Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. balandžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. patikslintą ieškinį atsakovui A. V. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, tretieji asmenys AB SEB bankas, Vilniaus rajono savivaldybės administracija, antstolė I. B., A. V.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

23.2. Galimybė reiks?ti naujus reikalavimus civiline?je byloje, kurioje procesas atnaujintas, yra teise?s taikymo ir ais?kinimo, o ne fakto klausimas, todėl pirmosios instancijos teismas privale?jo vadovautis ne Vilniaus apygardos teismo 2020 m. geguz?e?s 19 d. nutartimi, o kasacine?s instancijos formuojama teise?s taikymo ir ais?kinimo praktika bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 370 straipsnio 4 dalimi, numatanc?ia, jog atnaujinus bylos nagrine?jima?, teismas byla? nagrine?ja pakartotinai pagal bendra?sias civilinio proceso kodekso taisykles, tac?iau neperz?engdamas ribu?, kurias apibre?z?ia proceso atnaujinimo pagrindai (Lietuvos Auks?c?iausiojo Teismo Civiliniu? bylu? skyriaus teise?ju? kolegijos 2010 m. liepos 27 d. nutartis civiline?je byloje Nr. 3K-3-347/2010).

25.3. Iš skundžiamo teismo sprendimo aiškiai matyti, kad teismas itin nuodugniai išstudijavo bylos medžiagą ir nustatė, kad lėšos buvo gautos pardavus ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą bei kad šios asmeninės lėšos buvo panaudotos solidariai prievolei (atsiradusiai tenkinant šeimos poreikius) sumažinti.

25.5. CK 3.100 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra ginčo, kad santuoka tarp šalių nutraukta nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. – atsakovo argumentai apie vėliau pakitusią turto rinkos vertę neturi nei jokio teisinio pagrindo nei priežastinio ryšio su dalintino turto balansu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

27. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų.

28. Nagrinėjamu atveju civilinė byla buvo nagrinėjama pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį, apeliacinio skundo nagrinėjimas vyksta po proceso atnaujinimo.

29. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta: 1) nagrinėti ieškovės naujus ieškinio reikalavimus; 2) priteisti ieškovei kompensaciją už santuokos metu panaudotas asmenines lėšas solidariai sutuoktinių prievolei vykdyti; 3) priteisti ieškovei kompensaciją už gyvenant skyrium panaudotas asmenines lėšas solidariai sutuoktinių prievolei vykdyti; 4) pakeisti neįvykdytos solidariosios prievolės vykdymo tvarką vidiniuose šalių santykiuose 5) padalyti turtą, visą nekilnojamąjį turtą priteisiant ieškovei, apeliantui išmokant kompensaciją; 6) vadovautis Vilniaus regiono apylinkės teismo 2016 m. rupjūčio 12 d. sprendimo priėmimo metu nustatyta dalijamo turto verte; 7) nepripažinti apelianto prievolės trečiajam asmeniui A. V. solidariąja sutuoktinių prievole.

Dėl naujų reikalavimų pareiškimo atnaujinus procesą

31. CPK 370 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą. Ši nuostata atlieka proceso koncentruotumo ir teismo sprendimo dalies, nesusijusios su proceso atnaujinimo pagrindu, stabilumo užtikrinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2009).

32. Apeliantas teisingai nurodo, kad kasacinis teismas laikosi pozicijos, jog atnaujintos bylos nagrinėjimas yra ankstesnio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, tačiau vykdomas atsižvelgiant į pagrindus, dėl kurių byla buvo atnaujinta, o ne galimybė asmeniui tikslinti ieškinį ir iš naujo siekti savo interesų patenkinimo, pareiškiant dar ir naują reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2006; 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007). Tačiau kasacinis teismas nagrinėjamu klausimu taip pat yra pasisakęs, kad apskritai naujų reikalavimų pareiškimas atnaujintame procese nėra negalimas. CPK 370 straipsnio 4 dalies ir kitos proceso atnaujinimą reglamentuojančios normos nedraudžia teismui, nagrinėjančiam bylą po proceso atnaujinimo, priimti naujus reikalavimus ir juos sujungti. Bendrosiose civilinio proceso normose nustatyta, kad keli reikalavimai teismo nuožiūra gali būti sujungti į vieną bylą, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai šie reikalavimai yra tarpusavyje susiję (CPK 136 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2007). Byloje dalyvaujančiam asmeniui pareiškus naują reikalavimą, jo papildymą ar patikslinimą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti, ar pateiktas reikalavimas priimtinas nagrinėti, įvertindamas bylos nagrinėjimo ribas, apibrėžtas proceso atnaujinimo pagrindo, ar naujo reikalavimo nagrinėjimas atnaujintoje byloje bus efektyvesnis, ekonomiškesnis proceso dalyviams nei reiškiant jį kaip savarankišką atskiroje byloje, taip pat atsižvelgdamas į kitus kriterijus, nustatytus CPK 141 ir 143 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2009).

