Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Eglės Gruodienės ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovui advokatui Giriui Ivoškai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. O., Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Mindaugo Jancevičiaus ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovo advokato Giriaus Ivoškos apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal BK 163 straipsnį – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (G. O. epizodas) – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (I. O. epizodas) – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (A. O. epizodas) – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsniu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais ir D. O. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje.

D. O. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuspręsta jam įsiteisėjus ją panaikinti.

Nukentėjusiųjų atstovo advokato G. I. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. O. nukentėjusiems G. O., I. O., A. O. priteista po 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Paliktas nenagrinėtas civilinis ieškinys dalyje dėl J. A.-O. neturtinės žalos priteisimo iš kaltinamojo D. O..

J. A. O. patirtos 1 710 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų dešimt eurų) dydžio išlaidos advokato paslaugoms atlyginti pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš kaltinamojo D. O..

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veika tirti ir nagrinėti – 6 kompaktines plokštelės ir 2 USB laikmenos, saugomos byloje, paliktos saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.1. jis 2017 m. sausio 8 d., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas name adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu delnu sudavė smūgį J. A.-O. į kairę ranką virš alkūnės ir taip sukėlė jai fizinį skausmą; tęsdamas nusikalstamą veiką 2017 m. sausio 25 d., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas name adresu (duomenys neskelbtini), rankos delnu sudavė smūgį J. A.-O. į dešinės rankos plaštaką ir taip sukėlė jai fizinį skausmą; tęsdamas nusikalstamą veiką 2018 m. lapkričio 4 d., vakare, tiksliau nenustatytu laiku, būdamas name adresu (duomenys neskelbtini), suėmė J. A.-O. už abiejų rankų, įstūmė į sandėliavimo patalpą ir kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į kairį šoną, taip sukeldamas J. A.-O. fizinį skausmą; tęsdamas nusikalstamą veiką, 2018 m. lapkričio 10 d., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas name adresu (duomenys neskelbtini), rankomis stipriai spaudė J. A.-O. rankas, po to rankomis rovė jai plaukus, taip savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai J. A.-O. fizinį skausmą.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai ir prašymai

11.3.2.13. Be to, paminėjo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas vėlgi ignoravo kaltinamojo akto ydingumą. Pirma, atliko taisymo veiksmus pašalindamas neįrodytas aplinkybes (t. y. „<...> laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 03 d. iki 2018 m. spalio 01 d. , tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo nenustatytas, namuose, adresu <....> būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo abejingumui ir aplaidumui užtikrinant vaikų teises, sistemingai provokuodamas konfliktus ir vaikų akivaizdoje smurtaudamas sutuoktinės J. A.-O. atžvilgiu, demonstravo fizinį ir psichinį smurtą vaikams <...>“). Tačiau nesikartojant dėl jau minėtų argumentų dėl kaltinamojo akto taisymo ir aplinkybių pašalinimo, akcentuotina, kad būtent ta aplinkybė, kurią pirmosios instancijos teismas pašalino, buvo pagrindu reikšti kaltinimą. Todėl nesant kaltinimo pagrindui apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas. Dar kartą akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagristai, pažeisdamas BPK imperatyvus, peržengė kaltinimo ribas suformuodamas savo kaltinimą, pagal kurį vėliau apeliantą ir nuteisė. Kas leidžia abejoti teismo nešališkumu bei priimto skundžiamo nuosprendžio teisėtumu.

13.5. J. A.-O. patirtas 2 310 eurų išlaidas advokato paslaugoms, suteiktoms ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš kaitinamojo D. O..

13.6. Priteisti J. A.-O. naudai iš D. O. bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas, kurias patvirtinantys dokumentai teismui bus pateikti vėliau.

13.15. Apibendrino, kad teismas, užuot vertinęs šioje byloje pateiktus vaikų parodymus kaip kaltinimą pagrindžiančius netiesioginius įrodymus, iš esmės susitelkė ties tarp nukentėjusiosios (mamos) ir kaltinamojo vykusių teisinių procesų aplinkybėmis, kurios, viena vertus, nebuvo naudojamos kaltinimui pagrįsti, todėl manytina, kad pirmosios instancijos teismas kaltinamąjį dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos išteisino nepagrįstai.

13.17. Apeliaciniame skunde dėl nuosprendžio dalies, kuria paliktas nenagrinėtas civilinis ieškinys dalyje dėl J. A.-O. neturtinės žalos priteisimo iš kaltinamojo D. O., nurodoma, kad:

14.1. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovas advokatas G. I. argumentuodamas dėl nuteistojo apeliacinio skundo prašymo perduoti bylą prokurorui nurodė, kad papildomos ekspertizės teisme atlikimas teisme būtų nesuderinamas su BPK 186 straipsnio nuostatomis, todėl vienintelė procesinė galimybė ekspertizei atlikti būtų bylos perdavimas prokurorui. Pabrėžė, kad bylos perdavimas prokurorui ne tik vilkintų bylos nagrinėjimą, bet ir numanomas (iš apeliaciniame skunde nurodytų klausimų pobūdžio) ekspertizės dalykas būtų nesuderinamas su baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku, t. y. nuteistojo veiksmais prieš vaikus, kurie teismo ekspertams nesukėlė jokių pagrįstų abejonių nei savo parodymais apie nuteistojo veiksmus, nei dėl netinkamos (nusikalstamos) motinos įtakos vaikams, todėl prašymas dėl papildomos ekspertizės skyrimo atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo nuteisimu dėl BK 163 straipsnyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose (3 epizodai) numatytų nusikalstamų veikų padarymo, be to, nesutinka su civilinio ieškinio patenkinimu iš dalies. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir D. O. išteisinimu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovas advokatas G. I. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir D. O. išteisinimu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, be to, pritaikius bausmės vykdymo atidėjimą paskirtu įpareigojimu visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, taip pat nesutinka civilinio ieškinio tenkinimu iš dalies, civilinio ieškinio dalies dėl J. A.-O. palikimu nenagrinėtu, be to, priteistomis proceso išlaidomis. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalys dėl J. A.-O. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, su tuo susijusių pasekmių (bausmės nepaskyrimo, nesubendrinimo, mažesnio dydžio bausmės vykdymo atidėjimo, civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu), vaikams priteisto neturtinės žalos dydžio, proceso išlaidų atlyginimo yra neteisėtos ir nepagrįstos, todėl šiose dalyse naikinamas ir keičiamas. Kitos nuosprendžio dalys yra teisėtos ir pagrįstos, priimtos įvertinus visas faktines aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo (J. A.-O. epizodas)

6. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, be kita ko, D. O. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Prokuroras ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovas advokatas G. I. apeliaciniais skundais prašo pripažinti D. O. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek J. A.-O., tiek ir apskritai visus nagrinėjamo nusikaltimo epizodus pakankamai patvirtina netiesioginiai įrodymai – fotonuotraukos, garso įrašai, liudytojų, vaikų (past. kai kuriuos D. O. veiksmus prieš motiną matė tiesiogiai, kurie laikomi tiesioginiais įrodymais), nukentėjusiosios tėvų, J. L., G. B. ir kitų) parodymai. Nukentėjusiosios parodymai, nors ir labai svarbūs, nėra vieninteliai įrodymai, kurie patvirtina, kad D. O. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Šiuo atveju nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas yra teisus apeliaciniame skunde teigdamas, kad netiesioginiai kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį įrodymai (ypač vaikų, mačiusių kaltinamojo kai kuriuos sukeltus konfliktus, parodymai ir paaiškinimai) akivaizdžiai patvirtina J. A.-O. parodymus apie jos patirtą fizinį smurtą.

16. Atsižvelgdama į tai, kad aukščiau aptarti įrodymai tik abstrakčiai patvirtina nuteistojo nusikalstamus veiksmus prieš J. A.-O., teisėjų kolegija aptaria kiekvieną epizodą ir juos patvirtinančius įrodymus (taip pat ir J. A.-O. parodymus) atskirai, nurodydamas, kokie konkretūs įrodymai patvirtina kiekvieną iš paminėtų keturių nusikalstamos veikos epizodų.

25. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad D. O. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. savo tyčiniais veiksmais sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai J. A.-O.. Šią nusikalstamą veiką sudaro keturi tęstiniai epizodai, kuriuos patvirtina aukščiau išvardinti ir išanalizuoti įrodymai. Apygardos teismas neturi pagrindo nesiremti nukentėjusiosios J. A.-O. parodymais, nes jie yra nuoseklūs, jų turinį patvirtina kiti byloje esantys (taip pat ir objektyvūs) įrodymai, kurių visuma leidžia vienareikšmiškai teigti, kad buvo atlikti nusikalstami D. O. veiksmai prieš J. A.-O.. Taigi, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras nepateikė pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną, pagrįstą išvadą, jog kaltinamasis D. O. atliko kaltinime pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nurodytus veiksmus.

26. Apygardos teismas nustato, kad D. O. panaudojo fizinį smurtą prieš savo buvusią sutuoktinę J. A.-O., o būtent: jis 2017 m. sausio 8 d., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas name adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu delnu sudavė smūgį J. A.-O. į kairę ranką virš alkūnės ir taip sukėlė jai fizinį skausmą; tęsdamas nusikalstamą veiką 2017 m. sausio 25 d., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas name adresu (duomenys neskelbtini), rankos delnu sudavė smūgį J. A.-O. į dešinės rankos plaštaką ir taip sukėlė jai fizinį skausmą; tęsdamas nusikalstamą veiką 2018 m. lapkričio 4 d., vakare, tiksliau nenustatytu laiku, būdamas name adresu (duomenys neskelbtini), suėmė J. A.-O. už abiejų rankų, įstūmė į sandėliavimo patalpą ir kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į kairį šoną, taip sukeldamas J. A.-O. fizinį skausmą; tęsdamas nusikalstamą veiką, 2018 m. lapkričio 10 d., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas name adresu (duomenys neskelbtini), rankomis stipriai spaudė J. A.-O. rankas, po to rankomis rovė jai plaukus, taip savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai J. A.-O. fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais D. O. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

27. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas, panaikinama nuosprendžio dalis, kuria D. O. išteisintas nepadarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo J. A.-O. atžvilgiu ir jis pripažįstamas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl J. A.-O. epizodo (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

36. Taigi liudytojos D. K. parodymai iš esmės patvirtina tiek nukentėjusiosios J. A.-O., tiek kitų paminėtų liudytojų parodymus ir teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis sistemingai psichiškai gniuždydamas savo vaikus G. O., I. O. ir A. O.. Kiti apylinkės teismo nustatyti šios nusikalstamos veikos epizodai yra susiję su konkrečiais fizinio smurto atvejais prieš vaikus – šių atvejų analizė pateikiama žemiau.

38. D. O. apeliaciniame skunde nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai teigti, kad būtent 2017 m. lapkričio mėn., 2017 m. gruodžio mėn., 2018 m. gegužės 24 d., 2018 m. spalio 1 d. sūnų atžvilgiu apeliantas būtų atlikęs nusikalstamus veiksmus. Vaikai pas gydytojus nebuvo nuvežti, sužalojimai ar sumušimai nebuvo užfiksuoti. Apygardos teismas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje (21, 22 psl.) išdėstyti įrodymai, kurie patvirtina 2017 m. lapkričio, gruodžio mėn., 2018 m. gegužės 24 d., 2018 m. spalio 1 d. įvykius. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tuo, kad šie įrodymai leidžia vienareikšmiškai teigti, jog nuteistasis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, tačiau detaliai šių įrodymų nekartoja, nes apeliantas jų neginčija. Pažymima, kad aplinkybę, jog nuteistasis D. O. padarė minėtomis datomis nusikalstamas veikas visų pirma tiesiogiai įrodo nukentėjusiųjų vaikų, apklaustų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymai (I. O. parodė, kad buvo tėvo išmestas iš automobilio, kad tėvas trenkė su diržo sagtimi per ranką, jam skaudėjo; G. O. parodė, kad tėvas ištraukė iš lovos ir spyrė į sėdmenis ir nugarą, jam skaudėjo, kad trenkė jam per ausį, dėl ji buvo raudona, skaudėjo). Tokie patys jų parodymai buvo užfiksuoti iš psichologinių, psichiatrinių tyrimų metu. Iš esmės visus šiuos vaikų parodymus patvirtina J. A.-O., kuri beveik visus įvykius matė pati tiesiogiai. Minėta, kad apeliantas šių įrodymų nekritikuoja, tik nurodo, kad vaikų patirti sužalojimai nebuvo nustatyti medicininiais duomenimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylai reikšmingas aplinkybes patvirtina (įrodo) byloje surinktų įrodymų visuma. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Taigi ne visada būtina tam tikrus sužalojimus, ypač kaip šiais atvejais fizinio skausmo sukėlimą, nustatyti medicininiais dokumentais, o jų nebuvimas nesudaro pagrindo netikėti liudytojų ar nukentėjusiųjų asmenų parodymais, nesiremti kitais įrodymais. Šiuo atveju byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių minėtus įvykius. J. A.-O. teisiamajame posėdyje parodė, kad, pavyzdžiui, jie kreipėsi vėliau į medikus dėl G. O. rankos, bet tas patinimas buvo praėjęs. Taigi tai rodo, kad nebuvo kreipiamasi į medicinos specialistus, be kita ko, ir dėl to, kad tam tikrais atvejais nebuvo matomi sužalojimai, vaikams tik buvo sukeltas fizinis skausmas.

