Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėja Y. N., Baltarusijos Respublikos pilietė (toliau – ir pareiškėja, apeliantė), kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 24S61378, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui (toliau – ir 2024 m. vasario 25 d. sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 24S73648, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. kovo 7 d. iki 2026 m. rugsėjo 6 d. (toliau – ir 2024 m. kovo 7 d. sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad Migracijos departamento 2024 m. vasario 25 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta jai pakeisti leidimą laikinai gyventi, ir 2024 m. kovo 7 d. sprendimas, kuriuo uždrausta jai atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau kartu – ir Sprendimai), buvo priimti motyvuojant tuo, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, nes pareiškėja 2001–2005 m. mokėsi Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos akademijoje, 2009–2011 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, 2012–2022 m. – Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete. Migracijos departamento teigimu, mokymasis ir darbas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje bei tyrimų komitete reiškia, kad pareiškėja privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad ji, gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

3. Pareiškėja nesutiko su Migracijos departamento išvadomis, teigdama, kad jos darbas ir mokslai Baltarusijos Respublikoje anksčiau neturėjo jokios įtakos išduodant jai leidimus laikinai gyventi (2021 m. vasario 5 d., 2021 m. gruodžio 27 d.) ir vizas (2019 m. gruodžio 20 d., 2024 m. vasario 12 d.). Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas nevertino esminę reikšmę turinčių aplinkybių, jog ji (duomenys neskelbtini) susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu M. J. (M. J.); jiems (duomenys neskelbtini) gimė dukra M. J. (M. J.), kuri turi Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pilietybes; pareiškėja jokių sąsajų su Baltarusija nebeturi, išskyrus joje gyvenantį pilnametį sūnų, mamą ir brolį; pareiškėja 2023 m. lapkričio 13 d. atvyko ir apsigyveno Lietuvos Respublikoje ir jokios darbinės / mokslinės veiklos Baltarusijos Respublikoje nebevykdo, jokių santykių su buvusiais kolegomis nepalaiko ir jokių ryšių su Baltarusijos teisėsauga neturi.

4. Pareiškėja teigė, kad ji po 2020 m. įvykių Baltarusijoje (masinių protestų) neketino toliau tęsti tarnybos. Pareiškėja nuo 2020 m. liepos 13 d. iki 2020 m. lapkričio 15 d. buvo nedarbingumo atostogose dėl nėštumo ir gimdymo. Vėliau pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose ir gyveno Lietuvoje. Pareiškėja paaiškino, kad ji, būdama nėštumo ir gimdymo atostogose, o vėliau ir vaiko priežiūros atostogose, negalėjo nutraukti darbo sutarties Baltarusijoje, nes jai būtų reikėję sumokėti apie 3000 Eur netesybas už sutarties nutraukimą prieš terminą. Pareiškėja akcentavo, kad, jeigu jai būtų reikėję grįžti į tarnybą ir vykdyti darbines funkcijas, ji būtų nutraukusi kontraktą prieš terminą, nepaisant visų su tuo susijusių pasekmių. Pareiškėja tvirtino, kad ji nebeturi planų toliau dirbti Baltarusijoje ir siekia integruotis Lietuvoje. Pažymėjo, kad ji yra palanki Lietuvai, nes studijavo Lietuvos istoriją ir kultūrą, lankė lietuvių kalbos kursus, leido dukrą į darželio grupę lietuvių kalba, bendravo ir tebebendrauja tik su tais asmenimis, kurie yra prieš karą ir Rusijos / Baltarusijos agresiją.

5. Pareiškėja nurodė, kad sprendžiant apie jos pavojingumą reikia atsižvelgti į jos vykdytas darbines funkcijas, užimamas pareigas, jos kompetenciją, įtaką priimamiems sprendimams, galimybę daryti poveikį užsienio ir vidaus politikai bei kt., o ne tik apsiriboti paties darbo faktu. Pareiškėja teigė, kad ji nedirbo su Lietuvos valstybei galinčia kelti grėsmę informacija, užsienio klausimais, politika ar kt. Pareiškėja niekada netarnavo, nedirbo ir nebendradarbiavo su Baltarusijos žvalgybos ir kitomis specialiomis tarnybomis. Pareiškėjos pagrindinė veikla buvo tirti tokius nusikaltimus kaip vagystės ir kiti smulkūs nusikaltimai, jokios prieš žmogų ir jo teises nukreiptos veiklos pareiškėja nevykdė.