- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-05
- Bylos Nr.
- 2S-443-777/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03123-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gailevičienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Suinteresuotas asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Karaliaučiaus grupė“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. pareiškimą suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Karaliaučiaus grupė“ dėl įpareigojimo bankroto administratorei uždarajai akcinei bendrovei „Karaliaučiaus grupė“ sumokėti žemės mokestį.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi V. S. (buvusi pavardė – K.) iškelta fizinio asmens bankroto byla, jos bankroto administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Karaliaučiaus grupė“. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartimi buvo patvirtintas V. S. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi fizinio asmens bankroto byla perduota nagrinėti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmams (buvęs pavadinimas – Palangos miesto apylinkės teismas).
Šalies argumentai
2. Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė įpareigoti bankroto administratorę UAB „Karaliaučiaus grupė“ sumokėti bankroto proceso metu priskaičiuotą žemės mokestį, kuris šią dieną yra 1 770,73 Eur, ir 91,47 Eur delspinigių, iš viso 1 862,20 Eur.
3. Pareiškimo pagrindu nurodė aplinkybę, kad:
3.1. 2015 m. spalio 9 d. vykusiame antrajame kreditorių susirinkime buvo patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata (15 000 (be PVM) Eur suma), įskaitant ir bankroto administratorės UAB „Karaliaučiaus grupė“ atlyginimą. Nurodė, jog, tvirtinant bankroto administravimui reikiamų lėšų sąmatą, buvo atsižvelgta į tai, kad šiame bankroto procese bankroto administratorius disponuos žemės sklypais, už kuriuos, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo, turi būti mokamas žemės mokestis. Pažymėjo, kad bankroto administratorius nei ataskaitoje, nei kreditorių susirinkimuose nekėlė klausimo, kad administravimui skirtų lėšų nepakanka susidariusiam žemės mokesčiui apmokėti. Priešingai, yra nurodęs, kad už parduotą turtą yra likusi 9 650 Eur suma, kuri yra saugoma bankroto administratoriaus depozitinėje sąskaitoje ir iš kurios bankroto proceso eigoje bus apmokama bankroto administravimo išlaidų sąmata. Teigia, kad iki šios dienos žemės mokestis už bankroto proceso metu disponuotus žemės sklypus iš bankroto administravimui skirtų lėšų nėra sumokėtas.
3.2. Bankroto administravimui skirtos lėšos plane buvo numatytos 3 metų laikotarpiui, t. y. iki 2018 m. spalio 27 d. Žemės mokestį (162 Eur) už 2019 metus pareiškėja sumokėjo iš savo lėšų. Teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad iškėlus bankroto bylą fizinio asmens turtu disponuoja bankroto administratorius ir tai, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog žemės mokestis, kurį bankrutuojantis asmuo turi mokėti kaip turto savininkas po bankroto bylos iškėlimo, atitinka išlaidų, skirtų turtui išsaugoti, sąvoką ir yra priskirtinas prie administravimo išlaidų, todėl prašo įpareigoti bankroto administratorę UAB „Karaliaučiaus grupė“ sumokėti po bankroto bylos iškėlimo priskaičiuotą žemės mokestį, t. y. viso 1 862,20 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 20 d. nutartimi pareiškėjos pareiškimo dėl įpareigojimo bankroto administratorei UAB „Karaliaučiaus grupė“ sumokėti žemės mokestį netenkino.
5. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai:
5.1. Nustatė, kad tik per vienerius plano įgyvendinimo metus administratorius iš nurodytos 3 000 Eur sumos, skirtinos kitoms bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, 1 097,86 Eur sumą skyrė V. S. priklausančio nekilnojamojo turto varžytynėms apmokėti. Iš likusios sumos (1 902,14 Eur) viso plano įgyvendinimo laikotarpiu buvo apmokamos išlaidos bankrutuojančio asmens turto, kurio bankrutuojantis asmuo turėjo labai daug (plano 8 lentelė, 18 žemės sklypų, 2 butai bei inžineriniai tinklai), pardavimui organizuoti (jo skelbimams apmokėti), transportui, kurui, draudimui, ryšiams, kanceliarinėms prekėms, įskaitant darbui skirtos įrangos įsigijimą, 12-os kreditorių susirinkimų šaukimui ir organizavimui, todėl darė išvadą, kad 2015 metais teikiant tvirtinti kreditorių susirinkimui bankroto administravimo išlaidų sąmatą (FABĮ 22 straipsnio 2 dalis) ir žinant, kad turtas pagal imperatyvias FABĮ nuostatas (FABĮ 27 straipsnio 2 dalis) bus parduodamas varžytynėse, o jų apmokėjimui pagal valstybės patvirtintą mokestį bus skiriama pirmiau nurodyta suma, V. S. mokėtinas žemės mokestis už jai priklausančius žemės sklypus nebuvo įtrauktas į bankroto administravimo išlaidų sąmatą (1 097,86 Eur suma vien V. S. priklausančio nekilnojamojo turto varžytynėms apmokėti, pridėjus pareiškėjos prašomą sumokėti 1 862,20 Eur žemės mokestį, gaunama 2 960,06 Eur, t. y. lieka 40,00 Eur suma, kuri nepadengia daugiau nei ketverius metus vykstančios sudėtingos bankroto procedūros eigoje patirtų administravimo išlaidų). Pažymėjo, jog tiesiogiai nuo aplinkybės, ar bankrutuojantis fizinis asmuo turi realizuotino turto, bankroto administratoriui atsiranda papildomų pareigų, o kartu ir papildomų išlaidų.
Atsiliepimas
5.2. Sutiko su bankroto administratoriaus atsiliepime į pareiškėjos V. S. pareiškime išdėstyta pozicija, jog fizinio asmens bankroto administratorius pats savarankiškai negali keisti plano, patvirtinto įsiteisėjusia teismo nutartimi, t. y. sumokėti iš administravimo lėšų pareiškėjos prašomą žemės mokestį, t. y. 1 862,20 Eur, kuris nebuvo numatytas plane. Teigia, jog pagal FABĮ 12 straipsnio 4 dalį jis turi teisę suteikti pagalbą bankrutuojančiam fiziniam asmeniui rengiant plano projektą ar jo pakeitimus.
5.3. Nurodė, kad fiziniam asmeniui parengus mokumo atkūrimo plano patikslinimą, kuriame išspręstas atsiradusių lėšų perteklius (trūkumas), mokumo atkūrimo plano tikslinimas svarstomas ir tvirtinamas ta pačia tvarka kaip ir planas (FABĮ 8 straipsnio 13 dalis). Taigi kreditorių susirinkimas gali kontroliuoti plano vykdymą, vertindamas pagal susidariusią situaciją administravimo išlaidų dydį, ir, nustatęs pagrindą, spręsti dėl šių išlaidų pakeitimo. Kita vertus, kreditorių susirinkimo sprendimo pakeisti mokumo plane patvirtintų administravimo išlaidų dydį pagrįstumas gali būti įvertinamas teismo, kai fizinis asmuo ar administratorius, nesutikdami su tokiu sprendimu, apskundžia teismui kreditorių susirinkimo nutarimą (FABĮ 17 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Teigia, jog tokiu atveju teismas patikrina, ar administravimo išlaidos iš tiesų esant tam tikroms aplinkybėms yra per didelės ar per mažos, ar kreditorių susirinkimas, pakeisdamas administravimo išlaidų dydį, turėjo tam pagrindą, ar šių išlaidų keitimas geriausiai užtikrins (atitiks) fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Darė išvadą, kad teismas neturi pagrindo įpareigoti bankroto administratorių UAB „Karaliaučiaus grupė“ sumokėti 1 862,20 Eur žemės mokestį ir taip pakeisti 2015 m. spalio 27 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi patvirtintame V. S. patikslinto kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekte, patvirtintame 2015 m. spalio 9 d. bankrutuojančio fizinio asmens V. S. kreditorių susirinkime, numatytų mokėtinų administravimo išlaidų dydžio ir mokėjimo tvarkos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
6. Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį ir įpareigoti bankroto administratorę UAB „Karaliaučiaus grupė“ administruoti V. S. bankroto proceso metu priskaičiuotą 1 862,20 Eur žemės mokestį.
