Kauno apygardos teismo nutartis

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais ir motyvais, prašė jį tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.

11. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. - BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimai); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-480/2012). Iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392/2014, 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017, 2K-141-693/2018, 2K-264-689/2018 ir kt.).

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi kaltinamojo akto turinį bei apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, neturi pagrindo sutikti su nuteistojo gynėju, kad šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Kaltinamasis aktas yra aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Aprašant E. L. inkriminuotą nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte buvo nurodyti visi pagal BPK 219 straipsnį privalomi kaltinamojo akto turinio elementai. Kaltinamajame akte nurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, aprašyti konkretūs E. L. veiksmai, kilę padariniai, iš jo yra aiškus nusikaltimo padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nuskalstamos veikos sudėties požymiai, kaltininkui inkriminuota veika kvalifikuota tiksliai nurodant BK normą. Pagal išdėstytą kaltinimą taip pat yra visiškai aišku kas konkrečiai šiuo atveju yra nusikaltimo dalykas (t. y. turtas ar turtinė teisė į jį). Todėl nuteistojo teisė gintis nuo suprantamo kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis) nebuvo pažeista. Priešingai, nei teigia apeliantas, šiuo atveju tiek kaltinime, tiek apylinkės teismo nuosprendyje nebuvo suklysta įvardijant E. L. inkriminuoto sukčiavimo dalyką kaip svetimo turto (V. D. bei G. D. nuosavybės teise priklausiusio žemės sklypo ir kavinės), o ne turtinės teisės į šį nekilnojamąjį turtą įgijimą. E. L. suformuotame kaltinime teisingai nustatyta ir apgaule pasisavinto turto vertė bei, atitinkamai, pilnai neatsiskaičius už šį turtą, nukentėjusiesiems padaryta žala.

13. Kaip matyti, E. L. pateiktame kaltinime pagal BK 182 straipsnio 2 dalį inkriminuota, kad jis apgaule, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą - V. D. bei G. D. nuosavybės teise priklausantį 250 000 litų (72 294 eurų) vertės turtą: dalį žemės sklypo, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir negyvenamą patalpą-kavinę, kurios unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) Pagal šį kaltinimą E. L. buvo nuteistas ir pirmosios instancijos teismo. Taigi, E. L. buvo inkriminuotas svetimo turto, o ne svetimos turtinės teisės įgijimo požymis. Analizuojamu atveju yra neginčytinai nustatyta, kad žemės sklypas, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir negyvenama patalpa-kavinė, kurios unikalus numeris (duomenys neskelbtini), iki 2011 m. kovo 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nuosavybės teise priklausė nukentėjusiesiems V. D. bei G. D.. Tai yra, nuteistajam šis turtas buvo neabejotinai svetimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tą faktą, kad kaltinime nurodyto nekilnojamojo turto 2011 m. kovo 8 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ne su E. L., o jo broliu K. L., dėl ko de jure nuosavybės teisė į paminėtą žemės sklypą ir negyvenamąją patalpą – kavinę, perėjo ne nuteistajam, o jo broliui, suabejojo ar E. L. nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas svetimos turtinės teisės, o ne svetimo turto įgijimo požymis. Dėl to teisėjų kolegija 2021 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdyje pranešė nagrinėjimo teisme dalyviams, kad gali būti keičiamos E. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės dėl sukčiavimo dalyko. Tačiau įdėmiau įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju prokuroras, o vėliau ir pirmosios instancijos teismas, pagrįstai laikė, kad nuteistasis šiuo atveju įgijo būtent svetimą turtą, o ne svetimą turtinę teisę, dėl ko pagrindo keisti kaltinimą šiuo apeliacinės instancijos teismo priimamu procesiniu sprendimu nėra pagrindo.

