Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dainos Vaidachavičienės, Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK ) 140 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė - laisvės apribojimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 2 ir 5 p. P. M. įpareigotas per šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiajam G. J. 2000 Eur turtinę žalą ir per aštuonis mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš P. M. G. J. naudai priteista 2 000 Eur turtinei žalai ir 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. M. nuteistas už tai, kad jis 2018-04-01, apie 23 val. 10 min., (duomenys neskelbtini), prie restorano-viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ pastato kumščiu vieną kartą sudavė G. J. į veidą, tokiu būdu padarydamas pastarajam 12 ir 23 dantų pilną panirimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė ir nukentėjusysis – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistasis P. M. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., mano, kad jis nesukėlė nukentėjusiajam pasekmių už, kurias jis pagal pirmos instancijos teismo nuosprendį turi atsakyti. Taip pat skundu keliami klausimai susiję su nuteistajam priteisto civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio, bei bausmės individualizavimo klausimas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Dėl įrodymų vertinimo ir P. M. kaltės pagal BK 140 str. 1 d.

BK 140 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 str. 1 d. numatytas nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Taigi, net jei asmens veiksmai formaliai atitinka objektyviuosius BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius (mušant ar kitaip smurtaujant asmeniu sukeliamas fizinis skausmas ar nežymiai sutrikdoma sveikata), asmens veiksmuose nesant tyčios elemento baudžiamoji atsakomybė pagal aptariamą BK straipsnį negalima. Skundžiamame Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. birželio 14 d. nuosprendyje padaryta išvada, kad analizuojamoje situacijoje P. M. veiksmuose nustatytas subjektyvusis BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymis – tyčia. Nesutikti su tokia išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas P. M. kaltu dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai taikė BPK 20 str. įtvirtintas duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Teismas, įvertinęs iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją, padarė pagrįstą ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad nežymus sveikatos sutrikdymas ir kilę padariniai nukentėjusiajam padaryti tyčiniais P. M. veiksmais, už kuriuos kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. M. neginčija nukentėjusiajam suduoto smūgio fakto, tačiau nesutinka su kilusiomis pasekmėmis, t. y. ginčija, kad nuo jo suduoto smūgio G. J. galėjo pradėti judėti dantys, kuriuos vėliau teko ištraukti. Skunde akcentuojama aplinkybė, kad nukentėjusiajam buvo diagnozuotas periodontitas, kas būtent ir buvo priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su tokiu nuteistojo byloje esančių aplinkybių vertinimu. Iš byloje esančių nukentėjusiojo G. J. medicininių išrašų bei liudytojų, tarp jų ir odontologų, gydžiusių G. J. dantis, parodymų matyti, jog nukentėjusiojo dantys iš tiesų nebuvo idealios būklės: nukentėjusysis neturėjo priekinių dantų, vietoje jų buvo plokštelė, kurią prilaikė šoniniai dantys, nukentėjusiajam buvo diagnozuotas periodontitas (3 t. 37, 38 b. l.). Tačiau kartu liudytoja odontologė R. O. I., po įvykio apžiūrėjusi G. J. dantis, nurodė, kad šoniniai dantys, ant kurių laikėsi ir nuo P. M. suduoto smūgio lūžusi plokštelė, buvo paslankūs ir juos patarė rauti, kadangi buvo diagnozuotas visiškas dantų panirimas (3 t. 37 b. l.). Analogiškai nurodė ir liudytoja odontologė A. Š., į kurią G. J. kreipėsi po aptariamo įvykio, kad ji bent laikinai sutvarkytų nuo P. M. smūgio lūžusią dantų plokštelę. Liudytoja patvirtino, kad smūgis labai pakenkė dantims, o nukentėjusiojo dantų padėtis buvo sunki (3 t. 39 b. l.). Apklausta ekspertė V. B. pažymėjo, kad periodontitas yra lėtinė liga ir nebūna taip, kad sergant ja staiga pradėtų judėti dantys taip, kad jie vos laikytųsi (3 t. 71 b. l.) Taigi, nepaisant aplinkybės, kad G. J. buvo diagnozuotas periodontitas, esminė nukentėjusiojo dantų išnirimo priežastis buvo ne diagnozuotos ligos eiga, o P. M. suduotas smūgis.

