- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-09-19
- Bylos Nr.
- 1A-195-951/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24977-2023-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Sadauskas, Ilona Jakubėnienė, Ernesta Montvidienė
- Nukentėjusysis
- D. V., Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros
- Civilinis ieškovas
- (duomenys neskelbtini), D. V.
- Advokatai
- Valdas Kairys, Saulius Staškus
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ernestos Montvidienės, Audriaus Sadausko,
asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, S. V. ir jo gynėjui advokatui Sauliui Staškui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. V. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla S. V., kuris buvo kaltintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, atžvilgiu nutraukta, jo veiksmuose nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.
Nuspręsta palikti nenagrinėtą civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos 2023 m. rugsėjo 6 d. civilinį ieškinį dėl 258,65 Eur turtinės žalos atlyginimo ir palikti nenagrinėtą nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės D. V. 2023 m. gruodžio 7 d. civilinį ieškinį dėl 20 Eur turtinės ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Taip pat nuspręsta nepriteisti iš S. V. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų atlyginimo už nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. S. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: 2023 m. liepos 5 d. apie 12.30 val. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio tarpduryje koja vieną kartą spyrė nukentėjusiajai D. V. į pilvo sritį, dėl to ji atsitrenkė į sienos kampą; tada sugriebė ją už rūbų, prisitraukė arčiau savęs bei nustūmė laiptais žemyn į rūsio koridorių, po to nukentėjusioji nukrito, taip padarydamas jai odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, dešinėje klubinėje srityje, odos nubrozdinimus dešiniame petyje, dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, nugaroje, dešinėje čiurnoje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-05-07 nutartį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo S. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per visą 9 mėnesių laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 7 val. ir dalyvauti elgesio pataisos programoje; tenkinti nukentėjusiosios D. V. pareikštą civilinį ieškinį ir priteisti iš S. V. nukentėjusiajai D. V. 20 Eur turtinei žalai ir 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; taip pat tenkinti (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos 2023 m. rugsėjo 6 d. civilinį ieškinį ir iš S. V. priteisti (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai 258,65 Eur turtinei žalai atlyginti; palikti galioti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2023 m. gruodžio 14 d. nutarimu skirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į S. V. priklausantį garažo boksą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iki priteistų žalų nukentėjusiajai D. V. ir (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai atlyginimo; bei priteisti iš S. V. 397,50 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už nukentėjusiajai D. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. sausio 23 d., 2024 m. vasario 26 d. ir 2024 m. balandžio 10 d. pažymas; nutarčiai įsiteisėjus, daiktus, turinčius reikšmės tiriant ir nagrinėjant inkriminuotą nusikalstamą veiką: kompaktinį diską su policijos pareigūnų kūno kameromis darytais vaizdo ir garso įrašais bei garso įrašo, nukentėjusiajai skambinant į Bendrąjį pagalbos centrą, kopija, prisegtus prie 2 tomo galinio viršelio, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos; suėjus bylos saugojimo terminui, sunaikinti su byla.
2.1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas, nutraukęs baudžiamąją bylą, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 28 straipsnio 2 dalis), padarė teisės taikymo klaidų, nepakankamai įsigilino į faktines šios bylos aplinkybes ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to padarė neteisingas ir bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pažymi, kad teismas, vertindamas įvykio aplinkybes, nurodė, jog įvykio vietoje buvo tik besipykstantys kaimynai S. V. ir D. V., todėl, tiesiogiai įvykį mačiusių ir galinčių įvertinti situaciją, liudytojų byloje nėra, be to, teismas sprendime padarė išvadą, kad kiekvienas iš konflikto dalyvių teisingai papasakojo apie kito konflikto dalyvio veiksmus ir nutylėjo savuosius: nukentėjusioji spyrė kaltinamajam į tarpukojį, kaip nurodo kaltinamasis, o tada pastarasis pastūmė nukentėjusiąją, stovėjusią šalia rūsio laiptų, ir ši nuvirto bei susižalojo, kaip teigia nukentėjusioji. Prokurorė teigia, jog šios teismo išvados yra nepagrįstos, paremtos selektyviu įrodymų vertinimu, sureikšminant S. V. nurodytas aplinkybes, o nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes dirbtinai sumenkinant, t. y. teismas dalį įrodymų vertino subjektyviai, juos dirbtinai bandė paneigti, savo iniciatyva atliko subjektyvų medicininių diagnozių vertinimą, jas dirbtinai pritaikė S. V. ir konstatavo, kad pastarasis negalėjo atlikti tam tikrų fizinių veiksmų, kuriais sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai, nors tokiam vertinimui nebuvo jokio objektyvaus medicininio pagrindimo. Atkreipia dėmesį į tai, jog teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nors pats teismas pripažino, kad nukentėjusiosios nurodytos esminės įvykio aplinkybės, apklausiant ją ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiant ją teisme, nesiskyrė, tačiau teismas nukentėjusiosios parodymus vis tiek atmetė, nepateikdamas pakankamų ir įtikinamų argumentų.
2.2. Taip pat prokurorė skunde teigia, jog teismas nepagrįstai paneigė kaltinamojo spyrį nukentėjusiajai į pilvą. Tokį savo spendimą teismas grindė abejotinais argumentais, kurie yra subjektyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis. Atkreipia dėmesį į tai, kad pats teismas konstatavo, jog atstumas nuo rūsio tarpdurio iki sienos kampo nebuvo išmatuotas, tačiau iš foto nuotraukos nustatė, jog atstumas yra 2-3 metrai. Duomenų, kaip buvo nustatytas šis atstumas, kokiais būdais ir priemonėmis, byloje nėra. Be to, šioje situacijoje teismas net nesiaiškino nukentėjusiosios ir S. V. išsidėstymo rūsyje, o vertino tik atstumą nuo rūsio durų iki sienos.
2.3. Skunde prokurorė teigia, jog teismas nepagrįstai individualizavo S. V. ligas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pastarasis dėl savo ligų fiziškai negalėjo įspirti nukentėjusiajai. Nurodo, jog nors byloje buvo gautas VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro 2024 m. sausio 17 d. E027 medicinos dokumentų išrašas, kuriame nurodoma, kad S. V. serga tam tikromis stuburo ir sąnarių ligomis, tačiau tai nepaneigia, jog jis negalėjo įspirti nukentėjusiajai. Atkreipia dėmesį į tai, kad pateiktame medicininiame išraše nurodyti tik ligų pavadinimai, tačiau nėra pateikiamas kaltinamojo medicininės būklės įvertinimas. Taip pat byloje nėra ir jokių duomenų, jog kaltinamasis negali pakelti kojos ar atlikti spiriamojo veiksmo. Pažymi, kad kiekviena liga yra individuali ir jos pažengimo laipsnis konkrečiam asmeniui yra individualus, todėl fiziniai veiksmai, kuriuos gali atlikti skirtingi ta pačia liga sergantys asmenys, gali iš esmės skirtis. Taip pat prokurorė skunde pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, įrodančių, jog S. V. fiziškai negalėjo įspirti nukentėjusiajai. Dėl to apeliantas teigia, kad teismo motyvai dėl S. V. galimybės spirti koja yra niekuo nepagrįsti, paremti subjektyviu vertinimu, o ne objektyviais bylos duomenimis. Nurodo, jog spyrį nukentėjusiajai į pilvo sritį patvirtina net tik tiesioginiai įrodymai - nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės, bet ir netiesioginiai įrodymai: 1) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme liudytoja S. A. patvirtino, kad iš karto po įvykio nukentėjusioji jai sakė, jog S. V. jai spyrė į pilvą; 2) iš karto po įvykio apie spyrį į pilvą nukentėjusioji nurodė ir į įvykį atvykusiems pareigūnams, kadangi tai užfiksuota pareigūnų kūno kamerų įrašuose. Kaip matyti, nukentėjusiosios parodymai apie S. V. spyrį nukentėjusiajai į pilvą viso proceso metu buvo nuoseklūs, todėl jais abejoti nėra pagrindo.
2.4. Prokurorė skunde nesutinka su teismo išvada, jog nukentėjusioji atliko smurtinius veiksmus S. V. atžvilgiu, t. y. spyrė pastarajam į tarpukojį, teigia, kad tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes išvada padaryta išimtinai remiantis paties S. V. parodymais, jų neanalizuojant, nevertinant visumoje bei nelyginant su kitais bylos duomenimis. Nurodo, kad S. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, yra prieštaringi, todėl kelia pagrįstų abejonių, kadangi apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu S. V. nurodė, jog, išgirdęs nukentėjusiosios riksmus, pasiliko laukti nukentėjusiosios, o tuo tarpu apklausiamas teisme jau nurodė, jog, išgirdęs riksmus, grįžo į laiptų aikštelę. Pažymi, kad pirminę įvykio vietą (prie rūsio durų) patvirtino ir nukentėjusioji, kuri nurodė, jog pirminiai veiksmai vyko būtent rūsio tarpduryje. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas S. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų net neanalizavo, jų nelygino ir nevertino, taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) ir galutines išvadas teismas padarė remdamasis tik dalimi bylos duomenų.
