- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-09-29
- Bylos Nr.
- 1A-397-518/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Linas Žukauskas, Elena Vainienė
- Nuteistasis
- M. P., S. K., J. Z.
- Nukentėjusysis
- D. K., S. P.
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdimaro Bavėjano ir Elenos Vainienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą M. P., S. K. ir nuteistojo J. Z. gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:
Žemesnės instancijos teismas
M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 15 metų;
- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
J. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 13 metų;
- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1,2 punktais, 9 dalimi, nuosprendžiu ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 13 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 12 metų;
- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, automobilis „Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su jame buvusiais guminiu kilimėliu, automobilio durelių vidine dalimi, nuosavybės teise priklausantis J. Z., pripažintas nusikaltimo padarymo priemone ir konfiskuotas, taip pat nuspręsta realizavus gautas pinigines lėšas panaudoti civilinių ieškinių atlyginimui.
Kauno teritorinei ligonių kasai solidariai iš M. P., J. Z. ir S. K. priteista 3994,04 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Nukentėjusiajai D. K. solidariai iš M. P., J. Z. ir S. K. priteista 820 Eur turtinės žalos ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Nukentėjusiajam S. P. solidariai iš M. P., J. Z. ir S. K. priteista 805,42 Eur turtinės žalos ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. M. P., J. Z. ir S. K. nuteisti už tai, kad 2015 m. sausio 28 d., apie 21.30 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrai iš anksto susitarusių asmenų grupėje tikslu apiplėšti, dėl savanaudiškų paskatų – siekdami užvaldyti svetimą turtą, įsibrovė į O. P. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur veikdami išankstinio susitarimo pagrindu S. K. jėga pastūmė ir pargriovė O. P. ant grindų, M. P. surišo O. P. lipnia juosta ir tuo atėmus galimybę priešintis, tyčia S. K., J. Z. ir M. P. sudavė ne mažiau penkių smūgių kumščiais ir kojomis O. P. į galvos sritį bei kitas kūno vietas, bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, nosies kaulų lūžimą, muštines žaizdas nosyje ir abiejų akių vokuose, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, pojungines kraujosruvas abiejose akyse, dešinio riešo sumušimą, daugybinius veido sumušimus, krūtinės kairės pusės VII-X šonkaulių lūžius, po ko bendrai pagrobė svetimą – O. P. priklausantį turtą: 20 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2700 c“, 50 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2600 c“, bendros 13,50 Eur vertės 9 cigarečių „Fest“ pakelius, 8 Eur monetomis po 20 euro centų, 150 Eur monetomis, iš viso pagrobė svetimo turto už 241,50 Eur, ir taip dėl savanaudiškų paskatų nužudė O. P., kadangi nuo krūtinės sumušimo, pasireiškusio krūtinės kairės pusės VII-X šonkaulių lūžiais, kraujo išsiliejimu ir oro susikaupimu krūtinplėvės ertmėje, komplikavosi abiejų plaučių pūliniu-fibrininiu uždegimu, sepsiniu šoku ir progresuojančiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, dėl ko O. P. 2015 m. vasario 16 d. ligoninėje mirė.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.
2.1. Nuteistojo vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta per griežta bausmė. Pažymima, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis visiškai prisipažino padaręs inkriminuotas nusikalstamas veikas ir padėjo šias veikas išaiškinti, tačiau skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir paskyrė griežtesnę bausmę nei kitiems nuteistiesiems, kurie savo kaltės nepripažino. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad kuo ilgiau jis atliks laisvės atėmimo bausmę, tuo vėliau atlygins žalą nukentėjusiesiems.
2.2.Taip pat nurodoma, kad ekspertizės akte Nr. EKM 19/2016(02) yra daug neaiškumų. O. P. po sužalojimo į Kauno klinikas buvo paguldyta 2015 m. sausio 29 d., kur buvo gydoma iki 2015 m. vasario 10 d., kai buvo išleista iš ligoninės esant patenkinamai sveikatos būklei. Akivaizdu, kad tuo metu joks pavojus nukentėjusiosios gyvybei negrėsė. Tačiau nėra aišku, kur mirusioji buvo 2015 m. vasario 10-12 d. iki vėl buvo paguldyta į Marijampolės ligoninę. Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškviesti ir apklausti O. P. prižiūrėjusius Marijampolės ligoninės gydytojus, kurie galėtų atsakyti, ar Marijampolės ligoninė turi įrangą ir atitinkamų specialistų gydyti tokiems pacientams kaip mirusioji. Apelianto manymu, O. P. mirė ne dėl jo veiksmų, o dėl netinkamo gydymo.
Šalies argumentai
3. Nuteistojo J. Z. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas apeliaciniame skunde prašo: 1) atlikti įrodymų tyrimą ir išsiaiškinti, kokie policijos pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu galėjo taikyti neteisėtas tyrimo priemones prieš J. Z., M. P. ir S. K.; 2) panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria J. Z. pripažintas kaltu padaręs BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą nusikaltimą, ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį; 3) pakeisti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir panaikinti J. Z. automobilio „Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimą, Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, nukentėjusiųjų D. K. ir S. P. civilinius ieškinius atmesti, taikyti BK 75 straipsnį ir J. Z. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.
