Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens bankrutavusios akcinės bendrovės „Snoras“ atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų (Palangos miesto apylinkės teismas) 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarties civilinėje byloje dėl leidimo realizuoti paskutinį bankrutuojančio fizinio asmens gyvenamąjį būstą išdavimo, suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė SEB bankas, bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“, akcinė bendrovė SEB lizingas, S. A., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Vilniaus skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Meffert Baltica“, akcinė bendrovė DnB bankas, antstoliai Rimantas Gaidelis, Rimantas Vižainiškis, Ingrida Karalienė, Aleksandras Selezniovas, Brigita Palavinskienė, VĮ Turto bankas, UAB „ZIP24“, UAB „Karaliaučiaus grupė“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bankrutuojančio fizinio asmens V. S. bankroto administratorė UAB „Karaliaučiaus grupė“ kreipėsi į teismą su prašymu leisti realizuoti paskutinį bankrutuojančiam fiziniam asmeniui priklausantį gyvenamąjį būstą – butą / patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ¼ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), išdavimo (civilinė byla Nr. e2FB-3141-860/2017). Prašymo pagrindu nurodė aplinkybes, jog turto pardavimo laikino sustabdymo terminas praėjo, o pagal galiojančius bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių susirinkimų nutarimus, priimtus atitinkamai 2016 m. spalio 7 d. ir 2017 m. balandžio 14 d. vykusiose kreditorių susirinkimuose, bei mokumo atkūrimo planą, bankroto administratorius turi pareigą tęsti turto pardavimo procedūrą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmai (Palangos miesto apylinkės teismas) 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi nutarė atsisakyti išduoti leidimą parduoti bankrutuojančio asmens V. S. gyvenamąjį būstą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ¼ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Nutartis grindžiama šiais motyvais:Bankrutuojanti V. S. augina penkis nepilnamečius vaikus – R. K., gim. (duomenys neskelbtini), G. K., (duomenys neskelbtini), M. K., gim. (duomenys neskelbtini), M. B. K., gim. (duomenys neskelbtini), R. S., gim. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog V. S. šiuo metu yra vaiko iki trejų metų auginimo atostogas, augina mažametį sūnų. Sūnus R. K. baigė (duomenys neskelbtini) gimnazijos 12 klasę. Taigi bankrutuojantis asmuo turi penkis nepilnamečius vaikus, kuriems reikalinga priežiūra, ir vieną pilnametį sūnų, kuris ką tik baigė gimnaziją, ir kuriam vis dar reikalinga tėvų parama. Nustatė, kad V. S. ir jos šeimos materialinė padėtis šiuo metu yra itin sunki.Nurodė, kad nors Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartimi patvirtintas mokumo atkūrimo planas, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta butą ir dalį žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pradėti pardavinėti ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo plano patvirtinimo teisme dienos, ir šis terminas hipotekos kreditoriaus buvo laikinai sustabdytas iki 2017 m. liepos 1 d., tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo nagrinėjamu atveju atsižvelgė į bankrutuojančio asmens V. S. bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus nurodytas aplinkybes dėl galimybės V. S. susirasti būstą įsigyti ar nuomoti, kuriame ji galėtų gyventi su vaikais, bei darė išvadą, kad šios galimybės, atsižvelgiant į V. S. dabartinę socialinę ir finansinę padėtį, yra itin ribotos.Atkreipė dėmesį, jog teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių V. S. elgesys šioje nagrinėjamoje situacijoje galėtų būti vertinamas kaip nesąžiningas siekis ginti vien tik savo teises, neįvertinus kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Taip