- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-10-02
- Bylos Nr.
- 1A-515-654/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37583-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alenas Piesliakas, Audrius Cininas, Aušra Bielskė
- Nukentėjusysis
- V. A.
- Nuteistasis
- V. K.
- Civilinis ieškovas
- V. A.
- Advokatai
- Aivaras Gilys
- Kategorijos
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
- 2.3.6.4.4.1Išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai (BPK 305 str. 3 d. ir kt.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aušros Bielskės, Audriaus Cinino, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato A. Gilio apeliacinį skundą dėl 2019 gegužės 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti bei per 2 mėnesius nuo teismo įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam V. A. nusikalstama veika padarytą žalą.
Iš dalies patenkintas civilinio ieškovo V. A. civilinis ieškinys ir iš V. K. jam priteistas 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktas galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę – panaikintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. V. K. nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sužalojo žmogų, o būtent:
jis, 2018 m. liepos 23 d., apie 9.00 val., UAB „K“ vairuotojų kambaryje, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), rankomis prispaudęs V. A. prie sienos, tyčia vieną kartą ranka sudavė jam į dešinę veido pusę, padarydamas nukentėjusiajam V. A. nežymų veido dešinės pusės patinimą su burnos dešinės pusės gleivinės paburkimu, kas yra vertinama kaip nežymaus masto sveikatos sutrikdymas.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo advokatas prašo panaikinti 2019 m. gegužės 27 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nuteistasis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti.
2.1. Skunde nurodė, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę.
2.2. Nuosprendyje nebuvo įrodyta V. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo būdas bei kaltė. Nebuvo pašalintos kilusios abejonės dėl šių nusikaltimo sudėties požymių buvimo. Vieninteliai tiesioginiai įrodymai, iš kurių teismas galėjo spręsti apie konflikto eigą ir faktines aplinkybes, yra tik nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymai. Visi kiti byloje surinkti įrodymai yra netiesioginiai ir jie neįrodo svarbiausių bylos aplinkybių.
2.3. Teismas plačiau nepasisakė dėl teismo medicinos specialisto išvados, konstatuodamas, jog ginčo dėl sužalojimo mąsto byloje nėra. Tačiau šią specialisto išvadą teismas privalėjo įvertinti spręsdamas, ar nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent tuo būdu, kuriuo nurodė pats nukentėjusysis ir kaltinimas (kaltinamajam rankomis prispaudus V. A. prie sienos, tyčia vieną kartą ranka suduodant jam į dešinę veido pusę), ar kitu būdu. Teismo medicinos specialisto išvada ne tik kad neįrodo, jog nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodo nukentėjusysis, tačiau priešingai, iš dalies patvirtina kaltinamojo teiginius apie tai, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti tuo būdu, kad kaltinamajam ginantis nuo nukentėjusiojo užsimojimo, sugriebus nukentėjusįjį už rankos ir apsukus bei apglėbus siekiant išstumti jį iš kabineto, nukentėjusiojo veidas galėjo kontaktuoti su kaltinamojo ranka, t. y. veiksmai buvo padaryti ginantis. Gydytojo parodymai, taip pat, kaip ir teismo medicinos specialisto išvados, vienareikšmiškai nepatvirtina kaltinime nurodytų sužalojimų atsiradimo aplinkybių. Ir priešingai, tokie gydytojo parodymai bei teismo medicinos specialisto išvados nepaneigia V. K. nurodytos įvykių eigos apie sužalojimą grumtynių metu.
2.4. Nukentėjusiojo parodymus teismas įvertino kaip nuoseklius, o kaltinamojo kaip nelogiškus ir nepatvirtintus kitų byloje esančių įrodymų. Teismas nepašalino kilusių abejonių dėl sužalojimo padarymo būdo, kadangi taip ir liko neaišku, kuria gi ranka ir kaip (kumščiu, delnu ar kitu būdu) nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis ir, svarbiausia, ar apskritai tas smūgis buvo suduotas. Nenustačius tikslių faktinių aplinkybių, susijusių su sužalojimo atsiradimo mechanizmu, neįmanoma neabejotinai nustatyti vienos esminių bylos aplinkybių - sužalojimo padarymo būdo (sužalojimas padarytas suduodant smūgį ir grumiantis). Nuo šios detalės priklauso kaltės nustatymas.
