Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

J. L., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis ir deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), pagrindinio išsilavinimo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbininku, vedęs, teistas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, 64¹ straipsnį – areštu 40 parų, bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs,

kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nusikalstamos veikos aplinkybės

Kaltinamasis J. L. nužudė kitą žmogų, tai yra 2018 m. gruodžio 19 d. apie 21 val. buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, išgertuvių metu kilus asmeniniam konfliktui su V. R. (V. R.), tyčia du kartus dūrė peiliu pastarajam į nugarą peties srityje, tuo padarydamas V. R. durtines – pjautines žaizdas krūtinės užpakalinio paviršiaus kairėje, kairės tarpšonkaulinės arterijos ir kairio plaučio su kepenų bendrojo tulžies latako ir vartų venos sužalojimus, kas komplikavosi kairės pusės pneumohemotoraksu, anemija, plaučių uždegimu, dešinės pusės pūlingu pleuritu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies funkcijos nepakankamumu, dėl ko V. R. 2019 m. vasario 8 d. 15.45 val. VšĮ „(duomenys neskelbtini).

II. Įrodymai ir jų vertinimas

Kaltinamasis J. L. bylos nagrinėjimo teisme metu kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad paties įvykio (kaip dūrė V. R.) nepamena dėl girtumo, tačiau, susipažinęs su bylos medžiaga, supranta, kad daugiau niekas kitas negalėjo sužaloti V. R., tik jis. Pripažįsta, kad jis padarė šitą nusikaltimą – tyčia durdamas du kartus peiliu mirtinai sužalojo nukentėjusįjį V. R.. Pripažįsta visas aplinkybes, kurios nurodytos kaltinamajame akte. Tą dieną iš ryto buvo (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, nes iš vakaro policijos pareigūnų mašinoje buvo palikęs telefoną. Prieš tai dvi savaites nuolat gėrė. Išėjęs iš policijos komisariato, nuėjo pas draugą M. D., kur išgėrė alaus. Po to autobusu išvyko į (duomenys neskelbtini). Ten parduotuvėje nusipirko alaus ir sutiko J. J., kuris pasiūlė nueiti pas V. Tai buvo apie 12-14 valandą. V. pažinojo apie mėnesį laiko, su juo susipažino „prie alaus“, tačiau pastarojo bute nebuvo buvęs, jokių piniginių reikalų su juo nebuvo turėjęs. Kiek pamena, pas V. buvo tik trise – jis, J. ir V. Kad pas V. būtų daugiau asmenų neatsimena. Ten gėrė alų ir degtinę. Kiek pamena, jis sėdėjo prie lango, nes ant palangės buvo pasidėjęs savo mobilųjį telefoną. Buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl ne visas aplinkybes atsimena. Pamena, jog buvo nuėjęs pas G. ir M. paprašyti cigarečių, juos taip pat pasikvietė pas V. M. ir G. buvo atėję pas V., bet labai trumpai. M. ir G. išėjus iš V., netrukus išėjo ir J. Kai išėjo J., buvo apie 20.30 val., buvo tamsu. Pas V. liko tik jis. Po to jis išėjo į parduotuvę nusipirkti cigarečių, o grįžęs rado sužalotą V. Jis iškvietė „greitąją“. Medikams padėjo lašelinę laikyti, nunešti V. iki automobilio. Po to atvyko policijos pareigūnai. Atsimena, kad viena jo ranka buvo kruvina, tačiau tai buvo ne jo, o V. kraujas, nes jis jokių sužalojimų nebuvo patyręs. Kad tą vakarą tarp jo ir V. būtų kilęs koks nors konfliktas, nepamena. Negali patvirtinti medikų nurodytos aplinkybės, kad žuvusysis nurodė jį, kaip asmenį, kuris pastarąjį sužalojo. To jis iš V. negirdėjo. Tai, kad nukentėjusysis kaltina jį, jam tą dieną pasakė policijos pareigūnai. Anksčiau taip nėra buvę, kad būtų praradęs atmintį dėl girtumo. Taip buvo pirmą kartą. Apie įvykio vietoje rastą peilį nieko pasakyti negali. Jis to peilio niekada neturėjo ir su savimi neatsinešė, nes tą dieną vyko į policijos komisariatą. Ant stalo, prie kurio sėdėjo, buvo maisto, tačiau kokio konkrečiai, pasakyti negali. Jis su savimi atsinešė sūrį, kurį reikėjo supjaustyti. Pas V. buvo visokių įrankių, tačiau, kiek pamena, tokio peilio (rasto įvykio vietoje) nematė. To, kad pokalbio su liudytoju (B.) metu, pasakė, jog „policija peilio neras“, nepamena. Jis pasiūlė policijos pareigūnams paieškoti peilio po šaldytuvu, nes matė, jog ten peilio niekas neieškojo. Jis tikrai nieko neatsiminė (kur paslėpė peilį) ir tyrėjams nesakė, kad peilį gali būti paslėpęs po šaldytuvu. Mano, kad jo DNR ant peilio galėjo atsirasti dėl to, kad jis juo pjaustė užkandą. Jam nebūdinga su savimi nešiotis peilį. Susitikimo su P. metu su savimi galėjo turėti tik statybinį peilį, tačiau neatsimena, kad šį peilį jai būtų rodęs, nors tą dieną buvo blaivus. Labai gailisi, kad taip pasielgė. Nuoširdžiai atsiprašo nukentėjusiosios. Ligonių kasos ir nukentėjusiosios civilinius ieškinius pripažįsta pilnai ir stengsis kuo greičiau juos atlyginti. Įsipareigoja jiems padarytą žalą atlyginti, pervesdamas kiekvieną mėnesį Ligonių kasai ir nukentėjusiajai po 500 eurų. Po to įvykio visiškai pakeitė gyvenimo būdą – išvis nebegeria, vedė, turi automobilių nuomos įmonę, su visais gerai sutaria, įgijo teisę vairuoti transporto priemones. Prašo teismo leisti jam atsitiesti ir sudaryti galimybę atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

Nukentėjusioji V. V. parodė, kad žuvusysis V. R. – jos tėvas. Jos ir tėvo santykiai buvo geri. Su tėčiu kasdien bendraudavo telefonu, per „Skype“. Atvažiuodavo pas jį kartą per tris mėnesius, nes mokėsi (duomenys neskelbtini), o gyveno (duomenys neskelbtini). Mama dažniau tėvą aplankydavo, nes ji gyveno (duomenys neskelbtini). Su tėvu kalbėjosi telefonu ir įvykio vakarą. Tėvas užtikrino, kad pas jį viskas gerai. Kitą rytą jai paskambino socialinė darbuotoja R. R. ir viską papasakojo, ką žinojo. Tada ji paskambino į (duomenys neskelbtini) ligoninę, bendravo su daktaru, kuris pasakė, kad tėvo būklė sunki. Tą pačią dieną aplankė tėvą ligoninėje. Ligoninėje iš gydytojo sužinojo, kad tėvui buvo operuota durtinė žaizda. Tėvą ligoninėje lankė kiekvieną savaitę. Į reanimacijos skyrių galėdavo atvykti tik kartą per savaitę ir pabūti tik 10 minučių. Tėvas porą kartų buvo sąmoningas, ją matė, bet bendrauti nepavyko. Jis tik akimis parodydavo, kad jam blogai. Klausė tėvo, ar jis ką pamena, tačiau tėvas parodė, kad ne. Vienu metu tėvui buvo geriau, tad ji atsivežė popieriaus lapą, rašiklį, bet jam nepavyko nieko užrašyti. Tėvas tris mėnesius buvo gydomas reanimacijoje, o (duomenys neskelbtini) dieną mirė. Tėvas turėjo 1 grupės invalidumą po 2003 metais patirto insulto, jo kairė kūno pusė buvo paralyžiuota, sunkiai vaikščiojo, tačiau į miestelį išeidavo. 2018 metais tėvas patyrė du infarktus, buvo gydomas (duomenys neskelbtini), tada su juo matėsi dažniau. Po to tėvui buvo rekomenduota keisti gyvenimo būdą – nerūkyti, negerti. Tėvui padėdavo socialinė darbuotoja R. R., kuri tris kartus per savaitę pas jį lankydavosi, padarydavo pavalgyti, nupirkdavo maisto produktų. Ji R. nusiųsdavo pinigų – 30 eurų per savaitę, kad galėtų tėvui nupirkti maisto. Tėvas socialiniame būste gyveno nuo 2015 metų. Tėvo gyvenimo būdui nepritarė, bardavo jį dėl išgertuvių. Žinojo, kad pas tėvą ateidavo daug žmonių – tiek pažįstamų, tiek nepažįstamų, kurie naudodavosi tėvo gerumu, suvalgydavo socialinės darbuotojos nupirktą maistą. Ji žinojo visus peilius ir šakutes, kurie buvo pas tėvą bute, tačiau tyrėjos jai parodyto atlenkiamo peilio pas tėvą tikrai nebuvo. Reiškia civilinį ieškinį 21050 eurų sumai, iš jų 20000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 1050 eurų turtinei žalai atlyginti. Kapo sutvarkymas kainavo 500 eurų, tačiau neturi tai patvirtinančių dokumentų. Kitos laidojimo išlaidos sudarė 550 eurų, jas patvirtina prie ieškinio pridėti kvitai. Prašo priteisti 20000 eurų neturtinei žalai atlyginti, nes tokią sumą jai nurodė advokatė. Ji prarado artimiausią žmogų – tėvą, su kuriuo bendraudavo kiekvieną dieną. Po tėvo mirties patyrė didelį stresą, emocinius sutrikimus. Tuo metu buvo nėščia. Laidotuvėmis rūpinosi mama, tačiau pinigai buvo jos. Iš valstybės gavo 304 eurų dydžio laidojimo pašalpą.

Liudytoja L. V. parodė, kad tą dieną gavo iškvietimą į (duomenys neskelbtini) pas sužalotą žmogų. Jiems atvykus į nurodytą vietą, jų niekas neįsileido. Už buto durų girdėjo keiksmus, šauksmus. Jiems buvo pasakyta, kad niekas jų nekvietė. Už durų girdėjo tik vieno žmogaus balsą. Išėjus iš namo ir atsisėdus į „greitosios“ automobilį, ji paskambino nurodytu telefono numeriu. Atsiliepė iš kelinto karto, paties pokalbio nepamena. Po to iš to paties namo išėjo žmogus, kurio prašė parodyti, kur eiti. Buto viduje buvo betvarkė, užuolaidos nuplėšytos, pritaškyta kraujo. Prie stalo ant kėdės sėdėjo nukentėjęs žmogus, jį apžiūrėjo, rado durtinę žaizdą nugaroje. Nukentėjusįjį R. pažinojo, nes pas jį teko vykti ir anksčiau. Jam buvo tada infarktas, širdies problemos, turėjo ir kitų somatinių ligų, buvo neįgalus, sunkiai vaikščiojo. Kol karpė drabužius, kad būtų galima apžiūrėti, ji nukentėjusiojo paklausė, kas jį „pasmeigė“, į ką nukentėjęs pasakė „šitas“ ir parodė pirštu į tą žmogų, kuris juos įleido ir buvo kambaryje. Po to, vežant į ligoninę, nukentėjęs „greitosios“ automobilyje dar kartą pasakė, kad jį sužalojo tas, kuris buvo bute. Nepamena, kaip tiksliai jis išsireikė, tačiau leido suprasti, kad jį sužalojo būtent tas asmuo, kuris buvo bute. Ji kalbino nukentėjusįjį, kad jis neprarastų sąmonės. Nukentėjęs R. visą laiką buvo sąmoningas, tačiau buvo labai stipriai nukraujavęs. Nukentėjusį pasiguldė ant žemės, kad suteikti pagalbą, pastatė lašinę. Tas žmogus, kuris juos įleido, jiems padėjo – laikė fiziologinio skysčio butelį. Tas asmuo, kuris buvo bute, tai kaltinamasis. Kaltinamasis dar „mokė“ juos dirbti, komentavo, kad jie nieko nesugeba. Kaltinamasis juos ir palydėjo į butą. Ji ir „greitosios“ vairuotojas V. Ž. į butą įėjo kartu su kaltinamuoju. Bute buvo tik R., kitų asmenų nebuvo. R. nepasakojo, kaip ir kuo jis buvo sužalotas, jo apie tai neklausinėjo, nes reikėjo gelbėti gyvybę. Prie namo ir namo koridoriuje kitų asmenų taip pat nebuvo. Išnešant sužeistąjį buvo tik „greitosios“ darbuotojai ir policijos pareigūnai. Požymių, kad nukentėjusiajam buvo teikta pagalba, nepastebėjo. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 118-119, 121-122), kurie buvo pagarsinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu.

Liudytojas V. Ž. parodė, kad tą dieną gavo iškvietimą į (duomenys neskelbtini). Nuėjo prie to buto, pasibeldė, bet durų niekas neatidarė, jos buvo užrakintos. Už durų girdėjo bildesį, tačiau jokių kalbų negirdėjo. Palaukę gal 5 minučių, grįžo į automobilį. Išeinant pro laiptinės išėjimą išgirdo keistą bildesį, tarsi būtų kažkas nukritęs ant žemės. Felčerė L. V. dar bandė skambinti telefonu pranešėjui ar į (duomenys neskelbtini). Jau jiems išvažiuojant, iš to namo išėjo vyrukas ir pradėjo mojuoti rankomis, todėl suprato, kad juos kviečia atgal. Tada su tuo vyruku nuėjo į butą. Pirmojo aukšto koridoriuje, kurioje yra šis butas, jokių žmonių nebuvo. Bute degė labai neryški šviesa. Kampe ant kėdės sėdėjo žmogus, kuris buvo „permuštas prakaito“. Kitų asmenų bute nematė. Nukentėjusysis sėdėjo prie sienos, veidu į įeinančius į butą. Jis buvo atsilošęs ir atsirėmęs į namo sieną. Atsimena, kad nukentėjusiojo dešinėje nugaros pusėje rado durtines – pjautines žaizdas, kurių, kiek pamena, buvo dvi. Kai kirpo „maikę“ nukentėjusiajam, ant žaizdų nematė jokio tvarsčio ar ko nors panašaus. Žaizdos niekuo nebuvo pridengtos. Nukentėjusysis kažką sakė apie tai, kad jį kažkas sužalojo, bet jo žodžių atkartoti negali. Ar nukentėjusysis bandė ką parodyti ranka nepamena. Daiktai bute buvo išvartyti, karnizas buvo nukritęs, vienos pusės užuolaida nusileidusi. Neatsimena, ar buvo išgertuvių pėdsakų. Į nukentėjusiojo butą važiavo ne pirmą kartą, anksčiau nukentėjusiajam buvo problemų su kraujotaka. Tas vaikinukas, kuris juos pasitiko, visą laiką buvo prie jų, kol jie teikė pagalbą nukentėjusiajam, dar padėjo palaikyti lašelinę. Tas vaikinukas, kuris panašus į kaltinamąjį, elgėsi ramiai. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 126-128), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu. Tvirtina, kad iš nukentėjusiojo žodžių buvo galima suprasti, kad jį sužalojo būtent tas asmuo, kuris juos įleido į butą.

Liudytoja R. R. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) rajono socialinių paslaugų skyriuje ir V. R. teikė socialines paslaugas. Tai truko virš dviejų metų. Pas V. lankydavosi tris kartus per savaitę (pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį) po 2 valandas. Ji V., kuris buvo neįgalus ir sunkiai vaikščiojo, pagamindavo maisto, sutvarkydavo buitį, jį apipirkdavo. Artimieji lankydavo V., bet retai. Dukra atvažiuodavo, buvusi žmona irgi atvykdavo, pas gydytojus nuveždavo. Per 3 mėnesius kartą aplankydavo. Su V. dukra dažnai susiskambindavo telefonu. Pas V. dažnai lankydavosi išgerti mėgstantys asmenys, jo bute vykdavo išgertuvės. Įvykio dieną nuo 13 val. iki 15 val. buvo pas V. V. neminėjo, kad laukia svečių. Tačiau po to, kai grįžo iš parduotuvės, pas V. rado J. J., kurį pažinojo kaip mėgstantį išgerti asmenį. Dar liepė J. nevesti V. „iš kelio“, kadangi po to, kai jis ateidavo, vykdavo išgertuvės. Apie nelaimę ji sužinojo kitos dienos ryte iš policijos pareigūnų. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu jai buvo parodytas lenktinis peilis, tačiau V. tokio peilio niekada neturėjo. V. buvo ramus žmogus. J. J. taip pat būdavo ramus. G. išgėręs būdavo toks „šikarnas“. V., kuris gyvendavo pas V., irgi būdavo ramus, neagresyvus, jis padėdavo V. buityje. Su kaimynu G. D. V. labai mažai tebendravo. Iš tame name gyvenusių kaimynų agresyvių nebuvo. V. nesiskundė, kad kas nors jį skriaudžia.

Liudytojas A. K. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vyresniuoju tyrėju. Datos nepamena, pagal iš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus gautą pranešimą apie sužalotą asmenį nuvyko į (duomenys neskelbtini) miestelį, (duomenys neskelbtini) gatvę. Nurodytame bute rado nukentėjusįjį, kuriam medikai suteikinėjo pirmąją medicininę pagalbą. Buvo atvykę du greitosios medicinos pagalbos ekipažai. Jiems su nukentėjusiuoju pabendrauti nepavyko dėl sunkios pastarojo būsenos. Įvykio vietoje buvo ir kaltinamasis, kuris ir pranešė apie įvykį. Be nukentėjusiojo, kaltinamojo ir medikų daugiau asmenų tame bute nebuvo. Kadangi kaltinamasis neaiškiai pasakojo įvykio aplinkybes, jas keitė, elgėsi keistai, todėl pastarąjį sulaikė kaip įtariamąjį ir perdavė kitam policijos ekipažui, kad pristatytų į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą. Kaltinamasis buvo neblaivus. Po to kartu su ekspertu apžiūrėjo įvykio vietą, bandė rasti nusikalstamos veikos įrankį – peilį ar kitą smailų daiktą su kraujo žymėmis, tačiau, kiek pamena, pirmos apžiūros metu to įrankio rasti nepavyko. Iš greitosios medicinos pagalbos medikės sužinojo, kad nukentėjusysis prasitarė, jog būtent kaltinamasis pastarąjį sužeidė kažkokiu aštriu daiktu. Tačiau kada ir kokiu būdu apie tai sužinojo tiksliai pasakyti negali, nepamena. Iš įvykio vietos nuvyko į (duomenys neskelbtini) ligoninę. Ten kolega apklausė tą medikę ir pastaroji nurodė, ką sužinojo iš nukentėjusiojo. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 169-170), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu. Paaiškino, kad tikrai ne įvykio vietoje medikai nurodė, kad nukentėjusįjį sužaloję ten buvęs J. L.. J. L. sulaikė tik dėl jo nenuoseklių minčių, elgesio, atrodė, kad jis kažką slepia.

