Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), nevedęs, neteistas; kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK 140) straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. 2018 m. liepos 23 d., apie 9.00 val., UAB (duomenys neskelbtini) vairuotojų kambaryje, (duomenys neskelbtini), rankomis prispaudęs V. A. prie sienos, tyčia vieną kartą ranka sudavė jam į dešinę veido pusę, padarydamas nukentėjusiajam V. A. nežymų veido dešinės pusės patinimą su burnos dešinės pusės gleivinės paburkimu, kas yra vertinama kaip nežymaus masto sveikatos sutrikdymas.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis V. K. kaltu neprisipažino. Nurodė, kad įvykio metu jis dirbo autobuso vairuotoju, o nukentėjusysis – dispečeriu, V. A. kartais yra atsakingas už vairuotojų darbą. 2018 m. liepos 23 d. kaltinamajam atėjus į darbą, V. A. jį užsipuolė teigdamas, kad jis turi rašyti pasiaiškinimą dėl anksčiau įvykusio dėl darbe, kurio metu skilo jo vairuojamo autobuso stiklas. Kaltinamojo nuomone, nukentėjusysis neturėjo teisės iš jo reikalauti paaiškinimo, nes tai direktoriaus jurisdikcija. Vėliau paaiškino, kad nukentėjusysis neviršijo įgaliojimų, prašydamas rašyti paaiškinimą, bet tai buvo galima padaryti gražiai, nerėkiant. Kaltinamasis nerašė paaiškinimo, pasakė, kad jis tai gali padaryti vėliau, o dabar turi važiuoti į darbą. Tuomet nukentėjusysis paėmė kaltinamojo vairuotojo pažymėjimą, kad pasidarytų jo kopiją. Paprašius grąžinti vairuotojo pažymėjimą, nukentėjusysis jo neatidavė, tada kaltinamasis pasakė, kad gali iškviesti policiją, nes nukentėjusysis bandė pasisavinti jo dokumentą. Kai kaltinamasis bandė pasiimti vairuotojo pažymėjimą, nukentėjusysis trenkė jam per rankas. Visa tai įvyko nukentėjusiojo (dispečerių) kabinete. Dar kaltinamasis pasakė nukentėjusiajam, kad jis vagia iš vairuotojų kurą. Po to kaltinamasis išėjo į priešais esantį vairuotojų kambarį, kur sėdo rašyti paaiškinimą. Nukentėjusysis dėl kaltinamojo pasakytų paskutinių žodžių labai įsiuto, kaltinamajam sėdint ant kėdės, nukentėjusysis atbėgo į vairuotojų kambarį ir stovėdamas užsimojo jam trenkti dešine ranka. Tada kaltinamasis stodamasis griebė nukentėjusiojo ranką, apsuko nukentėjusįjį 180 laipsnių kampu ir sakydamas, kad nenorėtų daugiau problemų, išstūmė nukentėjusįjį iš kabineto, apglėbęs jį iš nugaros. Jokių smūgių ar prirėmimų prie sienos, kaip teigia nukentėjusysis, nebuvo. Tarp jų buvo kontaktas tik tuo metu, kai nukentėjusysis norėjo kaltinamajam trenkti ir jis jį už rankos apsuko. Kai kaltinamasis apsuko nukentėjusįjį ir jį apsikabino iš nugaros, kaltinamojo rankos nuo alkūnės iki peties kontaktavo su nukentėjusiuoju. Kaltinamojo kūnas galimai kontaktavo su nukentėjusiojo veidu. Apsuko jį apglėbdamas nukentėjusiojo pečius, smarkiai nelaikė. Kai kaltinamasis stūmė nukentėjusįjį, nukentėjusysis rėkė per visą kambarį ir koridorių „vyrai gelbėkit, mane muša“. Užėjęs į dispečerio kabinetą, duris uždarė kaltinamasis. Vairuotojų kabineto durys buvo atidarytos. Išstūmęs nukentėjusįjį, kaltinamasis nuėjo pas liudytoją J. C.. Ji buvo pakankamai toli nuo vairuotojų kambario – kitame koridoriaus gale, vadybininkių kabinete, tai nėra gretimas kabinetas. Ėjo pas J. C. pagalbos, nes ji atsakinga už kaltinamojo darbą. Nuėjęs pas J. C., kaltinamasis išsivedė ją iš kabineto ir pasakė, kad nukentėjusysis atėmė kaltinamojo vairuotojo pažymėjimą, pradėjo konfliktą ir neleidžia jam išvažiuoti, liepia parašyti paaiškinimą. Kai J. C. paklausė, kas čia darosi, nukentėjusysis nieko nesakė, nebuvo kalbos, kad buvo naudojamas smurtas, nebuvo kalbos apie jokį fizinį kontaktą. Po to kaltinamasis išėjo į lauką. Kur tuo metu buvo nukentėjusysis, nežino. Po to kaltinamasis pasiėmė vairuotojo pažymėjimą nuo stalo. Su nukentėjusiuoju iki šio įvykio kaltinamojo santykiai buvo tai geri, tai blogi. Nukentėjusysis „lipa ant galvos“ visada. Iki įvykio dienos kaltinamasis įmonėje dirbo pusę metų, nukentėjusysis visada jautėsi labai dideliu viršininku. Rimtų konfliktų nebuvo kilę, bet įtampa tarp jų buvo, visą laiką jautėsi nemalonus ryšys, nukentėjusysis bandydavo visada „pulti“, sakyti, kad kaltinamasis viską ne taip daro, nukentėjusiojo tonas visad būdavo pakeltas, jis rėkdavo. Kaltinamojo nuomone, nukentėjusiojo sužalojimai galėjo būti iš anksčiau. Atėjęs į darbą ant nukentėjusiojo kaltinamasis nematė jokių išorinių sužalojimų, kaip nematė sužalojimų ir po to. Įvykio niekas nematė, kitų asmenų nei dispečerių, nei vairuotojų kabinete nebuvo. Jo pagrindinė ranka – dešinė. Civilinio ieškinio nepripažįsta (b. l. 113-115).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. A. nurodė, kad įvykio dieną jis į darbą atvažiavo 5.20 val., išleido visus autobusus. Jo darbas baigėsi 8 val. 2018 m. birželio 23 d. ryte jis buvo sveikas, jam nieko neskaudėjo. Jis direktoriaus prašymu turėjo pristatyti kaltinamojo paaiškinimą ir protokolą dėl liepos 19 d. buvusio įvykio (apie tai per 3 dienas turi pranešti draudimo bendrovei). Dėl to jis pasiliko darbe ir laukė V. K., kad jis parašytų paaiškinimą dėl įvykio. Buvo apie 8.45 val., o kaltinamajam į reisą reikėjo išvažiuoti 9 val., todėl nukentėjusysis skambino kaltinamajam 2-3 kartus klausti, kur jis yra, sakė, kad greitai bus. Kaltinamasis atvyko po 9 val., jam einant į antrą aukštą, nukentėjusysis jį pašaukė, padavė lapą ir prašė parašyti paaiškinimą dėl autoįvykio. Taip pat paprašė teisių, kad padaryti jų kopiją, nes kaltinamasis neseniai dirbo ir neturėjo jo teisių kopijos, kurią reikėjo pristatyti kartu su dokumentais draudimo kompanijai. Tuomet kaltinamasis, būdamas dispečerių kabinete, stojo prieš nukentėjusįjį ir pasakė: „Tu mane užpisai, tu man ne vadovas, tu man niekas“. Kaltinamasis davė nukentėjusiajam savo vairuotojo pažymėjimą, nukentėjusysis jam padavė lapą ir kaltinamasis nuėjo į vairuotojų kabinetą rašyti paaiškinimą. Nukentėjusysis padarė kaltinamojo vairuotojo pažymėjimo kopiją ir grįžo pas kaltinamąjį. Padavė jam