3.1.Skunde nurodoma, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl J. Z. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą yra nepagrįsta. Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti J. Z. kaltu įvykdžius BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nusikaltimą lėmė manymas, kad jis dalyvavo žalojant O. P., o tie sužalojimai lėmė tai, jog atsirado mirtinos pasekmės. Pažymima, kad J. Z. niekada nepripažino norėjęs nužudyti O. P. .Byloje nebuvo surinkta abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių, kad prie šio nusikaltimo prisidėjo ir J. Z.. Iš teisme ištirtų įrodymų matyti, jog J. Z. buvo plėšimo dalyvis, bet su nukentėjusiosios nužudymu neturėjo nieko bendro. Teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija, nors ji nepakankama daryti asmenį kaltinančias išvadas.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad dar ikiteisminio tyrimo pradžioje išryškėjo įtariamųjų parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas, o kilę prieštaravimai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pašalinti. J. Z., apklaustas įtariamuoju, parodė, kad nusikaltimo metu jis tik palaikė nukentėjusiosios kojas, kol kiti du bendrininkai surišo O. P., po to ėjo ieškoti pinigų, dar vėliau nuėjo prie durų, kur pamatęs moterį, pabėgo. Parodymų patikrinimo vietoje metu J. Z. parodė vietas, kuriose neva ieškojo pinigų. Tuo tarpu kiti įtariamieji kitaip apibūdino J. Z. vaidmenį darant nusikaltimą, bet jų parodymai nebuvo vienodi ir nuoseklūs. Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas per mažai dėmesio skyrė J. Z. aiškinimui apie tai, kodėl ikiteisminio tyrimo metu jis praktiškai save apkalbėjo. Teisiamajame posėdyje nuteistasis nurodė dvi esmines tokio savo elgesio ikiteisminio tyrimo metu priežastis: 1) norėjo, kad tyrimas pasibaigtų kaip įmanoma greičiau, nes buvo tikras, jog bus apkaltintas tik dėl plėšimo; 2) prieš jį buvo naudojamos neteisėtos priemonės, siekiant, jog jis patvirtintų kaltinimo versiją. Esant tokiems paaiškinimams, pirmosios instancijos teismas turėjo nuodugniau išsiaiškinti, kurie pareigūnai dalyvavo atliekant J. Z. parodymų patikrinimą vietoje, ištirti, kurie pareigūnai ir kuriuo metu kvietėsi J. Z. iš Marijampolės AVPK areštinės kameros, jeigu skirtųsi išvedimo iš kameros ir apklausos pradžios laikas, aiškintis, kur iki apklausos buvo laikomas įtariamasis ir pan. Netyrus šių aplinkybių, nebuvo pagrindo kategoriškai tvirtinti, jog parodymai apie neteisėtus tyrimo metodus tėra tik noras palengvinti savo padėtį ir išvengti atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Apelianto nuomone, šios aplinkybės neleido kaltinimo teiginių pagrįsti ikiteisminio tyrimo metu duotais įtariamųjų parodymais.
3.3.Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis yra nenuoseklus. Vienur tvirtinama, kad visi trys nuteistieji prieš nukentėjusiąją naudojo fizinį smurtą, t. y. J. Z. ne tik laikė O. P., kol M. P. lipnia juosta surišo jos rankas ir kojas, apvyniojo veidą ir akis, bet ir pats spyrė gulinčiai nukentėjusiajai, smūgiavo į įvairias kūno vietas kumščiu, reikalavo parodyti, kur yra pinigai, pats kambariuose ieškojo paslėptų pinigų. Tačiau kitur jau rašoma, kad J. Z. su S. K. laikė nukentėjusiąją, o M. P. iš pradžių lipnia juosta surišo O. P. rankas ir kojas, po to M. P. sudavė smūgius į įvairias nukentėjusiosios kūno vietas, o kiti bendrininkai nebandė apginti nukentėjusiosios, neprieštaravo M. P.. Gynėjas pažymi, kad J. Z. teisiamajame posėdyje akcentavo, jog jis nebuvo užėjęs į O. P. būstą, nenaudojo prieš ją fizinio smurto, jog tarp jo dalyvavimo tos dienos įvykiuose ir mirtinų padarinių nėra jokio ryšio. Lygiai taip pat J. Z. vaidmenį apibūdino ir kiti du kaltinamieji. Nors teisme buvo perskaityti įtariamųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ir kaip liudytoja apklausta ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė, bet taip gauta informacija negalėjo nusverti kaltinamųjų parodymų, kuriuos jie davė pirmosios instancijos teisme. Apelianto nuomone, kaltinamiesiems atsisakius ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, byloje neliko tiesioginių įrodymų, patvirtinančių J. Z. dalyvavimą nužudant O. P..
3.4. Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu duotų J. Z. ir kitų nuteistųjų parodymų nepatvirtina duomenys, gauti iš kitų įrodymų šaltinių. Priešingai, teisiamajame posėdyje ištirti faktiniai duomenys patvirtino J. Z. versiją, kad jis nebuvo namo viduje ir prieš O. P. fizinio smurto nenaudojo. O. P., kurios dėl mirties nebuvo galima apklausti teisme, ikiteisminio tyrimo metu atpažino J. Z. tik kaip asmenį, kuris prieš dieną ar dvi iki įvykio buvo atėjęs pas ją į namus dar su vienu vaikinu ir klausė, ar ji žino kažkokį kaimyną. Tačiau M. P. nukentėjusioji atpažino kaip žmogų, kuris 2015 m. sausio 28 d. galėjo būti jos namuose ir įvykio metu suduoti jai smūgius. Nukentėjusioji D. K. teisme paaiškino, jog J. Z. pamatė stovintį lauke. Gynėjo nuomone, tai, kad J. Z. drauge su kitais nuteistaisiais nebuvo O. P. name, netiesiogiai patvirtina ir faktas, jog jis vienas atsirado savo namuose, kai kiti du iš įvykio vietos pabėgę nuteistieji išvažiavo be J. Z. pastarojo automobiliu. Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus namo viduje nebuvo aptikti jokie J. Z. buvimą gyvenamosiose patalpose patvirtinantys pėdsakai. Nei ant J. Z. kūno, nei ant jo drabužių nebuvo rasti jokie pėdsakai, kurie patvirtintų, kad nuteistasis vis dėlto buvo name, naudojo fizinį smurtą prieš O. P., ieškojo paslėptų pinigų ir pan. Taigi, byloje nebuvo gauta informacijos, galėjusios patvirtinti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti J. Z. ar kitų įtariamųjų parodymai apie J. Z. vaidmenį buvo teisingi. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. Z. namo viduje kartu su kitais nuteistaisiais naudojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, dėl kurio jai buvo padaryti mirtį sukėlę sužalojimai, paremta ne įstatymo nustatyta tvarka gautais faktiniais duomenimis, kuriuos galima besąlygiškai laikyti žmogaus kaltės įrodymais, o tik ta informacija, kuri nelaikytina savarankišku įrodymu ir kurios nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai.