Liudytojas P. J. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresniuoju tyrėju. Pamena, kad tą vakarą su kolega, galimai A. K., atvyko į įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini) miestelio centre. Žmogus buvo „padurtas“ ar sužalotas kažkokiu tai daiktu. Nepamena, ar medikai jau buvo atvykę, ar atvyko vėliau, bet jie tikrai buvo. Taip pat buvo ir kaltinamasis, kuris nurodė, kad svečiavosi pas nukentėjusįjį. Aiškinantis aplinkybes, nukentėjusysis ar tai pasakė kaltinamojo vardą, ar tai parodė pirštu į pastarąjį, ir jie suvokė, kad tai gali būti tas asmuo (kuris sužalojo nukentėjusįjį). Jis pats asmeniškai klausė nukentėjusiojo, kas nutiko, kas sužalojo. Nukentėjusysis bendravo, atsakė į kelis klausimus. Kiek pamena, pats kaltinamasis neprisipažino, kad būtų padaręs nusikaltimą. Kaltinamąjį sulaikė ir išsivežė į areštinę. Sulaikymo pagrindas buvo nukentėjusiojo pateikti duomenys. Įvykio vietoje ieškojo daikto, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis. Iš medikų turėjo informacijos, kad nukentėjusiajam buvo durta smailiu daiktu. Kiek pamena, nusikaltimo įrankį rado kitą dieną, atliekant papildomą įvykio vietos apžiūrą. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 159-160, 164-165), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu. Nurodė, jog po įvykio rašytame tarnybiniame pranešime kaltinamojo vardą ir pavardę įrašė tuo pagrindu, kad nukentėjusysis pastarąjį nurodė. Liudytojos L. V. parodymus surašė iš jos žodžių.

Liudytojas A. M. parodė, kad, kiek pamena, V. R. į priėmimo skyrių buvo atvežtas sunkios būklės ir iš karto buvo stacionarizuotas į reanimacinį skyrių. Stabilizavus būklei nukentėjusysis buvo operuotas dėl vidinio kraujavimo, kurį sukėlė durtinės žaizdos. Operacija praėjo sklandžiai, tačiau pooperaciniu periodu išsivystė pakartotinas kraujavimas iš paliktų drenų ir ligonis buvo dar kartą operuotas. Operacinis laikotarpis vyko labai vangiai, ligonis sunkiai sveiko, būklė buvo komplikuota, atsirado plaučiuose pūliniai ir jis buvo perkeltas į (duomenys neskelbtini) universitetinę ligoninę. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 145-146), liudytojas juos patvirtino ir nurodė, kad šiuos parodymus davė naudodamasis (medicininiais) įrašais. Visus duomenis į medicininius dokumentus parašė iš ligonio žodžių. V. R. jam apie tai, kad girtavo socialiniame būste su dviem asmenimis, kad buvo sužeistas atsuktuvu, papasakojo tik atvežus pastarąjį į skyrių, dar jam nepaskyrus vaistų. Ligonis tuo metu dar nebuvo gavęs nei narkotinių analgetikų, nei benzodiazepinų. Ligonio nurodyta aplinkybė, kad žaizdos pastarajam buvo padarytos atsuktuvu, sukėlė abejonių, bet jis užrašė taip, kaip sakė ligonis. Jo nuomone, žaizdos nukentėjusiajam greičiausiai buvo padarytos peiliu.

Liudytojas J. J. parodė, kad įvykio dieną pas V. (V. R.) atėjo apie 14-15 val., dar buvo šviesu. Iš pradžių pas V. buvo vienas, po to atėjo G. (A. G.) ir V. (V. V.). Po to, jam išėjus į parduotuvę nupirkti alaus, prie parduotuvės sutiko iš matymo pažįstamą J. L., kurį taip pat pakvietė pas V. J. sutikus, jie kartu nuėjo pas V. Nežino, ar L. ir V. buvo pažįstami. Prieš tai jis nupirko dvi „pūsles“ alaus, J. L. taip pat su savimi turėjo „pūslę“ alaus. Pas V. gėrė. Jis gėrė tik alų, nors buvo ir degtinės. Pasigėrė ir išėjo namo. V. klausė, ar galėtų pas pastarąjį permiegoti, bet pastarasis nesutiko. Iš V. jis išėjo apie 19-21 valandą. Tuo metu jau buvo tamsu. Jam išeinant, pas V. liko tik L., nes G. ir V. jau buvo išėję prieš valandą. Vienu metu trumpam buvo atėjęs kaimynas G. (D.), tačiau pastarasis buvo labai neilgai – išgėrė vieną stiklinę ir išėjo. Kol jis buvo bute, jokių konfliktų nebuvo, apie jokias skolas kalbama nebuvo. Jis sėdėjo ant dvivietės sofos, o kiti sėdėjo ant prie stalo buvusių kėdžių. Ant stalo buvo daktariškos dešros, tačiau peilio nematė. Dešra jau buvo supjaustyta. Apie tai, kad sužalotas V., jis sužinojo iš ryto. Jam kažkas paskambino ir pasakė, kad V. „padūrė“, sakė, kad dvi durtinės žaizdos. Jo įsitikinimu, V. sužaloti galėjo tik L. Sekančią dieną visi (duomenys neskelbtini) taip kalbėjo. Be to, L. buvo sukonfliktavęs su G. dėl cigarečių, buvo susinervinęs. Kai sutiko L. prie parduotuvės, pastarasis jau buvo išgėręs, bet nelabai stipriai. Kai jis išeidinėjo iš V., L. jau buvo labai girtas, V. irgi buvo „įkalęs“ (išgėręs). Pas V. nėra matęs lenktinio peilio. Jam išeinant iš V., ant stalo peilio, kurį jam tyrimo metu parodė policijos pareigūnai, nebuvo. Išeidamas namo kvietė L. eiti kartu, nes jau išgerti (alkoholio) nebebuvo, bet L. pasakė, kad pasiliks miegoti ant sofos. Ar V. leido L. likti miegoti nežino. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 7-9, 10-12), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu.

Liudytojas V. V. parodė, kad žuvusįjį V. R. pažinojo senai, pas jį dažnai lankydavosi, būdavo, kad pas pastarąjį ir pernakvodavo. Tą paskutinį vakarą pas V. atėjo kartu su A. G.. Tuo metu buvo 17-17.30 val. Tuo metu pas V. jau buvo J. J., kuris jiems atėjus išėjo. Su A. atsinešė butelį degtinės ir visi trys išgėrinėjo. Apie 18-18.30 val. grįžo J. J.. Grįžo ne vienas, o su kaltinamuoju, kurį tada matė pirmą kartą. J. jau buvo išgėręs, o apie kaltinamąjį nieko negali pasakyti, nes jį matė pirmą kartą. Kiek pamena, J. ir kaltinamasis su savimi nieko neatsinešė. Netrukus jis iš V. buto išėjo, ten palikdamas patį V., A. G., J. J. ir kaltinamąjį. Išėjo, nes jam nepatiko kompanija. Kol jis buvo bute, jokių konfliktų nekilo. Tą 25 minučių laikotarpį, kai jie visi penki buvo bute, jis sėdėjo ant dviviečio fotelio, šalia sėdėjo J. J., prie stalo, arčiau lango – V. R., o už stalo galo – A. G.. Kaltinamasis iš pradžių niekur nesėdėjo, vaikščiojo, o paskui atsisėdo prie A. G.. Tuo metu, kai atėjo J. su kaltinamuoju, degtinės jie dar nebuvo išgėrę, kiek pamena, ją išsinešė. A. taip pat netrukus išėjo iš V. buto, nes su juo susitiko miestelyje. Apie tai, kas nutiko, sužinojo kitos dienos rytą iš savo tetos, kuri gyvena tame pačiame name, kaip ir V. Ėjo pas tetą ir pamatė užantspauduotas V. buto duris. Iš tetos sužinojo, kad buvo „greitoji“, kuri išsivežė V., o po to iš miestelio gyventojų sužinojo, kad V. buvo subadytas. Nežino, kas tai galėjo padaryti, nes to nematė. Jam būnant pas V. G. D. ir M. B. nematė. Ant stalo matė užkandos, tačiau peilio nematė. Anksčiau pas V. R. lenktinio peilio taip pat nėra matęs. V. buvo svetingas žmogus, priimdavo išgerti tiek pažįstamus, tiek ir nepažįstamus. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 145-146), liudytojas juos iš esmės patvirtino, tačiau nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu neminėjo aplinkybės, kad kaltinamasis buvo agresyvus.

Liudytojas A. G. parodė, kad kaltinamojo J. L. iki įvykio nepažinojo, įvykio metu jį matė pirmą kartą. Su žuvusiuoju V. R. santykiai buvo geri, kartu išgerdavo. Pastarojo dukters nepažįsta. Tą dieną, kai paskutinį kartą matė V. R., su V. (V.) V. ėjo pro šalį, ir į langą pabeldęs R. paprašė jų nupirkti degtinės. Jis nupirko pusės litro talpos butelį degtinės „Tėviškė“ ir su V. grįžo pas R. Tuo metu jau buvo pavakarys, apie 16.30 val. Pastarojo bute jau buvo J. J. ir jiedu gurkšnojo alų. J. buvo jau pakankamai „paėmęs“, o R. – šiek tiek. Jiedu turėjo pora butelių (litrinių) alaus. Jis su V. ir R. gėrė atsineštą degtinę, o J. gėrė alų. Praėjus apie pusvalandžiui J. išėjo į miestą ir grįžo kartu su kaltinamuoju, kurį pristatė kaip J. iš (duomenys neskelbtini) kaimo. J. buvo išgėręs. J. su J. atsinešė „tašę“ alaus. Jis su V. dar išgėrė pora „čierkų“ iš išėjo. V. išėjo šiek tiek anksčiau, o jis po kelių minučių. Tuo metu buvo apie 18 val. Kol pas R. buvo visi kartu, jokių konfliktų nebuvo, tik J. su J. kažko ginčijosi dėl alaus, tačiau nepiktai. Jam asmeniškai J. pasirodė „kažkoks neaiškus, gal koks narkomanas“, nes pastarojo akys buvo „stiklinės“. J. bute elgėsi gan grubokai, matėsi, kad jis „gerokai paėmęs“. Pas V. ant stalo buvo užkandos – raikytos „bulkos“, daugiau nieko nebuvo. Jokių įrankių ant stalo nematė. Pas R. bute peilio, kurį jam parodė tyrėja, nėra matęs. Mano, kad tą peilį galėjo turėti J. J. pastoviai pas R. „atvilkdavo kokį valkatą“. Jis sakydavo V., kad neleistų J. vestis nepažįstamus asmenis. Jo nuomone, viskas įvyko dėl nakvynės – jie (J. ir J.) gal norėjo ten miegoti, o V. juos „gynė“ lauk, kilo ginčas, todėl viskas taip ir pasibaigė. R. buvo labai draugiškas, išgėręs nebūdavo agresyvus. Apie tai, kas atsitiko tą vakarą, sužinojo kitą dieną būdamas bare. Ten girdėjo, kaip J. kažkam pasakojo apie tai, kad „vieną kartą dėjo“, tačiau neišgirdo, nei kas „dėjo“, nei kam „dėjo“. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 33-34, 35-36), liudytojas juos patvirtino.

Liudytojas G. D. parodė, kad kaltinamojo iki įvykio nepažinojo, o su V. R. buvo kaimynai, gyveno tame pačiame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Tame name yra socialiniai būstai. V. R. gyveno 1 bute, o jis 2. Jų butų durys buvo šalia. Apie įvykį pamena tik tiek, kad tą dieną apie 21 val. trumpam buvo užėjęs pas V. R. į butą. J. jį pasikvietė alaus atsigerti. Tame bute išgėrė vos pora puodukų alaus ir išėjo. Bute, be V. ir J., daugiau nieko nebuvo. Tiek V., tiek J. buvo jau „normaliai“ išgėrę. J. nebuvo agresyvus. Išeidamas iš buto jame paliko tik V. ir J. Kol jis buvo bute, jokių pykčių tarp V. ir J. nebuvo, V. nebuvo sužalotas. Be alaus kitų alkoholinių gėrimų pas V. bute nebuvo. Maisto taip pat nebuvo. Bute jokių įrankių, peilių nematė. Kalbos apie peilį nebuvo. Jam išėjus, po kokio pusvalandžio pamatė greitosios pagalbos automobilio švyturėlius. Per tą laiką, kuris praėjo nuo jo išėjimo iki greitosios pagalbos automobilio atvykimo, namuose žiūrėjo televizorių, pas V. bute girdėjo tik bruzdesį, tarsi būtų stumdomi baldai. Jokių šauksmų, daiktų kritimo garsų negirdėjo. Pamatęs greitosios pagalbos automobilį iš savo buto išėjęs nebuvo. Pas R. dažnai atvykdavo „greitoji“. Tą patį vakarą pas jį atėjo policininkas ir pasakė, kad buvo sužalotas V., o J. jie sulaikė. Kodėl J. jį pasikvietė pas R. į butą nežino. Prieš tai kaltinamasis buvo atėjęs į jo butą paprašyti cigarečių. Jis kaltinamajam pasakė, kad nerūko. Po to dar kartą kaltinamasis buvo atėjęs cigarečių, baladojosi į duris, tada jis ir nuėjo pas R. Tuo metu namuose buvo vienas, M. B. jo namuose jau nebebuvo. Ar M. B. buvo nuėjęs pas V. R. nežino. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 57-59, 65-66), liudytojas nurodė, kad visas įvykio aplinkybes atsimena. Jam išeinant iš V. R. buto, bute liko tik J. ir V.

Liudytojas M. B. parodė, kad tą dieną J. L. (kurį pažinojo iš matymo, tačiau nebendraudavo) sutiko koridoriuje, davė jam cigaretę, o pats nuėjo pas G. D.. L. išėjo iš V. (V. R.) buto. L. buvo išgėręs, bet sąmoningas. Daugiau su L. nebendravo ir su pastaruoju susitikęs nebuvo. Su D. gėrė alų. L. vėliau buvo atėjęs pas D., pabarškino į duris, norėjo dar vienos cigaretės, bet D. pasakė, kad nieko neduos ir viskas. Praėjus gal pusvalandžiui, L. dar kartą atėjo, bet G. nedavė, pasakė: „viskas, užtenka“. Pats G. nerūko. Jis tą dieną pas V. į butą buvo užėjęs apie 9 val. Tuo metu V. buvo vienas. Vakare, kai V. bute jau buvo L., ten nebuvo nuėjęs. Tą tvirtina. Kodėl akistatos su J. L. sakė kitaip, nurodyti negali. Iš G. D. buto išėjo, kai jau buvo prietema, bet dar nebuvo tamsu. Kad V. sužalotas, sužinojo iš miestelėnų, o D. tai patvirtino. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 41-43, 46-47, 50-52), liudytojas patvirtino, kad įvykio vakarą pas V. R. nuėjęs nebuvo.

Liudytoja R. P. parodė, kad ji su sugyventiniu A. B. gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Kaimynas V. R. gyveno to paties namo pirmame bute. Jų butas yra antrame aukšte, o V. R. – pirmame aukšte, pirmas butas kairėje pusėje, žiūrint nuo lauko durų. Su V. jie nebendraudavo, tik pasisveikindavo. Pas V. lankydavosi įvairios kompanijos – vieni ateidavo, kiti išeidavo. Jos nuomone, tie žmonės ateidavo išgerti. Pats R. buvo ramaus būdo, o išgėrusio jo neteko matyti. V. buvo neįgalus, tačiau pats judėdavo. Tą vakarą, kai buvo sužalotas V., ji su sugyventiniu buvo savo bute, kai išgirdo triukšmą, kuris sklido iš V. buto. Tai buvo panašu į žmogaus kritimą. Tačiau jokių pagalbos šūksnių negirdėjo. Kiek valandų buvo ji pasakyti negali, bet jau buvo tamsu. Netrukus ji su A. išėjo į lauką parūkyti. Eidami į lauką, praėjo pro V. buto duris, tačiau jos buvo uždarytos, triukšmo (bute) nesigirdėjo. Būdami lauke matė, kad V. bute dega šviesa, pastebėjo, kad jo buto langų (virtuvės ir kito kambario) žaliuzės nutrauktos, jos vos kabėjo ant kampelio, o tai buvo neįprasta. Tai pat neryškiai matėsi, kad kambaryje dar sėdi kažkoks žmogus. Jie pagalvojo, kad tai V., tačiau tyrėja jiems pasakė, kad ten buvo „dar kažkas“. Tik jiems išėjus į kiemą, iš V. buto į lauką išėjo iki tol jai nematytas vaikinas, apie 30 metų amžiaus, smulkaus sudėjimo, kuris paprašė pavaišinti jį cigarete. Jai pasakius, jog rūko paskutinę cigaretę, tas vaikinas pradėjo pasakoti, kad atėjo senų skolų „išmušinėti“. Tas vaikinas dar sakė, kad jam neatidarė durų, o kai atidarė, kažkam vieną kartą smogė. Vaikinas labai keistai žiūrėjo, jo kalba buvo nerišli. A. jai sakė, kad tas vaikinas kažko „apsivartojęs“, tai matėsi ir iš jo akių. Tuo metu nei policijos, nei „greitosios“ lauke dar nebuvo. Parūkę jie grįžo į savo butą. Praėjus apie 30 minučių, per langą pamatė, kad atvažiavo „greitoji“. Netrukus atvyko policijos pareigūnai ir ji su A. vėl išėjo į lauką parūkyti. Ėjo pro R. butą, bet jo durys buvo uždarytos ir kas ten vyksta nematė. Lauke buvo tas pats vaikinas, kuris prieš tai jų prašė cigarečių. Tas vaikinas jų vėl prašė cigaretės, be to, prašė policijos pareigūnų leisti jam nusipirkti cigarečių, tačiau policijos pareigūnai jo neleido. Policijos pareigūnai dar klausė jų, ar jie pažįsta tą vaikiną, jie atsakė, jog nepažįsta. Kai lauke liko tik jie trys – ji, A. ir tas vaikinas, vaikinas jiems pasakė: „„mentai“ peilio neras, jis gerai paslėpė“. To daugiau niekas negirdėjo. Ji pagalvojo, kad kas nors atsitiko, tačiau į tai nesigilino ir su A. nuėjo į savo butą. Po to per langą matė, kaip V. išvežė „greitosios“ automobiliu, kaip policijos pareigūnai sulaikė tą vaikiną, kuris jų prašė cigarečių ir kalbėjo apie peilį, tačiau į lauką daugiau nebuvo išėję. Tą vakarą abu su A. buvo blaivūs. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 197-198; t. 2, b. l. 1-2), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu. Papildomai nurodė, kad dar iki tol, kol jie su A. pirmą kartą nuėjo į lauką parūkyti ir bendravo su tuo vaikinu, per langą matė, kaip iš namo per lauko duris išėjo kažkoks žmogus. Be to, kai atvyko greitoji medicinos pagalba, ji, būdama antro aukšto laiptinėje, matė, kad prieš tam vaikinui (kuris jų prašė rūkyti) ir medikams įeinant į V. butą, iš pastarojo buto išėjo kažkoks vyras, tačiau to vyro požymių neįžiūrėjo, nes buvo tamsu. Tas vyras labai greitai prasmuko, todėl greitosios pagalbos darbuotojai galėjo jo ir nepastebėti.