vairuotojo pažymėjimą ir paprašė duoti paaiškinimą. Kaltinamasis jo nerašė ir pasakė, kad nerašys, pradėjo rėkti, kad nukentėjusysis yra vagis, vagia kurą, užtrenkė kabineto duris, pribėgo prie nukentėjusiojo, kuris tuo metu stovėjo prie stalo, paėmė jį už pečių ir nustūmė atbulą tiesiai prie durų, kokius 5 metrus, tada trenkė atbulą į sieną prie durų staktos. Kaltinamasis suėmė jį iš priekio už pečių ir stūmė savo rankomis ir kūnu. Kaltinamasis prie nukentėjusiojo buvo labai arti, negali prisiminti, ar buvo prisilietęs savo kūnu. Kaltinamasis jo neapsuko, nukentėjusysis buvo stumiamas tiesiai prie sienos. Nukentėjusysis tik spėjo galvą prisidengti, pajuto smūgį į dešinį žandą, paskui pasilenkė ir išbėgo. Nematė, ar smūgis buvo suduotas delnu, ar kumščiu, tuo metu buvo pasilenkęs. Išbėgęs pradėjo rėkti, kad jį muša. Apklausiamas pirmą kartą nenurodė, kad V. K. užtrenkė dispečerių kabineto duris, nes pamiršo tai paminėti. Tuomet nukentėjusysis nuėjo į savo kabinetą, paėmė raktus ir norėjo važiuoti namo. Atėjo J. C.. Kur tuo metu buvo V. K., jis nepastebėjo. Atėjusi J. C. paklausė, kas įvyko. Nukentėjusysis jai paaiškino, kad jis paprašė kaltinamojo parašyti paaiškinimą, o kaltinamasis uždarė jį vairuotojų kambary, prispaudė prie sienos ir sudavė į veidą. Po to jis dar būdamas (duomenys neskelbtini) teritorijoje skambino vadovui, bet neprisiskambino, todėl nusprendė paskambinti policijai (112) ir pasikonsultuoti, ką daryti, kai prieš jį smurtavo. Iš pradžių policijos atsisakė, nes nenorėjo išviešinti šio įvykio. Nukentėjusysis grįžo namo, praėjo valgyti ir pajautė didelį skausmą, negalėjo kramtyti. Paskambino stomatologei, nes prieš porą mėnesių jam buvo sudėti 3 implantai. Jį užrašė tik apie 15-16 val. Nuvykus, padarė rentgeną, pasakė, kad viduje raudona, kraujas bėga ir iškritusios plombos. Jam padarė nuotrauką, patempė implantus, nors patempimas turėjo būti tik po vienerių metų, pasakė imti vaistų nuo skausmo, ledo dėti ir gulėti iki vakaro. Jeigu bus skausmai, ateiti dar kartą. Į policiją kreipėsi, atrodo, kad kitą dieną. Įvykio dieną, vakare jis nuėjo pas vadovą K. K., vadovas pasakė, kad įvykis buvo ne darbo metu, kad nukentėjusysis gali daryti kaip nori. Vadovui papasakojo viską, kas įvyko. Kadangi nesulaukė kaltinamojo atsiprašymo, nunešė pareiškimą į policiją. Neturtinės žalos jis prašo už žodžius, kad aš yra vagis. Dėl sužalojimų išgyvenimų nepatyrė, tik žodžiai, kad jis vagis, pažemino nukentėjusįjį. Po įvykio galėjo eiti į darbą. Nuskausminamuosius gėrė porą dienų, paskui negėrė, trečią dieną jau neskaudėjo. Gydytoja nukentėjusiajam paaiškino, kad plombos galėjo iškristi nuo smūgio. Jam burnos viduje kraujavo. Iš karto nejautė, kad kraujuoja, jautė tik pūslę. Kai pradėjo valgyti, pajuto skausmą. Jam skaudėjo ir žandą, ir dantis, bet iš karto po smūgio kraujo jis nejautė. Nejautė, kad veidas būtų patinęs, tik palietus jautėsi skausmas. Grįžti į darbą nebijojo, kaltinamojo nebijojo. Pareikštą civilinį ieškinį palaiko. Dėl patirto skausmo, prašo grąžinti 50 Eur, sumokėtus stomatologui. Nukentėjusysis turi tris vaikus, tai jam dideli pinigai. Jeigu atsiprašys jo kaltinamasis prieš kolektyvą ir sumokės 50 Eur, tai pretenzijų nukentėjusysis jam neturės (b. l. 115-117).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja J. C. paaiškino, kad ji dirba kartu su kaltinamuoju ir nukentėjusiuoju UAB (duomenys neskelbtini) transporto koordinatore. 2018 m. liepos 23 d. buvo darbe, (duomenys neskelbtini). Pas ją į kabinetą atėjo kaltinamasis ir pasakė, kad negali išvažiuoti, nes neturi dokumento, kaip suprato liudytoja, iš jo buvo paimta vairuotojo kortelė. Liudytojos kabinetas yra tam pačiame koridoriuje, kaip ir vairuotojų bei dispečerių kabinetai, tik toliau. Iki ateinant V. K. liudytoja jokių garsų negirdėjo. Ji nuėjo aiškintis, kodėl kaltinamasis negali išvažiuoti. Nukentėjusysis pasakė, kad buvo konfliktas. Kadangi su abiem vyrais jai reikia dirbti, stengėsi nesivelti į jų konfliktą. Nepamena, kad apie tai, jog kaltinamasis jai nurodė, jog nukentėjusysis jo nepraleido išeiti, todėl jis jį pastūmė. Praėjo daug laiko, mano, kad duodama parodymus pas tyrėją geriau viską atsiminė, nes buvo artimesnis laikas. Patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 31). Tą dieną buvo pakeltų balsų, bet ar buvo fizinis kontaktas – nesigilino ir nematė, nemanė kad tai kažkas rimto. Liepos 23 d. greičiausiai ji matė prieš įvykį V. A., neatrodė, kad sergantis. Pokalbis apie įvykį su nukentėjusiuoju buvo praėjus po įvykio apie 20-30 minučių. V. A. pasakė, kad kažkas su jo žandikauliu buvo, kad kaltinamasis kažką padarė nukentėjusiajam. Ji nematė sužalojimų pas V. A. veide. Nukentėjusysis parodė į žandą, bet vizualiai nesimatė nieko (b. l. 143-144).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas K. K. paaiškino, kad jis tiek 2018 m. liepos 23 d., tiek dabar dirba UAB (duomenys neskelbtini) Vilniaus filialo vadovu. Apie kaltinamojo ir nukentėjusiojo konfliktą jam yra žinoma iš jų abiejų pasakojimų. Jis žino, kad kaltinamasis nesutiko pildyti nukentėjusiojo dokumentų dėl eismo įvykio ir įsiplieskė konfliktas. Iš pokalbių suprato, kad tai buvo daugiau nei apsižodžiavimas. Iš pradžių apie konfliktą susižinojo iš kitų vairuotojų, vėliau pats nukentėjusysis pasakė, po to jis kalbėjosi ir su kaltinamuoju. V. A. sakė, kad įvyko ginčas dėl dokumentų neužpildymo ir įvyko susistumdymas vairuotojų kambaryje, sakė, kad jį pastūmė, daugiau informacijos liudytojas neturi, žino tik esmę. V. A. skundėsi dėl žandikaulio, buvo atnešęs iš odontologo pažymą, jo teigimu, kaltinamasis jam padarė sužeidimus, kokiu būdu jie buvo padaryti, liudytojas negali pasakyti, kaip suprato, konflikto metu buvo fizinis kontaktas. Pokalbių su kaltinamuoju metu V. K. liudytojui teigė, kad jokio susistumdymo nebuvo. Iš kolektyvo liudytojas sužinojo, kad darbuotojai girdėjo triukšmą, kad įvyko konfliktas, bei šis įvykis, ir kad tai nėra normalu (b. l. 166-167).