pat pažymėjo, kad V. S. ir jos sutuoktinis teikė hipotekos kreditoriui savo pasiūlymą, siekiant išsaugoti paskutinį gyvenamąjį būstą, ir nors kreditoriaus įgaliotas atstovas su pateiktu pasiūlymu nesutiko, darė išvadą, kad iš jo rašytinio paaiškinimo turinio spręstina, jog jis yra vis dar pasirengęs geranoriškai apsvarstyti galimybę dėl turto, kuris yra paskutinis V. S. šeimos gyvenamasis būstas, išsaugojimo.Teismo vertinimu, šiuo metu atsisakius išduoti leidimą realizuoti paskutinį bankrutuojančiam fiziniam asmeniui priklausantį gyvenamąjį būstą, kreditoriaus lūkesčiai ir interesai nebus labai suvaržyti.Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi panaikinta Palangos miesto

apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti suinteresuoto asmens BAB „Snoras“ atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties ir byla grąžinta Palangos miesto apylinkės teismui CPK 334 straipsnio dalyje, 335 straipsnio 2 dalyje nurodytiems veiksmams atlikti. 2017 m. gruodžio 29 d. atskirasis skundas priimtas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuoto asmens bankrutuojančios akcinės bendrovės bankas „Snoras“ atstovė advokatė L. S. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų (Palangos miesto apylinkės teismo) 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį ir bankroto administratorės UAB „Karaliaučiaus grupė“ prašymą tenkinti – išduoti leidimą realizuoti paskutinį bankrutuojančiam asmeniui – V. S. – priklausantį gyvenamąjį būstą – butą / patalpas (unikalus (duomenys neskelbtini)) bei ¼ dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:Fizinių asmenų bankroto įstatyme įtvirtinus bankrutuojančio asmens nepilnamečių vaikų teisių garantiją, pagal kurią tokiam bankrutuojančiam asmeniui suteikiamas ne trumpesnis kaip 6 mėnesių terminas nuo plano patvirtinimo dienos kitam būstui susirasti ir aiškiai nurodžius, kad teismo sprendimas dėl bankrutuojančio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano tvirtinimo prilyginamas teismo leidimui, numatytam CK 3.85 straipsnyje, darė išvadą, kad joks papildomas teismo leidimas realizuoti paskutinį bankrutuojančio asmens gyvenamąjį būstą, kuriame jis gyvena su savo nepilnamečiais vaikais, nėra reikalingas ir tokio asmens gyvenamasis būstas gali būti realizuojamas įprasta tvarka, suėjus numatytam terminui.Nurodė, kad bankrutuojantis asmuo realiai turėjo beveik 24 mėn. terminą tam, kad pasirūpintų kitu būstu, tačiau reikiamų pastangų nedėjo, be to, nepilnamečius vaikus augina ne viena, o su sutuoktiniu, pagrįstai laikytina, kad į bankrutuojančio asmens ir jo nepilnamečių vaikų interesus jau buvo pakankamai atsižvelgta, todėl skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo neišduoti bankroto administratoriui leidimo realizuoti bankrutuojančio asmens paskutinį gyvenamąjį būstą – butą – bei žemės sklypą, juo labiau, kai toks leidimas pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą net nėra būtinas.Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovės V. S. (K.) atstovas advokatas P. Č. prašo palikti skundą nenagrinėtą kaip paduoto neįgalioto asmens; palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2FB-932-995/2017 ir neišduoti leidimo realizuoti paskutinį bankrutuojančiam asmeniui, V. S., priklausantį gyvenamąjį būstą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ¼ dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini); atskirąja nutartimi uždrausti advokatų profesinei bendrijai Judickienė ir partneriai Jurex atstovauti kitiems asmenims nei V. S. šioje byloje. Pagrindiniai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:V. S. (ankstesnė pavardė K.) šeimą siejo ilgalaikiai sutartiniai santykiai su Jurex advokatų kontora kaip šeimos teisinių reikalų tvarkytojais. Pažymėjo, kad remdamasis ilgalaikiu bendradarbiavimu, šios