Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 23S226690 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 23S228159 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).

2. Pareiškėjas, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, skunde nurodė, kad:

2.1. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760186958, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 27 d. (toliau – ir Leidimas), tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Melsoft LT (dabartinis pavadinimas – UAB MA Lithuania) 2022 m. rugsėjo 30 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią pareiškėjas pradėjo dirbti kompiuterinių žaidimų kūrėju. Pareiškėjas ir jo šeima (sutuoktinė ir nepilnametė dukra) gyvena Vilniuje, jie nuomojasi butą, dukra lanko mokyklą;

2.2. atsakovas Sprendimu Nr. 1 panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) 2023 m. rugpjūčio 21 d. išvadą Nr. 18-8942 (toliau – ir Išvada), kurioje pateiktas vertinimas, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui (pagrindas: pareiškėjas 2007–2008 m. dirbo policininku-kavaleristu Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje), o Sprendimu Nr. 2 uždraudė pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Ginčijami Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2 yra neteisėti ir nepagrįsti;

2.3. Sprendimas Nr. 1 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, taip pat yra nesuderinamas su teismų praktika, kurioje, be kita ko, pažymima, jog Departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados automatiškai perkelti į savo sprendimą, o turėtų atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui; grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas turi būti vertinami laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu. Šiuo atveju pareiškėjas nebuvo papildomai apklaustas, nebuvo detaliau aiškinamasi jokia papildoma informacija apie pareiškėjo darbo pobūdį, ryšius ar pan., o apsiribota tik klausimyne pateikta informacija apie jo darbovietes;

2.4. pareiškėjo darbas (duomenys neskelbtini) punkte buvo niekuo neišsiskiriantis, pareiškėjas ėjo šias pareigas mažiau nei dvejus metus. Pareiškėjas vėliau niekada nedirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje. Be to, akcentuota, kad pareiškėjas dirbo ne pačioje ministerijoje, bet jos struktūriniame padalinyje, o priešingas (klaidingas) jo pareigų vertinimas rodo atsainų ir atmestiną VSD požiūrį į išvados rengimą. VSD pateiktoje Išvadoje yra ir kitų neatitikimų (pvz., pasikartojantis teiginys, jog pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią). Departamentas nepastebėjo akivaizdžių neatitikimų Išvadoje. Aptarti neatitikimai rodo, jog tiek Išvada, tiek Sprendimas Nr. 1 buvo priimti skubotai, neišsamiai ir neįvertinant individualių aplinkybių, o Departamentas į savo sprendimą tik perrašė VSD padarytas išvadas, neatlikdamas jokio savarankiško tyrimo;

2.5. vertinimas, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nes jis prieš 15 metų dirbo policininku-kavaleristu Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, yra pagrįstas tik spėlionėmis ir hipotetinėmis prielaidomis, hipotetiškai nepatvirtinančiomis pareiškėjo lojalumo Rusijos vykdomai politikai, galbūt keliamos realios ir akivaizdžios grėsmės Lietuvos valstybei. Išvadoje pateikta informacija yra pernelyg bendro pobūdžio, niekaip nesusieta su individualiu pareiškėjo atveju. Be to, ta aplinkybė, jog pareiškėjas 2007–2008 metais dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, nesutrukdė Departamentui išduoti pareiškėjui Leidimą, todėl nesuprantama, kodėl valstybės institucijos vėliau tą pačią aplinkybę panaudojo kaip pagrindą panaikinti šį Leidimą. Toks institucijų požiūris ir elgesys neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų;

2.6. Sprendime Nr. 1 pacituota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra neaktuali, nes pareiškėjo atveju yra susiklosčiusi kitokia faktinė situacija. Šio ginčo atveju neaktualus ir Departamento paminėtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas, nes jame nebuvo aiškinama jokia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ar jį įgyvendinančio teisės akto norma. Atsakovas ne tik kad nepagrįstai rėmėsi minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, bet ir netinkamai interpretavo šio nutarimo 13.4 pastraipos 1 punktą, kurį nepagrįstai bandė pritaikyti pareiškėjui, pasisakydamas dėl jo numanomo pažeidžiamumo;

2.7. Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad pareiškėjo atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus (dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir Krymo priklausomybės) nepaneigia jo grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jo darbo. Toks motyvas iliustruoja atsakovo itin formalų požiūrį į pareiškėjo individualaus atvejo vertinimą, nes ginčijamame sprendime ir jame aprašytoje Išvadoje nėra duomenų, kad, kaip nustatė valstybės institucijos, pareiškėjas palaiko ryšius su kuo nors iš Baltarusijos Respublikos karo akademijos ar buvusios darbovietės;

2.8. pareiškėjui pasiūlyta užpildyti klausimyną Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nenumatytu atveju, nes pareiškėjas Leidimą gavo 2022 metais, o 2023 metais nesikreipė dėl leidimo išdavimo ar pakeitimo. Būtent apie leidimo laikinai gyventi išdavimą, o ne apie tokio leidimo panaikinimą kalbama ir Išvadoje. Kadangi pareiškėjas šiuo atveju nebuvo pateikęs prašymo išduoti naują leidimą laikinai gyventi, Departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, netinkamai įvertino Išvadą;

2.9. pareiškėjas, gavęs Leidimą, metus gyveno ir dirbo Lietuvoje, nepadarė jokių teisės pažeidimų. Pareiškėjas čia jaučiasi saugiai, jis gali produktyviai dirbti ir būti naudingas. Be to, pareiškėjo šeima integruojasi į gyvenimą Lietuvoje: dukra lanko mokyklą ir užklasinės veiklos būrelį, žmona mokosi lietuvių kalbos;

2.10. Sprendimo Nr. 2 pagrindas yra ta pati Išvada ir jis yra susijęs su Sprendimu Nr. 1, todėl Sprendimas Nr. 2 turėtų būti panaikintas dėl tų pačių priežasčių kaip Sprendimas Nr. 1.