2.5. Prokurorė skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad S. V. parodymai ne tik yra prieštaraujantys vieni kitiems bei nukentėjusiosios nurodytoms aplinkybėms, tačiau kelia abejonių, juos lyginant ir su kitais bylos duomenimis. Nurodo, jog apklausiama kaip liudytoja S. A. parodė, kad iš karto po įvykio matė einantį S. V., tačiau jai nepasirodė, jog jam einant būtų skaudėję ar jis eitų kitaip nei įprastai. Taigi, iš S. V. veiksmų objektyviai nebuvo galima spręsti (suprasti) apie jam sukeltą kokį nors fizinį skausmą. Pažymi, kad iš karto po įvykio S. V. į medikus nesikreipė, greitosios medicinos pagalbos nekvietė, o išvyko pas seserį, todėl, objektyviai vertinant bylos aplinkybes, asmuo, kuriam ką tik buvo sukeltas stiprus fizinis skausmas, ne tik iš karto būtų kreipęsis pagalbos į medikus, tačiau abejotina, ar, veikiamas stipraus skausmo, iš karto kažkur būtų ėjęs ar vykęs. Dėl to aptarti S. V. parodymai neatitinka minėtos liudytojos parodymų, t. y. kitų bylos duomenų, todėl S. V. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, kaip jo gynybinė pozicija ir turėjo būti atmesti. Teigia, jog išimtinai kaltinamojo parodymais paremtos teismo išvados, neįvertinus jų nuoseklumo viso proceso eigoje, nesulyginus jų tarpusavyje bei su kitais bylos duomenimis, neturėtų būti laikomos pagrįstomis ir tuo pačiu teisėtomis.
2.6. Prokurorė skunde teigia, kad, susipažinus su teismo nutartimi, kyla pagrįstos abejonės dėl teismo motyvų, kuriais konstatuojama, jog S. V. buvo padaryti genitalijų sužalojimai. Nors teismas nurodo, kad S. V. patirtus sužalojimus patvirtina VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės 2023 m. spalio 12 d. gydytojo išrašas, tačiau apeliantas pažymi, jog S. V. iš karto po įvykio nesikreipė į medikus, jis nekvietė nei greitosios medicinos pagalbos, nei policijos pareigūnų, iš karto po įvykio sutikęs kaimynę, jai apie jokius sužalojimus nepasakė, nors ši klausė, ar jis nelauks policijos pareigūnų. Taip pat pažymi, jog S. V. į gydytojus kreipėsi tik daugiau nei po dviejų mėnesių, todėl nėra pagrindo tikėti, kad sužalojimai galėjo išlikti tokį ilgą laiko tarpą. Be to, iš paties išrašo matyti, jog gydytojo išvada yra paremta išimtinai paties S. V. nusiskundimais dėl skausmo. Išraše nurodoma, kad sėklidės simetriškos, hematomų, plyšimo požymių, kitokių darinių nesimato. Taigi, objektyvių duomenų, patvirtinančių sužalojimus, išskyrus paties asmens nusiskundimus, nėra. Taip pat prokurorė atkreipia dėmesį į tai, jog priešpriešinėje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo gauta specialisto išvada Nr. G 1347/2023(04), kurioje nurodyta, kad S. V. kūne objektyvių sužalojimo žymių nenustatyta. Dėl to prokurorė teigia, jog lieka neaišku, kokie bylos įrodymai teismui leido konstatuoti, kad S. V. buvo padaryti sužalojimai. Pažymi, jog teismas nevertino S. V. veiksmų iš karto po įvykio, to, kad asmuo į gydytojus kreipėsi daugiau kaip po dviejų mėnesių, kad gydytojo išvados paremtos išimtinai paties kaltinamojo nusiskundimais, šių aplinkybių neaptarė, todėl nėra pagrindo skundžiamo teismo sprendimo, paremto nepilnu duomenų vertinimu, laikyti pagrįstu ir teisėtu.
2.7. Apibendrindama skunde nurodytus argumentus, prokurorė teigia, jog nenustatyta jokių objektyvių duomenų apie D. V. puolamuosius veiksmus ar kitokią grėsmę S. V., jokie sužalojimai S. V. nebuvo padaryti, po įvykio į medikus jis nesikreipė, greitosios medicinos pagalbos ar policijos pareigūnų jis nekvietė, o iš karto po įvykio sutikta kaimynė jokių sužalojimo požymių nepastebėjo, apie savo sužalojimus pats asmuo kaimynei nieko nesakė. Pažymi, jog S. V. po įvykio net neliko gydytis namuose, o iš karto išvyko pas seserį. Teigia, kad visi paminėti duomenys paneigia S. V. versiją apie prieš jį panaudotą smurtą, o jo nurodytos įvykio aplinkybės turi būti vertinamos tik kaip jo gynybinė pozicija ir reakcija į tai, jog buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu.
2.8. Prokurorė skunde taip pat teigia, kad teismas, S. V. veiksmuose nustatydamas būtinosios ginties sąlygą, jos niekaip neargumentavo, neanalizavo įvykio mechanizmo, o tik formaliai nurodė, jog S. V. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Vertinant paties teismo nurodytas aplinkybes ir tariamą D. V. puolimą, matyti, kad tariamai D. V. priėjo prie S. V. ir koja įspyrė pastarajam į genitalijas, po šio veiksmo teismas daugiau jokių D. V. puolamųjų veiksmų nenustatė. Tokių veiksmų nenurodė ir pats S. V.. Dėl to apeliantas mano, jog tariamas D. V. puolimas jau buvo pasibaigęs, po gauto smūgio S. V. čiupo D. V. už rūbų, nustūmė ją iki laiptų, po to nustūmė dar ir nuo pačių laiptų. Dėl to S. V. veiksmų negalima laikyti kaip gynybinių, kadangi tariama grėsmė S. V. jau buvo pasibaigusi, niekas toliau jo nebepuolė, ir jam nebegrėsė joks pavojus. Pažymi, kad pats S. V. po tariamai gauto smūgio nebandė bėgti ar pasišalinti, o atliko kelis akivaizdžiai puolamojo pobūdžio veiksmus, t. y. spyrė, tempė nukentėjusiąją už rūbų, po to nustūmė ją nuo laiptų. Atkreipia dėmesį į S. V. atliktų veiksmų pavojingumą, galėjusias kilti nepataisomas pasekmes, kai nukentėjusioji tyčiniais asmens veiksmais buvo nustumta nuo laiptų.
2.9. Prokurorė teigia, jog teismo išvada, kad pagal byloje nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei konflikto dalyvių veiksmus S. V. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, yra deklaratyvi, išimtinai paremta S. V. parodymais ir paties teismo svarstymais, o ne išsamiu ir visapusišku visų bylos duomenų ištyrimu, teismo padarytos išvados dėl D. V. puolamųjų veiksmų kelia pagrįstų abejonių, nėra pakankamai motyvuotos ir įtikinamos. Nurodo, jog teismas, vertindamas S. V. parodymus, dalimi jų tiki (dėl gauto smūgio į genitalijas), nors byloje surinktų duomenų visuma ne tik, kad šių aplinkybių nepatvirtina, bet jas ir paneigia, ir kita kaltinamojo parodymų dalimi netiki, tačiau vis tiek daro išvadą, jog tai yra kaltinamojo gynybiniai veiksmai, nors pats kaltinamasis šių veiksmų apskritai nepripažįsta. Teismas būtinąją gintį argumentuoja grėsmės S. V. sveikatai atsiradimu, tačiau ši grėsmė yra paremta subjektyviu S. V. įvykio vertinimu ir paties teismo sukurtu įvykio mechanizmu, kurio nepatvirtina bylos duomenys. Teigia, jog toks teismo įrodymų vertinimas iš esmės pažeidžia įrodymų vertinimo taisykles. Akcentuoja, kad teismas nutartyje tik paviršutiniškai nurodė, jog D. V. spyrė S. V. į genitalijas, o šis ją nustūmė nuo laiptų, tačiau neargumentavo D. V. puolamųjų veiksmų, neatskleidė D. V. S. V. sukeltos grėsmės. Pažymi, kad D. V. neturėjo jokių įrankių ar ginklų, tariamas (spėjamas) jos veiksmas spiriant buvo vienkartinis, bet to, pats veiksmas yra abejotinas ir nepatvirtintas bylos duomenimis. Po tariamo D. V. veiksmo S. V. nebeturėjo nuo ko gintis, todėl jo tolimesni veiksmai, čiumpant nukentėjusiąją už rūbų, ją stumiant, po to dar ir nustumiant nuo laiptų, yra akivaizdžiai orientuoti ne į gynybą, o į puolimą, kerštą, todėl negali būti laikomi kaip gynybiniai. Pažymi, jog toks tariamas nukentėjusiosios veiksmas, kuris nėra įrodytas, labiau galėjo būti vertinamas kaip nukentėjusio asmens provokuojantis elgesys ir pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), bet ne kaip būtinoji gintis.
2.10. Taip pat prokurorė skunde atkreipia dėmesį į tai, kad S. V. ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu neturi pareigos sakyti tiesą, jis gali kelti versijas, kurios jam padėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teigia, jog šiuo atveju teismas besąlygiškai patikėjo asmens duotais parodymais apie jam tariamai suduotą smūgį ir net nesvarstė (neaptarė) galimybės, kad S. V. tokius parodymus duoda, siekdamas išvengti atsakomybės, teismas jo parodymų nebandė susieti su byloje surinktais kitais duomenimis, įvertinti jo duotus parodymus viso proceso metu, palyginti juos tarpusavyje ir pateikti pakankamus bei įtikinamus argumentus.
