Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Daivos Kazlauskienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymu. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Kartu su bausme paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu pilnai tenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš D. K. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 15,26 Eur. V. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. K. V. J. naudai priteista 500 Eur neturtinės žalos ir 363 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. K. nuteistas už tai, kad 2018 m. gruodžio 26 d. apie 17 val. prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), konflikto su savo šeimos nare – kartu su juo gyvenusia ir bendrai ūkį tvarkiusia V. J. metu, pastarajai įkando į kairės rankos dilbį, tokiu būdu padarė V. J. poodines kraujosruvas su audinių patinimu kairiojo dilbio viduriniame trečdalyje bei nežymiai sutrikdė V. J. sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

8. Pasak nuteistojo, svarbios tokios byloje nustatytos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam. Vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai turi būti vertinami kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tik tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius. Nustačius bendro gyvenimo faktą, pirmiausia turi būti atidžiai įvertinta aplinkybių, galinčių atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį ir požiūrį vieno į kitą, visuma ir tik tuomet sprendžiama, ar gyvenimo kartu aplinkybė leidžia konstatuoti santykius, kurie pagal turinį yra būdingi šeimos santykiams.

III. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmestinas

31. Apygardos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, nuteistojo D. K. apeliaciniu skundu ir nukentėjusiosios V. J. bei jos gynėjo advokato pateiktu atsiliepimu, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai ir nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų vertino byloje surinktus įrodymus, teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir dėl to pagrįstai padarė bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog yra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamai įrodančių D. K. kaltę įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą bei vertindamas D. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką, tinkamai pritaikė tiek baudžiamąjį, tiek baudžiamojo proceso įstatymus, nepadarė procesinių ar materialiosios teisės pažeidimų, kurių pagrindu turėtų būti naikinamas ar keičiamas nuosprendis.

32. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad D. K. ginčija šias pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes: 1) nuteistasis 2018 m. gruodžio 26 d. apie 17 val. prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), įkando V. J. į kairės rankos dilbį, t. y. nežymiai sutrikdė jos sveikatą; 2) nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai, padarytos nusikalstamos veikos metu, buvo būdingi šeimos narių santykiams. D. K. taip pat nurodo, kad prokurorė bylą perdavė pirmosios instancijos teismui, surašiusi BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, dėl ko jis nežinojo, kuo yra kaltinamas bei negalėjo tinkamai pasinaudoti teise į gynybą.

Dėl D. K. kaltės pagrįstumo

33. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

34. Įrodymų vertinimas yra subjektyvus loginis procesas, pasireiškiantis BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai bylos duomenys ir loginės taisyklės. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena iš svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015). Abejones vertinti išimtinai kaltinamojo naudai galima tik ėmusis visų įstatyme numatytų priemonių abejonėms pašalinti, bet nepavykus to padaryti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432-139/2015). Įstatymas imperatyviai nenustato, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

36. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad baudžiamosios bylos kontekste, kai nėra galimybės gauti reikšmingos informacijos iš kitų betarpiškai įvykyje dalyvavusių ir jį mačiusių asmenų ar kitų šaltinių, o nukentėjusioji ir nuteistasis turi suinteresuotumo duoti jiems palankius parodymus, teismas privalo įvertinti visų byloje esančių ir reikšmingų objektyviai tiesai nustatyti duomenų visumą. Teismas turi nuspręsti, kuriuos duomenis pripažįsta įrodymais ir jais vadovaujasi, o kuriuos duomenis atmeta.

38. Šiuo atveju svarbu tai, kad nuteistasis neneigia, jog su nukentėjusiąja buvo kartu kaltinime nurodytu metu ir vietoje, taip pat tarp jų buvo kilęs konfliktas. Nuteistasis viso proceso metu nenurodė, kad būtų matęs kaip nukentėjusioji konflikto su juo metu pati sau būtų kandusi į kairiąją ranką. D. K. nenurodė, kad V. J. būtų jam sakiusi ar bent užsiminusi, jog iki jiems susitinkant ji būtų susižalojusi kairės rankos dilbį ar jis būtų patinęs, paraudęs, ar tą vietą būtų sužaloję kas nors kitas. Nurodytos D. K. faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad V. J. negalėjo išsigalvoti savo duotų paaiškinimų ir pati sau įsikąsti į ranką jiems išsiskyrus po konflikto (past. – kaip teigia nuteistasis). Taip pat akivaizdu, kad nukentėjusioji nebuvo sužalota ir iki jiems susitinkant, t. y. iki 2018 m. gruodžio 26 d.