39. Nuteistasis nurodė, kad apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją I. O. parodė, jog pats neprisimena, kaip tėtis būtų išmetęs jį iš mašinos. Atsakydamas į klausimus apie tėvo taikomas priemones, jų priežastis vaikas pasakė, kad tėtis pyksta dėl to, jog greičiausiai kažko nepadarė. Tai, vėlgi, parodo, kad D. O. neturi noro ir nesiekia vaikų žlugdyti, gniuždyti ar pan., jis vaikus auklėja. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju yra svarbus konkretus D. O. elgesys, jo veiksmai, kurie, kaip minėta, peržengia tinkamo auklėjimo ribas, o ne nukentėjusiųjų asmenų tokio jo elgesio priežasčių vertinimas. I. O. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad D. O. buvo išmetęs jį iš mašinos jų kieme, prie įėjimo netoli garažo. Jis paėmė, su rankomis pakėlė ir metė su kuprine. Tada buvo žiema, jis nukrito ant sniego, jam skaudėjo. Taigi I. O. detalizavo, kaip tėvas išmetė jį iš automobilio.

42. Šiame kontekste pažymima ir tai, kad byloje esantys teismo psichiatrijos, psichologijos aktai yra ne tik pagrindas pripažinti minėtų nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymus patikimais, bet dar vienas įrodymas, patvirtinantis jų parodymus dėl D. O. naudoto smurto prieš juos bei jų motiną (ekspertams vaikų papasakotos aplinkybės iš esmės sutampa su tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais jų parodymais) bei leidžiantis teisėjų kolegijai neabejotinai teigti, kad D. O. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

46. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovas advokatas G. I. apeliaciniame skunde nurodė, kad bylos perdavimas prokurorui vilkintų bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atmetus D. O. apeliacinio skundo argumentus dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 163 straipsnį nėra pagrindo perduoti bylą prokurorui. Taigi šis prašymas taip pat atmetamas.

47. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai D. O. pripažino kaltu pagal BK 163 straipsnį. Panaikinti ar pakeisti šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose numatytų nusikalstamų veikų padarymo (3 epizodai)

48. Skundžiamu nuosprendžiu, be kita ko, D. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus dėl trijų nusikalstamų veikų padarymo, dėl visų trijų vaikų nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Nuteistasis D. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti šias nuosprendžio dalis ir perduoti baudžiamąją bylą prokurorui, o jei nebūtų pagrindo perduoti bylą prokurorui, D. O. šiose dalyse išteisinti.

49. D. O. apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į tai, kad kreipiantis pareiškimu dėl nusikalstamų veikų padarymo vaikų mama apskritai nenurodė, kad A. O. atžvilgiu būtų naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas. Apygardos teismas pažymi, kad BPK nėra numatytas reikalavimas, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliekamas ta apimtimi, kuri nurodyta pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą. Duomenys, pagrindžiantys įtarimą, yra renkami viso ikiteisminio tyrimo metu, jų apimtis kinta. Apie naujus nusikalstamos veikos požymius asmuo gali pranešti teisėsaugos institucijoms bet kuriuo metu, taip pat ir jau vykstančiame ikiteisminiame tyrime. Svarbu, kad būtų nukentėjusiojo arba jo teisėto atstovo pareikšta valia dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Iš J. A.-O. pateikto pareiškimo matyti, kad ji prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl to, kad buvęs sutuoktinis D. O. namuose, artimoje aplinkoje, 2017-2018 metais naudojo fizinį smurtą savo mažamečių sūnų G. O. ir I. O. bei jos atžvilgiu, 2018 m. gruodžio 19 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (1 t., b. l. 1, 30). Prokuroro 2019 m. spalio 17 d. prašyme pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą pažymima, kad tyrimas nebaigtas, kadangi gavus teismo nutartis atlikti psichiatrines psichologines ekspertizes G. O. ir I. O. reikalinga papildomai apklausti J. A.-O. apie smurtą prieš dukrą A. O. (1 t., b. l. 8). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ypač 2020 m. sausio 7 d. papildomai apklausta liudytoja J. A.-O. parodė nemažai aplinkybių apie A. O. mušimą diržu (1 t., b. l. 83–84). 2020 m. birželio 16 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, kad D. O. smurtavo ir prieš A. O., todėl buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir dėl jos (1 t., b. l. 35). Šios aplinkybės nenurodymas pradiniame pareiškime nereiškia, kad ji negalėjo paaiškėti vėliau ar kad vėlesnis jos nustatymas yra neteisėtas ir nepatikimas.

50. D. O. taip pat teigė, kad nei vienas „faktas“ nebuvo fiksuojamas nei teisėsaugos institucijose, nei kreipiantis į medikus. Aukštesnysis teismas pažymi, kad BK 63 straipsnio 10 dalis numato tęstinės nusikalstamos veikos galimybę (šiuo atveju tęstinumas buvo suskirstytas vertinant kiekvieną vaiką atskirai), kuri suponuoja, kad esant vieningai (bendrai) tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, nėra būtina atskirai pranešti apie kiekvieną šios tęstinės veikos epizodą tam, kad būtų atliekamas bendras tyrimas dėl visų epizodų. Šiuo atveju asmens baudžiamumą sudaro įrodymais nustatytų nusikalstamų veikų sudėties požymių buvimas ir dėl to apie visus įvykius gali būti pranešama ir dėl jų sprendžiama nebūtinai iš karto po įvykio. Tai, kad ir šiuo atveju nebuvo atskirai nedelsiant pranešta apie kiekvieną iš epizodų, nereiškia, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika ar kad byloje nepakanka kitų įrodymų, patvirtinančių nusikalstamų veikų sudėčių buvimą D. O. veiksmuose. Apygardos teismas aukščiau jau pasisakė dėl aplinkybės, kad J. A.-O. nesikreipė į specialistus dėl vaikų sužalojimų nustatymo medicininiais dokumentais, reikšmės. Visais atskirais vaikų sužalojimo atvejais buvo nustatytas tik fizinis skausmas, o jam įrodyti pakanka ir kitų duomenų, nebūtinai medicininių dokumentų (apie tai teisėjų kolegija pasisakė, analizuodama įrodymus dėl BK 163 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo). Kiekvienam vaikui nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo sukeltas ne dėl fizinio sužalojimo, bet dėl psichinės sveikatos sutrikdymo.

51. D. O. pastebėjo, kad į baudžiamąją bylą buvo pateikta taikos sutartis ir apeliantui adresuotas elektroninis laiškas, kuriame buvo aiškiai nurodoma, kad, sutikus su taikos sutartimi civilinėje byloje, bus taikiai užbaigta ir baudžiamoji. Aukštesnysis teismas pažymi, kad iš byloje esančios 2019 m. gruodžio 16 d. taikos sutarties preambulės, 7 punkto, advokato V. R. 2019 m. gruodžio 16 d. el. laiško D. O. matyti, kad 2019 m. liepos 11 d. nutarimu ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-598113-18 D. O. buvo nustatyti įpareigojimai nebendrauti su J. A.-O. ir vaikais, todėl šia taikos sutartimi buvo pasiūlyta, be kita ko, D. O. bendravimo su vaikais nustatymo tvarka, tačiau tik tuo atveju, jeigu D. O. susitaikytų su J. A.-O. ir vaikais ir jeigu tokią taikos sutartį patvirtintų teismas (6 t., b. l. 110-113). Apygardos teismo vertinimu, toks taikos sutarties turinys nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir (ar) tęsiamas siekiant, kad D. O. patvirtintų taikos sutartyje nurodytas sąlygas. Taikos sutarties projektas nepaneigia, jog D. O. padarė nusikalstamas veikas. Svarbu yra pats nusikalstamos veikos padarymo faktas, kuris šiuo atveju įrodytas.

52. Aukštesnysis teismas pastebi, kad apeliantas D. O. motyvuodamas savo nekaltumą pagal BK 163 straipsnį nurodė argumentą, kuris yra aktualus sprendžiant dėl jo baudžiamosios atsakomybės ne pagal BK 163 straipsnį, o pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (visus tris epizodus). D. O. nurodė, kad jam buvo inkriminuojamos atskiros nusikalstamos veikos pagal vaikus, kas lėmė neteisingos bausmės paskyrimą (jei laikyti, kad apeliantas yra kaltas), t. y. laikantis kaltinimo logikos, apeliantas turėjo „norėti“ padaryti po atskirą nusikaltimą kiekvieno iš vaikų atžvilgiu nepaisant vaikų, vaikų mamos ir kitų liudytojų parodymų apie apelianto vykdomą auklėjimo procesą. Kitaip tariant, su sąlyga, kad bus nustatyta apelianto kaltė, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami ne kaip atskiros nusikalstamos veikos, o kaip viena tęstinė veika. Aukštesnysis teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Visų pirma, apygardos teismas šiame nuosprendyje jau įvertino, kodėl nuosprendžiu nustatyti D. O. veiksmai vertinami ne kaip auklėjami, o kaip nusikalstami. Antra, BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktų dalykas yra konkretaus to paties žmogaus (mažamečio, artimojo giminaičio) sužalojimas. Dėl šios priežasties vieningas sumanymas padaryti nusikalstamas veikas paprastai gali būti įgyvendinamas tik to paties nukentėjusio atžvilgiu. Trečia, byloje nėra duomenų, kad nuteistasis turėjo vieningą (išankstinį) sumanymą ilgą laikotarpį smurtauti prieš visus tris savo vaikus, pgal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad D. O. smurtavo prieš kiekvieną vaiką esant tam tikrai situacijai, o smurtaudamas (padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą) prieš vieną vaiką, neplanavo po kiek laiko to daryti prieš kitą, tuo padarant ir kitam vaikui nesunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad kai kurie smurto atvejai prieš skirtingus vaikus yra pernelyg nutolę laiko atžvilgiu, kad juos būtų galima laikyti viena tęstine nesunkaus sveikatos sutrikdymo veika.

53. Pagrindiniai įrodymai dėl nukentėjusiesiems G. O., I. O. ir A. O. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra teismo psichologijos, psichiatrijos ekspertizės aktai Nr. 103MS-12/2020, 103MS-13/2020, 103MS-14/2020, kuriuose nurodyta, kad dėl tėvo D. O. veiksmų G. O. ir I. O. nustatytas emocijų sutrikimai vaikystėje, o A. O. – kitos reakcijos į stiprų stresą. Šie sutrikimai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Aktuose nurodytas išvadas palaikė ir, apylinkės teisme pateikdamos paaiškinimus, patvirtino ekspertės D. P. ir R. D..

