- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-24
- Bylos Nr.
- 1A-425-654/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41292-2018-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Bielskė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Alenas Piesliakas
- Nuteistasis
- S. M.
- Civilinis ieškovas
- M. S.-K.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aušros Bielskės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl 2019 balandžio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtos bausmės laiką įskaitytas S. M. laikiname sulaikyme nuo 2018 m. rugpjūčio 26 d.,13.22 val. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., 11.02 val., išbūtas laikas.
Iš dalies patenkintas civilinės ieškovės M. S.-K. civilinis ieškinys ir iš S. M. jai priteista 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktas galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę – panaikintas. Kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikintas nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
S. M. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. S. M. nuteistas už tai, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas prieš savo šeimos narį, nežymiai jį sužalojo, o būtent: jis, 2018 m. rugpjūčio 26 d., apie 12.10 val., gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilusio konflikto su sugyventine M. S.-K. metu, sudavė vieną smūgį ranka sugyventinei M. S.-K. į lūpą, įkando M. S.-K. į kairės pusės peties sritį, savo chalato diržu surišo nukentėjusiajai rankas už nugaros, jėga nutempė ją nuo lovos ant žemės, dėl ko nukentėjusioji į lovos kraštą susimušė savo dešinę koją, po to galva sudavė ne mažiau trijų kartų nukentėjusiajai per jos viršugalvį, tokiu būdu nukentėjusiajai M. S.-K. padarydamas muštinę žaizdą su aplinkine kraujosruva apatinėje lūpoje, žiedo formos poodinę kraujosruvą kairiame petyje, kraujosruvas dešiniame žaste, juosmenyje ir dešinėje šlaunyje, odos įbrėžimą dešinėje šlaunyje, tai yra padarė sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu nežymiai sutrikdė savo šeimos nario – sugyventinės M. S.-K., sveikatą. Šiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
1.1. S. M. buvo kaltinamas tuo, kad lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ir kitaip atimdamas galimybę priešintis, o būtent: jis, 2018 m. rugpjūčio 26 d., apie 12.00 val., gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. stumdydamas ir tampydamas savo sugyventinę M. S.–K. už rūbų, tokiu būdu ją įbaugindamas, bei psichologinį smurtą, t. y. savo agresyviu elgesiu leido nukentėjusiajai suprasti, jog nevykdant jo nurodymų, jis gali pastarąją sužaloti, tokiu būdu priversdamas M. S.-K. pačią nusirengti, pastumdamas ir pargriaudamas šią ant lovos, prispaudė nukentėjusiąją savo kūno svoriu prie lovos, taip atimdamas M. S.–K. galimybę priešintis, ir du kartus, neištraukdamas savo lytinio organo iš nukentėjusiosios M. S.-K. lytinio organo, lytiškai santykiavo natūraliu būdu prieš nukentėjusiosios valią, ir tokiu būdu M. S.-K. išžagino. Dėl šių veiksmų S. M. buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo 2019 m. balandžio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį dalyje, kurioje S. M. išteisintas, nes nepadaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje, panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo S. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 3 metus laisvės atėmimo. S. M. dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo paskirtą 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bendrinti bausmių apėmimo būdu ir S. M. už padarytas nusikalstamas veikas skirti galutinę subendrintą 3 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Taip pat prašo civilinės ieškovės M. S.-K. civilinį ieškinį tenkinti ir iš S. M. priteisti jai 4000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.
2.1. Skunde prokuroras nurodė, kad išteisindamas S. M. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jokių liudytojų, mačiusių įvykį ar girdėjusių jo eigą, byloje nėra. Iš specialisto išvados matyti, jog M. S.-K. lytinių organų srityje kokių nors pakitimų ar sužalojimų nebuvo nustatyta. Iš nukentėjusios parodymų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad įvykio dieną prieš lytinį santykiavimą S. M. nukentėjusiosios nemušė, be to ir anksčiau niekada nebuvo vartojęs prieš ją smurto ar fizinės prievartos. Nukentėjusioji, jos teigimu, pati nusirengė visus rūbus, nes išsigando agresyvaus S. M. žiūrėjimo ir pakluso jo nurodymui nusirengti. Teismo nuomone, toks nukentėjusiosios elgesys, ypač įvertinant ją ir S. M. siejusių ryšių pobūdį, aplinkybę, kad jis buvo neblaivus ir, kaip pati nukentėjusioji teisme nurodė, galėjo ir nesuprasti jos atsisakymo lytiškai santykiauti, neleidžia vienareikšmiškai spręsti, jog nukentėjusioji M. S.-K. aiškiai išreiškė savo nesutikimą lytiškai santykiauti, o kaltinamasis šį jos nesutikimą suvokė. Atsižvelgęs į šiuos argumentus ir byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių kategoriškai teigti, kad kaltinamasis suvokė, jog nukentėjusioji nesutinka su juo lytiškai santykiauti ir jis santykiavo su ja prieš jos valią. Prokuroro nuomone, priėmęs tokį sprendimą teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, kurie sukliudė teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.