2.11. Nurodo, kad šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų D. V. smurtinius veiksmus S. V. atžvilgiu, tačiau bylos duomenys akivaizdžiai patvirtina, jog S. V. nustūmė nuo laiptų nukentėjusiąją D. V.. Pažymi, kad tokia išvada neabejojo ir pats pirmosios instancijos teismas. Teigia, jog nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai, juos patvirtino ne tik pati nukentėjusioji, įvykio liudytojai, bet ir ikiteisminio tyrimo metu gauta specialisto išvada. Nors sužalojimas ant nukentėjusiosios pilvo ir nebuvo nustatytas, tačiau tai nepaneigia, kad nukentėjusioji nuo suduoto smūgio į pilvą jautė fizinį skausmą. Be to, nukentėjusiosios parodymai dėl šios aplinkybės nesikeitė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tai taip pat patvirtino ir kiti, iš karto po įvykio su nukentėjusiąja bendravę liudytojai. Teigia, jog būtent nukentėjusiosios parodymai ir kiti bylos duomenys susieja įvykio aplinkybes į logišką įvykių seką, iš bylos duomenų matyti, kad konfliktas prasidėjo prie išėjimo iš rūsio durų, konflikto metu S. V. spyrė nukentėjusiajai į pilvo apačią ir nustūmė ją iki rūsio sienos, vėliau, ją suėmęs už rūbų, nustūmė ir nuo rūsio laiptų. Dėl to tokių S. V. atliktų aktyvių puolamųjų veiksmų negalima vertinti kaip gynybinių.
2.12. Apibendrindama skunde aptartas aplinkybes, prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nustatęs, jog S. V. veikė esant būtinosios ginties situacijai, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą - BK 28 straipsnio nuostatas. Be to, teismas sprendimą priėmė pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o, vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė esminių klaidų dėl jų turinio ir teisinės reikšmės, nes įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstai menkino kai kurių jų įrodomąją reikšmę, nevertino visų bylos duomenų, o vertino tik dalį jų, dalies bylos duomenų neaptarė, nelygino tarpusavyje, todėl teismo išvados yra nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei neatitinka bylos aplinkybių. Taigi, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir tai sukliudė teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teigia, kad byloje surinktų įrodymų visetas leidžia pagrįstai teigti, jog S. V. betarpiškai realizavo jam inkriminuotus nusikaltimo požymius, t. y. jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tyčiniais veiksmais nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukta, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes iš esmės buvo pažeisti įrodymų vertinimą reglamentuojantys BPK reikalavimai ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 28 straipsnio 2 dalis), todėl mano, jog teismo 2024-05-07 nutartis turi būti panaikinta ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant S. V. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
2.13. Nurodo, kad skiriant S. V. bausmę, atsižvelgtina į BK 54 straipsnyje numatytus bausmių skyrimo pagrindus, BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus, nustatytas bylos aplinkybes, kilusius padarinius, nukentėjusiosios veiksmus, kaltininką charakterizuojančią medžiagą. Mano, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekti S. V. paskyrus švelnesnę BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę - laisvės apribojimą, jos dydį nustatant kiek mažesnį nei galimas šios bausmės vidurkis, kartu paskiriant įpareigojimus. Taip pat nurodo, kad, panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, nukentėjusiosios D. V. bei (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai turi būti patenkinti, atsižvelgiant į proporcingumo, sąžiningumo, protingumo principus bei teismų praktiką, be to, turi būti priteistos ir proceso išlaidos už nukentėjusiajai D. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
3. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 7 d. nutartį, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant S. V. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirti sankcijoje numatytą bausmę, taip pat iš S. V. priteisti jai 20 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
3.1. Teigia, kad teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl to padarė nepagrįstas išvadas ir netinkamai pritaikė įstatymą. Nurodo, jog teismas netinkamai pritaikė BK 28 straipsnio nuostatas, nes šiuo atveju S. V. veikoje nebuvo būtinosios ginties. Tvirtina, kad ne ji užpuolė S. V., o jis ją. Apie tai ji davė nuoseklius parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisme, tačiau teismas nepagrįstai jos duotais parodymais nesivadovavo, juos sukritikavo ir padarė nepagrįstas išvadas, jog ji spyrė S. V. į lytinius organus, o jis besigindamas nustūmė ją nuo laiptų. Atkreipia dėmesį į tai, kad, jai būnant rūsyje, S. V. tyčia išjungė šviesą ir laukė jos prie įėjimo, tamsoje išėjusi iš rūsio, ji jį apšaukė dėl netinkamo elgesio, tačiau jokio fizinio smurto prieš jį nenaudojo ir nesiruošė naudoti, tai S. V. jai spyrė į pilvą, o nuo smūgio ji nugara atsitrenkė į kampą, ji neskrido oru 2-3 metrus, kaip nusprendė pirmosios instancijos teismas, o atsitrenkė traukdamasi atatupsta. Nurodo, jog po to kaltinamasis ją pastūmė, ir ji nugriuvo nuo laiptų. Dėl patirto šoko ji tiksliai neprisimena griuvimo nuo laiptų aplinkybių, tačiau medicininiai dokumentai patvirtina, kad ji nukrito ir susižalojo. Dėl to mano, jog teismo išvados, kad ji nesugebėjo paaiškinti sužalojimų atsiradimo mechanizmo ir todėl jos parodymai yra nenuoseklūs, nepatikimi, yra nepagrįstos. Teigia, kad jos parodymai yra nuoseklūs nuo pirmos apklausos, ji davė parodymus būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl jais netikėti nėra pagrindo. Pažymi, jog jos parodymus patvirtina liudytojų parodymai, medicininiai duomenys, be to, ji pranešė policijai iš karto po sužalojimo. Nors skundžiamoje nutartyje yra išvardinti visi duomenys, patvirtinantys jos parodymus, tačiau teismas jais nesivadovavo.
3.2. Apeliantė skunde teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi S. V. parodymais. Atkreipia dėmesį į tai, jog S. V. parodymus, kad ji jam spyrė į lytinius organus, davė siekdamas išvengti atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus, be to, apie tai jis pranešė policijai tik po to, kai jam buvo pareikštas įtarimas dėl jos sužalojimo. Pažymi, jog dėl jo pareiškimo 2023 m. gruodžio 20 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes nebuvo padaryta nusikalstama veika, šis nutarimas yra įsiteisėjęs, S. V. jo neskundė, todėl nebuvo jokio užpuolimo ir nebuvo jokių sąlygų būtinajai ginčiai.
3.3. Skunde teigia, kad teismo išvardinti medicininiai duomenys nepatvirtina, jog S. V. 2023 m. liepos 5 d. ji spyrė į lytinius organus, kadangi iš teismo nutartyje išvardintų duomenų matyti, kad nusiskundimus gydymo įstaigoje jis išsakė 2023 m. spalio 12 d., t. y. praėjus trims mėnesiams po tariamo sužalojimo. Dėl to mano, kad tokie duomenys negali patvirtinti spyrio į tarpukojį. Be to, teigia, jog išraše nurodoma, kad skausminis sindromas labiausiai tikėtinas dėl neuropatinės kilmės patologijos. Taigi, jokio smūgio į lytinius organus nebuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas į šią išvadą nekreipė dėmesio ir nepagrįstai nusprendė, kad ji užpuolė S. V., o jis nuo jos užpuolimo gynėsi. Ši teismo išvada yra nepagrįsta, jos nepatvirtina bylos duomenys, todėl mano, jog teismo nutartis turi būti panaikinta.
3.4. Apeliantė skunde teigia, kad S. V. neveikė būtinosios ginties sąlygomis, jis ją užpuolė, spyrė į pilvą ir nustūmė nuo laiptų, todėl turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taip pat nurodo, jog S. V. ją ne tik sužalojo, bet jai padarė turtinę ir neturtinę žalą, todėl, S. V. atžvilgiu priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, jos ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos prašo tenkinti visiškai ieškinyje nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu prokurorė, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė bei jos atstovas advokatas prašė apeliacinius skundus tenkinti ir, panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, S. V. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. S. V., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkinami, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir priimamas naujas sprendimas (BPK 326 straipsnio 5 dalies 5 punktas).
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).
7. Apeliaciniais skundais tiek prokurorė, tiek ir nukentėjusioji D. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog S. V. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Taigi, apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, atliktu įrodymų vertinimu.
7.1. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, jog duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka asmens lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.