54. Iš apeliaciniame skunde nurodyto prašymo ir iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad D. O. kritikuoja jau atliktas vaikų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes (jų išsamumą, pagrįstumą, objektyvumą) ir prašė skirti naują ekspertizę BPK 286 straipsnio 7 dalies prasme. Taip pat matyti, kad D. O. siekė šia nauja kompleksine ekspertize atskirti J. A.-O. ir D. O. galimą įtaką (jų veiksmų pobūdį ir pasekmes) vaikų sveikatos sutrikdymams ir taip atriboti J. A.-O. ir D. O. baudžiamąją atsakomybę. Apeliantas pažymėjo, kad buvo atmestas jo prašymas dėl papildomos kompleksinės ekspertizės skyrimo idant būtų nustatytas priežastinis ryšys tarp tėvų elgesio vaikų atžvilgiu ir kilusių pasekmių, nustatyti tėvų psichopedagoginiai gebėjimai skiriant dėmesį į gebėjimus apsaugoti vaiką, gebėjimą atspindėti kylančius jausmus, empatijos afektinę pusę, nustatytas vaiko prieinamumas prie kito iš tėvų (kartu negyvenančio), vaiko gebėjimas valdyti ir įveikti konfliktą su tėvais.

55. Prašymas skirti papildomą ekspertizę buvo pateiktas ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegija teismo posėdžio metu protokoline nutartimi tokį prašymą atmetė, nurodydama konkrečius motyvus. Tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniame skunde šiam prašymui skiriamas gana didelis dėmesys ir nurodoma daug argumentų (į kuriuos apeliacinės instancijos teismas privalo atsakyti), dėl to pasisakys papildomai, kartu pateikdama argumentus dėl D. O. kaltės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus bei atsakydama į kitus su šiuo prašymu susijusius skundo argumentus.

56. Nuteistasis D. O. apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad per kaltinime nurodytą laikotarpį – nuo 2014 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. spalio 1 d., t. y. daugiau nei ketverius metus – prie galimos žalos vaikų sveikatai prisidėjo ir jų motina, tačiau pirmosios instancijos teismas neatribojo kiekvieno iš tėvų kaltės, priežastinio ryšio tarp veiksmų ir kilusių pasekmių, nesiėmė veiksmų šioms aplinkybėms nustatyti, patikrinti ir įvertinti. Apelianto manymu, ši neištirta aplinkybė, jog J. A.-O. bandydama išsaugoti šeimą su asmeniu, anot jos, žalojančiu ir skriaudžiančiu vaikus (po santuokos nutraukimo gyventi su juo) tokiu savo pasyviu elgesiu, nusikalstamu neveikimu galėjo prisidėti prie galimos žalos vaikų sveikatai padarymo ir būti nusikaltimų bendrininkė, yra kaltinamojo akto esminis trūkumas, kurio neįmanoma pašalinti teisme ir kuris kliudo išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą.

68.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. O. siekis nustatyti, kiek konkrečiai nurodytas J. A.-O. elgesys prisidėjo prie vaikams atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo, yra ydingas. Ekspertė R. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad barikadų statymas vaikų būsenos formavimui tikrai neturėjo įtakos. Vaikų būsenos formavimui įtakos turėjo tik įtariamojo smurtiniai veiksmai. O tai, kaip viskas tęsėsi toliau, kad mama tokiu būdu bandė gintis ar gelbėti save ar savo vaikus, yra besitęsianti tų įvykių grandinė. Liudytoja I. L. parodė, kad vaikai jai neminėjo apie barikadavimąsi. Vis dėlto, apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, jog praėjus keletui metų nuo įvykių, be to, ekspertizės aktuose esant nurodyta, jog psichikos sveikatos sutrikimai vaikams jau praeina, nėra galimybės nustatyti, kokia konkrečia apimtimi J. A.-O. veiksmai prisidėjo prie vaikų psichikos sveikatos sutrikdymų, tai yra, ar be jos veiksmų nebūtų atsiradę nesunkūs sveikatos sutrikdymai. Ekspertė R. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad negali pasakyti, ar nustatant priežastinį ryšį būtų galima jį individualizuoti. Teoriškai, jei būtų duotas koks nors klausimas, iškilusios abejonės ar pareikšti įtarimai, ekspertai tai vertintų, atliktų visą tą užduotį, kuri suformuluota nutartyje. Čia (šioje byloje) to nėra. Esant tokiai situacijai apygardos teismas remiasi ir ekspertizės aktuose nurodyta išvada atitinkamai, jog konstatuojami kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8), ar nurodyta išvada „kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8)“ tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl tiriamų įtariamojo D. O. veiksmų, o vaikų sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus.

68.2. Taigi analizuojant vien tik D. O. veiksmus galima daryti išvadą, kad jo smurtiniai sistemingi kartotiniai veiksmai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su vaikų sveikatos sutrikdymais, tai yra, būtent jo veiksmai nulėmė atsiradusius sveikatos sutrikdymus. To pakanka konstatuoti, kad esminę įtaką vaikų sveikatos sutrikdymams nulėmė būtent D. O. veiksmai. Be to, nukentėjusioji J. A.-O. teisiamajame posėdyje paaiškino, kodėl ji tęsė bendrą šeiminį gyvenimą nepaisant D. O. veiksmų. Ji parodė, kad santykių nutraukimas būtų pabloginęs situaciją. Ji tikėjosi, kad D. O. pagerės. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nukentėjusiosios elgesys objektyviai negali būti laikomas prisidėjimu prie vaikų sveikatos žalojimo.

68.3. Akivaizdu, jog praėjus keletui metų nuo įvykių, be to, ekspertizės aktuose esant nurodyta, jog psichikos sveikatos sutrikimai vaikams jau praeina, nėra galimybės nustatyti, kiek konkrečiai atskiri D. O. veiksmai prisidėjo prie vaikų nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Pagal ekspertizės aktus visumoje D. O. veiksmai vertinami kaip tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su vaikų nesunkiais sveikatos sutrikdymais. Kaip minėta, ekspertė R. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad vaikų būsenos formavimui įtakos turėjo tik įtariamojo smurtiniai veiksmai. Liudytoja I. L. patvirtino, kad bet koks netinkamas suaugusio elgesys, šaltinis buvo įvardintas būtent tėvas. Ekspertė D. P. paaiškino, kad stipriausia vaikų reakcija buvo į tėtį, kuris rėkdavo, susinervina greitai.

68.4. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. O. elgesys, už kurį jis buvo nuteistas ir nuteisiamas šiuo nuosprendžiu, turėtų būti suprantamas tėvams kaip nepageidaujamas, tyčinis, nepriimtinas vaikų saugumui, netgi ir juos tik auklėjant. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) III knygos XI skyrius numato įvairias tėvų teises ir pareigas vaikams, tarp jų ir CK 3.155 straipsnio 2 dalis, pagal kurią tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Taigi tėvai auklėdami savo vaikus, be kita ko, siekdami juos apsaugoti, turėtų tai daryti laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, ugdyti savo gebėjimus bendrauti su vaikais. Tėvai turėtų tą daryti net ir tada, kai vaikas negeba kultūringai išspręsti kilusių problemų su tėvais. Atskiri D. O. veiksmai (smurtas sutuoktinės J. A.-O. atžvilgiu, spyris sūnui, sudavimas diržo sagtimi sūnui į ranką ir kiti), sudaro nusikalstamų veikų sudėtis, todėl akivaizdu, kad jie galėjo ir turėjo būti nesudėtingai suprantami kaip nepriimtini ir neteisėti kaltininkui. Taigi nurodytų tėvų gebėjimų išsiaiškinimas atliekant naują ekspertinį tyrimą nekeistų jau esamų ekspertizių aktų išvadų dėl tiesioginio priežastinio ryšio tarp D. O. atliktų veiksmų ir vaikams atsiradusių nesunkių sveikatos sutrikdymų.

68.5. Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad nebuvo atliktas vaikų vertinimas ramybės būsenoje (būtina atlikti nuodugnų pažeisto asmens asmenybės vertinimą jo normalioje būsenoje). Apygardos teismas pažymi, kad įvykiai vyko 2014–2018 metais, o ekspertizės atliktos 2020 metais. Taigi praėjo pakankamai nemažai laiko, kad ekspertinis vertinimas būtų atliktas ramybės būsenoje. Be to, nors ekspertizės nebuvo atliktos 2014–2018 metais, tačiau, kaip minėta, psichikos sutrikimai 2020 metais vertinimo metu dar nebuvo praėję, jie buvo bepraeinantys, taigi, pačių sutrikimų pobūdį ir jo priežastis 2020 metais dar buvo galima tirti.

68.6. D. O. pažymi, kad nėra duomenų apie pradinę vaikų sveikatos būklę. Nėra įrašų apie vaikų psichologinę būseną ar psichiatro įvertinimų. Pirmasis įrašas apie vaikų ir paauglių psichiatro konsultaciją atsirado tik 2019 m. ir tik iš J. A.-O. žodžių, t. y. ekspertai neturėjo taip vadinamo lyginamojo pavyzdžio, jie matė tik galutinį „rezultatą“. Teisėjų kolegija teismas pažymi, kad tokie duomenys būtų tik vieni iš duomenų, kuriuos vertina ekspertai. Teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-616, 23 punkte yra nurodyta, kas turi būti pateikta ekspertizei atlikti. Pagal 23.3.7 papunktį ekspertizei atlikti turi būti pateikta visa medžiaga apie tiriamojo sveikatos būklę anksčiau ir šiuo metu (medicinos dokumentai iš gydymo įstaigų, medicininės sveikatos ekspertizės komisijos, karinių sveikatos tikrinimo komisijų ir kt.). Pastebima, kad pagal 23.3.11, 24 punktus ekspertizei atlikti turi būti pateikta ir kita papildoma medžiaga, kurios reikia ekspertizei atlikti, jei ekspertas to motyvuotai prašo. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad ekspertai prašė pateikti kitą papildomą medžiagą, be to, kaip ir nurodė pats apeliantas, nėra duomenų apie vaikų psichikos būklę tiriamuoju laikotarpiu 2014–2018 metais. Nepaisant to, ekspertinė komisija darė išvadas, į kiekvieną pateiktą klausimą atsakė iš esmės, nenurodė, kad negalima į juos atsakyti, ir nepaaiškino to priežasčių (38 punktas), o tai reiškia, kad pakako ir turimos informacijos. Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su ekspertizių aktų išvadomis, ekspertų kompetencija, jų pasirinktais tyrimų metodais ir pan. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad 2020 m. vasario 10 d. – kovo 2 d. G. O. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadoje yra nurodyta, jog „objektyvių duomenų, kad G. O. iki ir nusikalstamų veikų padarymo jo atžvilgiu metu būtų sirgęs lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra.“. 2020 m. vasario 10 d. – kovo 3 d. I. O. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte yra nurodyta, jog „objektyvių duomenų, kad I. O. iki nusikalstamos veikos jo atžvilgiu padarymo bei byloje nagrinėjamo įvykio metu būtų sirgęs lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra.“. 2020 m. vasario 10 d. – kovo 9 d. A. O. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte yra nurodyta, kad „objektyvių duomenų, kad A. O. iki nusikalstamos veikos jos atžvilgiu padarymo bei byloje nagrinėjamo įvykio metu būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra“. Taigi byloje nėra duomenų, kad vaikų psichinė sveikata būtų kažkuo išskirtinė ar sutrikusi dar iki nagrinėjamų įvykių. Kita vertus, negali būti keliamas reikalavimas kiekvienu atveju turėti išankstinį nukentėjusio asmens psichinės ar emocinės būsenos įvertinimą, tikintis, jog ateityje tokio vertinimo gali „prireikti“ dėl psichinio ar fizinio smurto pablogėjus sveikatai. Nesant tokio pradinio vertinimo nebūtų galimybės apskritai nustatyti psichinės sveikatos pablogėjimą, todėl toks reikalavimas nėra logiškas ir pagrįstas, tokio pradinio psichinės sveikatos būklės tyrimo nereikalaujama ir teismų praktikoje.

