Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Longo LT“, atstovui advokatui Dariui Katauskui,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Longo LT“ ieškinį atsakovui R. J. ir atsakovo R. J. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Longo LT“ dėl automobilio kainos sumažinimo ir turtinės žalos atlyginimo, išvadą byloje teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

12. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas iš esmės palaikė procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir prašė atsakovo priešieškinį atmesti, ieškovės ieškinį tenkinti pilna apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas. Priešieškinys tenkintinas visiškas.

III. Teismo nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Iš šalių atstovų paaiškinimų ir bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas R. J. 2021 m. kovo 16 d. lizingo sutarties pagrindu, iš ieškovės UAB „Longo LT“ už 10990 Eur pirko automobilį VOLVO V70 (VIN: (duomenys neskelbtini)) (toliau – automobilis) su 201948 km rida ir kuris registruotas pirmą kartą 2016 m. lapkričio pabaigoje. Automobilio lizingo paslaugą suteikė UAB Swedbank Lizingas (lizingo sutarties Nr. LT207781/PPS ir turto priėmimo-perdavimo aktas LT207781 ir komercinis pasiūlymas).

15. 2021 m. birželio 28 d. automobilio informaciniame skydelyje pasirodė pranešimas, jog automobilio variklio alyvos lygis yra žemas ir reikia papildyti alyvą. Atlikus automobilio patikrą automobilių servisuose, buvo nustatyta, jog automobilio variklis eikvoja („degina“) alyvą ir reikalauja didelių remonto darbų. 2021 m. liepos 1 d. UAB „Varžto broliai“ servise „Autofficina“ buvo atlikta preliminari alyvos patikra mechaniniu būdu (išleidžiant alyvą) ir nustatyta, jog automobilis nuo paskutinio alyvos keitimo, t. y. 2021 m. balandžio 8 d. sueikvojo apie 1,2 litro alyvos. Alyva buvo papildyta iki reikiamo lygio ir suderintas laikas detalesniam automobilio patikrinimui 2021 m. liepos 15 d. Jo metu patikrinta turbinos sistema, atlikta detali išorinio alyvos prasisunkimo iš variklio apžiūra (UAB „Varžto broliai „2021 m. liepos 16 d. sąskaita ALFA-09966). Serviso meistrai nustatė, jog defektas yra variklio stūmoklių žiedai, stūmokliai ir variklio blokas, tačiau jį detalizuoti iki išardant variklį nėra galimybės. UAB “Sostena”, kuri yra specializuotas VOLVO servisas, 2021 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje Nr. 20 nurodė, kad automobiliui buvo atlikti variklio alyvos sąnaudų matavimo testai. Intervalas tarp matavimų – 2162 km., alyvos sunaudojimas - 1,4 l. Toks alyvos sueikvojimas netelpa į gamintojo nustatytus galimus alyvos eikvojimus, pvz. varikliui dirbant sunkiomis klimatinėmis ar kitomis sąlygomis. UAB “Sostena” 2021-08-09 pažymoje taip pat nurodė, jog atliekant automobilio apžiūrą pirkimo metu neįmanoma nustatyti galimų tepalų sąnaudų. Tai galima atlikti tik eksploatuojant automobilį ir atliekant periodinius tepalo kiekio matavimus.

16. 2021 m. liepos 15 d. atsakovas el. paštu pateikė pretenziją ieškovei dėl įsigyto netinkamos kokybės automobilio. 2021 m. liepos 22 d. atsakovė gavo ieškovės atsakymą į pretenziją, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti atsakovo pretenziją.

17. 2021 m. liepos 27 d. atsakovas kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių tarnybą (toliau – Tarnyba) su prašymu sumažinti automobilio kainą (4 511,67 Eur) ir atlyginti turtinę žalą (defekto nustatymo išlaidas) (211,95 Eur), iš viso – 4 723,62 Eur.