3.5. Taip pat skunde teigiama, kad apygardos teismas teisingai nustatė, jog visi trys nuteistieji pas O. P. vyko turėdami vienintelį tikslą – ją apiplėšti. Taigi, J. Z. tyčia tiek dėl veiksmų, tiek dėl jais sukeltų padarinių buvo aiškiai apibrėžta. Pagal J. Z. suvokimą, M. P. ir S. K. turėjo įsibrauti į O. P. namą, panaudoję fizinę jėgą atimti galimybę priešintis, pagrobti jos turtą ir kartu su juo pabėgti. Kaip nurodo gynėjas, jei J. Z. bent bendrais bruožais būtų numatęs, jog po bendrininkų panaudoto fizinio smurto nukentėjusioji gali mirti, jis būtų atsisakęs vykti kartu su jais pas O. P., tuo labiau nebūtų prisidėjęs, jeigu iš anksto būtų žinojęs, kad ketinama nužudyti nukentėjusiąją ir užvaldyti jos turtą. Apelianto manymu, O. P. nužudymas nebuvo J. Z. ir kitų nuteistųjų susitarimo dalyku, todėl už kilusius padarinius turėtų atsakyti tik tas, kuris juos sukėlė. Be to, byloje nėra neginčytinai nustatyta, kad J. Z. matė, koks smurtas naudojamas prieš nukentėjusiąją, tam pritarė bei sąmoningai leido atsirasti mirtinoms pasekmėms. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, turėjo J. Z. išteisinti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. J. Z. galėjo būti pripažintas kaltu tik pagal BK 180 straipsnio2 dalį.
3.6. Nurodoma, kad už plėšimą J. Z. nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams. Subendrinus šią bausmę su bausme, paskirta Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. baudžiamuoju įsakymu, galutinė subendrinta bausmė neviršytų 4 metų, dėl ko nuteistajam būtų galima pritaikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti.
3.7. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai J. Z. priklausantį automobilį „Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino nusikaltimo padarymo priemone ir nusprendė jį konfiskuoti. Kaip matyti iš nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, lengvasis automobilis nebuvo naudojamas kaip daiktas, palengvinęs padaryti plėšimą. Nors automobilyje buvo rasti metalinis strypas, kurio vienas galas apsukta mėlynos spalvos izoliacine juosta, kirvis ir mobilaus ryšio telefonas, o ant automobilio salono priekyje esančio keleivio pusės guminio grindų kilimėlio, vairuotojo durelių porankio vidinės pusės šone rastos dėmės, tačiau nebuvo nustatyta, kad strypas ar kirvis buvo panaudoti darant nusikalstamą veiką, taip pat nekonstatuota ir aplinkybė, jog mobilaus ryšio telefonas galėjo būti gabenamas tik automobiliu. Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad transporto priemone buvo tik važiuojama nukentėjusiosios sodybos link, bet atstumas nebuvo toks didelis, jog be automobilio nebūtų galima pasiekti O. P. namų. Be to, lengvasis automobilis buvo paliktas atokiau nuo nukentėjusiosios namo, kas leidžia manyti, kad juo atvažiavę asmenys stengėsi jį ne naudoti darydami nusikaltimą, bet kaip tik paslėpti. Esant šioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad buvo netinkamai pritaikytas BK 72 straipsnis.
3.8. Anot apelianto, neteisingai buvo išspręstas ir civilinių ieškinių klausimas. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nužudytoji O. P. gyveno skyrium nuo vaikų, kurie turėjo savo šeimas ir vaikus, gyveno atskirame name, savarankiškai tvarkė savo ūkį, tačiau teismas vis tiek nusprendė iš dalies patenkinti D. K. ir S. P. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo. Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas išvadą apie draugiškus O. P. vaikų šeimyninius santykius su mirusiąja iki pat jos mirties padarė ne remdamasis byloje surinktais įrodymais, tačiau prielaida, kad gretimuose namuose gyvenantys asmenys kasdien matosi ir glaudžiai bendrauja. Tokia teismo pozicija nesiderina nei su baudžiamojo proceso normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą, nei su CPK nuostatomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, jog vien tai, kad įstatymai gina nuo nusikalstamų veiksmų nukentėjusių asmenų teises, savaime nereiškia, jog civiliniai ieškovai yra atleidžiami nuo pareigos įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą ir jos dydį. Taigi, nukentėjusieji (civiliniai ieškovai), norėdami gauti neturtinės žalos atlyginimą, privalėjo pateikti abejonių nekeliančius įrodymus apie glaudžius ir tamprius jų ryšius su O. P.. Gynėjo vertinimu, byloje nebuvo įrodytą, kad nukentėjusiųjų santykiai su motina buvo tokie artimi, jog jie patyrė tokią didelę neturtinę žalą.
3.9. Taip pat nurodoma, kad nors apygardos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, atkreipė dėmesį į garbingą nukentėjusiosios amžių, bet teismas turėjo atsižvelgti ne tik į tai, jog O. P. buvo gimusi 1930 metais, o ir į gyvenimo trukmės Lietuvoje vidurkį, ir tik po to spręsti apie žalą, kurią padarė civiliniams ieškovams tokio amžiaus žmogaus mirtis. Skundžiamame nuosprendyje tik formaliai nurodyta, kad dėl motinos netekties abu vaikai patyrė dvasinį sukrėtimą, neigiamus išgyvenimus, kurie tęsis visą jų likusį gyvenimą. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nediferencijavo motinos mirtimi vaikams sukeltų neigiamų pasekmių ir jiems priteisė vienodo dydžio neturtinės žalos atlyginimą, nors iš bylos aplinkybių matyti, jog padariniai kiekvienam iš jų buvo skirtingi. Pagal teisme paaiškėjusius faktus, galima manyti, kad D. K. galėjo patirti didesnį neigiamą poveikį nei jos brolis.
