Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešuose teismo posėdžiuose žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. K., gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvis, deklaruojantis gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, susituokęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

II. Įrodymai ir jų vertinimo motyvai

Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką vien tik tai, kad bendrai gyvenusių asmenų partnerystė neįregistruota, netrukdo pripažinti nukentėjusį asmenį kaltininko (su kuriuo šis asmuo gyveno) šeimos nariu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-615/2004, 2K-401/2012, 2K-327/2013). Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327/2013 šeimos narių teisinis statusas buvo pripažintas nustačius, kad kaltininkas ir nukentėjusysis kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį: pardavę metalą, akmenis, pinigus dėdavo į vieną vietą ir išleisdavo bendram pragyvenimui, gyveno kaip vyras ir žmona, miegojo ant vieno čiužinio; kaltininkas liepdavo nukentėjusiajai visus uždirbtus pinigus parnešti į namus. Kita vertus, pagal teismų praktiką šeimos santykių nepaneigia tai, kad bendrai gyvenantis asmuo niekur nedirba ar negauna pajamų, todėl neįneša savo finansinio indėlio į bendrą namų biudžetą. Toks išaiškinimas suformuluotas, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2013, kurioje pažymėta ir tai, kad bendro namų ūkio tvarkymas konstatuojamas įvertinus ne tik abiejų asmenų finansinį indėlį į bendro namų ūkio išlaikymą, bet ir kitas reikšmingas aplinkybes. Prisidėti prie namų ūkio tvarkymo galima ir kitais veiksmais, pavyzdžiui, namų ūkio ruošos darbais ir pan. (beje, minėtoje byloje kaltinamasis taip pat teigė, kad jo ir nukentėjusiosios šeimos santykiai nesiejo, o nukentėjusioji buvo jo sugulovė, pas jį nakvodavo, buvo jo „tarnaitė“, jie tik bendrai vartodavo alkoholį, bendro ūkio nevedė dėl to, kad nukentėjusioji tuo metu nedirbo).

Vadovaujantis suformuota teismų praktika partnerystės santykių savaime nepaneigia ir tai, kad bendrai gyvenę asmenys dažnai konfliktavo ir susipykę tam tikrais laikotarpiais gyveno atskirai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235-222/2016, 2K-301-139/2016). Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-301-139/2016, be kita ko, atkreiptas dėmesys į tai, kad nurodytos aplinkybės atskleidžia ne tokių santykių (šeiminių ar nešeiminių) turinį, o gyvenimo būdą, kuris gali būti būdingas ir įregistravusiems santuoką asmenims: „<...> nukentėjusioji G. D. viso baudžiamojo proceso metu iš esmės nuosekliai teigė, jog nuo pažinties su kasatoriumi pradžios jie intensyviai bendravo, kartu vykdavo į keliones, švęsdavo šventes (taip pat ir su nukentėjusiosios šeima), nukentėjusioji išsinuomojo butą, kurį kartu su A. B. remontavo ir jame kartu apsigyveno. A. B. turėjo šio buto raktą, buvo atsinešęs savo asmeninius daiktus, pirkdavo produktus, apmokėdavo kai kurias sąskaitas, paimdavo nukentėjusiosios dukrą iš darželio; 2014 metų gegužės mėnesį jie kartu susilaukė kūdikio, o kasatoriui nusipirkus savo butą, nukentėjusioji buvo persikrausčiusi pas jį. Nors A. B. nutraukė santuoką, bet lankydavo ir savo vaikus, gyvenančius su buvusia sutuoktine. Taip pat nukentėjusioji neneigė ir kasaciniame skunde akcentuojamų aplinkybių, kad tarp jos ir kasatoriaus dažnai kildavo konfliktai, jie bardavosi, pykdavosi, išsiskirdavo, o po to taikydavosi. Tačiau vien tokios aplinkybės (kad šie asmenys dažnai pykosi (konfliktavo) ir susipykę atskirais laikotarpiais gyveno atskirai) savaime nepaneigia jų partnerystės; minėtos aplinkybės atskleidžia ne šeiminių ar nešeiminių santykių turinį, o gyvenimo būdą, kuris lygiai taip pat pasitaiko ir tarp įregistruotoje santuokoje gyvenančių asmenų. Taigi išdėstyti bylos faktai rodo, kad tarp kasatoriaus ir nukentėjusiosios G. D. susiklostę santykiai buvo pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), stipriais emociniais tarpusavio ryšiais ir emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu buvo būdingi šeimos (atitinkančios partnerystės formą) nariams.