2.2. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodė, kad esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-441-677/2016). Prokuroras prieštarauja teismo padarytai išvadai, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių kategoriškai teigti, kad kaltinamasis S. M. suvokė, jog nukentėjusioji M. S.-K. nesutinka su juo lytiškai santykiauti ir jis santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią. Prokuroro nuomone, šią išvadą teismas priėmė iš esmės remdamasis keliais pasirinktais nukentėjusiosios parodymų fragmentais, neanalizuodamas jų visumos.
2.3. Prokuroras skunde nurodė, kad teismas įvertino nukentėjusioji parodymus, kad draugaujant su S. M. buvo tokių situacijų, jog jiems susipykus ji nenorėdavo lytinių santykių, tačiau jai atsileidus lytiniai santykiai įvykdavo. Prokuroro vertinimu, tokie atvejai nėra tapatūs šioje byloje nagrinėjamam atvejui ir neturėtų būti lyginami. M. S.-K. niekada nesakė, kad anksčiau buvo tokių atvejų, jog S. M. su ja lytiškai santykiautų prieš jos valią, jai atsakius tai daryti. Ankstesnių santykių tarp nukentėjusiosios M. S.-K. ir kaltinamojo S. M. pobūdis nereiškia, kad konkretus lytinis aktas buvo abipusės valios išraiška ar kad kaltinamasis buvo nepajėgus suvokti nukentėjusiosios išreikšto nesutikimo su juo lytiškai santykiauti. Buvimas pora, sugyventiniais ir pan. nėra aplinkybė, šalinanti baudžiamąją atsakomybę už prievartinius lytinius santykius ar lytinės aistros tenkinimą.
2.4. Sprendžiant dėl S. M. kaltės padarius BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, esminės reikšmės neturi tai, jog nukentėjusioji pati nusirengė drabužius. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. S.-K. nusirengė ne savo iniciatyva, o tik po to, kai S. M. agresyviai pradėjo ją tampyti už rūbų ir liepė nusirengti, ir tai padarė bijodama, kad jei to nepadarys, S. M. prieš ją panaudos fizinį smurtą.
2.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai suabsoliutino nukentėjusiosios teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad S. M. galėjo jos atsisakymo lytiškai santykiauti nesuprasti dėl savo apsvaigimo nuo alkoholinių gėrimų. Nukentėjusioji neturi specialių žinių, todėl nėra kompetentinga įvertinti apsvaigusio nuo alkoholio asmens suvokimo. Nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio turėtų būti vertinamas ne kaip aplinkybė, galėjusi jam sutrukdyti suvokti nukentėjusiosios išreikštą nesutikimą lytiškai santykiauti, o kaip aplinkybė, nulėmusi BK 149 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą.