Teisiamojo posėdžio metu specialistas S. K. paaiškino, kad jis yra gydytojas – odontologas, išsilavinimas – Vilniaus universitete magistras, mokslus baigė 2016 m., nepažįsta nei vieno asmens, esančio teismo posėdžio salėje. Jis teikė V. A. odontologo paslaugas, paslaugos yra teikiamos jam nuo 2017 m rugsėjo 25 d. V. A. nuo tos dienos, kai jis kreipėsi, atliktos tokios odontologijos paslaugos: šalinti dantys, protezuota, buvo suteikta pirmoji pagalba, gydyti kanalai, kariesas. Paskutinį kartą nukentėjusysis lankėsi 2018 m. lapkričio 5 d. 2018 m. liepos 23 d. nukentėjusysis kreipėsi, nurodydamas, kad buvo bendradarbio smurtas, skundėsi skausmu, nes prisikando apatinę lupą, bijojo dėl implanto. Implantai buvo įdėti pirmo kvadrato 5 ir 6 dantys; tai krūminiai dantys, dantys buvo implantuoti 2017 m. spalio 25. Nuo 2017 spalio 25 d. iki 2018 m. liepos 23 d. dėl implantų nusiskundimų nukentėjusysis neturėjo, vizitų buvo, bet dėl kitų dantų. Apatinis dantis 46 buvo implantuotas. Nukentėjusysis skundėsi dėl viršutinės dalies. Prieš kiek laiko iki kreipimosi buvo iškritusios plombos, negali pasakyti. Valgant savaime gali iškristi implantas. Kai tik atėjo nukentėjusysis, apžiūrint jį išoriškai, specialistas akivaizdaus patinimo nepamatė. Pradėjus liesti išoriškai ir iš vidaus truputėlį jautėsi patinimas. Patinimas buvo skruosto gleivinės, kaip guzą įsistačius. Specialisto nuomone, patinimas buvo dėl išorinio poveikio, nes jei būtų įsikandęs pats žmogus, būtų dantų žymės, o jų nesimatė. Jeigu būtų stiprus pažeidimas, būtų kraujosruvos, tačiau šiuo atveju nebuvo susikilnėję kapiliarai, kraujosruvų taip pat nebuvo. Kraujavimo nukentėjusiojo burnos viduje nebuvo. Nemano, kad galėjo kraujuoti iš tos vietos, kur buvo patinimas. Kraujuoti iš vietos, kur buvo implantai negalėjo. Galėjo kraujuoti kitoje vietoje kur nors dėl uždegiminio proceso. Nukentėjusysis pasakojo, kad jį sumušė bendradarbis darbe, specialistas replikavo, kad silpnas bendradarbis, nes beveik nesimato. Atsimena, kad nukentėjusysis sakė, jog trenkė delnu, kiek kartų nesakė. Buvo paskirtas šaldomasis kompresas ir vaistai nuo skausmo „Ibuprofen“. Liepos 30 d. atvykus nebuvo likę jokių požymių ir nusiskundimų nebuvo. 2018 m. liepos 23 d. ligos istorijoje įraše pataisymas padarytas, nes iš pradžių nesimatė jokio patinimo, o pradėjus apžiūrą, apčiuopos būdų buvo galima jausti patinimą. Kelintą valandą kreipėsi nukentėjusysis pasakyti negali. Terminą „pulpuojant skausminga“ rašo paklausus paciento nuomonės, ar jam skauda ar ne (b. l. 142-143).