kontoros advokatas M. T. yra pateikęs sutikimą būti V. S. siūlomu administratoriumi (t. 1, l. 10–12) ir šioje bankroto byloje bei ši advokatų kontora padėjo parengti dokumentus bankroto bylos inicijavimui. Taigi pagal teisinių paslaugų sutartį advokatų kontora Jurex teikė teisines paslaugas A. K. šeimai, juos siejo fiduciariniai pasitikėjimo santykiai ir šioje konkrečioje byloje, tačiau šiuo metu ši kontora atstovauja AB „Snoras“ ir „Baltijos kredito sprendimai“, UAB, kuri ir teikia atskirąjį skundą. Toks atstovavimas yra neleistinas ir teismas turi nušalinti šios kontoros advokatus nuo atstovavimo prieš V. S. interesus bei nepripažinti procesinių veiksmų, atliktų esant draustinam atstovavimui.Nurodė, kad 2016 m. spalio 7 d. vykusiame Bankrutuojančio asmens kreditorių susirinkime, kuris sprendė paskutinio būsto pardavimo tvarkos patikslinimą, nebuvo svarstoma, iš kokių lėšų bankrutuojantis asmuo pirks ar išsinuomos kitą būstą ir kaip paskutinio būsto pardavimas atsilieps bankrutuojančio asmens vaikų teisėms ir teisėtiems interesams.Atkreipė dėmesį į faktinę šeiminę V. S. situaciją. Teigia, kad nors ji augina vaikus su savo sutuoktiniu G. S., tačiau jis nėra drauge gyvenančių 5 vaikų tėvas, tik R. S., gim. 2015 m. spalio 16 d. Pažymėjo, kad sudarant santuoką, buvo pasirašyta vedybinė sutartis, sutuoktinis nėra bankroto proceso dalyvis ir FABĮ niekaip jo neįpareigoja prisiimti atsakomybę už sutuoktinės bei jos velionio vyro A. K. skolas, atsiradusias iki dabartinės santuokos sudarymo.Atsakovės nuomone, paskutinio gyvenamojo turto pardavimui būtinas atskiras teismo sprendimas, o nutartis, kuria buvo patvirtintas planas, yra nepakankama, nes neapima nepilnamečių vaikų interesų apsaugos fakto ir dėl šios priežasties toks turtas negali būti viešai realizuotas be atskiro teismo sprendimo.2018 m. kovo 19 d. rašytiniais paaiškinimais suinteresuotas asmuo bankrutuojanti akcinė bendrovė bankas „Snoras“ papildomai nurodė, kad CPK nėra numatytas nei byloje dalyvaujančio asmens atstovo pagal pavedimą nušalinimas, nei tokio atstovo atliktų procesinių veiksmų anuliavimas. Teigia, kad byloje dalyvaujantis asmuo turi teisę pasirinkti tokį atstovą pagal pavedimą, kokiu pasitiki, o bet kokios interesų konfliktų situacijos sprendžiamos ne teismui nušalinant atstovą nuo bylos, o per advokatų savivaldos instituciją – Lietuvos advokatūrą – bei jos organus. Pažymėjo, kad advokatų profesinė bendrija Judickienė ir partneriai Jurex teisines paslaugas sudarytos sutarties pagrindu teikė tik bankrutuojančio asmens sutuoktiniui, kuris yra miręs. Jokios teisinių paslaugų sutarties su Bankrutuojančiu asmeniu advokatų profesinė bendrija Judickienė ir partneriai Jurex nebuvo ir nėra sudariusi ir jokių teisinių paslaugų bankrutuojančiam asmeniui niekada neteikė.Atsiliepimu į suinteresuoto asmens rašytinius paaiškinimus atsakovė V. S. nurodė, kad su advokatų profesine bendrija Jurex visuomet buvo bendrauta kaip su savo šeimos advokatu, o iš atsiųstų laiškų matyti, kad Jurex tęsė paslaugų ir teisinės pagalbos teikimą V. S. po jos vyro mirties. Pažymėjo, kad velionis vyras turėjo visus V. S. įgaliojimus ir šeimos reikalus tvarkė visų naudai, bet savo vardu, todėl, nors ir teisinių paslaugų sutartis sudaryta tik velionio vyro vardu, ji sudaryta visos šeimos narių naudai ir interesais, o pagal interesų konflikto vengimo doktriną, fiduciarinės pareigos advokatui yra taikomos ir naudos gavėjo V. S. atžvilgiu.Atsiliepime į rašytinius paaiškinimus taip pat nurodoma, kad Atsakovė vykdo derybas su kreditorės BAB „Snoras“ atstovais, o paskutinis kreditoriaus ir skolininkės susitikimas įvyko 2018 m. sausio 15 d. Vilniuje. Teigia, jog susitikimo metu buvo svarstomos galimybės V. S. išlaikyti esamą gyvenamąjį būstą, arba pardavus esamą, įsigyti alternatyvų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos.