Baudžiamojo proceso metu surinktus ir ištirtus duomenis vertinant minėtų teismų nuostatų kontekste pažymėtina, kad D. K. pozicija šiuo klausimu nebuvo nuosekli: apklausiamas teismo posėdžių metu D. K. pora kartų patvirtino pasipiršęs V. J., nurodė, jog dėl jo santykių su V. J. iširo jo santuoka, jis inicijavo skyrybas, norėdamas būti su V. J., kurią labai mylėjęs, tačiau vėliau D. K. savo parodymus pakeitė, teigdamas, kad santykių pradžioje pas V. J. gyveno tik dėl to, kad prasidėjus skyryboms jis neturėjo kur apsistoti, o su V. J. jį siejo išimtinai lytiniai santykiai, kurių metu jis galėjo pasipiršti V. J., tokiu būdu norėdamas ją paskatinti intymiam bendravimui. Tuo tarpu V. J. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, jog nuo pažinties su D. K. pradžios jie intensyviai bendravo, nors jis oficialiai buvo susituokęs su kita moterimi, tačiau pradėjo skyrybų procedūrą, jai pasipiršo, jie kartu vykdavo į keliones, švęsdavo šventes (taip pat ir su jos sūnumi bei jo vaikais), 2017 m. pradžioje keletą mėnesių D. K. gyveno pas ją, vėliau pakeitė kelias gyvenamąsias vietas, kol galų gale jie nutarė abu išsinuomoti butą ir ten drauge gyventi. V. J. teigė šeimyniškus santykius su D. K. palaikiusi iki pat nagrinėjamo įvykio ir, nors nuolatos su D. K. konfliktavusi, tačiau pastarojo nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvenusi beveik nuolat, ten turėjusi daug daiktų (kosmetikos, drabužių, pasą, indų, patalynę, higienos reikmenis), o kuriam laikui išvykdavusi tik po kivirčų, kurių metu, be kita ko, D. K. pakeisdavo buto spyną. Teismo posėdžio metu V. J. sūnus K. Ž. parodė, kad D. K. su jais gyveno nuo 2017 m. spalio mėn. ir išsikraustė po Naujųjų metų. Jie visi laiką leisdavo kartu, taip pat bendravo su D. K. vaikais, D. K. su jo mama norėjo susituokti, kalbėjosi apie namo statybas. K. Ž. teigimu, D. K. pas juos gyveno kelis mėnesius, po kiek laiko buvo vėl atsikraustęs trumpam, vėliau gyveno pas savo tėvą, o dar vėliau išsinuomojo butą, kuriame gyvendavo ir jo mama. Mama D. K. nuomojamame bute būdavo ištisas savaites ir nebuvo taip, kad mama pas D. K. išvažiuotų tik nakčiai. Teismas pažymi, kad, nepaisant to, kad, D. K. teigimu, jis nesijautė įsipareigojęs V. J., tačiau pats D. K. parodė kurį laiką galvojęs, jos V. J. laukiasi, jis važiavo pirkti vežimėlio vaikui, jautėsi įsipareigojęs ir, nepaisant visų pykčių, išlaikė jai šiltus jausmus, lydėjo ją į gydymo įstaigą, kai buvo įtariama, jog V. J. serga (duomenys neskelbtini). Be to, D. K. V. J. ir pastarosios sūnų buvo supažindinęs su savo vaikais, jie visi kartu leido laiką, kas patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu V. J. ir D. K. siejo šeimos teisiniai santykiai. Teismas pakartoja, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką partnerystės santykių savaime nepaneigia tai, kad bendrai gyvenę asmenys dažnai konfliktavo ir susipykę tam tikrais laikotarpiais gyveno atskirai, taigi nagrinėjamu atveju nesvarbu, ar nagrinėjamo įvykio dieną D. K. gyveno kartu su V. J. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) – iš D. K. ir V. J. tarpusavio santykių dinamikos akivaizdu, kad D. K. ir V. J. drauge keletą mėnesių gyveno nuo 2017 m. rudens, vėliau daugybę kartų skyrėsi ir taikėsi; iš teismui pateikto jų tarpusavio susirašinėjimo matyti, kad jų bendravimas buvo itin emocingas ir dramatiškas, tarp jų vyko nuolatinis santykių aiškinimasis, tačiau, nepaisant to, juos siejo nuolatiniai tarpusavio įsipareigojimai, o gyventi į savo butą V. J. grįždavo tik po konfliktų su D. K., po ko, su pastaruoju susitaikiusi, vėl grįždavo gyventi pas jį.

Apibendrinant išdėstytus argumentus darytina išvada, kad tarp D. K. ir V. J. susiklostę santykiai buvo pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais, stipriais emociniais tarpusavio ryšiais ir emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu buvo būdingi šeimos (atitinkančios partnerystės formą) nariams. Įvertinus nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad nagrinėjamo įvykio metu V. J. ir D. K., nepaisant to, kad jie nebuvo sudarę santuokos (įregistravę partnerystės), siejo santykiai, kurių turinys atitinka šeimos teisinius santykius.