2018 m. rugsėjo 4 d. VTMT Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 3018/2018 (01) nurodyta, kad V. A. nustatytas nežymus veido dešinės patinimas su burnos dešinės pusės gleivinės paburkimu, gali būti trauminės kilmės, atsiradęs kieto buko riboto paviršiaus daikto poveikio pasekoje prieš kreipiantis medicininės pagalbos. Apie dviejų dantų plombų iškritimo priežastį ir laiką pasakyti negalima. Nustatytas tik vienas sužalojimas, kuris padarytas neužilgo prieš kreipiantis medicininės pagalbos. Sužalojimas pagal pobūdį gali būti vertinamas nežymaus masto sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas galėjo būtis padarytas nemažiau kaip vienu trauminiu poveikiu (b. l. 36-37).

Iš 2018 m. liepos 23 d. UAB „Šypsenos dizainas“ klinikos „Pilėnė“ medicinos dokumentų išrašo (odontologo įrašų) matyti, kad atvykęs pacientas teigia, jog buvo sumuštas bendradarbio, maudžia skruostą; sako, kad kramtant prisikanda žandą. Iš pradžių buvo įrašyta, jog ekstraoraliai patinimas nestebimas, vėliau šiame įraše pataisyta, kad nežymus patinimas veido dešinėje pusėje, pulpuojant skausmingas, paraudimo, kraujosruvų ir kaulo vientisumo pažeidimų nėra. Intraoraliai – paburkus dešinio skruosto gleivinė, pulpuojant skausminga. Iškritusios implanto varžtus dengiančios plombos 16 ir 46 d., jos atstatytos. Nurodyta gerti Ibuprofen, kai skauda, šaldyti skruostą. Pasirodyti po savaitės. Pablogėjus būklei – nedelsiant (b. l. 18, 140).