Žemesnės instancijos teismas
3.10. Be to, nors pirmosios instancijos teismas nurodė atsižvelgiantis į kaltinamųjų turtinę padėtį, bet akivaizdu, kad turėjo įvertinti, jog pataisos namuose sudėtinga gauti darbą ir pajamas, kurios leistų ne tik pačiam nuteistajam tenkinti bent minimalius poreikius, bet dalį jų skirti žalos atlyginimui. Gynėjo tvirtinimu, reikia atsižvelgti ir į tai, kad atlikus bausmę, nuteistajam reikės resocializuotis visuomenėje, turėti pragyvenimo šaltinį, todėl sprendimas priteisti iš nuteistojo tokio dydžio sumas nukentėjusiųjų patirtai žalai atlyginti nesiderina su protingumo principu.
3.11. Pažymima ir tai, kad šiuo atveju neturtinė žala kildinama iš O. P. nužudymo fakto, tačiau, kaip buvo nurodyta aukščiau, byloje ištirti įrodymai leidžia pagrįstai abejoti, ar būtent J. Z. veiksmais buvo nužudyta O. P., ar tarp šio nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiosios mirties yra priežastinis ryšys. Kadangi yra pakankamas pagrindas manyti, jog J. Z. dalyvavo tik plėšime, sprendimas priteisti iš jo solidariai su kitais kaltininkais dėl nužudymo atsiradusios neturtinės žalos atlyginimą nesiderina tiek su faktinėmis bylos aplinkybėmis, tiek su teisės normų reikalavimais. Analogiškai keistina ir nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš J. Z..
3.12. Skunde nesutinkama ir teismo sprendimu patenkinti Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinį bei iš M. P., S. K. ir J. Z. solidariai priteisti 3994,04 Eur turtinei žalai atlyginti. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad šis reikalavimas yra regresinio pobūdžio, tačiau BPK 109 straipsnyje nenustatyta, jog baudžiamajame procese būtų nagrinėjami regresiniai ieškiniai, tokie klausimai turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas, priteisdamas civiliniam ieškovui jo prašomą sumą už O. P. gydymo išlaidas, netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą. Dėl tokio pobūdžio civilinių ieškinių panašios nuomonės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2014).
Šalies argumentai
4. Nuteistasis S. K. apeliaciniame skunde prašo: 1) pakeisti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti jo veiką bei paskirti atitinkamą bausmę arba sušvelninti paskirtą bausmę; 2) sumažinti nukentėjusiesiems D. K. ir S. P. priteistos žalos dydį.
4.1. Apeliantas neginčija savo kaltės dėl BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, tačiau skundžiamas nuosprendis dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyto nusikaltimo yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nuteistasis tvirtina nežudęs O. P., jos atžvilgiu iš viso nenaudojęs fizinio smurto. Nuteistojo teigimu, jo tikslas buvo apiplėšti O. P., pagrobti iš jos pinigų, vertingų daiktų, o po to pasišalinti. Kaip nurodo S. K., jis nematė, ką įvykio metu darė kiti nuteistieji, todėl negalėjo pareikšti prieštaravimų dėl jų veiksmų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi nuteistųjų ikiteisminio tyrimo apklausų metu bei parodymų patikrinimo vietoje duotais parodymais, kurie buvo paneigti vėlesnėse apklausose tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau pastaraisiais parodymais apygardos teismas nesivadovavo. Apelianto teigimu, jei jis būtų naudojęs fizinį smurtą prieš O. P., būtų likę atitinkami pėdsakai, bet ant jo rūbų ir daiktų nebuvo rasta O. P. kraujo, kaip ir ant jos rūbų ir daiktų nebuvo rasta apelianto kraujo ar kitų pėdsakų. Nužudytosios kraujo pėdsakai buvo rasti tik ant M. P. rūbų ir batų, kas patvirtina jo prisipažinimą, kad jis vienintelis naudojo fizinį smurtą prieš O. P..
4.2. Nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi O. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir atpažinimo protokolais, bet pastaroji atpažino S. K. tik kaip asmenį, buvusį pas ją prieš įvykį. Nužudytoji neatpažino apelianto kaip asmens, buvusio pas ją įvykio dieną ir naudojusio prieš ją fizinį smurtą. Nuteistasis nurodo, kad jis pas O. P. į namus buvo įsibrovęs be kaukės, todėl ji būtų galėjusi lengvai įsidėmėti jo veidą. Apeliantas taip pat nesutinka su nukentėjusiųjų D. K. ir S. P. parodymais, kad nuteistieji išvilko O. P. į lauką ir paliko ją ant sniego. Nuteistasis pažymi, kad tokių veiksmų jie neatliko. Minėtų nukentėjusiųjų parodymai prieštarauja pačios O. P. parodymams, kad tuo metu, kai į namus įėjo jos duktė D. K., nuteistieji pabėgo.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. P. ir jo gynėjas, nuteistasis S. K. ir jo gynėjas, nuteistojo J. Z. gynėjas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikanti prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
6. Nuteistųjų M. P. ir S. K. apeliaciniai skundai atmetami, nuteistojo J. Z. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
7. Skundžiamu nuosprendžiu M. P., J. Z. ir S. K. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti juos kaltais padarius BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes ir kvalifikuodamas nusikalstamą veiką, baudžiamąjį įstatymą taikė teisingai ir šioje bylos dalyje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, todėl apeliacine tvarka baudžiamoji byla tikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis pripažinti nuteistuosius kaltais pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl O. P. nužudymo, už šį nusikaltimą paskirtomis bausmėmis, civilinių ieškinių išsprendimu, turto konfiskavimu.
Dėl nuteistųjų pripažinimo kaltais pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą
8. Nuteistojo J. Z. gynėjo ir nuteistojo S. K. apeliaciniuose skunduose iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis O. P. nužudymo aplinkybėmis, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimu nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių nuteistųjų parodymus dėl O. P. nužudymo aplinkybių, todėl apygardos teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nors nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, tačiau skunde nurodo abejojantis, ar būtent jo veiksmai sąlygojo O. P. mirtį.