2.5. Skirtingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo parodymai nebuvo tokie nuoseklūs ir nekeliantys abejonių. Nukentėjusysis apklausų metu nuolat painiojo, kurioje patalpoje – vairuotojų kabinete ar dispečerinėje – jis buvo sužalotas. Duodamas paaiškinimus dėl paties smūgio negalėjo patvirtinti, kokiu būdu jam buvo padarytas sužalojimas ir išsakė tik savo nuomonę, nes paties veiksmo nematė. Apklausiamas 2018 m. liepos 24 d. jis nurodė, kad V. K. jį pristūmus prie sienos, nukentėjusysis pajuto stiprų skausmą žandikaulio dešinėje ir suprato, kad kaltinamasis jam sudavė ranka. Gydytojui odontologui nukentėjusysis nurodė, jog smūgis jam buvo suduotas delnu. 2018 m. spalio 2 d. papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad negali pasakyti, ar smūgis buvo kumščiu ar delnu ir kuria ranka. Gydytojas odontologas, atsakydamas į klausimus dėl galimo burnos kraujavimo, apie kurį paaiškino pats nukentėjusysis, nurodė, kad apžiūros metu kraujavimo nebuvo. Teisme duodamas parodymus nukentėjusysis teigė, jog burna iš vidaus kraujavo ir vizito pas gydytoją metu. Dėl šios aplinkybės nukentėjusiojo parodymai buvo netgi neatitinkantys tikrovės.
2.6. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio apie įvykusį konfliktą papasakojo liudytojai J. C., kuri apklausiama teisme patvirtino, kad praėjus maždaug 20-30 minučių po konflikto nukentėjusysis jai papasakojo, kad nuteistasis konflikto metu jį sužalojo, jokiu būdu nepatvirtina fakto dėl sužalojimo padarymo aplinkybių. Lygiai taip pat ir liudytojo K. K. parodymai apie tai, kad nukentėjusysis paaiškino, jog konflikto su kaltinamuoju metu įvyko susistumdymas vairuotojų kambaryje (V. A. skundėsi dėl žandikaulio, buvo atnešęs iš odontologo pažymą, sakė, kad sužalojimus jam padarė V. K.) neįrodo kaltinime pateikto sužalojimo padarymo būdo. Nepagrįstas teismo nuosprendžio teiginys ir apie tai, jog liudytojai J. C. nuteistasis nurodė tik apie žodinį konfliktą. Kaip matyti iš šios liudytojos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, šiai liudytojai kaltinamasis minėjo apie fizinį kontaktą, nes ji paaiškino nuteistąjį pasakius, kad V. A. jo nepraleido išeiti, dėl to jis pastarąjį pastūmė.
2.7. Nepagrįsti teismo motyvai apie tai, jog kaltinamojo V. K. parodymai nebuvo nuoseklūs. V. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog jis nukentėjusiojo veido nebuvo prilietęs, jam nesmūgiavo. Teisme atsakydamas į klausimus nuteistasis neatmetė galimybės, kad nukentėjusiojo veidas galėjo kontaktuoti su kaltinamojo ranka, kuomet kaltinamasis nukentėjusįjį sugriebęs už rankų apsuko ir apglėbė tam, kad išstumtų iš vairuotojų kabineto. Galimybės dėl kontakto įvardijimas negali būti laikoma parodymų nenuoseklumu. Nuteistojo pozicija neigiant smūgių sudavimą išliko nepakitusi, o paties grumtynių fakto nuteistasis neneigė. Tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis tvirtino, kad nukentėjusysis buvo užsimojęs ranka trenkti jam, į ką reaguodamas V. K. sugriebė nukentėjusiojo ranką ir apsukęs 180 laipsnių bei apglėbęs išstūmė jį iš vairuotojų kabineto. Toks nukentėjusiojo dešinės pusės veido sužalojimas grumiantis, įvertinus ūgio skirtumus, asmenų tarpusavio padėtį ir atstumą sužalojimo atsiradimo momentu, netgi labiau tikėtinas, nei smūgio sudavimas tuo būdu, kaip nurodo nukentėjusysis ir kaltinimas (priartėjus 10 cm atstumu smūgio sudavimas į dešinę veido pusę itin nenatūraliu būdu).
