Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-05-26 · Administracinė byla Nr. eI2-10678-952/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-05-26
Bylos Nr.
eI2-10678-952/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01476-2025-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jarūnė Sedalienė, Deimantė Andrulytė, Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
S. K.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-10678-952/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01476-2025-0Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gegužės 26 d.Šiauliai

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,

sekretoriaujant Ritai Levickytei,dalyvaujant pareiškėjui S. K., jo atstovei advokatei A. A.,atsakovo atstovui D. J.,vertėjaujant O. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas S. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. kovo 9 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 25S65639 (toliau – Sprendimas 1) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; panaikinti 2025 m. kovo 13 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 25S67927 (toliau – Sprendimas 2); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kildinamas iš to, kad pareiškėjo grėsmė nacionaliniam Lietuvos saugumui konstatuota remiantis vienintele aplinkybe, t. y. jam pateiktame klausimyne pareiškėjo pateiktu atsakymu apie jo darbo patirtį nurodant, kad 2012–2018 m. Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo elektromechaniku. Nurodo, kad atsižvelgiant į teismų praktiką, priimant sprendimą neišduoti/panaikinti leidimą laikinai gyventi, sprendimą grindžiant asmens keliama grėsme nacionaliniam saugumui vertinimu, ir yra suformuotos aiškios tokio vertinimo taisyklės: 1) asmens keliama grėsmė turi būti reali, akivaizdi ir egzistuoti jau priimant atitinkamą sprendimą (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu); 2) sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas grėsmė nacionaliniam saugumui, tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas, o procesas grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu; 3) Migracijos departamentas neturi automatiškai perkelti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) išvados į sprendimą, turi vertinti individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes, t. y. atlikti vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Nors darbo santykiai gali būti vertinami kaip potencialus pavojus Lietuvos valstybės saugumui, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Pareiškėjas nesutinka su Sprendime 1 atsakovo nurodytais argumentais, kad kaip nurodė Migracijos departamentas, nors pareiškėjas „2025 m. vasario 10 d. Migracijos departamento apklausos metu nurodė, kad nepalaiko Baltarusijos ir Rusijos Federacijos nedemokratiško režimo bei Rusijos grobikiško karo, jo nuomone, Krymas priklausė ir turi priklausyti Ukrainai tačiau nedalyvaudamas Baltarusijoje rinkimuose ir jo požiūriu – „jei nieko nepažeisi, tai niekas ir negresia“, gali būti vertinama kaip asmens bandymas išvengti grėsmių, tačiau toks asmens elgesys taip pat gali rodyti tam tikrą neapibrėžtumą arba prisitaikymą prie esamos situacijos, bei kelia pagrįstų abejonių dėl pateiktų atsakymų tikslumo ir sąžiningumo“. Nurodyti atsakovo argumentai negali būti laikomi pagrįstais, kadangi, viena vertus, pareiškėjas klausimyne ne tik išsakė aiškią poziciją dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos Ukrainos atžvilgiu, išreikšdamas aiškų nepritarimą bei pareiškė nuomonę, kad