9. Tokie apeliantų teiginiai atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kaltinamasis ar jo gynėjas teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl O. P. nužudymo, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, kuri teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl O. P. nužudymo yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo nesutikti. Nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet ir pakankamai aiškiai išdėstyti įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo motyvai. Tuo tarpu būtent apeliaciniuose skunduose byloje surinkti įrodymai yra vertinami atsietai vieni nuo kitų, išskirtinę reikšmę suteikiant nuteistųjų teisiamajame posėdyje duotiems parodymams, juos besąlygiškai laikant patikimais ir teisingais, kartu akcentuojant tik tas bylos aplinkybes, kurios bent iš dalies atitinka nuteistųjų parodymus, bei be jokio objektyvaus pagrindo atmetant kitus įrodymus. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.
11. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.
12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tuo, kad O. P. mirė nuo byloje nagrinėjamo įvykio metu patirtų sužalojimų.
12.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2011, 2K-450/2011,2K-428/2013, 2K-28-976/2015, 2K-322-511/2016 ir kt.).
12.2. Duomenų, kad kurie nors iš O. P. nustatytų sužalojimų, buvo padaryti dar iki byloje nagrinėjamo įvykio, nėra. Byloje apklausti nužudytosios O. P. vaikai D. K. ir S. P. parodė, kad O. P. nepaisant garbaus amžiaus buvo pakankamai stipri, geros sveikatos, galėjo pati savimi pasirūpinti, 2015 m. sausio 28 d. vakare visi kartu buvo išvykę apsipirkti į miestą ir kartu grįžo namo, O. P. niekuo nesiskundė ir nebuvo sužalota.
12.3. O. P. padaryti sužalojimai, jų padarymo aplinkybės ir O. P. mirties priežastis ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti atlikus specialų tyrimą surašytoje specialisto išvadoje Nr. M 32/15(09) (1 t., b. l. 92-94). Tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paskelbus specialisto išvadą ir išklausius tyrimą atlikusio teismo medicinos eksperto V. V. paaiškinimus, siekiant pašalinti proceso dalyviams kilusias abejones dėl O. P. mirties priežasties, buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė. Ekspertizės akte Nr. EKM 19/2016(02) nustatyta, kad O. P. mirė nuo krūtinės sumušimo, pasireiškusio krūtinės kairės pusės VII-X šonkaulių lūžiais, kraujo išsiliejimu ir oro susikaupimu krūtinplėvės ertmėje, kas komplikavosi abiejų plaučių pūliniu – fibriniu uždegimu, sepsiniu šoku ir progresuojančiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu. Nustatyta, kad O. P. buvo padaryti šie sužalojimai: lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, nosies kaulų lūžis, muštinės žaizdos nosyje ir abiejų akių vokuose, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, pojunginės kraujosruvos abiejose akyse, dešinio riešo sumušimas, daugybiniai veido sumušimai, krūtinės kairės pusės VII-X šonkaulių lūžiai. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, turinčiais ribotą paviršių ir yra būdingi tiesioginiam smūginiam kontaktui, t. y. suduodant kumščiu, spiriant koja ar pan. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 5 trauminių poveikių pasėkoje. (6 t., b. l. 176-182).
12.4. Negalima sutikti su nuteistojo M. P. keliamomis niekuo nepagrįstomis prielaidomis neva O. P. mirė ne nuo padarytų sužalojimų, bet nuo netinkamo gydymo. Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas L. G. patvirtino ekspertizės akto išvadas ir paaiškino, kad O. P. padaryti sužalojimai patys savaime nekėlė pavojaus gyvybei, bet buvo tiesioginė priežastis kilusių komplikacijų, t. y. plaučių uždegimo, sepsinio šoko ir progresuojančio kvėpavimo nepakankamumo, nulėmusių O. P. mirtį. Nužudytąją O. P. Kauno klinikose gydęs V. P. parodė, kad analogiškus sužalojimus patyrusiems vyresnio amžiaus žmonėms minėtos komplikacijos yra itin dažnos, jų išvengti praktiškai nepavyksta. Be to, ekspertizės akte įvertinta ir tai, kad nors O. P. prieš mirtį sirgo galvos smegenų, širdies vainikinių arterijų ir aortos ateroskleroze bei kepenų riebaline infiltracija, bet šios ligos tiesioginės įtakos O. P. mirčiai neturėjo. Priešingai nei teigia M. P., O. P. visą laiką nuo jos sužalojimo 2015 m. sausio 28 d. iki mirties 2015 m. vasario 16 d. buvo gydoma sveikatos priežiūros įstaigose. Pagal bylos duomenis, iš karto po įvykio O. P. buvo pristatyta į Marijampolės ligoninę, iš kur dar 2015 m. sausio 29 d. naktį pervežta į LSMUL Kauno klinikas, ten gydyta iki 2015 m. vasario 10 d. iki išrašant gydymui pagal gyvenamąją vietą, nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d. gydyta Marijampolės slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje, iš kur perkelta į Marijampolės ligoninės stacionarą. Nėra pagrindo abejoti ir sprendimo perkelti O. P. iš Kauno klinikų į Marijampolės ligoninę pagrįstumu. V. P. paaiškino, kad 2015 m. vasario 10 d. išrašant O. P., šios būklė buvo patenkinama, chirurginių komplikacijų nebuvo, nebuvo ir plaučių uždegimo simptomų, todėl nuspręsta, jog pacientei pakanka gydymo pagal gyvenamąją vietą. Ekspertizės akte irgi konstatuota, kad iš Kauno klinikų O. P. 2015 m. vasario 10 d. išrašyta be gyvybei gresiančių požymių. Atliekant ekspertizę visos O. P. gydymo sveikatos priežiūros įstaigose ligos istorijos buvo išsamiai išanalizuotos ir nebuvo nustatyta jokių požymių, leidžiančių bent įtarti, kad O. P. buvo suteikta nekvalifikuota medicinos pagalba.
13. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. P. neneigė sudavęs smūgius O. P., o J. Z. ir S. K. teigė smūgių O. P. nesudavę ir kaltės dėl O. P. nužudymo nepripažino.
13.1. M. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tai jis sugalvojo apiplėšti O. P., nes žinojo, jog ji pardavinėja cigaretes, plėšime pasiūlė dalyvauti S. K. ir J. Z.. 2015 m. sausio 28 d. vakare, apie 21 val., visi trys atvažiavo automobiliu, jį paliko atokiau nuo sodybos, o iki O. P. namo nuėjo pėsčiomis. M. P. nurodė, neatsimenantis, kaip buvo atidarytos pirmosios durys į verandą, bet antrąsias duris atidarė pati O. P., kai kažkuris iš jų pasakė, kad atėjo pirkti cigarečių. Pagal aptartą veikimo planą, O. P. atidarius duris, ją į vidų įstumti turėjo S. K.. Nuteistojo teigimu, į namo vidų įėjo jis ir S. K., J. Z. kažkodėl į vidų nėjo ir pasiliko lauke. M. P. teigė nežinantis kodėl, bet iš karto pradėjo mušti pargriautą O. P., tuo metu S. K. jau buvo nuėjęs į kitus kambarius ieškoti pinigų. M. P. tvirtino visą laiką buvęs prie O. P. ir ją mušęs, J. Z. į vidų nebuvo įėjęs ir visą laiką stovėjo lauke prie durų į verandą, tik S. K. neradus pinigų, M. P. nuėjo į kitus kambarius ieškoti pinigų. Po kiek laiko per verandą į koridorių atėjo D. K. ir pradėjo šaukti, tada M. P. su S. K. išbėjo iš namo, o D. K. liko viduje. Anot M. P., daugiau į vidų jie nebegrįžo, nubėgo iki automobilio, bet J. Z. ten nebuvo, kiek palaukė ir nuvažiavo, J. Z. paskambino tik po kurio laiko, tada nuvažiavo jo pasiimti į namus.
13.2. Apklaustas teisiamajame posėdyje J. Z. parodė, kad M. P. jam ir S. K. užsiminė apie galimybę apiplėšti O. P., kelios dienos iki byloje nagrinėjamo įvykio jie visi trys pirmą kartą bandė įsibrauti pas O. P. į namus, kai J. Z. ir S. K. apsimetė norintys nusipirkti cigarečių, bet O. P. jų neįsileido ir pasakė cigarečių neparduosianti. Po kelių dienų vėl kartu vartodami alkoholį, nusprendė dar kartą pabandyti apiplėšti O. P., tačiau jokių minčių apie nužudymą nebuvo. Nuteistasis nurodė neatsimenantis, kaip jiems pavyko atidaryti pirmąsias duris į verandą, bet tvirtino, kad jis taip ir liko prie šių durų, o M. P. ir S. K., O. P. atidarius šarvuotas duris, įėjo į namo vidų. Kaip nurodo J. Z., iš namo vidaus girdėjosi riksmai ir įvairūs garsai, bet jis į namo vidų nėjo ir likęs prie durų saugojo, kad kas neateitų. Po kiek laiko atėjo D. K. ir pradėjo šauktis pagalbos, tada J. Z. pabėgo iš namo kiemo, bėgo tiesiai per laukus ir miškus, nežinomoje sodyboje paprašė iškviesti taksi, parvažiavo namo, kur persirengė bei paskambino M. P. su S. K..
13.3. S. K. taip pat parodė, kad kelios dienos iki 2015 m. sausio 28 d. pirmą kartą buvo atėję pas O. P., bet ši jiems durų neatidarė ir cigarečių nepardavė. Atvažiavę 2015 m. sausio 28 d. automobilį pasistatė toliau nuo O. P. namų ir iki namo atėjo pėsčiomis. S. K. pripažino, kad su turėtu pjūkleliu atkabino pirmųjų durų kabliuką, tada įėjo į verandą, pabeldė į langą, kai O. P. atidarė duris, jis su M. P. įsiveržė į namo vidų. S. K. neneigė, kad galėjo pastumti O. P., bet tik įėjus į vidų, jis iš karto nubėgo į gretimą kambarį ieškoti vertingų daiktų, o M. P. liko prie O. P.. S. K. tvirtina nematęs, ką M. P. darė O. P., be to, kambariuose buvo prieblanda, taip pat nežino, kur visą tą laiką buvo J. Z., nes jo namo viduje nematė, galimai J. Z. liko prie pirmųjų durų į verandą. Po kiek laiko išgirdo atėjusios moters balsą, kuri klausė, ką jie čia veikia, ta moteris įėjusi į namo vidų pradėjo šaukti, tada S. K. su M. P. nubėgo link automobilio, o J. Z. lauke jau nebebuvo.
14. Pagal aukščiau išdėstytus nuteistųjų M. P., J. Z. ir S. K. parodymus, nuteistiesiems atidarius duris į verandą, J. Z. liko laukti prie šių durų, kur ir buvo visą laiką iki D. K. atėjimo, S. K. nustūmė į namo vidų duris iš verandos į namo vidų atidariusią O. P. ir kartu su M. P. įsiveržė vidun, tada S. K. nubėgo į kitus kambarius ieškoti vertingų daiktų, o M. P., likęs prie O. P., prieš ją smurtavo. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius nuteistųjų parodymus apie O. P. nužudymo aplinkybes, kadangi jie neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei yra paneigti nukentėjusiųjų D. K. ir S. P., liudytojų B. Š., V. A., Ž. J., R. P., L. M., A. L., A. S., I. G. parodymais, taip pat prieštarauja O. P. ir pačių nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu nurodytoms aplinkybėms. Pažymėtina, kad nuteistųjų pirmosios instancijos teisme duoti parodymai nebuvo atmesti besąlygiškai, lygiai taip pat nustatant faktines bylos aplinkybes, besąlygiškai nebuvo vadovautasi nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymais, išvados dėl O. P. nužudymo aplinkybių, M. P., J. Z. ir S. K. kaltės buvo padarytos įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, sugretinus juos tarpusavyje, patikrinus įrodymų patikimumą bei susiejus juos į vientisą loginę grandinę.
