Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerij Lauš ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį visą bausmės laikotarpį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi, bei per bausmės laiką išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. V. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant iš D. K. 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 1197,90 Eur bylinėjimosi išlaidas nukentėjusiosios V. J. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, nustatė visus būtinuosius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir D. K. pagrįstai pripažino kaltu dėl to, kad jis sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė šeimos nario – savo sugyventinės V. J. sveikatą. Sprendžiant dėl D. K. kaltės, buvo vertinta surinktų įrodymų visuma – kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, specialisto išvada, kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir tinkamai motyvavo daromas išvadas.

6. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas neigia vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, tačiau byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad D. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.

Dėl D. K. kaltės

7. BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta taisyklių ir metodų, kuriais būtų reglamentuotas pats įrodymų vertinimo procesas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas, keliamas šiam loginiam procesui, yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais vadovaudamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėjamų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga ta, kad turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo D. K., tiek nukentėjusiosios V. J., taip pat liudytojų K. Ž., E. P., E. K., V. B., J. K. parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Nuteistojo D. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų.

8. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas 2018 m. lapkričio 9 d. epizodas jau yra išnagrinėtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2235- 990/2019, todėl buvo pažeistos BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, nes minėtoje byloje teismas nustatė, kad D. K. padarė tik vieną nusikalstamą veiką - 2018 m. gruodžio 26 d. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios V. J. sveikatą. Pažymėtina, jog kaltinamasis aktas su baudžiamąja byla (suteiktas Nr. 1-2235-990/2019) Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo perduota kaltinant D. K. 2018 m. gruodžio 26 d. nežymiai sutrikdžius V. J. sveikatą pagal V. J. 2018 m. gruodžio 26 d. pareiškimą, kaltinimas dėl 2018 m. lapkričio 9 d. epizodo pareikštas nebuvo ir teisme nebuvo nagrinėjamas, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nuosprendyje Nr. 1-2235-990/2019 dėl D. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką 2018 m. lapkričio 9 d. nepasisakyta. Dėl 2018 m. lapkričio 9 d. epizodo ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal V. J. 2019 m. rugpjūčio 22 d. pareiškimą, baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu dėl 2018 m. lapkričio 9 d. padarytos nusikalstamos veikos perduota teismui ir priimtas skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistas dvigubo baudimo draudimo principas.

9. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog D. K. padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, analizavo kaltinamojo, nukentėjusiosios V. J., liudytojų K. Ž., E. P., E. K., V. B., J. K., teismo medicinos eksperto parodymus, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. G 4003/2019 (01) dėl nukentėjusiajai V. J. padaryto sveikatos sutrikdymo. Įvertinęs surinktų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, jog surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo faktą.

10. Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamia aukščiau paminėtų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize pagrindė D. K. kaltę, jog jis 2018 m. lapkričio 9 d., apie 13.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą artimoje aplinkoje, žodinio konflikto su savo sugyventine V. J. metu, pastarajai sugriebęs rankomis už palto ties krūtine ir nutempęs jėga į svetainę, pastūmė ir pargriovė ją ant sofos, spaudė kojos keliu prie sofos, griebęs už kaklo, pradėjo ją smaugti, paėmęs ją už palto viena ranka ties krūtine, kita ranka paėmęs už kaklo, trenkė į sieną, prirėmęs prie sienos, viena ranka laikė už kaklo, kitos rankos kumščiu sudavė jai į krūtinę, taip pat, suėmęs rankomis už ausų, pradėjo stipriai spausti ir tokiu būdu sukėlė šeimos nariui, sugyventinei V. J. fizinį skausmą, bei padarė jai poodines kraujosruvas krūtinėje ir kairiame žaste, bei kliniškai diagnozuotą krūtininės stuburo dalies patempimą, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teismas, analizuodamas D. K. teisiamajame posėdyje duotus parodymus ir gretindamas juos su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, padarė pagrįstą išvadą dėl jo pozicijos nenuoseklumo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme D. K. neigė smurtavęs nukentėjusiosios V. J. atžvilgiu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. spalio 14 d. ir 2020 m. sausio 10 d. teigė niekada nebuvo suėmęs rankomis V. J. už palto, smaugęs, sudavęs smūgių kumščiu, nurodė neprisimenantis, kur buvo kaltinime nurodytą dieną - 2018 m. lapkričio 9 d. 2020 m. liepos 31 d. teisiamojo posėdžio metu D. K. gynėjas paprašė kitame teismo posėdyje apklausti liudytojus E. K., V. B., kurie gali patvirtinti, jog 2018 m. lapkričio 9 d. D. K. nebuvo Vilniuje. 2020 m. rugpjūčio 25 d. teisiamajame posėdyje apklausti minėti liudytojai nurodė, jog D. K. 2018 m. lapkričio 9 d. buvo Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), pas ten gyvenančią močiutę, kur žvejojo su E. K., o į Vilnių grįžo tik 2018 m. lapkričio 10 d. Šias aplinkybes patvirtino ir D. K.. Vis tik, ši versija nepasitvirtino, nes teismui ją patikrinus ir gavus duomenis iš E. K. darbovietės, paaiškėjo, jog nurodytu laiku E. K. Panevėžio rajone negalėjo būti, nes 2018 m. lapkričio 9 d. buvo darbe ir autovežiu transportavo prekinio betono mišinius į statybvietes Vilniaus mieste nuo 7.15 val. iki 20.40 val. 2021 m. vasario 5 d. teisiamojo posėdžio metu D. K. parodė, jog jis supainiojo savaitgalius ir teigė, jog žvejojo viena savaite anksčiau, o 2018 m. lapkričio 9 d. buvo su tėvu sode, kur namo antrame aukšte vedė vamzdžius. Šią D. K. nurodytą aplinkybę patvirtino teisme apklaustas jo tėvas J. K., tikindamas, jog prisimena šią datą, nes dieną prieš tai, t. y. 2018 m. lapkričio 8 d., iš savo brolio Č. K. skolinosi 2000 Eur ir pasirašė su juo paskolos sutartį. Pirmosios instancijos teismas tokius kaltinamojo ir liudytojo J. K. parodymus pagrįstai laikė neįrodytais ir vertino kaip D. K. siekį išvengti atsakomybės. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo teiginiais, jog D. K., savo darbovietėje prašydamas 2018 m. lapkričio 9 d. suteikti jam tikslines neapmokamas atostogas, turėjo žinoti, kokiu tikslu jam buvo reikalingas šis laisvadienis – žvejybai ar darbui sode. Be to, D. K. pakeistą versiją, jog žvejojo viena savaite anksčiau, o 2018 m. lapkričio 9 d. buvo su tėvu sode, paneigia jo darbovietės UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas 2018 m. lapkričio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis, iš kurio matyti, kad jis 2018 m. lapkričio 2 d. negalėjo žvejoti Panevėžio rajone, nes tą dieną dirbo 8 valandas nuo 8 val. iki 17 val. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo D. K. ir aukščiau paminėtų liudytojų parodymus pagrįstai juos vertino kaip prieštaringus, atsižvelgdamas į tai, kad juos davė kaltinamajam artimi asmenys, suinteresuoti teismui duoti D. K. palankius parodymus.