Krymas priklauso Ukrainai, bet ir apklausos metu aiškiai nurodė nepritariantis Baltarusijos ir Rusijos Federacijos nedemokratiškam režimui, tačiau ši pareiškėjo pozicija atsakovo tinkamai neįvertinta. Vien tai, kad asmuo nedalyvauja Baltarusijos rinkimuose, kurie pagal visuotinai prieinamą ir visiems žinomą informaciją nėra pripažįstami demokratiškais, akcentuojant, kad Lukašenka septintąjį kartą tapo valstybės vadovu, o patys rinkimai nėra nei skaidrūs, nei sąžiningi, o asmenys yra įbauginti viešai bet kokia forma reikšti nepritarimą esamam rėžimui, nepaneigia pareiškėjo aiškiai įvardintų politinių įsitikinimų. Pareiškėjas pasisakydamas dėl to, kad jis nuo 2012 - 2018 metų dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ nurodo, kad asmens darbiniai santykiai nurodytoje darbovietėje truko iki 2018 metų, pažymi, jog pareiškėjo darbo laikotarpiu Baltarusija Lietuvos nebuvo laikoma priešiška valstybe. Taip pat atkreipia teismo dėmesį, kad, kaip nurodyta pareiškėjo paaiškinime, nurodytos darbo vietos buvo pasirinktos, kadangi buvo tiesiogiai susijusios su jo įgytu išsilavinimu, o darbą asmuo paliko dėl netenkinamo darbo užmokesčio, kas, priešingai, nei nurodo atsakovas ir VSD, nerodo jo lojalumo nurodytai darbovietei ar, juo labiau, rėžimui, o ir pačios užimamos pareigos nebuvo savaime tiek reikšmingos (elektromechanikas, remontavo ir prižiūrėjo valdymo spintas, iešmus (kabelių klojimas, dažymas, perdegusių relių ir lempų keitimas), kad galėtų tapti lemiamu veiksniu vertinant grėsmes Lietuvos Respublikos saugumo kontekste. Pareiškėjas su nežymiais intarpais Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų išduotų nacionalinių vizų bei leidimų laikinai gyventi pagrindu reziduoja Lietuvoje nuo 2018 metų, t. y. daugiau nei 6 metus. Sprendime 1 niekur nėra nurodyta, kad asmuo per viso rezidavimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį savo veiksmais, jų pobūdžiu būtų indikavęs realią ir akivaizdžią grėsmę nacionaliniam Lietuvos Respublikos saugumui. Papildomai pažymi, kad Migracijos departamento parengti klausimynai užsieniečiams kreipiantis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo/pakeitimo ar darbdavio pakeitimo pagrindais, privalomai pradėti teikti pildyti nuo 2022 m. lapkričio 19 d., nurodant, kad asmeniui kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo 2023 metais ir dėl leidimo pakeisti darbdavį, asmeniui atitinkamai buvo pateiktas reikalavimas užpildyti klausimyną, kuriame jis taipogi buvo įpareigojamas nurodyti visas buvusias darbovietes (įskaitant tarnybą), kuriose asmuo dirbo, tačiau pareiškėjui anketose anksčiau nurodant apie jo darbinę patirtį 2012–2018 m. Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, nurodytos aplinkybės Migracijos departamento nebuvo traktuojamos kaip pagrindas konstatuoti asmens keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui ir tuo pagrindu atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi/pakeiti darbdavį (asmeniui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2025 m. sausio 30 d.). Sprendime 1 nurodoma, kad „asmuo dažnai važinėja į Baltarusiją (2023–2024 m. fiksuota 11 sienos kirtimų), o tai kelia padidintas rizikas. Tai, kad asmuo dažnai grįžta į kilmės valstybę patvirtina, kad Baltarusijos režimas nelaiko asmens nelojaliu“. Pareiškėjas nuo 2018 iki 2021 metų turėjo Lietuvos išduotas nacionalines vizas, o nuo 2020 iki 2025-01 – leidimus laikinai gyventi, išduotus darbo pagrindu. Pareiškėjo šeima vis dar gyvena Baltarusijoje, t. y. asmuo Lietuvos Respublikoje jo rezidavimą