Iš Policijoje registruojamų įvykių registro išrašo nustatyta, kad 2018 m. liepos 24 d., 12.55 val. su pareiškimu kreipėsi V. A., kuris paaiškino, kad 2018 m. liepos 23 d., apie 9.00 val. adresu (duomenys neskelbtini) nuo V. K. jis patyrė fizinį skausmą (b. l. 14).

2018 m. liepos 24 d. V. A. pareiškime nurodyta, kad 2018 m. liepos 23 d., apie 9.00 val. UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, (duomenys neskelbtini), V. K., priėjęs prie nukentėjusiojo, abejomis rankomis jį pastūmė prie sienos ir ranka (kumščiu arba delnu) sudavė jam smūgį į dešinę žandikaulio pusę, jis patyrė fizinį skausmą (b. l. 1-2).

Iš Bendrojo pagalbos centro 2019 m. gegužės 3 d. rašto bei pateikto garso įrašo nustatyta, kad 2018 m. liepos 23 d., 10.00 val. Centro informacinėje sistemoje yra nustatytas vienas skambutis iš telefono Nr. (nurodytas rašte, bylos duomenimis, priklausantis nukentėjusiajam V. A.), kurio metu V. A. praneša, kad šiandien jį vairuotojas prispaudė prie sienos ir trenkė jam ranka į žandikaulį. Užtrenkė duris dispečerinėje ir trenkė jam per veidą. Šiuo metu nukentėjusysis laukia vadovo, kol kas policijos nereikia. Laukia, ką pasakys vadovas. Viskas įvyko valandos bėgyje. Pasišnekės su vadovu, jeigu ką – kreipsis (b. l. 151-153).

Bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis V. K. pateikė įvykio vietos foto nuotraukas (b. l. 134-137).

Dėl duomenų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

Nagrinėjamu atveju byloje esantys kaltinamojo, nukentėjusiojo, specialisto, ir liudytojų paaiškinimai, duoti teisme, Bendrojo pagalbos centro pateikta informacija, taip pat kiti aukščiau nurodyti rašytiniai dokumentai (specialisto išvada, medicinos dokumentų išrašai, įvykio vietos foto nuotraukos) pripažintini įrodymais ir vertintini tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma. Tuo tarpu kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus; be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151-628/2018, 2K-67-699/2018).

BK 140 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Taigi, sprendžiant dėl asmens kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, remiantis byloje esančiais įrodymais, turi būti nustatyta, kad būtent kaltinamojo tyčiniai neteisėti veiksmai (mušimas ar kitoks smurtavimas) sukėlė nukentėjusiam fizinį skausmą, nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Šioje byloje nėra ginčo dėl nagrinėjamo įvykio vietos, laiko, nagrinėjamame įvykyje dalyvavusių asmenų bei tarp jų kilusio konflikto. Iš kaltinamojo V. K., nukentėjusiojo V. A. ir liudytojų J. C. bei K. K. paaiškinimų teisme, taip pat byloje esančių medicinos duomenų, specialisto išvados, įvykio vietos foto nuotraukų, Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo nustatyta, kad nagrinėjamas įvykis įvyko 2018 m. liepos 23 d., apie 9.00 val., kaltinamojo ir nukentėjusiojo darbovietės – UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tarp kaltinamojo V. K. (UAB (duomenys neskelbtini) dirbančio vairuotoju) ir nukentėjusiojo V. A. (UAB (duomenys neskelbtini) dirbančio dispečeriu) kilus žodiniam konfliktui, kuris prasidėjo dispečerių kabinete ir baigėsi priešais esančiame vairuotojų kabinete. Konfliktas kilo po to, kai nukentėjusysis pareikalavo, kad kaltinamasis skubiai parašytų paaiškinimą dėl jo vairuojamo autobuso apgadinimo ir paėmė iš kaltinamojo jo vairuotojo pažymėjimą kopijai padaryti, o kaltinamasis atsisakė tuoj pat parašyti paaiškinimą. Bylos duomenimis, kiti asmenys nagrinėjamo konflikto nematė, įvykio vieta nefilmuojama.

Be to, byloje neginčijamas ir nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas bei sveikatos sutrikdymo mastas – V. A. nustatytas nežymus veido dešinės pusės patinimas su burnos dešinės pusės gleivinės paburkimu, tai atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą. Šią išvadą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada, nukentėjusiojo medicinos dokumentų duomenys bei specialisto S. K. paaiškinimai teisme. Byloje apklausti asmenys, kurie matė nukentėjusįjį prieš įvykį (kaltinamasis, liudytoja J. C.), taip pat ir pats nukentėjusysis patvirtino, kad į darbą jis atėjo visiškai sveikas, jokiais sveikatos sutrikimais ar sužalojimais nesiskundė, o po nagrinėjamo įvykio jis liudytojai J. C., taip pat skambindamas bendruoju pagalbos telefonu 112 nurodė, kad buvo sužalotas jo žandikaulis (rodė žandą). Dėl šių aplinkybių ginčo byloje iš esmės nėra, todėl teismas jų išsamiau neanalizuoja.

Dėl to, kas įvyko kaltinamajam ir nukentėjusiajam konfliktuojant, kaltinamojo ir nukentėjusiojo versijos skiriasi iš esmės. Teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad nukentėjusiojo versija yra nuosekli bei įrodyta kitų byloje esančių įrodymų visuma, kuri patvirtina, kad kaltinamasis V. K. tyčia smurtavo prieš nukentėjusįjį V. A.. Tuo tarpu kaltinamojo versija yra nelogiška, nepatvirtinta kitais byloje esančiais patikimais įrodymais ir paneigta jų visuma.

