pateikti papildomus duomenis dėl to. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje surinktus naujus duomenis apie automobilio, priekabos ir padangų vertę, atskirai motyvavo kiekvieno iš jų vertės nustatymą bei savo išvadas pagrindė byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu ir pagrobtų daiktų vertės nustatymu.

19. BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, už didelės vertės svetimo turto pagrobimą. BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad didelės vertės turtu laikomas turtas, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką BK 178 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nurodytas objektyvusis požymis – pagrobto turto didelė vertė, nustatoma atsižvelgiant į MGL dydį veikos padarymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64/2011, 2K-1-697/2019). Šiuo atveju nusikalstamos veikos padarymo metu 2017 m. spalio 26 d. buvo nustatytas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 37,66 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. (TAR, 2014, Nr. 2014 – 12127). Taigi, nusikalstamos veikos padarymo metu didelės vertės turtu BK 178 straipsnio 3 dalies prasme buvo laikomas turtas, kai jo vertė viršijo 9415 Eur (37,66 Eur × 250 MGL = 9415 Eur).

20. Kvalifikuojant veiką pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo – pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra, pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą. Bendra taisyklė yra ta, kad turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo momentu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-147-511/2016).

21. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad baudžiamosiose bylose, ypač kuriose turto vertė yra būtinas nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis, ji turi būti nustatyta ir įrodyta maksimaliai abejonių nekeliančiais įrodymais. Apeliantai kaip vienintelį galimą tokį įrodymą įvardina specialisto atliktą turto vertinimą. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, jog specialisto išvada (ekspertizės aktas) BPK 20 straipsnio prasme yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jis neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos duomenys ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390-1073/2017). Svarbu ir tai, kad specialisto žinių panaudojimas baudžiamajame procese yra būtinas tada, kai be jo išvadų neįmanoma nustatyti bylai reikšmingų aplinkybių.

22. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas automobilio „Mercedes Benz 313 sprinter“ vertę, vadovavosi VšĮ „Emprekis“ atliktu vidutinės tokio automobilio kainos Lietuvoje nustatymu, t. y. nukentėjusiojo S. M. nurodytą šio automobilio vertę – 7000 Eur, sumažino iki VšĮ „Emprekis“ pažymoje nurodytos vertės – 5859 Eur. S. M. dėl to pretenzijų nereiškė, t. y. sutiko, kad automobilis galėjo būti tiek realiai vertas. Viešai skelbtinoje informacijoje apie VšĮ „Emprekis“ duomenų bazę nurodoma, jog vidutinės kainos nustatomos įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose; kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu. Taigi, pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis vidutinė analogiško automobilio kaina nebūtinai yra tokia pati, kiek realiai vertas konkretus automobilis. Iš bylos matyti, kad automobilis „Mercedes Benz 313 sprinter“ yra komercinės paskirties, jis yra skirtas kroviniams gabenti. Pagal nukentėjusiojo S. M. parodymus jo automobilis „Mercedes Benz 313 sprinter“ pagamintas 2007 m., jis automobilį įsigijo 2010 m. už 10000 – 12000 Eur (apie 30000 Lt). Jis parodė, kad automobilis buvo techniškai tvarkingas, kartą per metus atlikdavo jo apžiūrą, prieš 2 metus automobiliui buvo pakeistas variklis, už kurį sumokėjo 2500 Eur. Šiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo netikėti. Įvykio metu šį automobilį vairavę nuteistieji S. Č. ir G. S. neparodė, kad automobilis neužsivedė, užgesdavo ar su juo buvo kitokių problemų. Iš automobilio apžiūros protokolo matyti, kad jo išorė taip pat buvo tvarkinga, jokių jo pažeidimų nebuvo užfiksuota (1 t., 21 – 25 b. l.). Taigi, darytina išvada, kad S. M. automobilis „Mercedes Benz 313 sprinter“ buvo techniškai tvarkingas bei pakankamai geros būklės. Beje, ir pagal proceso dalyvių į bylą pateiktus skelbimus internete panašių automobilių kaina svyruoja nuo 4450 Eur iki 7000 Eur (6 t., 43 – 44, 81 – 89 b. l.). Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, kad S. M. automobilio „Mercedes Benz 313 sprinter“ vertė atitiko rinkos vertę ir įvykio metu nebuvo esmingai mažesnė negu VšĮ „Emprekis“ pažymoje nurodoma vidutinė analogiško automobilio kaina Lietuvoje – 5859 Eur.