2.6. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji M. S.-K. nuosekliai viso proceso metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu tvirtino, jog lytiškai santykiauti su S. M. nenorėjo, lytiniai santykiai vyko prieš jos valią. Iš nukentėjusiosios parodymų aišku, kad prieš nusikalstamos veikos padarymą tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo vyko pokalbis apie lytinį santykiavimą, kurio metu M. S.-K. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog ji nenori turėti lytinių santykių su S. M., o pastarasis, atsakydamas, kad jam tai nesvarbu, turėjo suprasti ir suprato, jog nukentėjusioji lytinių santykių nenori, tačiau nepaisydamas jos išreikštos valios prievartiniu būdu patenkino savo lytinę aistrą. Išvadą apie tai, kad lytiniai santykiai vyko prieš nukentėjusiosios M. S.-K. valią patvirtina ir jos pačios elgesys po patirtų smurtinių veiksmų. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio iškvietė policijos pareigūnus. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai V. V. ir J. G. parodė, kad jiems atvažiavus į įvykio vietą nukentėjusiosios M. S.-K. rankos buvo surištos chalato diržu. Nukentėjusioji paaiškino, kad S. M. su ją lytiškai santykiavo jai nesutikus. Buvo akivaizdžiai matyti, kad mergina buvo labai susijaudinusi, pasakodama apie įvykį kūkčiojo, buvo išsigandusi, nuolatos verkė, buvo apimta šoko. Telefoninio skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą stenogramoje užfiksuota, jog pokalbio pradžioje girdisi moters verksmas ir riksmas: „Nelįsk, nelįsk, nelįsk“. Girdisi, kad moteris verkia ir paniškai šaukia.
2.7. Netikėti M. S.-K. parodymais nėra jokio pagrindo, byloje nenustatyta, jog nukentėjusioji būtų suinteresuota apkalbėti S. M. ar kitokiu būdu jam pakenkti. Prokuroro vertinimu, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad S. M., M. S.-K. žodžiu aiškiai išreiškus nesutikimą su juo lytiškai santykiauti, to nepaisė ir atliko su nukentėjusiąja lytinį aktą prieš jos valią. Prokuroro vertinimu, nukentėjusiosios atžvilgiu iš karto po lytinio santykiavimo kaltinamojo atlikti smurtinio pobūdžio veiksmai, jos sužalojimas bei nukentėjusiosios laisvės apribojimas, surišant ją diržu, tik patvirtina, prievartinį šių santykių pobūdį.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pagrindinis pirmosios instancijos teismo argumentas išteisinant S. M. dėl kaltinimo išžaginus buvo tas, kad teismas nenustatė, jog nukentėjusioji aiškiai išreiškė savo nesutikimą lytiškai santykiauti, o kaltinamasis jos nesutikimą suvokė ir santykiavo prieš nukentėjusiosios valią.
6. Savo skunde grįsdamas pirmosios instancijos teismo klaidas taikant BPK 20 straipsnio nuostatas ir priimant išteisinamąjį nuosprendį bei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo galimybę, prokuroras daro išvadas tik remdamasis nukentėjusiosios parodymais, kurie, kaip nurodyta skunde, viso proceso metu buvo nuoseklūs. Kolegija susipažino su viso proceso metu nukentėjusiosios duotais parodymais, juos sulygino ir sutinka su prokuroro argumentu, kad jie buvo nuoseklūs. Tačiau prokuroras visiškai ignoruoja nuteistojo parodymus, kurie viso proceso metu taip pat buvo nuoseklūs. Savo skunde prokuroras nenurodė jokių motyvų, kodėl nereikėtų vadovautis nuosekliais nuteistojo parodymais. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojų, mačiusių ar girdėjusių apie įvykį nėra ir tokio motyvo reikšmė yra ta, kad šioje byloje vertiname nuoseklius ir patikimus nukentėjusiosios parodymus ir nuoseklius bei patikimus nuteistojo parodymus, o kitų įrodymų, patvirtinančių kurią nors versiją ir paneigiančių kitą, byloje nėra. Abiejų versijos skiriasi, tačiau teismas negali pasakyti, kad kuri nors viena versija yra įrodyta ar bent jau patikimesnė nei kita. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą pavadinęs selektyviu, nepagrįstai akcentavusiu tuos bylos įrodymus ir aspektus, kurie palankūs nuteistajam, prokuroras pats skunde selektyviai akcentuoja tuos įrodymus ir aspektus, kurie palankūs jo pareikštam kaltinimui pagrįsti. Pretenduojant į objektyvumą, siekiant teisingo ir pagrįsto sprendimo, prokurorui reikėtų pateikti išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių savo vertinimą, tačiau kai kitų įrodymų nėra, bandoma iškelti savo versiją pagrindžiančius įrodymus. Kitą vertus tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios versijoms esant pakankamai įtikinamoms ir nesant kitų įrodymų, pirmosios instancijos teismas vadovavosi tokiose situacijose taikomu in dubio pro reo principu ir dėl kitų įrodymų nebuvimo negalėdamas pašalinti neaiškumų visas abejones aiškino nuteistojo naudai, kas vedė teismą prie sprendimo išteisinti S. M. dėl kaltinimų išžaginus nukentėjusiąją.