18. 2021 m. spalio 27 d. Valstybinė vartotojų teisių tarnyba nutarimu Nr. 10E-2763 „Dėl R. J. prašymo“ (toliau – Nutarimas) patenkino atsakovo prašymo reikalavimus, t. y. pripažino pagrįstais atsakovo reikalavimus sumažinti automobilio kainą (4 511,67 Eur) ir atlyginti turtinę žalą (defekto nustatymo išlaidas) (211,95 Eur), iš viso – 4 723,62 EUR.

21. Taigi byloje kilo ginčas dėl pardavėjo atsakomybės už parduoto naudoto daikto (automobilio) kokybės trūkumus bei pirkėjo teisių gynimo įsigijus netinkamos kokybės daiktą.

23. CK 6.317 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Pagal CK 6.333 straipsnį, įtvirtinantį pirkimo-pardavimo sutartimi perduodamo daikto kokybei keliamus reikalavimus, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami (CK 6.333 straipsnio 1, 4 dalys). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020).

24. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020; kt.).

25. Pasisakydamas dėl naudoto daikto kokybės, kasacinis teismas yra nurodęs, jog parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau tokiam parduodamam daiktui taip pat yra taikomi kokybės reikalavimai, t. y. ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020).

26. Plėtodamas nurodytą teismų praktiką, aiškinančią parduodamo naudoto daikto kokybę, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog, pirma, kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 18 punktas; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 20 punktas). Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017, 23 punktas; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 19 punktas).

27. CK 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpciją pardavėjas gali paneigti įrodęs, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.

28. Pirkėjas savo pasirinkimu, atsižvelgdamas į CK 6.334 straipsnyje nurodytas sąlygas, gali pareikšti pardavėjui šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Minėtais savo teisių gynimo būdais pirkėjas gali pasinaudoti tuo atveju, jei įsigytas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pirkėjas jų su pardavėju neaptarė, apie juos nežinojo ir neturėjo žinoti (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis).

29. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims tokio pobūdžio bylose. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas aplinkybes, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

30. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas (automobilio pirkėjas) priešieškiniu reikšdamas reikalavimą sumažinti automobilio kainą (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktas), turėjo įrodyti automobilio trūkumų faktą, t. y. kad automobilis neatitinka sutartyje nustatytų ar įprastai tokio pobūdžio daiktams keliamų kokybės reikalavimų, dėl kurių automobilio negalima naudoti pagal paskirtį, taip pat kad pirkimo metu atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti apie parduoto automobilio trūkumus (CPK 178 straipsnis). Kitais žodžiais tariant, turi būti įrodyta, kad automobilio trūkumai buvo, kad jie buvo esminiai ir gali būti laikomi paslėptais trūkumais.

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-545-916/2015, yra išaiškinta, kad daiktui keliami reikalavimai gali būti tiesiogiai nustatyti ir apibūdinti sutartyje, tačiau apie parduodamiems daiktams keliamus reikalavimus galima spręsti ir iš kitokių aplinkybių, pavyzdžiui, iš daiktams taikomų standartų, iš pardavėjo pateikiamos daiktų reklamos, kurioje nurodomos konkrečios daiktų savybės, taip pat iš jo siūlomų daiktų pavyzdžių, modelių, prekių aprašymų, katalogų ir pan. Taigi aplinkybė, dėl kokios kokybės daiktų susitarta pirkimo-pardavimo sutartyje, gali būti nustatoma ne tik tiesiogiai iš sutarties sąlygų, bet ir išsiaiškinus sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį iki sutarties sudarymo ir pan., jei tai leidžia nustatyti šalių suderintą valią dėl pirkimo – pardavimo sutartimi perduodamo daikto kokybės.

32. Nagrinėjamu atveju atsakovas teigė, kad automobilį įsigijo savo reikmėms, taigi jo lūkesčiai buvo įsigyti automobilį, kuris atliktų savo įprastą funkciją (važiuoti) ir patenkintų atsakovo kasdienius poreikius. Ieškovė neneigė, kad automobilį atsakovui pardavė tokiai paskirčiai.

33. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovo įsigytas automobilis turi variklio stūmoklių, žiedų ir variklio bloko defektą, dėl kurio automobilis eikvoja („degina“) neproporcingai didelį variklio alyvos kiekį (2164 km - 1,4 litro). Teismas neturi pagrindo nepritarti atsakovo bylos nagrinėjimo metu išdėstytai pozicijai, kad, jog jeigu atsakovas nuolatos nepapildytų automobilio variklio sueikvotos („sudegintos“) alyvos, automobilio variklio tepimo sistema nebeatliktų savo darbo ir to pasekoje įvyktų mechaninė trintis, dėl kurios automobilio variklio sudedamosios dalys būtų nepataisomai sugadintos. Nuolatinis variklio alyvos pildymas ne tik sukelia atsakovui ne tik nuolatinio pobūdžio finansinius nuostolius, bet ir trikdžius ir nepatogumus, kadangi nuolatos reikia stebėti variklio alyvos lygį, visada turėti reikiamos variklio alyvos papildymui ir vežiotis automobilyje, o taip pat atsakovas dėl šio variklio defekto negali užtikrintai jaustis, norėdamas vykti didesniais atstumais nuo namų, t. y. negali pilna apimtimi naudotis juo pagal paskirtį. Taigi, akivaizdu, jog atsakovo įsigytas automobilis nėra tinkamas naudoti pagal paskirtį, kadangi jį eksploatuojant yra patiriami dideli nepatogumai, nuostoliai bei trikdžiai. Priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta.

34. Vadovaujantis pirmiau pateikta teismų praktika, nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingos yra šios faktinės aplinkybės: 1) ieškovė nei sutartyje, nei automobilio pardavimo momentu nenurodė, kad automobilis turi variklio defektą; tokią išvadą patvirtina tiek atsakovo paaiškinimai, tiek ieškovės užimta pozicija, jog apie atsakovo nurodytus automobilio trūkumus, ieškovei pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma, o variklio alyvos didelis suvartojimas yra sąlygotas didele automobilio 201926 km rida, kuri atsakovui buvo/turėjo būti žinoma perkant automobilį; 2) byloje nėra duomenų, kad automobilio kaina būtų sumažinta dėl kažkokių trūkumų sandorio sudarymo metu; 3) automobilis jo perdavimo atsakovui momentu veikė tinkamai. Be to, kaip byloje nurodė atsakovas, iki 2021 m. birželio pabaigos automobilis nekėlė problemų, o tik maždaug pravažiavus 6000-7000 km buvo pastebėta, jog automobilis vartoja („degina") variklio alyvą, taigi automobilio gedimas (variklio defektas) paaiškėjo ne iš karto.

39. Ieškovė akcentavo aplinkybę, kad iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo buvo praeita automobilio techninė apžiūra, o su minimais alyvos papildymo kiekiais automobilis tikrai nebūtų praėjęs CO2 testo, todėl, ieškovės teigimu, automobilis negalėjo turėti minimo variklio defekto. Tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, savaime nepaneigia automobilio variklio defekto, kadangi privalomoji techninė automobilio apžiūra nėra skirta atskleisti visus galimus automobilio trūkumus, ji skirta tik įvertinti automobilio būklę saugumo požiūriu, suteikiant galimybę jį naudoti eisme, todėl ir atitinkantis techninius reikalavimus automobilis gali būti pripažintas neatitinkančiu kokybės reikalavimų. Teismas pažymi, jog atliekant techninę apžiūrą yra atliekama vizuali automobilio apžiūra, automobilis nėra ardomas ir tikrinamos visos dalys ir jų veikimas. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis kasacinio teismo praktika, kai yra sprendžiamas klausimas, ar perkamas daiktas atitiko jam reiškiamus bendruosius reikalavimus, nepakanka vien konstatuoti fakto, kad automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra ir automobilis pripažintas tinkamu eksploatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2003, 2018 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K03-307-1075/2018, 2017 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017).