Liudytojas A. B. iš esmės parodė taip pat, kaip liudytoja R. P.. Jis patvirtino, kad tas jam iki tol nematytas vaikinas, kuris jų prašė cigarečių, ir kuris buvo vėliau policijos pareigūnų sulaikytas, jam ir R. sakė, kad „peilį numetė ir jo niekas neras“. Papildomai nurodė, kad kai prie namo atvyko medikai, jis, būdamas laiptinėje, matė, jog seselė daužo V. buto duris, bet jų niekas neatidaro. Jam grįžus savo į butą, matė, kad greitosios medicinos pagalbos automobilis jau juda link išvažiavimo, kai kažkoks asmuo pribėga prie medikų ir visi jie nueina į namo vidų. Tuo metu, kai atvyko medikai ir policijos pareigūnai, jokių kitų asmenų, įeinančių ar išeinančių iš V. R. buto, nematė. R. galėjo matyti, nes ji dažniau ėjo į lauką, į koridorių. Ikiteisminio tyrimo metu paminėjo trečią asmenį, nes per užuolaidas matėsi, jog bute yra tikrai ne du asmenys, o daugiau. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 182-184, 191-192), liudytojas nurodė, kad jie „kažkokie sumaišyti“, gal tyrėja ne taip užrašė. Tačiau esmines aplinkybes patvirtino. Tikrai girdėjo, kaip tas jaunuolis, kuris vėliau buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kalbėjo apie peilį, kurį paslėpė.

Liudytoja D. Ž. parodė, kad, kiek pamena, tai buvo gruodžio mėnesį, maždaug savaitė prieš Kalėdas. Apie 20 val. su kaimyne J. J. ėjo pasivaikščioti, šuniuką pavedžioti. Išeidamos kaimyno V. R. bute triukšmo negirdėjo. Girdėjo, kad to bute šnekasi, todėl suprato, jog kažkas ten geria. Prieš 21 val., grįžus po pasivaikščiojimo, matė, kad prie V. buto durų rūkė kažkoks vyras. Tai jokio įtarimo jai nesukėlė, nes pas V. ėjo, kas tik norėjo, nakvojo, kas norėjo. Tuo metu jokių garsų V. bute negirdėjo, jo buto durys buvo uždarytos. Kitą dieną sužinojo, kad V. sužalotas. V. buvo „pijokas“, bet nebuvo agresyvus, kaip kaimynas tikrai draugiškas buvo. Jis buvo neįgalus, bet iki parduotuvės nueidavo, išeidavo iš buto. Tą vakarą nei greitosios, nei policijos pareigūnų nematė. Apie 23.30 val. ėjo uždaryti lauko durų ir iš lauke alų gėrusių vyrų sužinojo, kad V. išvežė į ligoninę. Po įvykio miestelyje žmonės šnekėjo, kad J. pas V. atėjo su kažkokiu vyru, kažkas susipyko ir V. įdūrė. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 91-92), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu. Nurodė, kad policija pas ją buvo, galėjo būti ir tą patį vakarą.

Liudytoja J. J. parodė taip pat, kaip liudytoja D. Ž.. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 100-101), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu.

Liudytoja R. Ž. parodė, kad su V. R. buvo pažįstami apie porą metų, kartais socialinės darbuotojos prašymu ateidavo pas jį, pagamindavo valgyti, kambarį sutvarkydavo. Apie tą įvykį sužinojo praėjus dviem dienoms po V. mirties iš G. D.. Pastarasis pasakė, kad nudūrė V., bet kas tai padarė – nesakė. Įvykio dieną pas V. ji nebuvo. Paskutinį kartą V. bute buvo 1-2 savaitės iki įvykio. Ji rūko, todėl galėjo būti rasta jos DNR ant cigaretės. V. R. buvo ramaus būdo. Tekdavo su juo ir išgerti, bet ir išgėręs V. likdavo ramus. Atlenkiamo peilio pas R. tikrai nematė, maistą jam gamindavo naudodamasi virtuviniu peiliu. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 71-73), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu.

Liudytojas M. D. parodė, kad su kaltinamuoju J. L. yra draugai. Kaltinamąjį galėtų apibūdinti kaip žmogų, kuris išgėręs mėgsta garsiau muziką „pasileisti“, bet kad pastarasis būtų agresyvus, nėra pastebėjęs. Jis nežino, kaip ir kas ten įvyko. Iš tardytojos žodžių suprato, kad jam tą vakarą J. skambino, tačiau jis to nepamena. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 142-143), nurodė, kad pasakydamas tyrėjai, jog J. išgėręs „tapdavo agresyvesnis“, tik norėjo pasakyti, jog jis išgėręs mėgdavo garsinti muziką. Tapdavo linksmesnis. Prie kitų žmonių nekibdavo, nesimušdavo, bent jau prie jo. Jau po apklausos jis paskambino tyrėjai ir pasakė, jog sakydamas, kad J. išgėręs tapdavo agresyvesnis, ne tą norėjo pasakyti, bet jo papildomai nebeapklausė. Apie peilį yra girdėjęs vieną kartą, bet pats jo nėra matęs.

Liudytoja V. P. parodė, kad kaltinamuoju J. L. susipažino ir bendravo socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“. Įvykio dieną su J. L. nebuvo susitikusi, nors jis jai iki vėlumos skambinėjo, siūlė susitikti. Paskui ji jam nebekėlė ragelio. Su J. L. buvo susitikusi vieną vakarą prieš tai (duomenys neskelbtini) miestelyje. Ji buvo pas ten gyvenančią močiutę. Su J. tada buvo bendravę per „(duomenys neskelbtini)“ apie savaitę laiko. J. turėjo degtinės, alaus, ir stipriai prisigėrė. Ji gėrė mažai, nes buvo su sūnumi. Išgėręs J. pradėjo rodyti peilį, prožektorių, minėjo, kad peilį su savimi visada nešiojasi savigynai, jeigu jį kas nors pultų. Peilis buvo atlenkiamas, nedidelis. J. buvo atlenkęs peilio geležtę. Jai pasidarė baugu, todėl su vaiku išėjo namo. Su L. tą vakarą kartu prabuvo ne daugiau pusantros valandos. Jai pasirodė nenormalu, kad J. rodė peilį, nes ji buvo su vaiku ir vaikas išsigando. Jai su vaiku einant namo, J. ėjo jiems iš paskos. Sekdamas juos J. sudaužė degtinės butelį. Sekančią dieną J. daug kartų jai skambino, matė, kaip jis vaikščiojo dienos metu prie parduotuvės. Ji iš pradžių neatsiliepė, tačiau vakare atsiliepė ir susitarė su J. susitikti, tačiau pastarasis neatėjo. R. ji pažinojo, yra pas jį buvusi, nunešdavo jam cigarečių. Jis buvo neįgalus, labai geras žmogus, niekada nėra mačiusi jo agresyvaus. R. buvo išgeriantis ir pas jį eidavo, kas tik norėjo pagerti. „Lipdavo“ tam žmogeliui ant galvos. Jai nėra žinoma, ar J. L. anksčiau lankydavosi pas V. R., nes ji L. pažinojo vos dvi dienas. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 146-147), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu. Nurodė, kad, jos nuomone, peilis, kuris buvo nuotraukose, yra tas pats, kurį matė pas J. L..

Liudytoja J. K. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariate, šioje byloje atliko ikiteisminį tyrimą. Kiek pamena, po J. L. apklausos jis geranoriškai sutiko vykti į įvykio vietą su tikslu surasti peilį. Tačiau parodymų patikrinimo vietoje metu peilio nerado, nors jo ieškojo tiek jie, tiek pats J. L.. Vykstant atgal į policijos komisariatą J. L. pasiūlė pažiūrėti po šaldytuvu. Tada ji paskambino įvykio vietoje likusiems pareigūnams ir jie tą peilį rado. Todėl šie L. veiksmai padėjo surasti nusikaltimo įrankį. Nuo pat pradžių L. neneigė įvykdęs tą nusikaltimą, bet visada sakė, kad buvo girtas ir nieko nepamena, todėl negali paaiškinti įvykio aplinkybių. L. sakė, kad įvykio vietoje be jo ir nukentėjusiojo daugiau nieko nebuvo, todėl „greičiausiai“ jis tai padarė. Liudytojas M. D. labai neigiamai apie L. atsiliepė, sakė, kad L. išgėręs būna agresyvus. Šis liudytojas po to, kai J. L. buvo leista susipažinti su byla, jai skambino ir prašė ištrinti „tą paskutinį sakinį“. D. paminėjo, kad kaip ir bijąs L., nenorįs jo apkalbėti. Liudytojų parodymus rašo pirmuoju asmeniui, todėl, ką liudytojas sako, tą ji ir užrašo.

(duomenys neskelbtini) policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo P. J. 2018 m. gruodžio 20 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog tą dieną 21 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), J. L., gimęs (duomenys neskelbtini), kuriam nustatytas 2,02 promilių neblaivumas, nenustatytu įrankiu galimai sužalojo V. R., gimusį (duomenys neskelbtini), kuriam VšĮ (duomenys neskelbtini) diagnozuoti hipovoleminis šokas bei 2 durtinės žaizdos kairės pusės mentės srityje, nukentėjęs asmuo paguldytas į reanimacijos skyrių (t. 1, b. l. 1).

Iš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos N. B. tarnybinio pranešimo matyti, kad (duomenys neskelbtini) val. iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė reanimacijos skyriaus buvo gautas pranešimas, kad mirė V. R., gimęs (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 19).

Iš policijos veikų registracijos sistemos išrašo matyti, kad 2018 m. gruodžio 19 d. 21.14 val. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariate registruotas telefoninis pranešimas, kad sužalotas vyras, kuriam padarytos dvi pjautinės žaizdos, reikia siūti. Praneša J. L.. Policijos pagalbos atsisako. Taip pat šiame išraše nurodytos kitos, vėliau nustatytos, šio įvykio aplinkybės (t. 1, b. l. 43-47).

Iš 2018 m. gruodžio 20 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus įvykio vietą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), prie virtuvinio stalo ant grindų rastos raudonos spalvos dėmės, galimai kraujo. Ant prie virtuvinio stalo stovinčios kėdės užkloto rasta raudonos spalvos dėmė, galimai kraujo. Kraujo dėmės (tiškalai) rasti ant sienų bei grindų. Po virtuviniu stalu rasti tušti plastikiniai buteliai. Ant fotelio pakibęs iš sienose įmontuoto užuolaidų karnizo laikiklio ištrūkęs užuolaidų bėgelis su dienine užuolaida. Ant palangės rastos lėkštės šukės. Apžiūros metu paimti daiktai ir objektai, nurodyti protokole (t. 1, b. l. 48-82).

Iš 2018 m. gruodžio 20 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad papildomai buvo apžiūrėti bute esantys baldai – spinta ir komoda. Apžiūros metu paimti atsuktuvai ir kaltas (t. 1, b. l. 83-88).

Iš 2018 m. gruodžio 20 d. – 2018 m. gruodžio 21 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūros metu po šaldytuvu buvo rastas ir paimtas peilis. Peilio geležtė užlenkta. Peilis metalinis, padengtas juodos spalvos dažais. Peilio ilgis iki 22 cm., geležtės ilgis iki 9,6 cm, geležtės plotis iki 2,2 cm. Ant peilio geležtės matomi rusvos spalvos sutepimai, panašūs į kraują. Apžiūrint peilį ant jo buvo rastas ir nufotografuotas rankos piršto pėdsakas (t. 1, b. l. 90-95).

Iš 2019 m. liepos 9 d. akistatos protokolo matyti, kokius parodymus davė akistaton suvesti liudytojas M. B. ir įtariamasis J. L. (t. 2, b. l. 50-51).

Iš 2019 m. rugsėjo 27 d. akistatos protokolo matyti, kokius parodymus davė akistaton suvesti liudytojas G. D. ir įtariamasis J. L. (t. 2, b. l. 61-62).

Iš 2019 m. birželio 10 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad juo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl J. L. veiksmų artimojoje aplinkoje, tai yra jo tuometinėje gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Nutarime nurodyta, kad 2018 m. lapkričio 22 d. 2.01 val. policijoje registruotas J. L. (kaltinamojo J. L. tėvo) pranešimas, kad namuose neblaivus sūnus J. L. (kaltinamasis) garsiai leidžia muziką, trukdo namiškiams ilsėtis. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai rado akivaizdžiai neblaivų J. L. (kaltinamąjį), kuris necenzūriniais žodžiais žemino policijos pareigūnų garbę ir orumą, dėl ko jis buvo pristatytas į policijos komisariatą protokolo surašymui. 2018 m. lapkričio 25 d. 4.19 val. policijoje registruotas pranešimas, kad J. L. (kaltinamasis) namuose vartoja alkoholinius gėrimus, garsiai leidžia muziką, trukdo namiškiams ilsėtis. Į vietą atvykę policijos pareigūnai J. L. (kaltinamąjį) rado stovintį ant važiuojamosios kelio dalies, jam buvo nustatytas 3,36 promilių girtumas. 2018 m. gruodžio 8 d. 2.27 val. policijoje registruotas R. L. (kaltinamojo J. L. sesers) pranešimas, kad neblaivus J. L. (kaltinamasis) išdaužė du namo langus. Į vietą atvykę policijos pareigūnai J. L. (kaltinamąjį) rado kieme, jam buvo nustatytas 2,31 promilių girtumas. 2018 m. gruodžio 15 d. 23.53 val. policijoje registruotas pranešimas, kad neblaivus J. L. (kaltinamasis) elgiasi agresyviai, triukšmauja. Į vietą atvykę policijos pareigūnai aplinkoje nesiorientuojantį J. L. (kaltinamąjį) rado kieme, jam buvo nustatytas 3,26 promilių girtumas. J. L. (kaltinamasis) necenzūriniais žodžiais žemino policijos pareigūnų garbę ir orumą. Aplinkybių patikslinimo metu buvo apklausti R. L. (kaltinamojo J. L. sesuo) ir J. L. (kaltinamojo J. L. tėvas), kurie nurodė, kad J. L. (kaltinamasis), grįžęs iš užsienio, nuolat girtavo (praktiškai kiekvieną dieną), neblaivus keldavo konfliktus, garsiais klausydavosi muzikos. R. L. nurodė, kad konfliktų metu J. L. (kaltinamasis) smurtavo jos atžvilgiu, tačiau fizinio skausmo nesukėlė, pretenzijų jam neturi. J. L. (kaltinamojo J. L. tėvas) nurodė, kad konfliktų metu buvo susikibęs su sūnumi, tačiau fizinis skausmas jam nebuvo sukeltas, pretenzijų sūnui neturi. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo nuspręsta todėl, kad J. L. (kaltinamojo) veiksmais jo artimiesiems nebuvo sukeltas fizinis skausmas (t. 2, b. l. 122-125).

Iš (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad už V. R., kuris dėl įvykio metu patirtų sužalojimų buvo gydomas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, suteiktas medicinines paslaugas iš Privalomo sveikatos draudimo fondo biudžeto buvo sumokėta 20657,83 Eur (t. 2, b. l. 165-169).

Iš Bendrojo pagalbos centro (duomenys neskelbtini) skyriaus 2019 m. sausio 11 d. pranešimo matyti, kad 2018 m. gruodžio 19 d. 21.10 val. Bendrojo pagalbos centro informacinėje sistemoje užfiksuotas pranešėjo pranešimas iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) (nustatyta, kad šis abonentas priklauso kaltinamajam J. L.), dėl kūno sužalojimo adresu: (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 177).

Iš 2019 m. birželio 11 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo išklausyti ir užfiksuoti (surašant stenogramas) Bendrojo pagalbos centro (duomenys neskelbtini) skyriaus ir VšĮ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stoties pateikti telefoniniai pokalbiai, susiję su 2018 m. gruodžio 19 d. įvykiu bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 19 d. 20.59 val. iš abonento (duomenys neskelbtini) (priklausančio kaltinamajam J. L.) buvo skambinta į VšĮ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stotį. Pokalbį galimai pradeda V. R., kuris nurodo, kad su širdimi blogai ir nurodo adresą, kuriuo reikia atvykti, tačiau pokalbio eigoje pokalbį po ilgos pauzės tęsia jau kitas asmuo. Galimai kalba du skirtingi asmenys. Pauzės metu fone girdimi keiksmažodžiai, grasinimai „neik prieš mano geležtę“, „ką aš norėjau n... pamokint bliad šiame gyvenime, n... aš čia galvoji čia grįžau, atsiskaityt su kažkuom“, „aš niekur neisiu“, „pas mane pjaun gerai“. Po to pokalbį tęsia vėl nukentėjusysis V. R., nurodydamas kad problema širdis ir vėl nurodo adresą, kuriuo atvykti. Po to, vėl girdima pauzė, šlamesys kurios metu niekas nekalba, tačiau fone girdimi du vyriški ir vienas moteriškas balsas. 2018 m. gruodžio 19 d. 21.10 val. iš abonento (duomenys neskelbtini) (priklausančio kaltinamajam J. L.) buvo skambinta į Bendrąjį pagalbos centrą. Pokalbyje galimai dalyvauja J. L., kuris nurodo, kad sumuštas vyras, kad yra dvi pjautinės žaizdos, nurodo, kad nukentėjusysis nesako, kas jam nutiko, nurodo, kad nereikia policijos, o tik greitosios, kad apstabdė kraujavimą, nurodo, kad sužeistajam 54 metai, kad reikia „aštuonias siūles daryti“, kad nukentėjusysis yra išgėręs. Nenorėdamas, tačiau prisistato, kad yra J. L.. 2018 m. gruodžio 19 d. 21.15 val. fiksuotas telefoninis pokalbis tarp VšĮ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stoties ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojo, vykusio į iškvietimą. 2018 m. gruodžio 19 d. 21.18 val. iš VšĮ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stoties skambinama abonentui (duomenys neskelbtini) (priklausančiam kaltinamajam J. L.). Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotoja prašo atsiliepusio asmens (galimai J. L.) patikslinti adresą, kuriuo kviečiama medicinos pagalba. Pašnekovas (galimai J. L.) nurodo, kad nesupranta, nes ką tik iš lauko parėjo. Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojai nurodžius, kad gal jis telefoną buvo palikęs ir ne jis kvietė pagalbą, pašnekovas (galimai J. L.) nurodė, kad telefoną buvo palikęs. Po to girdisi, kaip telefonu atsiliepęs asmuo (galimai J. L.) kreipiasi į šalia esantį žmogų (galimai nukentėjusįjį V. R.) ir klausia jo, ar jam reikia greitosios. Po to nurodoma, kad reikia, pasakomas adresas. Paklaustas kas atsitiko, pašnekovas nurodo, kad „Sugrįžau atiduot savo senos skolos“ ir padeda ragelį. 2018 m. gruodžio 19 d. 21.18 val. abonentui (duomenys neskelbtini) (priklausančiam kaltinamajam J. L.) skambina medicinos pagalbos darbuotojas, tačiau niekas neatsiliepia. 2018 m. gruodžio 19 d. 21.20 val. iš abonento (duomenys neskelbtini) (priklausančio kaltinamajam J. L.) skambinama į VšĮ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stotį, ir paskambinęs vyriškis nurodo, kad kviesti ne porą, o kokius tris medikus, kažkam duoda nurodymą „tylėk“. Bendrojo pagalbos centro darbuotojai paklausus, kas atsitiko, pašnekovas nurodo, kad jeigu čia pradės dar brautis per duris, tai bus daugiau aukų, negu naudos. Bendrojo pagalbos centro darbuotojai nurodžius, kad nieko nesupranta, pašnekovas nusijuokia, girdisi kaip kažkam, esančiam šalia, nurodo „tu dar, suslike, bliad dar pasvaidysi, na“. Operatorei paklausus, ar yra atvykusi greitoji, pašnekovas nurodo, kad ne, ir baigia pokalbį nurodęs, kad jam kažkas skambina (t. 2, b. l. 182-193).

