Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei J. K.-K. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto padalijimo ir kreditorinių įsipareigojimų paskirstymo, neturtinės žalos, kompensacijos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinis studijų fondas (buvęs pavadinimas Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas) ir atsakovės priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl santuokos iširimo priežasčių

Pagal CK 3.60 str. 1 d. sutuoktinis turi teisę reikalauti nutraukti santuoką, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Be to, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str. 2 d.). Kaltė dėl santuokos iširimo suprantama, kaip vieno iš sutuoktinių savo, kaip sutuoktinio pareigų pažeidimas, ir dėl to bendram gyvenimui tapus negalimu. Lietuvoje šeimos teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei kitais CK 3.3 str. įtvirtintais principais. Įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami šeimos pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai (CK 3.5 str.). Vadovaujantis LR CK 3.27 str. 1 d. sutuoktiniai turi vienas kitą remti materialiai bei moraliai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Sutuoktiniai turi būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, todėl bet kokios minėtos pareigos pažeidimas, netgi moraliniu požiūriu nepriimtinas elgesys kito sutuoktinio atžvilgiu, gali būti laikomas santuokos iširimo priežastimi, jeigu dėl tokio pažeidimo bendras gyvenimas tapo negalimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo apeliacinio skundo bei atsakovės atsiliepimo į apeliacinę skundą argumentus, bylos medžiagą, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu apklaustų liudytojų parodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl šalių santuokos iširimo kaltos abi šalys. Pažymėtina, kad šalių mėtymasis kaltinimais vienas kito atžvilgiu bei nurodytos aplinkybės, t.y. kad iki atsakovei išvykstant į Tunisą, ji su kitu vyru vyko į Nidą, o atsakovės buvimo užsienyje metu ieškovas laiką leisdavo su grupioke, nebuvo tinkamai įrodytos [LR CPK 178 – 179 str.]. Vienok šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad dar galiojant šalių santuokai, ieškovė tapo nėščia nuo kito vyro. Iš kitos pusės, pastarasis faktas pats savaime nepaneigia ieškovo kaltės dėl santuokos iširimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad dar iki atsakovės nėštumo ieškovas pranešė sutuoktinei apie savo išblėsusius jausmus jos atžvilgiu bei pirmasis pasiūlė atsakovei nutraukti judviejų santuoką. Apie tai, kad iniciatyva dėl santuokos nutraukimo buvo iš ieškovo pusės, jis pats patvirtino 2012 m. kovo 29 d. teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme. Teismas kritiškai vertina ieškovo apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovės kaltę dėl iširusios santuokos įrodo aplinkybė, jog atsakovė, neva išvykdama dirbti į užsienį, jį paliko. Tokia ieškovo pozicija iš esmės prieštarauja jo paties paaiškinimams, kurie buvo išsakyti pirmosios instancijos teismo metu, t.y. 2007 m. spalio 4 d. teismo posėdyje ieškovas nurodė, kad „atsakovė išvyko į Tunisą tam, kad paremti šeimą“. Dar daugiau, elektroninio susirašinėjimo tarp sutuoktinių metu, 2004 m. liepos 15 d. laiške ieškovas prisipažino, kad jis pats skatino atsakovę išvykti į užsienį dirbti. Be aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei viena iš šalių neįrodė, kad tinkamai vykdė bei laikėsi sutuoktinio pareigų vienas kito atžvilgiu, buvo pakankamai lojalūs vienas kitam, bandė taikytis vienas prie kito, prie esamų gyvenimo sąlygų. Šių aplinkybių kontekste, pats faktas, kada ieškovas sužinojo apie sutuoktinės neištikimybę bei jos nėštumą nuo kito vyro, nekeičia teismo sprendimo, kad abu sutuoktiniai netinkamai vykdė savo, kaip sutuoktinių pareigas, vienas kito atžvilgiu. Tiek apelianto, tiek atsakovės išsakyti argumentai bei teismui pateikta bylos medžiaga nesudaro pagrindo nustatyti kurios nors vienos šalies akivaizdžios kaltės, reikšmingai didesnės nei kitos šalies, todėl pripažintinos abi šalys kaltomis dėl santuokos iširimo. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes (CPK 185 str.), todėl pagrįstai pripažino abi šalis kaltomis dėl santuokos iširimo.

Dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo

Spręsdamas ieškovo reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad šis reikalavimas atmestinas bei nenagrinėtinas, nes Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. kovo 29 d. sprendimo dalis, kuria patvirtinta sutartis dėl pasekmių, yra įgijusi res judicata galią, t.y. galutinė ir nekeičiama. Tokie teismo motyvai yra iš esmės nepagrįsti, padaryti netinkamai aiškinant procesinės teisės normas. Taigi nors galutiniu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. kovo 29 d. sprendimu nutraukta šalių santuoka bei patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis [skundžiamu sprendimu ši dalis pakeista, nurodant, jog naikinamas šalių santuokos įrašas bei patvirtinama sutartis dėl šalių santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių], o šis sprendimas įsiteisėjo, tačiau, tenkinus ieškovo pareiškimą, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. liepos 11 d. nutartimi buvo atnaujintas civilinis procesas išnagrinėtoje civilinėje byloje. Nurodyta teismo nutartis dėl proceso atnaujinimo įsiteisėjo. Taigi išnagrinėtoje civilinėje byloje atnaujinus procesą, priimto teismo 2005 m. kovo 29 d. sprendimo prejudicinė ir įrodomoji galia pasibaigė (CPK 182 str. 2 p.). Atnaujinus bylos procesą, vadovaujantis LR CPK 370 str. 4 d. teismas turi bylą nagrinėti pakartotinai pagal bendrąsias LR CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2007 m. liepos 11 d. nutartimi atnaujino išnagrinėtos civilinės bylos procesą ir bylą atnaujino visa apimtimi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą iš naujo nagrinėti bei vertinti, ar teismui pateiktos tvirtinti santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių sutarties sąlygos [šalių pareiškime buvo neteisingai nurodyta kaip santuokos nutraukimo pasekmių sutartis] yra teisėtos, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nepažeidžia sutuoktinių turtinių interesų [LR CK 3.53 str. 3 d.]. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2005 m. kovo 29 d. sprendimu patvirtino santuokos apskaitos įrašo panaikino pasekmių sutartį tokiomis sąlygomis: pagal 2003-06-21 Faktoringo sutartį Nr.063431, kurios pagrindu įsigytas dulkių siurblys Philips FC 6842, prievolė sumokėti likusią sumą pereina V. B., kuriam dulkių siurblys priklausys asmeninės nuosavybės teise; 2003-02-21 Išperkamosios nuomos sutarties Nr. 1030659, kurios išpirkimo laikotarpis iki 2008-02-15, pagrindu įsigytas automobilis Hyundai Atos 1.0 LS, 2001 m., priklausys J. B., kuriai lieka prievolė sumokėti likusią sumą lizingo davėjui; sutuoktinių įsipareigojimai kreditoriui NORD/LB bankui už kreditavimo sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymą lieka solidari sutuoktinių atsakomybė; kitą kilnojamąjį turtą šalys sutarė pasidalinti bendru sutarimu ir pretenzijų dėl tokio turto padalinimo vienas kitam nereikšti. Pareikštu ieškiniu ieškovas neginčijo ir prašė palikti teismo patvirtintos sutarties sąlygas ir jos punktus dėl turto ir įsipareigojimų padalinimo būdo, šioje dalyje reikalavimų bei ginčų nekėlė ir atsakovė, todėl nesant šalių ginčo, taip pat nenustačius LR CK 3.54 str. 3 d. aplinkybių, teismas