- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-07
- Bylos Nr.
- 1A-305-383/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08925-2018-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- V. J.
- Nukentėjusysis
- M. B.
- Ieškovas
- M. B.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Daivos Jankauskienės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, bausmės vykdymo laikotarpiu įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymųsi.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² ir 73 straipsniais, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dalyvauti programose ir jas visiškai baigti bei 10 MGL (500 eurų) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant įmoką sumokėti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus bausmės vykdymą - panaikinti.
Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajai-civilinei ieškovei M. B. iš V. J. priteista 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. J. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2018 m. vasario 22 d. apie 12.25 val. sugyventinės M. B. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu panaudodamas jos atžvilgiu fizinį smurtą, miegamojo kambaryje, nukentėjusiajai sėdint ant stalo, vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajai į kairę ausį, nuo ko ji nukrito ant grindų bei susitrenkė pakaušį, po to parvertė ant lovos ir užgriuvęs viena ranka spaudė nukentėjusiajai kaklą, kol jai pradėjo trūkti oro, tuo sukeldamas M. B. fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio žando sumušimu, pakaušio sumušimu, odos nubrozdinimu kairės ausies landoje, išsivysčiusia kairės ausies otalgija (ausies skausmai).
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas dėl V. J. apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad byloje yra surinkta pakankamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti – jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Teismas nenustatė, kad apelianto duoti parodymai būtų nenuoseklūs ar būtų sakęs netiesą. Parodymuose išdėstytoms faktinėms įvykio aplinkybėms iki neva suduoto smūgio M. B. momento, pritarė ir pati nukentėjusioji. Ji patvirtino, kad apeliantas nenorėjo su ja skirtis, atvyko taikytis. Kad nebuvo agresyvus patvirtina ir liudytoja B. V. N.. M. B. patyrė kažkokius medicinos ekspertų nustatytus sužalojimus ne dėl jo panaudoto fizinio smurto. Atvykusių pagal iškvietimą patrulių tarnybinis pranešimas ir faktinis įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad jokių smurto žymių neužfiksuota. Į bylą pateikta socialinio tinklo ,,Facebook“ M. B. paskyroje nuotrauka, fotografuota įvykio dieną ir keletą dienų po įvykio pateikta informacija, kurioje aiškiai matyti, kad nukentėjusioji tą pačią dieną buvo puikios nuotaikos, gamino tortą ir kvietė draugus į svečius. Nukentėjusioji pripažino, kad visą tą laikotarpį prieš ir po įvykio aktyviai kasdien sportavo, nes ruošėsi fitneso varžyboms, GMP pagalbos ji atsisakė, niekas iš liudytojų jokių sužalojimų ant jos kūno nematė. Iš vietos apžiūros protokolo nustatyta, kad namuose tvarka, daiktai tvarkingai sudėti, lovos paklotos, sumušimų nenustatyta. Nukentėjusioji kreipėsi į medicinos įstaigą praėjus daugiau, nei dvejoms paroms po apelianto neva jai suduoto smūgio. Abi medicinos ekspertų išvados yra prieštaringos, kadangi vienoje nurodoma, jog sužalojimai yra kairio žando ir pakaušio sumušimas, o kitoje – dešinėje ausyje trijų ar daugiau trauminių poveikių pasekoje.
3.2. Skunde teigiama, jog byloje vienintelis įrodymas, patvirtinantis kaltę yra nukentėjusiosios paaiškinimai, kurie turėtų būti vertinami kritiškai ir sistemiškai su kitais byloje surinktais duomenimis, tačiau jiems suteikta pirmenybė prieš kitus byloje surinktus įrodymus. Nėra įvertintas M. B. parodymų nenuoseklumas su kitais byloje surinktais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas M. B. duotus parodymus vertino kaip nuoseklius ir atitinkančius byloje surinktai medžiagai. M. B. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad V. J., konflikto metu ne tik sudavė jai smūgį į kairę ausį, bet ir atėmė iš jos mobiliojo ryšio telefoną, tuo tarpu ji jau buvo prisiskambinusi pagalbos telefonu 112 ir ji neva girdėdama operatorės klausimą, bandė šaukti savo namų adresą, kad pagalba atvyktų. Šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu niekaip nebuvo tikrinamos, teismo posėdžio metu apie tokias aplinkybes jau nebuvo pasakojama, tačiau nukentėjusioji nuolat teigė, kad V. J. smaugė ją pargriovęs ant lovos tol, kol jai pradėjo trūkti oro. Ši aplinkybė taip pat niekaip neįrodyta, jokių kraujosruvų ant nukentėjusiosios kaklo nenustatė nei atvykę policijos pareigūnai, nei medicinos ekspertai.