39. Iš bylos įrodymų ir duomenų visumos nustatyta, kad po įvykusio konflikto tarp D. K. ir V. J., pastaroji iš karto nuėjo prie šalia buvusio policijos pareigūnų ekipažo, kuriam pranešė apie prieš ją panaudoto smurto atvejį. Ši aplinkybė leidžia paneigti nuteistojo iškeltą prielaidą, kad V. J. galėjo pati save susižaloti ir sugalvoti versiją, jog prieš ją smurtavo nuteistasis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad objektyviai tam net nebūtų pakakę laiko, nes V. J. iš karto po įvykusio konflikto su D. K. nuėjo prie policijos pareigūnų. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog V. J. būtų linkusi save žaloti, neadekvačiai elgtis ar sužalojimą kairės rankos dilbio srityje būtų patyrusi iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio.

41. V. J. iš karto po įvykusio konflikto su nuteistuoju ir kreipimosi į policijos pareigūnus, taip pat kreipėsi ir į gydymo įstaigą dėl patirto sužalojimo kairės rankos dilbio srityje. Šią aplinkybę patvirtina byloje esanti „BIRT“ ataskaitų žiūryklė, kurioje užfiksuota, kad 2018 m. gruodžio 26 d. apie 21.13 val. į ligoninę dėl dilbio suspaudimo įkandant, kreipėsi V. J., kuri paaiškino, jog prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ jai į kairįjį dilbį įkando D. K. (1 t., b. l. 14). Svarbu, kad nukentėjusioji į gydymo įstaigą kreipėsi iš karto galėdama tai fiziškai padaryti (past. – po to, kai baigė būtinus procesinius veiksmus su policijos pareigūnais), o ne praėjus ilgesniam laikotarpiui, t. y. ne kitą dieną, ne po dviejų dienų ar savaitės. Ši aplinkybė tik dar kartą paneigia nuteistojo gynybinę versiją, jog nukentėjusioji galėjo išsigalvoti tariamą jos sužalojimą įkandant iš keršto. Įkandimo faktą patvirtina byloje esantis objektyvus ir abejonių nekeliantis įrodymas, t. y. 2018 m. gruodžio 26 d. medicinos dokumentų išrašas, kuriame užfiksuota, kad V. J. dilbis patinęs, „viduryje 1/3 poodinės hematomos“ (1 t., b. l. 67–68).

42. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagoje esančius įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir patvirtina kaltinime D. K. atžvilgiu nurodytas faktines aplinkybes, atlikusi įrodymų analizę, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį kaltu ir jam skyrė proporcingą bausmę, vertinant bylos aplinkybes ir D. K. charakterizuojančius duomenis. Neginčijamai konstatuota, kad nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusiąją veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. kąsdamas jai į kairę ranką akivaizdžiai suvokė, jog tokie veiksmai jai sukels fizinį skausmą arba ją sužalos, tokių pasekmių siekė ir tai buvo prieš V. J. valią nukreiptas poelgis.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

43. D. K. pirmosios instancijos teismo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicija, baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

44. Šeimos nario sąvoka, pateikta BK 248 straipsnyje, esančiame BK XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui“, remiamasi ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2013, 2K-487/2013). Iš BK 248 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių srityje šeima laikomi su nusikaltimą padariusiu asmeniu kartu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystės), sutuoktinio tėvai. Pagal BPK 38 straipsnį asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai.

45. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. ir 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Vertinant konkrečių asmenų santykių turinį ir sprendžiant dėl šeimos santykių fakto, yra svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, sugyventinių santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2013, 2K-525/2013, 2K-110-699/2015, 2K-301-139/2016).

46. Iš šių teisės normų ir formuojamos teismų praktikos sisteminio aiškinimo daroma išvada, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmenys, bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos (partnerystės), t. y. sugyventiniai, taip pat pripažįstami šeimos nariais. Todėl nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar D. K. ir V. J. santykiai gali būti laikomi kaip sugyventinių baudžiamosios teisės prasme šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. konkrečiai 2018 m. gruodžio 26 d.