8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismo nutartis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas išvadą, jog S. V. veikė esant būtinajai ginčiai, padarė byloje surinktus įrodymus įvertinęs atsietai, nevertindamas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos, negretindamas įrodymų tarpusavyje, nepagrįstai sureikšmindamas kaltę neigiančio S. V. parodymus bei jam diagnozuotas ligas, padarydamas prieštaringas išvadas dėl baudžiamojon atsakomybėn patraukto S. V. kaltės, nes, padarydamas išvadą, kad „neįmanoma daryti vienareikšmiškos išvados, jog kaltinamasis atliko inkriminuotus nusikalstamus veiksmus: rūsio tarpduryje koja vieną kartą spyrė nukentėjusiajai į pilvo sritį, dėl to ji atsitrenkė į sienos kampą“, t. y. išreiškė abejonę, ar S. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nors po to pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „kaltinamasis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms“, t. y. pripažino, jog S. V. vis dėl to atliko jam inkriminuotus veiksmus: spyrė nukentėjusiajai į pilvą bei nustūmė ją nuo laiptų, bet tai atliko veikdamas būtinosios ginties sąlygomis – gindamasis nuo nukentėjusiosios spyrio. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, jog „apžiūrint įvykio vietą, atstumas nuo rūsio tarpdurio iki sienos kampo nebuvo išmatuotas“, tačiau vėliau nuosprendyje jau teigė, kad, sprendžiant „iš foto lentelių iš įvykio vietos (1 t., b. l. 27, 175-176), atstumas yra ne mažesnis kaip 2-3 metrai“. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atstumo nurodymas yra tik subjektyvus teismo vertinimas, nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis. Be to, pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje įvardijęs S. V. diagnozuotas ligas, padarė nepagrįstą išvadą, jog „neįtikėtina, kad kaltinamasis rūsio tarpduryje taip būtų spyręs nukentėjusiajai į pilvą, jog ji būtų skridusi oru 2-3 metrus tol, kol atsitrenkė į sieną“, šiuo atveju pažymint, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas specialistas apie tai, ar S. V. dėl jam diagnozuotų ligų galėjo atlikti jam inkriminuojamus veiksmus, t. y. spirti nukentėjusiajai, be to, byloje esančių medicininių duomenų negretino su byloje apklaustų asmenų parodymais apie S. V. judėjimo ypatumus. Tokios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra prieštaringos, nepagrįstos bylos duomenimis, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, ir dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta. Šis pirmosios instancijos teismo padarytas pažeidimas ištaisytinas, iš naujo įvertinant byloje surinktus įrodymus ir pateikiant motyvuotas išvadas dėl S. V. kaltės.
9. Prokurorė ir nukentėjusioji skundais S. V. prašo pripažinti kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
9.1. BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Įstatymas būtent teismą įpareigoja nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, o teisinį įvertinimą teismas privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje.
9.2. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).
9.3. Baudžiamojon atsakomybėn patrauktas S. V. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu kaltės pagal jam pareikštą įtarimą/kaltinimą nepripažino, teigė, jog nukentėjusiajai į pilvą jis nespyrė ir jos nuo laiptų nestūmė. S. V. parodė, kad įvykio dieną jis parvažiavo dviračiu, pastatė dviratį savo sandėliuke ir, išeidamas į lauką, prie laukinių durų išjungė mygtuką, nes durys buvo atidarytos, švietė saulė, buvo šviesu, po kiek laiko išgirdo šauksmus ir keiksmus, todėl sugrįžo į laiptų aikštelę, sustojo ir laukė, pamatė, kaip laiptais keikdamasi atėjo nukentėjusioji, jis stovėjo, kai prie jo priėjusi nukentėjusioji jam spyrė į lytinius organus ir, susvyravusi ant vienos kojos, neišlaikiusi pusiausvyros, parklupo ant laiptų, vėl pradėjo keiktis ir jam grasinti, jog jį pasodins, nes jis ją nustūmė, nukentėjusioji neprašė kviesti pagalbos, tada jis, nuėjęs į savo namus, pasiėmė pinigų, ėjo į vaistinę „Camelia“, kurioje nusipirko vaistų „Ibuprofen 600 mg“, ledo, kurį dėjo ant lytinių organų, nes labai skaudėjo, tą dieną jis į medikus nesikreipė, kadangi buvo sutaręs važiuoti į (duomenys neskelbtini) ir savaitę prižiūrėti savo seserį. Kaip teigė S. V., jo manymu, nukentėjusioji susižalojo ant laiptų, jį kaltindama, ji jam keršija, nes jie nesutaria jau apie 10 metų, nuo tada, kai jis pradėjo bendrauti su nukentėjusiosios seserimi (2 t., b. l. 27-30, 39-41, 117-118). Analogiškus paaiškinimus S. V. davė ir 2023-09-07 vykusios akistatos su nukentėjusiąja metu (1 t., b. l. 162-165). Kaip įrodymą, patvirtinantį jo parodymus, jog nukentėjusioji jam spyrė į lytinius organus, S. V. pirmosios instancijos teisme pateikė medicinos dokumentų išrašus. Iš 2024-01-17 VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro pateikto medicinos dokumentų išrašo matyti, kad jau nuo 2022-10-18 S. V. diagnozuota priešinės liaukos (prostatos) hiperplazija bei kitos ligos (2 t., b. l. 100). Išraše taip pat pažymėta, jog dėl išorinių lytinių organų sumušimo S. V. į medikus kreipėsi 2023-10-12. Kas rodo, kad į medikus asmuo kreipėsi ne iš karto po byloje tiriamo įvykio, o praėjus net daugiau nei trims mėnesiams. Pažymėtina ir tai, jog pats S. V. pripažino, kad iš karto po įvykio jis į medikus nesikreipė, o išvyko į (duomenys neskelbtini) pas savo seserį, ten prabuvo savaitę, kaip teigė, slaugė seserį. Tai, jog S. V. iš karto nesikreipė į medikus, o tai padarė tik po daugiau nei trijų mėnesių, kaip ir tai, kad iš byloje esančio 2023-07-19 tarnybinio pranešimo matyti, kad asmuo po įvykio poilsiavo prie jūros (2 t., b. l. 15), paneigia S. V. parodymus, kad dėl įvykio metu patirto, jo teigimu, nukentėjusiosios spyrio į lytinius organus, jis jautė didelį skausmą. Be to, iš byloje pateikto S. V. VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojo 2023-10-12 įrašo matyti, kad S. V. diagnozuota: priešinės liaukos (prostatos) hiperplazija, išorinių lytinių organų sumušimas, lėtinis prostatitas, šlapimo pūslės neuroraumeninė disfunkcija (2 t., b. l. 88). Vertinant šiame gydytojo įraše nurodytą S. V. diagnozuotą išorinių lytinių organų sumušimą, pažymėtina, jog tokia diagnozė padaryta remiantis tik paties S. V. nusiskundimu, jog „2023-07-05 apie 12.30 val. konflikto metu namo rūsyje kaimynė D. V. koja spyrė, pataikė į sėklides, po sumušimo išlieka sėklidžių skausmas“. Minėto gydytojo įrašo grafoje „Objektyvi būklė“ nurodyta, kad „ILO – sėklidės mažesnės apimties, simetriškos; hematomos nestebimos; sėklidės jautrokos čiuopiant“, o grafoje „Atlikti tyrimai ir konsultacijos“ nurodyta, jog „Echoskopija: <...> prostata endovezikaliai padidinta <...>. Kapšelio UG – sėklidės struktūriškos, simetriškos, be plyšimo požymių. <...>“ (2 t., b. l. 88). Taigi, šis gydytojo įrašas rodo, kad diagnozė, jog S. V. buvo sumušti išoriniai lytiniai organai, padaryta remiantis tik paties S. V. nusiskundimais, praėjus net daugiau nei trims mėnesiams po neva jam suduoto spyrio į lytinius organus, kai objektyvi S. V. apžiūra ir jam atlikti tyrimai rodo, jog sėklidėse nei hematomų, nei plyšimų nėra. O tai, kad S. V. objektyvios apžiūros metu nurodyta, jog „sėklidės jautrokos čiuopiant“, yra subjektyvus S. V. vertinimas. Be to, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad minėtame gydytojo įraše nurodyta, jog „skausminis sindromas labiausiai tikėtinas dėl neuropatinės kilmės patologijos“. Taip pat pažymėtina, kad pagal S. V. 2023-09-18 pareiškimą pradėtame ikiteisminiame tyrime D. V. atžvilgiu teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 1347/2023(04) nurodyta, jog S. V. objektyvių kūno sužalojimo žymių nenustatyta (2 t., b. l. 111-114). Iš byloje esančio Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2023-12-20 nutarimo, priimto ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtoje pagal S. V. 2023-09-18 pareiškimą, jog to paties įvykio metu D. V. jam vieną kartą spyrė į lytinius organus ir sukėlė fizinį skausmą, matyti, kad prokuroras, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutraukė ikiteisminį tyrimą, padaręs išvadą, jog D. V. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (2 t., b. l. 111-114). Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šis prokuroro nutarimas savo teisine reikšme netolygus teismo sprendimui, todėl neturi įrodomosios galios dėl spyrio kaltinamajam į tarpkojį buvimo ar nebuvimo. Tokia apylinkės teismo išvada yra nepagrįsta, nes Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2023-12-20 nutarimas, priimtas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtoje pagal S. V. 2023-09-18 pareiškimą, jog to paties įvykio metu D. V. jam vieną kartą spyrė į lytinius organus ir taip sukėlė fizinį skausmą, yra įsiteisėjęs, todėl pagal teismų praktiką ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą neabejotinai prilyginamas baigiamajam procesiniam sprendimui (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-289-317/2021). Dėl to minėtas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą D. V. vertinamas kaip vienas iš įrodymų, paneigiančių S. V. parodymus, jog D. V. vieną kartą koja spyrė jam į išorinius lytinius organus.
Žemesnės instancijos teismas
9.4. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad S. V. parodymai, jog nukentėjusioji D. V. jam vieną kartą koja spyrė į išorinius lytinius organus, yra nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl tokie S. V. parodymai vertinami kaip jo pasirinkta gynybos versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
9.5. Be to, S. V. parodymus, jog jis nespyrė nukentėjusiajai į pilvą ir jos nenustūmė nuo rūsio laiptų, paneigia nukentėjusiosios, liudytojų parodymai bei kiti byloje surinkti įrodymai.