įgalinčius dokumentus įgijo ne šeimos susijungimo/tarptautinės apsaugos suteikimo pagrindu, todėl, natūralu, kad asmuo grįžta į Baltarusiją 5-6 kartus per metus aplankyti savo šeimos narių. Įvertinus, kad nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl asmens atitikties tarptautinės apsaugos kriterijams, kurių vienas yra pagrįsta baimė patirti persekiojimo veiksmus dėl konvencinių priežasčių (pvz., valdžios institucijų persekiojimas), nurodyti atsakovo argumentai „kad Baltarusijos režimas nelaiko asmens nelojaliu“ nėra laikyti teisiškai reikšmingais. Be to toks argumentas yra niekuo ir nepagrįstas, nes nėra jokių duomenų, kad Baltarusijos režimas atlikdamas pasienio kontrolę į šalį įleidžia tik rėžimui lojalius asmenis. Kartu nurodo, kad pareiškėjas, remiantis galiojančiu reguliavimu, neturi galimybės į Lietuvą atsivežti savo šeimos narių šeimos susijungimo pagrindu, kadangi šiuo metu dar neturi pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje , todėl, siekiant nenutraukti šeiminių ryšių su jais, juo lanko 5-6 kartus per metus, kas niekaip savaime nepatvirtina jo lojalumo Baltarusijos rėžimui. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo prašymo tyrimo metu būtų nustatyta, jog jis kokiais nors savo veiksmais būtų parodęs, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvus, nesuderinamas su Lietuvos Respublikos ir pan. Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjo darbas galėjo būti/ buvo tiek reikšmingas, kad tapo lemiamu veiksniu Lietuvos Respublikos saugumo kontekste. Be to, iš atsakovo Sprendimų nėra aišku, kaip iš esmės buvo įvertinta pareiškėjo pozicija pateikta klausimyne/apklausos metu. Pareiškėjo klausimyne pateikti atsakymai negali būti atsietai vertinami (ar visai nevertinami) sprendžiant dėl galimo pavojaus Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo veiksmai ir jo pozicija Lietuvos Respublikos atžvilgiu esamuoju laiku, vertinant ir perspektyvinius požiūriu, institucijų nebuvo tinkamai individualizuoti. Nurodo, kad Sprendimuose nėra nurodyta jokių objektyviai laike ir erdvėje egzistuojančių įrodymų, patvirtinančių Pareiškėjo grėsmę nacionaliniam Lietuvos saugumui, nors LVAT praktika aiškiai numato, kad grėsmė nacionaliniam saugumui turi būti objektyviai egzistuojanti laike ir erdvėje (sprendimo priėmimo metu), pagrįsta anksčiau asmens atliktais veiksmais bei jų pobūdžiu. Sprendimuose nepateikus jokių įrodymų apie jo ryšius su Rusijos tarnybomis ar potencialiai galinčiais kelti grėsmę saugumui subjektais, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmes, asmeniui su nežymiais intarpais Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų išduotų nacionalinių vizų bei leidimų laikinai gyventi pagrindu reziduoja Lietuvoje nuo 2018 metų, bei papildomi įvertinus, kad Pareiškėjas anketoje ir apklausos metu išreiškė ir nedviprasmišką poziciją dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos Ukrainoje bei Krymo priklausomumo Ukrainai, laikytina, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo pakankamo pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjos bendradarbiavimo su rėžimu ir tuo keliamos grėsmės valstybės saugumui egzistavimo. Taip pat nurodo, kad pareiškėjo atveju individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo/draudimo atvykti priėmimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į Sprendimus perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant Sprendimų proporcingumo principo, kas leidžia tvirtinti, kad Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