14.1. O. P. ikiteisminio tyrimo metu spėta apklausti ligoninėje, jos parodymai buvo pagarsinti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Apklausiama tyrėjo ji parodė, kad buvo užpulta keturių jaunuolių, kurie lipnia juosta užklijavo burną, surišo rankas ir kojas, gulinčią mušė, reikalavo atiduoti pinigus, bet ji nesakė, kur pinigai, melavo, kad pinigai yra paslėpti lauke, kiek pamena, ją mušė dviese, o kiti ieškojo pinigų, galimai ją mušė apie valandą laiko, bet tiksliai negali pasakyti, nes buvo praradusi sąmonę, į namus įėjus dukrai, užpuolikai pabėgo (1 t., b. l. 54-55). Be to, nurodė, kad tarp užpuolikų tikrai buvo R. K. ir E. K., kuriuos, kaip prieš ją smurtavusius užpuolimo metu, O. P. atpažino ir iš nuotraukų (1 t., b. l. 67-69, 73-75). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nuodugniai patikrinus O. P. parodymus dėl R. K. ir E. K. dalyvavimo užpuolime, šie jos parodymai nepasitvirtino, byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad nei R. K., nei E. K. kartu su nuteistaisiais nedalyvavo nužudant ir apiplėšiant O. P., kaip ir nepasitvirtino O. P. nurodytos aplinkybės apie keturis užpuolikus, kadangi byloje nėra duomenų, kad be M. P., J. Z. ir S. K. dar kas nors kitas būtų dalyvavęs darant nusikaltimą. Šių aplinkybių neneigia ir nuteistieji. Kartu tai reiškia, kad O. P. parodymais bei asmenų atpažinimo iš nuotraukų metu nurodyta informacija besąlygiškai vadovautis negalima, o tik tiek, kiek jie atitinka kitus bylos duomenis. Todėl vien dėl to, kad O. P. iš nuteistųjų atpažino tik M. P., kaip buvusį pas ją 2015 m. sausio 28 d. ir galėjusį jai suduoti smūgius (1 t., b. l. 64-66), o J. Z. ir S. K. atpažino, kaip norėjusius pas ją įsibrauti į namus kelios dienos iki 2015 m. sausio 28 d. (1 t., b. l. 58-60, 61-63), negalima daryti kategoriškos išvados apie nuteistųjų vaidmenį nusikalstamoje veikoje. Tuo labiau kad atpažinimų metu O. P. paaiškino negalinti kategoriškai pasakyti, ar J. Z. ir S. K. nebuvo įsibrovę pas ją į namus 2015 m. sausio 28 d., be to, apklausos metu O. P. nurodė, jog mušama buvo praradusi sąmonę, dėl ko taip pat negalėjo papasakoti visų nusikaltimo aplinkybių, tame tarpe ir kaip atsidūrė lauke prie garažo.
14.2. Pirmosios instancijos teisme apklausta nukentėjusioji D. K. parodė, kad 2015 m. sausio 28 d. vakare kartu su broliu S. P. ir mama O. P. grįžo į namus apie 21 val., visi trys gyvena tame pačiame kieme, bet skirtinguose namuose, susitarė visi po kiek laiko susirinkti pas ją namuose, bet mama neatėjo, todėl išėjo patikrinti, ar kas nenutiko, artėjant prie mamos namų, pamatė prie verandos durų stovintį J. Z., įėjusi vidun pamatė prie durų stovintį S. K., M. P. ir mamos nematė, bet girdėjo gargaliavimą, suprato, kad kažkas negerai, todėl atbula išėjo iš mamos namų ir nubėgo pas brolį kviesti policijos, nuteistieji liko, kur buvę, bijodama dėl saugumo neleido broliui eiti žiūrėti, kas vyksta mamos namuose, tik po kiek laiko, gal 15 minučių, abu nuėjo pasižiūrėti ir rado mamą gulinčią lauke prie garažo surištomis rankomis ir kojomis. Nukentėjusysis S. P. parodė, kad pas jį į namus atbėgusi D. K. paprašė kviesti policiją, nes užpulta mama, jis paskambino policijai ir norėjo eiti pažiūrėti kaip mama, bet D. K. neleido, abu nuėjo tik po kurio laiko, mamą rado lauke prie garažo, mamai buvo užklijuota burna, surištos rankos ir kojos, jis atsinešė iš namų peiliuką, nupjovė lipnią juostą, mama prašė jos nejudinti, nes visur skaudėjo, todėl ją užklojo ir laukė greitosios medicinos pagalbos. Taigi, nors nuteistieji teigė, kad atėjus D. K., iš karto pabėgo palikę ją kartu su O. P., bei neigė O. P. surišę rankas ir kojas, bet netikėti išdėstytais nukentėjusiųjų parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Priešingai, būtent nukentėjusiųjų, o ne nuteistųjų parodymus patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Liudytojais apklausti pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnas R. P., greitosios medicinos pagalbos darbuotojai L. M., A. L., A. S. patvirtino, kad O. P. buvo rasta lauke prie garažo. Įvykio vietos apžiūros protokole ir prie jo pridėtoje fotolentelėje užfiksuota, kad lauke prie garažo rasta kraujo dėmės, pagalvė, drabužiai, rusvos spalvos lipnios juostos fragmentai (1 t., b. l. 11-34).Pagal nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, O. P. negalėjo pajudėti, skundėsi, jog jai visur skauda, ją reikėjo užkelti ant neštuvų, todėl akivaizdu, kad dar ir būdama surištomis rankomis ir kojomis pati negalėjo iš namų, kur ją neva paliko nuteistieji, nueiti iki garažo. Šiame kontekste atsižvelgtina ir į O. P. parodymus, jog ji nuteistiesiems sakiusi, kad pinigus yra paslėpusi lauke. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nepaisant daromą nusikaltimą pamačiusios D. K., šiai išbėgus kviesti pagalbos, surišta O. P. nuteistųjų buvo nunešta iki garažo tikintis rasti ir pagrobti didesnės vertės turto.