Skunde nurodoma, kad į medikus po aptariamo įvykio nukentėjusysis kreipėsi tik 2018-04-13, t. y. praėjus 12 dienų po įvykio. Tikinama, kad per šį laiką galėjo būti, atsirasti ar nutikti ir kitų veiksnių, įtakojusių G. J. dantų išnirimą. Aukštesnės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą. Visų pirma - byloje nėra jokių kitų duomenų, o jų nepateikta ir apeliaciniame skunde, galėjusių įtakoti G. J. dantų išnirimą. Be to, nepaisant nurodomos aplinkybės, kad į VšĮ Ignalinos rajono polikliniką nukentėjusysis kreipėsi 2018-04-13, tačiau, kaip jau minėta, į odontologę A. Š. jis kreipėsi netrukus po įvykio ir būtent tuomet buvo nustatytas dantų išnirimas.

Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje surinktus duomenis, juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų bei teisingai pagal BK 140 str. 1 d. kvalifikavo nuteistojo P. M. veiką.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

BPK 109 str. numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 str. 1 d.). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Turtinės žalos samprata suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje ir apima: a) nusikalstama veika padarytą tiesioginę turtinę žalą; b) materialinius nuostolius, kuriuos patyrė nukentėjusysis (civilinis ieškovas) dėl padarytos nusikalstamos veikos; c) išlaidas, kurios patirtos pašalinant nusikalstamos veikos padarinius. Teismų praktikoje pažymėta, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-489/2016).

Skunde ginčijamas nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos dydis. Pažymima, kad nukentėjusysis pasirinko itin prabangią gydymosi įstaigą, kai tuo tarpu kokybiškas paslaugas teikia ir Ignalinos bei Utenos odontologai, implantologai. Tikinama, kad nuteistasis nėra atsakingas už nukentėjusiojo visų dantų gydimą ir dėl to atsiradusių materialių išlaidų, todėl teismo prašo nepriteisti jam 2 000 eurų turtinės žalos G. J. naudai. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo prašymą kaip nepagrįstą. Atkreiptinas dėmesys, jog, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš P. M. priteista turtinė žala pagrįsta tik už nuteistojo veiksmais pažeistų G. J. dantų gydymą. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateiktas UAB ,,Baltijos implantologijos centro“ raštas, kuriame nurodyta, kad G. J. yra paruoštas ir vykdomas dantų gydymo planas, kuris apima ir 12 bei 23 dantų atkūrimą. Tame pačiame rašte nurodyta, kad jei pacientas būtų kreipęsis konkrečiai tik dėl 12 ir 23 dantų atkūrimo juos implantuojant, jam būtų taikomas kitas gydymo planas, į kurį įeitų dviejų implantų sriegimo operacijos ir dviejų pasirinktos medžiagos karūnėlių protezavimas. Rašte nurodyta, kad būtent tokio gydymo plano kaina būtų apie 2 000 eurų (1 t. 101 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis, iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai ir priteisė būtent 2 000 eurų turtinei žalai atlyginti. Šią sumą pripažinti nepagrįsta, aiškiai per didele bei neteisinga nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniu skundu ginčijamas ir priteistos neturtinės žalos dydis bei teigiama, kad teismas nukentėjusiojo naudai iš P. M. turėjo priteisti ne daugiau kaip 500 eurų neturtinės žalos atlyginimui, kadangi nukentėjusiojo patirtas sužalojimas nesukėlė jam daug neigiamų pasekmių ir jos nebuvo ilgalaikės. Aukštesnės instancijos teismas atmeta ir šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Baudžiamojo proceso įstatymas, įtvirtindamas nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens teisę į neturtinės žalos atlyginimą, pačios neturtinės žalos sampratos nepateikia. Neturtinė žala apibrėžta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso (toliau – CK), kurio 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas bylos faktines aplinkybes, turinčias reikšmės priteistinos neturtinės žalos dydžiui. CK normos nenustato maksimalaus ir minimalaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio, tai palikta teismo diskrecijai. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad nukentėjusysis dėl neteisėtų P. M. veiksmų patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatyta, su kuo sutinka ir aukštesnės instancijos teismas, kad nuteistasis P. M. sužalojo nukentėjusįjį G. J. tyčiniais veiksmais, t. y. suduodamas kumščiu nukentėjusiajam į veido sritį. Nukentėjusiajam diagnozuotas 12 bei 23 dantų panirimas. Dėl padarytų sužalojimų nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai. Nukentėjusysis jautė fizinį skausmą, teko kreiptis į eilę gydimo įstaigų, patyrė kitus su dantų gydymu (implantavimu) susijusius nepatogumus – privalėjo riboti maisto pasirinkimą, darbinę veiklą. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis dėl jo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos patyrė fizinius ir dvasinius nepatogumus, pablogėjo jo gyvenimo kokybė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes šioje byloje bei atsižvelgusi į teismų praktiką panašiose bylose konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta bei iš P. M. priteista neturtinė žala savo dydžiu nelaikytina aiškiai per didelė ar akivaizdžiai neteisinga.