40. Šiame kontekste, teismo vertinimu, svarbu atkreipti dėmesį į byloje pateiktus įrodymus, pagrindžiančius, jog atsakovas 2022 m. balandžio 20 d. kreipėsi į Lietuvos ir Vokietijos įmonę UAB „Tuvlita“, kuri automobiliui atliko išmetamų teršalų kiekio nustatymą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atliktas testas yra identiškas 2020 m. spalio 23 d. atliktai privalomajai transporto priemonės techninei apžiūrai. Naujas testas parodė, jog automobilio išmetamų teršalų kiekis yra net šiek tiek mažesnis, o tai paneigia ieškovės teiginius, susijusius su privalomąja transporto priemonių technine apžiūra. Pažymėtina, jog automobilis tiek 2020 m. spalio 23 d., tiek ir 2022 m. balandžio 20 d. atitiko numatytus išmetamų teršalų kiekių (dūmingumo) reikalavimus, o vėlesnė patikra parodė netgi geresnius rezultatus. Tačiau tarp šių patikrų 2021 m. rugpjūčio 9-24 d. atlikto variklio alyvos eikvojimo testo rezultatas parodė, jog automobilis eikvoja 1,4 litro variklio alyvos 2164 km atstumui. Taigi, netgi esant itin dideliam variklio alyvos eikvojimui (netelpančiam į VOLVO gamintojo nustatytus intervalus), privalomosios transporto priemonės technine apžiūra metu atliekamas išmetamų teršalų kiekio testavimas neparodo didesnės nei leistina taršos ir tokiam automobiliui yra leidžiama dalyvauti eisme. Tai įrodo, jog išmetamų teršalų kiekio (dūmingumo) testas neparodo jokios informacijos apie variklio alyvos eikvojimą, o tuo pačiu ir apie variklio būklę. Minėtą aplinkybę patvirtina ir byloje eksperto/specialisto Saugirdo Pukalsko pateikta išvada, kurioje atsakant į teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartimi užduotą klausimą, ar iš automobilio dūmingumo matavimų, kurie atsispindi privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų ataskaitoje, galima spręsti apie jo suvartojamą variklio alyvos kiekį ir automobilio motoro būklę, ekspertas nurodė, kad dūmingumo padidėjimas nustatytas dūmingumo matavimo prietaisu (matuojančių šviesos absorbcijos koeficientą) dažniausiai parodo, kad neveikia ar blogai veikia automobilio teršalų nukenksminimo sistemos arba yra netvarkinga degalų bei oro tiekimo sistemos, tačiau pagal tai neįmanoma įvertinti variklio išdilimo būklės. Pažymėtina, jog teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020, 32 punktas; 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-469/2020, 36 punktas). Nagrinėjamu atveju teismui abejonių dėl paskirtos teismo ekspertizės nekilo, todėl teismas šia eksperto/specialisto Saugirdo Pukalsko pateikta išvada remiasi. Taigi ieškovės teiginys, jog atsakovui automobilis buvo perduotas geros techninės būklės, kadangi iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo buvo praeita automobilio techninė apžiūra bei atsakovo atlikta patikra autoservise, atmestinas kaip visiškai nepagrįstas ir neįrodytas.