15. Iš ankstesnėje pastraipoje nurodytų svetimo turto įgijimo ir svetimos turtinės teisės įgijimo apibrėžimų matyti, kad svetimo turto įgijimas yra siejamas su konkrečios materialinės vertybės paėmimu ar priėmimu kaltininko ar kitų asmenų, kurių naudai veikia kaltininkas, žinion, t. y. faktiniu jo užvaldymu. Tuo tarpu svetimos turtinės teisės įgijimas apgaule iš esmės yra siejamas tik su galimybe gauti svetimą turtą, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad nukentėjusieji V. D. ir G. D., suklaidinti apgaulės, 2011 m. kovo 8 d. (duomenys neskelbtini) notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), sudarė K. L. vardu jiems priklausiusio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Šioje sutartyje, be kita ko, buvo nurodyta, kad ji kartu yra ir turto priėmimo-perdavimo aktas. Taigi, 2011 m. kovo 8 d. pasirašytos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nukentėjusiesiems priklausęs turtas buvo perleistas trečiajam asmeniui. Nors apeliantas yra teisus, jog juridiniu požiūriu nuosavybės teisė į kaltinime nurodytą nukentėjusiųjų turtą perėjo ne E. L., o sutartį pasirašiusiam jo broliui K. L., tačiau kaip matyti iš aukščiau nurodyto, svetimo turto įgijimas sukčiavimo bylose yra tapatinamas ne vien tik su šio turto nuosavybės teisės kaltininkui ar kitiems asmeniui, kurių naudai jis veikia, perėjimu. Svetimo turto įgijimu laikomi ir tokie atvejai, kai kaltininkas ar naudą gavę tretieji asmenys dėl suklaidinto nukentėjusiojo ir jam nenaudingo disponavimo savo turtu gauna perleisto daikto faktinį valdymą, gali juo naudotis ar net tik jį turėti. Šiuo gi atveju matyti, kad nors juridiniu požiūriu nukentėjusiųjų nekilnojamąjį turtą įgijo K. L., tačiau faktiškai sandoris buvo sudarytas nuteistojo E. L. valia. Būtent nuteistasis bendravo su nukentėjusiaisiais dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sąlygų, iš savo lėšų nukentėjusiesiems davė dalį perkamo nekilnojamojo turto įmokos – 10 000 litų, įsipareigojo sumokėti ir likusią nesumokėtą pirkimo-pardavimo sandorio sumą, t. y. 240 000 litų, šiai sumai išrašydamas paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Tai, kad E. L., o ne jo brolis buvo kaltinime nurodyto apgaule įgyto turto faktinis valdytojas neabejotinai patvirtina ir tas faktas, jog nepraėjus nė trims mėnesiams po pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo žemės sklypas bei kavinė buvo įkeista, sudarant 2011 m. balandžio 29 d. paskolos sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad A. M. ir M. M. skolina 129 800 litų K. L., nors realiai ši pinigų suma buvo perduota E. L.. Pažymėtina, jog ir nuteistasis patvirtino, jog aptariamu turtu pilnai disponavo (t. y. turėjo savo žinioje, valdė, tvarkė jį savo nuožiūra, be kita ko, nuspręsdamas tolimesnį jo likimą, nors ir norėdamas tai juridiškai įteisinti privalėjo veikti per K. L.) ne jo brolis, o jis pats, o pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas brolio vardu tik dėl tos priežasties, kad jis, kaip profesinės karo tarnybos karys, negalėjo užsiimti jokia savarankiška komercine veikla. Iš sandorio sudarymo aplinkybių, E. L., K. L. bei nukentėjusiųjų tarpusavio santykių, veiksmų, kurie buvo su turtu atlikti vėliau, akivaizdu, jog sutartį pasirašęs asmuo - K. L. - neketino įgyti jokių iš jos kylančių teisių ir pareigų, jomis nesinaudojo ir jų nevykdė, o tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis. Teises ir pareigas šio sandorio pagrindu įgijo ir jomis realiai naudojosi E. L., būtent jis yra tikrasis šių teisinių santykių subjektas bei finansinės naudos iš jų gavėjas. Esant tokioms išvadoms pripažintina, jog kaltinime E. L. buvo pagrįstai inkriminuotas būtent svetimo turto, o ne turtinės teisės apgaule savo naudai įgijimas. Šiuo atveju E. L. įgijo ne reikalavimo teisę į nukentėjusiems iki 2011 m. kovo 8 d. turėtą nekilnojamąjį turtą, o faktiškai įgijo patį turtą, kuriuo vėliau laisvai disponavo, netgi jį įkeisdamas (nors atlikdamas šį juridinį veiksmą privalėjo ir toliau formaliai veikti per brolį).

16. Skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, jog E. L. nuteistas pagal kaltinimą įkalbėjus D. surašyti patvirtinimą, tam, kad jis savo nuožiūra pilnai galėtų naudotis, valdyti bei disponuoti nekilnojamu turtu, nors keliomis eilutėmis aukščiau kaltinime yra nurodyta, kad tai jis darė siekdamas pilnai disponuoti turtu per K. L., kas neva tai taip pat patvirtina kaltinimo prieštaringumą. Kaltinime tokia formuluotė kaip „siekdamas pilnai disponuoti turtu per K. L.“ apskritai nenaudojama, tik nurodoma, kad „<...> siekdamas pilnai disponuoti per brolį K. L. perkamu V. D. ir G. D. nekilnojamuoju turtu <...>“.

17. Apeliacinio skundo teiginiai dėl neteisingai nustatytos apgaulės būdu įgyto turto vertės bei nukentėjusiesiems padaryto žalos dydžio taip pat atmestini. Pažymėtina, kad baudžiamosiose bylose turto kaip nusikaltimo dalyko vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Šaltiniai, pagal kuriuos nustatoma turto vertė, gali būti skirtingi ir jų pasirinkimas priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Tai gali būti daroma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo sąnaudas ir pan. Kai tokių duomenų byloje nėra, turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2015, 2K-147-511/2016, 2K-282-788/2018 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje apgaule įgyto turto vertė buvo nustatyta pagal jo pirkimo kainą, kuri buvo nurodyta 2011 m. kovo 8 d. pirkimo-pardavimo sutartyje. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad šiame sandoryje nurodyta turto įsigijimo kaina atitiko tuometinę tokio turto rinkos vidutinę vertę. Todėl nesutiktina ir su tuo, kad byloje turėjo būti atliktas specialus tyrimas, kurio metu būtų bandoma nustatyti, kokia buvo E. L. perleisto žemės sklypo bei negyvenamos patalpos – kavinės – rinkos vertė 2011 m. kovo 8 d. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi nuteistojo E. L., liudytoju apklausto nekilnojamojo turto brokerio V. B., taip pat nukentėjusiųjų parodymus, kuriais nustatyta, kad sudarant kaltinime nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ginčas dėl šios sutarties objekto vertės nebuvo kilęs, su nurodyta kaina (250 000 litų) E. L. sutiko, jos mažinti neprašė. Be to, tai, kad aptariamo nekilnojamojo turto rinkos vertė iš esmės atitiko jo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą, o ne buvo daugiau nei du kartus mažesnė, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina ne tik tas faktas, kad nuteistasis sutiko pirkti jį būtent už tokią pinigų sumą, bet ir nuteistojo bei liudytojo A. M. duotų parodymų pagrindu nustatyta aplinkybė, jog iš nukentėjusiųjų įsigytas turtas buvo vertintas dar prieš sudarant jo pirkimo-pardavimo sandorį ir buvo įvertintas 220 000 litų suma. Tai, kad 2013 m. rugsėjo 19 d. įvykusiose varžytinėse nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 109 386 litus, savaime nepagrindžia aplinkybės, kad jis 2011 m. kovo 8 d., t. y. 2,5 metų anksčiau, nei įvyko varžytinės, buvo pardavinėjamas ženkliai per didele, rinkos neatitinkančia kaina. Juolab, kad šalys yra laisvos sulygti dėl turto kainos, o nekilnojamojo turto vertė nuolat kinta priklausomai nuo ekonominės situacijos šalyje bei kitų sąlygų. Absoliučiai nesutiktina ir su skundo teiginiu, kad kalbant apie tam tikro daikto rinkos vertę negali būti objektyvesnės informacijos, nei įvykusių varžytinių rezultatas, kadangi išieškojimo procese, atsiradus būtinybei greitai parduoti nekilnojamąjį turtą, jo kaina parastai būna ženkliai mažesnė už rinkos vertę.

18. Taigi, kaltinamąjį aktą surašęs prokuroras bei pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apgaulės būdu įgyto turto vertę, šiuo atveju pagrįstai rėmėsi 2021 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sandoryje nurodyta jo kaina – 250 000 litų. Taip pat pagrįstai nukentėjusiesiems V. D. ir G. D. padarytą žalą prokuroras bei apylinkės teismas skaičiavo nuo šios kainos (250 000 litų), atimdamas pagal sandorį nukentėjusiesiems sumokėtą pinigų sumą – 10 000 litų. Tokia kaltinime nurodyta nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos dalyko vertė bei padarytos žalos dydis byloje ištirtiems įrodymams neprieštarauja, todėl pagrindo juos laikyti neatitinkančiais tikrovės nėra.