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Nurodė, kad susidariusi mokestinė prievolė yra toks pats kreditinis reikalavimas kaip ir kitų kreditorių ir ji negali būti vykdoma kitaip, kaip tik Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) tvarka. Mano, kad tiek laikant, jog VMI yra bendrasis kreditorius, kurio reikalavimai tenkintini, įtraukus jį į kreditorių sąrašą, tiek laikant, kad tai einamoji skola, kuri turi būti tenkinama iš einamųjų administravimo lėšų. Teigia, jog yra aišku, kad pats bankrutuojantis asmuo neprivalo jos vykdyti iš pragyvenimui skirtų lėšų, todėl administratoriaus atsisakymas ją administruoti yra neteisėtas ir naikintinas.
7.2. Nurodė, kad įstatymo teiginys, jog „Mokesčiai skaičiuojami ir mokami įstatymų nustatyta tvarka, tačiau draudžiamas nesumokėtų mokesčių išieškojimas ne ginčo tvarka“, būtent tai ir reiškia, t. y. kreditinis reikalavimas byloje yra įtraukiamas, bet jis vykdomas ne įprasta mokestinių prievolių tvarka, o ta pačia tvarka kaip ir visi kiti kreditiniai reikalavimai – bankroto administratoriaus veiksmais iš skolininko turto sąskaitos. Todėl bankroto administratorės nurodymas V. S., kad ši VMI mokestinė prievolė turi būti vykdoma iš fizinio asmens pragyvenimo lėšų, yra nepagrįstas ir vertintinas kaip nihilistinis pasityčiojimas.
Šalies argumentai
7.3. Pareiškėjos nuomone, neteisingas pirmosios instancijos teismo sprendimas, nurodantis bankrutuojančiam fiziniam asmeniui tikslinti mokumo atkūrimo planą. Teigia, jog FABĮ 23 straipsnis aiškiai nurodo, kad tikslinant mokestines prievoles, nebūtina keisti mokumo atkūrimo plano, o teismas tik nutartimi jas įtraukia į kreditorių sąrašus: „Su fizinio asmens bankroto procesu susiję kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai (nesumokėti mokesčiai, skola atleistiems darbuotojams, išlaikomiems asmenims ir kiti) tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti ar sprendimą baigti fizinio asmens bankroto bylą“. Todėl nesuprantama teismo išvada, kad reikalinga tikslinti planą ir numatyti kitas sumas bankroto administravimui. Bankroto administratorė, būdama savo srities profesionalė, turėjo įtraukti VMI reikalavimą dėl žemės mokesčio ir jį patenkinti kartu su kitais kreditoriais bendra tvarka. Mano, jog bankrutuojantis asmuo proceso metu jokių kreditorių reikalavimų negali tenkinti savo iniciatyva, nes taip atskiriems kreditoriams būtų teikiamas pirmumas.
7.4. Nurodo, kad bankroto administravimo išlaidos ir atlyginimas administratorei buvo apskaičiuotos atsižvelgiant į bankroto bylos sudėtingumą, turimo turto kiekį ir į kitas turto pardavimui ir sklandžiam bankroto bylos procesui būtinas procedūras bei numatomas išlaidas. Joms patvirtinta 15 000 Eur (be PVM) suma: 12 000 Eur (be PVM) bankroto administratorės atlyginimui ir 3 000 Eur administravimo išlaidoms. Teigia, jog tvirtinant bankroto administravimui reikiamų lėšų sąmatą, buvo žinoma, kad šiame bankroto procese bankroto administratorė disponuos žemės sklypais, už kuriuos, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo, turi būti mokamas žemės mokestis.