7. Kaltinimas išžaginus remiasi tik nukentėjusiosios versija, kad apie nenorą turėti lytinių santykių ji pasakė nuteistajam, į ką S. M. atsakė, kad jis nori santykiauti ir jam nesvarbu, kad ji nesutinka. Papildomai apklausta nukentėjusioji paaiškino, kad apie nenorą lytiškai santykiauti ji pasakė nuteistajam ir tai kartojo nusirengdama, o nuteistasis atsakė, kad jam tai nesvarbu, ji visada nenori, o jis nori. S. M. paaiškino, kad lytiniai santykiai su nukentėjusiąja buvo ryte dar prieš jai išvykstant į parduotuvę ir vyko abiejų sutikimu, o nukentėjusiajai grįžus iš parduotuvės tarp jų lytinių santykių nebuvo.
8. Vertinant prokuroro kitaip vertinamus pirmosios instancijos teismo motyvus kolegija sutinka, kad ne visi jie šioje situacijoje yra teisiškai reikšmingi ir veda prie padarytos išvados.
8.1. Kaip motyvas pirmosios instancijos teismo pateikta situacija, kad nukentėjusioji anksčiau buvo susipykusi su nuteistuoju ir ji nenorėdavo lytinių santykių, tačiau jiems susitaikius lytiniai santykiai įvykdavo, nėra tapati nagrinėjamai situacijai. Šioje byloje nukentėjusioji su nuteistuoju konfliktavo, jie nebuvo susitaikę po konflikto, nukentėjusioji paaiškino pasakiusi nuteistajam, kad lytinių santykių ji nenori, todėl tokia situacija yra skirtinga ir ja remiantis negalima daryti išvadų šioje byloje.
8.2. Kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo motyvu dėl girtumo įtakos nuteistajam nesuprantant nukentėjusiosios atsisakymo su juo santykiauti. Tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis paaiškino, kad dieną prieš įvykį S. M. vartojo alkoholį, o įvykio dieną nukentėjusioji buvo nupirkusi brendžio, įvykis įvyko jai tik ką grįžus iš parduotuvės ir nuteistasis buvo pasidaręs alkoholinį kokteilį. 2018 m. rugpjūčio 26 d., 16:21 val., jam buvo nustatytas 1,12 promilių girtumas, o įvykio metu, apie 12 val., girtumas buvo didesnis, tačiau jokių įrodymų, kad girtumas trukdytų nuteistajam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismo išvada remiasi tik nukentėjusiosios spėjimu. Be to, BK 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Ši nuostata reiškia, jog savanoriškas fiziologinis asmens apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų nusikaltimo padarymo metu nėra aplinkybė, pašalinanti asmens pakaltinamumą ir kaltę. Ši nuostata reiškia, jog fiziologinis girtumas nepašalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės už apsvaigimo būsenoje padarytą veiką, nepriklausomai nuo girtumo laipsnio. Baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju grindžiama tuo, kad asmuo, suprasdamas, jog dėl alkoholio vartojimo gali stipriai apgirsti, prarasti kontrolę savo veiksmams ir dėl to padaryti nusikalstamą veiką, savo noru vartoja alkoholinius gėrimus ir priveda save prie tokios būsenos, kai jo psichika ima iškreiptai atspindėti tai, kas vyksta aplink, ir jis praranda savo veiksmų kontrolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-538/2001; 2K-666/2003).