šioje dalyje teismo sprendimą palieka nepakeistą. Reikšdamas reikalavimą priteisti 4542,41 Lt kompensacijos už šalių įsigytą ir atsakovei perleistą automobilį, ieškovas rėmėsi argumentais, kad buvo nepagrįstai nukrypta nuo sutuoktinių lygių dalių principo. Iš tiesų LR CK 3.117 str. įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, todėl nukrypti nuo minėto bendro turto lygių dalių principo galima tik išimtinais CK numatytais atvejais. Nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo šalims priklausančio ir dalintino bendro turto lygių dalių principo. Esant situacijai, kai vienam sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jo dalį iš bendro turto, tai šis sutuoktinis privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją [LR CK 3.117 str. 3 d.]. Dalinant šalių turtą, turto vertė turi būti nustatoma pagal rinkos kainas, galiojusias bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje, t.y. santuokos pasibaigimo dieną (CK 3.119 str.). Taigi buvę sutuoktiniai sutarė, kad faktoringo sutarties pagrindu šalių įsigytas siurblys atitenka ieškovui, pastarajam sutuoktiniui perimant prievolę sumokėti likusią sumą finansuotojui, o atsakovei - automobilis Hyundai Atos, šalių įsigytos pagal išperkamosios nuomos sutartį, kartu perimant prievolinius [finansinius] įsipareigojimus pagal šią sutartį. Kitą kilnojamąjį turtą šalys sutarė pasidalinti bendru sutarimu [sutarties penktas punktas]. Bylos duomenys patvirtina, kad nurodytą turtą [siurblį ir automobilį] šalys įsigijo jų santuokos metu, todėl galioja prezumpcija, kad po santuokos sudarymo sutuoktinių įsigytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė [LR CK 3.87 str. 1 d.], o sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios [LR CK 3.117 str.]. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad lizinguojamo siurblio bendra kaina [su mokėtinomis palūkanomis] sudarė 1083,51 Lt, o automobilio kaina [su PVM], įskaitant mokėtinas palūkanas, sutarties mokestį, sudarė 17.946,75 Lt. Šalių santuokos pasibaigimo metu, teismui priimant 2005 m. kovo 29 d. sprendimą, bei atsižvelgiant į mokėjimų grafikus pagal sutartis, pagal faktoringo sutartį šalys tyrėjo sumokėti 952,05 Lt įmokų, o pagal išperkamosios nuomos sutartį – 8926,12 Lt. Pažymėtina, kad byloje buvo pateiktas vien ieškovo aktualiu laikotarpiu turimos banko sąskaitos išrašas, tačiau iš ieškovo sąskaitos atlikti mokėjimai bei jų suma nesutampa [mažesnė] su mokėjimų grafikuose šalių atliktinais mokėjimais nustatytais laikotarpiais. Atsižvelgiant į tai, bei nesant byloje duomenų, kad šalys netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, teismas, spręsdamas apie sutuoktinių iki santuokos pabaigos atliktus mokėjimus pagal nurodytas sutartis, vadovaujasi byloje esančiais mokėjimų grafikais. Kadangi santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių sutarties sąlygomis ieškovui atiteko siurblys, kurio išpirkta kaina turėjo siekti 952,05 Lt, o atsakovei atiteko automobilis, už kurį šalys turėjo sumokėti bendrai 8926,12 Lt įmokų, darytina išvada, kad atsakovei teko ženkliai didesnė sutuoktinių bendro turto dalis, todėl ieškovas įgijo teisę į kompensaciją dėl jam priteistos mažesnės turto vertės [LR CK 3.117 str. 3 d.]. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje nebuvo paneigta prezumpcija, kad santuokos metu abiejų sutuoktinių įgytas turtas yra bendras ir sutuoktiniams priklauso lygiomis dalimis [LR CK 3.117 str.], todėl, atsižvelgiant į kiekvienam iš sutuoktinių priskirtą turtą ir už jį iki santuokos pabaigos priskaičiuotus bei vykdytinus mokėjimus, ieškovo naudai priteistina 3987,04 Lt kompensacijos iš atsakovės [(8926,12:2)-(952,05:2)]. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės teiginiai, kad būtent ji išlaikė šeimą bei iš jos darbo užmokesčio buvo atliekami mokėjimai už lizinguojamą turtą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismo nustatyta, kad nors per pirmuosius santuokos metus ieškovas nedirbo, tačiau gaudavo stipendiją [nuo 41 Lt iki 125 Lt]. Įsidarbinus 2001 m. balandžio 19 d., ieškovo darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, sudarė apie 700 Lt sumą, nuo 2002 m. jis svyravo vidutiniškai nuo 800 iki 850 Lt [atskaičius mokesčius]. Atsakovo finansinė situacija bei tuo pačiu darbinės pajamos ženkliai padidėjo 2003 m. antram pusmety, darbo užmokesčiui pakilus iki 1800 Lt [atskaičius mokesčius]. Atsakovė pradėjo dirbti dar 1998 m. kovo 12 d. ir dirbo visą santuokos su ieškovu metu. Nuo pradinio darbo užmokesčio 600 Lt sumai jis palaipsniui iki 2004 m. kovo mėn. pakilo vidutiniškai iki 1500 Lt [atskaičius mokesčius]. Nuo to momento, kai atsakovė išvyko dirbti į Tunisą, tikslių duomenų apie jos darbinas pajams byloje nėra. Byloje pateiktas ieškovo banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2001-07-01 iki 2005-03-31 patvirtina faktą, kad būtent ieškovas darydavo bankinius pavedimus lizingo bendrovėms tiek už įsigytą siurblį [166,85 Lt/mėn.], tiek ir už automobilį [257,71 Lt/mėn.], apmokėdavo už ryšio paslaugas, komunalinius mokesčius, tačiau reguliariai kiekvieną mėnesį atsakovė pervesdavo ieškovui į sąskaitą vidutiniškai 300-400 Lt sumą. Tokiu būdu atsakovės pervedamos įmokos ieškovui iš esmės padengdavo mėnesinius lizingo mokėjimus pagal abi sutartis, tačiau bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtina faktą, kad ieškovas prisidėjo prie šeimos išlaikymo bei abiejų sutuoktinių poreikių tenkinimo. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad nuo 2004 m. atsakovės pervedamos ieškovui sumos ženkliai pakilo, t.y. ieškovui pervedamos sumos sudarė nuo 500 Lt iki 2310 Lt sumos. Faktines aplinkybes apie atsakovės siunčiamus pinigus, ieškovas patvirtino ir šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais metu, 2004 m. liepos 21 d. laiške rašydamas „tu pinigus siunti ir nemažus“. Atsižvelgiant į šalių santuokos galiojimo metu kiekvieno iš sutuoktinio gaunamas darbines pajamas, akivaizdu, kad santuokos sudarymo metu bei jos pirmaisiais metais būtent ieškovei teko didesnė šeimos išlaikymo našta, tačiau vadovaujantis LR CK 3.27 str. 1 d. sutuoktiniai turi pareigą vienas kitą remti materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Atkreiptinas atsakovės dėmesys ir į tai, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno iš jų darbinės ar intelektualios veiklos [LR CK 3.88 str. 1 d. 5 p.].