7.5. Teigia, jog FABĮ 12 straipsnio 2 dalis įpareigoja bankroto administratorių vesti visų fizinio asmens gautų lėšų ir jų naudojimo apskaitą, tačiau V. S. bankroto byloje bankroto administratorė nė karto nei bankrutuojančiam asmeniui, nei kreditorių susirinkimui nepateikė ataskaitos apie administravimui skirtų lėšų panaudojimą. Nurodo, kad administratorė nepateikė administravimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų net teismui, todėl darė išvadą, kad Plungės apylinkės teismo sprendimas, kad lėšų žemės mokesčiui sumokėti nepakanka, yra visai nepagrįstas ir net nesuvokiamas.
7.6. Nurodė, kad bankroto administratorė yra informavusi V. S., kad už parduotą turtą yra likusi 9 650 Eur suma, iš kurios bankroto proceso eigoje yra apmokama bankroto administravimo išlaidų sąmata. Teigia, kad šių lėšų daugiau nei pakanka priskaičiuotam žemės mokesčiui apmokėti, o VMI priskaičiuoti delspinigiai už laiku nesumokėtą žemės mokestį yra bankroto administratorės atsakomybė: Įstatymų nustatyta tvarka bankroto administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo (FABĮ 15 straipsnis).
8. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepareikšta.
9. 2020 m. kovo 2 d. apeliantė V. S. pateikė papildomus paaiškinimus. Nurodė, kad išvadoje dėl neplaninio nemokumo administratoriaus UAB „Karaliaučiaus grupė“ veiklos patikrinimo 2020 vasario 11 d. Nr. D4 – 264 teigiama: „pažymėtina, kad administratorius, kaip savo veiklos profesionalas ir turėdamas ypatingą teisinę padėtį bankroto procese, šiuo atveju turėjo pats imtis aktyvių veiksmų, kad iš esmės būtų sprendžiamas žemės mokesčio sumokėjimo klausimas, t. y. kreditorių susirinkimui teikti pasiūlymą dėl VMI asmeniui priskaičiuoto žemės mokesčio, kaip administravimo išlaidos tvirtinimo ir apmokėjimo iš bankroto administravimo išlaidoms skirtų (patvirtintų) lėšų, o taip pat atsakyti į asmens paklausimus apie lėšų naudojimą asmens bankroto procese“, ir sprendžiama, kad „nagrinėtu atveju administratorius pažeidė FABĮ 12 str. 2 d. 17 p., 25 str. 2 d., kadangi nesiėmė pakankamų veiksmų, kad būtų iš esmės išspręstas asmeniui priskaičiuoto žemės mokesčio mokėjimo klausimas, t. y. šio klausimo neteikė kreditorių susirinkimui svarstyti, o taip pat šiuo klausimu neteikė informacijos asmeniui.“ Nurodė ir tai, kad administratorius nesutiko su tarnybos išvados projektu ir jame siūloma nuobauda, remdamasis tuo, kad 2019 m. gruodžio 20 d. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmai atsisakė tenkinti V. S. prašymą dėl įpareigojimo administratoriui sumokėti žemės mokestį. Tačiau tarnyba konstatavo, kad administratorius atsiliepime „nepateikia naujų įrodymų ir aplinkybes pagrindžiančių dokumentų, kurie pateisintų konstatuotus pažeidimus,“ bei dar kartą pabrėžė patikrinimo metu nustatyto administratoriaus pažeidimo dėl nesumokėto žemės mokesčio reikšmę: „Įvertinus patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visumą, pažymėtina, kad nustatytas pažeidimas dėl žemės mokesčio nemokėjimo laikytinas reikšmingu ir galėjo sukelti neigiamų pasekmių asmenų turtiniams interesams, šis klausimas nebuvo sprendžiamas iš esmės ilgą laiką, t. y. daugiau kaip metus administratorius raštu tik atsakinėjo į VMI raginimus sumokėti žemės mokestį, tačiau nesiėmė jokių kitų veiksmų šio klausimo sprendimui, neteikė jo kreditorių susirinkimui svarstyti bei neteikė informacijos asmeniui. Prašė panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį ir įpareigoti bankroto administratorę UAB „Karaliaučiaus grupė“ sumokėti V. S. bankroto proceso metu priskaičiuotą 1862,20 Eur žemės mokestį.
10. 2020 m. kovo 2 d. teisėjos rezoliucija papildomi paaiškinimai priimti, išsiųsti bankroto administratorei pasiūlant iki paskirto posėdžio pateikti nuomonė dėl papildomose paaiškinimuose nurodytų aplinkybių. Nustatytu terminu bankroto administratorės nuomonė negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas netenkintinas.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
12. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutraukta pareiškėjo bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
13. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
14. Kartu su atskiruoju skundu pareiškėja pateikė žemės mokesčio deklaracijos duomenų kopiją. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašomi pridėti duomenys yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu klausimu, gali turėti reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui bei įvertinus tai, kad šių naujų įrodymų pridėjimas prie bylos nagrinėjimo neužvilkins, darytina išvada, jog yra pagrindas šiuos duomenis pridėti prie bylos.
Dėl atskirojo skundo argumentų
15. FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinti efektyvų kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka ir kartu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Šiuo įstatymu siekiama vienas kitam prieštaraujančių tikslų, kuriuos būtina derinti: apsaugoti fizinį asmenį nuo sunkių ekonominių ir socialinių padarinių bei padėti jam grįžti į visavertį gyvenimą. Fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Dėl to fizinio asmens bankroto procedūros tikslas lemia fizinio asmens pareigą rūpintis savo ir kreditorių interesų suderinimu. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas fizinio asmens bankroto santykių teisiniu reguliavimu siekė sudaryti prielaidas atkurti skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, apsaugoti kreditorių interesus, suteikdamas galimybę iš nemokaus fizinio asmens atgauti bent dalį skolų, ir kartu palengvinti sąžiningo nemokaus fizinio asmens padėtį, suteikdamas jam galimybę grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, atleidžiant jį nuo tolesnio likusių skolų mokėjimo pasibaigus bankroto procesui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimas byloje Nr. 12/2016-13/2016).
16. FABĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti fizinio asmens bankroto bylą, draudžiama fiziniam asmeniui vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas šio fizinio asmens iki nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių mokėjimą, išieškoti skolas iš šio fizinio asmens teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.
17. Pagal FABĮ 23 straipsnio 1 dalį, teisme iškėlus fizinio asmens bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos. Kreditoriai, pareikšdami bankroto administratoriui savo reikalavimus, kartu pateikia juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodo, kaip fizinis asmuo yra užtikrinęs šių reikalavimų įvykdymą.
18. Atskiruoju skundu pareiškėja iš esmės teigia, jog susidariusi mokestinė prievolė yra toks pats kreditinis reikalavimas kaip ir kitų kreditorių ir ji negali būti vykdoma kitaip, kaip tik FABĮ tvarka. Mano, kad tiek laikant, jog VMI yra bendrasis kreditorius, kurio reikalavimai tenkintini, įtraukus jį į kreditorių sąrašą, tiek laikant, kad tai einamoji skola, kuri turi būti tenkinama iš einamųjų administravimo lėšų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais. Žemės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės mokestį moka žemės savininkas, fizinis asmuo ir juridinis asmuo. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog mokesčio objektas – fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė. Pažymėtina, kad Žemės mokesčio įstatyme nėra įtvirtintos nuostatos, jog bankrutuojantis asmuo yra atleistas nuo žemės mokesčio mokėjimo. Taip pat FABĮ įtvirtintos nuostatos leidžia teigti, kad bankrutuojančio asmens statusas nepanaikina ir neriboja asmens pareigos mokėti mokesčius, taip pat ir žemės mokestį (FABĮ 6 straipsnio 9 dalis), todėl darytina išvada, kad tiek fizinis, tiek juridinis asmuo privalo mokėti įstatymu nustatytą mokestį už jam nuosavybės teise priklausančią privačią žemę.