9. Kolegijos nuomone, nei pirmosios instancijos teismas, nei prokuroras apeliaciniame skunde nepateikė motyvų apie kitą šioje byloje teisingam ir pagrįstam sprendimui priimti reikšmingą požymį – nusikaltimo padarymo būdą – kuris turėtų būti naudojamas nukentėjusiosios valiai palaužti jai atsisakius lytiškai santykiauti. BK 149 straipsnio sudėtis numato, kad išžaginimo atveju nukentėjusiajam asmeniui nesutinkant lytiškai santykiauti, lytinis santykiavimas turi įvykti palaužiant jo valią fiziniu smurtu, grasinimu tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis. Kaltinime prokuroras suformulavo, kad nukentėjusiosios valia buvo palaužta panaudojus fizinį smurtą – S. M. stumdant ir tampant M. S. – K. už rūbų taip ją įbauginus ir panaudojus psichinį smurtą – savo agresyviu elgesiu S. M. leidžiant nukentėjusiajai suprasti, jog nevykdant jo nurodymų jis gali pastarąją sužaloti. Kaltinime taip pat nurodyta, kad S. M., pastumdamas ir pargriaudamas M. S. – K. ant lovos, prispaudė ją savo kūno svoriu prie lovos, taip atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis.
9.1. Apklaustas teisme nuteistasis S. M. paneigė naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Jis paaiškino, kad nukentėjusioji buvo paėmusi lygintuvą ir juo užsimojo, o jis besigindamas norėjo atimti lygintuvą. Visi kiti fiziniai veiksmai įvyko po lytinio akto, dėl to jis yra pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusioji rankomis draskėsi, rėkė, nutraukė užuolaidas, mėtė daiktus, o jis gynėsi, bandė rankomis ją apraminti, ją apkabino. Į lūpą trinktelėjo nukentėjusiąją apkabindamas. Apklausta teisme nukentėjusioji paaiškino, kad į kambarį atėjęs nuteistasis pradėjo ją stumdyti, ji čiupo lygintuvą, bet nuteistasis suėmė ją už rankos ir ji jam lygintuvą atidavė. 2018 m. rugsėjo 3 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu M. S. – K. paaiškino, kad S. M. pradėjo ją tampyti rankomis suėmęs už rūbų, liepė nusirengti. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. rugpjūčio 26 d. nukentėjusioji paaiškino, kad S. M. mėgino ją paliesti stumdydamas ir tampydamas už rūbų.
9.1.1. Teismų praktikoje aiškinant BK 149 straipsnio požymius nurodyta, kad lytinis santykiavimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusio asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotikų, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas.
9.1.2. Palyginus kaltinime nurodytus nuteistojo fizinio smurto veiksmus – M. S. – K. stumdymą ir tampymą už rūbų – su teismų praktikoje aiškinant fizinio smurto sampratą pateikiamais atvejais matyti, kad nukentėjusiosios nurodyti prieš ją atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip fizinis smurtas. Nukentėjusiosios parodymai, kad nuteistojo stumdoma ji paėmė lygintuvą (galima suprasti, kad lyg ir besigindama), tačiau nuteistajam suėmus ją už rankos jį atidavė, rodo, kad abu asmenys konfliktavo, nukentėjusioji buvo pasiruošusi imtis fizinių veiksmų siekdama apsiginti. Nuteistojo agresyvus priėjimas prie nukentėjusiosios galėjo būti susijęs su šiais nukentėjusiosios veiksmais arba bendra reakcija į abipusį barnį, o nukentėjusioji galėjo jį ne taip suprasti. Neaiškus ir pats prokuroro suformuluotas kaltinimas. Aprašant fizinio smurto turinį sudarančius veiksmus kaltinamajame akte nurodyta, kad S. M. stumdė ir tampė M. S. – K. už rūbų, tokiu būdu ją įbaugindamas, taip lyg ir sakant, kad stumdymo ir tampymo tikslas buvo nukentėjusiąją įbauginti. Tačiau bauginimas yra psichinio smurto tikslas ir jo nėra fizinio smurto apibrėžime.
9.1.3. Kitą vertus fizinio smurto apibrėžime yra tokie veiksmai kaip nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, kurie kaltinamajame akte yra nurodyti kaip nuteistojo atlikti prieš nukentėjusiąją, tačiau vertinami ne kaip fizinis smurtas, o kaip kitoks atėmimas galimybės nukentėjusiam asmeniui priešintis. Net vertinant šiuos veiksmus kaip fizinį smurtą kolegija daro išvadą, kad jais nebuvo palaužta nukentėjusiosios valia, nebuvo įveiktas nei esamas, nei galimas nukentėjusios pasipriešinimas. Šie veiksmai buvo atlikti jau tada, kai nukentėjusioji buvo nusirengusi, buvo lovoje ir nuteistasis atlikinėjo lytinį aktą.