Dėl prievolių Valstybiniam studijų fondui [buvęs pavadinimas Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas]

Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo kitaip išspręsti ieškovo prievolinių įsipareigojimų kreditoriui Valstybiniam studijų fondui. Šioje dalyje spręsdamas ieškovo reikalavimų pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas nustatė bei teisingai įvertino šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių visetą, t.y. paskolos specifiką ir sietinumą su asmeniu, paskolos pobūdį ir paskirtį, sutarties sudarymo datą [2001-04-17], t.y. sutartis buvo sudaryta iki santuokos sudarymo, aplinkybę, kad ieškovas neįrodė, jog paskolos sutartis su kreditoriumi buvo sudaryta šeimos interesais ir gauta paskola panaudota šeimos interesams, aplinkybę, kad paskola buvo tikslinė. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad kreditoriniai įsipareigojimai Valstybiniam studijų fondui pagal 2001-04-17 paskolos sutartį Nr. 01010079 su visais jos papildymais ir pakeitimais yra asmeninė ieškovo prievolė. Konstatavus, kad tokia prievolė yra asmeninio pobūdžio ir tuo pačiu ieškovui neįrodžius prievolės solidarumo [nei faktiniu, nei teisiniu pagrindu], pripažintina, kad teismo sprendimas ir šioje dalyje yra visiškai pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas. Atkreiptinas ieškovo dėmesys į jo klaidingai nurodomą faktinę aplinkybę, t.y. ieškovo teigimu, teismas sprendime nenagrinėjo reikalavimo dėl iš 2002-06-04 paskolos sutarties atsiradusių prievolių, tačiau taip ieškovo įvardijama 2002-06-04 paskolos sutartis nebuvo savarankiška sutartis. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2001 m. balandžio 17 d. tarp V. B. ir Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr.01010079, o 2002 m. birželio 4 d. pasirašyta nurodytos paskolos sutarties pakeitimas Nr.1, kurios 5 p. buvo tiesiogiai nurodyta, kad šis pakeitimas yra neatskiriama sutarties Nr.01010079 dalis. Taigi pirmosios instancijos teismas, skundžiamam sprendime nurodydamas, kad kreditoriniai įsipareigojimai Valstybiniam studijų fondui pagal 2001-04-17 paskolos sutartį Nr. 01010079 su visais jos papildymais ir pakeitimais yra asmeninė ieškovo prievolė, klausimą išsprendė teisingai.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teismui konstatavus, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką bendru sutikimu [LR CK 3.61 str. 3 d.]. Kadangi šiuo atveju buvo pripažinta, kad abu sutuoktiniai buvo kalti dėl santuokos iširimo, todėl nė vienas negali reikalauti kokios nors satisfakcijos ir kito sutuoktinio atsakomybės. Atitinkamai teismas neturi teisinio pagrindo nė iš vieno sutuoktinio priteisti kito iš jų naudai turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Remiantis išdėstytu, pripažintina, kad apeliacinio skundo dalis, kuria reikalaujama panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra nepagrįsta.

Dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesu, baudos paskyrimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

LR CPK 95 str. 1 d. nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Minimo straipsnio 2 d. numato teismo teisę, nustačius 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atveju laikytini šalies veiksmai naudojantis procesinėmis teisėmis ne pagal paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus ar tokiais veiksmais sąmoningai siekiant sukelti kitai šaliai žalą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, o ieškovo piktnaudžiavimas pasireiškė tuo, kad, atnaujinus procesą, ieškovui buvo žinomas atsakovės adresas, tačiau ieškovas apie atsakovės gyvenamąją vietą neinformavo teismo, neinformavo ir atsakovės apie atnaujintą procesą, civilinės bylos nagrinėjimą teisme. Pastarosios faktinės aplinkybės buvo nustatytos apeliacinės instancijos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi, kuria Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 18 d. sprendimas panaikintas LR CPK 329 str. 3 d. 1 p. pagrindu dėl absoliutaus jo negaliojimo, t.y. apie bylos nagrinėjimą tinkamai nepranešus atsakovei, o tokiu būdu jai negalint įgyvendinti savo procesinių teisių. Kadangi įsiteisėjusia teismo nutartimi buvo konstatuotos faktinės aplinkybės apie netinkamą ieškovo procesinį elgesį, pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėta nutartimi, pagrįstai pripažino, kad yra pagrindas ieškovo atžvilgiu taikyti atitinkamas procesines sankcijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje ieškovo procesinis elgesys jokiu būdu neatitiko taip ieškovo deklaruojamo sąžiningumo, o teismo sprendimu ieškovui paskirta bauda už piktnaudžiavimą procesu netgi per maža. Pažymėtina, kad, įsiteisėjus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. kovo 29 d. sprendimui nutrauki šalių santuoką, ieškovas pareiškimą dėl išnagrinėtos bylos proceso atnaujinimo pateikė po beveik dviejų metų laikotarpio. Kaip esminį bylos atnaujinimo pagrindą ieškovas nurodė aplinkybę, kad, ieškovui nežinant, santuokos nutraukimo metu atsakovė laukėsi nuo kito vyro, tačiau tiek iš liudytojų parodymų, tiek iš bylos medžiagos teismas turi pagrindą manyti, kad nurodytu laikotarpiu ši faktinė aplinkybė ieškovui buvo žinoma. Tuo pačiu ieškovas neįrodė, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovės kaltės. Toks ieškovo elgesys, kai po ilgio laikotarpio pareiškiamas nepagrįstas [didžiąja dalimi] ieškinys, suponuoja teismo įsitikinimą, kad tokiu būdu ieškovas siekia finansiškai „nubausti“ kitą sutuoktinį ar/ir materialiai pasipelnyti, todėl toks ieškovo elgesys negali būti toleruojamas.