11. Nukentėjusiosios V. J. parodymai viso proceso metu yra nuoseklūs. Apie tai, kad: 2018 m. lapkričio 9 d., apie pietus, jai būnant su D. K. adresu, (duomenys neskelbtini), ir ruošiantis eiti namo, nes blogai jautėsi, o D. K. turėjo atsivežti sūnų, kaltinamasis dėl to supyko, griebė ją už palto, metė ant sofos svetainėje, spaudė keliu, grasino nužudyti; po to trenkė ją į sieną, spjovė, smaugė, daužė į sieną, spaudė galvą ties ausimis ir keikdamasis išmetė iš buto; ji verkė, maldavo paleisti; išvaryta ji sėdo į mašiną, paskambino draugei E. P. ir paprašė atvažiuoti; pati nuvažiavo namo, sūnus K. Ž. klausė, kas atsitiko, pasakė, kad sumušė D., ji virpėjo, ant kūno buvo matyti dėmės; atvažiavusiai E. P., papasakojo, kas įvyko; ji ją nuvežė į Lazdynų ligoninę; ryte atvažiavo policijos pareigūnai, - V. J. parodė tiek 2020 m. liepos 31 d. teisiamajame posėdyje, tiek apklausiama 2019 m. rugsėjo 5 d. ikiteisminio tyrimo metu. Tokias pačias aplinkybes ji nurodė ir 2019 m. rugpjūčio 22 d. pareiškime. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog nukentėjusioji V. J. 2018 m. lapkričio 10 d. į jos namus atvykusiems pareigūnams duodama paaiškinimus nurodė, jog jokių pretenzijų D. K. neturi, nors turėjo visas galimybes informuoti juos apie jos atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą, dėl ko teismo išvada apie nuoseklius nukentėjusiosios parodymus turėtų būti vertintina kritiškai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog V. J., apklausiama tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog po D. K. išpuolio prieš ją, ji buvo išsigandusi, sutrikusi, nežinojo ką daryti, pažymėjo, jog kai tai padaro mylimas žmogus, yra daug skaudžiau. Iš to seka, kad V. J. mylėjo D. K., kas lėmė tokių jos paaiškinimų policijos pareigūnams turinį.

12. Apie tai, kad D. K. smurtavo prieš V. J. patvirtino ir liudytojai K. Ž. ir E. P.. Nors šie liudytojai tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jų parodymai buvo vertinami visų surinktų įrodymų kontekste. Liudytojas K. Ž. matė savo motiną V. J. iš karto po įvykio, nes nukentėjusioji po patirto smurto grįžo į jai nuosavybės teise priklausantį butą, kur tuo metu buvo jos sūnus. Liudytojo teigimu, nukentėjusioji grįžo apsiverkusi, matėsi, kad ji buvo išsigandusi, jis matė ant jos kūno sumušimus, mėlynes. Mama pasakė, kad ją sumušė D. K., pas kurį ji gyveno. Apeliaciniame skunde teigiama, jog K. Ž. tiesiogiai įvykio nematė, o analizuojamo įvykio metu buvo nepilnametis, todėl jo parodymai negali būti pripažinti kaip patikimi, tačiau, kaip minėta, šis liudytojas nukentėjusiąją matė iš karto po įvykio, duodamas parodymus atpasakojo tai, ką po neseniai patirto fizinio smurto jam papasakojo V. J.. Jų parodymai apie tai, kad D. K. laikė nukentėjusiąją už kaklo, spjovė į veidą, rankomis spaudė ausis, pargriovęs ant sofos spaudė keliu, prispaudė prie sienos, sutampa. Pažymėtina ir tai, kad nors įvykio dieną liudytojas buvo nepilnametis, tačiau iki pilnametystės jam buvo likę kiek daugiau nei du mėnesiai, o liudytoju jis apklaustas jau būdamas pilnametis, taigi, suvokė savo parodymų reikšmę ir atsakomybę už neteisingų parodymų davimą, todėl jo duotais parodymais netikėti ir jais nesivadovauti nėra jokio pagrindo. Nėra pagrindo nepatikimais laikyti ir liudytojos E. P. parodymų, į kurią pagalbos kreipėsi V. J. po jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto. Ji taip pat matė V. J. apsiverkusią bei smurto žymes ant jos kūno. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje nurodoma, jog išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011). Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, kurie yra nuoseklūs, vieni kitus papildantys, sutampantys su nukentėjusiosios V. J. duotais parodymais. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių duomenų, kad liudytojai K. Ž. ir E. P. turėtų kokį nors priešiškumą kaltinamojo D. K. atžvilgiu ar pagrindą pastarąjį nepagrįstai apkalbėti, juo labiau, kad E. P. nuteistojo net nepažįsta ir nėra mačiusi. Tiek nukentėjusios, tiek liudytojos E. P. parodymų patikimumo nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė dėl nagrinėjamo įvykio ir V. J. skambučio šiai liudytojai laiko. Pažymėtina, jog kaltinime nurodyta, kad D. K. prieš V. J. fiziškai smurtavo apie 13 val., kas reiškia, jog ne lygiai, o maždaug 13 val., tad įvykio laikas galėjo būti ir po 13 val. Tas pats pasakytina ir dėl skambučio laiko, nes liudytoja E. P. nurodė, jog nukentėjusioji jai paskambino apie 15 val. Be to, iš V. J. parodymų seka, jog ji minėtai liudytojai paskambino ne iš karto po jis sumušimo, nes buvo sukrėsta, pasimetusi, nežinojo ką daryti, todėl įsėdusi į savo automobilį, jame sėdėjo apie pusvalandį, ir tik po to skambino E. P..