9.6. Nukentėjusioji D. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2023-07-05 ji rūsyje rinkosi žvakes, kai S. V. sandėliuke pasistatė savo dviratį, o išeidamas užgesino visas 6 lempas, todėl ji ėjo užsidegti šviesą, matė, jog S. V. stovėjo lauke prie suoliuko, šalia laiptinės ir laukė jos, ji jį apšaukė, turbūt išvadino „durniumi“, tada S. V. pripuolė prie jos, stovėjusios tarpduryje tarp rūsio durų, ir ją atbulą, rankas laikydamas ant krūtinės, įstūmė į rūsį iki pat sienos, koja spyrė į dešinės pusės pilvo apačią, ji nugara atsitrenkė į sieną, po to S. V. nutvėrė ją už rūbų krūtinės srityje ir, atitempęs iš kampo iki laiptų, nustūmė nuo laiptų, neprisimena ir negali paaiškinti, kaip ji krito, nes jai buvo šokas, kai ji atsikėlė nuo žemės, jos kojos buvo ant paskutinio laiptelio, ji buvo veidu į žemę, atsikėlusi skambino namo pirmininkei, bet ji neatsiliepė, tada skambino savo draugei G. P., kuri jai patarė paskambinti policijai, kad užregistruotų įvykį. Nukentėjusioji nurodė, kad ji iš karto skausmo nejautė, negalvojo, jog taip blogai, todėl pasakė, kad greitosios medicinos pagalbos nereikia, tačiau medikai buvo iškviesti, po įvykio jos dešinė ranka buvo kruvina, atvykę medikai ją sutvarstė, suleido vaistų ir nuvežė į ligoninę (2 t., b. l. 119-120). Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, jog S. V. rūsyje išjungė šviesą, dėl to S. V. ji apšaukė, po to S. V. jai spyrė į pilvą, ir ji nugara atsitrenkė į sieną, po to S. V., sugriebęs ją už drabužių, prisitraukęs arčiau savęs, nustūmė laiptais žemyn į rūsio koridorių, dėl to ji krisdama susitrenkė įvairias kūno vietas, jai buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusioji parodė ir ikiteisminio tyrimo metu, pranešdama apie jos atžvilgiu S. V. atliktus nusikalstamus veiksmus, t. y. 2023-07-06 rašydama pareiškimą (1 t., b. l. 9-13) bei ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja (1 t., b. l. 55-57). Taip pat analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusioji patvirtino 2023-11-16 parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 169-179) bei 2023-09-07 vykusios akistatos su S. V. metu (1 t., b. l. 162-165). Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiosios atžvilgiu pagal S. V. 2023-09-18 pareiškimą pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) D. V., apklausta kaip įtariamoji, taip pat parodė, jog S. V., išeidamas iš rūsio, tyčia rūsyje išjungė šviesą, jai išėjus iš rūsio, S. V. stovėjo namo kieme, suprato, kad jis laukė jos, ji, būdama prie rūsio durų, tarpduryje, S. V. išvadino „asilu, durniumi“, tada S. V., priėjęs prie jos, ją atbulomis įstūmė į rūsį, nutempė iki rūsio laiptų ir ją tyčia pastūmė (2 t., b. l. 111-115). Taigi, net ir apklausiama kaip įtariamoji, D. V. vienodai nurodė esmines įvykio aplinkybes. Tai, kad D. V. šios apklausos, kai buvo apklausta kaip įtariamoji, metu nenurodė apie S. V. spyrį jai į pilvą, nepaneigia jos, kaip nukentėjusiosios duotų parodymų ir neduoda pagrindo manyti, jog nukentėjusioji, kaltindama S. V. dėl tyčinių smurtinių veiksmų jos atžvilgiu ir jai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, jį apkalba. Pažymėtina, kad pats S. V. pripažįsta, jog jis 2023-07-05 rūsyje matė nukentėjusiąją, išeidamas iš rūsio, išjungė šviesą, nukentėjusiajai jį apšaukus, jis priėjo prie nukentėjusiosios išsiaiškinti, kodėl jį apšaukė. Taigi, S. V. parodymai iš dalies sutampa su nukentėjusiosios D. V. parodymais. Be to, tai, kad kaimynas S. V. jai sudavė ir nustūmė nuo laiptų, nukentėjusioji nurodė ir skambindama Bendrajam pagalbos centrui (1 t., b. l. 102-105). Taip pat tokias aplinkybes patvirtina ir policijoje registruoto įvykio suvestinė (1 t., b. l. 32). Svarbu pažymėti ir tai, jog nukentėjusioji D. V. apie jai padarytus sužalojimus ir įvykio aplinkybes dar įvykio dieną papasakojo G. P. ir S. A., kurios, apklaustos kaip liudytojos, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme patvirtino įvykio aplinkybes. Liudytoja S. A. parodė, kad nukentėjusiąją matė verkiančią, susijaudinusią, kruvina ir nubrozdinta ranka, jos drabužiai buvo sutepti kreida nuo sienos, viena koja taip pat buvo sutepta kreida, kaimynė skundėsi, jog kaimynas išjungė šviesą, jai spyrė į pilvą, tempė nuo laiptų, nustūmė nuo rūsio laiptų ir pasišalino (1 t., b. l. 117-120; 2 t., b. l. 179-180). Liudytoja G. P. taip pat tvirtino, kad iš karto po įvykio nuėjo pas D. V., ji verkė, buvo pasimetusi, susijaudinusi, sakė, jog skauda galvą, drabužiai buvo purvini, žemėti, dešinė ranka buvo kruvina, būnant Priėmimo skyriuje, D. V. jai pasakojo, kad kaimynas rūsyje užgesino šviesą ir nustūmė nuo laiptų (1 t., b. l. 134-135; 2 t., b. l. 121-122). Liudytoja D. A. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog po įvykio nukentėjusioji jai skambino, pasakojo, kad ji buvo rūsyje, o S. V. išjungė šviesą, ji lipo tamsiais laiptais, apsižodžiavo su kaimynu, ir tada S. V. ją įstūmė į rūsio vidų ir nustūmė nuo laiptų (1 t., b. l. 111-114; 2 t., b. l. 122). Be to, nukentėjusioji tokias pačias jos sužalojimo aplinkybes nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams T. K. ir O. S., kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog su nukentėjusiąja bendravo jai esant ligoninėje, pokalbio metu nukentėjusioji nurodė, kad kaimynas rūsyje ją nustūmė nuo laiptų ir taip sužalojo, moteris skundėsi sveikatos sutrikimais, teigdama, jog visur skauda, apžiūrėdami įvykio vietą, kraujo dėmių nerado (1 t., b. l. 123-126, 129-132; 2 t., b. l. 180-181). Šių liudytojų, t. y. T. K. ir O. S., parodymus patvirtina policijos pareigūnų „Body“ kameromis darytų vaizdo bei garso įrašų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, jog nukentėjusioji nurodė, kad kaimynas ją nustūmė nuo laiptų, spyrė į pilvą (1 t., b. l. 106-108), bei pareigūnės O. S. 2023-07-05 surašytame tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys, jog buvo gautas pranešimas, kad kaimynas trenkė ranka į krūtinę, nustūmė pranešėją nuo laiptų, 73 metų moteriai nubrozdinta ranka, kraujuoja, moteris lauks kieme, kaimynas pasišalino, medikai išsivežė nukentėjusiąją į VšĮ Respublikinę (duomenys neskelbtini) ligoninę, ligoninėje bendravo su akivaizdžiai blaivia nukentėjusiąja D. V., kuri paaiškino, jog įvyko žodinis konfliktas su kaimynu iš 26 buto, nukentėjusioji buvo susijaudinusi, verkė, skundėsi dešinės rankos sumušimu, taipogi teigė, kad kaimynas vieną kartą trenkė ranka į pilvą, ji nuo smūgio nukrito nuo laiptų, esančių rūsyje, ir susižalojo galvos sritį (1 t., b. l. 29-30). Vertinant minėtų liudytojų, t. y. G. P., S. A., D. A., T. K. ir O. S. parodymus, pažymėtina, jog šie liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių minėti liudytojai galėtų būti šališki, siekti nepagrįstai apkalbėti S. V. ir nepagrįstai jį kaltinti nusikaltimo įvykdymu. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojų G. P., S. A., D. A., T. K., O. S. parodymais, kurie sutampa ne tik su nukentėjusiosios D. V. parodymais, bet juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.