68.7. Apeliantas nurodė, kad šeimos gydytoja psichikos ligą sugebėjo diagnozuoti vieną kartą pamačiusi vaikus ir išklausiusi motinos pasakojimų (kas a priori neįmanoma). Anamnezė buvo surinkta tik iš motinos žodžių, kurių yra itin nusiteikusi prie vaikų tėvą dėl jo, kaip dabar paaiškėjo, neištikimybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš 2020 m. vasario 10 d. – kovo 2 d. G. O. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, 2020 m. vasario 10 d. – kovo 3 d. I. O. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, jog ekspertai atsižvelgė į tai, kad „iš pateiktų medicininių dokumentų sužinota, kad <…> 2019-03-06 šeimos gydytojos konsultacija: “Mamos teigimu patyrė psichologinį ir fiziologinį smurtą iš tėvo pusės. Nuo 2018-11 tėvas nebegyvena kartu. Lankosi PPT. (…) vaikai tėvo bijo (…)”. Svarbu pažymėti, kad ekspertai dėl G. O. atsižvelgė ir į tai, kad „2019-04-09 pirmą kartą konsultuotas vaikų ir paauglių psichiatro ambulatoriškai VULSKF Vaiko raidos centre, stebėtas tiriamojo nerimastingumas, įtampa, akių tikai, dėmesio koncentracijos sunkumai, taikytos Taikyta SDQ-Lit., V11-16, išvada: nerimo lygio sunkumai, nustatytos diagnozės: kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8); tikai (F95.0). Paskutinė vaikų ir paauglių psichiatro konsultacija VRC 2019-05-17, nustatytos tos pačios diagnozės <...>“. I. O. atveju ekspertai nurodė, kad „2019-04-09 vieną kartą konsultuotas vaikų ir paauglių psichiatro ambulatoriškai VULSKF Vaiko raidos centre. Nusiskundimai: „(...) berniukas patyrė smurtą iš tėvo <...>“. Nustatytos diagnozės: kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8) <...>“. A. O. atveju ekspertai nurodė, kad „2019-03-06 šeimos gydytojos konsultacija: „Mamos teigimu, patyrė psichologinį ir fiziologinį smurtą iš tėvo pusės. Nuo 2018-11 tėvas nebegyvena kartu.“. A. O. atveju ekspertai nustatydami kitas reakcijas į stiprų stresą labiau rėmėsi ne minėta šeimos gydytojos konsultacija, o atliekant jos psichikos būklės tyrimą gautais rezultatais, pastebėjimais, kad A. O. psichikos būsenoje vyrauja reikšmingos emocinės reakcijos į bylai reikšmingas aplinkybes. Jos psichikos būklėje pasireiškia emocinės reakcijos į byloje nagrinėjamus įvykius (nerimastingumas, pasireiškiantis per elgesį, pažeminta nuotaika), stebimos reakcijos į stresą. Psichikos būklėje pasireiškia emocinės reakcijos į byloje nagrinėjamus įvykius, stebimas reakcijos į stresą (nurodyta ekspertizės akto 7, 10 psl.). Ekspertė R. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad šeimos gydytojas gali nustatyti emocijų sutrikimus vaikystėje. Reakcijų sutrikimus taip pat gali nustatyti ir matyti. Ekspertai neturi jokių galių kaip nors tikrinti šeimos gydytojų nustatytų diagnozių. Jie gauna medicininius dokumentus ir labai atidžiai skaito kiekvieną įrašą. Nors šeimos gydytojai ne psichiatrai, tačiau po tam tikro įvykio jie kartais tai labai adekvačiai ir gražiai aprašo. Tikrinti ekspertai negali, nes tai yra retrospektyvūs vertinimas. Jie negali tikrinti, kaip tada tas vaikas atrodė, ar atsukti kokią nors gyvenimo juostą atgal. Ekspertai remiasi jau padarytais gydytojų įrašais. Šeimos gydytojas turbūt klausinėjo, konsultavo fizinę būseną ir nematė kokių nors reakcijų, nes reikia, kad būtų tikslingas pokalbis, klausinėjimas, situacijos vertinimas. Apygardos teismas pažymi, kad byloje yra įrodyti tie nusikalstami D. O. veiksmai, kurie padarė esminę įtaką vaikų nesunkių sveikatos sutrikdymui, o tai, kad J. A.-O. apie tai papasakojo šeimos gydytojai tik tada, kai paaiškėjo galima D. O. neištikimybė, nepaneigia pačių atliktų nusikalstamų veiksmų fakto. Be to, kaip ir minėta, ekspertams pakako duomenų ekspertizei atlikti, tarp jų ir tų, kurie patvirtintų šeimos gydytojos konsultacijos metu nurodytas aplinkybes, todėl negalima spręsti, kad diagnozė „kitos reakcijos į stiprų stresą“ vaikams buvo nustatyta be pagrindo.

68.8. Anot apelianto, ekspertė psichiatrė pažymėjo, kad nustatant tiesioginį priežastinį ryšį tarp kaltinamojo veiksmų ir vaikams nustatytų sveikatos sutrikdymų nebuvo naudotasi jokiomis metodikomis. Išvados buvo padarytos iš bendro klinikinio vaizdo bendraujant su vaikais. O tai reiškia, kad padarytų išvadų validumas negali būti patikrintas. Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2020 m. vasario 10 d. – kovo 2 d. G. O. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, 2020 m. vasario 10 d. – kovo 3 d. I. O. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, 2020 m. vasario 10 d. – kovo 9 d. A. O. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte yra nurodyta, kad tiriant vaikų psichikos būklę buvo naudotas pusiau struktūruotas klinikinis pokalbis, stebėjimas. Atliekant vaikų psichologinį įvertinimą naudoti stebėjimas, pusiau struktūruotas pokalbis, psichologinio įvertinimo metodikos, gautos bylos ir med. dokumentacijos analizė. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad rengiant ekspertizių aktus buvo atsižvelgiama į turimus medicininius dokumentus, taip pat ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis. D. O. nenurodė, kokiomis metodikomis galėjo ir turėjo būti dar remiamasi. Ekspertė R. D. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad ekspertai mato iš klinikinio vaizdo, iš bendravimo su vaiku, stebėdami jo psichikos būseną, matydami jo emocijų pasikeitimus kalbant viena tema ir kalbant kita tema. Būtent ekspertizės metu yra nagrinėjamos bylai reikšmingos aplinkybės ir kalbant apie jas stebi, koks yra vaiko reagavimas, kokios yra emocijos, kaip jos pasikeičia ir ar pasikeičia. Yra teismo psichologai ekspertai, kurie atlikdami tyrimą ekspertizės metu gali matyti vaiko emocinį pasikeitimą, tiek jo nuotaikų pasikeitimą ir bendravimo pasikeitimą kalbant apie bylai reikšmingas aplinkybes. Psichiatrijos ekspertas taip pat psichikos būseną vertina kliniškai. Metodikas ekspertai labiau naudoja, kai yra kokie nors potrauminio streso sutrikimai ar daug stipresni sutrikimai. Tada jie naudoja metodikas depresijai ir potrauminiam sutrikimui. O reakcijoms į stresą nustatyti ar emocijų sutrikimui kokių nors specifinių metodikų neturi, vertina kliniškai. Jie turi kompetenciją vertinti psichikos būseną. Tam, kad būtų galima diagnozuoti vaiko reakciją ar sutrikimą, paprastai pakanka ir vieno pamatymo, vienos ekspertizės, nes mato du ekspertai. Mato teismo psichiatrijos ekspertas pokalbio dalį savo kabinete atlikdamas savo tyrimą, taip pat mato ir ekspertas psichologas. Atskirame kabinete vyksta atskiras pokalbis ir jis irgi tam tikrą laiką mato (vaiką), kol su juo dirba. Po to iš abiejų ekspertų stebėjimų irgi mato, ar yra tos pačios reakcijos, ar vaikas taip pat reaguoja ir pas veną, ir pas kitą. Tiesiog vienas tyrimas papildo kitą. Tada, kai įvertina, ką psichiatras matė ir ką matė psichologas, daromos bendros išvados. Šiuo atveju jau surašyti aktai ir pateiktos išvados, todėl, kaip mato, ekspertei visiškai pakako to vieno susitikimo su visais trimis vaikais. Įvertinus šiuos paaiškinimus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl ekspertizės aktuose suformuluotų išvadų patikimumo.

68.9. D. O. taip pat nurodė, kad teismas neturėjo objektyvios galimybės apklausti išvadas padariusią Teismo vaikų ir paauglių psichiatrę ekspertę E. K. ir tiesiogiai bei betarpiškai išnagrinėti šį dokumentą. Apygardos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. birželio 8 d. teisiamojo posėdžio metu nutarė kviesti psichiatrę į kitą teismo posėdį, jei ji dirba, galbūt kitas galėtų atstovauti. Ekspertė neatvyko į 2021 m. rugsėjo 13 d. teisiamąjį posėdį, teismas informavo, kad ji negali dalyvauti teismo posėdyje ir nepavyko išsiaiškinti, ar galėtų dalyvauti kitame teismo posėdyje ekspertas. Teismas informavo proceso dalyvius, kad bandys skambinti ekspertams. 2021 m. rugsėjo 20 d. teisiamajame posėdyje dalyvavo ekspertė R. D.. Ji parodė, kad pagal savo galimybes galės atsakyti į teismo posėdžio dalyvių klausimus. Greičiausiai galės patvirtinti, ką ekspertė E. K. nustatė, bet paaiškinti, kaip, ką ji galvojo ir kuo rėmėsi, turbūt negalės. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas ėmėsi pakankamai priemonių tam, kad apklausti ir sudaryti galimybę proceso dalyviams užduoti klausimus galinčiam pakomentuoti ekspertizės aktus ekspertui psichiatrui.

68.10. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į tai, kad 2020 m. vasario 10 d. – kovo 2 d. G. O. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto 11 punkte yra nurodyta, jog “[a]tsižvelgus į tai, kas išdėstyta atsakyme Nr. 4 ir jam nustatyto emocijų sutrikimo, papildomai apklausti G. O. nerekomenduojama”. 2020 m. vasario 10 d. – kovo 3 d. I. O. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad “[a]tsižvelgus į tai, kas išdėstyta atsakyme Nr. 4 ir jam nustatyto emocijų sutrikimo, <...> papildomai apklausti I. O. nerekomenduojama”. 2020 m. vasario 10 d. – kovo 9 d. A. O. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte yra nurodyta, kad “[a]tsižvelgus į tai, kas išdėstyta atsakyme Nr. 4 ir jai nustatytų reakcijų į stiprų stresą, papildomai apklausti A. O. nerekomenduojama”. Taigi ekspertai nerekomenduoja dar kartą apklausti vaikus dėl įvykių, todėl prašoma ekspertizė neatliekama atsižvelgiant ir į vaikų interesus.