23. Kaip jau minėta, iš R. L. įmonės „E.“ nuteistųjų S. Č. ir G. S. pagrobtos padangos po nusikalstamos veikos nebuvo suskaičiuotos ir aprašytos 2017 m. spalio 26 d. apžiūros protokole. Nepaisant to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo surinkti papildomi duomenys, iš kurių buvo galima nuspręsti apie automobilyje „Mercedes Benz 313 sprinter“ ir priekaboje gabentų padangų kiekį bei jų vertę vagystės metu. Visos dėl to kilusios abejonės, kolegijos vertinimu, buvo pašalintos. Byloje nustatyta, kad automobilyje „Mercedes Benz 313 sprinter“ ir priekaboje R. L. įmonės „E.“ padangos buvo pakrautos 2017 m. spalio 25 d. vakare ir kitos dienos 2017 m. spalio 26 d. ryte S. M. šį krovinį iš (duomenys neskelbtini) turėjo nuvežti į kitą tos pačios įmonės sandėlį (duomenys neskelbtini). Automobilis ir priekaba padangomis buvo pakrauti pilnai, šio krovinio važtaraštis buvo paliktas automobilyje. Kai nuteistieji iš R. L. įmonės „E.“ stovėjimo aikštelės pagrobė automobilį ir priekabą, jie juose esančių padangų iškrauti nespėjo, nes S. Č. buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Policijos pareigūnams apžiūrėjus automobilį ir priekabą, S. M. buvo leista nuvežti juose sukrautą krovinį – padangas, į R. L. įmonės „E.“ prekių sandėlį (duomenys neskelbtini). S. M. krovinį nuvežus į (duomenys neskelbtini), įmonės sandėlininkas iškrovė padangas, jas suskaičiavo, patikrino gautą jų kiekį pagal krovinio važtaraštį. Nenustačius jokių neatitikimų, krovinio važtaraštis ir R. L. įmonės „E.“ (duomenys neskelbtini) prekių sandėlyje gautas padangų kiekis buvo patvirtinti buhalterinės apskaitos programoje 2017 m. spalio 26 d. apie 13 val. Tai patvirtina nukentėjusiojo S. M., liudytojų Ž. A., S. A., J. S., D. K. parodymai, 2017 m. spalio 26 d. krovinio važtaraštis, R. L. įmonės „E.“ 2018 m. gruodžio 17 d. pažyma dėl padangų vertės, duomenys iš buhalterinės apskaitos programos „(duomenys neskelbtini)“. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, šiais įrodymais neturi pagrindo netikėti. Iš R. L. įmonės „E.“ 2018 m. gruodžio 17 d. pažymos ir 2017 m. spalio 26 d. krovinio važtaraščio matyti, kad 2017 m. spalio 25 d. automobilyje „Mercedes Benz 313 sprinter“ ir priekaboje buvo pakrauta 260 vnt. padangų, kurių savikaina – 6287,85 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad padangos nuo jų pakrovimo momento 2017 m. spalio 25 d. vakare buvo iškrautos tik R. L. įmonės „E.“ sandėlyje (duomenys neskelbtini), tuo metu jos buvo suskaičiuotos ir jų kiekis atitiko krovinio važtaraštyje nurodytą kiekį, darytina išvada, kad vagystės metu automobilyje ir priekaboje padangų kiekis negalėjo būti mažesnis negu nurodytas 2017 m. spalio 26 d. krovinio važtaraštyje. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad nuteistieji S. Č. ir G. S. pagrobė R. L. įmonės „E.“ 260 vnt. padangų, kurių vertė – 6287,85 Eur.

24. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta V. K. priekabos verte – 974 Eur. Pagal liudytojo V. K. parodymus jis pats pagamino šią priekabą 2013 m., ją įvertino 1200 Eur. Anot liudytojo, jis tokią vertę nurodydavo ir šios priekabos nuomos sutartyje, kainą nustatė įvertinęs panašių priekabų kainas pagal skelbimus internete. Iš šios priekabos apžiūros protokolo matyti, kad priekaba yra su tentu, jokių jos apgadinimų nebuvo užfiksuota (1 t., 21 – 25 b. l.). Taigi, vagystės metu priekaba buvo pakankamai geros būklės. Iš prokuroro į bylą pateiktų skelbimų internete matyti, kad panašios priekabos su tentu kaina svyruoja nuo 745 Eur iki 1100 Eur (6 t., 41 – 42 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis apie priekabos vertę iš įvairių šaltinių, sumažino liudytojo V. K. nurodytą priekabos vertę iki 974 Eur sumos, kuri lygi byloje surinktų duomenų apie priekabos vertę vidurkiui. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo šią vertę dar labiau sumažinti. Tokių duomenų nepateikė ir apeliantai. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad šios priekabos vertė iš esmės nebeturi lemiamos įtakos nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimui, kadangi ir be priekabos jų pagrobtų automobilio „Mercedes Benz 313 sprinter“ ir padangų vertė sudaro 12146,85 Eur (5859 Eur + 6287,85 Eur = 12146,85 Eur), t. y. atitinka didelės vertės požymį pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, nes viršija 250 MGL (9415 Eur) dydžio sumą.