9.7. Taip pat nukentėjusiajai padarytų sužalojimų faktą patvirtina nukentėjusiosios apžiūros protokole užfiksuoti duomenys – ant dešinės rankos nubrozdinimai, ant riešo du nubrozdinimai (vienas apie 10 cm ilgio, kitas apie 5 cm ilgio), alkūnė užklijuota medicininiu tvarsčiu, ant apatinės nugaros dalies (virš dešinės pusės sėdmenų) 4 x 5 cm dydžio nubrozdinimas (1 t., b. l. 43-52). Byloje esančiame nukentėjusiosios 2023-07-05 ambulatorinio apsilankymo aprašyme iš VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės nurodyta, kad, objektyviai įvertinus nukentėjusiosios būklę, nustatyta, jog pilvas minkštas, nepapūstas, jautrus daugiau apatinėje pilvo dalyje, skausminga dešinio peties, žasto, alkūnės palpacija, taip pat apatinės nugaros dalies, dešinio kelio ir čiurnos palpacija. Šiame aprašyme taip pat nurodyta, jog nukentėjusiajai D. V. diagnozuota: galvos plaukuotosios dalies paviršinis sužalojimas, sumušimas, peties ir žasto sumušimas, alkūnės sumušimas, nugaros apatinės dalies ir dubens sumušimas, kelio sumušimas, čiurnos sumušimas, kito asmens užkliudymas, pastūmimas, spyris, sumušimas, apdraskymas, kitas patikslintas kritimas iš vieno lygio į kitą lygį (2 t., b. l. 173-174). Iš UAB „(duomenys neskelbtini) sveikatos centras“ 2024-01-30 pranešimo matyti, kad D. V. į šeimos gydytoją kreipėsi 2023-07-10 dėl traumos, patirtos 2023-07-05 konflikto su kaimynu metu, pacientė teigė, jog kaimynas ją nustūmė rūsyje nuo laiptų, įspyrė į pilvą; moteris skundėsi nugaros, galvos, dešinio kelio, dešinės alkūnės skausmu, žaizda dešinėje alkūnėje (2 t., b. l. 138). Nukentėjusiosios sužalojimo faktą patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. G 974/2023(04), kurioje nurodyta, kad D. V. nustatyti sužalojimai: odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva dešiniame dilbyje, dešinėje klubinėje srityje, odos nubrozdinimai dešiniame petyje, dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, nugaroje, dešinėje čiurnoje, galvos ir kelio sumušimai sužalojimu nevertinami, kadangi diagnozės paremtos subjektyviais nusiskundimais, tačiau nepagrįstos objektyviais traumavimo požymiais. Nurodyta ir tai, kad D. V. kūno sužalojimai padaryti prieš 2-4 paras iki apžiūros, D. V. kūno sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir/ar paviršiais; sužalojimai galėjo būti padaryti ir užduotyje nurodytomis įvykio aplinkybėmis, D. V. kūno sužalojimai padaryti mažiausiai 2 trauminių poveikių metu, D. V. nustatyti kūno sužalojimai visumoje ir kiekvienas atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu, D. V. nustatyti kūno sužalojimai gali būti padaromi vienos užduotyje nurodytos griuviminės traumos (nuo laiptų) metu (1 t., b. l. 95-96). Šią specialisto išvadą ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme patvirtino teismo medicinos ekspertas Tomas Šavyrovas, paaiškindamas, jog nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti vienos griuviminės traumos (nuo laiptų) metu, sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir/ar paviršiais, vertinant sužalojimus atskirai, jie galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius, tiek atsitrenkiant, pilvo sumušimo diagnozė nenustatyta ir nukentėjusiosios apžiūros metu VšĮ Respublikinėje (duomenys neskelbtini) ligoninėje (1 t., b. l. 138-140; 2 t. 178-179). Be to, apylinkės teisme ekspertas paaiškino, kad teismo medicinos požiūriu ankstesnių ligų paūmėjimas, kad ir kokia tai būtų priežastis, neturi reikšmės sveikatos sutrikdymo mastui, jis negali patvirtinti arba paneigti, jog nugaros skausmai paūmėjo nuo traumos, patirtos per nagrinėjamą įvykį, ar dėl kitos priežasties. Taip pat ekspertas paaiškino, kad jei nukentėjusioji būtų griuvusi kaire puse ant laiptų, tai sužalojimai dešinėje pusėje nesuderinami su griuvimu ant kairės pusės, kadangi sužalojimai yra kitoje pusėje, tačiau pastūmus kūnas galėjo pasisukti aplink savo ašį, ir pirmas smūgis ant laiptų galėjo būti priešinga (dešine) puse, kurioje yra daugiausia sužalojimų, jei laiptų yra ne viena, ne dvi pakopos, o daugiau, kūnas galėjo pasisukti, jei asmuo griuvo iš stovimos padėties į gulimą, verčiantis nuo laiptų aplink savo ašį, sužalojimų kairėje pusėje gali ir nebūti, atsitrenkus pirminio kontakto metu jėga yra didesnė nei ridenantis, nukentėjusiosios apžiūros metu mėlynė kairėje krūtinės pusėje nebuvo fiksuota, nes jos tuo metu nebuvo, VšĮ Respublikinėje (duomenys neskelbtini) ligoninėje 2023 m. liepos 5 d. atliktus stuburo kompiuterinę tomografiją, nukentėjusiajai nenustatyta pakitimų, aiškių lūžio linijos slanksteliuose dislokacijų. Tai būtų traumos požymiai stubure, kuriuos būtų galima priskirti prie išorinių trauminių poveikių (2 t., b. l. 178-179). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad nukentėjusiajai nebuvo fiksuotas sužalojimas pilve, nepaneigia jos nuoseklių parodymų, jog toks smūgis jai buvo suduotas.
10. Įvertinus tai, kad nukentėjusioji nuo pat įvykio pradžios tapačiai nurodė, jog S. V. jai spyrė į pilvą, nustūmė nuo laiptų, ir dėl to ji patyrė jai nustatytus sužalojimus, įvertinus ir tai, kad tokie nukentėjusiosios parodymai sutampa su byloje apklaustų liudytojų parodymais, teismo medicinos specialisto paaiškinimais, policijos pareigūnų „Body“ kameromis užfiksuotais vaizdo bei garso įrašais, telefoninio skambučio Bendrajam pagalbos centrui duomenimis, medicininiuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis, daroma išvada, jog nukentėjusiosios D. V. parodymai yra nuoseklūs, netikėti jais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nors byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios ir S. V. konfliktai tęsiasi ne pirmus metus (liudytojų D. A., S. A. parodymai), tačiau dėl to nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip nepatikimus nėra pagrindo, nes, kaip minėta, nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytojų parodymai bei kita byloje surinkta medžiaga, be to, pažymėtina, jog nukentėjusioji parodymus davė būdama įspėta dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, taip pat nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina ir paties S. V. parodymai. Taigi, nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai ir juos patvirtinantys liudytojų parodymai bei rašytiniai bylos įrodymai leidžia daryti išvadą dėl S. V. kaltės sužalojus nukentėjusiąją.
11. Kaip jau minėta, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tyčine kaltės forma. S. V. teigia, kad jis nukentėjusiajai nespyrė ir jos nuo laiptų nenustūmė, nes nukentėjusioji, neišlaikiusi pusiausvyros dėl spyrio jam į lytinius organus, pati nukrito nuo laiptų ir susižalojo, jog iš to, kad nukentėjusioji jam grasino, šaukė, neprašė pagalbos, jis suprato, jog jai viskas yra gerai, todėl išėjo namo. Tačiau tokius S. V. paaiškinimus paneigia byloje surinkti ir aptarti įrodymai – nuoseklūs nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga, medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys. Atsižvelgiant į visumą paminėtų aplinkybių bei įvertinus nukentėjusiosios ir S. V. konfliktiškus santykius, daroma išvada, jog S. V., tyčia išjungęs rūsyje šviesą, išprovokavo žodinį konfliktą, kurio metu jis tyčia koja sudavė nukentėjusiajai vieną smūgį į pilvą, nukentėjusiajai nuo šio smūgio nugara atsitrenkus į rūsio sieną, jis ją nustūmė nuo rūsio laiptų, supratęs, kad nukentėjusioji, krisdama nuo laiptų, susižalojo, buvo abejingas atsiradusioms pasekmėms ir pasišalino iš įvykio vietos. Visuma paminėtų aplinkybių patvirtina, jog S. V. tyčia atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, tarp S. V. veiksmų ir nukentėjusiajai padarytų sužalojimų yra priežastinis ryšys. Šią veiką S. V. padarė veikdamas netiesiogine tyčia.
12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti įrodymai papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią S. V. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.
13. Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas baudžiamąją bylą S. V. atžvilgiu nutraukė konstatavęs, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.
13.1. BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis, ar valdžios institucijas, tačiau pažymėtina, jog tokia teisė (į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Taigi, įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus), nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima, t. y. reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.
13.2. Pagal susiformavusią teismų praktiką pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pažymėtina, jog vertinant būtinosios ginties situaciją, itin kruopščiai turi būti nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-273/2012, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014, 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y., jog nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).
13.3. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp nukentėjusiosios ir S. V. prasidėjo dėl to, jog S. V. išjungė rūsyje šviesą, nors matė, kad rūsyje yra nukentėjusioji, o nukentėjusioji dėl tokio S. V. poelgio jį apšaukė, išsakydama ne tik keiksmažodžius, bet ir įžeidžiančius žodžius (kaip nurodė pati nukentėjusioji, ji S. V. išvadino „asilu, durniumi“), dėl to S. V. iš karto nepasišalino iš įvykio vietos, bet, priešingai, kaip pats nurodė, ėjo pasiaiškinti su nukentėjusiąja. S. V., neigdamas savo atliktus veiksmus – spyrį nukentėjusiajai į pilvą, jos nustūmimą nuo laiptų, tvirtino, jog pati nukentėjusioji pirma jam spyrė į lytinius organus, dėl to, neišlaikiusi pusiausvyros, pati nukrito nuo laiptų. Taigi, pagal tokį S. V. įvykio aplinkybių aiškinimą jis neigė atlikęs bet kokius smurtinius veiksmus, įskaitant ir gynybinio pobūdžio, nukentėjusiosios atžvilgiu. Be to, kaip jau minėta, pagal S. V. 2023-09-18 pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2023-12-20 nutarimu buvo nutrauktas, konstatavus, kad D. V. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. nespyrė S. V. į išorinius lytinius organus. Taigi, įvertinus tai, jog nukentėjusioji D. V. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir tai, kad S. V. neigė atlikęs smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog S. V. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, yra visiškai nepagrįsta, nelogiška, nes S. V. neturėjo jokio teisinio pagrindo gintis, nebuvo jokio realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą.