2.8. Teismas netiksliai citavo V. K. parodymus ir pasisakydamas dėl kaltinamojo paaiškinimų nenuoseklumo dėl vairuotojo kabineto, kuriame įvyko sužalojimas, durų uždarymo. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusysis teigė, kad jiems abiem esant vairuotojų kabinete kaltinamasis uždarė kabineto duris. Priešingai, kaltinamasis neigė, jog jis uždarė vairuotojų kabineto duris.
2.9. Skunde apibendrinama, jog konflikto niekas tiesiogiai nematė. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent smūgiuodamas ranka, o ne kitokio kontakto metu, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, kurie dar ir prieštaringi, nėra. O medicinos specialistų išvados jokia forma neatsako į klausimą, ar nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent tokiu būdu, koks nurodytas kaltinime. Už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė nekyla. Nors bylos įrodymų visuma neabejotinai nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, nurodyti teismo medicinos specialistų išvadoje, tačiau, atsižvelgiant į bylos duomenų visumą ir jų įrodomąją reikšmę, patikimumą, teismas negalėjo daryti vienareikšmiškų ir neabejotinų išvadų, kad V. K. padarė konkrečius kaltinime jam inkriminuotus tyčinius smurtinius veiksmus.
Šalies argumentai
2.10. Skunde nurodyta, kad tuo atveju, jei būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, teismas turėtų atmesti ir civilinį ieškinį. V. K. pripažinus kaltu civilinis ieškinys vis tiek turėtų būti atmestas, nes, kaip nurodė nukentėjusysis teisme, neturtinė žala, kurią jis teigia patyręs, susidarė ne dėl jo sužalojimo, o dėl įžeidimo kaltinamajam jį pavadinus „vagimi“. Neturtinė žala šiuo atveju galėtų būti atlyginama, jei ji būtų patirta ir nukentėjusiojo įrodyta kaip sveikatos sužalojimo pasekmė. Nukentėjusysis teisme teigė neigiamų išgyvenimų dėl sužalojimo nepatyręs.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacinis skundas tenkinamas.
5. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniu skundu ir konstatuoja, kad apylinkės teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu, visapusišku ir nešališku įrodymų įvertinimu. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį jo iš esmės nepagrindė išsamiais ir visapusiškais įrodymais.
6. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išvardino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais rėmėsi priimdamas sprendimą. Tai teisme duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo, specialisto ir liudytojų paaiškinimai, BPC pateikta informacija, rašytiniai dokumentai (specialisto išvada, medicinos dokumentų išrašai, įvykio vietos foto nuotraukos). Teismas vertino šiuos įrodymus tiek atskirai, tiek jų visumą. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teismas vertino siekiant jais patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Tačiau ne visi teismo išvardinti įrodymai yra vienodai reikšmingi. Liudytojų J. C. ir K. K. parodymai yra netiesioginiai, nes jie apie įvykio aplinkybes galėjo papasakoti tik tiek, kiek jiems papasakojo nuteistasis ir nukentėjusysis. Specialisto išvada bei paaiškinimai patvirtina tik aplinkybę, jog V. A. buvo padarytas veido sužalojimas, tačiau neatskleidė, kokiu būdu ir veiksmais jis buvo padarytas. Iš BPC pateiktų duomenų aiški tik nukentėjusiojo pozicija. Daugiau niekas, be nuteistojo ir nukentėjusiojo, įvykio nematė, todėl ypatingą reikšmę įgyja nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų analizė, ar parodymai kito ir kaip kito ikiteisminio tyrimo eigoje bei teisme, jų sugretinimas.