Iš 2019 m. spalio 23 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2018 m. gruodžio 19 d. 20.59 val. telefoniniame pokalbyje užfiksuoti ne mažiau trijų vyrų balsai, moteriškas balsas yra greitosios pagalbos operatorės pusėje, bet užfiksuotų asmenų balsai netinka asmens identifikavimui; 2018 m. gruodžio 19 d. 21.10 val. telefoniniame pokalbyje vieno iš pokalbio dalyvių balsas ir kalba yra įtariamojo J. L.; 2018 m. gruodžio 19 d. 21.18 val. telefoniniame pokalbyje yra užfiksuoti ne mažiau kaip dviejų vyrų balsai, bei nurodyta, kad vieno balsas ir kalba yra įtariamojo J. L.; 2018 m. gruodžio 19 d. 21.20 val. telefoniniame pokalbyje yra užfiksuoti ne mažiau kaip dviejų vyrų balsai, bet užfiksuotų asmenų balsai netinka asmens identifikavimui (t. 3, b. l. 17-39).

Iš 2018 m. gruodžio 20 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad E. J. (VšĮ (duomenys neskelbtini) priėmimo skyriaus darbuotoja) policijos pareigūnui pateikė daiktus ir rūbus, kuriuos vilkėjo arba turėjo su savimi sužalotasis V. R. (t. 3, b. l. 60-61A).

Iš 2019 m. sausio 13 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėti V. R. rūbai ir daiktais, paimti iš VšĮ (duomenys neskelbtini) priėmimo skyriaus. Apžiūros metu ant V. R. kelnių ir kelnaičių kraujo dėmių nerasta. Ant pagalvės užkloto (ant kurio nukentėjęs buvo paguldytas) rasta sukrešėjusio kraujo dėmė. Marškinėlių nugarinėje dalyje matyti pažeidimas (įpjova) ir aplinkui sukrešėjusio kraujo dėmė (t. 3, b. l. 62-67).

Iš 2018 m. gruodžio 20 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad kaltinamasis J. L. policijos pareigūnui pateikė rūbus, batus bei mobilaus ryšio telefoną (t. 3, b. l. 68-69).

Iš 2019 m. gruodžio 15 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas 2018 m. gruodžio 20 d. iš J. L. paimtas mobilaus ryšio telefonas „Nokia (duomenys neskelbtini) (R-1011)“ (abonento numeris (duomenys neskelbtini)). Apžiūros metu nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 19 d. pirmą kartą iš šio abonento buvo skambinta 10.15 val.; pirmą kartą iš šio abonento buvo skambinta (jam būnant (duomenys neskelbtini)) 15.20 val.; 20.59 val. iš šio abonento buvo skambinta į VšĮ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stotį, 21.10 val. iš šio abonento buvo skambinta į Bendrąjį pagalbos centrą. Tą dieną šiuo abonentu buvo naudotasi iki 23.49 val. Po skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą, J. L. dar skambino motinai S. L., seseriai R. L., draugui M. D., bei V. P. (t. 3, b. l. 72-74, 76-83).

Iš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos J. K. tarnybinio pranešimo matyti, kad jame nurodyta, jog parodymų patikrinimo metu įtariamasis J. L. nurodė, kad ieškant peilio (nusikaltimo įrankio) reikia „patikrinti po šaldytuvu“. Atliekant papildomą įvykio vietos apžiūrą, peilis su galimai kraujo dėmėmis bei ryškiais pirštų antspaudais buvo surastas – jis buvo paslėptas šaldytuvo viduje (jo mechaninėje dalyje) (t. 3, b. l. 163-164).

Iš 2020 m. birželio 3 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo matyti, kad atliekant mobilaus ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi J. L., elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, 2020 m. gegužės 11 d. 17.45 val. užfiksuotas pokalbis tarp J. L. ir V. L. (abonento numeris (duomenys neskelbtini)). Pokalbio metu V. L. klausia J. L., ar pastarasis prieš tyrimą (psichofiziologinį) išgėrė vaistų, į ką J. L. atsakė, kad vaistų buvo išgėręs, tačiau jie nepadėjo. 2020 m. gegužės 11 d. 19.05 val. užfiksuotas pokalbis tarp J. L. ir abonento, kurio numeris (duomenys neskelbtini) (kuriuo naudojosi J. L. svainis D. C. (t. 5, b. l. 87A)). Pokalbio metu J. L. nurodo, kad neišlaikė testo (psichofiziologinio) sakydamas „susimoviau n..... vienu žodžiu“, „vieną kabliuką, k...., rado ir ant to pačio, k...., užkliuvau, n.....“ (t. 5, b. l. 86-89).

Iš 2019 m. vasario 13 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad V. R. mirė (duomenys neskelbtini) VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje nuo kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo, į tai nurodo durtinė – pjautinė žaizda krūtinės užpakalinio paviršiaus kairėje, durtinė – pjautinė kiauryminė žaizda krūtinės užpakalinio paviršiaus kairėje, kairės tarpšonkaulinės arterijos ir kairio plaučio apatinės skilties sužalojimai, katamnezės ir medicininių dokumentų duomenys. Tai komplikavosi kairės pusės pneumohemotoraksu, anemija, plaučių uždegimu, dešinės pusės pūlingu pleuritu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies funkcijos nepakankamumu. Sužalojimai V. R. padaryti prieš jam kreipiantis medicinos pagalbos 2018 m. gruodžio 19 d. Sužalojimai padaryti paveikus su duriančiomis – pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu daiktu (-ais) (t. 5, b. l. 161-164).

Iš 2020 m. balandžio 29 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad V. R. konstatuoti sužalojimai padaryti paveikus su duriančiomis – pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu daiktu (-ais). Atsuktuvas, atsižvelgus į sužalojimo padarymo mechanizmą ir kuria jo dalimi padaromas sužalojimas bei pagal žalojančių daiktų rūšinę priklausomybę, įprastai priskiriamas duriančių savybių turinčiam ar kietam bukam daiktui. Pasisakyti, kiek tiksliai praėjo laiko nuo sužalojimų konstatuotų V. R. padarymo iki jam buvo suteikta pirmoji medicininė pagalba, nėra galimybės. V. R. lavone konstatuotų žaizdų kanalų kryptys pagal strėlinę ašį buvo iš nugaros į priekį, tiksliau pasisakyti į kurią pusę buvo pakreipta kanalų eiga, pagal horizontalią ir vertikalią ašį remiantis turimais duomenimis nėra galimybės (t. 5, b. l. 171-172).

Iš 2018 m. gruodžio 21 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad J. L. kūne nustatyti sužalojimai: dešiniojo riešo odos nubrozdinimas, dešinės plaštakos žaizda. Nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais ar paviršiais 3-14 parų laikotarpyje iki apžiūros ir su užduotyje nurodytu įvykiu nesusiję (t. 5, b. l. 178).

Specialistas L. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2018 m. gruodžio 21 d. buvo atlikta J. L. kūno apžiūra. Specialisto išvadoje nurodyti kūno sužalojimai, kurie buvo nustatyti J. L. rankose. Rasti sužalojimai nesusiję su įvykių dėl to, kad jie yra senesni nei pats įvykis.

Iš 2020 m. gegužės 12 d. specialisto išvados matyti, kad ištyrus įvykio vietos apžiūros metu ant nusikaltimo įrankio – peilio, rastus rankų pėdsakus, nustatyta, kad vienas rankos piršto pėdsakas asmeniui identifikuoti tinka, šis rankos piršto pėdsakas paliktas, tikėtina, vieno asmens. Šis rankos piršto pėdsakas yra paliktas ne J. L. dešinės rankos nykščiu, didžiuoju, bevardžiu, mažyliu pirštais ir ne kairės rankos pirštais. Duoti kategorišką išvadą, kad šis rankos piršto pėdsakas yra paliktas J. L. dešinės rankos smiliumi, arba, kad šis pėdsakas nėra paliktas J. L. dešinės rankos smiliumi, specialistai negali, nes tarp šio pėdsako ir J. L. dešinės rankos smiliaus atspaudo yra nustatyti ne tik sutapimai, bet ir skirtumai, kurie, tikėtina, atsirado dėl daugybinių pėdsako deformacijų (t. 6, b. l. 1-10).

Specialistė L. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji atliko tyrimą šioje byloje dėl piršto pėdsako. Pėdsakas turėjo požymių, rodančių, kad jis galimai buvo deformuotas ir ne vieną sykį, todėl ir negalėjo duoti kategoriškos išvados. Mano, kad dalis deformacijų galėjo atsirasti ir dėl valymo. Deformacija taip pat galėjo atsirasti dėl to, kad pirštas su peiliu galimai kontaktavo du kartus – po pirmo karto pirštas galimai buvo pakeltas ir vėl po vėl kontaktavo, arba dėl to, kad pirštas kontakto metu pasislinko.

Iš 2019 m. balandžio 30 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ant tirti pateikto tampono su nuoplova nuo peilio, rasto apžiūrint įvykio vietą, geležtės, rasta susimaišiusių dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš jų ir žmogaus kraujo, tinkamų abiejų asmenų tapatybei nustatyti. Ant tampono su nuoplova nuo peilio geležtės gautas mišrus DNR profilis sutampa su sudėtiniu J. L. ir V. R. genotipus sudarančių alelių rinkiniu. Tikimybė, kad egzistuoja kiti du asmenys, kurių genotipai sudarytų alelių rinkinį, sutampantį su ant tampono su nuoplova nuo peilio geležtės nustatytų alelių rinkiniu, tai yra atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,000000000000000000000000006 procento. Ant tirti pateiktos J. L. batų poros dešinės kojos bato rasta susimaišiusių dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš jų ir žmogaus kraujo, tinkamų abiejų asmenų tapatybei nustatyti. Vieno asmens genotipas sutampa su V. R. genotipu, kito asmens genotipas sutampa su J. L. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas asmuo, kurio genotipas identiškas ištirtų V. R. lokusų genotipui, tai yra atsitiktinumo sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,000000000000000000000000002 procento (t. 6, b. l. 21-24).

Specialistė J. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nuo peilio nuimtoje nuoplovoje buvo nustatytas dviejų asmenų (kaltinamojo ir nukentėjusiojo) susimaišiusios alelės. Tiesiog ant to paviršiaus, nuo kurio buvo padaryta nuoplova, buvo vieno ir kito asmens biologinių pėdsakų. Pažymi, kad tai gali būti nebūtinai abiejų asmenų kraujas, gali būti, kad vieno iš asmenų yra kraujas, o kito – kažkokie kiti biologiniai pėdsakai, arba abiejų asmenų kraujas.

Iš 2019 m. balandžio 30 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ant tirti pateikto tampono su nuoplova nuo peilio, rasto apžiūrint įvykio vietą, žmogaus kraujo nerasta, rasta žmogaus biologinių pėdsakų, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Ant tirti pateiktų dviejų tamponų su nuoplovomis nuo J. L. dešinės ir kairės rankų žmogaus kraujo nerasta, rasta žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurių genotipas sutampa su J. L. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas asmuo, kurio genotipas identiškas ištirtų J. L. lokusų genotipui, tai yra atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,00000000000000000006 procento (t. 6, b. l. 29-30).

Iš 2019 m. gegužės 30 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ant tirti pateiktų marškinėlių nugarinio paviršiaus kairėje pusėje yra vienas kiauryminis durtinis – pjautinis pažeidimas. Pažeidimas padarytas duriamuoju – pjaunamuoju įrankiu, turinčiu plokščią geležtę su ašmenimis, tikėtina peiliu. Požymių, individualizuojančių tirti pateiktą peilį, nėra, todėl nustatyti, ar tirti pateiktų marškinėlių durtinis – pjautinis pažeidimas padarytas tirti pateiktu peiliu, negalima. Tirti pateiktų marškinėlių durtinis – pjautinis pažeidimas atitinka vieną iš specialisto išvadoje nurodytų V. R. kūno sužalojimų. Nustatyti, kurį nugarinio paviršiaus sužalojimą atitinka marškinėlių pažeidimas, negalima (t. 6, b. l. 37-40).

Iš 2019 m. rugpjūčio 22 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ant tirti pateikto atsuktuvo, paimto įvykio vietos apžiūros metu, rasta susimaišiusių dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš jų ir žmogaus kraujo, tinkamų abiejų asmenų tapatybei nustatyti tiriant DNR. Ant atsuktuvo gautas mišrus DNR profilis sutampa su sudėtiniu V. R. ir J. L. genotipus sudarančių alelių rinkiniu. Tikimybė, kad egzistuoja kiti du asmenys, kurių genotipai sudarytų alelių rinkinį, sutampantį su ant atsuktuvo mėginyje nustatytų alelių rinkiniu, tai yra atsitiktinumo sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 3x10-28. Ant tirti pateiktų cigarečių nuorūkų, paimtų įvykio vietos apžiūros metu, rasta biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurių asmens biologinių pėdsakų genotipai sutampa su J. L., V. R., A. G., V. V., J. J., R. Ž.. Ant tirti pateiktų butelių, paimtų įvykio vietos apžiūros metu, rasta biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurių asmens biologinių pėdsakų genotipai sutampa su J. L. ir V. R. (t. 6, b. l. 48-60).

Iš 2019 m. gruodžio 9 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ant tirti pateiktų cigarečių nuorūkų, paimtų įvykio vietos apžiūros metu, rastų biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurių asmens biologinių pėdsakų genotipai sutampa su V. R., A. G., V. V., J. J., R. Ž. (t. 6, b. l. 74-77).

Iš 2020 m. gegužės 20 d. specialisto išvados matyti, kad tyrimo poligrafu metu J. L. nurodė, kad pas V. atvyko su J. J.. Išgėrinėjo. Kompaniją kažkuriuo metu papildė G. ir M. Po kurio laiko visi išėjo, jis liko vienas su V. Vėliau išėjo į parduotuvę nusipirkti cigarečių. Grįždamas dar parūkė su antro aukšto kaimynais. Prieš grįždamas pas V. iš jo buto pamatė išeinantį kažkokį asmenį. Grįžęs į tą butą, rado V. sužalotą ir iškvietė pagalbą. Įtariamajam J. L. atsakant „ne“ į visus tikrinamuosius klausimus – ar Jūs dūrėte V. į nugarą tą vakarą?; ar Jūs paslėpėte V. sužaloti naudotą peilį tame bute?; ar tas už šaldytuvo V. bute po jo sužalojimo rastas peilis priklauso Jums?, buvo gauta neigiama išvada – UZCT testo metu tiriamasis J. L. į jam šiame teste užduotus tikrinamuosius klausimus sakė netiesą (t. 6, b. l. 93-96).

Iš 2020 m. birželio 4 d. specialisto išvados matyti, kad tyrimo poligrafu metu tiriamasis (liudytojas) J. J. nurodė, kad tą dieną paskambino V. ir pasiūlė išgerti. Šiam sutikus, nupirko alaus ir nuvyko pas V. į butą. Pasibaigus alui, išėjo dar nupirkti, prie „kebabinės“ sutiko J. L., su juo grįžo pas V. Toliau gėrė. Išgertuvėse dalyvavo dar ir „G.“, „M.“, buvo trumpam užėjęs G. D.. Vėliau kompanija pradėjo skirstytis ir kai jis išėjo , bute liko tik J. ir V. Išėjęs iš to buto nuėjo miegoti. Vėliau jam paskambino M. ir pasakė, kad kiemas pilnas „mentų“, kad sužalotas V. Kol jis buvo bute, V. niekas nežalojo. J. J. atsakant „ne“ į visus tikrinamuosius klausimus – ar Jūs matėte, kaip J. peiliu dūrė V.?; ar Jūs išėjote iš to buto po V. sužalojimo tą vakarą?; ar Jūs matėte, kaip buvo paslėptas peilis, kuriuo buvo badomas V.?, buvo gauta teigiama išvada – UZCT testo metu tiriamasis J. J. į jam šiame teste užduotus tikrinamuosius klausimus sakė tiesą (t. 6, b. l. 111-114).

Iš 2020 m. birželio 5 d. specialisto išvados matyti, kad tyrimo poligrafu metu tiriamasis (liudytojas) G. D. nurodė, kad V. bute buvo atėjęs kartu su J. L. trumpam, net nebuvo prisėdęs, išgėrė porą „krūzų“ alaus ir išėjo, nes jam nepatiko ten būti. Tuo metu, kai buvo bute, ten dar buvo J. L. ir V. Kol buvo bute, jokių konfliktų nebuvo, V. buvo sveikas. G. D. atsakant „ne“ į visus tikrinamuosius klausimus – ar Jūs matėte, kaip J. peiliu dūrė V.?; ar Jūs išėjote iš to buto po V. sužalojimo tą vakarą?; ar Jūs matėte, kaip buvo paslėptas peilis, kuriuo buvo badomas V.?, buvo gauta išvada – nustatyti ar tiriamasis G. D. sakė tiesą ar netiesą, atsakydamas į jam šiame teste užduotus tikrinamuosius klausimus, negalima, nes gautas rezultatas nėra statiškai reikšmingas tiesios ar netiesos sakymui (t. 6, b. l. 130-133).