25. Tokiu būdu, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta nuteistųjų S. Č. ir G. S. pagrobtų daiktų – automobilio „Mercedes Benz 313 sprinter“, priekabos ir padangų, verte, ji nustatyta įvertinus visų byloje surinktų įrodymų visumą, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Jokių duomenų, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistųjų pagrobti daiktai turėjo kokių nors esminių trūkumų ar defektų, dėl ko būtų pagrindas mažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą jų vertę, nėra. Apeliantai išsamesnių argumentų dėl to taip pat nepateikė. Todėl apeliaciniai skundai dėl neva neteisingai nustatytos pagrobto turto vertės yra nepagrįsti. Įvertinus tai, kad automobilio, priekabos ir padangų vertė vagystės metu sudarė daugiau nei 250 MGL dydžio sumą, pirmosios instancijos teismas nuteistųjų S. Č. ir G. S. nusikalstamą veiką pagrįstai ir teisingai kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

26. Nuteistasis S. Č. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminis tyrimas dėl V. K. priekabos vagystės negalėjo būti pradėtas ir turi būti nutrauktas vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kadangi dėl to nebuvo jo skundo, kaip to reikalaujama BK 178 straipsnio 5 dalyje. Tačiau, kaip byloje nustatyta, nuteistieji S. Č. ir G. S. vienu metu pavogė svetimą didelės vertės turtą, todėl jie atsako pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, o tam BK 178 straipsnio 5 dalis nereikalauja nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje nebuvo pažeistas nei baudžiamojo, nei baudžiamojo proceso įstatymas dėl ikiteisminio tyrimo pradžios.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

27. Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam pagal BK 178 straipsnio 3 dalį paskirta bausme ir nurodo, kad ji yra per griežta. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, nepakankamai atsižvelgė į tai, kad jis yra teisiamas pirmą kartą, todėl prašo sušvelninti jam bausmę.

28. BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki 8 metų. Pirmosios instancijos teismas G. S. už šį nusikaltimą paskyrė 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Skirdamas nuteistajam tokią bausmę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 41, 54, 61 straipsniuose, bausmės skyrimą tinkamai ir pakankamai motyvavo. Šie motyvai aiškūs bei konkretūs, atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ne tik G. S. asmenybę, bet kartu ir jo nusikalstamos veikos pavojingumą bei kitas aplinkybes. Su pirmosios instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija sutinka.

29. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam G. S., atsižvelgė bei įvertino jo asmenybę charakterizuojančius bylos duomenis – jis anksčiau nebuvo teistas, administracine tvarka baustas vieną kartą, dirba, turi mažametį vaiką. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad jo, kaip bendrininko, vaidmuo nebuvo antraeilis – jis, pasak paties nuteistojo, sumanė nusikalstamos veikos planą, veikė aktyviai kaip vykdytojas, išvarė automobilį ir priekabą su padangomis iš stovėjimo aikštelės. Negana to, nuteistasis G. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nebuvo nuoširdus ir nuoseklus, klaidino tyrimą ir teismą, keitė parodymus siekdamas padėti kitam nuteistajam S. Č. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be nuteistojo G. S. asmenybės vertinimo pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į jo nusikalstamos veikos pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad jis padarė vieną baigtą sunkų tyčinį nusikaltimą, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertinus visus šiuos išdėstytus duomenis, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, bet iš anksto suplanuota, G. S. buvo aktyvus jos dalyvis, jam paskirta 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta, ji individualizuota įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atitinka jo asmenybę, nusikalstamos veikos pavojingumą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo šią bausmę švelninti.

30. Nuteistajam G. S. taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra galimybės, kadangi nusikalstama veika pagal BK 178 straipsnio 3 dalį priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Byloje nėra nustatytos BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos, todėl nėra jokio pagrindo G. S. paskirti švelnesnę bausmę negu nustatyta įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už jo padarytą nusikalstamą veiką. Beje, šito nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

31. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. Č. bausmę, taip pat atsižvelgė ir įvertino visus bausmės skyrimui reikšmingus bylos duomenis. Jis padarė vieną baigtą sunkų tyčinį nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistajam skiriant bausmę atsižvelgta bei įvertinta jo asmenybė – kad jis dirba, administracine tvarka nebuvo baustas, tačiau anksčiau buvo teistas. Įvertinęs visus šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas S. Č. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį paskyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytas jos vidurkis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia jam paskirta bausme, ji yra teisinga ir proporcinga, atitinka nuteistojo asmenybę ir nusikalstamos veikos pavojingumą.

32. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo jo naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo S. Č. ir jo gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko ir nuteistojo G. S. apeliacinius skundus.

Teisėjai Valdas CiesiūnasValdas MeidusDaina Vaidachavičienė