13. D. K. taip pat nesutinka su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada, teigiant, jog šioje išvadoje taip ir liko neatsakyta, ar nukentėjusiajai V. J. diagnozuotos poodinės kraujosruvos krūtinėje ir kairiajame žaste bei kliniškai diagnozuotas krūtinės stuburo dalies patempimas galėjo atsirasti jai griūnant ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Apelianto teigimu, ekspertas J. P., manytina, savo iniciatyva parašė, jog sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių specialisto šališkumą ar suinteresuotumą bylos baigtimi. Nėra pagrindo abejoti vyresniojo teismo medicinos eksperto J. P. pateiktomis išvadomis, kadangi jos padarytos įvertinus medicininius dokumentus. Kaip matyti iš šios išvados, ją parengė specialistas, turintis aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, kvalifikaciją mirusių žmonių kūnų ir jų dalių, gyvų asmenų dentologinėms ekspertizėms atlikti, ekspertinio darbo stažą nuo 1998 metų. Specialistas pateikė išvadą, nurodydamas, jog nustatyti sužalojimai nebūdingi sužalojimams, padaromiems pačiam save žalojant ir galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (2018-11-08). Šią išvadą specialistas patvirtino ir apklausiamas teisme, teigdamas, kad užduotyje išdėstytos aplinkybės visiškai atitinka tuos sužalojimus, kuriuos nustatė, sužalojimai galėjo būti padaryti tomis aplinkybėmis.

14. Taigi, nuteistojo gynybinę poziciją, jog jis įvykio dieną su V. J. bute (duomenys neskelbtini), nebuvo, jos atžvilgiu jokio fizinio smurto nenaudojo, patikrino ir išsamiai paneigė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistojo nurodyta versija nesutampa su baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, baudžiamojo proceso metu surinkti įrodymai patvirtina, kad kaltinime nurodyti sužalojimai nukentėjusiajai V. J. buvo padaryti tyčiniais nuteistojo D. K. veiksmais.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

15. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. D. K. ginčija, jog jo ir nukentėjusiosios V. J. santykiai inkriminuotos nusikalstamos veikos metu buvo būdingi šeimos narių santykiams.

16. Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad jį ir nukentėjusiąją V. J. aptariamos veikos metu siejo šeiminiai santykiai, t. y., kad jie buvo šeimos nariai, sugyventiniai BK 248 straipsnio prasme, paneigia byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

17. Atsakant į skundo argumentus dėl kriterijų, pripažįstant gyvenimą kartu šeimyniniu, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo išaiškinimus. Nutarime konstatuota, kad nustatant, kokius santykius apima sąvoka ,,šeimos gyvenimas“, gali būti atsižvelgiama į daugelį veiksnių, pavyzdžiui, bendrą gyvenimą, ryšių pastovumą, demonstruojamų tarpusavio įsipareigojimų pobūdį ir kt. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar D. K. ir V. J. santykiai gali būti priskiriami šeimyniniams santykiams, atsižvelgtina į nuteistojo ir nukentėjusiosios bendro gyvenimo trukmę, pastovumą, jų tarpusavio santykius. Lietuvos Civilinio kodekso 3.229 straipsnyje yra nustatyta kokie asmenys yra laikomi sugyventiniais. Pagal šį įstatymą - tai vyras ir moteris, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Civilinio kodekso normos reglamentuoja partnerystę tikslu nustatyti sugyventinių turtinių santykių turinį, tačiau baudžiamojoje teisėje tam, kad pripažinti šeimos nariu, pakanka nustatyti faktą, kad asmenys kurį tai laiką gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus, spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties kaltinamojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam.

18. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. J., kaip sugyventinės, statuso buvimo yra neįrodytos jokiais objektyviais duomenimis. Nurodo, jog su V. J. bendravo apie metus laiko. Gyveno su ja adresu (duomenys neskelbtini), apie du mėnesius, tai buvo 2017 metais. Vėliau jis išsinuomojo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur retkarčiais susitikdavo su V. J. intymiems santykiams. Su ja kartu negyveno, bendro ūkio niekada nevedė. Ji nebuvo jo sugyventine. V. J. nėra nei artima giminaitė, nei šeimos narys. Jis yra vedęs, turi sutuoktinę ir vaikų, t. y. aiškiai apibrėžiamas ratas narių, kuriuos galima įvardinti kaip šeimą. V. J., kaip sugyventinės, fakto nepatvirtina nei vienkartinės išvykos, nei padovanotas žiedas, kurį jis jai padovanojo ne kaip sužadėtuvių žiedą, o Naujųjų metų proga. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka

19. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji V. J. baudžiamojo proceso teisme metu nuosekliai teigė, jog kaltinamasis D. K. buvo jos sugyventinis. Nukentėjusioji V. J. su D. K. artimai bendrauti pradėjo 2017 m. ir nuo 2017 m. nuteistasis pradėjo gyventi su V. J. jos bute, adresu (duomenys neskelbtini), kartu su jos sūnumi ir gyveno ten apie tris mėnesius. Vėliau D. K. išsinuomojo butą, adresu (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes pripažįsta ir D. K.. Nuteistasis nesutinka su nukentėjusiosios teiginiais, jog jie kartu gyveno nuomojamame bute, teigdamas, jog V. J. pas jį apsilankydavo tik retkarčiais, t. y. buvo jo meilužė, su kuria jis bendravo išimtinai dėl lytinės aistros patenkinimo. Tačiau šie jo teiginiai paneigiami bylos medžiaga, taip pat apygardos teismui su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktais duomenimis, kuriuose užfiksuotos D. K. ir V. J. bendros fotonuotraukos bei rašytos SMS žinutės, kurie buvo pateikti proceso dalyviams susipažinti bei, atlikus dalinį įrodymų tyrimą, pagarsinti. Teismui pateikta D. K. V. J. 2018 m. balandžio 3 d. atsiųsta SMS žinutė „Susitariau apziureti buta. 18:00 lidlo aiksteleje buk“ patvirtina, jog D. K. kvietė nukentėjusiąją kartu prieš nuomojantis apžiūrėti butą. Jeigu D. K. būtų planavęs su V. J. bendrauti retkarčiais tik dėl intymių santykių, kaip teigia jis pats, o ne su ja gyventi, akivaizdu, kad apžiūrėti buto kartu V. J. nebūtų kvietęs. Be to, iš teismui pateiktų fotonuotraukų matyti, kad D. K. ir V. J. laisvalaikį leido ne tik kartu, bet kartu ir su jo dukra. Ir, nors apeliaciniame skunde yra akcentuojama, jog D. K. yra vedęs, turi sutuoktinę ir vaikų ir tai yra jo šeima, tačiau D. K. su savo šeima jau metus laiko iki nagrinėjamo įvykio kartu negyveno. Iš Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog dar 2017 m. lapkričio 8 d., t. y. netrukus po to, kai D. K. ir V. J. pradėjo artimai bendrauti ir gyventi kartu jos namuose, D. K. sutuoktinė (duomenys neskelbtini) su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš D. K. išlaikymą nepilnamečiams vaikams, o 2018 m. vasario 28 d. D. K. pateikė priešieškinį dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl ieškovės kaltės ir dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

20. Aplinkybę, jog D. K. buvo V. J. sugyventinis ir jo mama gyveno su D. K. (duomenys neskelbtini) ir į savo namus grįždavo tik tuomet, kai susipykdavo su sugyventiniu, teisme patvirtino ir liudytojas K. Ž.. Liudytoja E. P. teisme parodė, jog paskambinusi V. J. jai pasakė, jog sugyventinis prieš ją panaudojo smurtą.