19. Nors pareiškėja teigia, jog susidariusi mokestinė prievolė yra toks pats kreditinis reikalavimas kaip ir kitų kreditorių ir ji negali būti vykdoma kitaip, kaip tik FABĮ tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog toks situacijos vertinimas prieštarauja FABĮ nuostatoms. Kaip minėta šios nutarties 15 punkte, iškėlus fizinio asmens bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos (FABĮ 23 straipsnio 1 dalis). Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi pareiškėjai V. S. (buv. pavardė – K.), kaip fiziniam asmeniui, buvo iškelta bankroto byla, jos bankroto administratore buvo paskirta UAB „Karaliaučiaus grupė“. Iš į bylą pateiktų žemės mokesčio deklaracijos duomenų matyti, kad už pareiškėjai V. S. nuosavybės teise priklausančius paveldėtus žemės sklypus už laikotarpį nuo 2015 metų iki 2019 metų imtinai paskaičiuotas žemės mokestis (su permoka, nepriemoka, delspinigiais) yra 2 024,20 Eur. Tai reiškia, jog pareiškėja, būdama žemės sklypų savininkė, privalėjo mokėti įstatymų nustatytą žemės mokestį. Šios aplinkybės rodo, jog apskaičiuotas žemės mokestis susidarė po bankroto bylos iškėlimo, todėl vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi bei FABĮ 23 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, jog minėtas žemės mokestis mokėtinas iš bankrutuojančio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti paskirtų lėšų.
20. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad tokios praktikos laikosi ir kasacinis teismas, kuris yra nurodęs, jog pagal FABĮ 23 straipsnio 7 dalį su fizinio asmens bankroto procesu susiję kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai (nesumokėti mokesčiai, skola atleistiems darbuotojams, išlaikomiems asmenims ir kiti) tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti ar sprendimą baigti fizinio asmens bankroto bylą. Minėta, to paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas tvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra atsiradę iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos. Pagal FABĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 punktą, fiziniam asmeniui draudžiama vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Taigi vadovaujantis teisiniu reguliavimu, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką juridinių asmenų bankroto bylose, kreditoriai bankroto byloje turi teisę pareikšti reikalavimus, atsiradusius tik iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, o FABĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatos, draudžiančios bankrutuojančiam asmeniui vykdyti finansines prievoles, netaikytinos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2011). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, po bankroto bylos iškėlimo atsiradusios finansinės prievolės įtraukimas į kreditorių sąrašą apsunkintų kitų kreditorių reikalavimų, kurie atsirado iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, patenkinimą FABĮ nustatyta tvarka, sudarytų sąlygas nesąžiningai išvengti vykdyti pareigą sumokėti valstybei žemės mokestį.
21. Pagal FABĮ 17 straipsnio 1 punktą fizinis asmuo bankroto proceso metu turi teisę parengti ir pateikti bankroto administratoriui plano patikslinimą susidarius aplinkybėms, kurioms esant galima greičiau atkurti fizinio asmens mokumą arba kurios sunkina plano įgyvendinimą. Sistemiškai aiškinant FABĮ nuostatas darytina išvada, kad bankrutuojančio fizinio asmens statusas nepanaikina ir neriboja asmens pareigos sumokėti valstybei mokesčius, atsiradusius po bankroto bylos iškėlimo, o esant poreikiui, bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka tikslintinos mokumo atkūrimo plane nurodytinos lėšos mokesčiams mokėti (FABĮ 7 straipsnis, 6 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kitoks šių nuostatų aiškinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
22. Nors atskiruoju skundu teigiama, kad tvirtinant bankroto administravimui reikiamų lėšų sąmatą, buvo žinoma, kad šiame bankroto procese bankroto administratorė disponuos žemės sklypais, už kuriuos, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo, turi būti mokamas žemės mokestis, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog mokumo atkūrimo planu tvirtinant bankroto administravimo išlaidas, nurodymų, kad iš šių lėšų turės būti dengiamas žemės mokestis, nėra nustatyta. Šios aplinkybės nepatvirtina atskirojo skundo argumentų, jog nurodytas žemės mokestis turi būti mokamas iš bankroto administravimui skirtų lėšų.
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kitus atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad šie argumentai teisingam skundo išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo nutarties motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, jų nekartodamas mano, kad nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų ją keisti ar naikinti.
24. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.