19. Kaip jau minėta, apeliantas nesutinka su E. L. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad nuteistojo padaryta veika neatitinka sukčiavimo sudėties požymių, nes jo veiksmuose nebuvo esminės apgaulės elemento bei išankstinės tyčios nevykdyti prisiimtų turtinių įsipareigojimų, t. y. pilnai neatsiskaityti su nukentėjusiaisiais V. D. ir G. D. už 2011 m. kovo 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi jam perleistą nekilnojamąjį turtą. Taip pat apeliantas nurodo, jog šiuo atveju taikyti baudžiamosios atsakomybės E. L. nebuvo pagrindo ir dėl to, kad nukentėjusiųjų, kaip teisinių santykių dalyvių, elgesys neatitiko nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijaus, o jų galimybės atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka netapo esmingai apsunkintos. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini.

20. Nagrinėjamu atveju E. L. buvo inkriminuota apgaulės piktnaudžiaujant pasitikėjimu forma. Nors nuteistojo gynėjas teigia, kad toks šioje byloje konstatuotas nukentėjusiųjų, siekiant įgyti jų turtą, apgaulės būdas yra absoliučiai nelogiškas, kadangi iki nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo E. L. su nukentėjusiaisiais asmeniškai nebuvo pažįstamas, o vien tai, kad nuteistasis turėjo naują telefoną, buvo padoriai apsirengęs, atrodė rimtas bei sutarties sudarymo metu buvo profesinės karo tarnybos karys, ką akcentavo pirmosios instancijos teismas, negalėjo sudaryti pakankamo pagrindo pasitikėti nuteistuoju, sudarant su juo didelės rizikos sandorį, tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis E. L. iš pradžių įgijo nukentėjusiųjų V. D. ir G. D. pasitikėjimą, o po to šiuo pasitikėjimu ir pasinaudojo. Dėl to jam buvo inkriminuota būtent piktnaudžiavimo pasitikėjimu apgaulės forma. Apelianto argumentų kontekste pažymėtina, jog piktnaudžiavimas pasitikėjimu sukčiavimo bylose konstatuojamas ne tik tuomet, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais, giminystės ar kitokiais tarpusavio ilgalaikiais ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku, sudarydamas pasiturinčio asmens įvaizdį ir pan. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad kaip vienas iš apgaulės piktnaudžiavimo pasitikėjimu forma būdų gali vertinamas ir kaltininko nukentėjusiajam išreikštas ketinimas grąžinti skolą, nesant realios galimybės to padaryti ar tiesiog panaudojant gautą paskolą tikslams, priešingiems, negu teigiama paskolos davėjui. Esant paskolos teisiniams santykiams, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas, jau prašydamas paskolinti pinigų ir įsipareigodamas juos grąžinti, visai neketina vykdyti susitarimo, nors kitą sutarties šalį įtikinėja priešingai, daro veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą, ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus.