7. Nuosprendyje teismas išvadas darė remdamasis tik nukentėjusiojo parodymais, o nuteistojo parodymus atmetė kaip nelogiškus, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Kolegija susipažino su viso proceso metu nukentėjusiojo duotais parodymais, juos sulygino ir nesutinka su apylinkės teismo išvada. Nukentėjusysis buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (kitą dieną po įvykio), vėliau apklaustas papildomai, dalyvavo akistatoje ir dar kartą apie jam žinomas aplinkybes buvo apklaustas bylą nagrinėjant teisme. Visus šiuos kartus nukentėjusysis davė iš esmės panašius parodymus, tačiau kai kurios įvykių detalės skyrėsi. Apklaustas 2018 m. liepos 24 d. jis nurodė, kad V. K., pateikęs nukentėjusiajam vairuotojo pažymėjimą ir paėmęs paaiškinimo lapą, nuėjo būtent į dispečerių kambarį, kuriame, nukentėjusiajam grįžus iš dirbtuvių, tarp jų įvyko konfliktas ir nukentėjusysis pajuto stiprų skausmą dešinėje žandikaulio pusėje bei suprato, kad jam buvo suduotas smūgis. 2019 m. sausio 25 d. įvykusios akistatos metu nukentėjusysis taip pat nurodė, jog prispaudimas prie sienos ir smūgio sudavimas įvyko būtent dispečerių kabinete. Tuo tarpu 2018 m. spalio 2 d. papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat ir teisme duodamas parodymus nukentėjusysis jau teigė, kad sužalojimas jam buvo padarytas jau ne dispečerinėje, bet vairuotojų kabinete. BPC pateiktuose įrašuose užfiksuota, kad V. A. teigė, kad konfliktas įvyko dispečerinėje. Nuolat kito ir nukentėjusiojo nurodomo konflikto eiga. Pirmą kartą apklaustas nukentėjusysis teigė, kad V. K. jį prie sienos stūmė rankomis į krutinę. Apklaustas antrąjį kartą jis teigė, kad nuteistasis jį stūmė su pilvu, o apklaustas teisme tvirtino, kad nuteistasis jį stūmė rankomis paėmęs už pečių. Apylinkės teismas pastebėjęs šiuos neatitikimus, tačiau nurodė, kad prieštaravimai dėl įvykio vietos ar konkrečios įvykių sekos nėra esminiai. Teisėjų kolegija su tokiu aiškinimu nesutinka. Bylose, kuriose yra nagrinėjami vienas kitam prieštaraujantys nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymai, o kitų įrodymų nėra, ypatingą reikšmę įgyja proceso dalyvių parodymų nuoseklumas ir pozicijos pastovumas. Tokiu atveju parodymų neatitikimai dėl įvykio vietos ar veiksmų sekos negali būti laikomi nereikšmingais prieštaravimais. Tuo labiau, kad įvykio vieta ir veiksmai yra būtini nusikaltimo požymiai, kurie turi būti nustatyti kiekvienu atveju.
7.1. Nukentėjusiojo parodymai ne tik nesutapo tarpusavyje, bet ir prieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams. Teisme nukentėjusysis nurodė, kad nuvykus pas dantų gydytoją šis jam pasakė, kad viduje raudona, bėga kraujas ir yra iškritusios plombos. Apklausiamas teisme specialistas S. K. nurodė, kad kraujavimo burnos viduje nebuvo, kraujuoti iš vietos, kur buvo implantai, negalėjo. Galėjo kraujuoti kitoje vietoje dėl uždegiminio proceso. Nukentėjusiojo parodymai tiesiogiai prieštaravo specialisto paaiškinimams. Be to, nukentėjusysis apklausose nurodęs, kad nepastebėjo kaip ir kokia ranka jam buvo suduotas smūgis, dantų gydytojui teigė, kad smūgis jam buvo suduotas delnu. Apylinkės teismas laikė tai nukentėjusiojo išsakyta nuomone, tačiau nuolatos kintančios nukentėjusiojo nurodomos įvykio detalės verčia abejoti jo parodymų objektyvumu ir teisingumu.
7.2. Apylinkės teismas neteisus teigdamas, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina kitų liudytojų parodymai. J. C. ir K. K. davė parodymus apie aplinkybes, kurias sužinojo iš V. A.. Tokie parodymai negali nei patvirtinti, nei paneigti nukentėjusiojo parodymų, nes nukentėjusysis yra tokių parodymų šaltinis ir natūralu, kad šie liudytojai atkartoja nukentėjusiojo versiją. Kaip minėta specialisto S. K. paaiškinimai patvirtina, kad V. A. buvo padarytas sužalojimas, tačiau niekaip nepatvirtina kitų BK 140 straipsnio 1 dalies inkriminavimui reikšmingų aplinkybių (tyčinio smūgio sudavimo).
8. Nuteistojo parodymai buvo kur kas konkretesni ir nuoseklesni, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino ir atmetė kaip nelogiškus. V. K. pirminės apklausos metu pasakytos įvykių versijos laikėsi viso proceso metu ir nekeitė jokių įvykio detalių. Teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistojo pasakyta įvykių versija neprivalo būti teisinga ir logiška, nes baudžiamajame procese kaltininkas neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. Kaltinimą palaikančio prokuroro pareiga neginčijamai įrodyti, jog kaltininkas padarė nusikaltimą. V. K. pateikta įvykių versiją nėra neįmanoma ir nelogiška, ir ji galėtų būti paneigta tik išsamiais, jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju, be nukentėjusiojo parodymų, nėra jokių V. K. kaltės įrodymų. Kaip minėta, nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs ir patikimi, o specialisto išvada neleidžia teigti, kad sužalojimas buvo padarytas suduodant smūgį. Taigi, negalima paneigti V. K. versijos, kad sužalojimas galėjo būti padarytas tarpusavio grumtynių metu.
