Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Valdimaro Bavėjano ir Aloyzo Kruopio, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorui Ramūnui Šileikai, gynėjui advokatui Konstantinui Mironovui, nuteistajam A. M., nukentėjusiajai Ž. J., vertėjai Žanai Tadorovskajai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. gruodžio 24 d., apie 22 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), virtuvėje, rankomis bei nenustatytu kietu buku daiktu sudavė M. P. 19 smūgių į galvą, veidą, krūtinę, nugarą, rankas, kojas, tuo padarydamas poodines kraujosruvas dešinio antakio srityje, dešinės akies viršutiniame voke, dešinio skruosto srityje, kairės akies viršutiniame voke nusitęsiančią į kairio skruosto sritį, nosyje, smakre, odos nubrozdinimus kaktoje, pakaušio dešinėje, kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose dešinės akies viršutinio voko ir dešinio žando srityse, kairio skruostikaulio kūno projekcijoje, abiejų lūpų gleivinėje, kairio skruostikaulio smilkininės šakos daugiaskeveldrinį lūžį, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos ir nugaros kairėje, dešinėje alkūnės srityje, dešiniame dilbyje, abejose plaštakose, kairėje šlaunyje; muštinę žaizdą su aplinkine poodine kraujosruva kairės alkūnės sąnario srityje, kairiųjų III, V, XI-XII šonkaulių lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, po ko nuo galvos sumušimo, kuris komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, smegenų koma, progresuojančiu centrinės kilmės kvėpavimo, širdies-kraujagyslių veiklos nepakankamumu, M. P. 2014 m. gruodžio 26 d. (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., padarymo aplinkybes, įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, jų visetą, bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Apygardos teismas teisingai taikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama A. M. kaltė, tinkamai realizavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti padarytomis išvadomis.

Pažymėtina, jog nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas, ir tik tokia veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 129 str. Jei žmogaus gyvybė atimta dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str.), veika kvalifikuojama pagal BK 132 str. kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Bet kuriuo iš šių atveju, atsakomybė ir už nužudymą, ir už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lėmė nukentėjusio mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos, sprendžiama vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti.

Nagrinėjamu atveju, remiantis paties A. M. nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kitais bylos duomenimis nustatyta, kad A. M. rankomis bei nenustatytu kietu buku daiktu sudavė specialisto išvadoje Nr. M 1708/14 (01) nustatytą kiekį (ne mažiau kaip devyniolika) smūgių nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas (krūtinę, nugarą, rankas, kojas), tarp jų ir į galvą. Aplinkybę, jog buvo smūgiuojama į galvą ir tai daryta ne vieną kartą, patvirtinta dalies M. P. padarytų sužalojimų lokalizacija ir pobūdis – poodinės kraujosruvos dešinio antakio srityje, dešinės akies viršutiniame voke, dešinio skruosto srityje, kairės akies viršutiniame voke nusitęsiant į kairio skruosto sritį, nosyje, smakre, odos nubrozdinimai kaktoje, pakaušio dešinėje, kraujosruvos minkštuose audiniuose dešinės akies viršutinio voko ir dešinio žando srityje, kairio skruostikaulio kūno projekcijoje, abiejų lūpų gleivinėje, kairio skruostikaulio smilkininės šakos daugiaskeveldrinis lūžis, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio. Šioje specialisto išvadoje Nr. M 1708/14 (01) konstatuota, kad M. P. mirė nuo galvos sužalojimų visumos, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju galvos smegenų dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, smegenų koma (kliniškai), progresuojančiu centrinės kilmės kvėpavimo širdies – kraujagyslių veiklos nepakankamumu (t. 1, b. l. 35-42). Byloje neginčytinai nustatyta, kad būtent šie sužalojimai nulėmė nukentėjusiojo sveikatos komplikacijų atsiradimą, dėl kurių nukentėjusysis buvo išvežtas į ligoninę ir po kelių dienų joje mirė. Remiantis teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 1708/14 (01) ir kita baudžiamosios bylos medžiaga (nuteistojo A. M., tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų N. S., S. L. ir kitų liudytojų parodymais, kitais bylos rašytiniais duomenimis) nustatyta, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė būtent A. M. suduotų smūgių į galvą visuma, todėl tokie apelianto smurtiniai veiksmai vertintini kaip būtina sąlyga padariniams – nukentėjusiojo M. P. mirčiai – kilti ir yra svarbiausia to priežastis, t. y. tarp A. M. suduotų smūgių M. P. į galvą ir nukentėjusiojo mirties yra būtinasis priežastinis ryšys. Jeigu A. M. nebūtų sudavęs M. P. smūgių į galvą, šis nebūtų patyręs sveikatos komplikacijų, nuo kurių mirė.