21. Šiuo konkrečiu atveju apgaulė pasitikėjimu būtent ir pasireiškė abiejų nukentėjusiųjų suklaidinimu dėl nuteistojo galimybių ir ketinimų. Jis melagingai teigė, kad perkamose kavinės patalpose ketina vykdyti maitinimo verslą, taip pat darė veiksmus, kuriais imitavo sutarties sąlygų vykdymą – davė nukentėjusiesiems dalį perkamo nekilnojamojo turto įmokos – 10 000 litų, bei abiem nukentėjusiesiems melagingai žadėjo sumokėti visą už nekilnojamąjį turtą sulygtą 250 000 litų sumą per pakankamai trumpą laikotarpį (iki 2011 m. liepos 8 d.), tvirtai teigdamas, kad visą reikiamą pinigų sumą tikrai surinks, kai grįš jo draugai, kurie kartu su juo nori kavinės patalpose vykdyti verslą, ir kaip greitą jų grąžinimo garantą pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį likusiai nesumokėtai pinigų daliai – 240 000 litų, nors žinojo, kad dėl jo turtinės padėties, jau turimų ankstesnių finansinių įsipareigojimų kitiems asmenims, jokios realios galimybės to padaryti neturės. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog apgaulė prieš nukentėjusiuosius buvo tęstinė, kadangi V. D. ir G. D. 2011 m. kovo 8 d. sandorį tvirtinusiai notarei pranešus, kad visi pinigai už nekilnojamąjį turtą nebuvo sumokėti, kas buvo pažymėta sutartyje ir dėl ko į sutartį buvo įtraukta sąlyga, jog iki pilno atsiskaitymo pagal šią sutartį su pardavėjais, pirkėjas neturi teisės pilnai disponuoti turtu, jį įkeisti, parduoti ar kitaip perleisti ar suvaržyti teises be atskiro, notaro patvirtino pardavėjų sutikimo, E. L., siekdamas pilnai disponuoti perkamu turtu, sekančią dieną po sutarties pasirašymo įkalbėjo V. D. ir G. D., kad jie notarei melagingai patvirtintų, jog už minėtą nekilnojamąjį turtą jiems pilnai atsiskaityta, paruošė ir surašė dar vieną paprastąjį neprotestuotiną vekselį 240 000 litų sumai, tik juo įsipareigojo šią sumą grąžinti iki 2011 m. rugsėjo 16 d., vėl gi nutylėdamas apie savo realias finansines galimybes tai padaryti iki vekselyje nurodyto termino.

22. Kaip matyti iš liudytojų parodymų bei į bylą pateiktų rašytinių įrodymų – paprastųjų neprotestuotinų vekselių, Marijampolės rajono apylinkės teismo priimtų sprendimų, nuteistasis dar iki nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo dienos, t. y. iki 2011 m. kovo 8 d., tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims (K. C., R. B., L. J., L. Š., UAB „Bobutės paskola“, UAB „General Financing“) buvo skolingas daugiau kaip 200 000 litų, o jo banko sąskaitos likutis 2011 m. kovo mėn. pradžioje buvo vos 43,01 litų. Teisme ir pats nuteistasis pripažino tuo metu buvusias skolas. Be to, kaip matyti iš liudytojo A. M. parodymų, E. L. ketino ir toliau skolintis pinigus ir tuo tik dar labiau didinti turimus finansinius įsipareigojimus, kadangi dar prieš sudarant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį (maždaug trys savaitės prieš) jis buvo susitikęs su A. M., kurio prašė paskolinti apie 60 000 litų, tačiau liudytojas sutiko skolinti tokią pinigų sumą nuteistajam tik tuo atveju, jei paskola bus suteikiama įkeičiant turtą. Jau po nukentėjusiesiems priklausiusio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo, taip pat 2011 m. kovo 14 d. V. D. ir G. D. pareiškimo antstolei, kuriame nukentėjusieji patvirtino, kad pagal 2011 m. kovo 8 d. sutartį už parduotą turtą nukentėjusiesiems buvo pilnai atsiskaityta, įvyko dar vienas A. M. bei E. L. susitikimas, kurio metu šie asmenys susitarė dėl paskolos suteikimo E. L. jo brolio vardu, ir 2011 m. balandžio 29 d. buvo sudaryta paskolos sutartis. Pagal šią paskolos sutartį A. M. ir M. M. paskolino 129 800 litų K. L., ją paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti iki 2011 m spalio 29 d. Šalys taip pat susitarė, kad užtikrinant skolinio įsipareigojimo įvykdymą bus įkeistas K. L. priklausantis turtas: negyvenamoji patalpa – kavinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), bei 233/466 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).

23. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nukentėjusiųjų suklaidinimas nutylint objektyviai egzistuojančius faktus apie jau turimus didelius finansinius įsipareigojimus ir tikrąją savo turtinę padėtį, taip pat nepateikiant reikšmingos informacijos apie planuojamą imti dar vieną paskolą didelei pinigų sumai, kuriai užtikrinti buvo numatyta įkeisti nukentėjusiesiems priklausantį turtą, bei melagingai nurodytos aplinkybės apie draugus, kurie neva tai buvo pasiruošę kartu su nuteistuoju investuoti į maitinimo verslą, kurio vykdymui E. L. ir tikino perkantis nukentėjusiesiems priklausiusias kavinės patalpas su žemės sklypu, turėjo lemiamą/esminę įtaką jų apsisprendimui parduoti ar neparduodi E. L. šį nekilnojamąjį turtą iki sandorio sudarymo pilnai už jį nuteistajam neatsiskaičius. Neabejotina, kad itin svarbia aplinkybe, lėmusia nukentėjusiųjų apsisprendimą vis tik sudaryti su nuteistuoju nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį jo brolio vardu, yra ir tai, kad kaip likusios nesumokėtos už įsigyjamą turtą pinigų sumos grąžinimo garantas buvo išrašytas vekselis, pagal kurį pinigų susigrąžinimas vyksta supaprastinta tvarka, E. L. pažadant visus pinigus sugrąžinti greitu laiku - iki vekselyje nurodytos datos (pirmojo vekselio atveju – per 4 mėnesius, jį pakeitusio antrojo – per 6 mėnesius). Akivaizdu, jog be papildomo garanto (vekselio), taip pat žinodami apie turimas E. L. skolas ir tikruosius jo ketinimus, nukentėjusieji nebūtų sudarę su nuteistuoju sandorio būtent tokiomis sąlygomis, kuriomis jis buvo sudarytas, todėl ši apgaulė buvo esminė.

24. Analizuojant skundo argumentą dėl išankstinės E. L. tyčios neatsiskaityti su nukentėjusiaisiais, visų pirma pažymima, kad kaltininko tyčios turinys atskleidžiamas ne tik pagal jo parodymus, bet ir pagal kitus objektyvius bylos duomenis, atskleidžiančius kaltininko elgesį prieš nusikaltimo padarymą, jo darymo metu ir po jo. Teisėjų kolegijos nuomone, jau aptartos aplinkybės, susijusios su sudėtinga finansine E. L. situacija, nuteistojo veiksmai, kuomet jis praėjus vos mėnesiui nuo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties kreipėsi dėl naujos paskolos gavimo, įkeisdamas apgaule įgytą turtą, taip pat skundžiamame nuosprendyje aptartos aplinkybės, kad nuteistasis nesikreipė į Valstybinę maisto veterinarijos tarnybą dėl maisto tvarkymo išdavimo pažymėjimo bei (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administraciją dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, licenzijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kas kartu įvertinus ir turto įkeitimo faktą, leidžia pagrįstai spręsti, kad jis vis tik nesiruošė vykdyti veiklos kavinėje, vis tik rodo jo ketinimą apgaule piktnaudžiaujant pasitikėjimu savo naudai užvaldyti nukentėjusiesiems priklausantį turtą, kuris susiformavo dar iki turto įgijimo momento. Akivaizdu ir tai, kad įgydamas iš nukentėjusiųjų turtą, E. L. suvokė, kad dėl savo turimų turtinių prievolių kitiems asmenims jis neturės galimybės įvykdyti įsipareigojimo atsiskaityti su nukentėjusiais, numatė, kad atskleidus tikrąją informaciją apie savo turtinę padėtį bei ketinimus prisiimti dar daugiau finansinių įsipareigojimų, nukentėjusieji nesutiks parduoti jam savo didelės vertės turto iš karto už jį neatsiskaičius, t. y. suvokė turtinės naudos gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir norėjo panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Taip elgdamasis jis taip pat suprato, kad V. D. ir G. D. bus padaryta turtinė žala, kurią bus problematiška atlyginti. Nors tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apygardos teisme E. L. tikino, kad nukentėjusiesiems planavo grąžinti skolą tuomet, kai jam pinigus grąžins D. D., kuris turėjo tai padaryti iki 2011 m. birželio mėn., tačiau iš pastarojo pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad nuteistajam D. D. buvo skolingas kur kas mažesnę pinigų sumą, nei kad likusi pagal sudarytą sandorį nukentėjusiesiems neišmokėta pinigų suma – D. D. E. L. išdavė paprastąjį neginčijamą vekselį pagal kurį jam turėjo grąžinti 50 000 litų (40 000 litų paskola bei 10 000 litų palūkanų). Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis vykdė kokią nors veiklą, iš kurios būtų galėjęs per vos 4-6 mėnesius užsidirbti dar 190 000 litų ir juos per nustatytą terminą grąžinti nukentėjusiesiems.