9. Apylinkės teismas neteisingai interpretavo nuteistojo parodymus, darė neobjektyvias išvadas ir remdamasis jomis grindė V. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas netiksliai pasisakė apie pakitusią nuteistojo poziciją dėl fizinio kontakto su nukentėjusiuoju. Teismas teigė, kad pirminėje apklausoje nuteistasis teigė su nukentėjusiuoju visai nekontaktavęs, o teisme pripažino, kad jo kūnas galėjo kontaktuoti su nukentėjusiojo veidu grumtynių metu. 2018 m. spalio 8 d. V. K. apklausiamas kaip įtariamasis parodė, kad fizinis kontaktas tarp jo ir nukentėjusiojo buvo. V. K. paaiškino, kad pagavęs nukentėjusiojo ranką jį apsuko ir apglėbęs išstūmė iš kabineto. Viso proceso metu V. K. neigė sudavęs smūgį nukentėjusiajam į veidą, o teisme nurodęs, kad apsukimo metu jo kūnas galėjo netyčia kontaktuoti su nukentėjusiojo veidu, šios versijos nepakeitė, nes netvirtino, kad smogė V. A.. Teismas sureikšmino kontakto pripažinimą prilygindamas jį smūgio sudavimo pripažinimui, nors iš bylos medžiagos matyti, kad fizinio kontakto (grumtynių) nuteistasis neneigė viso proceso metu. Apylinkės teismas neteisingai vertino liudytojų parodymus teigdamas, kad V. K. savo kolegoms pasisakė tik apie žodinį konfliktą tarp jo ir nukentėjusiojo. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama liudytoja J. C. nurodė, kad V. K. minėjo jai, jog V. A. nepraleido išeiti, dėl to jis pastarąjį pastūmė. Tai paneigia aplinkybę, kad nuteistasis siekė nuslėpti fizinio kontakto buvimą. Įrodymų vertinimo klaidą apylinkės teismas padarė neteisingai cituodamas nuteistojo teisme duotus parodymus, o tai lėmė nepagrįstą teismo išvadą. Teismas nurodė, kad nukentėjusysis ir nuteistasis teigia, kad jiems abiem esant vairuotojų kabinete, V. K. uždarė kabineto duris. Vadovaujantis šia aplinkybę teismas konstatavo, kad nuteistasis negalėjo išstumti nukentėjusiojo pro uždarytas duris, prieš tai jų neatidaręs. Duodamas parodymus teisme V. K. aiškiai nurodė, kad neuždarė vairuotojų kabineto durų, tačiau teismas ignoravo nuteistojo parodymus šioje dalyje ir klaidingai perteikė jo poziciją.
10. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Abiejų konflikto dalyvių versijos skiriasi, tačiau teismas negali pasakyti, kad kuri nors viena versija yra įrodyta ar bent jau patikimesnė nei kita. Apylinkės teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo selektyvus ir nukreiptas į tuos įrodymus, kurie nepalankūs nuteistajam. Pretenduojant į objektyvumą, siekiant teisingo ir pagrįsto sprendimo, kai tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo versijoms esant pakankamai įtikinamoms ir nesant kitų įrodymų, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis tokiose situacijose taikomu in dubio pro reo principu ir dėl kitų įrodymų nebuvimo negalėdamas pašalinti neaiškumų visas abejones aiškinti nuteistojo naudai. Tačiau teismas, neįvertinęs įrodymų trūkumo, nepagrįstai V. K. pripažino kaltu. V. K. išteisintinas nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių. Padarius šią išvadą apeliacinio skundo argumentai dėl smūgio sudavimo nenatūralumo, ūgių skirtumo reikšmės ir kitų prielaidomis paremtų aplinkybių, nenagrinėjami.
11. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, nes V. K. išteisinamas nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti 2019 m. gegužės 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį. V. K. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikinti.
Nukentėjusiojo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.