Motyvuojamoji dalis

III. Veikos kvalifikavimo motyvai

BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalys.

1. Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino,

baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui,

baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

D. K. įkando V. J., tokiu būdu nežymiai sutrikdė V. J. sveikatą. Nagrinėjamo įvykio metu V. J. buvo D. K. šeimos narė - jie kartu gyveno, bendrai tvarkė ūkį, taigi D. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

IV. Bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai

BK 41 straipsnis.

1. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui.

1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo;

2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį;

3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas;

4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;

5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 42 straipsnio 6 dalis.

6. Padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis šio kodekso 67, 68, 68¹, 68², 72, 72¹, 72² ir 72³ straipsniais, gali būti skiriamos viena arba daugiau šių baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, turto konfiskavimas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, išplėstinis turto konfiskavimas.

1. Laisvės apribojimo bausmę teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais.

2. Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais.

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

4. Asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus.

1) lankytis tam tikrose vietose;

2) bendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis;

3) turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims tam tikrus daiktus.

1) tam tikru laiku būti namuose;

2) atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu;

3) pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, mokytis;

4) gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis sutinka;

5) neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip laisvės apribojimo laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

7. Teismas vietoj šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytų draudimų ar įpareigojimų asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu gali paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui.

8. Teismo nustatytų nuteistajam draudimų ir apribojimų skaičius nenustatomas, tačiau jie turi būti suderinami.

9. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

10. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal šio kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys.

1. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;

2) kaltės formą ir rūšį;

3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;

4) nusikalstamos veikos stadiją;

5) kaltininko asmenybę;

6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį;

7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes;

8) nusikalstama veika padarytą žalą.

BK 67 straipsnio 1 ir 3 dalys.

1. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.

3. Uždraudimas naudotis specialia teise, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, turto konfiskavimas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, išplėstinis turto konfiskavimas gali būti skiriami kartu su bausme.

BK 72² straipsnis.

Teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą.

Spręsdamas dėl D. K. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. D. K. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. D. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. D. K. yra neteistas (T. 1, b. l. 86), dirba (T. 1, b. l. 88), baustas administracinėmis nuobaudomis (T. 1, b. l. 90), taigi D. K. skirtina švelniausios rūšies bausmė, kuriai nereikalingas nuteistojo sutikimas- laisvės apribojimo bausmė, kurios terminas nustatytinas artimas šios bausmės vidurkiui ir už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą D. K. skirtina vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant D. K. būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymu.

D. K. nusikalstama veika pasireiškė smurtinio pobūdžio veiksmais prieš šeimos narę - kartu gyvenančią ir bendrai ūkį tvarkančią V. J., dėl ko teismas mano esant tikslinga D. K. skirti BK 72² straipsnyje įtvirtintą baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per aštuonis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. Civiliniai ieškiniai

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau- ir BPK) 106 straipsnio 2 dalis.

2. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

BPK 115 straipsnio 1 dalis.

1. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui.

Šio baudžiamojo proceso metu Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 15,26 eurų dydžio civilinį ieškinį dėl D. K. nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos (T. 1, b. l. 73-79), V. J. pareiškė 1 000 eurų dydžio civilinį ieškinį dėl D. K. nusikalstamais veiksmais jai padarytos neturtinės žalos, kurią sudaro jos patirtas fizinis skausmas ir neigiami dvasiniai išgyvenimai (T. 1, b. l. 152-169).

Vertindamas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį teismas pažymi, kad, kaip nurodyta priede prie civilinio ieškinio (T. 1, b. l. 75), V. J. konsultacija pas ortopedą-traumatologą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui kainavo 15,26 eurų. Teismas nustatė, jog sužalojimą V. J. sukėlė D. K., kuris pripažintinas kaltu, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui savo nusikalstamais veiksmais padarytos žalos D. K. baudžiamojo proceso metu neatlygino, dėl ko Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl prieš V. J. padarytos nusikalstamos veikos patirtos 15,26 eurų dydžio žalos tenkintinas visiškai ir iš D. K. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteistina 15,26 eurų.

Vertindamas V. J. civilinį ieškinį teismas pažymi, kad teismui nekilo abejonių, kad V. J. dėl D. K. nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą, taigi V. J. turi teisę į šios žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.283 straipsnio 1 dalis). Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas privalo atsižvelgti į minėto CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardytus tokio pobūdžio žalos apskaičiavimo kriterijus - į neturtinės žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinęs ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, aiškindami ir taikydami neturtinės žalos nustatymo kriterijus, teismai turi atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl sveikatos sužalojimo padarytos neturtinės žalos dydžių visiškai suvienodinti teismų praktikos šioje srityje iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis.