3.3. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas pripažįsta nuosekliais M. B. parodymus apie tai, kad neva jai pakvietus savo vaiką P. G. įeiti, ant jos kūno matėsi sumušimo žymės, tuo tarpu pats P. G. to nepatvirtino, o anaiptol parodė, kad jokių sužalojimų ant M. B. kūno nematė. Toliau nukentėjusioji teigia, kad naktį ji antrą kartą važiavo į ligoninę, tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad dėl ausies skausmų nukentėjusioji į medikus kreipėsi 2017-02-25 dieną, t. y. praėjus trims dienoms nuo neva jai suduoto smūgio į kairiąją ausį. Be to, M. B. savo parodymuose detaliai pasakoja, kad ji nukrito ant dešiniojo šono, tuo tarpu sumušimas galvos srityje jai yra diagnozuotas pakaušyje. Teismo posėdžio metu M. B. jau pasakoja, kad ji neva bandė apsiginti mašinos raktais, šį faktą ji prisiminė praėjus beveik metams po įvykio.
3.4. Apelianto įsitikinimu, nė vienas iš apklaustų liudytojų neparodė, kad būtų matę kaip jis sudavė smūgį M. B.. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad liudytojas P. G. pabudo nuo mamos verksmo ir nuėjęs į mamos kambarį pamatė išbėgančią į vonią mamą, kuri prašė kviesti policiją. Ikiteisminio tyrimo metu P. G. nurodė, kad jokio triukšmo negirdėjo ir į mamos kambarį pasibeldė tik norėdamas paklausti, ar nereikia ko parnešti iš parduotuvės. Jis net nesuprato dėl ko reikia kviesti policiją, o apie tai, kad apeliantas smurtavo, jam vėliau pasakojo mama. Liudytoja B. V. S. yra nukentėjusios giminaitė, kuri gyvena tame pačiame name. Ji aiškiai nurodė, kad sužalojimų ant M. B. kūno nematė, nukentėjusiosios sūnus pasakė, kad iškvietė policiją, tačiau neminėjo, kad mama būtų mušama. Liudytoja teigė, kad girdėjo kažkokį garsų dunksėjimą taip lyg kristų kūnas, tačiau abejotina, jog garbaus amžiaus žmogus, gyvenantis kitame namo aukšte, galėtų įvardinti dunksėjimą sukėlusį objektą.
Žemesnės instancijos teismas
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. J. ir jo gynėja advokatė Edita M. Š. palaikė apeliacinį nuteistojo skundą, prašė jį tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusioji M. B. prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, tvirtinant, kad teismas įrodymus vertino neteisingai, dėl to nepagrįstai pripažino V. J. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.
7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad V. J. savo sugyventinei sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
8. Pažymėtina, kad būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.
9. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu ,,in dubio pro reo“ (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kuris yra įtvirtintas LR BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
10. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo negali būti pripažįstamas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.
11. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad V. J. kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismo nuosprendis, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu V. J. nusikalstama veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. J. kaltės.
12. BK 140 straipsnio 2 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam šeimos nariui ar giminaičiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).
13. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. neigia vartojęs smurtą nukentėjusiosios M. B. atžvilgiu ir nurodo, kad sužalojimai jai galėjo būti padaryti kitu būdu. Analogiškas aplinkybes apeliantas nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme. Ir nors nuteistasis nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę neigė, proceso metu skirtingai nurodydamas aplinkybes, tačiau jo versija paneigta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad V. J. teiginiai, kad jis tik bandė su nukentėjusiąja diskutuoti, apkabinti, o pastaroji jį stūmė, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir iš esmės prieštarauja byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtų įrodymų visumai.