14. Dėl to, atsižvelgdamas į tai, kas buvo paminėta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog S. V. veiksmuose nėra nustatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, kad jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria baudžiamoji byla S. V. atžvilgiu nutraukta, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, numatytą BK 28 straipsnyje, naikinama kaip nepagrįsta, ir byloje priimamas naujas sprendimas – apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo S. V. pripažįstamas kaltu, nustačius, jog jis 2023 m. liepos 5 d. apie 12.30 val. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio tarpduryje koja vieną kartą spyrė nukentėjusiajai D. V. į pilvo sritį, dėl to ji atsitrenkė į sienos kampą, tada sugriebė ją už rūbų, prisitraukė arčiau savęs bei nustūmė laiptais žemyn į rūsio koridorių, po to nukentėjusioji nukrito, taip padarydamas jai odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, dešinėje klubinėje srityje, odos nubrozdinimus dešiniame petyje, dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, nugaroje, dešinėje čiurnoje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Tokiais veiksmais S. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
15. Pripažinus S. V. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jam skirtina bausmė.
15.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).
15.2. Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).
15.3. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisingumo principas yra bendrasis, visoms teisės šakoms būdingas principas, tačiau skiriant bausmes jis įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinumas užtikrinti kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-126-693/2018). Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Už nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje.
15.4. Nagrinėjamu atveju S. V., veikdamasis tyčia, padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikalstama veika baigta. S. V. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiosios D. V. veiksmai – spyris S. V. į tarpkojį - galėtų būti vertinamas kaip provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-P-135-648/2016). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).
15.5. Byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios ir S. V. įvyko žodinis konfliktas dėl rūsyje išjungtos šviesos, pati nukentėjusioji, duodama parodymus, pripažino, jog asmens atžvilgiu išsakė įžeidžiančius žodžius, keiksmažodžius, pavadindama S. V. „asilu“, „durniumi“, tačiau, byloje nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusioji spyrė S. V. į lytinius organus, nėra pagrindo daryti išvados, jog D. V. S. V. išprovokavo smurtauti jos atžvilgiu, be to, nėra pagrindo nukentėjusiosios žodinio konflikto metu išsakytų įžeidžiančių žodžių, keiksmažodžių vertinti kaip provokuojančio elgesio.
15.6. Bylos duomenys rodo, kad S. V. išsituokęs, nedirbantis, pensininkas (1 t., b. l. 184; 2 t., b. l. 1), per paskutinius penkerius metus administracine tvarka nebaustas, nors 2018-11-11 jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 428 straipsnio 6 dalį, tačiau teisena nutraukta pripažinus, jog padaryta mažai pavojinga veika, dėl to asmeniui taikyta žodinė pastaba (1 t., b. l. 190). Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, kad S. V. anksčiau nebuvo teistas (1 t., b. l. 194). Paties S. V. pateikti medicininiai dokumentai rodo, kad jis serga įvairiomis ligomis, jam buvo atlikta ne viena operacija. Taip pat iš byloje apklaustų liudytojų D. A., S. A., pačios nukentėjusiosios D. V. parodymų matyti, jog S. V. yra konfliktiška asmenybė.
16. Įvertinusi šias S. V. charakterizuojančias aplinkybes, tai, kad nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat tai, jog S. V. teisiamas už nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, pagal BK 55 straipsnio nuostatas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos keturios alternatyvios bausmių rūšys - viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki vienerių metų, įvertinusi prokurorės skunde siūlomą skirti bausmę, teisėjų kolegija daro išvada, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti S. V. paskyrus laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytas skirtinos laisvės apribojimo bausmės vidurkis. S. V. taip pat skirtini įpareigojimai, padėsiantys įgyvendinti bausmės paskirtį.
17. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nuspręsta palikti nenagrinėtą civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 258,65 Eur turtinės žalos atlyginimo bei nuspręsta palikti nenagrinėtą nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. V. civilinį ieškinį dėl 20 Eur turtinės ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pripažinus, kad S. V. tyčia nežymiai sužalojo nukentėjusiąją D. V., t. y. nenustačius jo veiksmuose baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, spręstinas klausimas dėl nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.
17.1. (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa ikiteisminio tyrimo metu pareiškė 258,65 Eur civilinį ieškinį dėl žalos, padarytos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, atlyginimo, nes 2023-07-05 dėl patirtų sužalojimų nukentėjusioji D. V. buvo pristatyta į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje jai buvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos – skubiosios medicinos pagalbos paslaugos, gydytojų specialistų (radiologo) konsultacija, atliktas kompiuterinės tomografijos tyrimas. Šios paslaugos buvo apmokėtos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis (1 t., b. l. 74-76). (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa pateikė ir šį ieškinį pagrindžiančius dokumentus. Nustačius, jog nukentėjusioji D. V. nežymiai buvo sužalota tyčiniais S. V. veiksmais, o dėl gydymo įstaigoje nukentėjusiajai suteiktos medicininės pagalbos (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa patyrė turtinę žalą, civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkinamas ir iš kalto asmens, t. y. S. V., priteisiama 258,65 Eur turtinei žalai atlyginti už nukentėjusiajai D. V. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
17.2. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. V. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš S. V. jos naudai priteisti 20 Eur turtinės ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 64-65). Tiek civiliniame ieškinyje, tiek ir pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji D. V. prašė tenkinti jos civilinį ieškinį ir jai priteisti 20 Eur turtinės žalos, nes dėl patirtų sužalojimų ji pirko vaistus, procedūras, kaip teigė, ne visus kasos kvitus yra išsaugojusi. Prie civilinio ieškinio pateikti dokumentai rodo, kad nukentėjusiajai 2023 m. liepos 11-24 dienomis bei 2023 m. spalio 18-27 dienomis VšĮ „(duomenys neskelbtini) reabilitacijos centras“ buvo teikiamos fizioterapijos-elektroterapijos, magneto terapijos paslaugos, daromi masažai (1 t., b. l. 66-67), pirmosios instancijos teisme pateiktas 2023-07-17 kasos kvitas patvirtina, jog nukentėjusioji minėtame reabilitacijos centre sumokėjo 20 Eur už 5 parafino aplikacijas (2 t., b. l. 172). Paminėti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajai gydymo paslaugos buvo suteiktos iš karto po įvykio. Nors pirmosios instancijos teisme teismo medicinos ekspertas Tomas Šavyrovas nurodė, jog ankstesnių ligų paūmėjimas neturi įtakos sveikatos sutrikdymo mastui, pakitimai nukentėjusiosios stubure jau buvo gerokai anksčiau, t. y. iki įvykio metu patirtos traumos, ekspertas kategoriškai negalėjo patvirtinti, kad nugaros skausmas paūmėjo dėl konkrečios traumos, tačiau jis neatmetė prielaidos, jog dėl traumos tie skausmai galėjo paūmėti. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei į nukentėjusiosios prašomos priteisti turtinės žalos dydį – 20 Eur už 5 parafino aplikacijas, daroma išvada, kad šis nukentėjusiosios reikalavimas yra pagrįstas, todėl tenkinamas.
17.3. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė bei prokurorė apeliaciniais skundais taip pat prašo tenkinti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
17.4. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014).
17.5. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai, visų pirma, priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.
17.6. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė civiliniame ieškinyje, o taip pat ir pirmosios instancijos teisme nurodė, kad neturtinę žalą sudaro tai, jog ji dėl S. V. nusikalstamų veiksmų patyrė fizinį smurtą, kūno sužalojimus, išgąstį, stresą, didelę baimę, neigiamus išgyvenimus, dėl tokio išpuolio ji nuolat jaučiasi nesaugi, ją persekioja nerimas, baimė, sutriko miegas, bijo išeiti į laiptinę, sutikti S. V., dėl nustūmimo nuo laiptų ji patyrė viso kūno sukrėtimą, tai neigiamai atsiliepė jos sveikatos būklei, dėl skausmo jai buvo skirtas medikamentinis gydymas, ji pirko vaistus, lankė reabilitacijos procedūras, jai atsiradusios pasekmės yra ilgalaikės, o S. V. jos net neatsiprašė. Kaip liudytoja apklausta G. P. patvirtino, jog nukentėjusioji įvykio dieną buvo pasimetusi, verkė, sakė, kad jai skauda, po to nukentėjusioji vyko į kliniką, ėjo į reabilitaciją, ji jaučia skausmą, negali pakelti dešinės rankos, jai sunku apsirengti, vaikščioti. Liudytojos S. A., O. S. patvirtino, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio buvo susijaudinusi, verkė, skundėsi skausmu. Byloje pateikti nukentėjusiosios medicininiai duomenys patvirtina, jog nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai, dėl patirtų sužalojimų ji jautė skausmą, kaip teismo posėdyje paaiškino teismo medicinos ekspertas Tomas Šavyrovas, neatmetama, kad patirta trauma turėjo įtakos ir anksčiau nukentėjusiajai nustatytai radikulopatijai. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog nukentėjusioji D. V. dėl S. V. nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą. Nustatydama neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad buvo padarytas vienas nesunkus nusikaltimas, šią nusikalstamą veiką S. V. padarė veikdamas tyčia, atsižvelgia į nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus: odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, dešinėje klubinėje srityje, odos nubrozdinimus dešiniame petyje, dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, nugaroje, dešinėje čiurnoje, į tai, jog šie sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti mažiausiai 2 trauminių poveikių metu ar vienos griuviminės traumos (nuo laiptų) metu, šie D. V. nustatyti kūno sužalojimai visumoje ir kiekvienas atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taip pat atsižvelgiama ir į tai, kad dėl įvykio metu patirtos traumos nukentėjusioji ilgą laiką kentė skausmą, jai buvo taikomas medikamentinis gydymas, suteiktos fizioterapijos-elektroterapijos, magneto terapijos paslaugos, daromi masažai, be to, įvertinama ir tai, jog iš eksperto Tomo Šavyrovo paaiškinimų matyti, kad neatmetama prielaida, jog įvykio metu patirta trauma turėjo įtakos ir nukentėjusiajai anksčiau nustatytai radikulopatijai, trauma skausmus galėjo paūminti. Taip pat teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nukentėjusioji ir S. V. yra kaimynai, tarp kurių nesutarimai tęsiasi jau ilgus metus, taip pat ir į tai, jog S. V. yra pensininkas (šiuo metu jam yra 80 metų), jam nustatyta eilė ligų, atliktos kelios operacijos.
18. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, atsižvelgdama į kriterijus, reikšmingus neturtinės žalos dydžio nustatymui, taip pat ir į nuteistojo turtinę padėtį (nedirbantis, pensininkas), į pragyvenimo lygį valstybėje, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais bei teismų praktika, formuojama tokio ir panašaus pobūdžio bylose, iš kurios matyti, jog priteisiamos neturtinės žalos dydis dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo svyruoja nuo 100 Eur iki 1500 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64-696/2017 (priteista 500 Eur), 2K-103-788/2018 (priteista 700 Eur), 2K-347-976/2018 (priteista 300 Eur ir 500 Eur), 2K-38-788/2020 (priteista 800 Eur), 2K-86-628/2020 (priteista 1 000 Eur), 2K-128-489/2020 (priteista 400 Eur), 2K-180-719/2020 (priteista 500 Eur), 2K-205-719/2020 (priteista 1 000 Eur), 2K-48-495/2021 (priteista 1 000 Eur), 2K-142-303/2021 (priteista 600 Eur), 2K-274-654/2022 (priteista 1 500 Eur), Vilniaus apygardos teismo nutartys ir nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-132-988/2022 (priteista 1 200 Eur), 1A-138-1035/2022 (priteista 1000 Eur), 1A-219-851/2022 (priteista 300 Eur), 1A-290-891/2022 (priteista 600 Eur), Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-106-606/2022 (priteista 100 Eur), Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-923/2022 (priteista 500 Eur), Šiaulių apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-143-282/2020 (priteista 500 Eur), 1A-296-616/2021 (priteista 500 Eur), 1A-70-309/2023 (priteista 400 Eur), 1A-116-300/2023 (priteista 500 Eur), 1A-148-300/2023 (priteista 900 Eur)), sprendžia, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies, priteisiant iš S. V. nukentėjusiajai 1 000 Eur neturtinę žalą. Pažymėtina, kad didesnės sumos priteisiamos tik tais atvejais, kai nustatytas itin intensyvus fizinis smurtas, šiuo gi atveju nustatyta, jog S. V. vieną kartą spyrė nukentėjusiajai į pilvo sritį ir nustūmė nuo laiptų, t. y. intensyvus fizinis smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo naudotas.
19. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroro 2023-12-14 nutarimu S. V. buvo paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas, siekiant užtikrinti nukentėjusiosios D. V. ir civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštus civilinius ieškinius (2 t., b. l. 42). Skundžiama apylinkės teismo nutartimi ši procesinė prievartos priemonė S. V. buvo palikta galioti iki nutarties įsiteisėjimo. Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria baudžiamoji byla S. V. nutraukta, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, naikinama kaip nepagrįsta, ir priimamas naujas sprendimas – S. V. nuteisiamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, be to, tenkinamas civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys, taip pat iš dalies tenkinamas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. V. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, paliktinas S. V. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2023-12-14 nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į S. V. nuosavybės teise priklausančią negyvenamąją patalpą-garažo boksą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 743 Eur, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), nekeičiant prokuroro nutarimu nustatytų laikino nuosavybės teisės apribojimo sąlygų, laikiną nuosavybės teisės apribojimą paliekant galioti iki visiško žalų atlyginimo civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai bei nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. V., S. V. atlyginus civilinius ieškinius, taikytą laikiną nuosavybės teisės apribojimą panaikinant.
20. Taip pat prokurorė apeliaciniu skundu prašo iš S. V. priteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidas už nukentėjusiajai suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme.
20.1. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
20.2. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius 2024-04-11 pateikė patikslintą pažymą Nr. APD-2024-03927 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiajai D. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-04-13 nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 6 punktu, proceso išlaidomis prašoma pripažinti 397,50 Eur (2 t., b. l. 167). Iš bylos matyti, kad nukentėjusiajai buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas, kuris nukentėjusiajai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme suteikė teisinę pagalbą, dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose.
20.3. Taip pat Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius 2024-09-03 pateikė pažymą Nr. APD-2024-08441 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 6 punktu, valstybės naudai prašoma priteisti 247,92 Eur už nukentėjusiajai D. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
20.4. Teisėjų kolegija, S. V. pripažinusi kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiajai D. V. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas 397,50 Eur ir 247,92 Eur išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis, tačiau, įvertinusi tai, jog S. V. yra nedirbantis, pensininkas, sulaukęs 80 metų amžiaus, byloje tenkinamas civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys, taip pat iš dalies tenkinamas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. V. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, šių išlaidų valstybės naudai iš S. V. nepriteisia.
20.5. Be to, pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.
20.6. Šiaulių apygardos teismo 2024 m. birželio 18 d. nutartimi S. V., kaip asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, nustačius jo veiksmuose baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, esant prokurorės ir nukentėjusiosios apeliaciniams skundams, kuriais siekiama bloginti asmens teisinę padėtį, buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Saulius Staškus (3 t., b. l. 29). Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. rugsėjo 3 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2024-08442 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 6 punktu, valstybės naudai prašoma priteisti 100,00 Eur už S. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (3 t., b. l. 33-34).
20.7. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės apeliacinius skundus dėl nepagrįsto baudžiamosios bylos nutraukimo S. V. atžvilgiu, nepagrįstai jo veiksmuose nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė patenkinti tiek prokurorės, tiek ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės apeliacinius skundus, panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria nutraukta baudžiamoji byla S. V. atžvilgiu. Nors gynėjas S. V. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, tačiau pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį gynėjo, kaip ir prokuroro, dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, S. V. turtinę padėtį apibūdinančius duomenis (nedirbantis, pensininkas), teisėjų kolegija valstybės patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis, tačiau jų iš S. V. už jo gynybą apeliacinės instancijos teismo posėdyje neišieško (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
21. Byloje kaip daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, yra kompaktinė plokštelė, kurioje yra įrašai iš policijos pareigūnų „Body“ kamerų ir įrašas telefoninio pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatore. Šis daiktinis įrodymas (kompaktinė plokštelė), esantis prie bylos antro tomo galinio viršelio, paliktinas saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos, o, suėjus bylos saugojimo terminui, sunaikintinas kartu su byla.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. V. apeliacinius skundus tenkinti.
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.
S. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam laisvės apribojimą 9 (devyniems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 6 dalimi, S. V. įpareigojant per visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 7 val. ir dalyvauti elgesio pataisos programoje.
(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštą 258,65 Eur civilinį ieškinį tenkinti ir iš S. V. (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai priteisti 258,65 Eur turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiosios D. V. pareikštą 20 Eur civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti ir iš S. V. nukentėjusiajai D. V. priteisti 20 Eur turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiosios D. V. pareikštą 3 000 Eur civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir iš S. V. nukentėjusiajai D. V. priteisti 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Palikti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2023-12-14 nutarimu paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į S. V. nuosavybės teise priklausančią negyvenamąją patalpą-garažo boksą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 743 Eur, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), užtikrinant civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai priteistą civilinį ieškinį dėl 258,65 Eur turtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajai ir civilinei iškovei D. V. priteistą civilinį ieškinį dėl 20 Eur turtinės žalos atlyginimo ir priteistą civilinį ieškinį dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nekeičiant prokuroro nutarimu nustatytų laikino nuosavybės teisės apribojimo sąlygų, laikiną nuosavybės teisės apribojimą paliekant galioti iki visiško žalos atlyginimo civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai bei nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. V., S. V. atlyginus civilinius ieškinius, taikytą laikiną nuosavybės teisės apribojimą panaikinant.
Nepriteisti iš S. V. 397,50 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už nukentėjusiajai D. V. pirmosios instancijos teisme suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Nepriteisti iš S. V. 123,96 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už nukentėjusiajai D. V. apeliacinės instancijos teisme suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Nepriteisti iš S. V. 100 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už S. V. apeliacinės instancijos teisme suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, kompaktinę plokštelę, esančią prie bylos antro tomo galinio viršelio, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos, o, suėjus bylos saugojimo terminui, sunaikinti kartu su byla.