Vertinant byloje esančius įrodymus, atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo V. A. pozicija nuo pat pranešimo apie nagrinėjamą įvykį yra nuosekli, ją atitinka ir kiti byloje esantys įrodymai. Visų pirma, nukentėjusysis V. A. nuosekliai bei detaliai paaiškino įvykio aplinkybes apklausos teisme metu, kuomet nurodė, kad kaltinamasis užtrenkė vairuotojų kabineto duris, pribėgo prie nukentėjusiojo, nustūmė jį atbulą tiesiai į sieną (prie durų staktos), nukentėjusysis tik spėjo galvą prisidengti, kuomet pajuto smūgį į dešinį žandą, paskui pasilenkė ir išbėgo. Iš esmės analogiškus paaiškinimus jis davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Antra, bylos duomenimis, nukentėjusysis iš karto po įvykio apie įvykusį konfliktą papasakojo liudytojai J. C., kuri apklausiama teisme patvirtino, kad nukentėjusysis jai praėjus maždaug 20-30 minučių po konflikto papasakojo, kad kaltinamasis konflikto metu jį sužalojo, parodė į žandą, tačiau liudytoja nieko nepastebėjo. Tai yra logiškai paaiškinama, kadangi išoriškai žiūrint į nukentėjusįjį jam nustatytų sužalojimų nesimatė. Tai patvirtino ir teisme apklaustas specialistas S. K.. Be to, nukentėjusysis, praėjus maždaug valandai po nagrinėjamo įvykio skambino bendruoju pagalbos telefonu 112 konsultacijos ir operatorei taip pat nurodė, kad šio įvykio metu jį prispaudė prie sienos ir trenkė ranka į žandikaulį. Tas pačias aplinkybes jis nurodė ir įvykio dieną atvykęs pas odontologą – specialistą S. K. bei kitos dienos pareiškime, pateiktame policijos komisariate. Be kita ko, liudytojas K. K. taip pat nurodė, kad jam nukentėjusysis paaiškino, jog konflikto su kaltinamuoju metu įvyko susistumdymas vairuotojų kambaryje, V. A. skundėsi dėl žandikaulio, buvo atnešęs iš odontologo pažymą, sakė, kad sužalojimus jam padarė V. K.. Trečia, vertinant nukentėjusiojo paaiškinimų patikimumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis pirmiausia kreipėsi ne į pareigūnus, bet į savo vadovą, tačiau su juo nepavykus susisiekti, jis paskambino bendruoju pagalbos telefonu, pasikonsultavo, kaip jam elgtis ir nutarė dar nekviesti pareigūnų, pirmiausia norėjo pabendrauti su savo vadovu ir išgirsti jo nuomonę, kaip jam reikėtų elgtis šioje situacijoje. Tik tuomet, kai vadovas jam paaiškino, kad nukentėjusiojo valia yra spręsti, kaip elgtis dėl šio įvykio, taip pat per parą laiko nesulaukęs kaltinamojo atsiprašymo, jis nutarė kreiptis į policijos komisariatą. Toks nukentėjusiojo elgesys, teismo nuomone, rodo, kad jis nebuvo suinteresuotas patraukti kaltinamąjį baudžiamojon atsakomybėn, priešingai, iš esmės jis šią situaciją norėjo išspręsti taikiai.

Taigi nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme davė išsamius bei nuoseklius parodymus, kuriuose esantys prieštaravimai (dėl įvykio vietos ar konkrečios įvykių sekos) nėra esminiai ir nesudaro pagrindo vertinti nukentėjusiojo poziciją kaip nenuoseklią. Be to, nukentėjusiojo paaiškinimus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai – liudytojų J. C. ir K. K. bei specialisto S. K. paaiškinimai. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojai J. C. ir K. K. yra kaltinamojo ir nukentėjusiojo bendradarbiai (K. K. – vadovas), todėl jie šioje byloje laikosi neutralios pozicijos, tačiau abu iš esmės patvirtino, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo buvo ne tik žodinis konfliktas, bet ir fizinis kontaktas. Be to, nukentėjusiojo paaiškinimus patvirtina ir byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada bei nukentėjusiojo medicinos dokumentų išrašai, pagal kuriuos nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai atitinka jo nurodytas aplinkybes dėl įvykio metu prieš jį atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų. Šias aplinkybes patvirtino ir teisme apklaustas specialistas S. K., kuris įvykio dieną apžiūrėjo nukentėjusiojo burnos ertmę ir nustatė jam konstatuotus sužalojimus. Specialisto nuomone, nukentėjusiajam nustatytas patinimas buvo dėl išorinio poveikio, o ne dėl paties nukentėjusiojo veiksmų (įsikandimo ar pan.). Taip pat ir specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimas yra trauminės kilmės, padarytas nemažiau kaip vienu trauminiu poveikiu, kas atitinka nukentėjusiojo paaiškinimus dėl jam suduoto smūgio į dešinį jo žandą. Duomenų, kad nukentėjusysis įvykio dieną iki kreipimosi pas odontologą būtų kontaktavęs su kuo nors kitu (ne su kaltinamuoju) byloje nėra.