14. Priešingai, negu skunde teigia nuteistasis, byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis V. J. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiajai sveikatą. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje apklausta nukentėjusioji M. B. patvirtino, jog nuteistasis jai trenkė, o ji krito nuo stalo ant galvos. Tada nuteistasis ją suėmė už gerklės, parvertė ant lovos ir pradėjo smaugti. Jai buvo padaryti kūno sužalojimai, teko gydytis (t. 2 b. l. 18-22). Nukentėjusiosios M. B. parodymus patvirtina liudytojo P. G. parodymai pirmosios instancijos teisme, kur apklausiamas parodė, jog kai atsikėlė, mama M. B. buvo apsiverkusi ir pasakė, kad jis iškviestų policiją, kadangi ją sumušė. Pabudo išgirdęs mamos riksmą. Mama buvo savo kambaryje, po to apsiverkusi ir išraudusi nuo ašarų, išbėgo į vonią. Vėliau mama pasakojo, kad apsipyko su nuteistuoju, o šis jai trenkė ir ji nukrito (t. 2 b. l. 18-22). Nuteistojo V. J. kaltę patvirtina ir liudytojos B. V. N. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, kur ji nurodė, jog girdėjo, kaip tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios kilo triukšmas, išsigando, kai išgirdo garsų dunksėjimą. Kieme sutiktas Patrikas paaiškino, kad jo mama apsiverkusi ir jis iškvietė policiją. Kitą dieną po įvykio bendravo su nukentėjusiąja, pastaroji skundėsi, kad skauda galvą (t. 2 b. l. 18-22). Tuo remiantis, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo kaltė skundžiamu nuosprendžiu grindžiama ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir liudytojų P. G., B. V. N. parodymais, rašytine bylos medžiaga. Nesutiktina su apelianto argumentu, jog nukentėjusiosios parodymams buvo suteikta pirmenybė prieš kitus įrodymus, kadangi nukentėjusiojo asmens parodymai baudžiamojoje byloje yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, o nuteistojo kaltę turi pagrįsti ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir įrodymų visuma.
15. Teismas, pripažindamas nuteistąjį V. J. kaltu, taip pat rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis. Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nurodyta, kad buvo apžiūrėta ir aprašyta įvykio vieta (t. 1 b. l. 7-8). 2018 m. vasario 22 d. tarnybinio pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo nurodyta, kad 2018-02-22 12.28 val. iš Kauno AVPK OVS budėtojo gavus pranešimą apie tai, jog (duomenys neskelbtini) mamos buvęs sugyventinis mušė rankomis per galvą, buvo nuvykta į įvykio vietą. Įvykio vietoje nustatyta, jog policiją kvietė nukentėjusiosios M. B. nepilnametis sūnus P. G.. Pati M. B. paaiškino, kad ją sumušė sugyventinis V. J. (t. 1 b. l. 19-22). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2018-02-23 specialisto išvadoje Nr. G633/2018(02) nurodyta, kad M. B. konstatuota kairio žando sumušimas, pakaušio sumušimas. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai galėjo būti padaryti dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku 2018 m. vasario 22 d. Sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiais, spiriant koja, ar kitu kietu panašias savybes turinčiu daiktu (t. 1 b. l. 39). Iš 2018-04-11 kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas, padaryta garso įrašo dokumentinė išklotinė (t. 1 b. l. 65-67). Papildomoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. pG1055/2018(02) nurodyta, kad M. B. konstatuota kairio žando sumušimas, pakaušio sumušimas, odos nubrozdinimas ausies landoje (med. dokumentuose yra prieštaravimai, vienur rašoma dešinėje ausyje, kitur kairėje ausyje), išsivysčiusi kairės ausies otalgija (ausies skausmai). Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai galėjo būti padaryti trijų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2018 m. vasario 22 d. Pakaušio srities sumušimas galėjo būti padarytas nugriuvus ir atsitrenkus į kietą buką daiktą (t. 1 b. l. 44-45). Apygardos teismo vertinimu, nuteistojo V. J. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad V. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
16. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl V. J. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Kolegijos vertinimu, nuteistojo kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų daugetas, sudaro nenuginčijamą pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį V. J. atžvilgiu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.
17. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog medicinos ekspertų išvados yra prieštaringos, kadangi vienoje nurodoma, jog sužalojimai yra kairio žando ir pakaušio sumušimas, o kitoje – dešinėje ausyje trijų ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Apeliacinės instancijos teismas šį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą ir pažymi, jog dvi specialisto išvadas šioje byloje pateikusi specialistė Z. M. specialisto išvadoje Nr. pG1055/2018 (02) pažymėjo, jog medicininiuose dokumentuose yra prieštaravimai, vienur rašoma dešinėje ausyje sužalojimai, o kitur – kairėje), tačiau tiek šioje, tiek ir kitoje specialisto išvadoje Nr. G633/2018 (02) nurodyta analogiška sužalojimo lokacija – kairio žando sumušimas, pakaušio sumušimas, o specialisto išvadoje Nr. pG1055/2018 (02) nurodyti ir papildomi sužalojimai – odos nubrozdinimas ausyje, išsivysčiusi kairės ausies otalgija. Tuo remiantis, apelianto nurodyti prieštaravimai yra užfiksuoti ne specialisto išvadose, o, kaip jose nurodė specialistė Z. M., jai papildomai pateiktuose medicininiuose dokumentuose. Ir nors, kaip teisingai pažymi apeliantas, kaklo srities sužalojimai nėra užfiksuoti specialisto išvadose, tačiau tai esminės reikšmės neturi, kadangi aplinkybę, jog nuteistasis smaugė nukentėjusiąją, pastaroji nuosekliai nurodė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, o be to, kaip aukščiau minėta, ši nusikalstama veika padaroma smurtaujant, kai nelieka žymių. Papildomai pažymėtina, kad ir kiti sužalojimai yra užfiksuoti byloje esančiose specialistės išvadose ir jų pakanka nuteistojo V. J. veiksmus vertinti kaip fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai M. B..
18. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų nematė, kaip jis sudavė smūgį nukentėjusiajai M. B., o liudytojas P. G. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jog girdėjo triukšmą. Be to, liudyta B. V. N. abejotina, kad galėjo įvardinti dunksėjimo objektą, kadangi yra garbaus amžiaus ir gyvena kitame namo aukšte. Apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, visų pirma, kad nors nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nematė paties fizinio smurto naudojimo fakto, tačiau jų parodymai laikytini netiesioginiais nuteistojo kaltės įrodymais. Pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, tačiau pažymi, jog netiesioginiais įrodymais asmens kaltė gali būti grindžiama tik tais atvejais, kai jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje yra sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Be to, kaip ir tiesioginiai įrodymai, taip pat ir netiesioginiai įrodymai turi būti patikimi, o jų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius netiesioginius įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog jie neginčytinai ir patikimai pagrindžia tarpinių faktų egzistavimą, paneigia kitas galimas versijas, tokį sprendimą aiškiai motyvavo. Jokio pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvadomis teisėjų kolegija nenustatė. Nors liudytojas P. G. ikiteisminio tyrimo metu ir nenurodė aplinkybės, jog pabudo nuo triukšmo kitame kambaryje, tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios patvirtino kitas svarbias aplinkybes, t. y. tai, kad matė savo motiną nukentėjusiąją M. B. apsiverkusią, ji prašė kviesti policiją ir vėliau paaiškino, kad jos atžvilgiu fizinį smurtą naudojo nuteistasis V. J.. Vertinant liudytojos B. V. N. parodymų patikimumą, pažymėtina, kad ši liudytoja nėra priešiškuose santykiuose su nuteistuoju, nenustatytas jos siekis jį apkalbėti, be to ji, apklausiama apylinkės teisme, nurodė, kad nuteistasis nebūdavo agresyvus, todėl jos parodymai vertintini kaip patikimi, neprieštaraujantys byloje esantiems įrodymams. Be to, ši liudytoja apylinkės teisme taip pat parodė, kad girdėjo kaip kilo triukšmas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios, išsigando, išgirdusi garsų dunksėjimą, buvo garsas, lyg kristų kūnas. Patvirtino, kad girdėjo vyro sakomų keiksmų, moteris kažką aiškino, o liudytojos miegamasis yra po jų miegamuoju, todėl logiška ir įtikima, kad ši liudytoja galėjo girdėti jos nurodytas aplinkybes.
19. Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atmesdamas šį apelianto prašymą, apygardos teismas pažymi, jog BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tuo atveju, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis, todėl išlaidos už advokato atstovavimą nuteistajam nepriteistinos.
20. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra pakankamai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.