Kadangi ieškovo apeliacinis skundas buvo iš dalies pagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas dalyje keistinas, todėl pirmosios instancijos teismo atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas keistinas [LR CPK 93 str. 5 d.]. Pateiktu priešieškiniu atsakovė reiškė du materialinius reikalavimus, t.y. šalių santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės ir priteisti 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tačiau, teismui atmetus abu reikalavimus, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neatlygintinos. Atitinkamai atmestų apeliacinio skundo reikalavimų daliai atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, tačiau, nors ir tokį prašymą pateikė, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nebuvo pateikti rašytiniai įrodymai [sąskaitos, mokėjimų kvitai, pavedimų išrašai] apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl tokios išlaidos negali būti priteisiamos [LR CPK 98 str. 1 d.]. Pateiktu ieškiniu ieškovas reiškė 9542,41 Lt dydžio turtinius reikalavimus, iš kurių buvo patenkinta 42 procentai, o ieškovo reikalavimai šalių santuoką nutraukti dėl atsakovės kaltės bei pripažinti, kad pagal kreditorinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui Valstybės studijų fondui atsako šalys solidariai, atmesti. Pirmosios instancijos teisme ieškovo patirtos išlaidos sudarė bendrą 1185,26 Lt sumą, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudarė 428 Lt. Atsižvelgiant į ieškovo atmestų bei patenkintų reikalavimų dalį, į aplinkybes, kad ieškovo procesinis elgesys buvo netinkamas, jis piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl ieškovui iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 200 Lt sumos [LR CPK 96 str. 5 d.].

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą pakeisti dalyje ir teismo rezoliucinę dalį išdėstyti sekančiai:

„Ieškinį tenkinti iš dalies, o priešieškinį atmesti.

Pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. kovo 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-03419-55/2005 dalyje dėl santuokos nutraukimo nurodant, kad ieškovo V. B. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės J. K.-K. (duomenys neskelbtini) santuokos, sudarytos 2001-07-17 Arkikatedroje Bazilikoje ir apskaitytos 2001-07-17 Vilniaus miesto CMS (įrašo Nr. 1395), apskaitos Vilniaus miesto CMS įrašas Nr. 1395 panaikinamas dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir, panaikinus santuokos apskaitos įrašą, ieškovui paliekama pavardė B., atsakovei – B. (dabartinė pareiškėjos pavardė K. – K., a.k. (duomenys neskelbtini)

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. kovo 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-03419-55/2005 dėl sutarties dėl pasekmių patvirtinimo dalyje pakeisti, nurodant, kad teismas tvirtina ne sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, bet santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių sutartį, ir priteisiant iš atsakovės J. K.-K. ieškovo naudai 3987,04 Lt kompensacijos už jai tenkančią didesnę bendro turto dalį.

Nustatyti, kad kreditoriniai įsipareigojimai trečiajam asmeniui Valstybiniam studijų fondui (buvęs pavadinimas - Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas) pagal 2001-04-17 paskolos sutartį Nr. 01010079 su visais jos papildymais ir pakeitimais yra asmeninė ieškovo V. B. (duomenys neskelbtini) prievolė.

Priteisti iš atsakovės J. K.-K. ieškovo naudai 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Paskirti atsakovui V. B. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt baudą valstybės naudai.“