Pažymėtina, kad logiškai paaiškinama nukentėjusiojo pozicija, kad jis nematė, kaip tiksliai buvo suduotas jam smūgis, kadangi tuo metu buvo pasilenkęs, siekdamas išvengti smūgio (apsisaugoti). Šis neaiškumas nepaneigia aukščiau išdėstytų aplinkybių, kad jam buvo suduotas smūgis ranka į dešinę veido pusę. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad baudžiamosiose bylose dėl galimo nusikalstamų veikų padarymo (tarp jų sveikatos sutrikdymo) kai kurios faktinės aplinkybės ne visada gali būti itin tiksliai nustatomos, tačiau tai nereiškia, kad tokiose situacijose baudžiamosios atsakomybės taikymas neįmanomas; BPK nustatyti principai, įrodinėjimo taisyklės nėra pažeidžiamos, jei bylos duomenys leidžia patikimai nustatyti esmines teisingam bylos išsprendimui aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-425-222/2016). Be to, tai, kad kaltinamasis yra dešiniarankis ir jam būtų buvę nepatogu suduoti smūgį nukentėjusiajam iš nukentėjusiojo dešinės pusės, yra prielaida ir nepašalina jo kaltės. Taip pat neturi esminės reikšmės vertinant byloje esančių įrodymų visumą ir specialisto paaiškinimas, kad nukentėjusysis sakė, jog jam trenkė delnu, kai tuo tarpu byloje jis niekuomet to nenurodė, kadangi tokiu būdu specialistui galėjo būti išsakyta tiesiog nukentėjusiojo nuomonė, o ne detaliai papasakotos įvykio aplinkybės, kaip tai atliekama apklausos pas tyrėją ar teisme metu.

Visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismo nuomone, paneigia kaltinamojo V. K. versiją, kad jis nukentėjusiajam nesudavė smūgio, kad galėjo jį netyčia sužaloti išstūmimo iš vairuotojų kabineto metu. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirminė kaltinamojo pozicija buvo ta, jog jis su nukentėjusiuoju apskritai nekontaktavo. Tokius paaiškinimus davė liudytojas K. K., be to, liudytojai J. C. kaltinamasis taip pat nurodė tik apie žodinį konfliktą. Be to, kaltinamojo pozicija ikiteisminio tyrimo metu buvo ta, kad fizinio kontakto su nukentėjusiojo veidu nebuvo, prie jo prisilietęs niekaip nebuvo. Tuo tarpu teisme jis jau teigė, kad galėjo kontaktuoti su nukentėjusiuoju, o būtent jo veidu, netyčia, išstūmimo iš kabineto metu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamojo paaiškinimai teisme tik iš dalies atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Tiek kaltinamasis, tiek ir nukentėjusysis teigia, kad jiems abiem esant vairuotojų kabinete, kaltinamasis uždarė šio kabineto duris, apie tai detaliai papasakojo nukentėjusysis. Tuo tarpu kaltinamasis, pripažinęs, kad vairuotojų kabineto duris uždarė jis, savo paaiškinimuose apie tai niekur neminėjo ir pagal jo paaiškinimą tam negalėjo būti laiko, nes jis atsistojo atsistojęs nuo kėdės tiesiog išstūmė iš kabineto nukentėjusįjį, tuo tarpu kažkuriuo momentu jis dar turėjo būti uždarytos šio kabineto durys, o tai nesutampa su kaltinamojo pateikta versija. Be to, kaltinamasis viena vertus teigė, kad nukentėjusiojo sužalojimai galėjo būti iš anksčiau, kita vertus, nurodė, kad galėjo netyčia pats sužaloti nukentėjusįjį, t. y. nebuvo nuoseklus ir šiuo aspektu.

Aukščiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, jog nagrinėjamo įvykio metu smurtavo prieš nukentėjusįjį, t. y. vieną kartą ranka sudavė jam į dešinę veido pusę. Teismo vertinimu, kaltinamojo veiksmai atitiko ne gynybos, bet puolimo požymius, kadangi byloje duomenų apie realią grėsmę kaltinamajam nėra, būtinybės trenkti nukentėjusiajam per veidą jau jiems nutolus nuo stalo, kur, kaltinamojo teigimu, jam nukentėjusysis trenkė per ranką, nebuvo. Teismas sprendžia, jog kaltinamojo veiksmų pobūdis liudija apie kaltinamojo puolamųjų veiksmų pavojingumą ir agresyvumą, o ne gynybą. Teigti, jog nagrinėjamu atveju buvo būtinosios ginties situacija nėra pagrindo (BK 28 str.).

Teismo vertinimu, kaltinamasis veikė netiesiogine tyčia, t. y. jis, suduodamas smūgį nukentėjusiajam, suvokė savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą, numatė (turėjo numatyti), kad dėl jo veiksmų gali būti sužalota nukentėjusiojo sveikata ir nors to nenorėjo, savo veiksmais sąmoningai leido šiems padariniams kilti (BK 15 str. 3 d.).