43. Pasisakydama dėl ieškovės nurodomos aplinkybės, kad ieškovė automobiliui suteikė komercinę 2 mėnesių arba 3 000 km garantiją, teismas pažymi, kad Civilinis kodeksas nustato dviejų rūšių daiktų kokybės garantijas, t. y. garantiją pagal įstatymą ir sutartinę garantiją. Pastaroji yra laikoma kaip papildoma garantija, kurią gali suteikti pardavėjas ar kitas platintojas, gamintojas šalia garantijos pagal įstatymą. Civilinio kodekso 6.228¹⁴ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kokybės garantija (komercinė garantija) – verslininko (pardavėjo ar gamintojo) įsipareigojimas vartotojui grąžinti sumokėtą prekės ar paslaugos kainą, pakeisti, sutaisyti prekę ar kitaip pašalinti prekės ar paslaugos trūkumus, kai prekė ar paslauga neatitinka garantijos dokumente ar reklamoje, pateikiamoje sudarant sutartį ar iki jos sudarymo, numatytų sąlygų ar reikalavimų, kurie nesusiję su prekės ar paslaugos atitiktimi sutarčiai. Kadangi ši sutartinė garantija yra kaip papildoma, greta kurios visada yra taikoma garantija pagal įstatymą, tai joje gali būti nustatytos konkrečios sąlygos, kuriomis ši garantija gali būti taikoma, tačiau sutartinė garantija nepanaikina ir neapriboja vartotojo (pirkėjo) teisių, kurias jam garantuoja įstatymas, t. y. garantijos pagal įstatymą. Atsižvelgiant į tai, ieškovės argumentas, jog jos suteikta komercinė garantija yra pasibaigusi, todėl atsakovas negali reikšti pretenzijų dėl automobilio kokybės, yra visiškai nepagrįstas, kadangi toks pareiškimas negali atriboti atsakovo, kaip vartotojo teisių, kurios yra garantuojamos CK.

44. Dėl ieškovės argumentų, kad ji nežinojo apie automobilio trūkumus, teismas pažymi, kad tokia aplinkybė neturi esminės reikšmės. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, iš CK 6.327 straipsnio nuostatų akivaizdu, kad pardavėjo žinojimas apie parduoto daikto trūkumus nėra privaloma pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto trūkumus sąlyga ir šiuo atveju pirkėjas neprivalo įrodyti, kad pardavėjas žinojo apie minėtus trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2003; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018). Įstatyme nustatytos pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir atskleisti pirkėjui informaciją apie daikto būklę nepaneigia paties pardavėjo nežinojimas apie daikto būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020). Taigi, aplinkybė, jog apie automobilio defektus ieškovė galimai nežinojo, pati savaime nepaneigia ieškovės, kaip pardavėjo, prievolių perduoti tinkamos (aptartos) kokybės daiktą.

45. Taigi nustačius ginčo automobilio trūkumą – variklio stūmoklių, žiedų ir variklio bloko defektą, dėl kurio automobilis eikvoja („degina“) neproporcingai didelį variklio alyvos kiekį (2164 km - 1,4 litro), spręstinas klausimas dėl to, ar šį defektą galima laikyti esminiu, dėl kurio automobilis negali būti naudojamas pagal paskirtį arba dėl kurio automobilio naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie šį trūkumą žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad automobilio kokybės reikalavimai apima ne tik jo gebėjimą važiuoti, tačiau sprendžiant dėl automobilio atitikties jo paskirčiai, taip pat yra svarbu, ar jis atitinka automobiliui keliamus techninius reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017). Teismas, įvertinęs kasacinio teismo praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, vertina, kad ieškovo įsigyto automobilio variklio stūmoklių, žiedų ir variklio bloko defektą, defektas pripažintinas esminiu daikto trūkumu, dėl kurio automobilis negali būti saugiai naudojamas pagal paskirtį arba dėl kurio automobilio naudingumas sumažėja taip, jog pirkėjas, žinodamas tokį trūkumą, turėtų pagrindą iš esmės kitaip svarstyti dėl jo įsigijimo ar kainos. Taip pat, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad nustatytas ginčo automobilio trūkumas – variklio stūmoklių, žiedų ir variklio bloko defektas – nėra dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo (t. y. didelės automobilio ridos) atsiradęs kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, kuris būtų savaime suprantamas, atsižvelgiant į automobilio naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui. Minėtas aplinkybes pagrindžia ir eksperto/specialisto Saugirdo Pukalsko išvada, kurioje ekspertas/specialistas nurodė, kad automobilio, kurio rida daugiau kaip 100 000 km, variklio 1,4 litro alyvos sąnaudos 2164 km atstumui (arba 6,47 litro 10 000 km) yra labai didelės ir tai akivaizdžiai parodo, kad variklis nėra techniškai tvarkingas. Be to, minėto eksperto/specialisto teigimu, didelis variklio alyvos suvartojimas beveik visada yra kitos dar svarbesnės problemos simptomas ar pasekmė.