Dėl papildomų įrodymų pridėjimo

Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).Byloje gautas atsakovės V. S. atstovo advokato P. Č. prašymas dėl papildomų įrodymų pridėjimo, kuriuo prašoma prie bylos pridėti elektroninio laiško kopiją. Teigia, jog šis įrodymas įrodo, jog M. T. atstovavo V. S. fizinio asmens bankroto byloje. Pažymėtina, jog į bylą atsakovės pateikiamas elektroninis laiškas yra susijęs su nagrinėjama byla, kadangi šiuo įrodymu atsakovė remiasi atsikirsdama į atskirąjį skundą. Teismo vertinimu, šio įrodymo pateikimo būtinybė atsirado vėliau, jau po pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties, todėl atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad prašomas pridėti įrodymas pridėtinas prie bylos.

Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi pareiškėjai V. S. (buvusi pavardė – K.), kaip fiziniam asmeniui, iškėlė bankroto bylą, jos bankroto administratore paskirta UAB „Karaliaučiaus grupė“, o 2015 m. spalio 27 d. teismo nutartimi patvirtintas bankrutuojančio fizinio asmens V. S. patikslintas kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projektas, patvirtintas 2015 m. spalio 9 d. bankrutuojančio fizinio asmens V. S. kreditorių susirinkime. Mokumo atkūrimo plane nustatyta, jog V. S. priklausantis turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ¼ dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), jame ji gyvena kartu su savo nepilnamečiais vaikais, – bus parduodamas kaip atskiri vienetai kreditorių nustatyta tvarka ir kainomis ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo teisme dienos. Taip pat nustatyta, kad 2015 m. spalio 7 d. įvykusiame penktajame bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių susirinkime antruoju darbotvarkės klausimu vienbalsiai kreditorių buvo nuspręsta pritarti patikslintai nekilnojamojo turto – buto / patalpų ir 1/4 dalies žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo procedūrai, o konkrečiai: „butą /patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pardavinėti kaip vieną turtinį vienetą tokia tvarka ir kainomis: pirmose varžytynėse – už 281 250,00 Eur (buto /patalpų vertė - 231 250,00 Eur, 1/4 dalies žemės sklypo vertė – 50 000,00 Eur) kainą; antrose varžytynėse – už 259 690,00 Eur (buto /patalpų vertė – 219 690,00 Eur, ¼ dalies žemės sklypo vertė – 40 000,00 Eur) kainą; turtą pradėti pardavinėti ne anksčiau kaip po 12 (dvylikos) mėnesių nuo bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo teisme dienos, t. y. ne anksčiau kaip 2016 m. spalio 27 d. Šio turto nepardavus varžytynėse ir neperėmus hipotekos kreditoriui, turtą pardavinėti laisvu pardavimu ne ilgiau kaip šešis mėnesius (į šį laikotarpį įskaitant varžytynių laiką) už ne mažesnę kaip 248 700,00 Eur (buto /patalpų vertė - 208 700,00 Eur, dalies žemės sklypo vertė - 40 000,00 Eur) kainą. Turto nerealizavus per 6 mėnesių laikotarpį, šaukti naują kreditorių susirinkimą dėl naujos šio turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo“. Bankrutuojantis fizinis asmuo V. S. nesutiko su tokiu kreditorių susirinkimo sprendimu (nutarimu) ir pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui skundą dėl jo pripažinimo negaliojančiu. 2016 m. gruodžio 16 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-5167-860/2016 bankrutuojančio fizinio asmens skundas buvo atmestas. Nesutikdama ir su tokia Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi V. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su atskiruoju skundu dėl pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimo, jis 2017 m. vasario 8 d. nutartimi 2016 m. gruodžio 16 d. pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Bankroto administratoriui pradėjus nurodyto turto pardavimo procedūrą kreditorių nustatyta tvarka ir kaina buvo gautas kreditorės BAB banko „Snoras“ įgalioto asmens ir bankrutuojančio fizinio asmens prašymai stabdyti šio turto pardavimo procedūras, nes yra pradėtos šių asmenų derybos dėl kreditorei BAB bankui „Snoras“ įkeisto turto – buto / patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), išsaugojimo, o 2017 m. kovo 16 d. bankroto administratorei buvo pateiktas kreditorės BAB banko „Snoras“ įgalioto asmens prašymas į šaukiamo kito kreditorių susirinkimo darbotvarkę įtraukti klausimą dėl bankrutuojančio fizinio asmens turto – buto / patalpų ir ¼ dalies žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), realizavimo laikino (iki 2017 m. gegužės 1 d.) sustabdymo. 