47. Apylinkės teismas nuosprendyje pripažino, kad nagrinėjamo įvykio metu nuteistąjį ir nukentėjusiąją, nepaisant to, jog jie nebuvo sudarę santuokos (įregistravę partnerystės), siejo santykiai, kurių turinys atitinka šeimos teisinius santykius – jie atitiko sugyventinių santykius. Apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

48. Nuteistasis neigia, kad tiek byloje nagrinėjamo įvykio metu, tiek ir anksčiau nukentėjusioji buvo jo šeimos narė, t. y. sugyventinė. Nurodo priešingai, kad V. J. buvo tik meilužė, su kuria susitikdavo norėdamas patenkinti savo lytinę aistrą. Nukentėjusiajai padovanotas žiedas buvo ne piršlybų simbolis, bet dovana Naujųjų metų proga. D. K. taip pat tvirtino, kad su nukentėjusiąja tuoktis neketino, o tai siūlydavo tik būdamas susijaudinęs lytinių santykių metu.

49. Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuotina, kad D. K. ir V. J. 2018 m. gruodžio 26 d. kartu negyveno viename būste, t. y. jie gyveno atskiruose butuose, o nuteistasis juridine prasme nebuvo išsiskyręs su savo žmona, nors faktiškai su ja nebegyveno ilgiau negu metus ir nevedė jokio bendro ūkio. Šios aplinkybės, vertinant teisėjų kolegijos aptartas teisės normas ir formuojamą teismų praktiką, sudarytų pagrindą formaliai išvadai, kad D. K. ir V. J. santykiai savo turiniu nėra būdingi šeimos (atitinkančios sugyventinių formą) narių. Tačiau kiekvienu individualiu atveju, teismas privalo atsižvelgti ne į pavienes nustatytas faktines aplinkybes, o į jų visumą. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek iš nuteistojo, tiek iš nukentėjusiosios sutampančių ir vienas kitą patvirtinančių parodymų dalyje dėl jų pažinties laikotarpio akivaizdu, kad jų santykiai prasidėjo 2017 m. spalio mėnesį, o galutinai nutrūko praėjus kelioms dienoms po šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamo įvykio, t. y. 2018 m. gruodžio 31 d. Iš proceso dalyvių duotų paaiškinimų ir kitų bylos duomenų visumos akivaizdu ir tai, jog jų santykiai šiuo laikotarpiu buvo ne išimtinai atitinkantys meilužių (kaip teigia D. K.), bet tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo susiklostę akivaizdūs sugyventinių santykiai.

50. Apygardos teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina nuteistojo paaiškinimus dėl jo suvokimo apie santykius su V. J. pobūdžio. D. K. viso proceso metu nurodė nenuoseklias aplinkybes apibūdindamas jo ir V. J. santykius. Nuteistasis teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu buvo patvirtinęs, jog kelis sykius piršosi nukentėjusiajai ir būtent dėl santykių su ja iširo jo santuoka. D. K. taip pat tvirtino, kad būtent jis inicijavo skyrybas su oficialia žmona, norėdamas būti su V. J., kurią labai mylėjo. Vėlesnių apklausų metu nuteistasis savo parodymus pakeitė, teigdamas, kad santykių pradžioje pas V. J. gyveno tik dėl to, jog prasidėjus skyryboms neturėjo kur apsistoti, o su nukentėjusiąja jį siejo išskirtinai aistra, kurios metu nuteistasis galėjo pasipiršti V. J., norėdamas ją paskatinti lytiniams santykiams. Patikrinus Lietuvos Respublikos teismų informacinę sistemą „LITEKO“ nustatyta, kad skyrybų procesą (past. – kuris šiuo metu nėra pasibaigęs) inicijavo ne D. K., o jo žmona, kuri kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės.

51. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas D. K. ir V. J. santykius, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios viso baudžiamojo proceso metu duotais nuosekliais paaiškinimais. Iš jos parodymų turinio matyti, kad ji nuo pat pažinties su D. K. pradžios (past. – 2017 m. spalio mėnesio) iki byloje nagrinėjamo įvykio (past. – smurto prieš ją panaudojimo 2018 m. gruodžio 26 d.) suvokė, jog juos siejo išimtinai šeimyniniai santykiai, nors jie nuolatos kartu ir negyveno, nes pastoviai konfliktuodavo. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad nuteistojo nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pastaruosius pusę metų iki smurto prieš ją gyveno beveik nuolat, ten turėjo daug savo daiktų, o iš ten išvykdavo kuriam laikui tik po kivirčų su D. K.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad „<...> vien tai, kad nuteistasis ir nukentėjusioji dažnai konfliktuoja, pykstasi, savaime nepaneigia jų santuokinių (šeiminių) ryšių; minėtos aplinkybės atskleidžia ne šeiminių ar nešeiminių santykių turinį, o gyvenimo būdą“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-383-1073/2018).