46. Minėta, kad aplinkybes, jog parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018), tačiau ie6kov4 tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nepateikė.

47. Pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai parduodamo naudoto daikto trūkumai nebuvo tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo, pardavėjas, garantuodamas parduodamo naudoto daikto kokybę, yra atsakingas ir už šio daikto paslėptus trūkumus, jei parduoto naudoto daikto negalima naudoti pagal paskirtį ir jis neatitinka tokio daikto kokybės savybių (CK 6.333 straipsnio 2 dalis). Parduodamo naudoto daikto neatitikimai turi būti nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu jie paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis).

48. Teismo vertinimu, atsakovas įvykdė jam tenkančią pareigą įrodyti įsigytos transporto priemonės trūkumus ir kad jie, įvertinus jų pobūdį ir laiko tarpą, praėjusį nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iki trūkumų paaiškėjimo, atsirado dėl iki automobilio perdavimo atsakovui egzistavusių priežasčių. Teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimą, kad pardavėjas turi prievolę patvirtinti daikto kokybę pagal įstatymą, pardavėjas turi perduoti daiktus, atitinkančius įprastus reikalavimus, kad daiktą būtų galima naudoti tam, kam įprastai tokie daiktai naudojami, sprendžia, kad ieškovė yra atsakinga už paslėptus automobilio variklio trūkumus.

49. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad atsakovui įsigijus automobilį ir juo pasinaudojus apie keturis mėnesius, paaiškėjo tokių variklio trūkumų, dėl kurių jo iš esmės nebuvo galima tinkamai naudoti pagal paskirtį. Įprasti reikalavimai lengvajam automobiliui yra tai, kad jis iš esmės būtų techniškai tvarkingas ir juo būtų galima naudotis pagal tiesioginę paskirtį - važiuoti. Pardavėjui buvo žinomas atsakovo įsigijimo tikslas – automobilio naudojimas asmeniniams tikslams. Atsakovas pirkdamas ne vienerius metus naudotą automobilį, tačiau ieškovei tvirtinant, kad automobilis yra geros techninės būklės, turėjo teisėtus lūkesčius, kad jis tinkamas eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį (važiuoti). Tačiau po sandorio sudarymo paaiškėjo, jog automobilis yra su techniniais trūkumais ir jis negali būti eksploatuojamas be remonto. Tuo tarpu ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas pažeidė automobilio eksploatavimo taisykles, kas galėjo turėti įtakos nustatytiems automobilio defektams, kad atsakovas eksploatavo automobilį netinkamai. Bylos duomenimis, įsigijęs automobilį, atsakovas rūpinosi jo būkle, tikrino servise, keitė jo dalis, t. y. aplinkybių, kad atsakovas netinkamai prižiūrėjo automobilį ir tai lėmė jo gedimus, nagrinėjimo ginčo atveju nustatyta nebuvo. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog automobilio trūkumą – variklio stūmoklių, žiedų ir variklio bloko defektą, lėmė jo didelė rida. Todėl teismas laiko daikto trūkumų, egzistavusių iki daikto perdavimo pirkėjui, faktą įrodytu. Vien ta aplinkybė, kad parduotas automobilis buvo nenaujas ir natūraliai nusidėvėjęs, ar tai, kad automobilio rida buvo didesnė nei 200 000 km, neleidžia daryti išvados, jog pirkėjas sutarties sudarymo metu turėjo tikėtis, kad negalės eksploatuoti automobilio dėl jo techninės būklės.

51. Taigi atsakovui įrodžius automobilio trūkumų faktą (variklio stūmoklių, žiedų ir variklio bloko defektas, dėl kurio automobilis eikvoja („degina“) neproporcingai didelį variklio alyvos kiekį (2164 km - 1,4 litro), atsakovas turi teisę reikalauti sumažinti automobilio kainą (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Grįsdamas reikalavimo apimtį, atsakovas kartu su priešieškiniu pateikė UAB „Sostena“ 2021-07-22 remonto sąmatą (pasiūlymą) 4511,67 Eur sumai (variklio blokas, variklio bloko keitimas atliekant 21102, variklio galvos nuėmimas/uždėjimas). Tuo tarpu ieškovė teigė, kad prašoma priteisti 4511,67 suma sudaro nudilusio automobilio variklio remonto išlaidos, neskaičiuojant detalių nusidėvėjimo. Ieškovė vertinimu, tokiu būdu atlikus remontą, automobilis būtų pagerinamas žymiai labiau, nei to stovio, kurį atsakovas įsigijo.

52. Reikalavimą sumažinti pirkimo kainą (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktas) pirkėjas gali pareikšti, jeigu jis gali naudoti daiktą pagal jo paskirtį, nepašalinus daikto trūkumų, tačiau pirkimo metu nustatant kainą nebuvo įvertinti daikto trūkumai, kurie lemia kainos dydį. Pirkėjas gali reikalauti sumažinti kainą tokiu santykiu, kokiu vertė, kurią turėjo parduodamas daiktas, kai buvo perduodamas, atitinka vertę, kurią tuo pačiu momentu turėtų daiktai, atitinkantys kokybės reikalavimus. Esminiai šios pirkėjo teisės gynimo požymiai yra: 1) daiktą galima naudoti pagal paskirtį nepašalinus jo trūkumų; 2) daikto pirkimo kaina neatitinka daikto kokybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-687/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-611/2016).

53. Kainos mažinimas yra specialus pirkėjo teisių gynimo būdas pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nors šio teisių gynimo būdo teisinė prigimtis sietina su reikalavimu įskaityti nuostolius į pareikalavimą sumokėti kainą, jis įstatyme įtvirtintas kaip savarankiškas teisių gynimo būdas ir skiriasi nuo nuostolių atlyginimo ir įskaitymo institutų (nors ir išvestinis iš jų). Kai pirkėjas pareiškia reikalavimą dėl nuostolių įskaitymo, tai turi būti įrodyti faktiniai, t. y. patirti nuostoliai. Kai pirkėjas reiškia reikalavimą dėl kainos sumažinimo (lot. actio quanti minoris), jis įrodinėja abstraktų santykį tarp prekių verčių, nesiaiškindamas faktinių nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2010).

54. Nagrinėjamos bylos kontekste nėra aktualu nustatyti daikto nusidėvėjimo laipsnį ir atitinkamai mažinti atsakovo reikalavimą. Aiškinant šį teiginį paminėtina, kad aplinkybės dėl daikto nusidėvėjimo yra nustatomos bylose dėl žalos atlyginimo, nes žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principo (CK 6.251 straipsnis), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019. Teismų praktika. 2019, 52, p. 184-199; ir kt.). Šiuo atveju, nėra sprendžiama dėl visiško žalos atlyginimo, byla yra dėl daikto pirkimo kainos sumažinimo, kaip ir minėta - turi būti nustatytas abstraktus santykis tarp prekių verčių, kuris nepriklauso nuo to, kokias detales (naujas ar nenaujas) naudos atsakovas šalindamas daikto trūkumus. Be to, nors ieškovė nesutiko nei su keičiamos detalės kaina, nei su darbų kaina, tačiau nepateikė jokių duomenų, kiek tokia detalė ir jos keitimo darbai turėtų kainuoti, nors tokią pareigą turi (CPK 178 str.).