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. vasario 21 d. pranešimo matyti, kad 2018 m. gruodžio 19 d., laikotarpiu nuo 20 val. iki 22 val., šios bendrovės parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), cigaretės „LD“ ir „Rothmans“ parduotos nebuvo (t. 7, b. l. 73).

Iš 2018 m. gruodžio 20 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad įtariamasis J. L. parodė, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir šiame name esančio buto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame V. R., duris. Buto viduje J. L. parodė vietą, kur kabėjo užuolaidos, kurias nuplėšė. Parodė vietą ant sofos, kur jis sėdėjo; parodė vietą, kur sėdėjo V. Apžiūros J. L. vardino vietas, kur galėjo paslėpti įrankį, kuriuo galėjo durti nukentėjusiajam. Vardino elektros skydinę, televizorių, spintelę, tačiau apžiūrėjus šias vietas, galimas nusikaltimo įrankis nebuvo surastas. Baigus parodymų patikrinimą vietoje ir vykstant į policijos komisariatą J. L. nurodė, kad reikia gerai pažiūrėti po šaldytuvu, nes galėjo peilį paslėpti ten. Susiekus su įvykio vietoje likusiu policijos pareigūnu T. T. ir jam pranešus įtariamojo J. L. nurodytą aplinkybę, peilis, ant kurio buvo matomos galimai kraujo dėmės, buvo surastas ir paimtas (t. 7, b. l. 83-89).

Iš asmens blaivumo nustatymo alkotesteriu kvito matyti, kad 2018 m. gruodžio 19 d. 22.31 val. J. L. buvo nustatytas 2,02 promilių girtumas (t. 7, b. l. 93).

Iš 2018 m. gruodžio 21 d. asmens apžiūros protokolo matyti, kokie duomenys buvo nustatyti, apžiūrėjus sulaikytojo J. L. kūną (t. 7, b. l. 95-101).

Iš 2018 m. gruodžio 21 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad J. L., teisme nagrinėjant prokuroro pareiškimą dėl suėmimo jam paskyrimo, nurodė, kad prisipažįsta padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (t. 7, b. l. 109-110).

Iš nukentėjusiosios V. V. ieškininio pareiškimo ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kokias išlaidas ji turėjo laidojant tėvą V. R. (t. 9, b. l. 53-59).

Iš liudytojo J. L. 2020 m. spalio 12 d. pranešimo matyti, kad jis atsisako liudyti teisme, nes kaltinamasis J. L. yra jo sūnus (t. 9, b. l. 119).

Iš liudytojos R. L. 2020 m. lapkričio 4 d. pranešimo matyti, kad ji atsisako liudyti teisme, nes kaltinamasis J. L. yra jos brolis (t. 9, b. l. 151).

Iš liudytojos S. L. 2020 m. lapkričio 4 d. pranešimo matyti, kad ji atsisako liudyti teisme, nes kaltinamasis J. L. yra jos sūnus (t. 9, b. l. 152).

Iš banko „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos išrašų bei nukentėjusiosios V. V. susirašinėjimo su prokurore matyti, kad J. L. nukentėjusiajai V. V. pervedė 2100 Eur: 2020 m. lapkričio 13 d. – 500 Eur, 2020 m. gruodžio 20 d. – 200 Eur, 2021 m. sausio 14 d. – 200 Eur, 2021 m. vasario 6 d. – 400 Eur, 2021 m. vasario 10 d. – 100 Eur, 2021 m. kovo 25 d. – 300 Eur, 2021 m. balandžio 15 d. – 200 Eur ir 2021 m. gegužės 12 d. – 200 Eur (t. 10, b. l. 2; t. 11, b. l. 72-85).

Iš banko „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos išrašo matyti, kad J. L. 2020 m. lapkričio 14 d. (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai pervedė 500 Eur (t. 10, b. l. 3).

Iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. lapkričio 6 d. pažymos matyti, kad R. R. (nukentėjusiosios V. V. motinai) 2019 m. vasario 14 d. sprendimu paskirta laidojimo pašalpa – 304 Eur (t. 10, b. l. 40, 108; t. 11, b. l. 71).

Iš 2020 m. gruodžio 7 d. PVM sąskaitos – faktūros (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvito (duomenys neskelbtini) matyti, kad R. R. už granitinį paminklą su borteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 700 Eur (t. 10, b. l. 109-110; t. 11, b. l. 70).

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytus faktinius duomenis pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir laikydamas juos įrodymais (BPK 20 straipsnis), konstatuoja, kad kaltinamojo J. L. kaltė konflikto metu peiliu sužalojus V. R., kuris nuo patirtų sužalojimų (duomenys neskelbtini) val. VšĮ „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ mirė, yra visiškai įrodyta.

Teismas privalo išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu (BPK 301 straipsnio 1 dalis) bei teismo pripažinti atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, šie duomenys turi patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka, ar jais galima tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018, 2K-204-689/2019). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019).

Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir panašiai) (Lietuvos Aukščiausio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Kaltinamasis J. L. bylą nagrinėjant teisme kaltu prisipažino visiškai, tačiau nurodė, kad paties V. R. sužalojimo momento visiškai neatsimena dėl girtumo. Kaltinamojo tvirtinimu, niekas kitas negalėjo peiliu sužaloti V. R., tik jis, nes įvykio metu V. R. bute buvo tik jis ir V. R.. Kaltinamasis J. L. teisme nurodė, kad pripažįsta visas kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes, pripažįsta, kad durdamas du kartus peiliu mirtinai sužalojo V. R.. Tuo pačiu kaltinamasis nurodė, kad įvykio vietoje po šaldytuvu rastas peilis (nusikaltimo įrankis) jam nepriklauso ir šio peilio jis į įvykio vietą neatsinešė.

Nors kaltinamasis J. L. nurodė dėl girtumo neatsimenąs, kaip peiliu sužalojo V. R., nei vienas iš byloje apklaustų asmenų nematė, kaip buvo sužalotas V. R. (o tai reiškia, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių kaltinamojo J. L. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo), tačiau kaltinamojo kaltė įrodyta netiesioginiais įrodymais, kurių visuma leidžia konstatuoti, jog V. R. peiliu mirtinai sužalojo būtent kaltinamasis J. L..

Visų pirma, tiek kaltinamojo J. L., tiek liudytojų J. J., V. V., A. G. ir G. D. (tai asmenų, kurie įvykio dieną išgėrinėjo su nužudytuoju V. R.) parodymai patvirtina, kad tuo metu, kai peiliu buvo sužalotas V. R., nužudytojo V. R. bute buvo tik V. R. ir kaltinamasis J. L.. Netikėti minėtų liudytojų parodymais (kad V. R. sužalojimo metu jų pastarojo bute nebuvo ir jie nematė, kaip buvo sužalotas V. R., kad jiems išėjus iš V. R. buto, su pastaruoju liko tik J. L., kad jiems išeinant V. R. buvo nesužalotas) teismas neturi jokio pagrindo, nes jų parodymai yra iš esmės vienodi (tam tikri neesminiai neatitikimai paaiškintini tuo, kad šie liudytojai įvykio dieną buvo apsvaigę nuo alkoholio, be to, praėjo ilgas laiko tarpas nuo įvykio iki šių liudytojų apklausos teisme), nuoseklūs (iš esmės sutampa su jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais), parodymus šie liudytojai davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, šių liudytojų parodymus patvirtina ir kiti įrodymai – liudytojo M. B. parodymai, specialisto išvada dėl liudytojo J. J. tyrimo poligrafu (liudytojas J. J. sakė tiesą, kad nematė, kaip buvo sužalotas V. R., kaip buvo paslėptas peilis) (t. 6, b. l. 111-114). Tai, kad be sužaloto V. R. ir juos pasitikusio J. L., kitų asmenų bute, kuriame buvo sužalotasis, nebuvo, patvirtino ir pirmieji į įvykio vietą atvykę medikai – liudytojai L. V. ir V. Ž..

Nors 2019 m. spalio 23 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad 2018 m. gruodžio 19 d. 20.59 val. telefoniniame pokalbyje (tarp abonento, kurio numeris (duomenys neskelbtini) (priklausančio kaltinamajam J. L.) ir VšĮ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojos, kurį galimai pradeda V. R., kuris nurodo, kad su širdimi blogai ir nurodo adresą, kuriuo reikia atvykti, tačiau pokalbio eigoje pokalbį po ilgos pauzės tęsia jau kitas asmuo, o pauzės metu fone girdimi keiksmažodžiai bei grasinimai, galiausiai pokalbį vėl tęsia galimai V. R., nurodydamas, kad problema – širdis (t. 2, b. l. 182-193), užfiksuoti ne mažiau trijų vyrų balsai, o moteriškas balsas yra greitosios pagalbos operatorės pusėje (t. 3, b. l. 17-39), tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad V. R. sužalojimo momentu pastarojo bute buvo tik pastarasis ir kaltinamasis J. L., nes šio telefoninio pokalbio metu kalbama tik apie V. R. problemą su širdimi, tačiau nei pats V. R., nei kitas pokalbį tęsęs asmuo (galimai J. L.) net neužsimena apie peiliu padarytus sužalojimus (skirtingai nuo sekančio – 2018 m. gruodžio 19 d. 21.10 val. telefoninio pokalbio (tarp abonento, kurio numeris (duomenys neskelbtini) (priklausančio kaltinamajam J. L.), ir Bendrojo pagalbos centro operatorės), kurio metu J. L. nurodo, kad yra „sumuštas vyras, yra dvi pjautinės žaizdos, kad apstabdė kraujavimą“, kad sužalotajam reikia „aštuonias siūles daryti“ (t. 2, b. l. 182-193)), todėl konstatuotina, jog to pirmojo skambučio metu (20.59 val.) V. R. dar nebuvo sužalotas peiliu, tačiau tuo metu jau buvo kilusi konfliktinė situacija tarp bute buvusių asmenų. Kaltinamojo J. L. bei liudytojų J. J. ir G. D. parodymai leidžia manyti, kad tuo metu V. R. bute, be pastarojo ir J. L., dar buvo J. J. arba G. D. (abu nurodo, kad panašiu laiku išėjo iš V. R. buto), tačiau jie (kaltinamasis J. L. ir trečiasis bute buvęs asmuo (J. J. arba G. D.)) minėtos aplinkybės (skambučio į VšĮ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stotį bei kylančio konflikto) neatsimena dėl girtumo. Nors asmens, 2018 m. gruodžio 19 d. 20.59 val. telefoninio pokalbio metu pasakiusio žodžius – „neik prieš mano geležtę“, „ką aš norėjau n... pamokint bliad šiame gyvenime, n... aš čia galvoji čia grįžau, atsiskaityt su kažkuom“, „aš niekur neisiu“, „pas mane pjaun gerai“, specialistui identifikuoti nepavyko (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau, įvertinus kitus byloje surinktus duomenis (kaltinamojo J. L. ir minėtų liudytojų parodymus, kitų telefoninių pokalbių tarp abonento, kurio numeris (duomenys neskelbtini) (priklausančio kaltinamajam J. L.), ir Bendrojo pagalbos centro operatorės bei VšĮ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojos turinį, o taip pat duomenis, patvirtinančius, kad peilį, kuriuo buvo sužalotas V. R., turėjo ir jį panaudojo J. L. (šių duomenų analizė žemiau), konstatuotina, kad minėtus žodžius pasakė būtent kaltinamasis J. L..

Teismas nesivadovauja liudytojos R. P. parodymais, kad tuo momentu, kai atvyko greitoji medicinos pagalba, ji, būdama antro aukšto laiptinėje, matė, kad prieš vaikinui, kuris jos ir A. B. prašė rūkyti (tai yra kaltinamajam J. L.), ir medikams įeinant į V. R. butą, iš pastarojo buto išėjo kažkoks vyras, kurio požymių ji neįžiūrėjo dėl tamsos ir kurio greitosios pagalbos darbuotojai galėjo nepastebėti, nes šių liudytojos parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenis (net kartu su liudytoja R. P. buvęs liudytojas A. B.), o juos paneigia liudytojų L. V. ir V. Ž. parodymai, kad tuo metu, kai jie įeidinėjo į V. R. butą, jokių kitų asmenų, išskyrus sužalotąjį V. R. ir juos pasitikusį vaikiną (kaltinamąjį J. L.) nei V. R. bute, nei pirmo aukšto koridoriuje (kuriame yra V. R. butas) nebuvo. Netikėti šiais liudytojų L. V. ir V. Ž. parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi jie yra vienodi bei nuoseklūs (šia aplinkybę jie vienodai nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme), šiuos liudytojų parodymus patvirtina ir kaltinamojo J. L. parodymai. Be to, neįtikėtina, kad net trys asmenys (iš kurių du – blaivūs medikai) nepastebėtų pro pat juos iš V. R. buto išeinančio asmens. Gi liudytojos R. P. parodymai dėl minėtos aplinkybės yra prieštaringi – apklausiama ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą (2019 m. gegužės 8 d.) ji nurodė, kad, jos žiniomis, V. R. bute buvo trys asmenys – be pastarojo ir vaikino, vėliau sulaikyto policijos pareigūnų (J. L.), dar buvo apie 30 metų amžiaus vyras, kuris iš V. R. buto išėjo prieš atvykstant greitosios pagalbos automobiliui, daugiau asmenų ji nematė (t. 1, b. l. 197-198); apklausiama ikiteisminio tyrimo metu pakartotinai (2019 m. gruodžio 14 d.) liudytoja R. P. parodė, kad rūkydama lauke matė, kaip tuo metu, kai greitosios pagalbos darbuotoja ir vėliau policijos pareigūnų sulaikytas vaikinas (J. L.) įėjo į V. R. butą, iš šio buto pasišalino apie 30-45 metų amžiaus vyras (t. 2, b. l. 1-2); o apklausiama teisme, kaip jau buvo minėta, liudytoja R. P. nurodė, kad iš V. R. buto išeinantį asmenį matė būdama antro aukšto laiptinėje (o ne rūkydama lauke, kaip nurodė 2019 m. gruodžio 14 d. apklausoje). Teismo įsitikinimu, liudytoja R. P., nurodydama apie vyrą, kuris, greitosios pagalbos medikams ir kaltinamajam J. L. įeinant į V. R. butą, iš jo pasišalino, suklydo ir šį suklydimą lėmė tai, kad ji buvo apklausiama ne iškart po įvykio, o praėjus gana reikšmingam laiko tarpui (pirmą kartą buvo apklausta praėjus beveik penkiems mėnesiams po įvykio, o antrą – praėjus beveik metams po įvykio). Tuo pačiu teismas pažymi, kad nesivadovauja liudytojos R. P. parodymais tik dėl šios aplinkybės, kitais šios liudytojos parodymais teismas neturi pagrindo netikėti, nes juos patvirtina kiti bylos duomenys.

Antra, kaltinamojo J. L. kaltę peiliu sužalojus V. R., patvirtina liudytojų L. V. ir V. Ž. (greitosios pagalbos darbuotojų, teikusių pagalbą V. R.) bei P. J. ir A. K. (policijos pareigūnų, dirbusių įvykio vietoje) parodymai, kad sužalotajam V. R. įvykio vietoje suteikinėjant medicininę pagalbą ir paklausus, kas jį sužalojo, V. R. nurodė, kad tai padarė vaikinas, pasitikęs medikus ir buvęs įvykio vietoje (tai yra kaltinamasis J. L.). Netikėti šiais liudytojų L. V., V. Ž., P. J. ir A. K. parodymais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie yra nuoseklūs, vienodi, šie liudytojai iki įvykio kaltinamojo J. L. nepažinojo, todėl neturi pagrindo jį apkalbėti, šie liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo ir todėl, kad juos patvirtina ir kiti bylos duomenys – to paties policijos pareigūno P. J. 2018 m. gruodžio 20 d. tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 1), kaltinamojo J. L. parodymai, jog jis negali patvirtinti medikų nurodytos aplinkybės, kad žuvusysis nurodė jį, kaip asmenį, kuris pastarąjį sužalojo, tačiau tai, kad nukentėjusysis kaltina būtent jį, tą pačią dieną jam pasakė policijos pareigūnai (vadinasi, policijos pareigūnams aplinkybė, kad V. R. nurodė J. L., kaip jį sužalojusį asmenį, tuo momentu jau buvo žinoma). Svarbu ir tai, kad tuo metu V. R. dar buvo sąmoningas (liudytojų L. V., V. Ž., P. J., A. K. ir A. M. parodymai).

Trečia, kaltinamojo J. L. kaltę įrodo ir liudytojų A. B. bei R. P. parodymai, kad berūkant lauke, vaikinas, kuris po to buvo sulaikytas policijos pareigūnų (tai yra kaltinamasis J. L.), jiems pasakė, kad policijos pareigūnai („mentai“) peilio neras, nes jis gerai paslėpė, kad jis buvo atėjęs skolų „išmušinėti“, jam neatidarė durų, todėl jis kažkam smogė. Teismas netikėti šiais liudytojų parodymais neturi jokio pagrindo, nes jie yra vienodi ir nuoseklūs (kas liečia aplinkybes dėl peilio paslėpimo ir skolų „išmušinėjimo“), šie liudytojai iki įvykio kaltinamojo J. L. nepažinojo, todėl neturi pagrindo jį apkalbėti, parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės melagingų parodymų davimą. Be to, šiuos liudytojų A. B. bei R. P. parodymus patvirtina ir tai, kad peilis (nusikaltimo įrankis) iš tikrųjų buvo rastas paslėptas už šaldytuvo, ir ši aplinkybė minėtiems liudytojams tikrai negalėjo būti žinoma iškart po įvykio (liudytojas A. B. pirmą kartą buvo apklaustas 2018 m. gruodžio 21 d. (t. 1, b. l. 182-184), tai yra tą pačią dieną, kai buvo rastas minėtas peilis (t. 1, b. l. 90-95)).

Ketvirta, kaltinamojo J. L. kaltę patvirtina ir tai, kad būtent jis po jo parodymų patikrinimo vietoje nurodė policijos tyrėjai, kad peilio (galimo nusikaltimo įrankio) reikėtų ieškoti po šaldytuvu, kur papildomos įvykio vietos apžiūros metu ir buvo rastas peilis, kuriuo buvo sužalotas V. R. (liudytojos J. K. parodymai, įtariamojo J. L. parodymų patikrinimo vietoje protokolas (t. 7, b. l. 83-89), papildomos įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 90-95)). Ši aplinkybė bei liudytojų A. B. bei R. P. parodymai, kad kaltinamasis jiems sakęs, jog policijos pareigūnai peilio neras, nes jis gerai paslėpė, leidžia konstatuoti, kad kaltinamasis J. L. minėtą peilį (nusikaltimo įrankį) po šaldytuvu ir paslėpė.