D. K. nusikalstamais veiksmais nežymiai sutrikdė V. J. sveikatą. Nusikaltimas padarytas tyčiniais veiksmais. Dėl D. K. įkandimo kurį laiką buvo patinęs V. J. kairysis dilbis, jame buvo susidariusios hematomos, dėl ko V. J. neabejotinai juto fizinį skausmą. Kita vertus, negalima nevertinti to, jog sužalojimas padarytas rankos vidinėje pusėje, ši vieta nėra matoma aplinkiniams asmenims, juo labiau nusikalstama veika padaryta žiemos metu, kuomet gali būti dėvimi drabužiai ilgomis rankovėmis. Teismas neturi duomenų apie tai, jog D. K. įkandimas turėjo įtakos V. J. gebėjimui dirbti ar sudarė kliūtis užsiimti kokia nors kita veikla. Suprantama, jog V. J. patyrė nepatogumų ir gėdą, kuomet turėjo kreiptis į policijos pareigūnus pagalbos, vykti į gydymo įstaigą ir policijos pareigūnams bei medikams pasakoti galimai žeminančias įvykio aplinkybes, dėl ko ji patyrė jos nurodytus dvasinius išgyvenimus, pažeminimo jausmą, kas neigiamai įtakojo jos asmeninio gyvenimo kokybę. Nustatant neturtinės žalos dydį reikšminga ir kaltinamojo turtinė padėtis. D. K. yra dirbantis, gaunantis stabilias pajamas. Pagal teismų praktiką priteisiamos neturtinės žalos sumos fizinio skausmo, tyčinio nežymaus sveikatos sutrikdymo atvejais svyruoja nuo 300 eurų iki 1 500 eurų (apeliacinės bylos Nr. 1A-203-337/2019, 1A-460-576/2019, 1A-515-654/2019, 1A-425-654/2019, 1A-517-468/2019, 1A-305-383/2019). Atsižvelgiant į tai, kad V. J. padaryti nežymūs sužalojimai yra rankos srityje, t. y. ne itin matomoje vietoje, įvykio liudininkų nebuvo, taip pat atsižvelgiant į tai, kad D. K. turtinė padėtis nėra sunki, neturtinės žalos dydis (teismų suformuotos praktikos panašiose bylose ribose), nustatomas artimas minimaliam ir iš D. K. V. J. naudai priteistina 500 eurų neturtinės žalos.

V. J. teismo posėdžio metu, be kita ko, prašė priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. už advokato padėjėjo paslaugas sumokėtą 363 eurų sumą, kurią sudaro atstovavimas, procesinio dokumento surašymas, patarimai bei kitos teisinės paslaugos. Teismo nuomone, atsižvelgus į D. K. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, faktinį ir teisinį bylos sudėtingumą ir apimtį, teisinės pagalbos teikimo trukmę, darytina išvada, kad V. J. už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokato padėjėjui atitinka proporcingumo kriterijus. Atsižvelgiant į išvardintas aplinkybes, kaltinamojo ir nukentėjusiosios turtinę padėtį, priteistiną civilinio ieškinio sumą, teisinės pagalbos būtinumo pagrindą ir apimtį procese, teismas sprendžia, kad V. J. prašomos priteisti išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti yra pagrįstos, dėl ko iš D. K. V. J. naudai priteistina 363 eurų proceso išlaidų, turėtų atstovo paslaugoms apmokėti.

VI. Procesinės prievartos priemonės

BPK 139 straipsnio 1 ir 3 dalys.

1. Paskirta kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Kardomąją priemonę panaikina arba pakeičia prokuroras nutarimu arba teismas nutartimi.

3. Kardomosios priemonės taip pat baigiamos taikyti: suėjus kardomosios priemonės skyrimo terminui, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui ar pradėjus bausmės vykdymą.

Ikiteisminio tyrimo metu D. K. skirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti (T. 1, b. l. 102), kuri paliktina galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus bausmės vykdymą - naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 straipsnio 6 dalimi, 48 straipsnio 9 ir 10 dalimis, 72² straipsniu, 74 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 115 straipsnio 1 dalimi, 139 straipsnio 3 dalimi, 297, 298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi, 302 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 303 straipsnio 1, 2 dalimis, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1, 5, 6 dalimis, 307 straipsnio 1, 6, 7 dalimis, 313 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Pripažinti D. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant D. K. visą bausmės laikotarpį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymu.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Skirti D. K. baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per aštuonis mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

D. K. skirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus bausmės vykdymą - panaikinti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš D. K. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteisti 15,26 eurų.

V. J. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš D. K. V. J. naudai priteisti 500 eurų neturtinės žalos ir 363 eurų proceso išlaidų.

Išaiškinti D. K., kad jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu, o asmuo, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.