57. Apygardos teismas pažymi, kad nuteistasis D. O. argumentą, jog J. A.-O. bandydama išsaugoti šeimą su asmeniu, anot jos, žalojančiu ir skriaudžiančiu vaikus (po santuokos nutraukimo gyventi su juo) tokiu savo pasyviu elgesiu, nusikalstamu neveikimu galėjo prisidėti prie galimos žalos vaikų sveikatai padarymo ir būti nusikaltimų bendrininkė, grindžia aplinkybėmis, kad J. A.-O. viską pasakodavo draugėms (liudytoja G. B. parodė, jog „J. duodavo jai paklausyti įrašų“), tėvams; skambindavo pasikonsultuoti 112, kaip ji pati nurodo, konsultavosi su teisininku; 2016 metais nutraukusi santuoką dar dvejus metus gyveno su, anot jos, smurtautoju prieš vaikus ir teigė bandžiusi išsaugoti šeimą (kaip ji pati nurodo 2018 m. gruodžio 14 d. apklausos protokole „<...> aš bandžiau išsaugoti šeimą <...>“); Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6–ojo skyriaus prokuroro Jono Selilionio 2019 m. lapkričio 5 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, jog „<...> 2019-10-31 tarnybiniame pranešimą nurodyta, kad <...> [s]usipažinus su J. A.-O. apklausos protokolu nustatyta, kad ji patvirtino, jog po skyrybų ji mėgino išsaugoti šeimą, todėl ji ir jos trys nepilnamečiai vaikai gyveno kartu su D. O. iki 2018-11-12 <...>“ ir pan. Atkreipė dėmesį, kad nurodoma, jog ji bandė išsaugoti šeimą su asmeniu, anot jos, žalojančiu ir skriaudžiančiu vaikus; J. A.-O. parodymais teisme, kuriais ji patvirtino pastarąją aplinkybę, be to, parodė, kad pagrindinė D. O. „kaltė“, jog jis neskirdavo dėmesio šeimai, neužsiėmė su vaikais, nepaisant jos nuolatinių prašymų ir maldavimų, taip pat parodė, kad santuokos nutraukti nenorėjo ir kad tokie kaltinamojo veiksmai ją įskaudino, buvo netikėti ir ji buvo priversta sutikti su santuokos nutraukimu; ekspertės psichologės 2021 m. gegužės 25 d. teisiamojo posėdžio metu duotais paaiškinimais, kad „<...> Jei mama nestabdo, tai ji irgi prisideda prie vaikų traumavimo“; ekspertės-psichiatrės paaiškinimais, kuri, be kita ko, paaiškino, kad tyrime nebuvo suformuluoti klausimai ir nebuvo siekiama nustatyti priežastinio ryšio tarp motinos elgesio (neveikimo) ir vaikams kilusių pasekmių bei atskirti, kieno iš tėvų ir koks elgesys, kokia apimtimi lėmė pasekmes vaikams. Be to, savo poziciją motyvavo ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo ir nevertino vaikų motinos kreipimosi į teisėsaugos institucijas priežasčių, t. y. vaikų motina pareiškimą dėl galimų nusikalstamų veikų parašė ne todėl, kad buvo smurtaujama prieš vaikus, o todėl, kad, jos manymu, pareiškimo parašymo dienai buvęs sutuoktinis (apeliantas) turėjo kitą moterį (tai patvirtino teisiamojo posėdžio metu pati J. A.-O., jos sesuo bei psichologe prisistačiusi draugė J. L.). Kas dar kartą patvirtina, kad jei iš tiesų smurto faktas prieš vaikus buvo, tai jų motina buvo daromo nusikaltimo bendrininke. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie argumentai, jog J. A.-O. viską pasakodavo draugėms, tėvams, konsultavosi su kitais asmenimis, 2016 metais nutraukusi santuoką dar dvejus metus gyveno su, anot jos, smurtautoju prieš vaikus ir teigė bandžiusi išsaugoti šeimą, yra nepagrįsti, tokiais teiginiais yra menkinamas D. O. vaidmuo padarant nusikalstamas veikas. Iš bylos medžiagos negalima spręsti, kad J. A.-O. guodėsi kitiems asmenims apie patiriamą smurtą girdint vaikams. Byloje yra liudytojų V. A. ir G. J. A. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kad apie minėtą smurtą jai pranešė dukra J. A.-O. bei jos vaikai telefonu, be to, ir kai jie nuvyko pas dukrą į svečius Vilniaus rajone. Vis tik iš tokių parodymų negalima spręsti apie aplinkybes, kurioms esant vaikai sužinojo apie mamos sužalojimus. Ekspertė D. P. paaiškino, kad vaikai matė bejėgišką tuo metu mamą J. A.-O.. Kai viskas prasidėdavo, vaikai matė mamą, kuri apsiverkia ir ta, kuri nuskriausta. Vis dėlto ir tokie paaiškinimai nereiškia, kad J. A.-O. atliko kokius nors kaltus veiksmus, žalojančius vaikų sveikatą. Ekspertė paaiškino dviprasmiškai, kad nėra reikšmingos įtakos, jei vaikai buvo įtraukiami, kai tėčio nebuvo namuose, imama kalbėti telefonu, nėra tinkamas elgesys, patys suaugę vengtų tokių pokalbių. Vaikams gali stiprinti nepasitikėjimą ir baimės. Vis dėlto neaišku, kam mama skambino, ką kalbėjo, ar vaikai girdėjo mamos pokalbius. Nors apeliantas nurodė, kad ekspertė psichologė 2021 m. gegužės 25 d. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad „<...> Jei mama nestabdo, tai ji irgi prisideda prie vaikų traumavimo“, tačiau nei iš tos dienos, nei iš kitų dienų teisiamojo posėdžio protokolų nematyti, kad ekspertė psichologė taip pasakė. Akivaizdu, kad jeigu nebūtų buvę D. O. smurto, šeima būtų galėjusi saugiai gyventi ir po skyrybų. Taip pat pabrėžiama, kad nėra svarbu, dėl kokių motyvų J. A.-O. padavė pareiškimą dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų padarymo teisėsaugos institucijoms, kadangi D. O. nusikalstamų veikų padarymo faktas egzistavo objektyviai. Kita vertus, šiuo atveju baudžiamoji byla nagrinėjama D. O. veiksmų ir kaltinamojo akto ribose.

58. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas apeliaciniame skunde nurodė, kad bylos perdavimas prokurorui vilkintų bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, nėra jokio pagrindo perduoti baudžiamąją bylą prokurorui.

59. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad valstybinis kaltintojas akcentavo, jog būtent apsvaigimas, dėl jo sumažėjęs gebėjimas save kontroliuoti, kritiškai vertinti savo elgesį lėmė smurtinius veiksmus vaikų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas pašalino šią aplinkybę iš kaltinamojo akto, todėl nebeliko kaltinimo pagrindo, kadangi būdamas blaivus D. O. elgiasi tinkamai. Apygardos teismas pažymi, kad, priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas iš karto, dar prieš pradėdamas vertinti byloje surinktus įrodymus dėl nusikalstamų veikų padarymo, nurodė, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nenustatyta, kad kaltinamasis jam inkriminuotas nusikalstamas veikas būtų padaręs būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo abejingumui ir aplaidumui užtikrinant vaiko teises, dėl to ši aplinkybė šalintina iš kaltinimo. Toliau, kaip matyti, teismas analizavo įrodymus nebekreipdamas dėmesio į galimą D. O. neblaivumą padarant veikas ir sprendė, kad byloje įrodyta, jog D. O. padarė minėtas veikas.

60. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje įrodyta, kad D. O. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo keisti ar naikinti D. O. pripažinimą kaltu pagal nurodytą baudžiamojo įstatymo straipsnį.

Dėl teismo nuosprendžio išsiuntimo Lietuvos Respublikos prokuratūrai

61. Nuteistasis D. O. prašo vadovaujantis BPK 257 straipsniu ir paaiškėjus aplinkybėms, kad nusikalstamą veiką prieš vaikus galimai yra padariusi J. A.-O., nutartimi apie tai informuoti prokurorą.

62. BPK 257 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui.

63. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad iki šiol bylos nagrinėjimo metu nė vienas liudytojas, specialistas ar ekspertas nepateikė jokių duomenų ir nenustatė jokių aplinkybių, kurios sudarytų prielaidą manyti, kad kokias nors nusikalstamas veikas prieš vaikus galimai yra padariusi J. A.-O.. Kaip jau minėta, nuteistasis pasirinko šioje byloje pasyvios gynybos taktiką, tačiau ne dėl to, kad jam pareikšti kaltinimai būtų nepagrįsti ar dėl to, kad jis būtų užtrukęs surinkti duomenis apie tai, kad J. A.-O. būtų padariusi kokias nors nusikalstamas veikas, nes tokių duomenų D. O. negali ir negalėtų pateikti.

64. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovo argumentais, taip pat atsižvelgia į padarytas išvadas, be kita ko, į tai, kad nėra pagrindo spręsti, jog kokie nors aptarti J. A.-O. veiksmai gali būti vertinami kaip nusikalstamos veikos požymiai, todėl netenkina D. O. prašymo pranešti prokurorui apie kokią nors galimą J. A.-O. nusikalstamą veiką.

Dėl nepilnamečių vaikų atstovavimo pagal įstatymą

65. Nuteistasis D. O. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad vaikų atstovu pagal įstatymą buvo jų mama (įgaliotu atstovu advokatas, atstovaujantis motinos interesus tiek šioje baudžiamojoje byloje, tiek kituose civiliniuose procesuose), kuri bendrininkavo (ši faktinė aplinkybė nebuvo tiriama) darant nusikalstamas veikas (su sąlyga, kad jos buvo darytos) prieš vaikus. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas toleravo netinkamą vaikų teisių užtikrinimą.

66. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip jau ne kartą minėta, nėra pagrindo spręsti, kad J. A.-O. bendrininkavo su D. O. padarant jų vaikams nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiuo atveju J. A.-O. atstovavo vaikams vadovaujantis BPK 53 straipsniu, todėl nėra pagrindo konstatuoti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

Dėl bausmių paskyrimo

67. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, be kita ko, D. O. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 163 straipsnį – 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (G. O. epizodas) – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (I. O. epizodas) – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (A. O. epizodas) – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsniu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais ir D. O. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo pripažinus D. O. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį skirti jam 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, 65 straipsniu bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, pagal kurį D. O. nuteistas: pagal BK 163 straipsnį – 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (dėl G. O.) – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (dėl I. O.) – 1 metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (dėl A. O.) – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; ir subendrintą galutinę bausmę paskirti 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

68. Aukštesnysis teismas sutinka su apeliantais, kad pripažinus D. O. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį jam skirtina bausmė. Kaip matyti, prokuroras prašo už šią nusikalstamą veiką D. O. paskirti 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas prašo jam paskirti 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

69. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę.

70. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, taip pat atsižvelgia ir į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis).

71. D. O. padarė nesunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, kurį sudaro iš viso keturi epizodai. D. O. padarytas nusikaltimas vertinamas kaip pavojingas tiek pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį, tiek pagal konkrečias jo padarymo aplinkybes. Nusikalstamą veiką D. O. padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju darydamas nusikalstamą veiką D. O. suvokė pavojingą jos pobūdį, norėjo taip veikti, numatė, kad dėl jos veikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. D. O. smurtavo prieš nukentėjusiąją įvairiais būdais (mušė delnu, kumščiais, spaudė rankas, rovė plaukus), namų aplinkoje, smurtą pastebėjo ir nepilnamečiai vaikai. Visais atvejais jis sukėlė jai fizinį skausmą. Apygardos teismo vertinimu, svarbu pabrėžti tai, kad epizodai buvo atlikti per dvejus metus, o šis laikotarpis buvo lydimas jų tarpusavio konfliktų, psichologinių išgyvenimų.

72. D. O. nusikalstamų veiksmų padarymo motyvai ir tikslai buvo paauklėti tiek savo vaikus, tiek J. A.-O..

73. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantys, žemiau išdėstomi, duomenys nepakankamai teigiamai charakterizuoja nuteistąjį D. O..

74. D. O. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. liepos 29 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį 1 metų laisvės apribojimo bausme už 2017 m. gegužės 18 d. padarytą veiką, taigi taip pat už smurtinio pobūdžio veiką, tuo laikotarpiu, kai darė ir šioje byloje minėtas veikas, kas rodo, kad D. O. yra linkęs spręsti konfliktus ne socialiai priimtinomis, ne nusikalstamomis priemonėmis ne tik prieš savo šeimos narius (vadindamas tai auklėjimu), tačiau ir prieš kitus asmenis.

75. Aukščiau išvardintos aplinkybės ir apelianto turimas teistumas (nors skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu dėl apeliacijos D. O. dar buvo neteistas) aiškiai rodo nuoseklų, neteisėtą ir kitiems asmenims pavojingą nuteistojo elgesį, kurį siekiant pakeisti yra būtina skirti pakankamo griežtumo bausmę. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ir už kitoje byloje nustatytos, BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos, veikos padarymą D. O. buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, kas rodo, kad kitas teismas taip pat įvertino tai, jog švelnesnės bausmės jokio realaus poveikio D. O. elgesiui nepadarys ir jam būtina skirti su laisvės apribojimu ar jos atėmimu susijusią bausmę.

76. Pažymima ir tai, kad administracinių nusižengimų registro duomenimis per paskutinius penkerius metus nuo 2020 m. rugpjūčio 27 d. administracine tvarka D. O. baustas daug kartų, dažniausiai už pažeidimus, susijusius su kelių eismo tvarka, baudos sumokėtos ne visais atvejais (3 t., b. l. 141–150), kas rodo, kad apeliantas linkęs nesilaikyti teisės aktų nustatytos tvarkos ir visuomenės gyvenimo taisyklių.

77. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad D. O. yra (duomenys neskelbtini)ęs, turi tris vaikus (3 t., b. l. 138), dirba, Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas (3 t., b. l. 153), į Respublikinį priklausomybės ligų centro Vilniaus filialą per 5 metų laikotarpį nesikreipė dėl konsultacijos ir gydymo (3 t., b. l. 154), VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre nesigydė (3 t., b. l. 155).

78. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė. Pažymima, kad savo nusikalstamais veiksmais D. O. padarė neturtinę žalą kitam asmeniui (apie tai plačiau šio nuosprendžio 111-131 punktuose).

79. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatytos kelių rūšių bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pagal BK 48 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais.

80. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas D. O. už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą D. O. skirtina mažesnė nei vidurkis, 8 mėnesių, laisvės apribojimo bausmė.

81. Teisėjų kolegija, įvertinusi šio nusikaltimo pobūdį, jo trukmę, pakeičia nuosprendžio dalį, kuria subendrintos bausmės, ir iš naujo subendrina bausmes pridėdama dalį bausmės, paskirtos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (4 mėnesius laisvės apribojimo bausmės, kuri atitinka 2 mėnesius laisvės atėmimo bausmės), ir paskiria galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertimu, pridėta bausmės dalis, įvertinus keturis padarytus nusikaltimo epizodus ir jų pavojingumą, nuteistojo asmenybę bei galutinės subendrintos bausmės dydį, nėra aiškiai per griežta, neproporcinga ar neteisinga, todėl teismo parinktas pridedamos laisvės atėmimo bausmės dydis nėra per didelis ir atitinka padarytas nusikalstamas veikas. Tokiu būdu prokuroro ir nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų atstovo apeliaciniai skundai šioje dalyje tenkinami iš dalies.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

82. Skundžiamu nuosprendžiu, be kita ko, vadovaujantis BK 75 straipsniu D. O. paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti įpareigojimą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo jo siūlomos subendrintos galutinės 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje.

83. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paskyrus D. O. bausmę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį vertinama, ar šiame naujame kontekste taip pat yra pagrįstas pirmosios instancijos teismo nurodytas bausmės vykdymo atidėjimo vienerių metų terminas ir paskirti įpareigojimai.

84. BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pagal šio straipsnio 4 dalį bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas tik esant įstatymo įtvirtintoms sąlygoms, o jo taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

85. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika bei nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiama į tai, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas teismo išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį pobūdį. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus dėl to pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas.

86. Nagrinėjamu atveju, nors egzistuoja formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnį, tačiau pažymima, jog turi būti nustatytas ir materialusis BK 75 straipsnio taikymo pagrindas. Vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalimi bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal teismų formuojamą praktiką, taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį asmens nubaudimas ar atleidimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Be to, kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu paskiriant bausmę arba kitą baudžiamojo poveikio priemonę kartu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-770-383/2019).

87. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas paskirdamas nuteistajam D. O. dvejų metų laisvės atėmimo bausmę bausmės vykdymo atidėjimo institutą taikė tinkamai ir baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir šiuo nuosprendžiu paskyrus 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę taip pat yra galimas bausmės vykdymo atidėjimas. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į kitas byloje nustatytas aplinkybes, kurios turi reikšmės klausimo dėl galimybės atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą sprendimui.

88. Bylos duomenimis yra neginčytinai nustatyta, kad nuteistasis D. O. padarė penkis nusikaltimus, kurių pavojingumas iš esmės pasireiškė tuo, kad šie nusikaltimai susideda iš keleto epizodų, yra smurtiniai tiek fiziškai, tiek psichologiškai, truko keletą metų. Kita vertus, kai kurie iš šių veiksmų kartojosi, nors ir atitiko skirtingų BK straipsnių dispozicijas.

89. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistajam D. O. nėra privaloma skirti realią terminuoto laisvės atėmimo bausmę siekiant užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui, gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Kaip minėta, D. O. padarė nusikaltimus būdamas neteistas. Prieš skundžiamo nuosprendžio priėmimą jis buvo nuteistas kitu nuosprendžiu, tačiau jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė. Nėra duomenų, kad D. O. padarė naujų nusikalstamų veikų po šių nuosprendžių priėmimo. Nors jis ir daro administracinius nusižengimus, tačiau dauguma jų susiję su kelių eismo taisyklių pažeidimu. D. O. turi tris nepilnamečius vaikus, prie kurių išlaikymo turi prisidėti.

90. Taigi negalima padaryti išvados, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nuteistajam D. O. paneigtų baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, neužtikrintų specialiosios ir bendrosios prevencijos ir kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo nuteistajam D. O. keičiama pažymint, kad atidedamas 2 metų 2 mėnesių (atsižvelgiant į D. O. pripažinimą kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį) laisvės atėmimo bausmės vykdymas.

91. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas apeliaciniame skunde nurodė, kad vaikų interesas augti saugioje aplinkoje ir nebendrauti su asmeniu, kuris padarė ir gali toliau jiems daryti žalą, nebūtų pažeistas. Šiam interesui vėl iškiltų grėsmė, jeigu įpareigojimas D. O. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata reikštų tai, kad jis susigrąžintų galimybę bendrauti su vaikais, neįvykdęs įpareigojimo dalyvauti elgesio pasikeitimo programoje ir nepateikęs įrodymų, kad jo elgesys pasikeitė, t. y. kad po veikų, kuriomis D. O. padarė smurtinio pobūdžio žalą savo vaikams, D. O. su vaikais gebėtų ir norėtų elgtis taip, kad vaikai daugiau nepatirtų smurtinio pobūdžio žalos.

93. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir LITEKO duomenų, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4447-892/2016 (teisminio proceso Nr. 2-52-3-03749-2016-4) nutraukta santuoka tarp D. O. ir J. A.-O.. Patvirtinta pareiškėjų sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, kuria pareiškėjai susitarė, be kita ko, dėl bendravimo tvarkos. Sprendimas įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 2 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4669-341/2019 buvo nutarta nustatyti laikinąją ieškovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką. Vis dėlto, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. kovo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-675-341/2020 ieškovo atsisakymas nuo ieškinio dalyje – dėl ieškinio dalyko atsisakymo – nustatyti bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais priimtas ir civilinė byla Nr. e2-675-341/2020 ieškinio dalyje – nustatyti bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais nutraukta. Panaikintos Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

94. Vadinasi, po skyrybų su sutuoktine, D. O. bendrauja su vaikais pagal civilinėje byloje nustatytą bendravimo tvarką, o esant būtinumui ši tvarka gali būti (buvo) keičiama, tikslinama ar naikinama. D. O. ir jo vaikų bendravimo klausimas jau buvo išspręstas dar 2016 metais, vėliau keičiamas, o ateityje, esant būtinumui ir reikalavimams, taip pat gali būti tikslinamas ar keičiamas. D. O. su vaikais bendrauja pagal nustatytą tvarką, todėl toks įpareigojimas, kaip sudėtinė bausmės dalis, šiuo atveju esminės įtakos D. O. elgesiui nedarytų, jo nenubaustų. Teisėjų kolegija, įvertusi šias aplinkybes, taip pat tai, kad nuteistasis smurtavo prieš savo vaikus, nemato būtinumo skirti įpareigojimus ar draudimus, susijusius su D. O. bendravimu su savo vaikais, nes toks įpareigojimas vykdymo procese galėtų dubliuoti ar įtakoti civilinėje byloje nustatytą bendravimo tvarką, kuri jau galioja kelis metus, be kita ko, ir po šioje byloje nustatytų nusikaltimų padarymo. Apygardos teismo vertinimu, nustatyta tvarka yra visiškai pakankama įgyvendinti tiek tėvo pareigas vaikų atžvilgiu, tiek užtikrinti vaikų interesus išlaikyti ryšį ir bendrauti su tėvu, o papildomai šį klausimą reguliuoti baudžiamojoje byloje nėra tikslinga. Todėl šioje dalyje nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovo advokato G. I. apeliacinis skundas tenkinamas ir šis įpareigojimas naikinamas.

95. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad bet kokiu atveju pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus, tėvas turi pareigą aulėti, išlaikyti ir prižiūrėti savo vaikus, o tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į vaiko interesus arba kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo. Tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota arba vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų. Kai tėvai ar globėjai (rūpintojai) vaikų teises pažeidinėja, priemonių vaikų teisėms užtikrinti gali imtis valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras (CK 3.160, 3.163, 3.180 straipsniai).

96. D. O. apeliaciniame skunde nurodė, kad nustatyta, jog jis yra kaltas smurtavęs prieš vaikus, tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje, be kita ko, teismas įpareigojo auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, nors paskirtos kardomosios priemonės sąlygos (t. y. draudimas nesiartinti prie vaikų) nėra pakeistos. Toks pirmosios instancijos teismo įpareigojimas sukelia įgyvendinimo problemų (nėra aišku, kaip apeliantas galėtų auklėti vaikus, jei jam uždrausta prie jų artintis ir su jais matytis, ir ar auklėjimas nebus vertinamas kaip kardomosios priemonės pažeidimas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus nuspręsta panaikinti. Tuo tarpu bausmės vykdymo atidėjimas vykdomas įsiteisėjus nuosprendžiui (BPK 342 straipsnis). Kita vertus, nustatytas įpareigojimas yra panaikinamas. Taigi nėra prieštaravimo tarp nuteistajam paskirtos kardomosios priemonės ir bausmės vykdymo atidėjimo įpareigojimo.

97. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje atmeta D. O. apeliacinį skundą, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovo advokato G. I. apeliacinį skundą tenkina.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

98. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, be kita ko, nukentėjusiųjų atstovo advokato G. I. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. O. nukentėjusiems G. O., I. O., A. O. priteista po 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas. Paliktas nenagrinėtas civilinis ieškinys dalyje dėl J. A.-O. neturtinės žalos priteisimo iš kaltinamojo D. O.. Nuteistasis D. O. apeliaciniu skundu prašo atmesti civilinį ieškinį. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovas advokatas G. I. apeliaciniu skundu prašo civilinį ieškinį tenkinti ir iš D. O. nukentėjusiems G. O., I. O., A., O., J. A.-O. priteisti po 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

99. Nuteistasis D. O. apeliaciniame skunde nurodė, kad civiliniame ieškinyje nėra konkretizuota vaikų patirta neturtinė žala, kaip ji pasireiškė ir pan. Atsižvelgiant į pareikšto ieškinio neinformatyvumą, neatitikimą net minimaliems reikalavimas, civilinis ieškinys negalėjo būti nagrinėjamas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Kaip matyti iš pareikšto civilinio ieškinio, jis pateiktas laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų ieškinio turiniui keliamų reikalavimų. Šios dalies 2 punkte yra nurodyta, kad ieškinyje nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Šiuo atveju faktinis ieškinio pagrindas buvo nurodytas (tai matyti iš civilinio ieškinio 13, 17 punktuose esančių nuorodų į pirmajame civilinio ieškinio skyriuje išdėstytas aplinkybes (5 t., b. l. 95-99), o dėl jo pagrįstumo sprendė pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, teismas nustato neturtinės žalos dydį atsižvelgdamas į įvairias CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, todėl nėra saistomas vien tik civilinio ieškinio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai aukštesnysis teismas atmeta nuteistojo apeliacinį skundą šioje dalyje.

100. Sprendžiant nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą pažymima, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pažymima tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams. Jeigu pasekmės atsiranda dėl sunkių sveikatos sutrikdymų, jei jos susiję su ateities intervencijomis arba su nepataisomais liekamaisiais reiškiniais, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (kasacinė byla Nr. 2K-171/2008).

101. Taip pat pažymima, jog nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis). Šie kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui.

102. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

103. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau tuo pačiu būtina pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta ir tai, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams paprastai būna skirtingas (kasacinė byla Nr. 2K-266/2013) ir kt.). Tačiau tuo pačiu būtina pažymėti, kad nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį turi būti vertinama žalos dydžio nustatymo kriterijų visuma, vien pasekmių sureikšminimas visiškai nevertinant arba stipriai sumenkinant kitus neturtinės žalos dydžio kriterijus, įtvirtintus įstatyme, yra netinkamas įstatymo, reglamentuojančio žalos dydžio nustatymą, taikymas.

104. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas mažamečiams nukentėjusiems vaikams iš kaltinamojo priteisdamas po 1 000 eurų neturinei žalai atlyginti, o kitoje dalyje civilinį ieškinį atmesdamas, atsižvelgė į nukentėjusiesiems nustatytą sveikatos sutrikdymą ir jo trukmę, į patirtus neigiamus išgyvenimus bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais ir teismų praktika dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio tokio pobūdžio bylose.

105. Asmens sveikata kaip psichinės ir fizinės gerovės būsena suvokiama kaip viena fundamentaliausių ir vertingiausių asmeninių neturtinių vertybių, kurios pažeidimas gali sukelti stiprius dvasinius išgyvenimus, ypač sunkius bei skausmingus padarinius, todėl žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo atveju yra padarytos žalos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams ir pan. (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. birželio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-303-843/2017).

106. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį privalo atsižvelgti ne tik į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys), bet ir susiformavusią teismų praktiką. Nukrypimas nuo susiformavusios teismų praktikos galimas ir yra pateisinamas, kai jis yra proporcingas konkrečios situacijos išskirtinių aplinkybių kontekste, o ne dvigubai viršijantis įprastai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio didžiausią sumą tipinių situacijų bylose. Teismų formuojama praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai nesunkiai sutrikdoma žmogaus sveikata, yra labai įvairi, nes įvairūs ir žalos dydžio nustatymo kriterijai. Įvertinus teismų praktikos pavyzdžius matyti, kad, pavyzdžiui, iš asmens, kuris buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, buvo priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-89-255/2021); iš asmens, kuris buvo nuteistas pagal BK 163 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, buvo priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. balandžio 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-89-768/2019); iš asmens, kuris buvo nuteistas pagal BK 163 straipsnį, buvo priteistas 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. sausio 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-768/2020); iš asmens, kuris buvo nuteistas pagal BK 163 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, buvo priteistas 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-218-606/2019).

107. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovas advokatas G. I. apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusieji vaikai patyrė smurtą artimoje aplinkoje, be to, jiems žala buvo padaryta ne tik fiziškai smurtaujant, bet ir piktnaudžiaujant tėvo pareigomis, t. y. žala padaryta ne viena nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad smurtas artimoje aplinkoje yra pavojingas dėl to, kad jame dalyvauja vienas kitam artimi asmenys. Taip pat sutinkama, kad kelių nusikalstamų veikų padarymas didina įvykių pavojingumą, tačiau atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad visi tie veiksmai, kurie buvo priskirti BK 163 straipsniui, buvo nurodyti ir aprašant BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktų veikas, taigi iš esmės tai buvo tie patys nusikalstami veiksmai.

108. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovas advokatas G. I. apeliaciniame skunde argumentavo, kad vaikai iki šio lankosi pas psichologę I. L.. Apygardos teismas pažymi, kad iš VšĮ „P.“ 2019 m. vasario 14 d. pažymos matyti, kad G. O., I. O. nuo 2019 m. sausio 14 d. vieną kartą per savaitę teikiamos individualios psichologo konsultacijos dėl galimai artimoje aplinkoje patirto smurto. A. O. psichologo konsultuota 2019 m. sausio 14 d. (2 t., b. l. 10). Iš VšĮ „P.“ 2019 m. spalio 3 d. pažymos matyti, kad G. O., I. O., A. O. nuo 2019 m. sausio 14 d. teikiamos individualios psichologo konsultacijos dėl galimai artimoje aplinkoje patirto smurto. G. O. ir I. O. konsultacijos teikiamos kartą per savaitę, A. O. pagal poreikį, vidutiniškai kartą kas dvi savaites. Šiuo metu stebima teigiama dinamika, santykiai su mama, vaikų vertinimu, yra geri ir glaudūs, tačiau psichologo konsultacijos yra reikalingos dėl išliekančio nerimo, galimybės išsakyti savo jausmus, mokantis streso ir nerimo įveikos būdų (2 t., b. l. 111). Liudytoja I. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dirba VšĮ „P.“ psichologe. 2021 m. balandžio 28 d. ji parodė, kad ji bendrauja iki šiol su vaikais, nuo balandžio mėn. yra atnaujinę paslaugas. Dabar apie tėtį vaikai nekalba visai, vaikams nėra tokio poreikio, užsiėmimo metu dabar apie tėtį nėra kalbama. Teismas pastebi, kad nagrinėjama situacija pasižymi tuo, kad nors nustatyti konkretūs smurtiniai atvejai tam tikromis dienomis, tačiau tuo pačiu ir bendra tėvo ir kitų šeimos narių konfliktinė situacija tęsėsi pakankamai ilgą laiką, daugiau nei ketverius metus. Tokiomis aplinkybėmis nenuostabu, kad vaikai patyrė neigiamus psichologinius išgyvenimus, kuriuos jie turi gydytis iki šiol. Kita vertus, kaip minėta, pagal ekspertizės aktus, psichikos sužalojimai vaikams yra praeinantys. Liudytoja I. L. patvirtino, kad vaikų emocinė būklė pagerėjusi, mažiau nerimo, įtampos. Taigi nors jie šiuo metu vis dar yra gydomi, tačiau tikėtina, kad ateities perspektyvoje vaikai pasveiks, dėl to jau dabar galima daryti prielaidą, kad nėra padaryti sveikatai negrįžtami sužalojimai. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra reikšmingiausios sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio.

109. Įvertinus nusikaltimų atlikimo trukmę, pavojingumą ir pobūdį, liekamąsias ilgalaikes pasekmes psichinei sveikatai, nuteistojo turtinę padėtį, teismų praktiką panašios kategorijos bylose, taip pat ir kitų aukščiau aptartų aplinkybių visumą, pasvėrus kiekvienos jų reikšmę bei įtaką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju adekvati, atitinkanti įstatyme numatytus ir šioje byloje nustatytus neturtinės žalos dydžio kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir teismų praktiką piniginė kompensacija už neturtinių vertybių pažeidimą yra 2 000 Eur dydžio kiekvienam vaikui atskirai.

110. Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalis dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl šioje dalyje sprendimas keičiamas padidinant šiuos dydžius nuo 1 000 Eur iki 2 000 Eur kiekvienam vaikui atskirai. Tokiu būdu nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

111. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad D. O. išteisinamas dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl smurto J. A.-O. atžvilgiu, šioje dalyje civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu. Kadangi D. O. buvo išteisintas nepagrįstai, o J. A.-O. atstovas apeliaciniu skundu prašo priteisti iš D. O. 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, apeliacinės instancijos teismas sprendžia dėl šio reikalavimo pagrįstumo.

112. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas apeliaciniame skunde išdėstė tiek argumentus, susijusius su J. A.-O. patirtu fiziniu smurtu, tiek ir argumentus, susijusius su jos ir vaikų patirtu psichologiniu smurtu (tiek dėl BK 140 straipsnio 2 dalies, tiek dėl visų kitų nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas D. O.):

124.1. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas advokatas G. I. apeliaciniame skunde teigė, kad nukentėjusioji J. A.-O. civiliniu ieškiniu reikalavo priteisti jai padarytą neturtinę žalą, susijusią tiek su jos patirtu fiziniu smurtu, tiek psichologiniu smurtu, kurį kaltinamasis D. O. naudojo siekdamas paveikti J. A.-O. valią taip, kad ji nesikreiptų į jokias institucijas dėl teisinių priemonių prieš D. O., kad pastarasis nebekeltų grėsmės J. A.-O. ir vaikų saugumui.

124.2. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas advokatas G. I. apeliaciniame skunde pažymėjo, kad J. A.-O. pateikė byloje garso įrašus, kuriuose D. O. agresyviu balsu daro psichologinį poveikį J. A.-O. dėl jos nuomonės apie netinkamą elgesį su vaikais neleisdamas J. A.-O. įsiterpti ir kaltindamas ją dėl to, kad D. O. netinkamai elgėsi su vaikais, be to, J. A.-O. nurodė, kad smurtas prieš vaikus vyko ne tik jos, bet ir kitų byloje liudijusių asmenų akivaizdoje. J. A.-O. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir kartu su civiliniu ieškiniu pateikė nuotraukas ir medicininius dokumentus, patvirtinančius jos sveikatos pablogėjimą, susijusį su emocine įtampa, kurią jai ir vaikams sukėlė D. O. dėl jo naudoto fizinio ir psichologinio smurto;

124.3. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas apeliaciniame skunde vertina, kad visų vaikų parodymai patvirtina pačios nukentėjusiosios bylos nagrinėjimo metu teisme duotus parodymus apie prieš ją naudotą fizinį ir psichologinį smurtą, kuris, kaip nurodyta civiliniame ieškinyje, sukėlė įtampą ieškovei, kuri serga lėtine imunine liga – ankiloziniu spondilitu, dar kitaip vadinama Bechterevo liga, ankilozuojančiu spondiloartritu (žr. http://www.reumatas.lt/lt/spondilioartritas/), sukėlė šios ligos paūmėjimą, prie kurio neišvengiamai prisidėjo ir D. O. bandymai daryti ieškovei ir vaikams psichologinį ir ekonominį poveikį ikiteisminio tyrimo metu, todėl, atstovo nuomone, J. A.-O. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino kaip patyrusios neturtinės žalos, kuri šiuo atveju pasireiškė kaip neigiami dvasiniai išgyvenimai dėl vaikų ateities, gebėjimų socializuotis įskaitant gebėjimą mokytis, adaptuotis naujose aplinkose, nemalonūs prisiminimai, susiję su atsakovo nihilistiniu bei neempatišku požiūriu į ieškovės lėtinę ligą, taip pat vaikų poreikius). Atstovas pažymėjo, kad smurtas prieš vaikus vyko namuose, kuriuose vaikai gyvena su J. A.-O., t. y. savo mama, kurią vaikai savo paaiškinimuose psichologams apibūdina kaip patikimą ir jiems itin artimą žmogų. Nurodė, kad J. A.-O. patyrė stiprių neigiamų fizinių ir emocinių išgyvenimų, turėjusių įtakos jos darbingumui. Ši neturtinė žala negali būti įvertinama kaip išnykusi. D. O. ne tik smurtavo, bet ir piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis, ir tai vyko J. A.-O. akivaizdoje, todėl ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovas atlygintų ir jai padarytą neturtinę žalą.

113. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pagal teismų praktiką atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė. Tai reiškia, kad padaryta žala turi būti susijusi priežastiniu ryšiu su nusikalstama veika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. gegužės 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-489/2021, 15 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šiuo atveju D. O. yra nuteistas už konkrečius keturis fizinio smurto panaudojimo prieš J. A.-O. atvejus. Dėl šios priežasties yra aktuali tik ta neturtinė žala, kuri buvo jos patirta dėl fizinio ir psichologinio smurto prieš ją ir vaikus panaudojimo, už kurį nuteistas D. O., o ne galimai patirto psichologinio smurto, susijusio su poveikiu nukentėjusiajai, kad ji nesikreiptų į teisėsaugos pareigūnus; D. O. kaltinimais J. A.-O. dėl vaikų auklėjimo; kitų asmenų smurto pastebėjimu; D. O. bandymais daryti ieškovei ir vaikams psichologinį ir ekonominį poveikį ikiteisminio tyrimo metu (už pastarąją aplinkybę D. O. apskritai nenuteistas).

114. Sprendžiant dėl J. A.-O. patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio pirmiausia pažymima, kad ir jos atveju yra aktuali apeliacinės instancijos teismo aukščiau išdėstyta teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šiame kontekste pažymima tik tai, kad teismų formuojama praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai žmogui sukeliamas fizinis skausmas, yra taip pat labai įvairi, nes įvairūs ir žalos dydžio nustatymo kriterijai. Įvertinus teismų praktikos pavyzdžius matyti, kad iš asmenų, kurie buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, buvo priteistas 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-47-531/2021), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-292-245/2021), 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-649-843/2021; Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. liepos 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-392-312/2021).

