Kauno apygardos teismo nutartis

2021-04-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-292-245/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-04-21
Bylos Nr.
1A-292-245/2021
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Dargužis, Gytis Večerskas, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis
M. P., M. P. A. Ž.
Nukentėjusysis
A. Ž.
Advokatai
Arūnas Bertulis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-292-245/2021Proceso Nr. 1-01-1-18042-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 21 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Šiugždinytės ir Gyčio Večersko,

sekretoriaujant Audronei Tulauskienei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Čepkauskui,nuteistosios M. P. gynėjui advokatui Arūnui Bertuliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. P. gynėjo advokato Arūno Bertulio apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2021 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuteistąją būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val.

Skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta iš nuteistosios M. P. A. Ž. priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiojo A. Ž. civilinio ieškinio dalis dėl 10 Eur (dešimties eurų) turtinės žalos atlyginimo atmesta.

Iš nuteistosios M. P. nukentėjusiajam A. Ž. priteista 363 Eur (trys šimtai trisdešimt šeši eurai) proceso išlaidų, susijusių su advokato atstovavimu bei kitų proceso išlaidų 112,31 Eur (šimtas dvylika eurų 31 ct), susijusių su vykimu į teismo posėdžius, iš viso 475,31 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt penkis eurus 31 ct).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. P. (toliau – M. P.) Alytaus apylinkės teismo 2021 m. vasario 8 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2019 m gegužės 1 d. apie 13.25 val., (duomenys neskelbtini), tyčia su medine lenta sudavė ne mažiau tris kartus savo broliui A. Ž. (toliau – A. Ž.) per nugarą, rankas, padarydama odos nubrozdinimus nugaros dešinėje pusėje, alkūnėse, kairiame dilbyje ir tuo padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė nukentėjusiajam A. Ž. fizinį skausmą.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. vasario 8 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį bei atlyginti M. P. turėtas procesines išlaidas. Teismui nusprendus neišteisinti M. P., apeliaciniame skunde prašoma atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės veikai ir M. P. dėl aplinkybių pasikeitimo tapus nepavojingai, ar dėl veikos mažareikšmiškumo, taip pat atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo visiškai, o nukentėjusiojo proceso išlaidas apmokėti iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

2.1. Skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas draudimo versti duoti parodymus prieš save principas. A. Ž. nukentėjusiuoju dėl neva M. P. jam padarytų sužalojimų buvo pripažintas anksčiau (2019 m. gegužės 1 d.) nei M. P. (2019 m. gegužės 2 d.), nors policijos pareigūnus pirmoji iškvietė M. P., o akistata tarp A. Ž. ir M. P. buvo atlikta 2019 m. spalio 4 d. t. y. jau po to, kai M. P. buvo pareikšti įtarimai (2019 m. rugsėjo 2 d.), todėl visos M. P. apklausos, jų metu nustatyta tvarka nesuteikus įtariamojo statuso ir neužtikrinus kaip įtariamojo teisių bei šių duomenų, kuriuos ji teikė kaip nukentėjusioji (2019 m. gegužės 2 d. pareiškimo, 2019 m. gegužės 14 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo, su priedu, 2019 m. spalio 4 d. akistatos protokolo) bei panaudojimas prieš ją pačią, nuteistosios gynėjo teigimu, yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, dėl ko šios bylos pradėjimas ir nagrinėjimas nebuvo galimas, o priimtas nuosprendis yra akivaizdžiai neteisėtas.

2.2. Skunde teigiama, kad pažeisdami M. P., kaip kaltinamosios teises, ikiteisminio tyrimo pareigūnai padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 21 straipsnio 2 dalies, 140, 187, 188 straipsnių pažeidimus, nes pagal BPK nuostatas M. P. turėjo būti įteiktas pranešimas apie įtarimą, išaiškintos ir užtikrintos jos, kaip įtariamosios teisės ir/arba pasiūlyta ją apklausti specialiosios liudytojos statusu, ir tik po to galėjo būti siūloma duoti parodymus apie tikėtinai padarytą jos veiką. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik nuteistosios ir A. Ž. 2019 m. spalio 4 d. akistatos protokolu ar nutarimais nutraukti ikiteisminį tyrimą, bet ir M. G. (toliau – M. G.) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, apie kurį jis nebuvo aiškiai ir suprantamai informuotas, o duodamas parodymus nesuprato, jog duoda parodymus prieš savo močiutę. Tai patvirtina faktas, kad apklausiamas teisme, M. G., supratęs, jog duoda parodymus prieš savo artimąjį, atsisakė duoti tokius parodymus, todėl, nuteistosios gynėjo teigimu, teismas turėjo nesivadovauti M. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi jie buvo išgauti prievarta ir apgaule, M. G. manant, jog duoda parodymus kitame ikiteisminiame tyrime, kuriame jis buvo pateikęs pareiškimą ir kartu su M. P. pripažintas nukentėjusiaisiais dėl jam A. Ž. neteisėtais veiksmais padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Žemesnės instancijos teismas

2.3. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog M. P. sudavė kelis kartus lenta A. Ž., kuris tuo metu smaugė jos anūką M. G.. Teismo nuomone, šias aplinkybes patvirtino liudytojai ir teismo ekspertės išsakyti paaiškinimai teisme, kurie nebuvo paneigti ir jų prieštaravimas teismo nurodytoms išvadoms nebuvo pašalintas. Skunde teigiama, kad šie byloje surinkti objektyvūs daiktiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, jog nuteistoji nebuvo sudavusi lenta nukentėjusiajam ir tokiu būdu sukėlusi jam kokį nors skausmą, taip pat, kad A. Ž. išsigalvojo skausmą ir galimai melagingai su liudytojais S. S. ir M. Ž. apkaltino M. P..

2.4. Skunde teigiama, kad A. Ž. parodymai šioje byloje yra melagingi, kadangi skambindamas į BPC nukentėjusysis nurodė, jog jį muša giminaitis, o atvykus policijai, jau nurodė, kad jį mušė sesuo. Nuteistosios gynėjo teigimu, A. Ž. taip pat melagingai nurodė aplinkybes ir dėl marškinių suplėšymo, esą jie buvo suplėšyti M. P. jam suduodant lenta, tačiau iš byloje esančio vaizdo įrašo „12:57:27 2019/05/17“ matyti, kad atvykus policijai, eidamas link įvykio vietos, A. Ž. suplėšo savo marškinius ir vėliau savo parodymuose policijos pareigūnams, taip pat šio ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, jog marškinius jam suplėšė M. G.. Iš 2019 m. spalio 18 d. kitų objektų apžiūros protokolo, A. Ž. telefoninio pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką matyti, kad A. Ž. iš pradžių parodė, jog rankas jam neva sudraskė jį bandęs nuo užėjimo į tualetą sustabdyti M. G., o dėl tariamo sudavimo lenta jis jokio skausmo nejuto ir sužalojimų nepatyrė. Teisme A. Ž. tvirtino priešingai, kad neva jam su lenta įdrėskė nuteistoji.

2.5. Nuteistosios gynėjas nurodo, kad liudytojų S. S. (toliau – S. S.) ir M. Ž. (toliau – M. Ž.) parodymai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybės, kurios pagrįstos objektyviais įrodymais. Jų parodymus paneigia nuteistosios pateikta ištrauka iš pastatų sklype išdėstymo plano bei įvykio metu darytos nuotraukos. Liudytojos, stovėdamos jų pačių parodymų patikrinimo vietoje protokoluose nurodytose vietose, fiziškai negalėjo matyti konflikto pradžios tol, kol nenuėjo į įvykio vietą, kadangi lauko tualetą užstojo gyvenamojo namo ir ūkinio pastato (sandėliuko) kampas. Be to, kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo „125404.AVI“, link įvykio vietos bėganti S. S. žiūri į telefoną, o ne į A. Ž., kuris tuo metu smaugė M. G., todėl jos parodymai akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Tai, kad S. S. sakė netiesą, jog M. P. neva paėmė lentą iš medinės tvoros, patvirtina ir faktas, jog aplink lauko tualetą nėra jokios medinės tvoros – tvora visur vielinė. Minėtų liudytojų parodymų melagingumą atskleidžia ir tas faktas, kad jos skirtingai nurodo tą pačią aplinkybę, kaip M. P. neva atsikratė lenta.

2.6. Skunde nurodoma, kad nors teismas ir nesiremia liudytojos G. N. parodymais grįsdamas M. P. kaltę, tačiau net jei teismas ir norėtų, vis tiek negalėtų jais remtis, kadangi ši liudytoja yra asmeniškai suinteresuota pakenkti nuteistajai, nes pati G. N. dėl smurto M. P. atžvilgiu buvo nuteista privataus kaltinimo byloje, taip pat turėjo dėl savo neteisėtų veiksmų atlyginti M. P. padarytą žalą kitoje civilinėje byloje.

2.7. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus apie tariamą smūgio ar smūgių sudavimo A. Ž. galimybę visiškai paneigia M. Ž. telefonu padarytų nuotraukų laikas ir eiliškumas, mat nuotraukos patvirtina neginčijamai užfiksuotą faktą, kad M. P. per tris sekundes nebūtų galėjusi (nebūtų spėjusi) net vieno karto suduoti A. Ž. lenta. Be to, A. Ž. stovėjo nugara į tvorą, t. y. veidu į nuteistąją, todėl pastaroji fizikai nebūtų galėjusi suduoti per dešinę nugaros pusę, o ypač per kairę ranką, kuri buvo kitoje pusėje ir dargi buvo uždengta M. G. ranka, kuria jis laikė A. Ž. riešą.

2.8. Skunde teigiama, kad Specialisto išvada Nr. pG 2549/2019(01) patvirtina aplinkybę, jog nugaros nubrozdinimas A. Ž. galėjo būti padarytas kai jis užpuolė M. G. ir šiam besiginant nuo plyta grasinančio dėdės, atrėmė A. Ž. į sandėliuko vartus. Iš byloje esančių nuotraukų „20190501_132619.jpg“ ir „20190501_132622.jpg“ matyti, kad A. Ž. buvo atstumtas, dėl ko atsirėmė į šalia tualeto esančio sandėliuko durų pusę, todėl jis ir galėjo patirti nubrozdinimus nugaros dešinėje pusėje. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nepaneigė M. Ž. pateiktose nuotraukose užfiksuotų tvoros vielos ir tualeto durų vinių, į kuriuos A. Ž. pats ir susižalojo.

2.9. Nuteistosios gynėjo teigimu, M. P. negalėjo būti nuteista, kadangi ji veikė būtinosios ginties sąlygomis, nuo A. Ž. gindama savo anūką M. G.. Skunde nurodoma, kad iš įvykio situacijos aiškiai matyti, jog konfliktą pirmasis pradėjo A. Ž., siekęs plyta sugadinti lauko tualeto duris ir smaugdamas M. G. ranka bei tuo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai patvirtina ir teismo ekspertės nustatyti sužalojimai 2019 m. gegužės 3 d. Specialisto išvadoje Nr. G 1372/2019(01) bei smaugimo žymės ant M. G. kaklo, aiškiai matomos M. Ž. darytose nuotraukose. Be to, agresyvų A. Ž. elgesį patvirtina minėtos M. Ž. nuotraukos.

2.10. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neteisus, teigdamas, jog neva M. G. nebuvo padarytas reikšmingas sužalojimas, dėl kurio jam ar jo sveikatai kiltų pavojus. Tokia teismo išvada ne tik prieštarauja byloje esantiems įrodymams, bet ir akivaizdžiai parodo, kad teismas (šią bylą nagrinėjęs teisėjas) visose bylose, kuriose dalyvavo A. Ž. ir M. P. ar jos dukra R. G., buvo ir yra šališkas A. Ž. atžvilgiu.

2.11. Nuteistosios gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nesusipažino su byloje esančia 2019 m. gegužės 3 d. Specialisto išvada Nr. G 137/2019(01), kurioje M. G. dėl odos nubrozdinimo ir poodinės kraujosruvos kakle, buvo konstatuotas padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas analogiškas A. Ž. padarytam sužalojimui, dėl kurio teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Skunde nurodoma, kad jei teismas M. G. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą laikė nereikšmingu, vadovaujantis ta pačia „nereikšmingumo“ logika, teismas analogiškai turėjo vertinti kaip „nereikšmingą“ ir A. Ž. padarytą tariamą sužalojimą – nežymų sveikatos sutrikdymą. M. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas kaip tik įrodo, jog kėsinimasis buvo ne tik realus, bet ir pavojingas ir nuteistoji, skubėdama ginti anūką, dėl to visiškai neklydo. Tai, kad A. Ž. užpuolė ir mušė M. G. patvirtina nuotraukos, kuriose matosi M. G. sužalojimai, 2019 m. spalio 8 d. kitų objektų apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad M. P. iš karto po įvykio skambino bendruoju pagalvos telefonu, taip pat policijos pareigūnai R. Š., G. G. ir K. K., kurie patvirtina, jog močiutė gynė anūką.

2.12. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl M. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo ir veikos nepavojingumo. Skunde nurodoma, kad M. P. veiksmais žala (skausmas) A. Ž. negalėjo būti padaryta, nes iš karto po įvykio jokio skausmo dėl M. P. jis nepatyrė, t. y. jis buvo visiškai nejuntamas ir nereikšmingas. Be to, menami sužalojimai buvo padaryti ginant M. G. nuo smaugimo, todėl paties nukentėjusiojo inicijuota ir išprovokuota galima žala (skausmas) yra visiškai nereikšminga.

2.13. Skunde nurodoma, kad jei byloje vis dėlto būtų panaikinti prieštaravimai ir nenustatyta visos būtinosios ginties sąlygos, tariamai padarytai veikai ir nuteistajai dėl savo amžiaus praradus savo pavojingumą, vadovaujantis BK 36 straipsniu, M. P. turėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės.

2.14. Skunde taip pat nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur neturtine žala. Skunde teigiama, kad pats nukentėjusysis išprovokavo tarp šalių kilusį konfliktą, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai iš dalies tenkino ir priteisė A. Ž. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Skunde taip pat nesutinkama ir su procesinių išlaidų priteisimu, kadangi nuteistoji gauna statistinę 400 Eur dydžio pensiją, kurios didžiąją dalį išleidžia vaistams, taip pat neturi jokio nekilnojamojo turto.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios gynėjas A. Bertulis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios M. P. gynėjo advokato Arūno Bertulio apeliacinis skundas atmetamas

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Minėto straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš to išplaukia, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu bei nuspręsti ar jai grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Vertinant įrodymus privalu įvertinti kiekvieną iš jų atskirai bei jų visumą. Aukščiau aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visu įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Nagrinėjamu atveju nuteistosios M. P. gynėjas advokatas Arūnas Bertulis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, priteistos neturtinės žalos dydžiu, todėl apygardos teismas, vadovaudamasis BPK nuostatomis, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų.

5. Skunde nuteistosios gynėjas teigia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pažeistas draudimo versti duoti parodymus prieš save principas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. Ž. nukentėjusiuoju buvo pripažintas 2019 m. gegužės 1 d. (t. 1, b. l. 19). Pranešimas apie įtarimą M. P. buvo įteiktas 2019 m. rugsėjo 2 d. (t. 1, b. l. 62), nors nuteistosios gynėjo teigimu, M. P. policijos pareigūnus iškvietė pirmoji, o akistata tarp M. P. ir A. Ž. buvo atlikta tik 2019 m. spalio 4 d., todėl visos M. P. apklausos, jų metu nustatyta tvarka nesuteikus įtariamojo statuso ir neužtikrinus kaip įtariamojo teisių bei šių duomenų, kuriuos ji teikė kaip nukentėjusioji (2019 m. gegužės 2 d. pareiškimo, 2019 m. gegužės 14 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo, su priedu, 2019 m. spalio 4 d. akistatos protokolo) bei panaudojimas prieš ją pačią yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Nagrinėjamu atveju nėra svarbu, kuris asmuo pirmiau iškvietė policijos pareigūnus. Tiek A. Ž., tiek M. P. atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, tačiau ikiteisminis tyrimas A. Ž. atžvilgiu buvo nutrauktas (t. 3, b. l. 8 – 19). Vertinant skundžiamo nuosprendžio turinį matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas minėtą procesinį sprendimą, nesirėmė akistatos, vykusios tarp A. Ž. ir M. P. duomenimis. Tiek nukentėjusysis, tiek kiti liudytojai buvo apklausti pirmosios instancijos teisme vykusių teisiamųjų posėdžių metu ir teismas vertino jų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju prieš M. P. buvo panaudoti jos pačios kitame ikiteisminiame tyrime duoti parodymai, kadangi vertinant nuteistosios parodymus, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog M. P. neigė savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

6. Skunde teigiama, kad pažeisdami M. P., kaip kaltinamosios teises, ikiteisminio tyrimo pareigūnai padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 21 straipsnio 2 dalies, 140, 187, 188 straipsnių pažeidimus, nes pagal BPK nuostatas M. P. turėjo būti įteiktas pranešimas apie įtarimą, išaiškintos ir užtikrintos jos, kaip įtariamosios teisės ir/arba pasiūlyta ją apklausti specialiosios liudytojos statusu, ir tik po to galėjo būti siūloma duoti parodymus apie tikėtinai padarytą jos veiką. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik nuteistosios ir A. Ž. 2019 m. spalio 4 d. akistatos protokolu ar nutarimais nutraukti ikiteisminį tyrimą, bet ir M. G. (toliau – M. G.) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, apie kurį jis nebuvo aiškiai ir suprantamai informuotas, o duodamas parodymus nesuprato, jog duoda parodymus prieš savo močiutę. Tai patvirtina faktas, kad apklausiamas teisme M. G., supratęs, jog duoda parodymus prieš savo artimąjį, atsisakė duoti tokius parodymus, todėl, nuteistosios gynėjo teigimu, teismas turėjo nesivadovauti M. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi jie buvo išgauti prievarta ir apgaule, M. G. manant, jog duoda parodymus kitame ikiteisminiame tyrime, kuriame jis buvo pateikęs pareiškimą ir kartu su M. P. pripažintas nukentėjusiaisiais dėl jam A. Ž. neteisėtais veiksmais padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas kaip specialusis liudytojas (t. 1, b. l. 110 – 116). Jam buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, jis taip pat buvo supažindintas su prokuroro nutarimu dėl jo, kaip specialiojo liudytojo apklausos ir sutiko būti apklausiamas specialiuoju liudytoju. Tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu asmuo atsisakė duoti parodymus, neleidžia daryti išvados, jog tik teisme jis suprato savo parodymų esmę. Kaip matyti iš M. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (t. 1, b. l. 115 – 116) jis labiau akcentavo aplinkybes, susijusias su konfliktu, kilusiu tarp jo ir A. Ž., trumpai nurodydamas, kad minėto konflikto metu jo močiutė trenkė A. Ž. lenta. Kaip nurodė M. G. „Ji sudavė tik vieną smūgį. Aš net smūgiu nepavadinčiau šito močiutės M. P. veiksmo“. Teismo vertinimu M. G. puikiai suprato savo parodymų esmę, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie buvo išgauti prievarta ir apgaule. Pirmosios instancijos teismas šiuos parodymus vertino pagrįstai, nepažeisdamas BPK normų, todėl M. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini.

7. Skunde teigiama, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina aplinkybę, jog M. P. nebuvo sudavusi lenta nukentėjusiajam ir tokiu būdu sukėlusi jam kokį nors skausmą, tačiau tokie nuteistosios gynėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Iš byloje esančio pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo (t. 1, b. l. 8 – 11) matyti, kad A. Ž. nurodė, jog 2019 m. gegužės 1 d., vykstant konfliktui tarp jo ir M. G., jam (A. Ž.) iš nugaros priėjo M. P. ir ne mažiau tris kartus trenkė į nugaros dešinę viršutinę sritį su medine lenta, dėl ko jis patyrė skausmą. Liudytojo papildomos apklausos metu (t. 1, b. l. 40) jis nurodė tokias pat aplinkybes dėl M. P. smūgiu jam lenta. Specialusis liudytojas M. G. 2019 m. liepos 2 d. apklausos metu (t. 1, b. l. 115 – 116) nurodė, kad vykstant konfliktui tarp jo ir A. Ž., prie jų pribėgo M. P. ir medine lenta vieną kartą sudavė A. Ž. į dešinės rankos viršutinę dalį. Iš byloje esančių nuotraukų taip pat matyti, kad jose yra užfiksuota M. P. (t. 1, b. l. 91) rankoje laikanti lentą. Liudytoja apklausiama policijos pareigūnė R. Š. (t. 1, b. l. 120) nurodė, kad atvykus į įvykio vietą M. P. pasakė, jog nuo A. Ž. gynė savo anūką M. G., dėl ko su pagaliu vieną kartą sudavė A. Ž.. Tokias pat aplinkybes nurodė ir policijos pareigūnės G. G. (t. 1, b. l. 125) bei K. K. (t. 1, b. l. 130). Nors ikiteisminio tyrimo metu M. P. savo kaltės nepripažino (t. 2, b. l. 64, 77), tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ji nurodė, kad negalėjo neginti savo anūko M. G., todėl teismo vertinimu tiek remiantis anksčiau aptartais įrodymais, tiek vertinant ir pačios M. P. teismo metu išsakytą savo poziciją dėl anūko gynimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog M. P. sudavė smūgius lenta nukentėjusiajam A. Ž..

8. Skunde teigiama, kad A. Ž. parodymai šioje byloje yra melagingi, kadangi skambindamas į BPC nukentėjusysis nurodė, jog jį muša giminaitis, o atvykus policijai jau nurodė, kad jį mušė sesuo. Iš byloje esančio apžiūros protokolo (t. 1, 155 – 156) matyti, kad kviesdamas policiją į įvykio vietą A. Ž. nurodė, jog jį muša giminaitis. Akivaizdu, kad A. Ž. omenyje turėjo savo sesers anūką M. G., todėl nėra pagrindo jo parodymus laikyti melagingais, kadangi konflikto tarp A. Ž. ir M. G. metu jie vienas kito atžvilgiu naudojo fizinę jėgą, o vėliau M. P. lenta trenkė A. Ž., todėl atvykus policijos pareigūnams jis nurodė ir šią aplinkybę. Nuteistosios gynėjas taip pat nurodo, kad A. Ž. pats susiplėšė savo marškinius, tačiau nors nuteistosios gynėjo nurodytame vaizdo įraše ir matyti, kad A. Ž. eidamas patempia už savo marškinių, tačiau akivaizdu, kad toks nukentėjusiojo veiksmas nebuvo pakankamai stiprus, jog suplėšytų marškinius. Skunde nuteistosios gynėjas taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Ž. nurodė, jog rankas jam sužalojo M. G., o teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad rankas su lenta jam sudraskė nuteistoji, tačiau teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra patvirtinta, jog M. P. lenta sudavė nukentėjusiajam A. Ž., o skunde nurodomos aplinkybės dėl įdrėskimų, kurie galėjo būti padaryti konflikto metu, nėra esminės, kadangi byloje esantys įrodymai visiškai patvirtina nuteistosios M. P. neteisėtų veiksmų A. Ž. atžvilgiu buvimą, todėl plačiau dėl įdrėskimų ar aplinkybių, kurių pagrindu suplyšo nukentėjusiojo marškiniai, apygardos teismas neanalizuoja.

9. Nuteistosios gynėjas nurodo, kad liudytojų S. S. ir M. Ž. parodymai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybės, kurios pagrįstos objektyviais įrodymais. Apelianto teigimu, minėtos liudytojos negalėjo matyti konflikto pradžios, o tai, kad S. S. sakė netiesą, jog M. P. neva paėmė lentą iš medinės tvoros, patvirtina ir faktas, jog aplink lauko tualetą nėra jokios medinės tvoros – tvora visur vielinė. Minėtų liudytojų parodymų melagingumą atskleidžia ir tas faktas, kad jos skirtingai nurodo tą pačią aplinkybę, kaip M. P. neva atsikratė lenta. Vertinant skundžiamo nuosprendžio turinį matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklaustos liudytojos S. S. ir M. Ž.. Abi liudytojos nurodė savo buvimo vietas konflikto metu, o jų parodymus apie konflikto pradžią patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, todėl nėra pagrindo netikėti, kad minėtos liudytojos nematė konflikto pradžios. Be to, M. Ž. telefonu fiksavo tarp A. Ž. ir M. G. vykusį konfliktą. Atmestini ir M. P. gynėjo skundo argumentai dėl to, kad aplink įvykio vietą tvora visur buvo vielinė, todėl nuteistoji iš tokios tvoros negalėjo paimti medinės lentos. Kaip matyti iš M. Ž. pateiktų nuotraukų, M. P. jose užfiksuota laikanti medinę lentą, todėl nagrinėjamu atveju nėra svarbu tai, iš kur ši lenta buvo paimta. Taip pat nėra svarbu ir kokiu būdu M. P. atsikratė šia lenta. Įvykio metu tarp žmonių vyko konfliktas, todėl tikėtina, kad tiek konflikto dalyviai, tiek aplink buvę žmonės buvo susijaudinę, dėl ko galėjo klaidinai nurodyti neesmines įvykio aplinkybes, tačiau, kaip jau aptarta anksčiau šioje nutartyje, byloje esantys parodymai patvirtina tai, kad M. P. lenta sudavė smūgius savo broliui ir šių duomenų pakako jos kaltei dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, pagrįsti.

10. Skunde nuteistosios gynėjas nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nesirėmė liudytojos G. N. parodymais, tačiau net jei ir norėtų, negalėtų jais remtis, kadangi minėta liudytoja yra asmeniškai suinteresuota pakenkti nuteistajai. Tokie nuteistosios gynėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, minėta liudytoja buvo apklausiama pirmosios instancijos teisme. Byloje esančios nuotraukos taip pat patvirtina aplinkybę, kad G. N. matė konfliktą, kilusį tarp A. Ž. ir M. G.. Duodama parodymus G. N. nupasakojo aplinkybes, susijusias su konfliktu, kilusiu tarp A. Ž. ir M. G., tačiau ji nurodė, kad galiausiai nuėjo į namus ir tolimesnės konflikto eigos nematė, todėl nėra pagrindo teigti, kad minėta liudytoja siekia apkalbėti nuteistąją M. P..

11. Nuteistosios gynėjo teigimu, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus apie tariamą smūgio ar smūgių sudavimo A. Ž. galimybę visiškai paneigia M. Ž. telefonu padarytų nuotraukų laikas ir eiliškumas, mat nuotraukos patvirtina neginčijamai užfiksuotą faktą, kad M. P. per tris sekundes nebūtų galėjusi (nebūtų spėjusi) net vieno karto suduoti A. Ž. lenta. Atmesdamas šiuos apeliacinio skundo argumentus teismas pažymi, kad šios nutarties 7 punkte jau yra aptarti įrodymai, kurių pagrindu konstatuota, jog M. P. sudavė smūgius lenta nukentėjusiajam A. Ž., todėl nėra pagrindo vertinti nuotraukų padarymo laiką, jų eiliškumą ar pan. Juo labiau, kad vienoje iš nuotraukų matyti kaip nukentėjusioji rankoje laiko lentą, o vėliau policijos pareigūnėms ji nurodė, kad gindama anūką lenta sudavė savo broliui, todėl byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybę, jog nuteistoji savo broliui sudavė lenta, dėl ko sukėlė jam buvo sukeltas fizinis skausmas.

12. Skunde teigiama, kad Specialisto išvada Nr. pG 2549/2019(01) patvirtina aplinkybę, jog nugaros nubrozdinimas A. Ž. galėjo būti padarytas jam atsirėmus į sandėliuko vartus. Iš minėtos išvados (t. 1, b. l. 64 – 65) matyti, kad specialistė nurodė, jog odos nubrozdinimas nugaros dešinėje pusėje padarytas kietu, ribotą paviršių arba buką briauną turinčiu daiktu, neatmetama galimybė, kad lentos buku kampu ar kita ribota jos dalimi. Išvadoje taip pat nurodyta, kad neatmetama galimybė, jog odos nubrozdinimas dešinės alkūnės užpakaliniame paviršiuje galėjo būti padarytas dešine ranka atsiremiant į tvorą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad specialistė savo išvadoje nekonstatavo, kad nugaros sužalojimai A. Ž. atsirado būtent atsirėmus į tvorą. Jie galėjo būti padaryti tiek smūgiuojant jam lenta, tiek atsirėmus į tvorą. Pažymėtina, kad jau anksčiau aptarti įrodymai patvirtina aplinkybę, jog nuteistoji lenta sudavė smūgius nukentėjusiajam A. Ž., todėl neatmetama galimybė, kad nubrozdinimai jam galėjo atsirasti ir nuo minėtų smūgių, ką nurodė ir specialistė savo išvadoje.

13. Nuteistosios gynėjo teigimu, M. P. negalėjo būti nuteista, kadangi ji veikė būtinosios ginties sąlygomis, nuo A. Ž. gindama savo anūką M. G.. Pagal BK 28 straipsnio nuostatas teisė į būtinąją gintį atsiranda, jeigu asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis (ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus) nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. teisėta gynyba reiškia atkirtį tokiems veiksmams, kurie yra realūs, objektyviai egzistuojantys ir yra akivaizdžiai pavojingi, darantys žalą, arba kai žalos grėsmė visiškai aiški. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar buvo būtinosios ginties situacija, turi būti atsižvelgiama į daugelį konkrečių veiksnių, aplinkybių, parodančių įvykio eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus ir jų seką, padedančių atskleisti kėsinimosi ir gynybos (jei tokie buvo) pobūdį, įvykio dalyvių elgesio kryptingumą bei tikruosius siekius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-511/2018). Būtinosios ginties situacija konstatuojama tada, kai nustatoma, jog asmens, vartojusio fizinį smurtą, atžvilgiu buvo kilęs realus, pavojingas ir akivaizdus kėsinimasis. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje surinkti ir ištirti duomenys tokios aplinkybės nepatvirtina. Konfliktas tarp A. Ž. ir M. G. kilo prie lauko tualeto, A. Ž. siekiant patekti į lauko tualetą. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t. 1, 164 – 169) matyti, kad tarpe kitų statinių yra įregistruota kiti inžineriniai statiniai – lauko tualetas (2.11. p.) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o skiltyje dėl nuosavybės teisių į šį statinį įregistravimo 4.1. p. nurodyta, kad R. G. yra įregistruota 1/3 kitų statinių Nr. 440-4887-3458, aprašytų 2.11. p. Remiantis šiomis aplinkybėmis galima konstatuoti, kad R. G. į lauko tualetą turi 1/3 dalį nuosavybės kartu su kitais bendrasavininkais, tame tarpe ir A. Ž. turėjo teisę pasinaudoti lauko tualetu. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiojo teisę pasinaudoti lauko tualetu pradėjo ginčyti M. P., kuriai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra suteikta uzufrukto teisė į R. G. priklausančią 1/3 lauko tualeto dalį. Tokios teisės neturi ir M. G., kuris fiziniais veiksmais trukdė A. Ž. patekti į tualetą. Byloje esantis Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinės prokuratūros (Varėna) 2019 m. spalio 28 d. nutarimas (t. 3, b. l. 8 – 12) dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo patvirtina aplinkybę, kad ikiteisminis tyrimas A. Ž. atžvilgiu buvo nutrauktas nepadarius nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1, 2 dalyse, todėl A. Ž. veiksmai nagrinėjamu atveju nelaikytini neteisėtais. Vertinant konflikto, kilusio tarp A. Ž. ir M. G. aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad A. Ž. nebuvo M. G. sugriebęs taip, kad pastarasis negalėtų judėti ar kvėpuoti, nukentėjusysis M. G. taip pat nebuvo pargriovęs ant žemės ir apskritai neatliko jokių fizinių veiksmų (M. G. atžvilgiu), kuria aiškiai rodytų, jog A. Ž. M. G. gali padaryti sveikatos sutrikdymą ar dėl tokių jo veiksmų M. G. gyvybei grėstų pavojus. Tarp A. Ž. ir M. G. kilusį konfliktą buvo galima bandyti numalšinti žodžiu ir M. P. neturėjo teisės į būtinąją gintį, kadangi tam nebuvo būtinajai ginčiai būtino kriterijaus – pavojingo kėsinimosi. M. P. konfliktą bandė išspręsti lenta suduodama smūgius nukentėjusiajam, taip sukeldama jam fizinį skausmą ir padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl apylinkės teismas jos veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

14. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neteisus, teigdamas, jog neva M. G. nebuvo padarytas reikšmingas sužalojimas, dėl kurio jam ar jo sveikatai kiltų pavojus. Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra vertinami sužalojimai, padaryti M. G.. Šios nutarties 13 punkte aptartas Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinės prokuratūros (Varėna) 2019 m. spalio 28 d. nutarimas, kuriuo buvo nuspręsta nutraukti ikiteisminį tyrimą A. Ž. atžvilgiu. Neskundžiama Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. nutartimi buvo atmesti M. G. ir M. P. skundai, konstatuojant, kad ikiteisminis tyrimas dėl A. Ž. galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1, 2 dalyse, nutrauktas pagrįstai. Būtent minėtame ikiteisminiame tyrime buvo vertinami sužalojimai, galimai padaryti M. G. ir dėl jų apygardos teismas nepasisako, kadangi šis klausimas yra išspręstas kitame ikiteisminiame tyrime, priimant galutinę ir neskundžiamą Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. nutartį.

15. Nuteistosios gynėjas nurodo, kad apylinkės teismas, o būtent šią baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas, visose bylose, kuriose dalyvavo A. Ž. ir M. P. ar jos dukra R. G., buvo ir yra šališkas A. Ž. atžvilgiu. Apygardos teismas, nevertina kitų bylų, kuriose proceso šalys yra nuteistosios gynėjo nurodyti asmenys. Vertinant pirmosios instancijos teismo šališkumą nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014). Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas M. P. kalta pripažino byloje esančių įrodymų pagrindu, todėl laikytina, kad priimtas procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, teismas vertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, M. P. pirmosios instancijos teisme buvo pareiškusi nušalinimą teisėjui, priėmusiam skundžiamą nuosprendį, tačiau Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartimi M. P. pareikštas nušalinimas buvo atmestas. Nutartyje išsamiai pasisakyta dėl aplinkybių, kurių pagrindu nuteistajai kilo abejonės dėl teismo nešališkumo. Pažymėtina, kad savo apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šališko teismo, atmetami kaip nepagrįsti.

16. Nuteistosios gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nesusipažino su byloje esančia 2019 m. gegužės 3 d. Specialisto išvada Nr. G 1372/2019(01), kurioje M. G. dėl odos nubrozdinimo ir poodinės kraujosruvos kakle, buvo konstatuotas padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas analogiškas A. Ž. padarytam sužalojimui, dėl kurio teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad minėta specialisto išvada buvo įvertinta nutraukiant ikiteisminį tyrimą A. Ž. atžvilgiu. Kaip jau nurodyta anksčiau šioje nutartyje, dėl minėto ikiteisminio tyrimo nutraukimo priimtas galutinis ir neskundžiamas procesinis sprendimas, todėl teismas pakartotinai nuteistosios gynėjo nurodytos specialisto išvados nevertina.

17. Skunde nurodoma, kad M. P. veiksmais žala (skausmas) A. Ž. negalėjo būti padaryta, nes iš karto po įvykio jokio skausmo dėl M. P. jis nepatyrė, t. y. jis buvo visiškai nejuntamas ir nereikšmingas, todėl, nuteistosios gynėjo teigimu, M. P. nuo baudžiamosios atsakomybės turėjo būti atleista dėl mažareikšmiškumo ir veikos nepavojingumo. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami, šioje normoje nurodyti, padariniai. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad M. P. lenta sudavus smūgius A. Ž. dėl ko šis jautė fizinį skausmą. Pažymėtina, kad skausmą kiekvienas asmuo vertina labai subjektyviai, todėl nuteistosios gynėjas negali nuspręsti, ar nukentėjusysis jautė skausmą ar ne. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad policijos pareigūnei A. Ž. nurodė, jog dėl M. P. veiksmų jis jautė skausmą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad M. P. veiksmai nebuvo tiek pavojingi, jog jai kiltų baudžiamoji atsakomybė. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka ir su skundo argumentu, kad M. P. veiksmai turėtų būti vertintini kaip mažareikšmiai. BK 37 straipsnis numato, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Teismo vertinimu, nėra pagrindo M. P. padarytos nusikalstamos veikos pripažinti mažareikšme, kadangi jos padarytas nusikaltimas buvo nukreiptas į vieną labiausiai saugomų įstatymo vertybių – asmens sveikatą, o nuteistosios veiksmai nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistoji savo broliui smūgiavo lenta, iš kurios buvo išlindusios vinys, kurios pradrėskė nukentėjusiajam ranką. Nuteistoji inkriminuojamą nusikaltimą padarė veikdama tyčia, o savo kaltės viso proceso metu nepripažino, nors byloje esantys įrodymai tokią nuteistosios versiją paneigia. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad nei pagal objektyviuosius, nei pagal subjektyviuosius kriterijus nėra sąlygų M. P. veiksmus pripažinti mažareikšmiais.