35. Kasacinis teismas laikosi praktikos, kad visi turtiniai sutuoktinių klausimai turi būti išspręsti santuokos nutraukimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-403/2018).

36. Atnaujinus procesą, ieškovė iškėlė naujus reikalavimus dėl kompensacijos už bendrų solidarių prievolių įvykdymą kreditoriui priteisimo, kurių nebuvo pareiškusi pirminiame ieškinyje. Šias bendras solidarias prievoles kreditoriams ieškovė įvykdė iki santuokos nutraukimo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu. Naujai iškelti reikalavimai, susiję su sutuoktinių dalijamu turtu, todėl turi būti išspręsti vienoje byloje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei suteikė procesinę galimybę patikslinti ieškinį šiais naujais reikalavimais ir juos nagrinėjo. Atsižvelgiant į proceso atnaujinimo pagrindą sudarančias aplinkybes, patikslinti ieškinio reikalavimai neperžengia nagrinėjamos bylos proceso atnaujinimo ribų, o jų nagrinėjimas atnaujintoje byloje neabejotinai efektyvesnis ir ekonomiškesnis proceso dalyviams nei reiškiant juos kaip savarankiškus atskiroje byloje. Aptartų motyvų pagrindu, apelianto argumentas, kad ieškovė neturėjo teisės tikslinti ieškinio reikalavimų atnaujinus procesą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl kompensacijos už santuokos metu panaudotas asmenines lėšas solidariajai prievolei vykdyti

37. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2008 m. rugsėjo 21 d. pardavusi jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), 91 519,93 Eur, gautus už šio asmeninio turto pardavimą, pervedė AB SEB bankui bendram šeimos įsiskolinimui pagal 2005 m. lapkric?io 10 d. su AB SEB banku sudarytą Kredito sutartį (duomenys neskelbtini) sumažinti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokiu būdu, ieškovė iš asmeninių lėšų įvykdė dalį solidarios su atsakovu prievolės ir atsakovas turi atlyginti ieškovei pusę šių ieškovės AB SEB bankui sumokėtų asmeninių lėšų, t. y. viso 45 759,96 Eur.

40. Vadovautis apelianto nurodyta Lietuvos Auks?c?iausiojo Teismo 2018 m. birz?elio 27 d. nutartimi, priimta civiline?je byloje Nr. 3K-3-260-378/2018 ir daryti išvadą, kad gautos lėšos nėra asmeninės ieškovės lėšos, nagrinėjamu atveju negalima. Nurodytoje byloje, taikant CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, buvo sprendžiama, ar sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas ir ar buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn, taip paneigiant įgyto nekilnojamojo turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Kasacinis teismas šioje nutartyje išaiškino, kad tikslinės paskirties išmokos, kurios skirtos konkretiems vieno iš sutuoktinio poreikiams tenkinti, pavyzdžiui, žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, atlyginimas, tikslinė materialinė parama, nėra laikomos bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Ir tik atsižvelgiant į šį išaiškinimą, darė išvadą, kad bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį. Nagrinėjamos ir apelianto nurodytos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) nesutampa.

41. Už butą gautos lėšos buvo panaudotos bendrajai (solidariai) sutuoktinių prievolei vykdyti. Apeliantas to neginčija. Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota CK trečiosios knygos VII skyriuje. CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad solidarios sutuoktinių prievolės vykdomos iš bendro turto. CK 6.9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovė, solidarią sutuoktinių turtinę prievolę įvykdžiusi iš asmeninių lėšų, įgijo regreso teisę reikalauti ½ dalies, t. y. 45 759,96 Eur grąžinimo iš atsakovo (6.9 straipsnio 1 dalis).

42. Apeliantas nurodo, kad CK 3.98 straipsnio 2 dalyje priteistina kompensacija siejama ne su bendrų prievolių dengimu, o su bendro turto įgijimu, t. y. CK 3.98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kompensacija priteisiama, tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos. Ir nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje pateikiamas šios teisės normos taikymo išaiškinimas. Bei daro išvadą, kad kompensacijos klausimas, jei toks priklausytų, negalėtų būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos teismuose, nes pagal 2005 m. lapkric?io 10 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įgytas turtas, esantis Rusijos Federacijoje. Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinės sutarties, negali spręsti dėl daiktinių teisių į Rusijos Federacijos Respublikoje esantį turtą.

43. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašomą priteisti jai kompensaciją (skolą), atskaičiusi jai tenkančią dalį, siejo su įvykdyta solidaria prievole kreditoriui. Tokią teisę jai suteikia šios nutarties 41 punkte aptartos teisės normos. Pirmosios instancijos teismas, apgindamas ieškovės pažeistas teisės, netaikė apelianto nurodytos CK 3.98 straipsnio 2 dalies. Todėl šiuo atveju neaktualūs apelianto nurodomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl šios normos taikymo ir dėl šių išaiškinimų plačiau šioje nutartyje nepasisakoma. Nors šalys pripažino pagal 2005 m. lapkric?io 10 d. kredito sutartį gautą paskolą panaudojusios sklypo su namu, esanc?io (duomenys neskelbtini), pirkimui (pažymėtina, kad kredito sutartyje turtas net neminimas) , pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas šalių ginčą dėl atgręžtinio reikalavimo įvykdžius piniginę prievolę pagal kredito sutartį, nesprendė klausimų dėl daiktinių teisių į kitoje valstybėje esantį turtą, nepažeidė tarptautinės teismų jurisdikcijos.

44. Aptartų motyvų pagrindu, apelianto argumentai dėl kompensacijos už santuokos metu panaudotas asmenines lėšas solidariajai prievolei vykdyti atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kompensacijos už gyvenant skyrium patirtas išlaidas solidariai sutuoktinių prievolei vykdyti

45. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki santuokos nutraukimo dienos (2016 m. rugsėjo 12 d.) ieškovė viena mokėjo įmokas pagal šalių su AB SEB banku 2007 m. lapkričio 21 d. sudarytą kredito sutarti? (duomenys neskelbtini) ir per tą laiką sumokėjo 2 512,53 Eur. Teismas sprendė, kad prievolė yra solidari, todėl apeliantas turi atlyginti ieškovei ½ dalį šios sumos ir priteisė ieškovei iš atsakovo 1 256,27 Eur.

46. Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, nurodo, kad teismo sprendimas dėl šios kompensacijos priteisimo yra visiškai nemotyvuotas, nenurodyta jokia teisės norma.

47. Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerija, kt., bylos Nr. 3K-3-344/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Taigi, tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisinga išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012).

48. Susipažinus su pirmosios instancijos skundžiamo teismo sprendimo turiniu, teisėjų kolegija pritaria apeliantui kad teismas nenurodė teisės normos, kuria remiasi priimdamas sprendimą dėl 1 256,27 Eur kompensacijos priteisimo, tačiau šią sprendimo dalį pakankamai aiškiai motyvavo ir išsprendė šį šalių ginčą teisingai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šalys įsipareigojimus pagal su AB SEB banku 2007 m. lapkričio 21 d. sudarytą kredito sutarti? (duomenys neskelbtini) prisiėmė būdami santuokoje ir bendriems tikslams įgyvendinti, todėl už prisiimtas prievoles abu sutuoktiniai atsako solidariai. Apeliantas neginčija, kad prievolė pagal šią kredito sutartį yra solidari. Pirmosios instancijos teismas taip pat išaiškino, kad apeliantas turi atlyginti ieškovei ½ dalį iš asmeninių lėšų bankui sumokėtos sumos už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki santuokos nutraukimo dienos (2016 m. rugpjūčio 12 d.), tačiau nenurodė teisės normos, kuria remiasi. Ši pirmosios instancijos teismo klaida ištaisytina apeliacinės instancijos teismo, nurodant, kad solidarios sutuoktinių prievolės vykdomos iš bendro turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). CK 6.9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Todėl ieškovė, solidarią sutuoktinių turtinę prievolę įvykdžiusi iš asmeninių lėšų, įgijo regreso teisę reikalauti ½ dalies sumokėtų įmokų, t. y. iš bendros sumokėtos sumos, atskaičius jai tenkančią dalį (1 256,27 Eur) (6.9 straipsnio 1 dalis).

49. Apeliantas nurodo, kad santuokos metu gautos ieškovės pajamos pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktą pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl apeliantas neturi atlyginti ieškovei sumokėtų įmokų. Nurodo, kad iki 2016 m. lapkričio mėnesio mokėjo ieškovei po 500 Eur kas mėnesį.

50. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog pagal bendrąją CK 3.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Tačiau sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 straipsnio 2 dalis). <...> Kadangi sutuoktiniams kartu nebegyvenant tampa sudėtingiau priimti bendrus sprendimus dėl disponavimo bendrąja jungtine nuosavybe esančiu turtu ir bendrų prievolių prisiėmimo, daryti įtaką kito sutuoktinio priimamiems sprendimams, teismas, įvertinęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, gali paankstinti santuokos nutraukimo turtinių pasekmių sutuoktinių teisėms atsiradimo momentą. Taikant CK 3.67 straipsnio 2 dalį, santuokos nenutraukę, tačiau kartu gyventi nustoję sutuoktiniai gali išvengti turto įgijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn ir bendrų prievolių atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013).