Atsiliepimas

2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas atsakydamas į klausimyno klausimą „Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)“, nurodė, kad 2012-2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ elektromechaniku. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 10 d. atliko pareiškėjo apklausą. Apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo vienerius metus prieš armiją, vėliau tarnavo 1,5 metų armijoje, po armijos grįžo 2014 m. lapkričio mėn. ir toliau tęsė darbą įmonėje. Jo pareigos įmonėje visą laiką buvo tos pačios – elektromechanikas, remontavo ir prižiūrėjo valdymo spintas, iešmus (kabelių klojimas, dažymas, perdegusių relių ir lempų keitimas). Pareiškėjas, baigęs Bresto valstybinę geležinkelio transporto kolegiją, 2012 m. iš karto įstojo į Baltarusijos Valstybinį transporto universitetą, galvodamas, kad ateityje turės geresnes profesines perspektyvas, nes turės aukštąjį išsilavinimą. Dar dirbdamas geležinkelyje jis išlaikė vairavimo kategoriją „C“. Iš darbo įmonėje išėjo 2018 m. dėl mažo atlyginimo ir nesutarimų su vadovu, nes buvo vadovų kaita. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad Baltarusijoje rinkimuose nedalyvauja, nepalaiko Baltarusijos ir Rusijos Federacijos nedemokratiško režimo. Jo nuomone, Baltarusijoje nėra demokratijos, bet jei nieko nepažeisi, tai niekas ir negresia, geriau niekur nedalyvauti. Rusijos grobikiško karo nepalaiko, Krymas priklausė ir turi priklausyti Ukrainai. Jis pats turi giminių Ukrainoje, norėtų, kad kuo greičiau baigtųsi kariniai veiksmai. VSD 2025 m. sausio 23 d. išvadoje Nr. 18-945 konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas pagal kompetenciją atliko individualų pareiškėjo vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjas turėjo nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 13 d. ir nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2021 m. vasario 25 d. galiojusias Lietuvos Respublikos nacionalines vizas, o nuo 2020 m. gruodžio 29 d. iki 2022 m. gruodžio 29 d. ir nuo 2023 m. sausio 30 d. iki 2025 m. sausio 30 d. jis turėjo galiojančius leidimus laikinai gyventi, pareiškėjas su pertraukomis dirbo įvairiose Lietuvos įmonėse: nuo 2018 m, rugpjūčio 17 d. iki 2019 m. liepos 12 d., nuo 2020 m. vasario 26 d. iki 2021 m. liepos 13 d., nuo 2021 m. liepos 29 d. iki 2022 m. gruodžio 29 d., nuo 2023 m. vasario 6 d. iki 2023 m. gegužės 2 d. ir nuo 2023 m. gegužės 3 d., pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta. Ginčijamais sprendimais pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus. Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjo darbo pobūdis Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų kontroliuojamoje įstaigoje neturi įtakos vertinant pareiškėjo dabartinę grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo užimtos pareigos nepaneigia galimybės pareiškėjui rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus parengimo). Kadangi asmenys, dirbę darbą priešiškos valstybės institucijose, nepaisant net ir praėjusio gana nemažo laiko tarpo nuo tarnybos (darbo santykių) pabaigos, potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui, atsižvelgiant į pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, daro išvadą, jog Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai byloje ginčijamu Sprendimu 1 atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: ginčijami sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo veiksmus, iš atliktų veiksmų VSD surinktos informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, visos su pareiškėju susijusios aplinkybės ir, kad ginčijami sprendimai yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą. Mano, kad reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius nusikalstamus veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo atsakymai į Migracijos departamento klausimyno klausimus apie Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje ir Krymo priklausomybę nepatvirtina pareiškėjo nelojalumo Baltarusijos Respublikai. Minėti atsakymai tėra pareiškėjo deklaratyvus pareiškimas Migracijos departamentui, bet ne viešai pareiškėjo reiškiamos pažiūros. Pareiškėjo paaiškinimai apklausos metu patvirtina, kad darbo santykius su Baltarusijos Respublikos įmone „(duomenys neskelbtini)“ jis nutraukė dėl ekonominių priežasčių, o ne dėl nepritarimo Baltarusijos Respublikos režimui, todėl minėta aplinkybė nepatvirtina jo nelojalumo Baltarusijos Respublikos režimui. Pareiškėjo apklausa taip pat patvirtina, kad pareiškėjas nėra Baltarusijos Respublikos dalyvis. Pareiškėjo apklausos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nėra atlikęs jokių veiksmų, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti laikomas nelojaliu Baltarusijos Respublikos režimui. Pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Baltarusijos Respublika, taip pat Baltarusijos Respublikos režimas nelaiko pareiškėjo nelojaliu. Tai patvirtina Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenys, kurie buvo įvertinti priimant ginčijamus sprendimus. Pareiškėjo šeimos nariai gyvena Baltarusijos Respublikoje, todėl Baltarusijos Respublikos tarnybos gali bandyti paveikti pareiškėją per jo šeimos narius. Reguliarūs vizitai į Baltarusiją gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Priimant ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, ginčijamų sprendimų proporcingumą. Ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad, VSD nuomone, skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Iš Migracijos departamento sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. VSD pažymi, kad pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje, pareiškėją su Lietuva sieja tik ekonominiai (darbo) ryšiai, be to, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai, nepriklausomai nuo skunde deklaruojamo tikslo, šeimos lankymo, gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, priimant Migracijos departamento sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat Migracijos departamento sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas. Migracijos departamentas sprendimuose išsamiai įvertino grėsmes valstybės saugumui, atsižvelgė į esamą geopolitinę situaciją, atliko individualų pareiškėjo vertinimą bei nurodė argumentus, kodėl neišduodamas leidimas gyventi Lietuvoje, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė skundą palaikė ir prašė jį tenkinti; atsakovo atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

6. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 1, kuriame nurodė, kad nusprendžia pareiškėjui atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Nurodyta, kad asmuo 2012–2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Darbas Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas 1 priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Sprendimu 2 Migracijos departamentas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Nurodyta, kad asmuo 2012–2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Darbas Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią, taip pat, kad asmuo ateityje gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas 2 priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi; Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau - Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37 ir 38.3 punktais; Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 4, 6, 15 ir 20 punktais.

7. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu 1 ir Sprendimu 2, skundžia juos teismui.

8. Priimant Sprendimą 1 ir Sprendimą 2 buvo vadovautasi 2025 m. sausio 23 VSD išvada Nr. 18-945, kurioje nurodyta, kad, VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos pil. S. K., dirbdamas Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, Baltarusijos Respublikos pil. S. K. periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos pil. S. K. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose). VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. VSD vertina, kad Baltarusijos Respublikos pil. S. K. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Jeigu, įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsieniečiui neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje ar jį panaikinti, prašo įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (šiuo atveju Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų galimų informacijos neteikimo užsieniečiui aplinkybių nėra).

9. Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalie 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

10. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

LVAT išaiškino, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2024 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-997-415/2024; 2024 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-891-502/2024).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-891-502/2024).

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).

Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai - stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą renkant informaciją apie rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, pateikiant ją nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir šalinant šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2025 m. gegužės 7 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025).

Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvos Respublikoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1668-624/2025).

11. Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kildinamas iš to, jog pareiškėjo grėsmė nacionaliniam Lietuvos saugumui konstatuota remiantis vienintele aplinkybe, t. y. jam pateiktame klausimyne pareiškėjo pateiktu atsakymu apie jo darbo patirtį nurodant, kad 2012–2018 m. Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo elektromechaniku.

Minėta, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą 1, vadovavosi VSD išvada, kurioje nurodyta, kad dirbdamas Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Nors pareiškėjas pažymi, kad jo darbiniai santykiai Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ truko iki 2018 metų ir pareiškėjo darbo laikotarpiu Baltarusija Lietuvos nebuvo laikoma priešiška valstybe, bei, kad užimamos pareigos nebuvo savaime tiek reikšmingos (elektromechanikas, remontavo ir prižiūrėjo valdymo spintas, iešmus (kabelių klojimas, dažymas, perdegusių relių ir lempų keitimas), kad galėtų tapti lemiamu veiksniu vertinant grėsmes Lietuvos Respublikos saugumo kontekste, tačiau, teismo vertinimu, šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės galimybės.

LVAT 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2063-629/2024 nurodė, jog atkreiptinas dėmesys, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1066-629/2024; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-983-821/2024; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1345-1188/2024; ir kt.). Tuo pačiu pažymėtina, kad grėsmių valstybės saugumui pašalinimas tokiomis priemonėmis, kaip pavyzdžiui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui neišdavimas / panaikinimas, yra prevencinį elementą turinti priemonė bei siekiamo tikslo aspektu yra proporcinga (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023).

Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; kt.).

12. Nagrinėjamu atveju iš Sprendimo 1 turinio matyti, jog atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadas, tačiau taip pat vertino ir pareiškėjo individualią situaciją, t. y. įvertino jo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, nustatytus Lietuvos / Baltarusijos išorinės sienos kirtimo atvejus. Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, todėl konstatuotina, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, o ne vadovavosi vien VSD išvada.

Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo Klausimyne nurodytus atsakymus. Sprendime 1 pažymėjo, kad nors pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog nepalaiko Baltarusijos ir Rusijos Federacijos nedemokratiško režimo bei Rusijos grobikiško karo, jo nuomone, Krymas priklausė ir turi priklausyti Ukrainai, tačiau nedalyvaudamas Baltarusijoje rinkimuose ir jo požiūriu – „jei nieko nepažeisi, tai niekas ir negresia“, gali būti vertinama kaip asmens bandymas išvengti grėsmių, tačiau toks asmens elgesys taip pat gali rodyti tam tikrą neapibrėžtumą arba prisitaikymą prie esamos situacijos, bei kelia pagrįstų abejonių dėl pateiktų atsakymų tikslumo ir sąžiningumo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas strategiškai svarbioje Baltarusijos įmonėje dirbo pakankamai ilgą laiko tarpą, be to, pareiškėjas iš darbo minėtoje įmonėje išėjo dėl mažo atlyginimo ir nesutarimų su vadovu, nes buvo vadovų kaita, tai yra dėl ekonominių priežasčių, o tai tik sustiprina rizikas dėl grėsmės nacionaliniam saugumui.