18. Skunde nurodoma, kad vadovaujantis BK 36 straipsniu, M. P. turėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 36 straipsnis numato atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar nusikalstama veika prarado pavojingumą. Šiame BK straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar nusikalstama veika prarado pavojingumą yra besąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, kai asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad jis pats arba jo padaryta nusikalstama veika prarado pavojingumą. Asmens, kuris nustojo būti pavojingas, arba asmens padariusio veiką kuri nebėra pavojinga, patraukimas baudžiamojon atsakomybėn yra netikslingas ir nereikalingas BK 41 straipsnyje nurodytais bausmės paskirties požiūriais. BK 36 straipsnyje numatyti du savarankiški alternatyvūs atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai – nusikalstamą veiką padariusio asmens arba nusikalstamos veikos tapimas nepavojingais. Konstatavus bet kurio iš šių pagrindų egzistavimą taikytinas komentuojamas straipsnis. Asmuo gali prarasti pavojingumą, jeigu padarius nusikalstamą veiką pasikeitė faktinės aplinkybės ir dėl tokio aplinkybių pasikeitimo asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, nebekelia pavojaus. Aplinkybės gali pasikeisti dėl objektyvaus išorinio sąlygų, kuriose asmuo buvo iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, pasikeitimo, nepriklausančio nuo kaltininko sąmonės ir valios. Tokie pasikeitimai gali įvykti ir dėl aktyvių asmens veiksmų. Tačiau abiem atvejais šie pasikeitimai turi taip paveikti kaltininką, nulemti tokius jo individualių savybių pasikeitimus, kurie leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmuo tapo nepavojingu dėl jo padarytos nusikalstamos veikos. Skirtingai nuo atvejo, kai dėl aplinkybių pasikeitimo nepavojinga tampa nusikalstama veika, šiuo atveju aplinkybių pasikeitimas lemia, jog nepavojingu tampa tik asmuo, o jo padaryta nusikalstama veika ir jos padarymo metu buvo, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu išlieka pavojinga. Išvados apie tai, kad asmuo nustojo būti pavojingas, gali būti padarytos tik iš esmės išnagrinėjus aplinkybių, susijusių su asmeniu, jo gyvenimo ir darbo sąlygomis, pasikeitimą. Jos vertintinos ne pavieniui, o komplekse. Aplinkybių, dėl kurių asmuo tapo nepavojingu, pasikeitimas siejamas su aplinka, kuri kaltininką supo iki nusikalstamos veikos padarymo ir yra susijusi tik su konkrečiu asmeniu bei jo padaryta nusikalstama veika. Sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes ir sprendžia dėl galimybės pripažinti, kad asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo prarado pavojingumą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, konfliktai tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo vyksta jau ilgą laiką, tarp šalių vyksta ir kiti teisminiai procesai. Be to, kaip aptarta šios nutarties 13 punkte, nei M. G., nei M. P. neturėjo teisės bandyti A. Ž. užkirsti kelią į lauko tualetą, kadangi būtent A. Ž. priklauso 1/3 dalis nuosavybės į lauko tualetą, tačiau M. G. ir M. P. ėmėsi tokių veiksmų, dėl kurių A. Ž. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių vyrauja konfliktiniai santykiai, nėra pagrindo teigti, jog M. P. tapo nepavojinga, kadangi konfliktinės situacijos tarp asmenų galimos ir ateityje. Pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 36 straipsnį yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, darytina išvada, kad BK 36 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytos pagrįstai.

19. Skunde nesutinkama ir su priteistos neturtinės žalos dydžiu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Teismai, priteisdami neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į konkrečias bylos aplinkybes, tačiau remiasi ir teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir susiformavusią teismų praktiką. Nukrypimas nuo susiformavusios teismų praktikos galimas ir yra pateisinamas tik tuomet, kai jis yra proporcingas konkrečios situacijos išskirtinių aplinkybių kontekste. Sukėlus skausmą žmogui ar nežymiai sutrikdžius sveikatą (BK 140 straipsnis), neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 145-1000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-316/2008, 2K-382/2009, 2K-144/2010, 2K-605/2011, 2K-267/2013, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-563/2014, 2K-425/2015, 2K-30/2015, 2K-164/2015, 2K-227/2017, 2K-347/2018 ir kt.). Įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas tuomet, kai jis turėdamas tam teisę bandė patekti į lauko tualetą, tačiau buvo sustabdytas M. G., kuris jokios nuosavybės teisės į lauko tualetą neturi, taip pat tai, kad smūgius lenta nukentėjusiajam sudavė M. P., kuri taip pat neturi nuosavybės teisės į lauko tualetą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 500 Eur dydžio neturtinę žalą.

20. Skunde nesutinkama ir su procesinių išlaidų priteisimu, kadangi nuteistoji gauna statistinę 400 Eur dydžio pensiją, kurios didžiąją dalį išleidžia vaistams, taip pat neturi jokio nekilnojamojo turto. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad A. Ž. pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujamas advokatės ir į bylą pateikė teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus (t. 3, b. l. 190). Apylinkės teismas, įvertinęs aplinkybes, kad nukentėjusiojo atstovė dalyvavo teismo posėdžiuose, parengė civilinį ieškinį, konstatavo, jog A. Ž. turėtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos. Teismas taip pat įvertino bylos nagrinėjime buvusių teismo posėdžių skaičių, bylos apimtį, taip pat tai, kad nukentėjusysis ir jo atstovė į teismo posėdžius turėjo važinėti iš Vilniaus, pripažino, kad nukentėjusiojo nurodomos turėtos kelionės (kuro pirkimo) išlaidos yra pagrįstos. Nuteistosios gynėjas prašo nukentėjusiojo proceso išlaidas apmokėti iš valstybės lėšų. BPK 105 straipsnio 5 dalis numato, kad lai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, byloje taip pat nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad nuteistoji M. P. negali sumokėti priteistų proceso išlaidų, todėl prašymas dėl proceso išlaidų apmokėjimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka, atmetamas kaip nepagrįstas.

21. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos tyrimas, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Byloje esantys įrodymai pagrindžia M. P. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima abejoti skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumu ar pagrįstumu, todėl M. P. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Alytaus apylinkės teismo 2021 m. vasario 8 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios M. P. gynėjo advokato Arūno Bertulio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Kęstutis DargužisDanguolė ŠiugždinytėGytis Večerskas