51. Nustatyta, kad ieškovė pradiniame ieškinyje prašė priteisti skolą iš apelianto už sumokėtas įmokas bankui, sumokėtus turto išlaikymo mokesčius nuo 2015 m. balandžio 1 d., teismo posėdžiuose nuosekliai teigė, kad nuo to laiko apeliantas prie bendro ūkio išlaikymo neprisidėjo, paliko šeimą, išvažiuodamas į Rusijos Federaciją. Apeliantas teismo posėdžiuose neneigė, kad šalių santykiai nutrūko nuo 2015 m. balandžio 1 d. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu priteisė ieškovei iš apelianto skolą 2015 m. balandžio 1 d. už sumokėtas įmokas AB SEB bankui ir turto išlaikymo išlaidas. Pažymėtina, kad turto išlaikymo išlaidas apeliantas ieškovei sumokėjo dar iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo ir ieškovė reikalavimo priteisti išlaidas už turto išlaikymą atsisakė. Teisėjų kolegija vertina, kad tokiais veiksmais apeliantas taip pat pripažino, kad ieškovė viena nuo 2015 m. balandžio 1 d. dengė išlaidas turtui išlaikyti. Taigi Vilniaus regiono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai laikė, kad šalių santuoka faktiškai iširo nuo 2015 m. balandžio 1 d., todėl ir teisines santuokos nutraukimo pasekmes taikė kaip Vilniaus regiono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendime, nuo 2015 m. balandžio 1 d. Nuo tos dienos laikytina, kad baigėsi jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir ieškovės įgytos lėšos laikomos asmeninėmis jos lėšomis. Nors apeliantas nurodo, kad iki 2016 m. lapkric?io me?nesio ies?kovei kas me?nesi? pervesdavo po 500 Eur kreditui dengti, tačiau Vilniaus regiono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendime nustatė, kad apeliantas 2015 m. gegužės 25 d. pervedė ieškovei 300 Eur, 2015 m. birželio 3 d. – 800 Eur, 2015 m. birželio 18 d. – 300 Eur, o 2015 m. liepos 15 d., 2015 m. rugpjūčio 10 d., 2015 m. rugsėjo 4 d., 2015 m. spalio 5 d., 2015 m. lapkričio 9 d., 2015 m. gruodžio 7 d., 2016 m. sausio 8 d., 2016 m. balandžio 12 d. po 500 Eur už vaikų išlaikymą. Taigi, apelianto pervestos lėšos teismo pripažintos lėšomis vaikams išlaikyti. Kitų atliktų apelianto mokėjimų kopijų, kuriais pervestas lėšas galima būtų priskirti skolos pagal kredito sutartį grąžinimui, byloje nėra, todėl laikytina, kad jis neįrodė, jog pervedinėjo ieškovei po 500 Eur iki 2016 m. lapkričio mėnesio paskolai dengti (CPK 178 straipsnis).

52. Aptartų motyvų pagrindu, apelianto argumentai, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi priteisti ieškovei už gyvenant skyrium patirtas išlaidas solidariai sutuoktinių prievolei vykdyti, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl nekilnojamojo turto padalijimo

53. Pirmosios instancijos teismas nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisė natūra ieškovei, kartu ją įpareigodamas kompensuoti antram sutuoktiniui (apeliantui) jo dalį pinigais. Pažymėtina, kad šalys turi ir kito nuosavybės teise priklausančio turto Rusijos Federacijoje, kuris nėra dalijamas šioje byloje (nepriklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai).

54. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo sprendimo dalimi, nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, jog prioritetas turi būti teikiamas turto padalijimui natūra, o vien tik buvusių sutuoktinių konfliktiški santykiai, nesant kitų kasacinio teismo praktikoje išvardintų veiksnių, neturėtų lemti šio turto padalijimo būdo. Apelianto nuomone, byloje nėra jokių duomenų, kad padalijus turtą natūra, ieškovei iškiltų kokia nors grėsmė, o aplinkybės, kad apeliantas neketina gyventi ir dirbti Lietuvoje, aktyviai dalyvauti vaikų gyvenime yra nepagrįstos, kadangi apeliantas yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje savo tėvo gyvenamojoje vietoje, gavęs leidimą gyventi Lietuvoje iki 2025 m. sausio 31 d., ketina sugrįžti gyventi ir dirbti į Lietuvą ir, teismui padalijus turtą natūra abiems šalims, turėtų, kur gyventi.

55. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

56. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, teismas turėtų visų pirma atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006).

57. Nagrinėjamoje byloje šalys nesutarė dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini). padalijimo būdo. Ieškovė nuo pat pradžių nuosekliai siekė, kad šis turtas atitektų jai, o turtas Rusijoje, nors ir nėra dalijamas šioje byloje, – atsakovui. Apeliantas procesiniuose dokumentuose prašė nekilnojamąjį turtą Lietuvoje padalyti lygiomis dalimis. Tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme po proceso atnaujinimo pirmą kartą (skundžiamas sprendimas byloje priimtas bylą pirmąja instancija po proceso atnaujinimo nagrinėjant antrą kartą) – 2018 m. gegužės 24 d. vykusiame teismo posėdyje paaiškino, kad būtų sutikęs su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu turtą priteisti ieškovei, jei ieškovė būtų sutikusi viena grąžinti paskolą AB SEB bankui pagal 2017 m. sudarytą kredito sutartį. Apeliantas nedalyvavo bylos nagrinėjime iki proceso atnaujinimo šioje civilinėje byloje, todėl paaiškino, kad susipažinęs su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu, supyko dėl ieškovės noro gauti visą turtą Lietuvoje, o apeliantą įpareigoti mokėti įmokas bankui kartu su atsakove. Šie apelianto paaiškinimai sudaro pagrindą kritiškai vertinti apeliaciniame skunde nurodytus argumentus apie tai, kad jis ketina persikraustyti gyventi į Lietuvą, susirasti čia darbą, įsikurti name, esančiame (duomenys neskelbtini). Be to, proceso dalyvio nuoširdumu verčia abejoti kitas apelianto elgesys, t. y. šalims bendrąja jungtinės nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto, esančio Rusijos Federacijoje, perleidimas trečiajam asmeniui A. V. (apelianto motinai) teismo proceso metu (2016 m.). Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu teismai (Vilniaus regiono apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas) dar nebuvo šalims išaiškinę, jog Lietuvos teismai nekompetentingi dalinti kitoje valstybėje esantį turtą. Šiuo metu šis sandoris nuginčytas ir nekilnojamasis turtas bendrosios nuosavybės teise priklauso abiem šalims. Apelianto nenaudai vertintinas ir įmokų už kreditą nemokėjimas nuo 2015 m. balandžio mėnesio. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog apeliantas pusmetį dirba Lietuvoje, kitą pusmetį Rusijoje (CPK 178 straipsnis). Remiantis šalių paaiškinimais, labiau tikėtina, kad didžiają dalį laiko apeliantas praleidžia Rusijos Federacijoje, kur yra jo pagrindinė darbo vieta, gyvena motina, ten jis turi nuosavybės teise priklasančio turto. Įvertinus byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad ieškovė daugiausiai gyveno name, viena rūpinosi jo išlaikymu, nuo 2015 m. balandžio mėnesio viena mokėjo įmokas už kreditą, mokėjo turto išlaikymo mokesčius (minėta, kad bylos nagrinėjimo metu apeliantas grąžino skolą apeliantei). Esant aptartų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantui priteisus dalį Lietuvoje esančio turto natūra, vietoje to, jog būtų atkurta teisinė taika, tikėtina, kad atsirastų naujas šalių konfliktas, o ieškovės galimybės disponuoti turtu liktų suvaržytos.

58. Aptartų motyvų pagrindu apelianto argumentai dėl nekilnojamojo turto padalijimo būdo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl dalijamo nekilnojamojo turto vertės

59. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad nekilnojamojo turto padalijimo klausimas sprendžiamas pagal šio turto vertę bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos dienai, t. y. teismo sprendimo nutraukti ieškovės ir atsakovo santuoką įsiteisėjimo dienai (2016 m. rugsėjo 13 d.).

60. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad CK 3.119 straipsnis numato, jog dalijamo bendro turto verte? nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtine?s sutuoktiniu? nuosavybe?s pabaigoje. Vilniaus apygardos teismui 2017 m. spalio 19 d. nutartimi atnaujinus procesa? s?ioje civiline?je byloje bendrosios jungtine?s sutuoktiniu? nuosavybe?s pabaigos klausimas buvo sprendz?iamas ir analizuojamas is? naujo. Tuo tarpu CK 3.100 straipsnio 6 punktas ais?kiai ir nedviprasmis?kai i?tvirtina, jog bendroji jungtine? sutuoktiniu? nuosavybe? pasibaigia teismo sprendimu padalijus bendra? turta?. Apeliantas nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas ture?tu? atsiz?velgti i? bylos nagrine?jimo metu i?vykusius dalijamo turto kainu? pokyc?ius (Lietuvos Auks?c?iausiojo Teismo Civiliniu? bylu? skyriaus teise?ju? kolegijos 2019 m. geguz?e?s 23 d. nutartis civiline?je byloje Nr. 3K-3-191-687/2019).

61. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai. Prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo stadijoje (nagrinėdamas atnaujintą bylą pakartotinai) teismas CPK 370 straipsnio 4 dalies tvarka sprendžia, ar atnaujinant procesą nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai leidžia abejoti byloje priimto ir įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-823/2020).

62. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, par. 51–52). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimo byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02, par. 38). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimo byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04, par. 18) (Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-378/2019).

63. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad, siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo, o prašymai atnaujinti procesą ribojami laiku (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2013 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013; kt.).

64. Civilinis procesas šioje byloje atnaujintas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendime padarytos klaidos – neteisingai sudaryto sutuoktinių dalijamo turto balanso, įtraukiant į jį trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausantį automobilį, apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį Rusijos Federacijoje, ir šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, taip pat esantį Rusijos Federacijoje. Atnaujinus procesą, klaidos, lėmusios proceso atnaujinimo būtinumą, ištaisytos, ieškovei, atsisakius reikalavimo dėl automobilio, priklausančio trečiajam asmeniui dalinimo, ir teismams konstatavus, kad Rusijos Federacijoje esantis turtas negali būti dalinamas Lietuvos teismų. Šioje nutartyje jau minėta, kad patikslinti ieškovės reikalavimai dėl kompensacijų priteisimo pagrįstai pirmosios instancijos teismo priimti ir išnagrinėti kartu su pirminiais reikalavimais. Pažymėtina, kad turto įvertinimo klausimas nebuvo proceso atnaujinimo pagrindas.

65. Kasacinis teismo praktikoje, kuria remiasi apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl turto vertės nustatymo momento, yra išaiškinęs, kad dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų, todėl svarbu, kad dalijant turtą būtų nustatyta jo tikroji vertė. CK 3.119 straipsnyje reikalaujama, kad dalijamo bendro turto vertė būtų nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Pagal CK 3.100 straipsnį bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką, teismo sprendimu padalijus bendrą turtą ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Vadinasi, CK 3.119 straipsnio nuostata dėl dalijamo turto rinkos kainų, galiojančių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, laiko prasme gali būti siejama su paminėtomis aplinkybėmis, t. y. su civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo ar tik dėl turto padalijimo iškėlimu; teismas turėtų atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto kainų pokyčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006).

66. Nagrinėjamoje byloje bendroji jungtinė nuosavybė į nekilnojamąjį turtą pasibaigė įsiteisėjus Vilniaus regiono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimui, kuriuo, teismui padalijus bendrą šalių turtą, ieškovė jau buvo įgijusi asmeninę nuosavybę į turtą, esantį (duomenys neskelbtini), o šiuo metu yra sprendžiamas tik šios nuosavybės perskirstymo klausimas atnaujinus procesą. Pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą ieškovė galėjo disponuoti turtu, todėl, pirmosios instancijos teismui skundžiamu 2021 m. balandžio 19 d. sprendimu palikus Vilniaus regiono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo dalį dėl turto priteisimo natūra ieškovei, nepakeistą, teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų protinga atsižvelgti į galimus nekilnojamojo turto vertės pokyčius, įvykusius per laikotarpį iki kol byla buvo išnagrinėta atnaujinus procesą. Šiuo atveju nėra pagrindo iš naujo atlikti dalijamo turto vertinimo, o toks turto padalinimas pagal įsiteisėjusios teismo sprendimo dieną buvusią turto rinkos kainą atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. geguz?e?s 23 d. nutartyje civiline?je byloje Nr. 3K-3-191-687/2019 pateiktus išaiškinimus, kad dalijamo bendro turto verte? bu?tu? nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtine?s sutuoktiniu? nuosavybe?s pabaigoje.

67. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas ir kitose nutartyse, pavyzdžiui 2012 m. lapkričio 20 d. priimtoje nutartyje Nr. 2A-3134-450/2012, kurioje buvo sprendžiamas santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas atnaujinus procesą, taip pat laikosi pozicijos, kad bendro dalijamo turto vertė nustatoma santuokos pasibaigimo dieną, o ne teismo sprendimo, kuriuo iš naujo persprendžiamas turto padalijimo klausimas atnaujinus procesą, dieną.

68. Aptartų motyvų pagrindu apelianto argumentai dėl nekilnojamojo turto netinkamos vertės nustatymo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl solidariosios prievolės vykdymo tvarkos nustatymo

69. Vilniaus regiono apylinkės teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad dalijamo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė yra 79 648,45 Eur, atėmus neįvykdytų kreditoriui įsipareigojimų sumą (114 000,00 Eur (rinkos vertė) minus 34 351,55 Eur (neišmokėta paskola už turtą)). Priteisdamas visą turtą ieškovei, pripaz?ino ies?kove? kartu su atsakovu solidariais skolininkais AB SEB bankui pagal 2007 m. lapkric?io 21 d. kredito sutarti? (duomenys neskelbtini) ir nustatė, kad nuo 2016 m. rugse?jo 12 d. pries? kreditorių AB SEB banką ies?kovei ir atsakovui is?lieka solidari atsakomybe?, tac?iau kredita? (kadangi visas turtas atiteko ieškovei) dengs ies?kove?, o jei de?l kokiu? nors priez?asc?iu? ji nepadengs kredito, ir ji?, pareikalavus AB SEB bankui, padengs atsakovas, jis i?gis atgre?z?tinio reikalavimo teise? i? ies?kove? de?l visu? su kreditavimo sutartimi susijusiu? sumu? is?ies?kojimo (i?skaitant netesybas ir bet kokias kitas su tuo susijusias is?laidas).

70. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo sprendimo dalimi, nurodo, kad ies?kove?s patikslintas ir atnaujinus procesa? pareiks?tas reikalavimas, kuri? skundz?iamu sprendimu tenkino Vilniaus regiono apylinke?s teismas, perz?engia bylos, kurioje atnaujintas procesas, ribas (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Teismo sprendimas pries?tarauja CPK 267 straipsniui, kuriame yra i?tvirtintas imperatyvus draudimas priimti sa?lyginius sprendimus. Apelianto nuomone, nei i?statymas, nei s?aliu? tarpusavio sutartis ar kitoks susitarimas nenumato galimybe?s pakeisti s?aliu? tarpusavio vidiniu? skolininku? santykiu? solidarioje prievole?je. Prie?mus toki? sprendima?, atsakovas atsiduria teisinio neapibre?z?tumo bu?senoje, kada iki kredito gra?z?inimo pabaigos datos (2037 m. lapkric?io 20 d.) negale?s bu?ti tikras de?l to, ar reike?s bankui gra?z?inti kredita? ar ne, jeigu taip, tai kokia? dali? ir t.t.

71. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių solidariųjų prievolių, yra išaiškinęs, jog nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bendraskolių solidariosios prievolės dalys aktualios jų tarpusavio santykiams reguliuoti, galimų tarpusavio atsiskaitymų apimčiai, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui, apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2012; ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kad šalių solidarioji prievolė kreditoriui nedalijama ir bankui išlieka teisė reikalauti, jog tiek visą prievolę, tiek jos dalį įvykdytų ieškovė ir apeliantas bendrai ar bet kuris vienas jų (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), tačiau šalių tarpusavio atsiskaitymas pakinta, atitinka nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą. Kadangi atnaujinus procesą, Rusijos Federacijoje esantis turtas pašalintas iš turto balanso ir ieškovei priteistas visas dalijamas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, teisinga, kad ieškovė, įvykdžiusi bankui solidariąją prievolę, netenka teisės jos sumokėtos sumos reikalauti iš apelianto, o apeliantas, jei bankas nukreiptų reikalavimo teisę į jį, įgyja reikalavimo teisę į ieškovę dėl visų sutartimi susijusių sumų išieškojimo. Kadangi ieškovės patikslintas reikalavimas visą skolos dalį pagal kredito sutartį priteisti ieškovei (pasyvą), yra tiesiogiai susijęs su iš naujo nustatomu turto balansu atnaujinus procesą, todėl nelaikytinas atnaujinto proceso ribų peržengimu (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad šalims net ir nepaskirsčius skolos dalių, jos išliktų solidariai atsakingos kreditoriui, o vienai jų prievolės neįvykdžius, ar kreditoriui pareikalavus – turėtų pareigą įvykdyti visą prievolę. Šalys, sudarydamos kredito sutartį, prisiėmė joms tenkančius nepatogumus ir rizikas. Pirmosios instancijos teismo nurodymas sprendime, kad jei ieškovė dėl kokių nors priežasčių nepadengs kredito ir kreditorius pareikalaus, kad apeliantas įvykdytų prievolę, apeliantas įgis atgręžtinio reikalavimo teisę į ieškovę dėl visų su kredito sutartimi susijusių sumų išieškojimo (įskaitant netesybas ir bet kokias kitas su tuo susijusias išlaidas) yra įstatyme numatyta bendraskolių tarpusavio atgręžtinio reikalavimo teisė (CK 6.9 straipsnis), todėl šiuo aspektu nelaikytinas sąlyginiu sprendimu, kurį draudžia priimti CK 267 straipsnio norma.

72. Primintina, kad šioje teismo nutartyje jau minėta, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje, vykusiame 2018 m. gegužės 24 d., apeliantas teismui paaiškino, jog jis nebūtų prieštaravęs ieškovės pradiniame ieškinyje pareikštam reikalavimui prtieisti turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovei, tačiau tik tuo atveju, jei ieškovė būtų prisiėmusi visus įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Apeliacinio skundo argumentai dėl nesutikimo su aptariama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, nepateikus pasikeitusios apelianto pozicijos paaiškinimo, be kita ko, vertintini, kaip prieštaraujantys jo paties paaiškinimams, duotiems teismo posėdžio metu.

73. Aukščiau aptartų motyvų pagrindu apelianto argumentai, susiję su solidariosios prievolės vykdymo tvarkos nustatymu, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl prievolės įvykdymo trečiajam asmeniui

74. Pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto reikalavimą šalis pripažinti solidariais skolininkais trečiajam asmeniui A. V. (apelianto motinai) pagal 2007 m. liepos 7 d. grąžintinos materialinės paramos (paskolos) sutartį, konstatuodamas, kad apeliantas neįrodė, jog jis iš tikrųjų gavo iš trečiojo asmens minėtas paskolas.

75. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu nurodo, kad is? teismui pateiktu? 2007 m. liepos 7 d. gra?z?intinos materialine?s paramos (paskolos) sutarties (150 000 Eur sumai, kuri buvo skirta namo pirkimui ir kitoms neatide?liotinoms s?eimos reikme?ms) bei 2012 m. kovo 1 d. gra?z?intinos materialine?s paramos (paskolos) sutarties (57 000 Eur sumai, kuri buvo skirta namo rekonstrukcijai ir kitoms neatide?liotinoms s?eimos reikme?ms), trec?iasis asmuo A. V. is? viso šalims yra paskolinusi 207 000 Eur. Šias sutartis su trec?iuoju asmeniu A. V. sudare? atsakovas, tac?iau pinigai buvo pervesti i? ies?kove?s banko sa?skaitas ir s?ias aplinkybes patvirtina is? AB bankas SNORAS ir AB Swedbank is?reikalauti ies?kove?s banko sa?skaitu? is?ras?ai. Ieškovė, priimdama pinigus ir juos naudodama, patvirtino, kad paskolos buvo imamos šeimos poreikiams tenkinti, todėl prievolė turi būti vykdoma iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnis).

76. Byloje esanti medžiaga patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad apeliantas, prašydamas atnaujinti procesą, teismui nurodė, jog turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nepriklauso sutuoktiniams ir negalėjo būti padalintas, nes 2015 m. kovo 12 d. (t. y. daugiau nei prieš metus iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo pateikimo teismui dienos) buvo perleistas trečiajam asmeniui A. V. Perleidus turtą trečiajam asmeniui, grąžintos skolos pagal apelianto nurodytas 2007 m. liepos 7 d. ir 2012 m. kovo 1 d. grąžintinos materialinės paramos sutartis. Ieškovei kreipusis į Rusijos Federacijos Vsevoložsko miesto Leningrado apskrities teismą, paaiškėjo, kad apelianto nurodytos aplinkybės neatitinka tiesos – turtas, šalims priklausęs bendrosios jungtinės nuosavybės teise, buvo perleistas apelianto motinai be ieškovės žinios ir ne 2015 m. kovo 12 d., o 2016 m. vasario 16 d., t. y. po to, kai ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-24-340/2020 konstatavo, kad Rusijos Federacijos Vsevoložsko miesto Leningrado apskrities teismas 2019 m. vasario 18 d. sprendimu tenkino ieškovės reikalavimą ir pripažino pirkimo–pardavimo sutartį, kuria apeliantas be ieškovės žinios ir sutikimo 2016 m. vasario 16 d. pardavė trečiajam asmeniui A. V. (atsakovo motinai) sutuoktinių turtą, esantį (duomenys neskelbtini), negaliojančia. 2019 m. liepos 10 d. teismo sprendimas įsiteisėjo, kasacinio skundo padavimo terminas baigėsi 2020 m. sausio 10 d. (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-24-340/2020). Kaip matyti iš šio Rusijos Federacijos Vsevoložsko miesto Leningrado apskrities teismo sprendimo turinio, teismas negaliojančia taip pat pripažino ir 2007 m. liepos 7 d. gra?z?intinos materialine?s paramos (paskolos) sutartį. Duomenų, kad būtų nuginčyta 2012 m. kovo 1 d. gra?z?intinos materialine?s paramos (paskolos) sutartis, byloje nėra. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pinigų iš apelianto į ieškovės sąskaitą pervedimo faktas nepagrindžia buvus paskolos teisinius santykius. Iš apelianto pateiktų pavedimų matyti, kad pinigų pervedimo paskirtyse nurodyta, jog pervedama paskola pagal grąžintinos materialinės paskolos sutartis, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pavedimų formoje yra nurodyta, jog vykdomos užsienio valiutos operacijos nėra susijusios su verslo, investicinės veiklos, kredito / paskolos teikimu. Be to, sulyginus apelianto į bylą pateiktus pavedimus, atliktus Rusijos Federacijoje, su ieškovės AB banko SNORAS ir AB Swedbank sąskaitomis matyti, kad nesutampa mokėjimo pavedimų paskirtis. Ieškovės banko sąskaitose, kai pavedimas atliekamas apelianto – nurodoma, kad teikiama finansinė parama žmonai, kai pavedimas atliekamas trečiojo asmens A. V. – nurodoma, kad tai dovana. Kadangi grąžintinos materialinės paramos sutartys pasirašytos tik apelianto vardu, nesant ieškovės sutikimo, o ieškovės banko sąskaitose nurodyta pinigų pervedimo paskirtis, nesusijusi su grąžintinos materialinės paskolos sutartimi, apelianto argumentai, kad ieškovė, priimdama pinigus ir juos naudodama, patvirtino esant paskolos santykius šeimos interesais, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylos baigties

77. Dėl visų šioje nutartyje išvardytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai išaiškinus ir pritaikius teisės normas bei tinkamai pritaikius teismų praktiką, formuojamą šios kategorijos bylose, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

78. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teisėjų kolegija sutinka su visais kitais pirmosios instancijos teismo motyvais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

79. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

80. Apelianto apeliacinį skundą atmetus, ieškovei priteistinos jos prašomos 700 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurios neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio, mokėtino už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 98 straipsnis).

81. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, apelianto prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo A. V. (A. V.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.