52. Teisėjų kolegija vertina, kad nuo pažinties pradžios, t. y. 2017 m. spalio mėnesio, kelis mėnesius nuteistasis ir nukentėjusioji kartu gyveno pastarosios bute. To neneigia ne tik V. J., teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoju apklaustas K. Ž., šios aplinkybės neginčija ir D. K.. Nuteistasis teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad nuo pažinties pradžios apie tris mėnesius gyveno pas V. J., jos namuose darė remontą, turėjo raktus nuo nukentėjusiosios namų, kartu su jais gyveno pastarosios sūnus. Gyvendamas pas nukentėjusiąją jis pirkdavo maistą. Nurodo, kad vėliau išsikėlė gyventi pas savo motiną, tačiau toliau palaikė artimus santykius su V. J., žadėjo ją vesti, eidavo į kiną, praleisdavo laisvalaikį ne tik su ja, bet ir jos sūnumi. Per Naujuosius metus kartu su nukentėjusiąja vyko į (duomenys neskelbtini). Jis jautėsi jai įsipareigojęs, įsimylėjęs. 2018 m. vasarą supažindino nukentėjusiąją ir jos sūnų su savo vaikais, jie visi kartu praleido savaitgalį. Tai patvirtina, kad V. J. ir D. K. siejo šeimos teisiniai santykiai.

53. K. Ž. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nuo 2018 m. vasaros iki 2018 m. gruodžio 26 d. jo mama ištisas savaites gyvendavo nuomojamame D. K. bute. Mama išvykdavo ne vienai ar kelioms naktims, bet būdavo ilgą laikotarpį pas nuteistąjį. Iš nustatytų aplinkybių, kad nukentėjusioji dažnai gyvendavo pas nuteistąjį, akivaizdu, jog ji pas pastarąjį turėjo turėti ir savo asmeninių daiktų, privalėjo kartu pirkti ir gaminti maistą, nes kaip minėta, V. J. nuteistojo nuomojamame bute būdavo pakankamai ilgą laiko tarpą, t. y. gyvenimas kartu tęsdavosi kelias savaites, o tai patvirtina bendro ūkio vedimo faktą.

54. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad sugyventinių teisinio santykio baudžiamąją prasme nepaneigia tai, jog bendrai gyvenę asmenys dažnai konfliktuodavo ir susipykus tam tikrais laikotarpiais gyvendavo atskirai. Iš nuteistojo ir nukentėjusiosios santykių analizės konstatuotina, kad jų santykiams buvo būdinga susiformavusi tam tikra praktika, t. y. gyvenimas tam tikrą ilgesnį laiko tarpą kartu, pastovūs barniai ir išsiskyrimai, po ko sekdavo susitaikymas ir gyvenimas vėl kartu nuteistojo nuomojamame bute. Todėl šiuo atveju nėra svarbu, ar nagrinėjamo įvykio dieną jie gyveno kartu, nes juos siejo nuolatiniai tarpusavio įsipareigojimai, o gyventi į savo butą nukentėjusioji grįždavo tik po konfliktų su D. K..

55. Nustatyta, kad byloje nagrinėjamo įvykio dieną V. J. buvo nuvykusi pas nuteistąjį į namus, kuriuose jie nekonfliktavo, nesiginčijo, praleido apie kelias valandas kartu, kas parodo, jog buvo tikėtasi susitaikyti ir kartu gyventi. Nuteistasis ir nukentėjusioji neneigia, kad išėjo iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ susikibę už rankų, kas parodo jų vis dar buvusius šiltus jausmus vienas kitam. Svarbu ir tai, kad D. K., manydamas, jog jų santykiai neturi jokios ateities, juos galėjo nutraukti jau senai, t. y. kaip teigia, sužinojus apie tai, jog V. J. nėštumas buvo tariamas, bet to jis nepadarė. Tai leidžia daryti išvadą, kad jis tikėjosi ir norėjo toliau su ja bendrauti, sieti ateitį kartu ir galbūt vieną dieną oficialiai įteisinti savo santykius.