Penkta, kaltinamojo J. L. kaltę patvirtina ir specialistų išvados, iš kurių matyti, kad kaltinamasis savo rankose turėjo peilį, kuriuo buvo sužalotas V. R. – nustatyta, kad ant šio peilio rastas vienas rankos piršto pėdsakas galimai paliktas J. L. dešinės rankos smiliumi (t. 6, b. l. 1-10), be to, ant tirti pateikto tampono su nuoplova nuo peilio, paimto įvykio vietos apžiūros metu, geležtės rasta susimaišiusių dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš jų ir žmogaus kraujo, kurių mišrus DNR profilis sutampa su sudėtiniu J. L. ir V. R. genotipus sudarančių alelių rinkiniu (t. 6, b. l. 21-24). Teismas nesivadovauja kaltinamojo J. L. parodymais, kad jis įvykio vietoje rasto peilio (kuriuo buvo sužalotas V. R.) niekada neturėjo ir su savimi neatsinešė, su juo nebent pjaustė užkandą, kadangi šie jo parodymai paneigti kitais byloje surinktais duomenimis – liudytojos V. P. parodymais, kad dieną prieš įvykį susitikimo su J. L. metu pastarasis jai rodė atlenkiamą peilį (panašų į įvykio vietoje rastą peilį (įvykio vietoje rastas peilis šiai liudytojai buvo parodytas ikiteisminio tyrimo metu)) ir minėjo, kad peilį su savimi visada nešiojasi savigynai, o taip pat nukentėjusiosios V. V. ir liudytojos R. R. parodymais, kad įvykio vietoje rasto peilio (kuriuo buvo sužalotas V. R.) V. R. neturėjo, bei liudytojų A. G., V. V., J. J. ir G. D. parodymais, kad įvykio dieną jie, būdami V. R. bute, peilio, kuriuo buvo sužalotas V. R., nematė, maisto, kurį reikėtų pjaustyti peiliu, nematė. Be to, šiuos kaltinamojo J. L. parodymus paneigia ir jau aptarti liudytojų A. B. bei R. P. parodymai apie kaltinamojo paslėptą peilį, o taip pat 2018 m. gruodžio 19 d. 20.59 val. telefoninio pokalbio turinys (fone girdimi, kaip nustatyta, J. L. žodžiai „pas mane pjaun gerai“), iš kurio galima daryti išvadą, kad kaltinamasis kalba apie jo su savimi turimo peilio savybes. Kaltinamojo J. L. parodymus, kad jis įvykio vietoje rasto peilio niekada neturėjo ir su savimi neatsinešė, paneigia (o tuo pačiu ir jo kaltę įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą patvirtina) ir tyrimas poligrafu, kurio metu J. L. atsakydamas „ne“ į tris jam užduotus klausimus (ar Jūs dūrėte V. į nugarą tą vakarą?; ar Jūs paslėpėte V. sužaloti naudotą peilį tame bute?; ar tas už šaldytuvo V. bute po jo sužalojimo rastas peilis priklauso Jums?), sakė netiesą (t. 6, b. l. 93-96).

Teismas taip pat nesivadovauja kaltinamojo J. L. parodymais, kad po to, kai iš V. R. buto išėjo J. J. (tai yra apie 20.30 val.), jis buvo nuėjęs į parduotuvę, kur nusipirko cigarečių, o grįžęs rado sužalotą V., kadangi šie jo parodymai paneigti kitais byloje surinktais duomenims – UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimu, kad 2018 m. gruodžio 19 d., laikotarpiu nuo 20 val. iki 22 val., šios bendrovės parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), cigaretės „LD“ ir „Rothmans“ (tokios, kurias J. L. nurodė ikiteisminio tyrimo metu) parduotos nebuvo (t. 7, b. l. 73); liudytojų A. B. bei R. P. parodymais, kad po įvykio J. L. jų prašė cigarečių, be to, prašė policijos pareigūnų jį išleisti nusipirkti cigarečių (kas įrodo, jog tuo metu J. L. su savimi cigarečių neturėjo); liudytojo G. D. parodymais, kad jis apie 21 val. buvo V. R. bute, pastarasis tuo metu dar nebuvo sužalotas, bute buvo ir J. L.; 2018 m. gruodžio 19 d. 20.59 val. telefoniniu pokalbiu (tarp abonento, kurio numeris (duomenys neskelbtini) (priklausančio kaltinamajam J. L.) ir VšĮ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojos, iš kurio matyti, kad tuo metu V. R. dar buvo gyvas ir apie sužalojimus medikams nieko nesakė.

Teismas, įvertinęs aukščiau aptartus įrodymus, pripažįsta įrodytu, kad kaltinamasis J. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), konflikto metu 2 kartus dūrė peiliu V. R. į nugarą peties srityje, tuo pastarajam padarydamas kaltinime nurodytas durtines – pjautines žaizdas, kas komplikavosi kairės pusės pneumohemotoraksu, anemija, plaučių uždegimu, dešinės pusės pūlingu pleuritu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies funkcijos nepakankamumu, dėl ko V. R. (duomenys neskelbtini) val. ligoninėje mirė.

III. Nusikalstamos veikos kvalifikavimas

Kaltinamasis J. L. nužudė V. R., nesant BK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiką kvalifikuojančių aplinkybių, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nužudymas teismų praktikoje suprantamas kaip tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-328-628/2016).

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Nužudymo bylose nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė.

Byloje nustatyta, kad kaltinamasis J. L. 2018 m. gruodžio 19 d. apie 21 val. konflikto metu 2 kartus dūrė peiliu V. R. į nugarą peties srityje, tuo padarydamas pastarajam durtines – pjautines žaizdas krūtinės užpakalinio paviršiaus kairėje, kairės tarpšonkaulinės arterijos ir kairio plaučio su kepenų bendrojo tulžies latako ir vartų venos sužalojimus, kas komplikavosi kairės pusės pneumohemotoraksu, anemija, plaučių uždegimu, dešinės pusės pūlingu pleuritu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies funkcijos nepakankamumu, dėl ko V. R. (duomenys neskelbtini) val. VšĮ „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ mirė. Todėl konstatuotina, kad tarp kaltinamojo J. L. veiksmų (dviejų dūrių peiliu V. R. į nugarą) ir pasekmių – V. R. padarytų sužalojimų (durtinių – pjautinių žaizdų krūtinės užpakalinio paviršiaus kairėje, kairės tarpšonkaulinės arterijos ir kairio plaučio su kepenų bendrojo tulžies latako ir vartų venos sužalojimų) bei jo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Konstatuotina, kad kaltinamojo J. L. veiksmai (du dūriai peiliu V. R. į nugarą) buvo būtina sąlyga pasekmėms (V. R. mirčiai) kilti, kadangi, jei kaltinamasis J. L. nebūtų du kartus dūręs peiliu V. R. į nugarą, pastarasis nebūtų patyręs kaltinime nurodytų sužalojimų, kurie komplikavosi kairės pusės pneumohemotoraksu, anemija, plaučių uždegimu, dešinės pusės pūlingu pleuritu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies funkcijos nepakankamumu, dėl ko V. R. mirė. Šiuo atveju nenustatyta jokių kitų veiksnių, kurie galėjo sąlygoti V. R. mirtį. Pagal susiformavusią teismų praktiką, tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-292-489/2015 ir kt.). Iš 2019 m. vasario 13 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad V. R. mirė nuo kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo, į tai nurodo durtinė – pjautinė žaizda krūtinės užpakalinio paviršiaus kairėje, durtinė – pjautinė kiauryminė žaizda krūtinės užpakalinio paviršiaus kairėje, kairės tarpšonkaulinės arterijos ir kairio plaučio apatinės skilties sužalojimai, katamnezės ir medicininių dokumentų duomenys. Tai komplikavosi kairės pusės pneumohemotoraksu, anemija, plaučių uždegimu, dešinės pusės pūlingu pleuritu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies funkcijos nepakankamumu (t. 5, b. l. 161-164). Nors tai ir neturi jokios įtakos kaltinamojo J. L. veiksmų kvalifikavimui pažymėtina, kad šioje byloje nenustatyta V. R. netinkamo gydymo faktų.

Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas ir tik tokia veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnį. Kaltinamasis J. L., būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, durdamas du kartus peiliu V. R. į nugarą, suprato, kad nuo tokių jo veiksmų (dūrių peiliu į nugarą) V. R. gali ne tik patirti sužalojimus, bet ir mirti (kadangi dūriais peiliu į nugarą dažniausia pažeidžiami ir gyvybiškai svarbūs vidaus organai), ir, nors jis nebuvo suinteresuotas V. R. mirtimi (tokių duomenų byloje nėra), tačiau sąmoningai nenutraukė tokių savo veiksmų (dūrių peiliu), tai yra veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), todėl jo veika, kaip ir buvo minėta, teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Tikslintinas kaltinimas J. L., nurodant, kad jis du kartus peiliu dūrė V. R. į nugarą peties srityje (kaltinamajame akte nurodyta, kad kaltinamasis peiliu dūrė ne mažiau kaip du kartus), kadangi byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad J. L. peiliu dūrė V. R. tik du kartus (nei daugiau, nei mažiau). Be to, tikslintina nusikaltimo padarymo vieta, nurodant, kad jis buvo įvykdytas buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje (o ne namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, kaip nurodyta kaltinamajame akte), kadangi nustatyta, kad V. R. gyveno daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), bute Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat tikslintinas ligonės, kurioje V. R. (duomenys neskelbtini) val. mirė, pavadinimas – VšĮ „(duomenys neskelbtini) ligoninė“, nes būtent toks yra šios ligoninės oficialus pavadinimas. Toks kaltinimo patikslinimas teisme galimas, nes faktinės aplinkybės nekeičiamos iš esmės skirtingomis (BPK 256 straipsnis).

IV. Bausmės skyrimas

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys), taip pat į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Tas, kas nužudė kitą žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo septynerių iki penkiolikos metų (BK 129 straipsnio 1 dalis).

Kaip jau buvo minėta, skiriant bausmę kaltininkui, privaloma atsižvelgti ir į jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Kaltinamojo J. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai jis aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-1073/2020). Pavyzdžiui, kaltininkas sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, tačiau iškvietė gydytoją, kad išvengtų sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė konstatuojama tada, kai kaltininkas, aktyviai veikdamas, stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Kaltininko suteikiama pagalba neturi būti formali ir jos suteikimas turi būti atliktas laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-370/2013). Byloje nustatyta, kad J. L. iš karto po to, kai konflikto metu du kartus dūrė peiliu V. R. į nugarą peties srityje, tuo padarydamas pastarajam durtines – pjautines žaizdas krūtinės užpakalinio paviršiaus kairėje (sužalojimus, pavojingus nukentėjusiojo gyvybei), paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą, telefoninio pokalbio nurodė nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį (kas sudarė galimybę Bendrajam pagalbos centrui tinkamai sureaguoti į iškvietimą), įvykio vietoje sulaukė medikų ir net jiems padėjo teikti pagalbą V. R. (laikė lašelinę). Jei kaltinamasis nebūtų iškvietęs medikų, V. R. galėjo nukraujuoti ir mirti vietoje (nes be kaltinamojo ir nukentėjusiojo bute daugiau nieko nebuvo, nukentėjusysis dėl savo sveikatos būklės pats pagalbos nebūtų išsikvietęs, be to, buvo vėlus metas, todėl maža tikimybė, kad kas tokiu laiku būtų atėjęs pas nukentėjusįjį). Nors nustatyta, kad J. L. ne iš karto į nukentėjusiojo butą įleido greitosios pagalbos medikus (ši aplinkybė paaiškintina J. L. neblaivumu), ši aplinkybė nepaneigia, kad kaltinamasis visgi aktyviai bandė išvengti sunkesnių padarinių – jo sužaloto V. R. mirties.

Be to, kaltinamojo J. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti šią veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kartu tai reiškia, kad kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-697/2017 ir kitos). Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir panašiai. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-108-697/2017, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020, 2K-276-1073/2020).???

Kaltinamasis J. L. bylos nagrinėjimo teisme metu kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad paties momento, kaip dūrė V. R., nepamena dėl girtumo, tačiau, susipažinęs su bylos medžiaga, supranta, kad daugiau niekas kitas negalėjo sužaloti V. R., tik jis (t. 10, b. l. 60-63). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad parodymus kaltinamasis davė net nebaigus visų liudytojų (tame tarpe ir tų, kurių parodymais buvo įrodinėjama jo kaltė). Iš esmės tokius pačius parodymus J. L. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 7, b. l. 47-48, 61-62, 71-72, 76, 79, 109-110). Svarbu ir tai, kad apklausiamas iškart po įvykio (kai dar negalėjo žinoti apie jokius jo kaltę patvirtinančius įrodymus) J. L. kaltu prisipažino visiškai ir nurodė, kad girtavo pas V. R., buvo girtas, tad visų aplinkybių tiksliai nepamena; žino, kad iš V. R. namų išėjus sugėrovui J., jis ir V. R. liko dviese, po to įvykio eigos nepamena ir jau prisimena, kad mato V. R. gulintį ant žemės kruviną; nors, kaip dūrė V. R. nepamena, tačiau galvoja, kad niekas kitas nukentėjusiojo sužaloti negalėjo, nes buvo tik dviese (t. 7, b. l. 47-48). Šie kaltinamojo J. L. parodymai ir pozicija dėl kaltės nurodyti ir prokurorės surašytame kaltinamajame akte (t. 9, b. l. 3). Teismo įsitikinimu, kaltinamojo J. L. parodymai, kad įvykio vietoje, be jo ir nukentėjusiojo, daugiau nieko nebuvo ir niekas kitas negalėjo sužaloti nukentėjusiojo, svariai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo, kadangi, kaip jau buvo minėta, jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių J. L. kaltę, byloje išvis nėra, kaltinamojo kaltė įrodinėjama vien netiesioginiais įrodymais, be to, ikiteisminio tyrimo metu ilgai buvo tiriama versija, kad nusikaltimo padarymo metu V. R. bute, be pastarojo ir J. L., buvo dar bent vienas asmuo, kuris taip pat galėjo nužudyti V. R. ir kurio tapatybę ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai bandė nustatyti (ši versija kilo po 2019 m. spalio 23 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad 2018 m. gruodžio 19 d. 20.59 val. telefoniniame pokalbyje buvo užfiksuoti ne mažiau trijų vyrų balsai (t. 3, b. l. 17-39)). Akivaizdu, kad teismui būtų daug sunkiau apsispręsti dėl kaltinamojo J. L. kaltės, jei ji būtų įrodinėjama tik nusikaltimo įrankio – peilio suradimo faktu (kurį, beje, ikiteisminio tyrimo pareigūnams padėjo surasti pats kaltinamasis), aplinkybe, kad ant nusikaltimo įrankio rastas kaltinamojo piršto pėdsakas ir DNR (tai nebūtinai kaltinamojo kraujas, kaip baigiamojoje kalboje minėjo prokurorė), liudytojų A. B. ir R. P. parodymais (apie tai, kad J. L. jiems minėjo, kad paslėpė peilį) bei liudytojų L. V., V. Ž., P. J. ir A. K. parodymais (kad V. R. jiems nurodė J. L., kaip jį sužalojusį asmenį). Be to, kaip jau minėta, J. L. parodymų patikrinimo vietoje metu aktyviai padėjo policijos pareigūnams ieškoti jo įvykdyto nusikaltimo įrankio – peilio, kuriuo buvo sužalotas V. R., ir būtent kaltinamojo nurodytoje vietoje peilis buvo rastas (t. 7, b. l. 83-89, liudytojos J. K. parodymai). Todėl konstatuotina, kad tokiais veiksmais kaltinamasis J. L. padėjo išaiškinti jo įvykdytą nusikalstamą veiką (nes peilis tapo vienu iš pagrindinių jo kaltės įrodymų). Nors kaltinamasis J. L. neigė teismo nustatytą aplinkybę, kad jis įvykio vietoje rasto peilio (kuriuo buvo sužalotas V. R.) niekada neturėjo ir su savimi į nukentėjusiojo butą neatsinešė (teismas šiais kaltinamojo parodymais nesivadovavo, nes jie paneigti kitais bylos duomenimis), tačiau ši aplinkybė nelaikytina esmine, kadangi ji nėra nurodyta J. L. suformuluotame kaltinime ir neturi jokios įtakos kaltinamojo veiksmų kvalifikavimui ar jo atsakomybei. Kaip esmine nelaikytina ir kita kaltinamojo nurodyta aplinkybė, kad jis buvo nuėjęs į parduotuvę nusipirkti cigarečių, o grįžęs rado sužalotą V. R. (šiais kaltinamojo parodymais teismas taip pat nesivadovavo), nes ši aplinkybė taip pat nėra nurodyta kaltinime ir neturi jokios įtakos J. L. veiksmų kvalifikavimui ar jo atsakomybei.

Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir panašiai). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio bei vėliau ir panašiai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015, 2K-372-697/2017, 2K-78-648/2020). Ši aplinkybė iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinama kaip vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, kad asmuo nori pasitaisyti. Nuoširdus gailėjimasis dažniausiai ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas aiškiai pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, pasižada pasitaisyti ir ateityje nenusikalsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2014, 2K-78-648/2020). Teismui nekilo abejonių, kad kaltinamasis J. L. gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Tai buvo matyti ne tik iš kaltinamojo parodymų, tačiau ir iš jo elgesio po įvykio – iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą (vedė, susirado darbą, visiškai atsisakė alkoholio, kas, reikia pripažinti, ne kiekvienam to siekiančiam pavyksta), visiškai pripažino nukentėjusiosios civilinį ieškinį, neginčydamas net neturtinės žalos dydžio (kurį nustato tik teismas ir kuris yra didesnis nei teismų priteisiamas nužudytų asmenų artimiesiems (apie tai nuosprendžio dalyje, kuriame teismas pasisakys dėl neturtinės žalos dydžio)) ir stengėsi atlyginti nusikaltimu padarytą žalą (iki baigiamųjų kalbų pervedė nukentėjusiajai V. V. 2100 Eur žalos atlyginimo, o (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai – 1220 Eur žalos atlyginimo), teismo posėdžio metu viešai atsiprašė nukentėjusiosios (t. 10, b. l. 60), pasižadėjo ateityje nebenusikalsti, kritiškai vertina savo elgesį (t. 10, b. l. 63). Tai, kad kaltinamasis J. L. nuoširdžiai gailisi, teismo įsitikinimu, patvirtina ir pastarojo tinkamas procesinis elgesys (dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, nors tuo metu Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojo griežti suvaržymai dėl įvesto karantino, laisvanoriškai sutiko su tuo, kad dalis proceso dalyvių (tame tarpe ir liudytojų) dalyvautų teismo posėdžiuose nuotoliniu būdu (per „ZOOM“ programėlę), taip prisidėdamas prie spartesnio bylos išnagrinėjimo).