Sprendime 1 pažymėta, kad vertinant asmens socialinius ryšius nustatyta, kad asmens su Lietuvos Respublika šeiminiai ryšiai nesieja. Asmuo Lietuvoje dirba tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, dėl darbo pobūdžio jis mažai būna Lietuvoje, taip pat asmuo, atsižvelgiant į fiksuotus valstybės sienos kirtimus, periodiškai grįžta į kilmės šalį, nes Baltarusijoje gyvena pareiškėjo šeima, kas reiškia, kad jo ryšiai su Baltarusija nėra nutrūkę. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas dažnai važinėja į Baltarusiją (2023–2024 m. fiksuota 11 sienos kirtimų), o tai, kaip nurodo VSD, gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus, o pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Taigi, pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-1950-575/2024).

13. Nagrinėjamo ginčo kontekste svarbu paminėti, kad Baltarusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte, kuriame nurodyta, jog autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą. Apie Baltarusijos valdžios intensyvią veiklą prieš Lietuvą ir taikomus metodus detaliai yra atkleista VSD 2024 metų ir 2025 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitose (https://www.vsd.lt/wp-content/uploads/2024/03/GR-2024-02-15-LT-1-1.pdf; https://www.vsd.lt/ ataskaitos/gresmiu-nacionaliniam-saugumui-vertinimas-2025/) (žr., 2025 m. gegužės 7 d. LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025).

14. Migracijos departamentas pagal kompetenciją atliko individualų pareiškėjo vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjas turėjo nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 13 d. ir nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2021 m. vasario 25 d. galiojusias Lietuvos Respublikos nacionalines vizas, o nuo 2020 m. gruodžio 29 d. iki 2022 m. gruodžio 29 d. ir nuo 2023 m. sausio 30 d. iki 2025 m. sausio 30 d. jis turėjo galiojančius leidimus laikinai gyventi, pareiškėjas su pertraukomis dirbo įvairiose Lietuvos įmonėse: nuo 2018 m, rugpjūčio 17 d. iki 2019 m. liepos 12 d., nuo 2020 m. vasario 26 d. iki 2021 m. liepos 13 d., nuo 2021 m. liepos 29 d. iki 2022 m. gruodžio 29 d., nuo 2023 m. vasario 6 d. iki 2023 m. gegužės 2 d. ir nuo 2023 m. gegužės 3 d.

Teismas pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Taip pat minėta aplinkybė nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; kt.).

15. Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikantis Įstatymo nuostatų, todėl darytina išvada, kad grėsmės Lietuvos valstybei buvo nustatytos tinkamai, proporcingai. Manytina, kad vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, jog Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes. Teismo vertinimu, Migracijos departamento Sprendimas 1 yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, o jame pareiškėjui taikytos priemonės (atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje) yra proporcingos. Be to, kaip jau buvo minėta, tai, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, taip pat nėra pakankamas pagrindas paneigti galimybę kitaip vertinti reikšmingas su pareiškėju susijusias aplinkybes, atsižvelgiant į pasikeitusią situaciją.

16. Sprendimu 2 pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių, nes asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui.

Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). Tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021; kt.).

Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 punkte nurodyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas 10 metų laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą 2, atsižvelgė į VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, VSD prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus. Atsakovas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, kad jo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nėra nustatyti ir atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus bei vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtintais protingumo bei proporcingumo principais, uždraudė pareiškėjui 5 metų atvykti į Lietuvos Respubliką.

Nagrinėjamu atveju draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstamą proporcingą terminą asmenims, neturintiems šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1867-821/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1699-575/2024; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1091-968/2024; kt.). Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti atsakovo išvada dėl pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino proporcingumo.

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu 1 teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat Sprendimu 2 pagrįstai uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamento Sprendime 1 ir Sprendime 2 įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo 1 ir Sprendimo 2. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

18. Pareiškėjas skunde nurodo, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas yra sumokėjęs 22,50 EUR žyminio mokesčio.

Pagal ABTĮ 40 straipsnį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tad pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo S. K. skundą dėl sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Deimantė AndrulytėTeisėjas Arvydas MartinavičiusTeisėja Jarūnė Sedalienė