56. Išdėstyti bylos faktai patvirtina, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo susiklostę santykiai pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais, stipriais emociniais tarpusavio ryšiais ir emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu buvo būdingi šeimos (atitinkančios partnerystės formą) nariams. Apylinkės teismas teisingai nustatė, jog nuteistąjį ir nukentėjusiąją, nepaisant to, kad jie nebuvo sudarę santuokos (įregistravę partnerystės), o D. K. nėra išsituokęs (tačiau su savo oficialia žmona nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda daugiau negu dvejus metus), siejo sugyventinių santykiai, kurių turinys iš esmės atitinka šeimos teisinius santykius. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl BPK 219 straipsnio ir D. K. teisės į gynybą

57. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad prokurorė baudžiamąją bylą apylinkės teismui perdavė, surašiusi BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, dėl ko jis nežinojo, kuo yra tiksliai kaltinamas bei negalėjo tinkamai pasinaudoti teise į gynybą.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.). Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos atitinkamą veiką kvalifikuojant. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. Akcentuotina, kad ne bet koks ikiteisminio tyrimo proceso trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme ir kurių ištaisyti teisme nėra galimybės.

59. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad byla Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo perduota D. K. kaltinant pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 123). 2019 m. liepos 3 d. kaltinamajame akte taip pat nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis grindžiama asmens kaltė dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (1 t., b. l. 125). Tačiau tai laikytina rašymo apsirikimo klaida. Po faktinių aplinkybių išdėstymo aiškiai nurodoma, kad asmuo įtariamas būtent pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. D. K. ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2019 m. sausio 9 d. (1 t., b. l. 94–96) ir 2019 m. birželio 26 d. apklausų metu (1 t., b. l. 101), suvokė įtarimų esmę, jog yra įtariamas būtent pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, jam pasirašytinai įteikiant pranešimus apie įtarimą būtent dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, turinčios BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių (1 t., b. l. 93, 100). Iš pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog tyrimas buvo pradėtas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (1 t., b. l. 9–10). 2019 m. rugpjūčio 27 d. teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu prokurorei pagarsinus kaltinimą ir paklausus ar nuteistasis supranta, kuo yra kaltinamas (past. – nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymu), atsakė, kad supranta, jokių pastabų neturėjo, kaip ir jo gynėjas advokatas (1 t., b. l. 173). Perklausius Lietuvos Respublikos teismų informacinėje sistemoje „LITEKO“ esantį minėto teisiamojo posėdžio garso įrašą akivaizdu, jog prokurorė kaltinimą pareiškė būtent pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, ką ji išreiškė ir žodžiu.

60. Visa tai tik patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuo pat paaiškėjimo apie galimai padarytos nusikalstamos veikos momento. Nuteistasis D. K. aiškiai suvokė, jog yra kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o ne 1 dalį. Tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas advokatas viso bylos nagrinėjimo metu, t. y. iki baigiamųjų kalbų, neturėjo jokių pretenzijų ar pastebėjimų dėl apygardos teisėjų kolegijos nurodytų prokurorės padarytų rašymo apsirikimo klaidų, neprašė kaltinimo tikslinti, o D. K. gynyba buvo nukreipta ne tik į smurto prieš nukentėjusiąją neigimą, bet ir neigimą, jog jis su V. J. buvo sugyventiniai. Rašymo apsirikimo klaidos nebuvo esminiai pažeidimai, dėl kurių būtų buvę neįmanoma bylą nagrinėti teisme ir kurių nebūtų buvę galima ištaisyti bylos nagrinėjimo metu. D. K. bylą nagrinėjant apylinkės teisme turėjo gynėją advokatą, jam kaltinamasis aktas buvo įteiktas tinkamai, pats kaltinimas buvo suformuluotas tiksliai, aiškiai ir konkrečiai, todėl nėra jokio pagrindo teikti, kad prokurorės surašytas kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų, dėl ko D. K. negalėjo tinkamai pasinaudoti teise į gynybą.

61. Nukentėjusioji V. J. apeliacinės instancijos teismui yra pateikusi atsiliepimą į nuteistojo D. K. apeliacinį skundą. Apygardos teisme gautas prašymas dėl patirtų išlaidų už advokato suteiktas paslaugas, surašant atsiliepimą į D. K. apeliacinį skundą, kurias sudaro 363 Eur. Teisėjų kolegija vertina, kad prašoma suma nėra aiškiai per didelė, byloje nėra aplinkybių, dėl kurių priteistina suma turėtų būti mažinama, todėl iš nuteistojo D. K. nukentėjusiosios V. J. naudai priteistina nurodyta suma už jai suteiktas advokato teisinės pagalbos teikimą.

62. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį D. K. atžvilgiu, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo D. K. nukentėjusiosios V. J. turėtas 363 Eur išlaidas už advokato suteiktas paslaugas, surašant atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.