9.2. Apklaustas teisme nuteistasis nenurodė jokių psichinį smurtą patvirtinančių veiksmų. Apklausta teisme nukentėjusioji paaiškino, kad po to, kai ji atidavė nuteistajam lygintuvą, jis pradėjo ją įžeidinėti, ji išsigando. Nuteistasis buvo labai agresyvus, tai matėsi iš jo priėjimo, jis atsekė paskui nukentėjusiąją ir agresyviai į ją žiūrėdamas liepė nusirengti. Nukentėjusioji nusirengė, nes buvo labai išsigandusi, baimės atveju ji paklūsta. Praeityje nuteistasis prieš ją smurto nenaudojo, tai jai teko patirti ankstesniuose santykiuose. 2018 m. rugpjūčio 26 d. apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji paaiškino, kad priėjęs prie jos S. M. žiūrėjo į ją agresyviu žvilgsniu. Jai pasakius, kad ji lytinių santykių nenori, S. M. pasakė, kad jis lytiškai santykiauti nori ir jam nesvarbu, jog ji nesutinka santykiauti. Bijodama, kad S. M. gali panaudoti fizinį smurtą arba suplėšyti jos rūbus, ji pati nusirengė. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. rugsėjo 3 d. M. S. – K. paaiškino, kad bijojo dėl fizinio smurto, kadangi prieš 2-3 savaites barnio metu S. M. tapo agresyvus, paėmęs kėdę daužė ją į grindis kol ji sulūžo (nors kitų apklausų metu to nenurodė). Todėl ji išsigando agresijos ir pati nusirengė.
9.2.1. Teismų praktikoje aiškinant psichinio smurto požymio turinį paaiškinta, kad lytinis santykiavimas grasinant panaudoti fizinį smurtą (psichinis smurtas) yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kurie yra grasinamojo pobūdžio nukentėjusiojo asmens atžvilgiu. Grasinimai panaudoti fizinį smurtą gali būti išreiškiami žodžiais (pavyzdžiui, teigiant, kad jei nukentėjusysis asmuo nesutiks lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su kaltininku, prieš jį bus panaudotas fizinis smurtas) arba kitokio pobūdžio veiksmais (pavyzdžiui, į nukentėjusįjį nukreipiamas peilis, šautuvas ar kitas daiktas, kuriuo galima sužaloti kūną). Šis išžaginimo ar seksualinio prievartavimo požymis apima tik grasinimą panaudoti fizinį smurtą.
9.2.2. Kaltinamajame akte psichinis smurtas aprašytas kaip S. M. agresyvus elgesys, leidžiantis nukentėjusiajai suprasti, jog nevykdant jo nurodymų jis gali pastarąją sužaloti. Iš nukentėjusiosios parodymų teisme matyti, kad psichiniu smurtu ji laikė S. M. agresyvų priėjimą prie jos ir liepimą nusirengti agresyviai žiūrint. Iš nukentėjusiosios parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad kaip psichinį smurtą ji galimai vertina bijojimą, kad S. M. gali panaudoti fizinį smurtą arba suplėšyti jos rūbus, arba tokią išvadą padarė dėl nuteistojo veiksmų prieš 2-3 savaites, kai jis barnio metu tapo agresyvus, paėmęs kėdę daužė ją į grindis kol ji sulūžo. Tačiau nukentėjusioji savo parodymuose sako, kad su S. M. ji gyveno nuo 2017 m. gruodžio mėnesio, S. M. gerdavo kas antrą ar kas trečią savaitgalį, kai išgerdavo būdavo pavydus, tačiau niekada prieš ją smurto nenaudojo. Tokie jos parodymai rodo, kad ji pakankamai gerai pažinojo S. M., kartu su juo gyveno, turėjo lytinių santykių, žinojo, kad jis nesmurtauja net ir vartojęs alkoholio, todėl nėra aišku, kodėl šiuo atveju ji pagalvojo, kad net ir neblaivus niekada prieš ją smurto nenaudojęs S. M. gali panaudoti prieš ją fizinį smurtą ir ją sužaloti. Kolegijos nuomone, tik priėjimas, kaip įvertino pati nukentėjusioji, agresyviai, nereiškia psichinės prievartos. Labai lengva suklysti vertinant tokius veiksmus. Byloje esantys įrodymai rodo, kad pačios nukentėjusiosios valia lytiškai nesantykiauti ir pasipriešinimas buvo labai pasyvūs. Neteisingam nuteistojo veiksmų įvertinimui galimai įtakos turėjo pačios nukentėjusiosios patirtis dėl smurto ankstesniuose santykiuose, taip pat jos paklusimas baimės akivaizdoje, tačiau tai nenusiję su nuteistojo veiksmais ir tikslais. Kolegijos nuomone, nuteistajam ir nukentėjusiajai gyvenant kartu, gerai vienas kitą pažįstant ir turint lytinių santykių, išžaginimui konstatuoti neužtenka vien nukentėjusiosios pasakymo, kad ji lytinių santykių nenori ir nuteistojo pasakymo, kad jam tai nesvarbu, nes jis lytinių santykių nori.