115. Be teismų praktikoje nurodytų neturtinės žalos dydžių vertinami ir kiti duomenys. Svarbu atsižvelgti į tuos apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurie yra susiję su BK 140 straipsnio 2 dalyje ir kitais nusikaltimais, už kuriuos nuteistas D. O..

116. Pirmiausia įvertinamas argumentas, kad J. A.-O. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir kartu su civiliniu ieškiniu pateikė nuotraukas ir medicininius dokumentus, patvirtinančius jos sveikatos pablogėjimą, susijusį su emocine įtampa, kurią jai ir vaikams sukėlė D. O. dėl jo naudoto fizinio ir psichologinio smurto. Fizinis ir psichologinis smurtas, kaip nurodyta civiliniame ieškinyje, sukėlė įtampą ieškovei, kuri serga lėtine imunine liga – ankiloziniu spondilitu, dar kitaip vadinama Bechterevo liga, ankilozuojančiu spondiloartritu (žr. http://www.reumatas.lt/lt/spondilioartritas/), sukėlė šios ligos paūmėjimą. Apygardos teismas pažymi, kad iš byloje esančio 2021 m. vasario 24 d. medicininių dokumentų išrašo matyti, jog J. A.-O. 2012 m. gruodžio 6 d. buvo pirmą kartą diagnozuotas ankilozuojantis spondiloartritas, vėliau reguliariai, taip pat ir 2014-2018 metais, iki pat 2021 m. vasario 2 d. buvo diagnozuota ši liga, kartais nurodoma, kad ši liga sukėlė J. A.-O. skausmus, o nuo 2019 m. kovo 21 d. ši liga apima įvairias stuburo sritis. Nurodyta, kad pacientė nuolat vartoja vaistus nugaros skausmų paūmėjimų metu (5 t., b. l. 101-103). Taigi galima sutikti su J. A.-O., kad ji serga šia liga, kuri yra linkusi paūmėti, be kita ko, kaip nurodė J. A.-O., ir dėl patiriamų konfliktų. Taip pat aukštesnysis teismas šio nuosprendžio 29, 30 punktuose jau įvertino byloje pateiktas fotonuotraukas, jog jos patvirtina nukentėjusiosios patirtus sužalojimus. Vis dėlto būtina pažymėti, kad visais atvejais J. A.-O. patyrė lengviausią BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą sveikatos sutrikdymą, tai yra fizinio skausmo sukėlimą. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti, kad J. A.-O. dėl jai kilusio fizinio skausmo patyrė ir tam tikrus psichologinius išgyvenimus. Tiek fizinių, tiek psichologinių sveikatos sutrikdymų reikšmė vertinant neturtinės žalos dydį dar labiau didėja turint omenyje tai, kad buvo nustatyti iš viso keturi, periodiški smurtiniai atvejai prieš nukentėjusiąją.

117. Apeliantas taip pat nurodė, kad J. A.-O. patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus dėl vaikų ateities, gebėjimų socializuotis įskaitant gebėjimą mokytis, adaptuotis naujose aplinkose, nemalonūs prisiminimai, susiję su atsakovo nihilistiniu bei neempatišku požiūriu į ieškovės lėtinę ligą, taip pat vaikų poreikius. Atstovas pažymėjo, kad smurtas prieš vaikus vyko namuose, kuriuose vaikai gyvena su J. A.-O., t. y. savo mama, kurią vaikai savo paaiškinimuose psichologams apibūdina kaip patikimą ir jiems itin artimą žmogų. Nurodė, kad J. A.-O. patyrė stiprių neigiamų fizinių ir emocinių išgyvenimų, turėjusių įtakos jos darbingumui. Ši neturtinė žala negali būti įvertinama kaip išnykusi. D. O. ne tik smurtavo, bet ir piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis, ir tai vyko J. A.-O. akivaizdoje, todėl ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovas atlygintų ir jai padarytą neturtinę žalą. Aukštesnysis teismas sutinka, kad J. A.-O. kaip smurtą patyrusių vaikų mama, pats artimiausias jiems asmuo, turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kadangi ji tiesiogiai patyrė apeliaciniame skunde nurodytus išgyvenimus dėl savo vaikų. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad su sužalotu asmeniu susijusiems asmenims (tėvams, vaikams, sutuoktiniui) gali būti padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti dideliu neigiamu poveikiu. Pirmiausia tai pasakytina apie asmenis, kurie emociškai labai susiję su nukentėjusiuoju. Tai – tėvai, vaikai, sutuoktiniai, kurių tarpusavio santykiai yra labai glaudūs. Ar jie tokie yra, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-7-255. Teismų praktika. 2005, 24). Liudytoja I. L. parodė, kad vaikai įvardijo mamą kaip asmeniu, kuriuo pasitiki. Nukentėjusioji J. A.-O. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji jautė baimę dėl vaikų, jai reikalingos garantijos, kad D. O. elgesys tinkamas, bet kaip bebūtų jai baisu kalbėti, ji nežino, kaip D. O. pasielgs ateityje, verslo pančių buvo ant jos ir jos mamos. Ji matė, pavyzdžiui, įvykį, kai D. O. spyrė į lovą. Gruodžio mėn. ji kreipėsi į prokuratūrą, gavo psichologinę pagalbą, konsultavosi su vaikų teisėmis. Ta baimė ir grasinimai veikia. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji matė 2018 m. gegužės 24 d. įvykį, kai ryte nenorintį keltis sūnų G. O. buvęs sutuoktinis, pakėlęs sūnų iš lovos, spyrė vieną kartą jam į sėdmenų ir nugaros sritį, vaikas nuo tokių veiksmų ėmė verkti. Taigi akivaizdu, kad nukentėjusioji pati matydama smurtą prieš vaikus taip pat pergyveno. Nors byloje nėra duomenų, kokį sveikatos sutrikdymą jai sukėlė psichologiniai išgyvenimai, tačiau teisėjų kolegija neabejoja, kad J. A.-O. tokius išgyvenimus dėl smurto prieš vaikus patyrė, šie išgyvenimai buvo tęstiniai, truko pakankamai ilgą laiką, todėl jai turi būti atlyginta neturtinė žala ir už šiuos išgyvenimus.

118. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, taip pat vadovaudamasis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendžia, kad panaikinama skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria paliktas nenagrinėtas civilinis ieškinys dalyje dėl J. A.-O. neturtinės žalos priteisimo iš kaltinamojo D. O., ir iš nuteistojo D. O. priteisiamas nukentėjusiajai 1 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Tokiu būdu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovo apeliacinis skundas šioje dalyje tenkinamas iš dalies.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms, suteiktoms ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apmokėti

119. Skundžiamu nuosprendžiu, be kita ko, J. A. O. patirtos 1 710 Eur dydžio išlaidos advokato paslaugoms atlyginti pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš kaltinamojo D. O.. Savo sprendimą apylinkės teismas motyvavo tuo, kad nukentėjusios J. A.-O. patirtos 1 710 eurų išlaidos advokato paslaugoms apmokėti pagrįstos rašytiniais įrodymais (5 t., b. l. 120-136) (advokatas G. I. paaiškino, kad iš pateiktų sąskaitų yra išskaičiuotos sumos, nesusijusios su nagrinėjama baudžiamąją byla), todėl pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš kaltinamojo (BPK 104 straipsnio 2 dalis, 106 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovas advokatas G. I. apeliaciniu skundu prašo J. A.-O. patirtas 2 310 Eur išlaidas advokato paslaugoms, suteiktoms ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš kaitinamojo D. O..

120. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovas advokatas G. I. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. spalio 12 d. vykusio posėdžio metu pateikto papildomo prašymo priteisti J. A.-O. bylinėjimosi išlaidas, susijusias su jos atstovavimu pirmosios instancijos teisme, nepagrįstai nenagrinėjo ir nepagrįstai nepriteisė J. A.-O. naudai 600 eurų dydžio bylinėjimosi išlaidų sumos.

121. Iš byloje esančio advokato G. I. 2021 m. spalio 12 d. el. laiško, be kita ko, pirmosios instancijos teismui, matyti, kad advokatas prašė prijungti pridedamus dokumentus prie baudžiamosios bylos ir priteisti papildomas bylinėjimosi išlaidas iš D. O.. Iš pridedamų dokumentų matyti, kad pagal 2021 m. spalio 12 d. mokėjimo nurodymą banke „Swedbank“, AB J. A.-O. sumokėjo G. I. 600 Eur pagal sąskaitą Nr. 0631/21/98-JAO. Iš taip pat pridėtos šios sąskaitos matyti, kad 600 Eur kainavo pasirengimas 2021 m. spalio 12 d. teismo posėdžiui ir nukentėjusiosios atstovavimas 2021 m. spalio 12 d. vykusio teismo posėdžio metu baudžiamojoje byloje, viso 5 valandos, 1 valandos kaina 120 Eur (6 t., b. l. 130-132). Iš 2021 m. spalio 12 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisiamajame posėdyje nuotoliniu būdu dalyvavo nukentėjusiosios J. A.-O. atstovas advokatas G. I.. Tuo tarpu 1 710 Eur sumos paskaičiavimas grindžiamas duomenimis, suteiktas už kitas teisines paslaugas (5 t., b. l. 118-136). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą priteisti iš D. O. J. A.-O. šias 600 Eur dydžio išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

122. Taip pat bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovas advokatas G. I. 2022 m. kovo 10 d. el. paštu pateikė prašymą priteisti 750 Eur bylinėjimosi išlaidas dėl bylos nagrinėjimo apygardos teisme, pateikė 2021-12-14 mokėjimo nurodymą 750 Eur sumai, mokėtojas J. A.-O.. Toks prašymas, nenurodant konkrečios sumos, buvo suformuluotas ir G. I. apeliaciniame skunde. Įvertinus tai, kad didžioji dalis šio apeliacinio skundo reikalavimų yra tenkinama, taip pat bylos apimtį, pateiktų apeliacinių skundų skaičių, G. I. atsiliepimų surašymą ir jo dalyvavimą dvejuose teismo posėdžiuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą priteisti iš D. O. J. A.-O. šias 750 Eur dydžio išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

123. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria J. A.-O. priteistos 1 710 Eur dydžio proceso išlaidos šias priteistas išlaidas padidinant iki 2 310 Eur. Tokiu būdu jos atstovo apeliacinis skundas šioje dalyje tenkinamas visiškai. Taip pat priteisiamos 750 Eur proceso išlaidos dėl nukentėjusiųjų atstovavimo apygardos teisme.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 2, 4 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo D. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Mindaugo Jancevičiaus ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. A.-O., G. O., I. O., A. O. atstovo advokato G. I. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria D. O. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsniu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais, ir D. O. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

D. O. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirti 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsniu Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnį (1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę), 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (dėl G. O.) (1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę), 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (dėl I. O.) (1 metų laisvės atėmimo bausmę), 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (dėl A. O.) (6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę) ir šiuo nuosprendžiu D. O. paskirtą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį subendrinti dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais ir D. O. paskirti galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje: vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiųjų atstovo advokato G. I. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. O. nukentėjusiems G. O., I. O., A. O. priteista po 1 000 (vieną tūkstantį) eurų neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Padidinti iš D. O. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams G. O., I. O., A. O. priteistą neturtinę žalą nuo 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) iki 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) kiekvienam iš jų.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria paliktas nenagrinėtas civilinis ieškinys dalyje dėl J. A.-O. neturtinės žalos priteisimo iš kaltinamojo D. O..

Priteisti iš nuteistojo D. O. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. A.-O. naudai 1 200 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria J. A.-O. patirtos 1 710 eurų išlaidos advokato paslaugoms atlyginti pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš kaltinamojo D. O..

Padidinti iš D. O. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. A.-O. naudai priteistą proceso išlaidų dydį nuo 1 710 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų dešimt eurų) iki 2 310 Eur (dviejų tūkstančių trijų šimtų dešimt eurų).

Priteisti iš D. O. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. A.-O. naudai 750 eurų proceso išlaidų advokato paslaugoms atlyginti.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.