Pabrėžtina, kad būtinojo priežastinio ryšio tarp A. M. veiksmų ir dėl jų kilusių padarinių nepašalina nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog nukentėjusiajam suduoti smūgiai iš karto neprivedė prie jo mirties, nes M. P. mirtis įvyko tik po dviejų dienų. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Tuo tarpu, jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusiojo mirtį lėmė būtent smurtiniai A. M. veiksmai, nuo kurių padarymo M. P. patyrė jo mirtį sukėlusius sužalojimus, ir kurie teisingai nustatyti kaip pagrindinis veiksnys, dėsningai nulėmęs nukentėjusiojo mirtį.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nuteistasis veikė neatsargiai, neturint tikslo nužudyti nukentėjusiojo, todėl atsitiktinis veikos padarinys negali būti jam inkriminuotas kaip padarytas tyčia. Teigiama, kad nukentėjusiam smūgiai buvo suduoti siekiant jį tik nuraminti, nes šis stumdėsi. Pasisakant dėl šio skundo argumento pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei kilti tiek pagal BK 129 str., tiek pagal BK 132 str. svarbią reikšmę turi kaltininko kaltės formos nustatymas, kuri yra skirtinga ir tai yra esminis ir vienintelis šiuose straipsniuose numatytų nusikaltimų atribojimo kriterijus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. atsižvelgiama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes (nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt.). Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 str. kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia, tuo tarpu nusikalstama veika, numatyta BK 132 str., gali būti padaroma tik dėl neatsargumo.

Kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nuteistasis nenorėjo nužudyti M. P., juolab, kad byloje nėra ir tokį nuteistojo tikslą patvirtinančių duomenų. Vienok, pagal byloje nustatytas aplinkybes, būtent dėl A. M. pavartoto smurto (suduotų smūgių į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvos sritį) nukentėjusiojo M. P. atžvilgiu pastarasis patyrė mirtį sukėlusius sužalojimus, taigi M. P. mirtis buvo dėsninga A. M. nusikalstamų veiksmų pasekmė. Kaip matyti, pats nuteistasis patvirtino, kad įvykio dieną nutarė nuvažiuoti pas M. P. į namus pasikalbėti apie jo elgesį šeimos atžvilgiu. Teigė, kad M. P. dėl jo reiškiamų priekaištų ėmus pykti ir stumdytis, jis pastarajam kumščiu sudavė kelis smūgius į galvos sritį. Tiesiogiai įvykį matę liudininkai S. L. ir N. S. parodė, kad būtent A. M. iniciatyva buvo nuvykta pas nukentėjusįjį į namus, kaip jiems nurodė pats A. M., siekiant pasveikinti M. P. su Kalėdomis. Tiek vienas, tiek kitas liudytojas parodė, kad A. M. į namus įėjo pirmas, o jie tik po tam tikro laiko. Kaip nurodė liudytoja N. S. - maždaug po minutės, o liudytojas S. L. - išgirdus namuose triukšmą. Liudytoja N. S. parodė, kad užėjusi į namus, virtuvėje matė gulintį M. P., o šalia jo stovintį A. M., kuris pakėlęs pastarąjį nuo grindų ir pasodinęs ant kėdės, šliūkštelėjo ant nukentėjusiojo vandens. Jai liepus A. M. nusiraminti, jis atsisėdo priešais M. P. ir su pastaruoju kalbėjosi apie seserį, neprižiūrimus vaikus. Liudytoja taip pat patvirtino, kad tokio pokalbio metu A. M. vis suduodavo staigius smūgius nukentėjusiajam į galvą, dėl ko ji M. P. užsistojo, tačiau jai buvo pasakyta nesikišti. Liudytojas S. L. iš esmės nurodė tapačias aplinkybes, kaip ir liudytoja N. S., tvirtindamas, kad užėjęs į namus, matė M. P. gulintį bei, kad A. M. pakėlęs pastarąjį už pakarpos nutempė iki kėdės virtuvėje ir pasodinęs prie stalo apipylė vandeniu. Liudytojas parodė, kad A. M. šaukė ant M. P., priekaištavo, jog šis muša seserį. Matė, jog pastarajam iš nosies bėgo kraujas, taip pat tai, kaip kelis kartus A. M. kumščiu sudavė M. P. į galvą. Abu šie liudytojai taip pat pažymėjo, kad M. P. tokiems A. M. veiksmams nesipriešino, niekaip nuo jų nesigynė. Šios byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistasis savo iniciatyva vyko pas nukentėjusįjį jau nusiteikęs aiškintis su juo santykius dėl pastarojo netinkamo elgesio su seserimi ir šeima. Įėjęs į būstą, sumušė M. P. dėl jau minėtų aplinkybių, nors šis iš esmės A. M. atžvilgiu jokių priešiškų veiksmų neatliko. Kad M. P. A. M. atžvilgiu neatliko jokių priešiškų veiksmų, iš dalies patvirtina ir B. P. duoti parodymai. Nors šis liudytojas tiesiogiai įvykio nematė, tačiau būdamas kitame kambaryje girdėjo, kaip A. M. priekaištavo M. P. dėl jo elgesio šeimos atžvilgiu, šaukė, kalbėjo pakeltu tonu, o pastarasis tik ramiai atsiprašinėjo. Girdėjo M. P. suduodamus smūgius, kurių pasak liudytojo, buvo suduota daugiau nei trys, girdėjo ir moters balsą, liepusį A. M. nusiraminti ir nemušti gulinčio M. P. bei, kaip S. L. pastarajai liepė nurimti ir nesikišti, taip pat nukentėjusiojo prašymą jo nebemušti. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad išėjus pastariesiems, matė, jog M. P. buvo šlapias, o jo veidas kruvinas. Kolegijos nuomone, visos šios nurodytos aplinkybės patvirtina, kad A. M., būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo, tyčia smūgiuodamas į kito, neblaivaus žmogaus gyvybei svarbų organą – galvą, negalėjo nesuprasti, kad tokie smūgiai yra pavojingi žmogaus gyvybei ir nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali ne tik patirti sužalojimus, bet ir mirti. Nors A. M. ir nebuvo suinteresuotas nukentėjusiojo mirtimi, tačiau nieko nedarė, kad tokie padariniai nekiltų, galimoms pasekmėms buvo abejingas, ką patvirtina ir ta aplinkybė, jog po pavartoto smurto prieš M. P., nuteistasis tuoj pat išvyko iš įvykio vietos, nesidomėjo, ar šiam reikalinga pagalba. Taigi, pats A. M. pasirinko tokį veikos padarymo būdą, dėl kurio įstatymo numatytų pavojingų padarinių kilimo tikimybė tik padidėja.

Kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, teisingai nustatė tyčinę A. M. kaltę atėmus M. P. gyvybę ir, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisingai kvalifikavo veiką kaip tyčinį nužudymą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad tyčia nukentėjusiojo atžvilgiu suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvą, A. M. suvokė, jog kelia pavojų pastarojo gyvybei, numatė, kad jis gali patirtį mirtiną sužalojimą, ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi vieningos nuomonės, jog galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis, o normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti. Tuo pačiu pažymėtina, kad tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje ir Vilniaus apygardos teismo pateikti argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (kasacinės nutartys Nr. 2K-109/2009, 2K-342/2009, 2K-446/2010, 2K-119-788/2015).

Remiantis tuo kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. M. kaltės nužudžius M. P. pagrįstos objektyviais įrodymais. Šie įrodymai gauti iš skirtingų šaltinių ir atskleidžia nuteistojo įvykdyto nusikaltimo padarymo mechanizmą, priežastinį ryšį tarp nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių, kaltės turinį. Nėra pagrindo vertinti apelianto veiką pagal jo nurodytą BK 132 str. 1 d. (kaip neatsargų gyvybės atėmimą), nes jis suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, jog gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems atsirasti. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo ir pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas (BK 129 str. 1 d.) nuteistajam A. M. pritaikytas tinkamai. Nuteistojo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d., kaip nužudymas, padarytas netiesiogine tyčia.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.