Nors kaltinamasis J. L. atlygino dalį nusikaltimu padarytos žalos (nukentėjusiajai V. V. pervedė 2100 Eur žalos atlyginimo, o (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai pervedė 1220 Eur žalos atlyginimo), tai nepripažintina savarankiška jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kaip to baigiamosiose kalbose prašė kaltinamojo gynėjas. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas savo noru atlygina ar pašalina padarytą žalą. Pagal šią įstatymo nuostatą kaltininkas turi atlyginti ar pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014, 2K-75-222/2020). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013, 2K-171-511/2016, 2K-326-303/2019, 2K-75-222/2020).??? Tačiau dalinis žalos atlyginimas laikomas tinkamu BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme tik išimtinais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-222/2020).??? Nors kaltinamasis J. L. per gana trumpą laiką (pusę metų) žalos atlyginimui pervedė 3320 Eur, tai yra šiam tikslui skyrė daugiau nei pusę savo gauto darbo užmokesčio (t. 11, b. l. 53-54), tačiau jo atlygintos žalos dalis yra per menka (sudaro vos 10,03 procento nukentėjusiosios V. V. prašomo priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžio (2100 Eur iš 20946 Eur) ir 5,91 procento žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui (1220 Eur iš 20657,83 Eur), kad šią aplinkybę būtų galima pripažinti savarankiška jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismas pripažįsta, kad kaltinamasis J. L. savo teisiamajame posėdyje išsakyto pažado – mokėti nukentėjusiajai ir (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai po 500 Eur per mėnesį žalos atlyginimo, neįvykdė dėl pateisinamų priežasčių (šiuo metu galiojančio karantino), tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad nuo nusikaltimo įvykdymo praėjo beveik pustrečių metų, todėl kaltinamasis turėjo pakankamai laiko, kad atlygintų didesnę dalį jo nusikaltimu padarytos žalos, tačiau beveik du metus (iki 2020 metų lapkričio mėnesio) nesiėmė jokių priemonių žalai atlyginti (nors nukentėjusioji iki 2020 m. rugsėjo 11 d. nebuvo pateikusi civilinio ieškinio, tačiau kaltinamajam turėjo būti aišku, kad žala jo veiksmais tikrai padaryta, todėl jis galėjo susirasti nukentėjusiąją ir susitarti dėl žalos atlyginimo dar iki ieškinio pareiškimo, be to, (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa ieškinį buvo pareiškusi dar ikiteisminio tyrimo metu). Pastarosios aplinkybės ir tai, kad kaltinamajam gresia ilga laisvės atėmimo bausmė, nesudaro prielaidų nukentėjusiajai ir (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo. Be to, teismas jau atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis J. L. atlygino dalį nusikaltimu padarytos žalos, svarstydamas klausimą dėl kitos kaltinamojo atsakomybės lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pripažinimo.

Kaltinamojo J. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Byloje esantys duomenys (paties kaltinamojo J. L. parodymai, liudytojų parodymai, o taip pat asmens blaivumo nustatymo alkotesteriu kvitas, iš kurio matyti, kad 2018 m. gruodžio 19 d. 22.31 val. (pusantros valandos po įvykio) J. L. buvo nustatytas 2,02 promilių girtumas (t. 7, b. l. 93)) patvirtina, kad įvykio metu kaltinamasis J. L. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (tiek, kad net nepamena įvykio aplinkybių), kas ne tik, kad turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau, teismo įsitikinimu, iš esmės ją ir nulėmė.

Baigiamųjų kalbų metu prokurorė prašė pripažinti kaltinamojo J. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis jam inkriminuotą nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nusikaltimų recidyvo, taip pat recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje. Joje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2014, 2K-231-495/2019). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima. Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuodamas bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85-303/2017, 2K-231-495/2019). Nustatyta, kad J. L. nusikaltimo, už kurį teisiamas, įvykdymo metu (2018 m. gruodžio 19 d.) teistas nebuvo (jis vienintelį kartą teistas jau po šio nusikaltimo įvykdymo – Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu (pagal BK 178 straipsnio 2 dalį)), tai yra jis nebuvo recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.

Kaltinamasis J. L. įvykdė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusi negrįžtamus padarinius (nuo nusikaltimo metu patirtų sužalojimų V. R. mirė), jis veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), nusikaltimą įvykdė vienas, nusikaltimo įvykdymui buvo panaudotas peilis (tai yra daiktas, kuriuo lengviau padaryti žmogui sunkius ir pavojingus sužalojimus), kuriuo buvo smogta ne vieną, o du kartus. Vertinant kaltinamojo J. L. įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas) būtina atsižvelgti ir į tai, kad nusikaltimas padarytas spontaniškai, iš anksto jo neplanavus ir neturėjus tikslo nužudyti.

Skiriant bausmę būtina atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę (BK 54 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kaltinamasis J. L. teisiamas antrą kartą (anksčiau teistas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – areštu 40 parų (t. 10, b. l. 119-121), bausmę atlikęs (ją baigė atlikti 2019 m. liepos 21 d.) (t. 10, b. l. 155), tačiau jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu teistas nebuvo (BK 97 straipsnis), be to, anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju asmeniu (BK 38 straipsnis) (t. 7, b. l. 1-5; t. 10, b. l. 115-118; t. 11, b. l. 64-67), baustas administracine tvarka (7 t., b. l. 6-21; t. 10, b. l. 122-135; t. 11, b. l. 55-63), nėra registruotas narkologo ar psichiatro įskaitoje (t. 7, b. l. 34), yra dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 61 straipsnio 2 dalis). Vertinant kaltinamojo J. L. asmenybę, būtina atsižvelgti ir į jo elgesį po nusikaltimo padarymo, o jis tikrai nepriekaištingas – po nusikaltimo kaltinamasis naujų nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų nepadarė, nors praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas – beveik pustrečių metų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kaltinamasis J. L. visiškai pakeitė savo gyvenimo būdą – įvertinęs, kad pagrindinės jo elgesio problemos kyla dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, kreipėsi į medikus dėl priešalkoholinio gydymo (t. 7, b. l. 196) ir šiuo metu visiškai nevartoja alkoholio (paties kaltinamojo parodymai teisme, kuriuos paneigiančių duomenų byloje nėra), vedė, nuo 2020 m. balandžio 6 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 7, b. l. 35; t. 8, b. l. 77-79; t. 10, b. l. 113-114; t. 11, b. l. 53-54)), kuriai paskutiniu metu vadovauja, nuo 2021 m. balandžio 14 d. dirba darbininku UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 11, b. l. 53-54, 87), prieš tai ieškojo darbo per Užimtumo tarnybą (t. 7, b. l. 36), jokių skundų dėl jo elgesio negauta, darbovietėse, verslo partnerių ir kaimynų charakterizuojamas teigiamai (t. 11, b. l. 86-87, 89-91). Be to, kaip jau buvo minėta, J. L. tiek duodamas parodymus, tiek paskutinio žodžio metu viešai atsiprašė nukentėjusiosios, visiškai pripažino nukentėjusiosios civilinį ieškinį ir stengėsi atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, pasižadėjo ateityje nebenusikalsti. Skiriant bausmę kaltinamajam J. L., atsižvelgtina ir pakankamai ilgą procesą (nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo beveik pustrečių metų), nors jis ir užtruko dėl objektyvių priežasčių (bylos sudėtingumo, didelio kiekio įvairių specialistų tyrimų, griežtų suvaržymų dėl įvesto karantino, proceso dalyvių ligų), o taip pat į tai, kad viso šio proceso metu kaltinamojo J. L. laisvė buvo stipriai suvaržyta – nuo 2018 m. gruodžio 19 d., kada jis buvo sulaikytas (t. 7, b. l. 91) iki 2019 m. liepos 21 d. (tai yra, daugiau nei septynis mėnesius) jam buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, o nuo 2019 m. liepos 21 d. iki pat nuosprendžio priėmimo (beveik dvejus metus) jam taikoma kita griežta kardomoji priemonė, stipriai varžanti jo teises, – intensyvi priežiūra (BPK 131¹ straipsnis), kurios laikas (skirtingai nei suėmimo) į bausmės laiką nėra įskaitomas. Svarbu ir tai, kad J. L. visą šį pakankamai ilgą laiko tarpą, kai jam buvo taikoma intensyvi priežiūra, iš esmės laikėsi šios kardomosios priemonės sąlygų, dėl ko jos nuolat buvo švelninamos.

Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti kaltinamajam J. L. už jo įvykdytą nusikalstamą veiką paskyrus bausmę, artimą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui – laisvės atėmimą septyniems metams devyniems mėnesiams (BK 50 straipsnio 1 dalis, 61 straipsnio 2 dalis). Griežtesnės, prokurorės baigiamosiose kalbose pasiūlytos laisvės atėmimo bausmės, paskyrimas prieštarautų proporcingumo principui. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Be to, prokurorės baigiamosiose kalbose pasiūlytas laisvės atėmimo bausmės dydis aiškiai prieštarautų teismų praktikai tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose (teismui išanalizavus įsiteisėjusius teismo sprendimus 2018-2021 metais Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka išnagrinėtose bylose, Lietuvos apeliaciniame teisme apeliacine tvarka išnagrinėtose bylose bei apygardų teismuose pirmąja instancija išnagrinėtose bylose, kuriose asmenys buvo nuteisti už nužudymą be kvalifikuojančių aplinkybių (BK 129 straipsnio 1 dalį), nustatyta, kad kaltininkams už šiuos nusikaltimus pagrinde buvo skiriamas laisvės atėmimas nuo septynerių (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-57-697/2018, 2K-241-789/2019; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-370-487/2019, 1A-318-870/2020; Šiaulių apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-875/2021; Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-172-485/2019, Panevėžio apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-80-768/2020 ir kiti) iki dvylikos metų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-330-788/2018, Šiaulių apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-51-354/2019, Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-222-926/2020 ir kiti). Ir tik pavieniais atvejais buvo skiriama švelnesnė nei septynerių metų ar griežtesnė nei dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Nustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių, dažniausiai buvo skiriamas laisvės atėmimas nuo septynerių iki devynerių metų (priklausomai nuo to, ar nustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių), o nenustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių – laisvės atėmimas nuo devynerių iki dvylikos metų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dešimties – dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė dažniausiai buvo skiriama recidyvistams, kurie nužudymus įvykdydavo esant sunkinančiomis aplinkybėmis. Skirti dar švelnesnę (minimalią sankcijoje numatytą) laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgus į tai, kad yra viena kaltinamojo J. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat į jo elgesį iki nusikaltimo įvykdymo (ne kartą baustas administracine tvarka, 2018 metų birželio mėnesį įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, už kurį buvo nuteistas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, dar anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam susitaikius su nukentėjusiuoju asmeniu), nėra pagrindo, nes tokia bausmė, teismo įsitikinimu, būtų per švelni.

Kaltinamojo J. L. gynėjas advokatas Ramūnas Putinas baigiamosiose kalbose prašė jo ginamajam J. L. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Baudžiamasis kodeksas numato du atvejus, kada teismas kaltininkui gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje.

BK 62 straipsnyje yra įtvirtinti švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo pagrindai. Antai BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, taikydamas BK 62 straipsnio 1 dalį teismas turi nustatyti tris sąlygas: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Tačiau net ir nustačius BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas teismui nekyla pareiga visais atvejais skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. J. L. atveju nėra nustatyta vienos iš būtinųjų BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sąlygų, tai yra, kad jis būtų pats savo noru atvykęs į atitinkamą valstybės instituciją ar jai pranešęs apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. L. iškart po įvykio, tai yra 2018 m. gruodžio 19 d. 21.10 val., paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė apie sužalotąjį V. R., tačiau nenurodė, kad pats jį sužalojo (t. 2, b. l. 182-193). Apie tai, kad jis sužalojo V. R., J. L. nenurodė ir pirmiesiems į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams A. K. bei P. J.. Todėl nėra teisinio pagrindo J. L. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio nuostatų.

Kaip ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, atsisakymas taikyti BK 62 straipsnį nepašalina galimybės, esant BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytoms sąlygoms, paskirti švelnesnę bausmę vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264/2005 ir kitos). Tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas reikalauja visai kitokių pagrindų buvimo, o būtent išvados, kad esamoje situacijoje BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012 ir kitos). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, tai yra nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-179-449/2020). Kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę.

Šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui – kaip jau minėta, J. L. įvykdė tyčinį baigtą nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, sukėlusi negrįžtamus padarinius, nusikaltimo įvykdymui buvo panaudotas peilis, kuriuo buvo smogta du kartus, kaltinamasis anksčiau jau buvo įvykdęs nusikaltimus (dėl mažiausiai vieno nusikaltimo, įvykdyto 2015 metais, jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju asmeniu, o už 2018 metų birželio mėnesį įvykdytą vagystę jis buvo nubaustas areštu), buvo ne kartą baustas administracine tvarka. Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės pakyrimas už vieną sunkiausių nusikaltimų – nužudymą, nesant kažkokių tai ypatingų aplinkybių, ženkliai mažinančių šios veikos pavojingumą arba ypač teigiamai apibūdinančių kaltininką, aiškiai prieštarautų nukentėjusiųjų bei visos visuomenės interesams. Teismui informacinėje sistemoje „LITEKO“ peržiūrėjus 2019-2021 metais teismų priimtus sprendimus baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys buvo nuteisti už nužudymą be kvalifikuojančių aplinkybių, nustatyti tik du atvejai, kai kaltininkui buvo paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė, tačiau jose faktinė situacija buvo visiškai kitokia (Kauno apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-79-485/2019 D. B. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį) 5 metų laisvės atėmimo bausme (nustatytos dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kaltininkas charakterizuojamas išimtinai teigiamai, augina mažametį vaiką, veiką iš dalies sąlygojo ir provokuojantis nukentėjusiojo elgesys); Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-121-574/2019 (peržiūrėtu apeliacine ir kasacine tvarka) V. K. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį) 5 metų laisvės atėmimo bausme (nustatytos dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, savo pavojingumu mažesnė nei kitos panašaus pobūdžio nusikalstamos veikos (buvo suduotas vienintelis smūgis ranka nukentėjusiajam į veidą, po ko pastarasis griuvo ir trenkėsi galva į grindinį, darant nusikaltimą nepanaudoti jokie įrankiai, priemonės), kaltininkas anksčiau neteistas, dirba, atlygino visą nusikaltimu padarytą turtinę žalą ir susitarė dėl neturtinės žalos atlyginimo). Atsižvelgus į aukščiau nurodytus motyvus konstatuotina, kad BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas J. L. už jo įvykdytą nusikaltimą neprieštarauja teisingumo principui, todėl nėra pagrindo jo atžvilgiu taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Kadangi kaltinamasis J. L. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nėra pagrindo atidėti jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis).

Kadangi kaltinamasis J. L. nusikaltimą, už kurį teisiamas, įvykdė iki Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 18 d. teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu (kadangi nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms – Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu J. L. buvo nuteistas už apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, o dabar teisiamas už labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje) subendrintina su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta arešto bausme (BK 63 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 5 dalies 2 punktas, 9 dalis). Bausmės pradžia nustatytina nuo J. L. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį. Į bausmės laiką įskaitytinas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. birželio 11 d. imtinai (t. 7, b. l. 91-92, 111-113, 122-123, 137-139, 152-155), bei bausmė, visiškai atlikta pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 18 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (BK 63 straipsnio 9 dalis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunktis), tai yra nuo 2019 m. birželio 12 d. iki 2019 m. liepos 21 d. imtinai (40 dienų) (t. 10, b. l. 155). Nors J. L. kardomoji priemonė – suėmimas buvo tęsiama ir laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 12 d. iki 2019 m. liepos 21 d. imtinai (t. 7, b. l. 137-139, 152-155; t. 11, b. l. 25, 27), tačiau šis laikotarpis į šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką neįskaitytinas, nes būtent šiuo laikotarpiu J. L. atliko Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą 40 parų arešto bausmę (t. 10, b. l. 155). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nepriklausomai nuo to, ar asmuo laikomas suimtas ar įkalinimo įstaigoje atlieka laisvės atėmimo bausmę, tas pats nelaisvėje išbūtas laikas negali būti įskaičiuojamas į subendrintą bausmę dvigubai, tai yra konstatuojant, kad dėl suėmimo taikymo jau yra atlikta dalis už naujos nusikalstamos veikos padarymą skiriamos bausmės, ir tuo pačiu metu darant išvadą, kad suėmimo taikymo metu buvo atliekama ir ankstesniais teismo sprendimais skirta laisvės atėmimo bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2014, 2K-147-628/2019).

Kaltinamojo J. L. įvykdyto nusikaltimo metu galiojusi BK 50 straipsnio 3 dalies redakcija (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatė, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirosiose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose; bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Ši nuostata 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 buvo pripažinta netekusia galios. BK 50 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) pripažinus netekusia galios, teismui, paskyrusiam laisvės atėmimo bausmę, neliko pareigos nustatyti jos atlikimo vietos. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta nustatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) ir ją lemia padaryto nusikaltimo, už kurį asmuo nuteisiamas, kategorija, nurodyta BK 11 straipsnyje. Kaltinamajam J. L. šiuo nuosprendžiu paskyrus laisvės atėmimo bausmę už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, nenurodžius laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, pagal BVK 83 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) 1 dalį laisvės atėmimo bausmę jis turėtų atlikti kalėjime. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šios taisyklės išimtys nustatytos BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse: veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, tai yra taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (2 dalis); baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad konkretaus nuteistojo (kaltinamojo) už labai sunkų nusikaltimą požiūriu BK 50 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) buvo nustatytas nuteistajam palankesnis teisinis reguliavimas nei teisinis reguliavimas, susiformavęs šią dalį pripažinus netekusia galios, nes iki 2020 m. liepos 1 d. (kada neteko galios BK 50 straipsnio 3 dalis) teismas, paskyręs laisvės atėmimo bausmę už labai sunkų nusikaltimą, vadovaudamasis BK 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, turėjo teisę parinkti pataisos įstaigos rūšį (ne tik kalėjimą), kai tuo tarpu pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą nuteistieji laisvės atėmimu už labai sunkų nusikaltimą visais atvejais bausmę atlieka kalėjime, o pagal BVK nustatytą teisinį reguliavimą pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų teisinė padėtis yra palankesnė nei šią bausmę atliekančiųjų kalėjime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-689/2021). Kadangi J. L. labai sunkų nusikaltimą įvykdė 2018 m. gruodžio 19 d., tai yra iki 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 straipsnio, kuriuo BK 50 straipsnio 3 dalis buvo pripažinta netekusia galios, įsigaliojimo, todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), teismas turi teisę nuspręsti dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos. Nors J. L. įvykdė labai sunkų nusikaltimą, tačiau, atsižvelgus į tai, kad jis iki šio nusikaltimo teistas nebuvo, anksčiau laisvės atėmimo bausmės nėra atlikęs, taip pat į jo pastangas pasitaisyti bei teigiamus jo gyvenimo pokyčius, laisvės atėmimo bausmė skirtina atlikti ne kalėjime, o pataisos namuose (BK 50 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)). Skirti laisvės atėmimo bausmę atlikti atvirojoje kolonijoje, kaip to baigiamosiose kalbose prašė kaltinamojo gynėjas, nėra pagrindo, nes nusikaltimo įvykdymo metu galiojęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas numatė, kad atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę gali atlikti tik už neatsargius ir nesunkius tyčinius nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys (BVK 90 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1863 redakcija)), kai tuo tarpu J. L., kaip jau minėta, įvykdė labai sunkų nusikaltimą.

Siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą (BPK 119 straipsnis) iki nuosprendžio vykdymo pradžios (sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį) J. L. paliktina galioti kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra, paliekant Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartyje nurodytas sąlygas, išskyrus pareigą neišvykti iš Klaipėdos rajono teritorijos, kadangi, įvertinus tai, kad byla jau išnagrinėta, o kaltinamajam dėl darbo funkcijų vykdymo nuolat reikia išvykti iš Klaipėdos rajono, konstatuotina, kad ši intensyviosios priežiūros sąlyga tapo nereikalinga. Ir be šios sąlygos nuosprendžio įvykdymas bus užtikrintas, nes J. L. privalės nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose.

V. Civilinis ieškinys

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, tai yra fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. V. šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydama iš kaltinamojo J. L. priteisti 1050 Eur turtinės žalos ir 20000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 9, b. l. 53-55). Prieš 2021 m. birželio 1 d. teismo posėdį nukentėjusioji elektroniniu laišku patikslino civilinio ieškinio dydį, prašydama iš kaltinamojo priteisti 946 Eur turtinės žalos ir 20000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 11, b. l. 69). Teismas, atsižvelgęs į teismo posėdyje išsakytą prokurorės, kaltinamojo ir jo gynėjo nuomonę, protokoline nutartimi šį nukentėjusiosios prašymą dėl ieškinio reikalavimų pakeitimo priėmė (t. 11, b. l. 93) ir nukentėjusiosios ieškinį nagrinėja šioje apimtyje. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. V. civiliniame ieškinyje ir elektroniniame laiške dėl ieškinio patikslinimo nurodyta, kad ji dėl tėvo V. R. mirties patyrė 1250 Eur išlaidų – 550 Eur išleido laidotuvėms, o 700 Eur kainavo kapavietės sutvarkymas (granitinio paminklo restauravimas ir borteliai). Iš šios sumos ji atėmė 304 Eur dydžio laidojimą pašalpą, kurią gavo iš savivaldybės. Neturtinė žala pasireiškė tuo, kad ji prarado artimiausią žmogų – tėvą, o tai sukėlė didžiulį stresą, emocinius išgyvenimus, dvasinį skausmą, tuo labiau, kad tėvo netektis buvo netikėta. Neturtinę žalą įvertina 20000 Eur (t. 9, b. l. 53-55; t. 11, b. l. 69). Iš esmės tas pačias aplinkybes nukentėjusioji V. V. nurodė ir apklausiama teismo posėdyje (t. 9, b. l. 170-173). Nukentėjusioji nurodė, kad jos santykiai su tėvu buvo labai artimi, su juo bendraudavo kasdien, juo rūpindavosi, po tėvo sužalojimo lankė jį ligoninėse. Tėvo laidotuvėms išleido daug daugiau, nei pagrindė kvitais. Laidotuvėmis rūpinosi motina, tačiau pinigai buvo jos. Ji įvykio metu buvo nėščia, jai pasidarė bloga, turėjo dėl to kreiptis į ligoninę.

Civilinis ieškovas (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo, kuriuo prašo iš kaltinamojo J. L. priteisti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą – 20657,83 Eur, nes tiek buvo sumokėta už V. R., kuris buvo sužalotas nusikalstamais kaltinamojo J. L. veiksmais, suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (t. 2, b. l. 165-166). (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos prašyme, kuris teisme buvo gautas 2021 m. gegužės 31 d., nurodyta, kad kaltinamasis J. L. atlygino dalį Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos, tai yra 1220 Eur, todėl prašoma iš kaltinamojo priteisti likusią neatlygintą žalos dydį – 19437,83 Eur (t. 11, b. l. 68).

Kaltinamasis J. L. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios ieškovės V. V. ir civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius pripažino visiškai, jų dydžių neginčijo.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnis 1 dalis). Žala ir jos dydis, kaip ir kitos svarbios bylos aplinkybės, privalo būti įrodytos. Civilinis ieškovas privalo pateikti turimus dokumentus, susijusius su pareikštu ieškiniu. Jeigu nukentėjusysis asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina asmuo, kuris atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusiojo asmens gyvybės atėmimu (CK 6.291 straipsnio 1 dalis).

Kaip jau minėta, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. V. civiliniu ieškiniu prašo iš kaltinamojo J. L. priteisti 946 Eur turtinės žalos (laidojimo išlaidų) atlyginimo. Teismų praktikoje laidojimo išlaidomis laikomos karsto įgijimo, gėlių, drabužių, transporto, kitų ritualinių paslaugų, gedulingų pietų, kapo tvarkymo išlaidos. Šios kategorijos bylose atlyginamos tik būtinos, įprastos, vidutinės išlaidos, tai yra tokios, kurios buvo padarytos neperžengiant nuosaikumo ribų ir kurias patvirtina ieškovų pateikti įrodymai. Žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į mirusįjį laidojusių asmenų pateiktus dokumentus, įrodančius protingas bei pagrįstas laidojimo ir su tuo susijusias išlaidas (atskaičius laidojimo pašalpas, gautas pagal teisės aktus), ir vadovaujantis kitais gautais dokumentais apie žalą. Byloje esančiais įrodymais (nukentėjusiosios V. V. parodymais, išlaidas patvirtinančiais rašytiniais įrodymais) neabejotinai nustatyta, kad V. V. dėl tėvo V. R. mirties turėjo 1250 Eur išlaidų laidotuvėms ir kapavietės sutvarkymui (t. 9, b. l. 58-59, 109-110; t. 11, b. l. 70), todėl nukentėjusiosios V. V. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo pripažintinas įrodytu. Be to, kaip jau buvo minėta, nukentėjusiosios civilinį ieškinį pripažino ir kaltinamasis J. L., o tai yra jo teisė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 140 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusioji V. V. gavo 304 Eur dydžio laidojimą pašalpą, kuria sumažino prašomos priteisti turtinės žalos dydį, todėl konstatuotina, kad šios nukentėjusiosios dėl tėvo mirties patirtos turtinės žalos dydis yra 946 Eur (1250-304).

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, iš kurio 20657,83 Eur buvo sumokėti už V. R., kuris buvo sužalotas nusikalstamais kaltinamojo J. L. veiksmais, suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo, yra pagrįstas ir įrodytas dokumentais (t. 2, b. l. 169; t. 11, b. l. 68), be to, šį ieškinį teisme pripažino ir kaltinamasis J. L., o tai yra jo teisė, todėl tenkintinas visiškai, iš kaltinamojo J. L. priteisiant likusią neatlygintą žalą (t. 11, b. l. 68) Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, tai yra 19437,83 Eur (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Žala priteistina iš kaltinamojo J. L., nes ji buvo padaryta neteisėtais šio kaltinamojo veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką teritorinių ligonių kasų civiliniai ieškiniai dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo už nukentėjusiajam asmeniui suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas nagrinėjami baudžiamosiose bylose ir priteisiami iš kaltininkų, motyvuojant tuo, kad kai nusikaltimu padaroma žala nukentėjusiojo asmens sveikatai ir nukentėjusiojo gydymo išlaidas atlygina institucija, vykdanti privalomąjį sveikatos draudimą (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 4, 9 straipsniai), pagal subrogaciją ji tampa kreditoriumi deliktinėje prievolėje dėl žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis, 6.290 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-378/2010, 2K-146-511/2016 ir kitos, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-397-518/2017).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra ne kartą pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lotyniškai restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-103/2009). Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją spręsti dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šis sąrašas yra nebaigtinis, todėl teismas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą, nes kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-171/2011). Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas taip pat privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių.

Kaip jau buvo minėta, neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šioje teisės normoje nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti.

Akivaizdu, kad dėl V. R. sužalojimų, pakankamai ilgo jo gydymo stacionare bei netikėtos mirties jo dukra V. V. patyrė neturtinę žalą – artimo žmogaus (tėvo) netektį, stresą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus dėl dalyvavimo procese. Be to, nukentėjusioji V. V. tuo metu buvo nėščia, kas dar labiau komplikavo jos emocinę būseną. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, įvertinęs aukščiau paminėtas nukentėjusiajai V. V. padarytos neturtinės žalos pasekmes, kaltinamojo J. L. kaltės formą (padarytas tyčinis nusikaltimas), jo turtinę padėtį (yra darbingas, dirba dviejose darbovietėse, išlaikytinių neturi, nekilnojamojo ir registruojamo kilnojamo turto neturi (t. 7, b. l. 37-38)), taip pat atsižvelgęs į tai, kad jokių duomenų apie tai, jog žuvusiojo V. R. veiksmai būtų turėję kokios nors įtakos kaltinamojo J. L. veiksmams, kad pats žuvusysis būtų išprovokavęs konfliktą ar elgęsis neatsargiai, byloje nėra, bei į tai, kad, kaip jau minėta, kaltinamasis J. L. nukentėjusiosios V. V. prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio neginčijo, jos civilinį ieškinį pripažino visiškai, o tai yra jo teisė (CPK 140 straipsnio 2 dalis), konstatuoja, kad nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. V. neturtinės žalos dėl tėvo V. R. sužalojimo ir mirties dydis yra 20000 Eur. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad toks neturtinės žalos dydis tiktai nėra per didelis ir atitinka tiek sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, tiek teismų formuojamą praktiką analogiškose bylose, nes bylose dėl nužudymų žuvusiojo artimiesiems dažniausiai priteisiama nuo 5000 iki 30000 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44-648/2016, 2K-171-511/2016, 2K-57-697/2018, 2K-221-511/2018, 2K-253-699/2018, 2K-371-697/2018, 2K-88-788/2019, 2K-7-74-788/2019 ir kitos; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-71-197/2017, 1A-307-177/2017, 1A-102-518/2020 ir kitos).

Apibendrinant konstatuotina, kad kaltinamojo J. L. neteisėtais veiksmais nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. V. dėl jos tėvo V. R. sužalojimo ir mirties padaryta 20946 Eur dydžio žala (946 Eur turtinė žala ir 20000 Eur neturtinė), todėl nukentėjusiosios V. V. civilinis ieškinys tenkintinas visiškai ir jai iš kaltinamojo J. L. priteistina 18846 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kadangi kaltinamasis J. L. iki įrodymų tyrimo šioje byloje pabaigos nukentėjusiajai savo noru sumokėjo 2100 Eur, taip atlygindamas dalį jo nusikaltimu padarytos žalos (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

VI. Daiktai, proceso išlaidos

Daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ar priemonės arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektai, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonės nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti (BPK 91 straipsnis). Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 ir 72³ straipsniuose nurodytas turtas konfiskuojamas (1 punktas); daiktai, kurių apyvarta uždrausta, perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami (2 punktas); dokumentai, turintys šio Kodekso 91 straipsnyje numatytų požymių, saugomi kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga arba perduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims jų prašymu; laikmenos su informacija, gauta šio Kodekso 160 straipsnyje nustatyta tvarka atliekant slaptą sekimą, grąžinamos jų lydimuosius dokumentus surašiusioms ikiteisminio tyrimo įstaigoms be jų prašymo (3 punktas); daiktai, kurie yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti, sunaikinami arba gali būti atiduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims, jeigu jie to prašo (4 punktas); kiti daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, – pereina į valstybės nuosavybę. Dėl šių daiktų priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka (5 punktas). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisminę praktiką BK 72 straipsnio nuostatų prasme konfiskuotinas turtas turi turėti ekonominę vertę, o jeigu nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas – menkaverčiai ar uždrausti civilinėje apyvartoje daiktai (pavyzdžiui, netikri pinigai, savadarbis ginklas), jie ne konfiskuojami – paimami valstybės nuosavybėn, kaip nurodyta BK 72 straipsnio 1 dalyje ir BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte, bet iš asmens paimami ir perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 arba 4 punktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-628/2019).

Daiktai – du užklotai (pakuotės Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), du rankšluosčiai (pakuotės Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), nuoplovos nuo sienos (5 konteineriai) (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), kraujo nuoplovos (pakuotės Nr. (duomenys neskelbtini)), peleninė (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), peiliai (pakuotės Nr. (duomenys neskelbtini)), degtukų pagaliukai (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), cigarečių nuorūkos (pakuotės Nr. (duomenys neskelbtini)), plastikiniai alaus buteliai (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), vienkartinis stikliukas (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), stiklinė (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), keturi žiebtuvėliai (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), cigarečių pakelis (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), stiklinis butelis (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), paimti 2018 m. gruodžio 20 d. įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, b. l. 48-82); šeši atsuktuvai (paketas Nr. (duomenys neskelbtini) ir vokas Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kaltas (paketas Nr. (duomenys neskelbtini)), paimti 2018 m. gruodžio 20 d. papildomos įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, b. l. 83-88); peilis, paimtas 2018 m. gruodžio 20 d. – 2018 m. gruodžio 21 d. papildomos įvykio vietos apžiūros metu (1 vokas) (t. 1, b. l. 90-95); pagalvės užvalkalas (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), užklotas (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), kelnės (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), kelnaitės (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)) ir marškinėliai, paimti 2018 m. gruodžio 20 d. iš VšĮ „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ priėmimo skyriaus (t. 3, b. l. 60-61A); striukė, kelnės, megztinis ir batų pora, paimti 2018 m. gruodžio 20 d. iš J. L. (t. 3, b. l. 68-69); V. R., A. P., R. Ž., G. D., M. B., J. J., V. V. ir A. G. seilių pavyzdžiai, saugomi (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato aptarnavimo skyriuje (kvito Nr. (duomenys neskelbtini), t. 6, b. l. 159; kvito Nr. (duomenys neskelbtini), t. 6, b. l. 166; kvito Nr. (duomenys neskelbtini), t. 6, b. l. 169), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini, kadangi yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis).

Mobilaus ryšio telefonas „Nokia“, 2018 m. gruodžio 20 d. paimtas iš J. L. (t. 3, b. l. 68-69) ir nutarimu jam grąžintas saugoti iki kol byla bus išnagrinėta (t. 3, b. l. 84), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas neribotai J. L. nuosavybėn (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2 dalis).

18 skaitmeninių laikmenų su jose įrašyta ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija, esančios byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinos prie bylos.

Išlaidos, susidariusios dėl objektų tyrimo, nepripažintinos proceso išlaidomis ir nepriteistinos iš kaltinamojo J. L., kadangi šiuos tyrimus atliko ikiteisminio tyrimo institucijų specialistai kaip tarnybinę užduotį (BPK 103 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nagrinėjimo teisme dalyviams išaiškintina nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai, žodinio ir rašytinio apeliacinio proceso sąlygos (BPK 308 straipsnio 4 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-299, 301-310 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

J. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta arešto bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo J. L. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

Į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. birželio 11 d. imtinai ir bausmę, visiškai atliktą pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 18 d. teismo baudžiamąjį įsakymą (vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai), – nuo 2019 m. birželio 12 d. iki 2019 m. liepos 21 d. imtinai (40 dienų).

Iki nuosprendžio vykdymo pradžios (sulaikymo, vykdant nuosprendį) J. L. palikti kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą, nustatant šias intensyvios priežiūros sąlygas: 1) nesilankyti viešojo maitinimo įstaigose, kuriose prekiaujama alkoholiu; 2) nuo 22 valandos iki 6 valandos būti savo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini). Apie tai nedelsiant pranešti šią kardomąją priemonę kontroliuojančiai policijos įstaigai.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. V. civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir jai iš kaltinamojo J. L. priteisti 18846 Eur (aštuoniolika tūkstančių aštuonis šimtus keturiasdešimt šešis eurus) turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Civilinio ieškovo – (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinė – (duomenys neskelbtini), civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir jai iš kaltinamojo J. L. priteisti 19437,83 Eur (devyniolika tūkstančių keturis šimtus trisdešimt septynis eurus ir 83 centus) Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų, patirtų už V. R. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo.

Daiktus – du užklotus (pakuotės Nr. (duomenys neskelbtini)), du rankšluosčius (pakuotės Nr. (duomenys neskelbtini)), nuoplovas nuo sienos (penki konteineriai) (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), kraujo nuoplovas (pakuotės Nr. (duomenys neskelbtini)), peleninę (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), peilius (pakuotės Nr. (duomenys neskelbtini)), degtukų pagaliukus (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), cigarečių nuorūkas (pakuotės Nr. (duomenys neskelbtini)), plastikinius alaus butelius (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), vienkartinį stikliuką (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), stiklinę (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), keturis žiebtuvėlius (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), cigarečių pakelį (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), stiklinį butelį (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), paimtus 2018 m. gruodžio 20 d. įvykio vietos apžiūros metu; šešis atsuktuvus (paketas Nr. (duomenys neskelbtini) ir vokas Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kaltą (paketas Nr. (duomenys neskelbtini)), paimtus 2018 m. gruodžio 20 d. papildomos įvykio vietos apžiūros metu; peilį, paimtą 2018 m. gruodžio 20 d. – 2018 m. gruodžio 21 d. papildomos įvykio vietos apžiūros metu (1 vokas); pagalvės užvalkalą (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), užklotą (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), kelnes (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)), kelnaites (pakuotė Nr. (duomenys neskelbtini)) ir marškinėlius, paimtus 2018 m. gruodžio 20 d. iš VšĮ „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ priėmimo skyriaus; striukę, kelnes, megztinį ir batų porą, paimtus 2018 m. gruodžio 20 d. iš J. L.; V. R., A. P., R. Ž., G. D., M. B., J. J., V. V. ir A. G. seilių pavyzdžius, saugomus (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato aptarnavimo skyriuje (kvitai Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti, tai pavedant padaryti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, 2018 m. gruodžio 20 d. paimtą iš J. L. ir nutarimu jam grąžintą saugoti iki kol byla bus išnagrinėta, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti neribotai J. L. nuosavybėn.

18 (aštuoniolika) skaitmeninių laikmenų su jose įrašyta ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija, esančių byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti prie bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.