2017 m. balandžio 14 d. įvyko šeštasis bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių susirinkimas, kuriame dalyvavę ir atitinkamai balsavę kreditoriai balsų dauguma pritarė hipotekos kreditorės BAB banko „Snoras“ įgalioto asmens 2017 m. kovo 16 d. pasiūlytam nutarimo projektui laikinai, t. y. iki 2017 m. gegužės 1 d., sustabdyti turto pardavimą kreditorių nustatyta tvarka ir kaina. Pats atitinkamą nutarimo projektą pasiūlęs kreditorius nebalsavo už šį projektą, o balsavimo raštu biuleteniu, pateiktu administratorei kreditorių susirinkimo dieną, pateikė dar kitą jo variantą, pagal kurį turto pardavimo laikinas sustabdymas būtų pratęsiamas iki 2017 m. liepos 1 d.Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria CK 3.85 straipsnio 2 dalyje, CPK XXXIX nustatyta tvarka, išnagrinėjus bankroto administratoriaus prašymą, atsisakyta išduoti teismo leidimą leisti realizuoti paskutinį bankrutuojančiam fiziniam asmeniui priklausantį gyvenamąjį būstą – butą / patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ¼ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju dėl teismo leidimo išdavimo CK 3.85 straipsnio 2 dalyje, CPK XXXIX nustatyta tvarka pirmosios instancijos teismas neturėjo spręsti įstatymo numatyto pagrindo, todėl turėjo atsisakyti priimti bankroto administratoriaus prašymą dėl teismo leidimo išdavimo, taikydamas CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Tačiau, kadangi bankroto administratoriaus prašymas buvo priimtas ir išnagrinėtas CK 3.85 straipsnio 2 dalyje, CPK XXXIX nustatyta tvarka, apeliacinės instancijos teismas sprendžia dėl procesinio sprendimo pagrįstumo ir pripažįsta, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas pagrįstas, tačiau nesutiktina su motyvais, kuriais teismas motyvavo procesinį sprendimą.

Dėl skundo palikimo nenagrinėto

Advokatūros įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas imperatyvus draudimas advokatui, kuris yra ar buvo byloje vienos šalies atstovas arba gynėjas, būti šioje byloje kitos šalies atstovu ar gynėju. Advokatūros įstatymo 39 straipsnyje yra nustatytos advokato pareigos. Jame nurodoma, kad advokatas, be kitų pareigų, privalo sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų, elgtis dorai ir pilietiškai. Pagal Advokatų etikos kodekso nuostatas advokatas neturi teisės atlikti veiksmų, kuriuos draudžia Advokatūros įstatymas (2.3.1. punktas); advokatas negali konsultuoti, atstovauti, ginti ar veikti dviejų ar daugiau klientų vardu tuo pačiu klausimu ar toje pačioje byloje, jeigu tų klientų interesai yra priešingi (3.2. punktas); jei atstovaujant klientams kyla interesų konfliktas ar pavojus, kad bus pažeistas konfidencialumas ar advokato nepriklausomumas, advokatas turi nustoti veikti tų klientų vardu (3.3. punktas); konfidencialumas yra pagrindinė ir svarbiausia advokato teisė ir pareiga. Advokatas turi klientui garantuoti, kad suteikta informacija bus saugoma kaip advokato profesinė paslaptis (5.1. punktas); advokatas privalo konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai (6.6. punktas). Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė V. S. (K.) nurodė, kad atsakovės šeimą siejo ilgalaikiai sutartiniai santykiai su Jurex advokatų kontora kaip šeimos teisinių reikalų tvarkytojais. Pažymėjo, kad esant ilgalaikiam bendradarbiavimui, ši advokatų kontora padėjo parengti dokumentus bankroto bylos inicijavimui. Atsakovės vertinimu, kadangi advokatų kontora „Jurex“ teikė teisines paslaugas A. K. šeimai, juos siejo fiduciariniai pasitikėjimo santykiai ir šioje konkrečioje byloje, tačiau šiuo metu ši kontora atstovauja AB „Snoras“ ir UAB „Baltijos kredito sprendimai“, kuri ir teikia atskirąjį skundą. Mano, kad toks atstovavimas yra neleistinas ir teismas turi nušalinti šios kontoros advokatus nuo atstovavimo prieš V. S. interesus bei nepripažinti procesinių veiksmų, atliktų esant draustinam atstovavimui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nurodytais argumentais. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog advokatų kontora „Jurex“ 2010 m. birželio 15 d. teisinių paslaugų sutarties Nr. 33-T/2010 pagrindu atstovavo atsakovės V. S. (K.) sutuoktiniui A. K., kuris bylos nagrinėjimo metu jau buvo miręs. Nors atsakovė teigia, jog advokatų kontora buvo šeimos teisinių reikalų tvarkytoja, tačiau į bylą nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų tokius atsakovės argumentus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog į bylą pateikta elektroninio laiško kopija, kurioje nurodytas susirašinėjimas tarp atsakovės V. S. ir advokatų kontoros „Jurex“ advokato / bankroto administratoriaus M. T.. Teismo vertinimu, šis elektroninis laiškas nesudaro pagrindo teigti, jog visa advokatų kontora turėtų būti nušalinta nuo dalyvavimo šioje civilinėje byloje kaip suinteresuoto asmens atstovė, kadangi, kaip nustatyta iš minimo elektroninio laiško kopijos turinio, M. T. bendravo su V. S. kaip bankroto administratorius, nors duomenų apie asmeniškai V. S. sudarytas teisinių paslaugų sutartis su advokatų kontora „Jurex“ byloje nėra.Dar daugiau, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog CPK nėra numatyta galimybė nušalinti suinteresuotojo asmens atstovą nuo civilinės bylos nagrinėjimo, kadangi tokių klausimų nagrinėjimo kompetencija priskiriama Advokatų garbės teismui.Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog atskirąjį skundą pateikė asmuo, kuris neturėjo teisės atstovauti suinteresuotajam asmeniui BAB „Snoras“, todėl atsakovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).FABĮ 28 straipsnio 1 dalis numato, kad kai kartu su fiziniu asmeniu gyvena jo nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) ir (ar) jo globojami (rūpinami) asmenys, vienintelis gyvenamasis būstas, taip pat ir įkeistas, teismo sprendimu gali būti parduodamas ne anksčiau negu po 6 mėnesių nuo plano ar nuo pakeisto plano patvirtinimo. Per šį laikotarpį fizinis asmuo turi susirasti pirkti ar išsinuomoti kitą būstą. Šis teismo sprendimas prilyginamas CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nurodytam teismo leidimui.Atskiruoju skundu nesutinkama su skundžiama teismo nutartimi iš esmės dviem aspektais: 1) papildomas teismo leidimas realizuoti paskutinį bankrutuojančio asmens gyvenamąjį būstą nereikalingas; 2) į bankrutuojančio asmens ir jos nepilnamečių vaikų interesus buvo pakankamai atsižvelgta priimant nutartį, kuria patvirtintas mokumo atkūrimo planas.Pažymėtina, jog apeliantė teigdama, kad papildomas teismo leidimas realizuoti paskutinį bankrutuojančio asmens gyvenamąjį būstą nereikalingas, nurodė, jog tokio asmens gyvenamasis būstas gali būti realizuojamas įprasta tvarka, suėjus numatytam terminui, o papildomas kreipimasis į teismą dėl leidimo išdavimo būtų perteklinis. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apeliantės nurodomais argumentais. Remiantis byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad bankroto administratorius, teikdamas teismui tvirtinti 2015 m. spalio 1 d. bankrutuojančio fizinio asmens V. S. (K.) kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planų projektą, 18 ir 19 punktais nurodė, kad ginčo turtas gali būti pradėtas pardavinėti ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo plano patvirtinimo teisme dienos (FABĮ 28 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo nustatyta nekilnojamojo turto pardavimo tvarka ir kaina, taip pat buvo nutarta, kada bus pradėta ginčo turto pardavimo procedūra. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, 2015 m. spalio 27 d. nutartimi patvirtinęs bankrutuojančio fizinio asmens V. S. (K.) kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projektą, nurodė, kad: „atsižvelgiant į faktinę bankrutuojančio asmens šeimos sudėtį (turi penkis nepilnamečius vaikus) bei jos pačios sveikatos būklę (laukiasi kūdikio, gimsiančio 2015 m. spalio mėn.) mokumo atkūrimo planas yra realiai įgyvendinamas“. Šios aplinkybės rodo, jog tiek teikiant mokumo atkūrimo plano projektą, tiek teismo nutartimi šį projektą patvirtinant, buvo įvertinta bankrutuojančio asmens šeiminė padėtis. Todėl atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šiuo atveju papildomas sprendimas parduoti paskutinį bankrutuojančio asmens gyvenamąjį būstą nebuvo reikalingas, kadangi toks sprendimas buvo priimtas 2015 m. spalio 27 d. nutartimi patvirtinant mokumo atkūrimo planą, kuris atitiko FABĮ nuostatas. Tuo labiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalėjo būti sprendžiama dėl teismo leidimo išdavimo CK 3.85 straipsnio 2 dalyje, CPK XXXIX nustatyta tvarka, kadangi šis teismo sprendimas pagal FABĮ nuostatas prilyginamas CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nurodytam teismo leidimui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant klausimą dėl vienintelio gyvenamojo būsto pardavimo, vaikų interesų užtikrinimui yra skirta FABĮ 28 straipsnio 1 dalis, kadangi šiuo punktu yra nustatytos garantijos, jog turi būti suteikiamas tam tikras laiko tarpas, per kurį bankrutuojantis asmuo galėtų susirasti kitą gyvenamąją vietą, į kurią galėtų persikelti kartu su nepilnamečiais vaikais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, jog nors įstatymas numato minimalų 6 mėnesių terminą, po kurio gali būti pardavinėjamas skolininko būstas, tačiau šiuo atveju buvo atsižvelgta į nagrinėjamos bylos aplinkybes, tai yra, aplinkybes, jog bankrutuojantis asmuo turi 5 nepilnamečius vaikus, todėl buvo numatytas dvigubai ilgesnis terminas, tai yra, 12 mėnesių, per kurį bankrutuojantis asmuo privalėjo pasirūpinti kita gyvenamąja vieta. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas mokumo atkūrimo planą, iš esmės jau įvertino tą aplinkybę, jog minėtas turtas bus laikomas vieninteliu pareiškėjos gyvenamuoju būstu, jog bankrutuojantis asmuo turi 5 nepilnamečius vaikus, planas yra realiai įgyvendinamas, o numatymas pardavinėti vienintelį gyvenamąjį būstą ne anksčiau negu po 12 mėnesių nuo plano patvirtinimo iš esmės atitinka FABĮ 28 straipsnio 1 dalies reikalavimus.Atsiliepimu į atskirąjį skundą yra teigiama, jog tvirtinant mokumo atkūrimo planą nebuvo svarstoma, iš kokių lėšų bankrutuojantis asmuo pirks ar išsinuomos kitą būstą, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog bankrutuojantis asmuo turi teisę kreiptis dėl kiekvieną mėnesį būtiniems poreikiams tenkinti reikalingų lėšų sumos perskaičiavimo įtraukiant pinigų sumą, reikalingą būsto įsigijimui arba nuomai. Atkreiptinas dėmesys, jog mokumo atkūrimo planu buvo nustatyta, jog kiekvieną mėnesį bankrutuojančio asmens būtiniems poreikiams tenkinti reikalinga 600 Eur suma. Pažymėtina, jog į šią sumą yra įskaičiuotos ir būsto išlaikymo išlaidos. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog tvirtinant mokumo atkūrimo planą nebuvo svarstoma, iš kokių lėšų bankrutuojantis asmuo pirks ar išsinuomos būstą, bei įvertinus tai, jog yra nustatyta 150 Eur suma, skirta būsto išlaikymui, nėra esminė aplinkybė neleisti parduoti skolininkės vienintelio gyvenamojo būsto, kadangi esant objektyvioms aplinkybėms, jog bankrutuojančiam asmeniui nepakanka skiriamų lėšų būtiniems poreikiams patenkinti, šios išlaidos gali būti perskaičiuojamos.Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334– 339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų (Palangos miesto apylinkės teismo) 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį.