- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-01
- Bylos Nr.
- e2A-113-467/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00294-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vilija Mikuckienė, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- V. G., V. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Gintaro Pečiulio ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Būstas plius“ ir atsakovo V. G. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Būstas plius“ ieškinį atsakovams V. G., V. S.i ir A. G. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (niekinėmis), nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Būstas plius“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Atenergo“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė: 1) nustatyti, kad 2009 m. birželio 4 d. tarp ieškovės ir V. G. sudaryta paskolos sutartis yra niekinė ir negalioja nuo jos sudarymo dienos bei taikyti restituciją, priteisiant ieškovei iš atsakovo V. G. 17 348,24 Eur; 2) nustatyti, kad 2009 m. lapkričio 3 d. tarp ieškovės ir A. G. sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutartys yra niekinės ir negalioja nuo jų sudarymo dienos bei taikyti restituciją, priteisiant ieškovei iš atsakovės A. G. 2 316,96 Eur; 3) nustatyti, kad 2009 m. birželio 1 d. tarp ieškovės ir V. G. sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 09.06.02 ir 2010 m. birželio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 1 yra niekinės ir negalioja nuo jų sudarymo dienos bei taikyti restituciją, priteisiant ieškovei iš atsakovų V. G. ir A. G. solidariai 16 945,67 Eur; 4) priteisti ieškovei iš atsakovų V. G. ir V. S. solidariai 30 538,11 Eur nuostolių atlyginimą; 5) priteisti ieškovei iš atsakovo V. S. 16 184,69 Eur nuostolių atlyginimą; 6) priteisti ieškovei iš atsakovų 5 proc. dydžio palūkanas už prašomas priteisti sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 7) priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad vykdydama įstatyme nustatytas pareigas ieškovės nemokumo administratorė nustatė, jog BUAB „Būstas plius“ buvo nemoki jau 2009 m. ir nuo to laiko bendrovės įsiskolinimai kreditoriams tik didėjo. BUAB „Būstas plius“ vadovas bei akcininkas V. S., vadovavęs įmonei nuo 2008 m. birželio 11 d. iki bankroto bylos iškėlimo, bei BUAB „Būstas plius“ akcininkas ir vadybininkas V. G., kuriam laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 3 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. priklausė 50 proc. bendrovės akcijų, bei jo sutuoktinė A. G. įvykdė neteisėtus veiksmus BUAB „Būstas plius“ atžvilgiu, sukėlusius įmonei ir jos kreditoriams didelę žalą. Klaipėdos apskrities VPK Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos atlikto ikiteisminio tyrimo metu BUAB „Būstas plius“ dokumentai, paimti iš V. G. namų, nemokumo administratorei perduoti 2018 m. rugsėjo 25 d., todėl tik nuo tada administratorė sužinojo apie atsakovų neteisėtus veiksmus, įskaitant neteisėtų sandorių sudarymą, atitinkamai ieškinio senatis nepraleista.
3. Ieškovė paaiškino, kad 2009 m. birželio 4 d. tarp UAB „Būstas plius“ ir V. G. sudaryta paskolos sutartimi Nr. 06-04 V. G. įsipareigojo suteikti įmonei 245 000 Lt paskolą, o BUAB „Būstas plius“ – šią paskolą grąžinti ir mokėti palūkanas. Piniginės lėšos nebuvo įneštos į bendrovės kasą ar pervestos į banko sąskaitą, nėra duomenų apie piniginių lėšų panaudojimą įmonės naudai. Nepaisant to, kad paskola faktiškai suteikta nebuvo, BUAB „Būstas plius“ grąžino V. G. paskolos dalį – 30 600 Lt ir išmokėjo 34 300 Lt palūkanų. Kadangi V. G. 2010 m. kovo 19 d. įnešė 5 000 Lt sumą į bendrovės kasą, bendra neteisėtai pasisavintų lėšų suma sudaro 59 900 Lt (17 348,23 Eur). Sutartis laikytina negaliojančia nuo jos sudarymo dienos ir taikytina restitucija.
4. Dėl negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutarčių paaiškino, kad pagal su atsakovu V. G. 2009 m. birželio 1 d. bei 2010 m. birželio 1 d. sudarytas negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis už patalpų nuomą ieškovė atsakovui sumokėjo iš viso 58 510 Lt. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-1231-407/2018 išnagrinėjus V. G. prašymus dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo (juos atmetus), konstatuotos aplinkybės leidžia spręsti, kad sudarytos nuomos sutartys buvo fiktyvios, sudarytos dėl akių, atsakovui siekiant pasisavinti įmonės lėšas, tariamai gaunamas kaip nuomos mokestį, ir tokiu būdu išvengti įsipareigojimų kitiems bendrovės kreditoriams, todėl iš atsakovų V. G. ir A. G. solidariai priteistina 16 945,67 Eur (58 510 Lt).
5. Dėl negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutarčių paaiškino, kad 2009 m. lapkričio 3 d. tarp ieškovės ir atsakovės A. G. buvo sudarytos trys negyvenamųjų patalpų nuomos sutartys, pagal kurias A. G. išmokėta 8 000 Lt suma. Tačiau sutartys realiai nebuvo vykdomos, patalpos ieškovei perduotos nebuvo. Sutarčių fiktyvumą patvirtina minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis; ieškovei nuo 2009 m. esant nemokiai ir nevykdant veiklos nebuvo objektyvaus poreikio nuomai. Todėl sutartys laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis, iš atsakovės A. G. priteistina 2 316,96 Eur (8 000 Lt) suma, atsakovės nepagrįstai gauta kaip negyvenamųjų patalpų nuomos mokestis.
6. Nemokumo administratorė pagal jai perduotus dokumentus taip pat nustatė, kad ieškovė turėjo turto (automobilių) už 30 538,11 Eur, tačiau iškėlus bankroto bylą šis turtas nebuvo perduotas administratorei. Duomenų, kur šis turtas yra ir (ar) kam jis buvo panaudotas ar perleistas, administratorė neturi. Atsižvelgiant į tai, jog už įmonės turto išsaugojimą bei perdavimą nemokumo administratoriui atsakingas įmonės vadovas, o šiuo atveju turtas neperduotas, 30 538,11 Eur nuostolių atlyginimas priteistinas iš buvusio vadovo V. S. ir de facto (faktinio) vadovo V. G. solidariai. Be to, administratorė nustatė piniginių lėšų trūkumą BUAB „Būstas plius“ kasoje – pagal kasos išlaidų orderį atsakovui V. S. sumokėta 55 882,50 Lt (16 184,69 Eur) suma, lėšos bendrovei negrąžintos, duomenų, kam buvo panaudoti pinigai, nėra, todėl ši suma priteistina iš atsakovo V. S.
7. Ieškovė pažymėjo, kad, nors bendrovės vadovu nuo 2008 m. birželio 11 d. buvo V. S., tačiau vadovo funkcijas (priimdavo sprendimus dėl sandorių sudarymo ir kt.) atliko ir V. G., kuriam iki 2009 m. pabaigos priklausė 50 proc. įmonės akcijų ir kuris įmonėje dirbo vadybininku. Tai patvirtina atsakovo V. S. ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-2885916 metu teikti parodymai, aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktos kratos metu pas V. G. rasti įmonės buhalteriniai ir kiti dokumentai, kurie iškėlus bankroto bylą privalėjo būti perduoti nemokumo administratorei. Laikytina, kad abu atsakovai yra vienodai atsakingi už ieškovei kilusios žalos atlyginimą, atliko neteisėtus veiksmus, vertintinus kaip bendrovės turto bei lėšų pasisavinimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - pripažino ieškovės BUAB „Būstas plius“ ir atsakovo V. G. 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį nesudaryta; taikė restituciją, priteisiant iš atsakovo V. G. ieškovei BUAB „Būstas plius“ 17 348,24 Eur ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. birželio 7 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo; likusią ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
9. Teismas konstatavo, kad ieškovė, reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo (patikslinto ieškinio 4 ir 5 reikalavimai), praleido ieškinio senaties terminą ir priežasčių jį atnaujinti neįrodė (ir neprašė jo atnaujinti). Nors bankroto byla BUAB „Būstas plius“ iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, tačiau ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas tik 2019 m. birželio 6 d. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas bent jau nuo 2014 m. gruodžio 10 d., kai administratorė galėjo ir turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, nes buvęs įmonės vadovas per antstolį (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-28859-16-4 medžiaga) siuntė nemokumo administratorei įmonės dokumentus, tačiau administratorės įgaliotas asmuo atsisakė juos priimti. Taip pat teismas nurodė, kad iš Klaipėdos apygardos prokuratūros 2018 m. sausio 16 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-28859-16 matyti, kad tuo pačiu ieškinio faktiniu pagrindu nemokumo administratorė su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi dar 2016 m. gegužės 16 d.
10. Teismas nustatė, kad paskolos sutartyje pinigų perdavimo paskolos gavėjai faktas neužfiksuotas, todėl, atsižvelgęs į teisinį paskolos santykių reglamentavimą bei jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, konstatavo, kad pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, t. y. atsakovui V. G. Savo teiginius apie pinigų įnešimą į įmonės kasą atsakovas grindžia tik jo paties paaiškinimais, nes nei iš atsakovo namuose 2017 m. spalio 2 d. atliktos kratos metu paimtų dokumentų, nei iš kitų ieškovės perimtų dokumentų nenustatyta, kad 245 000 Lt suma būtų įnešta į bendrovės kasą ar būtų pervesta į banko sąskaitą.
11. Teismas, atmesdamas atsakovo argumentą, kad Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 16 d. nutarties 16 punkte yra nustatytas prejudicinis faktas, jog paskola buvo suteikta, nurodė, kad šiame punkte yra cituojamas aiškinamasis raštas, pridėtas prie 2009 m. finansinės atskaitomybės, tačiau finansinės atskaitomybės dokumentai savaime neatspindi konkrečių sandorių ar konkretaus asmens įsipareigojimų įmonei, kurių egzistavimas paprastai įrodomas pirminiais arba, jų nesant, patikimais suvestiniais buhalterinės apskaitos dokumentais.
12. Teismas pripažino, kad atsakovo V. G. teiginių apie 245 000 Lt paskolos suteikimą nepatvirtina ir FNTT Klaipėdos apygardos valdybos 2017 m. vasario 2 d. specialisto išvada Nr. 5-3/6, kadangi joje buvo tiriami atsakovo V. S. veiksmai, tuo tarpu 2021 m. sausio 8 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad pagal BUAB „Būstas plius“ apskaitos dokumentus (banko išrašus, avansines apyskaitas), nėra duomenų apie 245 000 Lt piniginių lėšų gavimą iš paskolos davėjo V. G.
13. Teismas padarė išvadą, kad vien rašytinės formos paskolos sutarties buvimas savaime nereiškia paskolos dalyko perdavimo fakto. Taip pat teismas nurodė, kad piniginių lėšų neperdavimo faktą netiesiogiai patvirtina aplinkybė, jog atsakovas V. G. neprašė jo įtraukti į kreditorių sąrašą su likusia negrąžintos paskolos suma.
14. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes – kad 245 000 Lt paskolos suma bendrovei nebuvo perduota, sprendė, kad tarp šalių paskolos sutartis nebuvo sudaryta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.875 straipsnio 3 dalis), todėl negali būti sandorio pripažinimo negaliojančiu (niekiniu) objektas. Nors šią ieškinio dalį teismas tenkino kitu, nei nurodė ieškovė, pagrindu, tačiau to nelaikė pareikštų ieškinio reikalavimų ribų viršijimu.
15. Teismas nurodė, kad, net ir padarius prielaidą, jog nuo 2009 m. BUAB „Būstas plius“ finansinė padėtis atitiko teisės aktų reikalavimus dėl juridinio asmens nemokumo būklės, ieškovė turėjo pateikti duomenis, kad įmonė nevykdė jokios aktyvios veiklos, neketino vykdyti ar pan. Byloje pateikti duomenys apie gautas pajamas, mokėtą darbo užmokestį, prekių įsigijimą, mokesčius už elektrą ir kt., leido teismui spręsti priešingai. Taip pat teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 01-1-28859-16 medžiagoje, Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. baudžiamajame įsakyme Nr. 1-270-659/2018 ir 2013 m. gegužės 21 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-149-158/2013 buvo konstatuota, kad BUAB „Būstas plius“ administracinę veiklą vykdė (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog BUAB „Būstas plius“ turėjo darbuotojų ir vykdė veiklą, kuriai buvo reikalingos patalpos.
16. Teismas sutiko su atsakovo V. G. argumentais, kad nagrinėjamoje byloje negalima remtis Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarime administracinėje byloje Nr.A2.2-1476-795/2012 konstatuotais faktais, kad jau 2009 m. bendrovė buvo nemoki ir jokios veiklos realiai nevykdė, nes jis nebuvo šioje byloje dalyvaujančiu asmeniu.
17. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta objektyvaus pobūdžio duomenų dėl BUAB „Būstas plius“ finansinės padėties, kurie leistų nustatyti faktinę juridinio asmens nemokumo būseną bei datą, kada galbūt ši būsena atsirado. Ieškovės pozicija dėl įmonės nemokumo 2009 m. ir veiklos nevykdymo nėra pagrįsta nei įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, nei išvestiniais, papildomais duomenimis, kurie galėtų atkleisti realią tuo metu buvusią juridinio asmens finansinę būklę ir veiklą. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad šių duomenų nepavyko gauti BUAB „Būstas plius“ administratorei, nes galbūt jie nėra išsaugoti dėl ilgo laiko tarpo ar pan., nesudaro pagrindo kitaip paskirstyti ar iš viso netaikyti įrodinėjimo pareigos byloje. Ieškovei nepateikus įrodymų, kad 2009–2010 m. įmonė veiklos nevykdė, todėl nuomojamos patalpos buvo nereikalingos, teismas pripažino reikalavimą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento ir restitucijos taikymo nepagrįstu.
18. Teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė ne tik dėl ieškinio senaties, bet ir dėl to, kad ieškovė neįrodė atsakovų deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio. Teismas iš baudžiamosios bylos Nr. 01-1-28859-16 medžiagos, nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatė, kad dalis administratorės PVM sąskaitose faktūrose nurodytų automobilių laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 20 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo registruoti įvairių asmenų vardu arba jiems buvo išduoti tik laikini numeriai; angare, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo laikomi bendrovei priklausantys iš kitų ūkio subjektų įsigyti, taip pat iš Amerikos transportuoti nenauji automobiliai, jie buvo remontuojami, ardomi dalimis, parduodami, automobiliais naudojosi bendrovės darbuotojai. Šie duomenys paneigia nemokumo administratorės nurodytas aplinkybes, kad dėl turto nemokumo administratorei neperdavimo bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta 30 538,11 Eur žala.
19. Teismas pažymėjo, kad, prašydama iš V. S. priteisti 16 184,69 Eur kaip žalą dėl pagal kasos išlaidų orderį perduotų piniginių lėšų, nemokumo administratorė nenurodė nei kasos išlaidų orderio datos, nei jo numerio. Teismas 2021 m. sausio 8 d. specialisto išvados duomenimis nustatė, kad UAB „Būstas plius“ laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 25 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. apskaitos dokumentais pagrindė grynųjų pinigų (iš viso 184 548,96 Lt (53 449,07 Eur)) išmokėjimą direktoriui V. S. iš bendrovės kasos. Teismas šią ieškinio dalį atmetė ne tik dėl ieškinio senaties, bet ir dėl to, kad ieškovė neįrodė atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų.
20. Ieškovės ieškinį tenkinęs iš dalies, teismas iš atsakovo V. G. priteisė valstybei 390 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista.
21. Nustatęs ieškovės ir atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžius, patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją (tenkinta 26,75 proc. ieškinio reikalavimų) teismas skaičiavo, kad ieškovei iš atsakovo V. G. priteistina 1 327,06 Eur patirtų advokato pagalbos išlaidų, atsakovui V. G. iš ieškovės priteistina 1 849,56 Eur. Kadangi reikalavimai yra vienarūšiai, padaręs įskaitymą, teismas atsakovui V. G. iš ieškovės priteisė 522,50 Eur. Ieškinio reikalavimus atsakovei A. G. atmetęs visiškai, teismas iš ieškovės jai priteisė 726 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
22. Ieškovė BUAB „Būstas plius“ apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimą pakeisti ir ieškovės ieškinį atsakovams tenkinti visiškai; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas bei teismų praktikoje suformuotas taisykles, nukrypo nuo teismų praktikos, tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Be to, teismas neįvertino, kad nagrinėjama byla priskirtina prie viešojo intereso bylų.
22.2. Teismas nenurodė motyvų, kodėl nesirėmė Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1231-407/2018 nustatytais prejudiciniais faktais, kuriais rėmėsi ieškovė, įrodinėjusi, jog negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartys realiai nebuvo vykdomos. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuotos aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti, kad nuomos sutartys buvo fiktyvios, sudarytos dėl akių, atsakovui siekiant pasisavinti įmonės lėšas, tariamai gaunamas kaip nuomos mokestį, ir tokiu būdu išvengti įsipareigojimų kitiems bendrovės kreditoriams vykdymo. Be to, teismas netyrė ir nevertino aplinkybių dėl nuomos mokesčio dydžio.
22.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutarime administracinėje byloje Nr. A2.2-1476-795/2012 konstatuotais faktais, kad jau 2009 m. bendrovė buvo nemoki ir jokios veiklos realiai nevykdė, negalima remtis kaip prejudiciniais, nes V. G. nebuvo byloje dalyvaujančiu asmeniu.
22.4. Teismas neįvertino, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-690/2018 konstatuota, jog Klaipėdos apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutarime nustatyta, kad įmonė jau 2009 m. buvo nemoki ir nevykdė realios veiklos; neįvertino, jog mokestinė nepriemoka VMI susidarė nuo 2007 m. Laikytina, kad BUAB „Būstas plius“ buvo nemoki jau 2009 m. ir nuo to laiko bendrovės įsiskolinimai kreditoriams tik didėjo, tam turėjo įtakos neteisėti atsakovų veiksmai. Atsižvelgiant į tai, pagrįstas reikalavimas nustatyti, kad su atsakovu V. G. sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutartys yra niekinės, negaliojančios nuo jų sudarymo dienos bei iš atsakovų V. G. ir A. G. solidariai priteisti 16 945,67 Eur (58 510 Lt) sumą.
22.5. Tarp ieškovės ir A. G. sudarytos trys negyvenamųjų patalpų nuomos sutartys realiai nebuvo vykdomos, patalpos ieškovei perduotos nebuvo. Šių sutarčių fiktyvumą iš esmės pagrindžia tos pačios Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi konstatuotos aplinkybės; Klaipėdos apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutarime administracinėje byloje Nr. A.2.2.-1476-795/2012 nurodyti buvusio vadovo V. S. paaiškinimai, kad įmonės veikla yra sustabdyta, nes nuo 2010 m. visi įmonės dokumentai yra paimti ir laikomi FNTT. Taigi, įmonės reikmėms patalpos nebuvo ir negalėjo būti naudojamos.
22.6. Į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovė turėjo turto (automobilių) už 30 538,11 Eur, tačiau, iškėlus bankroto bylą, šis turtas nebuvo perduotas nemokumo administratorei. Duomenų, kur šis turtas yra ir (ar) kam jis buvo panaudotas ar perleistas, administratorė neturi. Ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-2885916 metu apklausti buvę ieškovės darbuotojai nurodė reikšmingas aplinkybes dėl ieškovės turto panaudojimo (pasisavinimo), leidžiančias spręsti, kad ieškovės turtas buvo neteisėtai pasisavintas ar perleistas tretiesiems asmenims, todėl padaryta žala įmonei ir jos kreditoriams, kuri priteistina iš už įmonės turto išsaugojimą bei perdavimą nemokumo administratorei atsakingo įmonės vadovo V. S. bei de facto vadovo V. G. solidariai.
22.7. Pagal kasos išlaidų orderį atsakovui V. S. sumokėta 55 882,50 Lt (16 184,69 Eur) suma įmonei negrąžinta, duomenų, kam buvo panaudoti pinigai, nėra, todėl ji priteistina iš atsakovo V. S.
22.8. Teismo argumentai, kuriais atmestas ieškinys dėl neva neįrodytų deliktinės atsakomybės sąlygų, yra deklaratyvūs ir abstraktūs, nes teismas nebuvo objektyvus ir nešališkas, netinkamai įvertino įrodymus, kitų teismų nustatytas aplinkybes, negynė viešojo intereso.
22.9. Ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes teismo paskirtai nemokumo administratorei dalis bankrutuojančios įmonės dokumentų buvo perduota tik 2018 m. rugsėjo 25 d., be to, tiek iki bankroto pradėjimo (iki ieškovės atstovo paskyrimo), tiek iš esmės ir viso bankroto proceso metu atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl neteisėtų atsakovų ir kitų asmenų veiksmų, dokumentais iš esmės visą laiką disponuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ieškovės atstovui nėra sudaromos sąlygos su jais tinkamai susipažinti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės atstovas iš esmės gina viešą interesą, teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas. Be to, ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą teismas galėjo išspręsti ir ex officio (pagal pareigas).
22.10. Nors bendrovės vadovu nuo 2008 m. birželio 11 d. buvo V. S., tačiau BUAB „Būstas plius“ vadovo funkcijas atliko ir V. G. Šį faktą patvirtina atsakovo V. S. ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-2885916 metu duoti parodymai, aplinkybė, kad pas V. G. atliktos kratos metu buvo rasti BUAB „Būstas plius“ buhalteriniai bei kiti dokumentai, kurie po bankroto bylos iškėlimo privalėjo būti perduoti nemokumo administratorei. Todėl yra pakankamas pagrindas vertinti, kad laikotarpiu, kuomet buvo atlikti ieškinyje išvardinti neteisėti veiksmai, BUAB „Būstas plius“ turėjo du vadovus – V. S. bei V. G. (de facto vadovą), kurie yra vienodai atsakingi už bendrovei kilusios žalos atlyginimą.
23. Atsakovas V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimą dalyje dėl 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutarties ir priimti naują sprendimą šioje dalyje – BUAB „Būstas plius“ ieškinį atmesti arba perduoti bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas, jas atlyginant iš ieškovės nemokumo administravimo išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
23.1. Teismas selektyviai vertino bylos įrodymus (suabsoliutino kasos dokumentų nebuvimą ir nevertino įrodymų visumos, svarbių faktinių duomenų, patvirtinančių paskolos suteikimo faktą), neatskleidė įrodymų tarpusavio santykio, nevertino įrodymų viseto ir motyvuotai nepasisakė dėl esminių atsakovų įrodymų, argumentų ir prašymų bei padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, ignoravo prejudicinius faktus, kad paskolos suteikimas iš esmės buvo įrodytas Klaipėdos miesto apylinkes teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutarime; nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo; Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-779-265/2019; civilinėje byloje Nr. eB2-50-479/2019; baudžiamose bylose esančiais dokumentais.
23.2. Teismas nepareikalavo iš ieškovės įrodymų, kaip įmonė, negavusi 245 000 Lt paskolos, galėjo turėti turto už 652 139 Lt, šiuo klausimu nepasisakė, netyrė pinigų judėjimo, ignoravo atsakovo poziciją ir atsikirtimus. Teismas netyrė avansinės apyskaitos, apmokėtų sąskaitų iki bankroto bylos iškėlimo, debitorinių įsiskolinimų, neatsižvelgė į tai, kad 2009 m. birželio mėnesį įmonė gavo ir panaudojo savo reikmėms pagal avansines apyskaitas 243 937 Lt. Teismas nemotyvavo, kuo grindžia įmonės turto atsiradimą, jeigu nebūtų gauta paskola, kokiu pagrindu įmonė gavo pelną po bankroto iškėlimo, nenurodė, kokiu pagrindu laiko finansinę atskaitomybę, sudarytą už 2009 m., nepatikima.
23.3. Teismas ignoravo pareigą pašalinti visus prieštaravimus tarp įrodymų ir išsiaiškinti pinigų gavimo kilmę 2020 m. liepos 14 d. nutartimi netenkindamas atsakovo prašymo dėl įrodymų išreikalavimo. Teismas pažeidė procesines normas ir atsakovo teises, išsakė savo išankstinę nuomonę apie galimus įrodymus.
23.4. Teismas neatsižvelgė, jog kratos protokole nurodyta, kad yra paimti kasos pajamų orderių kvitai, kurie vėliau nurodomi tik kaip kasos pajamų orderiai. Teismas turėjo ne tik išaiškinti, kada ir dėl ko dingo kasos pajamų orderių kvitai, bet ir kodėl ieškinys paduotas tik po jų dingimo (slėpimo) bei įvertinti, kad ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu nutrauktas. Apeliantas negali būti atsakingas už tai, kad V. S., būdamas įmonės direktoriumi bei kasininku, nevykdė savo pareigos tinkamai tvarkyti įmonės buhalteriją.
23.5. Nemokumo administratorė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti ieškinyje nurodytas sumas. Byloje nėra įmonės finansinės atskaitomybės po bankroto bylos iškėlimo, turto vertinimo aktų, inventorizacijos aktų, pinigų judėjimo analizės, kuri patvirtintų ieškinio dalyką. Ieškovė turėjo įrodyti, kad po paskolos sutarties sudarymo įmonės veikloje ši suma nebuvo panaudota ir patvirtinti tai įmonės buhalteriniais dokumentais. Teismas dėl įmonės kasos dokumentų dingimo tik paskolos suteikimo laikotarpiu pažeidė contra spoliatorem (prieš pažeidėją) taisyklę.
Žemesnės instancijos teismas
23.6. Teismas ne tik peržengė ieškinio ribas, tačiau tokiu sprendimu patvirtino apelianto nuomonę apie teismo išankstinį nusistatymą nagrinėjant 2009 m. birželio 4 d. paskolos suteikimo klausimą.
23.7. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai atsakovui perkėlė įrodinėjimo naštą dėl kasos dokumentų, paskolos panaudojimo, dokumentų išsaugojimo. Nevisapusiškai ištirtos paskolos sutarties sudarymo aplinkybės, šalių teisiniai santykiai po sutarties sudarymo, avansinės apyskaitos, dokumentų, patvirtančių paskolos suteikimą, dingimas, sąskaitų apmokėjimas, atlyginimų mokėjimas, patvirtinantys įmonės veikloje panaudotas sumas. Teismas neįvertino byloje esančių įrodymų viseto, jų turinio, ryšio su ginčijama paskolos sutartimi.
23.8. Ieškovės buhalterijoje buvo atlikti atitinkami įrašai dėl paskolos, tikėtina, kad įmonės dokumentai, taip pat ir visi apyvartos žiniaraščiai už 2009 m., yra ieškovės žinioje, taip pat ir neteisėtai turimi ir negrąžinti kasos pajamų orderių kvitai, papildomai įrodantys paskolos suteikimo faktą, todėl šiuo atveju teismo išvados dėl paskolos nesuteikimo ir dokumentų neišsaugojimo prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams bei byloje turimiems įrodymams.
23.9. Teismas neįvertino, kad baudžiamųjų bylų medžiagoje nustatyta, jog ieškovės atstovas tyčia nepriėmė dokumentų, kuriuos buvęs direktorius bandė perduoti per antstolius; administratorei už pažeidimus skirta nuobauda – viešas įspėjimas.
23.10. 2009 m. balanse matyti, jog bendrovė turėjo turto iš viso už 652 139 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kreditoriams sudarė 392 498 Lt. 2008 m. balanso duomenimis įmonė turėjo turto už 368 406 Lt, per vienerius metus įmonės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė tik 69 311 Lt. Iš kartu su atsiliepimu pateikto 2009 m. finansinės atskaitomybės aiškinamojo rašto matyti, kad per vienerius metus mokėtinas sumas ir įsipareigojimus sudaro: bendrovės skola akcininkams – 260 000 Lt, skola tiekėjams – 132 821 Lt, nesumokėti mokesčiai valstybei – 408 Lt; prieš paskolos suteikimą kreditorių nebuvo.
23.11. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 16 d. nutarties (civilinė byla Nr. eB2-779-265/2019) 16 punkte konstatuota, kad skola akcininkams – 260 000 Lt pagal L. K. ir V. G. su bendrove sudarytas paskolos sutartis nebuvo pradelsta, kadangi nebuvo suėjęs šių paskolų gražinimo terminas. FNTT Klaipėdos apygardos valdybos 2017 m. vasario 2 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/6 nurodyta, jog tyrimo metu pagal pateiktus UAB „Būstas plius“ apskaitos dokumentus nustatyta, kad UAB „Būstas plius“ (t. y. direktorius V. S.) avanso apyskaitose užregistravo <...> 2009 m. birželio 1 d. dokumentinį pinigų likutį – 16 261,36 Lt, piniginių lėšų gavimą 2009 m. birželio mėnesį – 234 900 Lt sumai ir piniginių lėšų panaudojimą 243 937 Lt sumai. Šia specialisto išvada rėmėsi ir Klaipėdos apygardos prokuratūra 2018 m. sausio 18 d. priimdama nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-288859-16 V. G. ir V. S. atžvilgiu nesant padarytų veikų, turinčių nusikaltimų požymių.
Šalies argumentai
23.12. Ieškovė nurodė melagingas aplinkybes dėl neperduotų dokumentų, nes 2017 m. spalio 2 d. atsakovo namuose vykusios kratos metu buvo paimti su BUAB „Būstas plius“ veikla susiję dokumentai, tarp kurių buvo ir paskolos sutartis bei kasos pajamų orderių kvitai, patvirtinantys paskolos suteikimo faktą; nutraukus ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-28859-16 pagal 2018 m. rugsėjo 25 d. perdavimo–priėmimo aktą buvo perduoti BUAB „Būstas plius“ nemokumo administratoriaus įgaliotam atstovui, taigi, ieškovė sąmoningai neteikia teismui bendrovės pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriais pati disponuoja, melagingai teigdama, jog šių dokumentų nėra gavusi.
23.13. Ieškovė neginčija, kad įmonės veikloje buvo panaudota būtent 245 000 Lt (70 956,90 Eur) ir net nurodo šią sumą kaip įmonės pelną dėl to, kad būtent šiai sumai nebuvo patvirtinti apelianto kreditoriniai reikalavimai.
23.14. Nurodęs, jog apeliantas neprašė jo įtraukti į kreditorių sąrašą su likusia negrąžinta suma, teismas neatsižvelgė į apelianto paaiškinimus, kad jam iki bankroto bylos iškėlimo buvo pažadėta ją grąžinti. Be to, civilinėse ir baudžiamosiose bylose apelianto pozicija šiuo klausimu niekada nesikeitė bei patvirtina, kad paskola buvo suteikta.
23.15. Teismas nepagrįstai, pažeisdamas apelianto teises dėl įrodymų pateikimo, netenkino prašymo prijungti BUAB „Būstas plius“ sudarytus 2014 m., 2018 m. ir 2019 m. balansus, įrodančius paskolintų pinigų suteikimo faktą, pinigų panaudojimą įmonės veikloje bei nemokumo administratorės teikiamus melagingus duomenis.
23.16. Teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principus, kadangi ieškovei buvo kompensuotos išlaidos, kurias ji patyrė toje dalyje, kurioje jos atžvilgiu buvo priimtas nepalankus teismo sprendimas. Į bylą pateiktos sąskaitos už bylinėjimosi išlaidas yra išrašytos ne BUAB „Būstas plius“ vardu, o UAB „Atenergo“, mokėjimo UAB „Būstas plius“ neatliko. Be to, į sąskaitas įtrauktas pridėtinės vertės mokestis nebuvo sumokėtas, nes jis grąžinamas UAB „Atenergo“, kadangi tiek advokatas, tiek nemokumo administratorė yra PVM mokėtojai.
23.17. Teismas neįvertino, kad bylinėjimosi išlaidos nurodytos dokumentuose DOK-31968 (1 815 Eur), DOK-18393 (1 210 Eur) buvo patirtos byloje Nr. e2-108-639/2019 dėl nuostolių priteisimo ir nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kurioje pirminė ieškinio suma, patikslinus ieškinį, buvo sumažinta ir liko tik 29,07 proc. nuo pirminio ieškinio. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo įvertinti, kad bylinėjimosi išlaidų negalėjo būti priteista daugiau nei 726,75 Eur (be PVM).
Atsiliepimas
24. Atsakovas V. S. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą jo atžvilgiu atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
24.1. Ikiteisminiame tyrime buvo tirtos analogiškos aplinkybės, kurias ieškovė nurodė ieškinyje, t. y., ar ji turėjo automobilius, ar jie buvo bankroto iškėlimo dienai, ar atsakovai jų nepasisavino; ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesant nusikaltimo sudėties – turto pasisavinimo ar iššvaistymo požymių. Ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, surinkti duomenys nepatvirtina V. S. kaltės dėl automobilių neperdavimo nemokumo administratorei ir turi įrodomąją reikšmę šioje byloje. Apeliaciniame skunde ieškovė dėsto aplinkybes, susijusias tik su atsakovo V. G. veiksmais, nenurodydama visų V. S. atsakomybei kilti būtinų sąlygų.
24.2. Ieškovė nenurodė, nei pagal kokį kasos pajamų orderį, nei kada V. S. išmokėta prašoma priteisti 16 184,69 Eur suma. Teismas tinkamai įvertino ne tik tai, kad V. S. niekada nevaldė įmonės grynųjų pinigų, bet ir specialisto išvadoje nurodytas aplinkybes, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 25 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. grynųjų pinigų išmokėjimas V. S. iš bendrovės kasos pagrįstas apskaitos dokumentais, kitu laikotarpiu buvusio piniginių lėšų trūkumo nenustatyta.
24.3. Teismas teisingai nurodė, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2014 m. gruodžio 10 d. ir ieškovė jį praleido. Nemokumo administratorės iniciatyva vyko ikiteisminiai tyrimai, jos veiksmai lemia, kad bankroto byla dar nėra baigta, iš esmės švaistomos lėšos teisinių paslaugų apmokėjimui, piktnaudžiaujama tuo, jog keliant civilines bylas nereikia mokėti žyminio mokesčio. Prisidengimas viešo intereso gynimu negali pateisinti nesibaigiančių teisminių procesų, administratorė turi laikytis teisinio apibrėžtumo ir operatyvumo.
25. Ieškovė BUAB „Būstas plius“ atsiliepime į atsakovo V. G. apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš atsakovų ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Pagal kasacinio teismo praktiką paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino.
25.2. Nemokumo administratorė nustatė, kad piniginės lėšos, kurias atsakovas V. G. turėjo suteikti įmonei kaip paskolą, nebuvo įneštos į bendrovės kasą ar pervestos į banko sąskaitą, taip pat nėra duomenų apie piniginių lėšų panaudojimą bendrovės naudai, todėl pagrįsta išvada, kad paskola realiai suteikta nebuvo, sutartis laikytina fiktyvia. Taip pat laikytina, kad V. G. neteisėtai pasisavino iš įmonės kaip paskolos grąžinimą bei palūkanas gautą sumą ir tokiu būdu sumažino galimybes bendrovei, kuri jau 2009 m. buvo faktiškai nemoki, atsiskaityti su savo kreditoriais.
26. Atsakovai V. G. ir A. G. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
26.1. Apeliantė skundą grindžia deklaratyviomis prielaidomis, faktines aplinkybes nurodo netiksliai, tendencingai. Apie ginčijamo sandorio sudarymą nemokumo administratorė žinojo nuo pat bankroto bylos iškėlimo, argumentų, pateisinančių neveikimą, nepateikė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde. Ieškovei atstovaujantis nemokumo administratorės įgaliotas asmuo, reikšdamas nepagrįstus reikalavimus, siekia ne pažeistų teisių gynimo, tačiau vilkinti bankroto procesą, pateisinti pačios nemokumo administratorės neteisėtus veiksmus išvaistant (pasisavinant) BUAB „Būstas plius“ priklausantį turtą, imituoti tariamą kreditorių pažeistų interesų gynimą.
26.2. Anksčiau išnagrinėtose baudžiamosiose ir civilinėse bylose nustatyta, kad V. S. buvo ir de jure, ir de facto įmonės vadovas. Ieškovės nurodytas turtas V. G. niekuomet nebuvo perduotas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti nuostolių atlyginimo.
26.3. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-149-158/2013 nustatyta, kad įmonės buveinė buvo (duomenys neskelbtini); įmonė 2009 m. buvo moki, todėl nuomotis administracines patalpas galėjo.
26.4. Apeliaciniame skunde, kartodama patikslinto ieškinio argumentus, ieškovė nenurodo, ko teismas neįvertino. Pareiškusi reikalavimą vadovui taikyti civilinę atsakomybę už tinkamai neapskaitytą ir prarastą turtą, ieškovė neįvykdė pareigos įrodyti civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y., kad konkretus turtas buvo prarastas būtent dėl vadovo neteisėtų veiksmų ir taip bendrovei padaryta turtinė žala (nuostoliai).
26.5. Ieškovė nenurodo, kad dėl įmonės turto dingimo, kuris buvo nustatytas inventorizacijos metu 40 236,62 Eur (138 929 Lt) sumai, buvo pateiktas ieškinys (civilinė byla Nr. 2-2249-513/2010), o tiek ieškovės dabar reikalaujama suma, tiek dingusio turto suma labai panašios.
26.6. Ieškovė turėjo pareigą įrodyti žalos padarymo faktą ir žalos dydį, tačiau šią įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkėlė atsakovui, kuris nedisponuoja bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais. Ieškovė nesivadovavo jai perduotais buhalterinės apskaitos dokumentais ir nepaneigė atsakovo teiginių apie lėšų panaudojimą pagal paskirtį ir kitais trumpalaikio turto panaudojimo klausimais.
26.7. Nemokumo administratorė buvo atvykusi į patalpas, kuriose saugomas ilgalaikis turtas, tačiau jo neatsiėmė, prijungtoje baudžiamoje byloje yra nuotraukos, kuriose užfiksuotas ilgalaikis ir trumpalaikis turtas.
26.8. Ikiteisminio tyrimo 01-1-28859-16 medžiagoje buvo tirtos analogiškos aplinkybės, kurias ieškovė nurodė ieškinyje.
Atsiliepimas
27. Atsakovė A. G. atsiliepime į atsakovo V. G. apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti; priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
27.1. Teismas, pažeisdamas materialines ir procesines normas, spręsdamas dėl paskolos santykių, atsakovų pateiktų įrodymų netyrė, netenkino prašymų išreikalauti įrodymus ir apsiribojo tik aplinkybe, kad nėra kasos dokumentų paskolos suteikimo laikotarpiu. Pažymėtina, kad kasos dokumentų dingimas/slėpimas yra naudingas ne atsakovams, nes ieškinys paduotas po to, kai kasos dokumentai dingo.
27.2. Ieškovė į bylą duomenis teikė savo nuožiūra, kai kuriuos pirminius dokumentus, kuriais grindė atsakovo gautus pinigus, ji pateikė, o kitų nurodė neturinti, tačiau nepateikė duomenų, patvirtinančių pastangas jiems surasti ir atkurti, todėl pagal contra spoliatorem taisyklę, tokios aplinkybės vertintinos ieškovės nenaudai.
27.3. Įvykdydama dalį prievolės ir aiškiai įvardindama įvykdytos prievolės pobūdį (paskolos grąžinimas) įmonė pripažino prievolinių teisinių santykių egzistavimo faktą. Tačiau deklaratyviai teigdama, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, pinigai nebuvo bendrovei perduoti, ieškovė nepaaiškino, kodėl įmonės vadovas vykdė prievolę atsakovui. Paskolos suteikimą patvirtina ir aiškinamasis raštas, pridėtas prie UAB „Būstas plius“ finansinės atskaitomybės už 2009 m., kuriame nurodoma, jog per vienerius metus mokėtinas sumas ir įsipareigojimus be kita ko sudaro ir bendrovės skola akcininkams – 260 000 Lt.