Dėl bausmės

Skirdamas bausmę nuteistajam P. M. teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (apeliantas padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą), į nuteistąjį asmenį apibūdinančius duomenis (anksčiau neteistas, dirbantis), į jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Paskirtąją bausmę tiek savo rūšimi, tiek dydžiu pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pradėjo atlyginti žalą ir prašo į tai atsižvelgti skiriant bausmę, apeliacinės instancijos teismui nepateikta jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis būtų atlyginęs visą padarytą turtinę žalą. O tam, kad būtų galima pripažinti BK 59 str. 1 d. 3 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, būtinas visiškas ar reikšmingos žalos dalies atlyginimas. Teiginiai apie ketinus atlyginti žalą reikšmės skiriant bausmę neturi.

Skirdamas laisvės apribojimo bausmę teismas P. M. įpareigojo per šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiajam 2000 eurų žalą ir per aštuonis mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Apeliantas skundu prašo panaikinti antrąjį pirmosios instancijos teismo skirtos laisvės apribojimo bausmės turinį sudarantį įpareigojimą – per aštuonis mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Prašymą argumentuoja tuo, kad jis dirba dviejose darbovietėse, jo darbo valandos yra pakankamai ilgos ir minimo įpareigojimo įvykdymas jam yra labai apsunkintas. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad P. M. iš tiesų dirba vairuotoju ir nors nurodyta, kad jis dirba 8 valandas per dieną, tačiau nepaneigta ir apelianto nurodoma aplinkybė, kad dėl darbo pobūdžio – įmonės produkciją vežioja po visą Lietuvą - į namus grįžta skirtingu ir ženkliai vėlesniu nei darbo pabaiga laiku. Pažymėtina, jog BK 48 str. 4 d. nustatyta, kad asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. Kolegijos nuomone, P. M. paskirtas įpareigojimas per šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiajam 2000 eurų žalą atitinka padarytos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę bei jo socialinius interesus, dera su teisingumo principo reikalavimais ir yra pakankamas, kad būtų pasiekti BK 41 str. numatyti tikslai. Todėl, kolegijos nuomone, įvertinus P. M. nurodomas aplinkybes, jo darbo pobūdį, jam paskirtas įpareigojimas per aštuonis mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, yra perteklinis ir naikintinas, o nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. birželio 14 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 str. 6 d. 5 p., P. M. paskirtas įpareigojimas per aštuonis mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.