55. Ieškovė pateikė teismui 2022 m. spalio 6 d. UAB „Autokora“ atsakymą į paklausimą, kuriame nurodoma, jog atsižvelgiant į automobilio ridą naudotas automobilio variklis kainuotų apie 1800 Eur įskaitant PVM. Variklio keitimo darbai įtraukiant visas reikalingas papildomas medžiagas kainuotų 730 Eur. Bendra automobilio remonto suma – 2530 Eur. Tačiau teismas šį byloje pateiktą įrodymą vertina kritiškai, kadangi yra siūloma keisti ne konkrečią sugedusią variklio detalę, o visą variklį apskritai. Be to, minėtą atsakymą į paklausimą pateikusi įmonė nėra autorizuotas Volvo variklių servisas. Taigi teismas laiko, jog atsakovas įrodė, kad trūkumo pašalinimas viso kainuotų 4511,67 eurų, kaip tai yra nurodyta atsakovo pateiktoje UAB „Sostena“ 2021-07-22 remonto sąmatoje (pasiūlyme) ir ši suma yra priteistina iš ieškovės atsakovui.

56. Atsakovas taip pat prašo priteisti iš ieškovės 211,95 Eur automobilio defekto nustatymo išlaidas. Pagrįsdamas šias išlaidas ir jų dydį atsakovas pateikė UAB „Sostena“ 2021-08-09 PVM sąskaitos faktūros Serija SOS Nr. 11023711 (sumokėta 33,28 EUR), UAB „Sostena“ 2021-08-24 PVM sąskaitos faktūros Serija SOS Nr. 11024081 (sumokėta 33,28 EUR) ir UAB „Varžto broliai“ 2021-07-16 PVM sąskaitos faktūros Nr. ALFA-09966 (sumokėta 145,39 EUR) kopijas. Pažymėtina, kad asmuo, teigiantis, kad dėl kito asmens kaltės patyrė nuostolių, turi pareigą įrodyti nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnis). Teismui susipažinus su minėtų PVM sąskaitų – faktūrų turiniu, darytina išvada, jog atsakovo patirtos išlaidos buvo susijusios su automobilio patikra ir defekto nustatymu. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad šios išlaidos ir jų dydis yra įrodyti, todėl atsakovo reikalavimas priteisti iš ieškovės 211,95 Eur automobilio defekto nustatymo išlaidas yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

57. Taigi nagrinėjamoje byloje atsakovas įrodė, kad jam parduotas daiktas yra su trūkumais, kurie atsirado iki daikto pardavimo jam momento, bei įrodė daikto pirkimo kainos mažinimo dydį, bei patirtas daikto defekto nustatymo išlaidas, todėl atsakovo priešieškinys tenkintinas visiškai ir iš ieškovės atsakovui priteistina 4511,67 Eur suma, bei 211,95 Eur daikto defekto nustatymo išlaidos, iš viso 4723,62 Eur, o ieškovės ieškinys atmestinas.

58. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

59. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

60. Nagrinėjamu atveju ieškinio netenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlyginamos

61. Atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 106 Eur žyminis mokestis už priešieškinį, 105,27 Eur vertimo išlaidos ir 16 Eur išlaidos už išmetamų teršalų kiekio testo atlikimą. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad atsakovo priešieškiniu pareikšti reikalavimai yra pagrįsti ir atsakovo priešieškinį patenkinus visiškai, atsakovui iš ieškovės priteistina 227,27 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).

62. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), todėl jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268-270, 279 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Longo Lt“ ieškinį atmesti.

Atsakovo R. J. priešieškinį tenkinti.

Priteisti atsakovui R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Longo Lt“, juridinio asmens kodas 304837699, 4511,67 Eur (keturių tūkstančių penkių šimtų vienuolikos eurų ir 67 ct) sumą, 211,95 Eur (dviejų šimtų vienuolikos eurų ir 95 ct) automobilio defekto nustatymo išlaidas ir 227,27 Eur (dviejų šimtų dvidešimt septynių eurų ir 27 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.