21. Šių aukščiau nurodytų aplinkybių nepaneigia ir tai, kad, kaip pažymima apeliaciniame skunde, V. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek civiliniame ieškinyje, tiek duodama parodymus teisme, o taip pat po įvykio nuvykusi į ligoninę, savo gyvenamąją vietą nurodė adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog šis butas nuosavybės teise priklauso V. J., todėl logiškai paaiškinama aplinkybė, jog būtent savo deklaruotą, o ne faktinę gyvenamąją vietą, kurioje ji nėra deklaruota, ir nurodo V. J.. Juo labiau, kad apelianto minimas laikotarpis yra po V. J. patirto fizinio smurto, ji buvo pažeminta, sumušta ir išstumta už durų, taigi, akivaizdu, jog ji bijojo ir neplanavo grįžti pas kaltinamąjį.

22. Nors byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios V. J. ir kaltinamojo D. K. dažnai kildavo konfliktai, tačiau vien tokios aplinkybės, t. y. kad šie asmenys dažnai konfliktuodavo, savaime nepaneigia jų partnerystės. Partnerystės santykių savaime nepaneigia ir tai, kad bendrai gyvenę asmenys dažnai konfliktuoja ir susipykę tam tikrais laikotarpiais gyvena atskirai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235-222/2016, 2K-301-139/2016). Šiuo aspektu pasisakyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-301-139/2016, kurioje, be kita ko, atkreiptas dėmesys į tai, kad nurodytos aplinkybės atskleidžia ne tokių santykių (šeiminių ar nešeiminių) turinį, o gyvenimo būdą, kuris gali būti būdingas ir įregistravusiems santuoką asmenims. Taigi išdėstyti bylos faktai rodo, kad tarp kaltinamojo D. K. ir nukentėjusiosios V. J. susiklostę santykiai buvo pagrįsti savanoriškais abipusiais įsipareigojimais, emociniais tarpusavio ryšiais ir emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu buvo būdingi šeimos (atitinkančios partnerystės formą) nariams.

23. Pažymėtina, jog aplinkybės dėl D. K. ir V. J. gyvenimo kartu, dėl artimų santykių bei bendro ūkio vedimo yra konstatuotos įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu, kur buvo nagrinėjamas D. K. panaudotas smurtas prieš nukentėjusiąją 2018 m. gruodžio 26 d. Šioje baudžiamojoje byloje (nagrinėjamoje pagal D. K. apeliacinį skundą) nagrinėjamas 2018 m. lapkričio 9 d. įvykis, t. y. įvykis, įvykęs pusantro mėnesio anksčiau. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtame nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės yra aktualios ir šioje byloje. Tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d., tiek Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės dėl kaltinamojo ir nukentėjusiosios santykių pobūdžio, bendro gyvenimo ir pan. turi res judicata reikšmę ir šioje byloje, kadangi nagrinėjamos skirtingos, tačiau tokios pačios situacijos dėl smurto panaudojimo prieš V. J., kurios buvo labai panašiu metu, aplinkybės.

24. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad kaltinamojo D. K. padaryti tyčiniai nusikalstami veiksmai, kilusio konflikto metu panaudojant fizinį smurtą prieš tuo metu kartu gyvenusią nukentėjusiąją V. J. yra teisingai kvalifikuoti ir pilnai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalį požymius.

Dėl civilinio ieškinio

25. D. K. nesutinka su V. J. priteistu neturtinės žalos atlyginimu. Teigia, jog V. J., reikalaudama neturtinės žalos atlyginimo, nepateikė jokių įrodymų ieškinyje išdėstytoms faktinėms aplinkybėms patvirtinti.

26. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Kaip matyti, V. J. pasinaudojo šia jai įstatymo suteikta teise ir baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydama atlyginti jos patirtą neturtinę žalą.

27. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiama ir į kitus, specifinius kriterijus: pakenkimo sveikatai laipsnį ir pobūdį; sveikatos sutrikdymo trukmę; netekto darbingumo laipsnį; ligos progresavimo tikimybę; prognozes; atsiradusius sveikatos sutrikdymo turtinius ir neturtinius padarinius; galinčius ateityje atsirasti įvairius nukentėjusiojo asmens gyvenimo pokyčius (profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kt. srityse); kitas aplinkybes, turinčias įtakos fizinių ir dvasinių išgyvenimų mastui, stiprumui, reikšmingas, nustatant jų piniginį – kompensacinį ekvivalentą.

28. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl kaltinamojo nusikalstamų veikų nukentėjusioji patyrė neturinę žalą. Prieš ją buvo panaudotas fizinis smurtas, suduoti smūgiai, ji stumdyta, svaidyta, smaugta ir išmesta už durų. Smurtas buvo netikėtas ir intensyvus, sukėlęs jai fizinį skausmą ir padaręs specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Tokie veiksmai be jokios abejonės sukelia ne tik fizinius, bet ir dvasinius išgyvenimus – išgąstį, baimę, nesaugumo jausmą, pažeminimą, nusivylimą ir pasitikėjimo praradimą. Fizinis smurtas buvo panaudotas tyčia, juo nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusioji dėl smurto ilgą laiką jautė skausmą, turėjo vykti į gydymo įstaigą, vartojo vaistus, smurto žymės (mėlynės, patempimas) gijo kurį laiką, dėl to ji patyrė ne tik dvasinius išgyvenimus, bet ir fizinius, estetinius nepatogumus. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji nurodo vartojusi vaistus nuo fizinio skausmo, o psichologinių išgyvenimų palengvinimui į specialistus nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, taip pat į smurto intensyvumą bei fizinius ir psichologinius padarinius, teismas sprendė, kad šiuo atveju pakankama kompensacija yra 1000 eurų neturinės žalos priteisimas.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokia žemesnio teismo nustatyta suma neturtinei žalai atlyginti teisinga ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo neturtinės žalos klausimą išspręsti kitaip.

30. Teisėjų kolegija neabejoja, jog dėl padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusioji patyrė neigiamas emocijas bei išgyvenimus. Tyčiniais D. K. veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu teisingai išnagrinėjo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos.

Dėl teismo šališkumo

31. D. K. teigimu, bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme, nebuvo užtikrinta jo teisė į nešališką teismą, nes teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi prielaidomis bei buvo selektyvus, vertindamas baudžiamosios bylos duomenis. Be to, nors jis pandemijos metu negalėjo dalyvauti teismo paskirtame posėdyje, kadangi dėl sergamumo Covid-19 turėjo privalomai izoliuotis ir pateikė teismui pateikė tai patvirtinančią pažymą, tačiau teismas vis tiek jam paskyrė 500 Eur baudą.

32. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės bylos Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-228/2009, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-195/2010). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko vadovaujantis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, įtvirtintomis BPK XIX - XXII skyriuose, rungimosi principu, D. K. sudarant galimybes naudotis procesinėmis teisėmis. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog nuosprendį byloje priėmęs teismas būtų šališkas, būtų varžomos kaltinamojo procesinės teisės ir teisėjas būtų demonstravęs palankumą nukentėjusiajai V. J.. Vertindama subjektyviuosius ir objektyviuosius nešališkumo aspektus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti pirmosios instancijos teismo teisėjos asmeninį tendencingumą, kad ji turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo. Tai, kad šios instancijos teismas padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kuris padarė esminius BPK pažeidimus – bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai bei priėmė prielaidomis grįstą neteisėtą sprendimą.

33. Atskirai pasisakytina dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria D. K. už neatvykimą į teismo posėdį be pateisinamos priežasties buvo paskirta 500 Eur dydžio bauda, kas, anot apelianto, taip pat rodo teismo šališkumą. Pažymėtina, jog, priešingai nei teigia D. K., neatvykimo į teismą pateisinantys dokumentai D. K. ar jo gynėjo teismui nebuvo pateikti nei iki 2020 m. lapkričio 11 d. teismo posėdžio, nei jo metu. Advokatas teismo posėdyje tik nurodė, kad jo ginamasis serga, tiksliai atsakyti kas atsitiko, negalėjo, taip pat negalėjo pateikti tai pagrindžiančių dokumentų, dėl ko teismas ir priėmė šią nutartį, nurodydamas jos apskundimo tvarką – per 7 dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos. D. K. Vilniaus miesto apylinkės teismui skundo dėl baudos panaikinimo ar sumažinimo nepateikė, tik jo gynėjas 2021 m. sausio 5 d. elektroniniu paštu teismui atsiuntė Pranešimą apie D. K. išduotą nedarbingumo pažymėjimą bei Pažymą apie D. K. taikomą privalomą izoliaciją (t. 2, b. l. 60-62), dėl ko teismas neturėjo pagrindo svarstyti paskirtos baudos ir jos dydžio pagrįstumo. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą ir 2021 m. balandžio 15 d. priėmus skundžiamą nuosprendį, D. K. 2021 m. balandžio 22 d. teismui elektroniniu paštu atsiuntė prašymą atšaukti 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį, kurį teismas 2021 m. balandžio 26 d. atsisakė priimti, išaiškindamas teisę kreiptis į teismą, prašant atnaujinti praleistą nutarties apskundimo terminą. Gavęs tokį D. K. prašymą, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 7 d. nutartimi šį terminą atnaujino, o 2021 m. gegužės 28 d. nutartimi panaikino D. K. už neatvykimą į teismo posėdį paskirtą 500 Eur dydžio baudą.

Dėl proceso išlaidų

34. Apeliaciniame skunde D. K. prašo atmesti nukentėjusiosios V. J. prašymą dėl proceso išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, jog nukentėjusioji V. J. samdė advokato padėjėją, kuris ją atstovavo procese, todėl šios (1197,90 Eur) išlaidos yra pagrįstos, jos nėra per didelės, todėl prašymą jas priteisti tenkino. Vilniaus apygardos teismas netenkina D. K. prašymo jį išteisinti, todėl atmeta D. K. prašymą dėl proceso išlaidų nepriteisimo nukentėjusiajai V. J..

35. Atsiliepimu į D. K. apeliacinį skundą V. J. prašo priteisti jos naudai iš nuteistojo D. K. 605 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į nuteistojo apeliacinį skundą parengimą. Prie atsiliepimo apygardos teismui buvo pateikti 2021 m. gegužės 24 d. Pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 1001114 ir 2021 m. birželio 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. NLX21-145, iš kurių matyti, jog V. J. advokatui Aleksander Višnevski už atsiliepimo parengimą sumokėjo 605 Eur su PVM.

36. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą, bylą sudaro du tomai, advokatas Aleksander Višnevski nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu nukentėjusiosios neatstovavo ir į bylą įstojo apeliaciniame procese – parengė didelės apimties (18 lapų) atsiliepimą į nuteistojo D. K. apeliacinį skundą, teismas pripažįsta, jog prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma nėra akivaizdžiai per didelė, todėl prašymą tenkina pilnai, priteisiant iš nuteistojo D. K. nukentėjusiosios V. J. naudai 605 Eur proceso išlaidų.

Dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą prašymo

37. Atsiliepime V. J. prašo priimti procesinį sprendimą šioje baudžiamojoje byloje pagal BK 235 straipsnio 1 dalį liudytojų J. K., E. K. ir V. B. atžvilgiu dėl galimai jų duotų melagingų parodymų. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi pranešė prokurorui apie tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-96-827/2021 2020-09-25 teismo posėdyje apklausiami kaip liudytojai E. K., V. B. bei 2021-03-16 teismo posėdyje apklausiamas kaip liudytojas J. K. galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, sprendimas dėl šio V. J. prašymo nepriimamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendį.

Priteisti iš D. K. V. J. naudai 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) proceso išlaidų už suteiktas teisines paslaugas atlyginimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.