V. K. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

Dėl bausmės skyrimo

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam V. K., atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį (padarytas smurtinis nusikaltimas), jo pavojingumo laipsnį ir kaltės formą (įvykdytas baigtas, nesunkus, tyčinis nusikaltimas, kurio pasekmė – nežymus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas), šio nusikaltimo įvykdymo aplinkybes (nusikaltimas padarytas kaltinamojo ir nukentėjusiojo darbo vietoje, kilus žodiniam konfliktui, spontaniškai), į tai, kad nenustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių; taip pat į kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – pakankamai jauno amžiaus, dirbantis, baustas administracine tvarka, daugiausia už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtas baudas teigia sumokėjęs, neteistas.

Įvertinęs šias aplinkybes, tarp jų tai, kad kaltinamasis pirmą kartą padarė nusikaltimą, anksčiau neteistas, teismas konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam V. K. už padarytą nusikaltimą paskyrus vieną iš švelniausių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę, t. y. laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijos vidurkis, t. y. 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant kaltinamąjį laisvės apribojimo laikotarpiu dirbti bei per du mėnesius nuo teismo įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą nukentėjusiajam V. A. (BK 48 str. 1-2 d., 6 d. 3 p., 7 d.). Prokuroras prašė kaltinamąjį įpareigoti nekeisti savo gyvenamosios vietos be bausmę vykdančios institucijos žinios, tačiau tokia pareiga kaltinamajam yra nustatyta įstatymo pagal BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir jam išaiškinta žemiau (teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje). Be to, teismo nuomone, atsižvelgiant į kaltinamojo charakteristiką bei įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes, nėra pagrindo jį įpareigoti būti namuose nakties metu.

Bylos duomenimis, kaltinamasis laikinai sulaikytas nebuvo, jam paskirta kardomoji priemonė paliktina nepakeista iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Dėl civilinio ieškinio

Šioje byloje nukentėjusysis V. A. pareiškė civilinį ieškinį dėl 47,50 Eur turtinės žalos ir 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 27).

Dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodė, kad jis sumokėjo 47,50 Eur už stomatologo paslaugas dėl išmuštų implantų. Šioje byloje toks kaltinimas nebuvo pareikštas, byla nagrinėjama dėl nukentėjusiajam padaryto kitokio pobūdžio sužalojimo – nežymaus veido dešinės pusės patinimo su burnos dešinės pusės gleivinės paburkimu. Taigi pareikštas reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su kaltinamojo veiksmais prieš nukentėjusįjį, todėl ši ieškinio dalis atmetama (CPK 12 str., 178-179 str.; BPK 110 str. 3 d. 2 p., 115 str. 1 d.).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo byloje nustatyta, kad dėl kaltinamojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, jam buvo sukeltas fizinis skausmas, jis po įvykio kreipėsi pas stomatologą, savo vadovą, ikiteisminio tyrimo pareigūnus, dalyvavo bylos nagrinėjime teisme, t. y. patyrė nepatogumų bei laiko sąnaudų. Įvertinus tai, kad įvykis įvyko darbe, apie kurį sužinojo ir kiti kolegos, darytina išvada, kad nukentėjusysis pagrįstai nurodė civiliniame ieškinyje, jog dėl kaltinamojo veiksmų jis patyrė stresą bei pažeminimą prieš kolektyvą. Nors nukentėjusysis teisme teigė, kad jis dėl sužalojimų išgyvenimų nepatyrė, jį pažemino tik kaltinamojo žodžiai, kad jis vagis, teismo nuomone, atkreiptinas dėmesys ne tik į tai, kokias aplinkybes nukentėjusysis nurodė teisme, bet ir civiliniame ieškinyje, taip pat objektyviai nustatytas bylos aplinkybes. Pastebėtina, kad ši byla nagrinėjama ne dėl nukentėjusiojo įžeidimo, bet dėl smurto prieš jį, todėl kaltinamojo išsakyti žodžiai nukentėjusiajam iš esmės įtakos neturtinės žalos dydžiui neturi.

Įvertinus paminėtas bei kitas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui, tarp jų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, jos pavojingumą, kilusias pasekmes nukentėjusiojo sveikatai, kaltinamojo finansinę padėtį (dirbantis, nuolat gaunantis pajamas), taip pat suformuotą teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo esant tokio pobūdžio sužalojimams, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindo iš dalies patenkinti nukentėjusiojo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo ir iš kaltinamojo nukentėjusiojo naudai priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.250 str.). Tai atitinka ir teisingumo bei protingumo kriterijus.

Priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį, atmestinas kaltinamojo gynėjo prašymas dėl kaltinamojo advokato išlaidų priteisimo iš nukentėjusiojo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pripažinti V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant V. K. bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti bei per 2 (du) mėnesius nuo teismo įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą nukentėjusiajam V. A..

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio šio teismo nuosprendžio gavimo dienos bausmę vykdančioje institucijoje.

Palikti nepakeistą V. K. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus jį vykdyti – šią kardomąją priemonę panaikinti.

Iš dalies patenkinti V. A. civilinį ieškinį. Priteisti iš V. K. V. A. naudai 500 (penkis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo. Kitą V. A. civilinio ieškinio dalį atmesti.

Netenkinti V. K. gynėjo prašymo dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo iš V. A..

Išaiškinti V. K., kad laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46-49 straipsniai.

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Vengiantiems atlikti laisvės apribojimo bausmę nuteistiesiems apylinkės teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti šią bausmę areštu.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.