27.4. Nemokumo administratorės sudarytoje finansinėje atskaitomybėje už 2018 m. nurodyta, kad įmonės turtą sudaro 188 873 Eur (iš jų pinigais 32 988 Eur) suma, įmonės pelnas – 137 112 Eur; skolos – 48 576 Eur; įmonės pelnas buvo išaugęs dėl to, kad V. G. nebuvo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai ir šią sumą nemokumo administratorė perkėlė kaip gautą pelną, kas patvirtina, jog paskola buvo suteikta ir įmonė disponuoja atsakovo pinigais.
27.5. Paskolos suteikimo faktą patvirtina bankroto byloje bei ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-28859-16 medžiagoje esantys rašytiniai įrodymai. Pagal 2009 m. balanso duomenis įmonė turėjo turto už 652 139 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kreditoriams sudarė 392 498 Lt, tačiau nemokumo administratorė su ieškiniu sąmoningai nepateikė į bylą duomenų, susijusių su įmonės įsiskolinimų detalizacija 2009 m. gruodžio 31 d. Paskola buvo suteikta įmonės apyvartinių lėšų papildymui ir buvo panaudota turto įsigijimui bei įmonės veiklos vykdymui; ieškovės buhalterijoje buvo atlikti atitinkami įrašai dėl paskolos.
Šalies argumentai
27.6. Ieškovė nurodo iš esmės melagingas faktines aplinkybes, jog administratorei nebuvo perduoti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai (kasos pajamų orderiai, kvitai), patvirtinantys suteiktų lėšų perdavimo faktą, nes 2017 m. spalio 2 d. kratos metu iš atsakovo paimti su UAB „Būstas plius“ veikla susiję dokumentai, tarp kurių buvo ir ginčo paskolos sutartis bei kasos pajamų orderių kvitai, patvirtinantys paskolos suteikimo faktą, kurie, nutraukus ikiteisminį tyrimą, perduoti nemokumo administratorei. Taigi, ieškovė galimai į bylą neteikia turimų dokumentų todėl, kad jie galėtų patvirtinti ieškovei nepalankias aplinkybes.
27.7. Iš byloje esančių netiesioginių įrodymų galima nustatyti paskolos lėšų gavimą bei panaudojimą, tačiau teismas atsakovų pateiktų atsikirtimų ir įrodymų netyrė, sprendimas pagrįstas sutrumpintais motyvais, todėl turi būti panaikintas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių (žalos) atlyginimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
29. Ieškovė, bankrutavusi įmonė, atstovaujama nemokumo administratorės, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti bankrutuojančios bendrovės sudarytus paskolos bei nuomos sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją, grąžinant faktiškai sumokėtas sumas, bei priteisti iš atsakovų – buvusio įmonės vadovo ir akcininko, kilusią žalą. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu ieškinį tenkinęs iš dalies, pripažino paskolos sandorį nesudarytu, kitus ieškovės reikalavimus atmetė. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su sprendimo dalimis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai dėl nuomos sandorių negaliojimo ir žalos atlyginimo, o atsakovas V. G. prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės reikalavimas dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta. Apeliantai (tiek ieškovė, tiek atsakovas V. G.) nesutikimą su skundžiamomis sprendimo dalimis iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, kas lėmė, jų vertinimu, nepagrįstas išvadas.
Dėl 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutarties
30. Byloje kilo ginčas dėl 245 000 Lt dydžio paskolos sandorio. Ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti paprasta rašytine forma ieškovės BUAB „Būstas plius“ ir atsakovo V. G. 2009 m. birželio 4 d. sudarytą paskolos sutartį negaliojančia, nes nėra duomenų apie piniginių lėšų įnešimą į įmonės kasą bei panaudojimą įmonės naudai, bei taikyti restituciją. Atsakovas atsikirtinėjo, kad paskolą ieškovei suteikė, byloje ir susijusiose bylose nustatytos aplinkybės patvirtina piniginių lėšų panaudojimą įmonės veikloje. Skundžiamu sprendimu teismas, nustatęs, kad 245 000 Lt paskolos suma bendrovei nebuvo perduota, sprendė, jog tarp šalių paskolos sutartis nebuvo sudaryta, t. y. neįvyko realus paskolos dalyko perdavimas. Nesutikimą su skundžiamu sprendimu šioje dalyje apeliantas V. G. grindžia tuo, kad, jo teigimu, teismas selektyviai vertino bylos įrodymus, neatskleidė įrodymų tarpusavio santykio, nevertino įrodymų viseto, neteisėtai ir nepagrįstai atsakovui perkėlė įrodinėjimo naštą dėl kasos dokumentų, paskolos panaudojimo, dokumentų išsaugojimo, jo prašymu neišreikalavo visų reikšmingų įrodymų. Teisėjų kolegija tokiai apelianto pozicijai nepritaria.
31. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2009 m. birželio 4 d. tarp UAB „Būstas plius“ ir V. G. sudaryta paskolos sutartimi Nr. 06-04 V. G. įsipareigojo suteikti įmonei 245 000 Lt paskolą – perduoti paskolos sumą (sutarties 2.1.1 punktas), o UAB „Būstas plius“ – šią paskolą grąžinti ir mokėti 12 proc. palūkanas (sutarties 2.3.1; 3.2 punktai).
32. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; kt.).
33. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio atsikirtimų faktinį pagrindą. Tačiau, kai materialiosios teisės normose nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka, teismas turi vadovautis materialiosios teisės normų nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka.
34. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo dalyko paskolos teisiniuose santykiuose yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).
35. Įvertinus ginčo paskolos sutarties turinį, akivaizdu, kad jame nėra užfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjai faktas, t. y. šalių pasirašytoje paskolos sutartyje nėra specialiai aptartas, aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Taigi, pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsižvelgiant į teisinį paskolos santykių reglamentavimą bei jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, t. y. atsakovui V. G. Todėl kaip nepagrįsti atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą dėl kasos dokumentų, paskolos panaudojimo, dokumentų išsaugojimo ir kitų reikšmingų aplinkybių atsakovui, o nepareikalavo iš ieškovės įrodymų apie tuo metu įmonės turėtą turtą, netyrė turto atsiradimo ir panaudojimo, t. y. neįpareigojo ieškovės paneigti paskolos dalyko (pinigų) gavimo faktą.
36. Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia apelianto deklaruojamo procesinių teisių pažeidimo, pirmosios instancijos teismui 2020 m. liepos 14 d. ir 2020 m. liepos 30 d. nutartimis netenkinus apelianto prašymų dėl įrodymų išreikalavimo, kadangi apelianto prašomi išreikalauti įrodymai galimai patvirtintų tik bendrovės pinigų panaudojimo aplinkybes, tačiau ne jų kilmę (iš kur jie gauti). Todėl buvo pagrįstai konstatuota, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti prašomų išreikalauti dokumentų turinį, nei patvirtins nei paneigs aplinkybes, kurios yra reikšmingos nagrinėjamoje civilinėje byloje, prašymas netenkintas. Bylos duomenys tvirtina, kad nemokumo administratorė prašomų dokumentų ir neturi (el. b. 2 t., b. l. 131 – Klaipėdos apskrities VPK kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus tyrėjo 2019 m. liepos 16 d. reikalavimas pateikti visus turimus BUAB „Būstas plius“ buhalterinius dokumentus ir 2019 m. liepos 22 d. dokumentų perdavimo priėmimo aktas el. b. 2 t., b. l. 182–183, 4 t., b. l. 194–195). Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartimi buvo nutarta išduoti liudijimą, suteikiantį teisę atsakovams V. G., A. G. ir (ar) jų atstovui advokatui R. S. iš Klaipėdos AVPK ENTS gauti (tinkamai patvirtintas kopijas): 1) kasos pajamų orderio kvitą, kuriuo buvo įnešti pinigai pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį Nr. 06-04; 2) apyvartų žiniaraščius nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., iš kurių būtų matyti paskolintų pinigų judėjimas; 3) papildomą susitarimą prie 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutarties Nr. 06-04; 4) PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2009 m. birželio iki 2010 m. rugpjūčio (įskaitytinai); 5) PVM sąskaitas faktūras už elektros energiją nuo 2009 m. birželio iki 2010 m. rugpjūčio (įskaitytinai). Taigi, apeliantui iš esmės buvo sudarytos galimybės gauti jo prašomus įrodymus ir pats apeliantas pateikė duomenis, kad yra ne visi dokumentai (atsakovo V. G. 2019 m. gruodžio 20 d. prašymas, el. b. 3 t., b. l. 91-93).
37. Nors apeliantas ir teisingai nurodo, kad jis negali būti atsakingas už tai, kad įmonės buhalterinė apskaita nebuvo vedama tinkamai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantas - paskolos davėjas paskolos dalyko (pinigų) perdavimo faktą galėjo įrodinėti ir kitomis priemonėmis – pagrįsdamas savo tuo metu buvusią turtinę padėtį, leidusią jam kaip fiziniam asmeniui grynaisiais pinigais suteikti tokio dydžio (245 000 Lt) paskolą juridiniam asmeniui. Tačiau apeliantas tokių aplinkybių neįrodinėjo, savo poziciją apie paskolos dalyko perdavimą siekė įrodyti išimtinai įmonės dokumentais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-779-265/2019 BUAB „Būstas plius“ bankrotas pripažintas tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punkto pagrindais, numatančiais, jog įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas); teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (5 punktas). Taigi, esant šioms aplinkybėms, spręstina, kad net ir turimi įmonės finansinės apskaitos dokumentai vertintini kritiškai, kaip tiksliai neatspindintys realios įmonės finansinės padėties, piniginių lėšų gavimo, turėjimo, panaudojimo ir kt. Netinkamas buhalterinės apskaitos organizavimas bei tvarkymas taip pat konstatuotas ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. sausio 8 d. specialisto išvadoje.