9.2.3. Svarbu ir tai, kad nustatant asmens veiksmų atitikimą nusikaltimo sudėčiai reikia įvertinti kaltininko, o ne nukentėjusiojo, kaltės turinį. Šiuo atveju apylinkės teismas nustatė, kad nukentėjusioji pati nusirengė, nors, kaip skunde teigia prokuroras, po nuteistojo panaudoto fizinio ir psichinio smurto. Tačiau kolegijai nepakanka įrodymų padaryti išvadai, kad nuteistasis suprato, kad stumdamas ir tampydamas, ar agresyviai priėjęs prie nukentėjusiosios norėjo palaužti nukentėjusiosios valią priešintis ir nukentėjusiosios valią nesantykiauti su juo palaužė stumimu ar tempimu, ar agresyviu priėjimu prie jos.
10. Visi šie motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisingas, o Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas nepagrįstas.
11. Lietuvos Respublikos prokurorų etikos kodekso 7.5 punkte yra nurodyta, kad prokuroras visokeriopai remia teismų autoritetą ir teismo proceso orumą, griežtai laikosi teismo proceso tvarkos, gerbia teisėjų nepriklausomumą ir nešališkumą, vengia frazių ir užuominų, kurios galėtų įžeisti teismą ar gynybą, kitus teismo proceso dalyvius. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodė, kad apylinkės teismas „nesilaikė reikalavimo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos aplinkybes bei neįvertino įrodymų visumos, byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstai akcentuodamas tuos bylos duomenis ir aspektus, kurie palankūs kaltinamajam, nelygino įrodymų tarpusavyje bei nesusiejo jų į vientisą grandinę“. Tokie skunde esantys pirmosios instancijos teisme sprendimą priėmusiam teismui skirti žodžiai menkina teismo autoritetą ir orumą. Perskaičius juos susidaro įspūdis, kad teisėjas buvo visiškai nekvalifikuotas ir neprofesionalus, nežino įstatymų, jų taikymo praktikos, vykdydamas teisingumą nebuvo objektyvus ir nešališkas, o bet kokiu būdu norėjo priimti išteisinamąjį sprendimą. Taip negerbiamas teismo nepriklausomumas ir nešališkumas. Prokuroro apeliacinis skundas yra dokumentas baudžiamojoje byloje, su kuria gali susipažinti kiti proceso dalyviai, tarp jų ir teisinio išsilavinimo neturintys žmonės, kurie perskaitę tokius prokuroro žodžius gali nepasitikėti teismu, jiems gali kilti nepagrįstų abejonių teismo priimtu sprendimu. Skunde rašant tokius įžeidžiančius žodžius prokuroro teikiami argumentai neįgyja didesnio svorio. Jie neturi jokios reikšmės teisinėje diskusijoje ir skundą galima parašyti iš viso nevartojant tokių išsireiškimų. Jeigu teismas padarė klaidų ar prokuroras nesutinka su teismo išvadomis, jis turi išdėstyti aiškius nesutikimo argumentus ir tik jie turi reikšmę. Tuo labiau, kad šioje byloje prokuroro apeliacinį skundą išnagrinėjusi kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo teisingas, o prokuroro skunde nurodyti argumentai nėra teisingi. Prokuroras nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, tačiau kolegija mano, kad prokuroras pats taip pasielgė. Rašydami skundus prokurorai turi vengti teismą žeminančių išsireiškimų ir dėstyti teisinius argumentus.
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.