Žemesnės instancijos teismas
38. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu ir tai, kad minėtoje 2021 m. sausio 8 d. specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad pagal ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktus BUAB „Būstas plius“ dokumentus nėra duomenų apie 245 000 Lt piniginių lėšų gavimą iš paskolos davėjo V. G.. Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi šios išvados, o ne 2017 m. vasario 2 d. specialisto išvados duomenimis Nr. 5-3/6, kadangi vėlesnė išvada yra išsamesnė. Be to, ankstesnėje išvadoje objektyviai negalėjo būti tiriami ir įvertinti 2017 m. spalio 2 d. atsakovo V. G. namuose vykusios kratos metu paimti su BUAB „Būstas plius“ veikla susiję dokumentai, o jis pats teigia, kad būtent tada paimtuose dokumentuose turėjo atsispindėti piniginių lėšų perdavimo įmonei faktas.
39. Esant nurodytų aplinkybių visetui (dokumentų priėmimo–perdavimo aktams, nustatytoms aplinkybėms dėl netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo), teisėjų kolegija apelianto deklaratyvius teiginius, kad nemokumo administratorė neperdavė visų tyrimui ar šiai bylai reikšmingų dokumentų, juos nuslėpė ar kt., laiko subjektyvia apelianto nuomone, nepagrįsta konkrečiais įrodymais.
40. Apeliantas nurodo, kad minėtos 2019 m. sausio 16 d. nutarties pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu 16 punkte yra konstatuota, jog skola akcininkams – 260 000 Lt pagal L. K. ir V. G. su bendrove sudarytas paskolos sutartis nebuvo pradelsta, kadangi nebuvo suėjęs šių paskolų gražinimo terminas, kas, apelianto vertinimu, patvirtina paskolos sutarties sudarymo faktą. Tačiau teisėjų kolegija šiuo aspektu pritaria pirmosios instancijos teismui, kad minimame nutarties punkte tiesiog yra cituojamas bendrovės aiškinamasis raštas, pridėtas prie 2009 m. finansinės atskaitomybės. Tuo tarpu, esant konstatuotoms aplinkybėms dėl netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo, nesant piniginių lėšų perdavimą bei gavimą patvirtinančių duomenų, spręstina, kad į finansinės atskaitomybės dokumentus už 2009 m. duomenys apie V. G. paskolą galėjo būti įrašyti tik paskolos sutarties kaip rašytinio dokumento pagrindu, bet tai jokiu būdu nepatvirtina buvus realų piniginių lėšų perdavimą.
41. Bylos duomenimis kasos išlaidų orderiu Nr. BUS-36 atsakovui V. G. 2010 m. rugpjūčio 6 d. grąžinta 30 600 Lt, nurodytas „pagrindas“ dalinis grąžinimas paskolos pagal paskolos sutartį 06-04“, kasos išlaidų orderiu Nr. BUS-31 išmokėta 34 300 Lt palūkanų, nurodant pagrindą „apmokėtos palūkanos už 2009-2010 m., 01-07 mėn. pagal paskolos sutartį Nr. 06-04“. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad nėra neginčytinų ir objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti piniginių lėšų perdavimo paskolos gavėjai faktą, byloje surinktų įrodymų visumos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad minėti kasos išlaidų orderių pagrindu atlikti mokėjimai nepatvirtina realaus paskolos suteikimo fakto.
42. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas ne tik peržengė ieškinio ribas, tačiau tokiu sprendimu patvirtino ir apelianto nuomonę apie teismo išankstinį nusistatymą nagrinėjant 2009 m. birželio 4 d. paskolos suteikimo klausimą, t. y. iš esmės apeliantas tvirtina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo nešališkas jo atžvilgiu. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
43. Proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi, byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priskirtinas teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015). Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi. Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015).
44. Kaip minėta, paskolos sutartis yra realinė, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl, nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, jos 57 punktą; 2018 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, jos 26 punktą, kt.). Taigi, tam, kad paskolos sutartis galėtų būti kvalifikuojama kaip sudaryta, be veiksnių šalių įstatyme nustatyta forma sudaryto susitarimo, yra būtinas ir paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjui. Jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).
45. Sutarties pripažinimas negaliojančia ir jos pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine arba nuginčijama). Nesudaryta sutartis nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2012; 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020).
46. Iš pateikto patikslinto ieškinio turinio matyti, kad ieškovė, nors ir prašė ginčo paskolos sandorį pripažinti negaliojančiu ir taikyti restituciją, tačiau be kita ko nurodė faktines aplinkybes ir įrodinėjo, kad paskolos dalykas nebuvo jai, kaip paskolos gavėjai, perduotas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės nurodomus argumentus, kad pagal ginčo paskolos sutartį nėra duomenų, patvirtinančių paskolos dalyko perdavimo faktą, pagrįstai, visų pirma, sprendė dėl paskolos sutarties sudarymo ir nustatęs, kad 245 000 Lt paskolos suma bendrovei nebuvo perduota, laikė, kad tarp šalių paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Kaip minėta, teisinis šalių ginčo kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, todėl šiuo atveju nėra pagrindo išvadai dėl ieškinio ribų peržengimo ar teismo išankstinio nusistatymo.
47. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad, tik nustačius apelianto teisės į nešališką teismą pažeidimą, yra pagrindas konstatuoti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas (teisėjas) buvo šališkas. Šiuo atveju apelianto argumentai dėl teismo išankstinio nusistatymo (šališkumo) yra nepagrįsti, nes nepateikta įrodymų, realiai patvirtinančių galimą teismo šališkumą; apeliantas nurodo tik pastebėjimą, tačiau niekaip nepagrindžia galimo bylą nagrinėjusio teismo šališkumo nei objektyviuoju, nei subjektyviuoju aspektu. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaneigus preziumuojamo teismo nešališkumo principo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.
48. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
49. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktą). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016, 18 punktas). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; kt.). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021, 38 punktą).
50. Apeliantas nesutikimą su sprendimu skundžiamoje dalyje argumentuoja netinkamu įrodymų vertinimu, t. y., kad teismas suabsoliutino kasos dokumentų nebuvimą ir nevertino įrodymų visumos, neatskleidė įrodymų tarpusavio santykio, nepasisakė dėl esminių atsakovų įrodymų, argumentų ir prašymų bei padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Tačiau apeliantas nepagrindžia apeliaciniame skunde nurodomų teismo tariamai padarytų proceso teisės normų pažeidimų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, ar nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdamas, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs teismas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepagrindė savo teiginių, jog bylą nagrinėjęs teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo yra logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis ir nešališkos, todėl teismas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiuo aspektu aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 185 straipsnis).
51. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog atsakovo paskola 2009 m. birželio 4 d. ieškovei nebuvo realiai suteikta, pagrįstai iš atsakovo V. G. ieškovei priteisė jos prašomą 17 348,23 Eur sumą, dėl kurios dydžio ginčas nekilo.
Dėl negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), nuomos sutarčių
52. Byloje nustatyta, kad atsakovas V. G. ir UAB „Būstas plius“ sudarė 2009 m. birželio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 09/06.02, pagal kurią jis išnuomojo bendrovei patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (7F1p), esančias (duomenys neskelbtini). Sutartis buvo sudaryta vienerių metų laikotarpiui, nuomos mokesčio suma - 2 000 Lt per mėnesį. 2010 m. birželio 1 d. tarp šalių vienerių metų laikotarpiui buvo sudaryta tų pačių negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 10/6.01, joje numatytas 2 000 Lt nuomos mokestis. 2010 m. liepos 1 d. buvo sudarytas 2010 m. birželio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pakeitimas, nustatant, kad nuomos sutartis sudaryta 5 metams. Pagal sudarytas negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis už patalpų nuomą ieškovė sumokėjo V. G. iš viso 58 510 Lt (16 945,66 Eur).
53. Ieškovė BUAB „Būstas plius“ ir atsakovė A. G. 2009 m. lapkričio 3 d. sudarė dvi negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis Nr. 1 – dėl 100 kv. m ploto patalpų nuomos už 1 000 Lt per mėnesį; taip pat Nr. 1 – dėl 96 kv. m ploto patalpų nuomos už 1 440 Lt per mėnesį bei 2010 m. lapkričio 3 d. nuomos sutartį dėl minėtų 100 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų nuomos už 1 000 Lt per mėnesį. Pagal sutartis A. G. išmokėta 8 000 Lt suma (2 316,96 Eur).
54. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl minėtų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (tariamomis) atmetė, konstatavęs, kad ginčijamų nuomos sutarčių laikotarpiu (2009 m. – 2010 m.) įmonė turėjo darbuotojų, vykdė veiklą, kuriai buvo reikalingos patalpos, o ieškovė nepateikė duomenų, kad bendrovė veiklos nevykdė ir patalpos jai nebuvo reikalingos. Su teismo sprendimu šioje dalyje nesutinka ieškovė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino į bylą pateiktus įrodymus. Nurodytų ginčo sandorių tariamumą apeliantė argumentuoja tuo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1231-407/2018 nustatytais prejudiciniais faktais, kurie aktualūs sprendžiant dėl realaus nuomos sutarčių, sudarytų tiek su V. G., tiek su A. G., fiktyvumo.
55. Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja (CK 1.86 straipsnio 1 dalis). Tariamasis sandoris yra niekinis ir sukelia teisinių padarinių, nurodytų CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, t. y. restituciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2013). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, jog šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 43 punktą). Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
56. Teismo procesinio sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pozityvųjį res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) poveikį įtvirtinančiame CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
57. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, jei kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas dar nėra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009).
58. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2-1231-407/2018, priimdamas 2018 m. liepos 10 d. nutartį, išnagrinėjo atsakovo V. G. finansinio reikalavimo patvirtinimo pagrįstumo klausimą UAB „Būstas plius“ bankroto byloje. Apeliacinis teismas nurodė, kad 2016 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas V. G. kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti jo pateiktą 32 437,44 Eur dydžio finansinį reikalavimą, o 2017 m. vasario 17 d. pateikė patikslintą prašymą, prašydamas patvirtinti jo 60 023,75 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Būstas plius“ bankroto byloje, kurį sudaro įmonės nesumokėtas 32 437,44 Eur dydžio nuomos mokestis už išnuomotas patalpas už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. birželio 1 d. ir 27 586,31 Eur skola, kurią sudaro pareiškėjui negrąžinto turto vertė. Apeliacinis teismas nurodė, kad byloje pateiktas vienintelis įrodymas, pagrindžiantis tai, kad 2010 m. liepos 20 d. pareiškėjui buvo išmokėta dalis nuomos mokesčio pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, nors įmonė nuo 2010 m. kovo mėn. nemokėjo mokesčių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir turėjo skolų darbuotojams. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutarime, priimtame administracinėje byloje Nr. A2.2-1476-795/2012, nustatyta, kad atsakovė jau 2009 m. buvo nemoki ir nevykdė realios veiklos. Šie įrodymai kelia abejonių, ar negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, iš kurios kildinamas pareiškėjo reikalavimas, buvo realiai sudaryta, kadangi, įmonei esant nemokiai ir nevykdant veiklos, naujos patalpos, skirtos veiklai vykdyti, nėra reikalingos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog nuomos sutartis buvo sudaryta realiai, nepateikė. Teismas atmetė pareiškėjo prašymus dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ir įpareigojimo grąžinti patalpas.
59. Taigi, nustačius, kad minėtoje byloje buvo sprendžiamas V. G. ir BUAB „Būstas plius“ sudarytų nuomos sutarčių ir iš jų kylančių reikalavimų pagrįstumo klausimas, byloje dalyvavo abi šio sandorio šalys, o ieškovė minėta nutartimi nagrinėjamoje byloje argumentuoja savo reikalavimo pagrįstumą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesant tam teisinio pagrindo, nesirėmė šioje byloje nustatytais faktais (CPK 182 straipsnio 2 dalis).
60. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo motyvus, jog ieškovė realiai vykdė veiklą, paneigia 2021 m. sausio 8 d. specialisto išvados duomenys, kuriuose nurodyta, kad BUAB „Būstas plius“ buvo moki 2009 m. sausio 1 d., bet 2009 m. gruodžio 31 d. jau buvo nemoki; 2009 m. rugpjūčio 10 d. BUAB „Būstas plius“ pateiktas prašymas VST suteikti elektros galią patvirtina įmonės įsipareigojimą apmokėti UAB „Vinada“, adresas (duomenys neskelbtini), sąskaitas už suvartotą elektros energiją, pagal sudarytą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, kad prie elektros tinklų prijungiamo objekto adresas - (duomenys neskelbtini) (el. b. 2 t., b. l. 47, 48–51); Klaipėdos apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutarime administracinėje byloje Nr. A.2.2.-1476-795/2012 nurodyti buvusio vadovo V. S. paaiškinimai, kad įmonės veikla yra sustabdyta, nes nuo 2010 m. visi įmonės dokumentai yra paimti ir laikomi FNTT. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nurodyti ir aptarti duomenys apie bendrovės 2009–2010 m. vykdytą veiklą, byloje surinktų įrodymų kontekste leidžia spręsti apie vykdytos veiklos epizodiškumą, o ne nuoseklumą bei neteikia pagrindo išvadai apie negyvenamųjų patalpų nuomos poreikį, juolab, kad nuomos sutartys sudarytos su įmonės akcininku bei jo sutuoktine.
61. Be to, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, ieškovė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudariusi ne tik su atsakovais, bet ir 2009 m. birželio 1 d. su A. L. - sudaryta negyvenamųjų patalpų esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis Nr. 09/06-01, nuomos kaina 100 Lt per mėnesį; taip pat su atsakovu V. G., be ginčo sutarčių taip pat sudaryta ir 2009 m. birželio 1 d. nuomos sutartis Nr. 09/06-2 nuomos kaina 100 Lt per mėnesį; 2010 m. birželio 1 d. buvo sudarytos dvi analogiškos tų pačių patalpų nuomos sutartys su V. G., vienoje nurodant 2 000 Eur per mėnesį nuomos mokestį, kitoje – 6 902 Lt; 2010 m. sausio 1 d. su L. K. sudaryta negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos už 200 Lt per mėnesį. Nors byloje yra duomenų apie veiklos vykdymo epizodus, tačiau, esant tokiems nevienareikšmiams duomenims apie patalpų (duomenys neskelbtini) nuomą, pagal į bylą pateiktus Nekilnojamojo turto registro duomenis, žemės sklypo planą, liudijančius, kad šiame žemės sklype yra 3 statiniai nuosavybės teise priklausantys skirtingiems asmenims (el. b. 1 t., b. l. 44–52), negalima daryti vienareikšmės išvados, kurie statiniai buvo naudojami įmonės veiklai vykdyti. Pažymėtina ir tai, kad pagal bylos duomenis adresu (duomenys neskelbtini), veikė ir UAB „Lenesta“ (el. b. 1 t., b. l. 73-74). 2009 m. rugpjūčio 10 d. BUAB „Būstas plius“ pateiktas prašymas VST suteikti elektros galią patvirtina įmonės įsipareigojimą apmokėti UAB „Vinada“, adresas (duomenys neskelbtini), sąskaitas už suvartotą elektros energiją pagal sudarytą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį (prie elektros tinklų prijungiamo objekto adresas (duomenys neskelbtini)) (el. b. 2 t., b. l. 47, 48 -51).
62. Byloje esantys ieškovės už laikotarpį po 2009 m. lapkričio 3 d. nuomos sutarties su A. G. sudarymo VMI teiktų deklaracijų duomenys liudija, kad įmonės adresas nurodomas (duomenys neskelbtini), taip pat šis adresas nurodomas ir AB VST išrašytose sąskaitose (pvz., el. b. 3 t., b. l. 108–109; 185; 187–189). Be to, konstatavus, kad bendrovė jau 2009 m. gruodžio 31 d. faktiškai buvo nemoki, spręstina nebuvus objektyvaus pagrindo sudaryti didelių administracinės paskirties patalpų nuomos sutartis. Atsižvelgtina ir į tai, kad V. G. buvo įmonės akcininkas, pagal byloje surinktų įrodymų visetą aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, todėl neabejotinai turėjo žinoti sudėtingą įmonės finansinę padėtį, įsiskolinimų kreditoriams atsiradimą ir augimą. A. G. buvo tiek akcininko V. G. sutuoktinė, tiek įmonės darbuotoja (vadybininkė).
63. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog tarp BUAB „Būstas plius“ ir šios bendrovės akcininko V. G. bei A. G. sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutartys buvo fiktyvios, nesant nuostolingai veikiančiai įmonei objektyvaus poreikio negyvenamųjų patalpų nuomai, atsakovams siekiant pasisavinti įmonės lėšas, tariamai gaunamas kaip nuomos mokestį, ir tokiu būdu išvengti įsipareigojimų kitiems bendrovės kreditoriams vykdymo, kas sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą teismo sprendimą šioje dalyje ir priteisti iš V. G. 16 945,67 Eur bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017 m. rugsėjo 19 d. iki sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis), o iš A. G. - 2 316,96 Eur ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. rugsėjo 25 d. (reikalavimų šiai atsakovei priėmimo dienos) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos (CK 6.37straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl žalos (nuostolių) atlyginimo
64. Ieškovė patikslintu ieškiniu, prašydama žalos atlyginimo priteisimo, teigė, kad už įmonės turto išsaugojimą bei perdavimą bankroto administratoriui yra atsakingas įmonės vadovas, o šiuo atveju turtas nemokumo administratorei neperduotas, todėl iš buvusio BUAB „Būstas plius“ vadovo V. S. ir de facto vadovo V. G. solidariai ieškovės naudai priteistina 30 538,11 Eur nuostolių, taip pat priteistinas 16 184,69 Eur piniginių lėšų trūkumas iš V. S. pagal kasos išlaidų orderį, nepateikus duomenų, kam buvo panaudoti pinigai. Savo reikalavimą ieškovė grindė CK 2.87 straipsnio nuostatomis, numatančiomis, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, o, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 1, 7 dalys).
65. Skundžiama sprendimo dalimi pirmosios instancijos teismas tokius ieškovės reikalavimus atmetė, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų. Su teismo sprendimu šioje dalyje nesutinka ieškovė, apeliaciniame skunde nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir ieškovės nurodytas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija tokiai apeliantės pozicijai iš esmės nepritaria.
66. Bendrovės valdymo organo (vadovo) civilinė atsakomybė yra deliktinė, todėl būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas).
67. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015.). Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko veiksmais (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-701/2019, 31 punktas).
68. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ieškovės nemokumo administratorė buvo ir yra inicijavusi ne vieną ikiteisminį tyrimą, taigi, įmonės teises bandė ginti įvairiais būdais, tačiau tai savaime nelemia jos reikalavimų pagrįstumo ir neatleidžia nuo pareigos įrodyti aukščiau aptartas atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas.
69. Atsakovų veiksmų neteisėtumą ir patirtą žalą nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo UAB „Aftalitana“ išrašyta PVM sąskaita faktūra, serija AFT4, Nr. 0000569 (pirkti 5 automobiliai už 8 427,94 Eur), PVM sąskaita faktūra, serija AFT4, Nr. 0000581 (pirkti 4 automobiliai už 5 746,06 Eur); UAB „Ginamita“ kreditinėmis PVM sąskaitomis faktūromis Nr. BUSP 2007067 (3 474,95 Eur, kuria grąžino automobilį JAGUAR X-TYPE), Nr. BUSP 2007068 (2 444,25 Eur, kuria grąžino automobilį MAZDA 5); serija BUSP, Nr. 2007061 (3 946,13 Eur, kuria grąžino automobilį MAZDA RX8) ir 2010 m. liepos 9 d. prekių likučių trūkumų UAB „Būstas Plius“ servize sąrašu (43 679 Lt). Teigė, kad duomenų, kur šis turtas yra ir (ar) kam jis buvo panaudotas ar perleistas, administratorė neturi. Tačiau, bylos duomenys liudija, kad dėl atsakovų V. G. ir V. S. tariamai neteisėtų veiksmų, pasireiškusių pasisavinant ir (ar) išvaistant bendrovės turtą, buvo išsamiai pasisakyta Klaipėdos apygardos prokuratūros 2018 m. sausio 18 d. nutarime, kuriuo nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-288859-16 V. G. ir V. S. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 ir 184 straipsnius (turto pasisavinimas ir turto iššvaistymas). Nutarime konstatuota, kad pagal VĮ Regitros duomenų bazės informaciją nurodytas turtas buvo parduotas, registruotas naujiesiems savininkams, t. y., kad tokie duomenys paneigia tiek nemokumo administratorės pareiškime nurodytas aplinkybes, tiek ikiteisminio tyrimo metu keltas versijas, jog UAB „Būstas plius“ turtas (automobiliai) galėjo būti pasisavinti ar iššvaistyti (el. b. 2 t., b. l. 80–93). Argumentų, paneigiančių tokias ikiteisminio tyrimo nutarimo išvadas ir jų pagrindu padarytą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, apeliantė nepateikė.
70. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl 16 184,69 Eur piniginių lėšų įmonės kasoje trūkumo pagal kasos išlaidų orderį ir šios sumos iš V. S. priteisimo, rėmėsi 2021 m. sausio 8 d. specialisto išvada, patvirtinančia, kad pagal pateiktus apskaitos dokumentus nustatyta, jog UAB „Būstas plius“ laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 25 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. apskaitos dokumentais pagrindė grynųjų pinigų (iš viso 184 548,96 Lt (53 449,07 Eur) išmokėjimą direktoriui V. S. iš bendrovės kasos. Tuo tarpu apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodo kasos išlaidų orderio datos, numerio, leidžiančių spręsti apie galimai nepagrįstą piniginių lėšų išdavimą ar panaudojimą.
71. Vertinant ieškovės apeliacinio skundo argumentus, atkreiptinas dėmesys į jau minėtą CPK 178 straipsnyje įtvirtintą kertinę įrodymų naštos paskirstymo taisyklę – įrodyti atitinkamų aplinkybių buvimą turi ta šalis, kuri jomis remiasi. Civilinio proceso dispozityvumo principas lemia, kad bylai aktualias aplinkybes turi įrodyti reikalavimus pareiškusi šalis – tam, jog ieškinys galėtų būti patenkintas, ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, o atsakovas turi teisę, bet neprivalo įrodinėti savo atsikirtimų pagrindimą, kadangi ieškinio atmetimą gali nulemti neįrodytas ieškinio reikalavimų pagrindas.
72. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų neegzistavimo yra pagrįsta ir teisinga, apeliantės deklaratyvūs skundo argumentai jos akivaizdžiai nepaneigia. Pažymėtina, kad apeliacijos paskirtis – neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas nagrinėjant teismo sprendimo priėmimo metu buvusias aplinkybes ir pagal byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėdamas tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Apeliantė (ieškovė) skundą nagrinėjamoje dalyje iš esmės grindžia tais pačiais pirmosios instancijos teisme jau išnagrinėtais argumentais, kuriais buvo grindžiamas ieškinio pagrįstumas, tik deklaratyviai nurodant, kad teismo argumentai nėra pakankamai aiškūs ir pakankami.
Dėl ieškinio senaties
73. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
74. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017). Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016, 23 punktas).
75. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, kai ieškovas reiškia reikalavimą priteisti žalos atlyginimą, tai tam, kad toks ieškinys būtų patenkintas, kaip jau buvo minėta aukščiau, turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma. Tokiais atvejais ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė žalą. Ieškovas tuo momentu dar gali nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turi suvokti. Tais atvejais, kai žala atsiranda tuo pačiu metu, kai atliekami neteisėti veiksmai, sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie neteisėtus veiksmus momentas sutaps su sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie žalos patyrimo faktą. Tais atvejais, kai žala atsiranda vėliau negu atlikti neteisėti veiksmai, tai senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad atsirado žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-457-684/2017).
76. Nagrinėjamu atveju, ieškovei neįrodžius patirtos žalos fakto, nėra pagrindo spręsti ir apie sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie tai momentą. Taigi, nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties taikymą, aiškinimas ir taikymas esminės įtakos sprendimo teisėtumui neturi, atitinkamai teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
77. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, todėl neteisingai sprendė dėl ginčijamų nuomos sutarčių galiojimo ir tai atitinkamai lėmė neteisingo teismo sprendimo šioje dalyje priėmimą, todėl sprendimas keistinas, iš dalies pripažįstant nuomos sandorius negaliojančiais ir priteisiant iš atsakovo V. G. 16 945,66 Eur, atsakovės A. G. - 2 316,96 Eur bei procesines palūkanas, perskirstant bylinėjimosi išlaidas, kitoje dalyje sprendimą paliekant nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
78. CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
79. Paliktoje nepakeista skundžiamo sprendimo dalyje iš atsakovo V. G. valstybei priteista 390 Eur žyminio mokesčio išlaidų, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista. Apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą ir iš dalies pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, proporcingai papildomai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo V. G. priteistina valstybei 456 Eur žyminio mokesčio (iš viso - 846 Eur), o iš atsakovės A. G. - 127 Eur žyminio mokesčio valstybei, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6 punktas, 7 dalis, 83 straipsnio 8 punktas).
80. Kai ieškinys patenkintas iš dalies, minėtame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Šioje normoje nedetalizuota, ar bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstytos atsižvelgiant į pradinį ar patikslintą reikalavimą. Kaip teisingai nurodo apeliantas V. G., ieškovė patikslino ieškinį ir sumažino reikalavimų sumą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju dalies ieškinio reikalavimų sumos sumažinimas nesuponuoja išvados dėl mažesnės dalies ieškinio reikalavimų patenkinimo proporcijos, nes sumažinusi ieškiniu reikalaujamą priteisti sumą, ieškovė ieškinio dalyko nekeitė (ieškovei toje dalyje priteisiama visa jos patikslintu ieškiniu reikalauta suma), todėl šiuo atveju tai nelemia ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumažinimo.
81. Pakeitusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija perskaičiuoja priteistiną ieškovės ir atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį laikytina, kad ieškovės reikalavimai atsakovės A. G. atžvilgiu patenkinti visiškai, atsakovo V. G. atžvilgiu – 52,89 proc. (iš viso tenkinti reikalavimai dėl 34 293,91 Eur priteisimo ir netenkintas reikalavimas dėl 30 538,11 Eur priteisimo), atitinkamai atsakovas V. G. apsigynė nuo 47,11 proc. ieškovės reikalavimų.
82. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir byloje dėl to ginčo nėra, kad byloje esantys mokėjimo dokumentai (sąskaitos bei mokėjimo nurodymai) patvirtina, jog už advokato pagalbą ieškovė BUAB „Būstas plius“ patyrė 4 961 Eur bylinėjimosi išlaidų (reg. Nr. DOK-20690 (1 936 Eur), DOK-31968 (1 815 Eur), DOK-18393 (1 210 Eur)); atsakovas V. G. patyrė 2 525 Eur (DOK-9720, DOK-7519) advokato pagalbos išlaidų; atsakovės A. G. patirtos išlaidos neaktualios, kadangi, kaip nurodyta, jos atžvilgiu ieškovės reikalavimas yra tenkinamas.
83. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme dydį, atsižvelgusi į bylos apimtį, jos nagrinėjimo trukmę, pateiktų procesinių dokumentų kiekį, vykusių teismo posėdžių skaičių, sprendžia, kad šalių patirtos išlaidos neviršija nurodytose Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 82 punkte nurodytą tenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją, tai, kad atsakovės A. G. atžvilgiu reikalavimas patenkintas, tačiau jis bendrame ieškinio reikalavimų kontekste palyginus yra nedidelis, atsižvelgdama į sąžiningumo bei teisingumo ir protingumo principus sprendžia, kad iš atsakovo V. G. ieškovei priteistina suma yra 2 300 Eur, o iš ieškovės atsakovui V. G. – 1 335 Eur, iš atsakovės A. G. ieškovei – 75 Eur. Atlikus ieškovės ir atsakovo V. G. vienarūšių reikalavimų įskaitymą, iš atsakovo V. G. ieškovei priteistina 965 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų advokato atstovavimo išlaidų.
84. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal kasacinio teismo praktiką bylinėjimosi išlaidų advokato ir (ar) advokato teisinei pagalbai dydis priteisiamas neišskaičiuojant PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2018). Dėl to teisėjų kolegija atmeta atsakovo V. G. apeliacinio skundo argumentus, kuriais prašoma bylinėjimosi išlaidas priteisti be PVM.
85. Prašydami priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje atlyginimą, byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė duomenų apie tokias išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimo dalį, kurioje atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis negaliojančiomis ir taikyti restituciją ir šioje dalyje ieškinį tenkinti:
pripažinti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Būstas plius“ ir atsakovės A. G. 2009 m. lapkričio 3 d. sudarytas negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis Nr. 1, Nr. 12 bei sutartį be numerio negaliojančiomis nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės A. G. ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Būstas plius“ naudai 2 316,96 Eur (du tūkstančius tris šimtus šešiolika eurų 96 euro centus) ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugsėjo 25 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo;
pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Būstas plius“ ir atsakovo V. G. 2009 m. birželio 1 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį Nr. 09.06.02; 2010 m. birželio 1 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį Nr. 1 ir 2010 m. liepos 1 d. sudarytą 2010 m. birželio 1 d. sudarytos negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties Nr. 1 pakeitimą bei taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo V. G. ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Būstas plius“ naudai 16 945,67 Eur (šešiolika tūkstančių devynis šimtus keturiasdešimt penkis eurus 67 euro centus) ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 19 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo.
Panaikinti sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisti iš atsakovo V. G. ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Būstas plius“ 965 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme; priteisti iš atsakovės A. G. ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Būstas plius“ 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme; priteisti iš atsakovo V. G. 846 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio valstybei; priteisti iš atsakovės A. G. 127 Eur (vieną šimtą dvidešimt septynis eurus) žyminio mokesčio valstybei.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.