14.3. Kartu su nuteistaisiais 2015 m. sausio 28 d. vakarą buvusios B. Š., V. A. ir Ž. J. pirmosios instancijos teisme davė iš esmės analogiškus parodymus ir nurodė, kad vakaro metu M. P., J. Z. ir S. K. pasakė turintys sutvarkyti kažkokius reikalus ir paliko jas vienas, o patys išvažiavo J. Z. automobiliu, po kurio laiko jų pasiimti parvažiavo tik M. P. su S. K., abu buvo susijaudinę, nervingi, sakė dalyvavę muštynėse, o J. Z. pabėgo, kurį laiką važinėjo automobiliu ieškodami J. Z., kol šis pats paskambino telefonu ir pasakė esantis namuose, tada jie nuvažiavo paimti J. Z. ir toliau visi kartu leido laiką. Liudytojos teigė mačiusios, kad M. P. ir S. K. drabužiai buvo kruvini, be to, S. K. pats sakė, kad jo rūbai smirdi krauju, tuo tarpu J. Z. iš namų paėmė jau persirengusį kitais drabužiais. Taip pat liudytojos parodė, kad M. P. su S. K. bandė kažką sudeginti, kitą dieną nuvykusios į tą pačią vietą liudytojos rado darbinę pirštinę ir kepurę su iškirptomis skylėmis akims, B. Š. pripažino davusi M. P. persirengti kelnes, o sukruvintus džinsus išmetusi. Šiuos liudytojų parodymus patvirtina įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotos aplinkybės (1 t., b. l. 126-128, 132-138).Taip pat atlikus ant ikiteisminio tyrimo metu paimtų objektų rastų kraujo ir biologinių pėdsakų DNR tyrimus, specialisto išvadoje Nr. 140-(2490)-IS1-5063 nustatyta, kad ant M. P. striukės rasta biologinių pėdsakų (tarp jų kraujo), ant dešiniojo M. P. bato rasta kraujo, ant M. P. išmestos pirštinės rasta kraujo, kurių genotipas sutampa su O. P. genotipu, o ant M. P. išmestos kepurės rasta kraujo, kurio genotipas sutampa su M. P. genotipu (2 t., b. l. 10-21).
14.4. Aukščiau aptarti bylos įrodymai patvirtina M. P. parodymus, jog jis sudavė O. P. smūgius rankomis ir kojomis. Tačiau nors nuteistieji tvirtino, kad J. Z. ir S. K. nesudavė smūgių O. P., o J. Z. iš viso net nebuvo įėjęs į O. P. namus, visgi byloje pakanka duomenų neginčytinai išvadai, kad prieš O. P. smurtavo ne tik M. P., bet ir kartu su juo buvę J. Z. ir S. K..
14.5. Apeliantai nepagrįstai akcentuoja aukščiau minėtoje specialisto išvadoje Nr. 140-(2490)-IS1-5063 nustatytas aplinkybes, kad ant tyrimui pateiktų S. K. kelnių, striukės, batų, ant J. Z. batų (trys poros), kelnių (trys vienetai), bliuzono, striukės nebuvo rasta O. P. kraujo ir biologinių pėdsakų. Tačiau šiuo atveju itin reikšmingi aukščiau aptarti liudytojų B. Š., V. A. ir Ž. J. parodymai, kurios kategoriškai tvirtino mačiusios kruvinus ne tik M. P., bet ir S. K. darbužius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojų parodymais, tuo labiau kad juos patvirtina minėta specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad ant automobilio „Alfa Romeo“, kuriuo važinėjosi nuteistieji, priekinio keleivio pusės grindų kilimėlio rasta ne mažiau dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų (tarp jų ir kraujo), tinkamų tik vieno asmens, moters, tapatybei nustatyti, kurių genotipas sutampa su O. P. genotipu. Tiek pagal nuteistųjų, tiek pagal liudytojų B. Š., V. A. ir Ž. J. parodymus, automobilį visą vakarą vairavo M. P., o po O. P. apiplėšimo priekinėje keleivio vietoje sėdėjo būtent S. K.. Tuo tarpu J. Z. neneigia liudytojų parodymų, kad po O. P. apiplėšimo vėl susitikus su M. P., S. K. ir liudytojomis jau buvo persirengęs kitais drabužiais. Be to, byloje nėra neginčijamai nustatyta, ar J. Z. ir S. K. nusikaltimo metu vilkėjo būtent tuos drabužius, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo surasti, paimti ir ištirti. Todėl vien specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės, kad ant J. Z. ir S. K. drabužių nerasta nužudytosios kraujo ir biologinių pėdsakų, savaime nepatvirtina nuteistųjų parodymų, kad jie nesmurtavo prieš O. P..
14.6. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. P., J. Z. ir S. K. iš esmės pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. J. Z. ir S. K. neigė smurtavę prieš O. P., o M. P. teigė, kad tik jis vienas naudojo smurtą prieš O. P., todėl siekdamas pašalinti bet kokias abejones ir nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagarsino nuteistųjų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, kurie nors ir nėra laikytini savarankišku įrodymu, bet atitinka kitus bylos įrodymus, ir kuriuos vertinant visumoje su kitais bylos įrodymais neginčytinai patvirtinamos nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, o kartu paneigiami nuteistųjų teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai.
14.7. Pirminių apklausų metu nuteistieji M. P., J. Z. ir S. K. savo kaltės nepripažino ir neigė dalyvavę O. P. plėšime, netgi nurodė iš viso nebuvę nusikaltimo vietoje, kas prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms (3 t., b. l. 58; 4 t., b. l. 41, 119).
14.8. Papildomos apklausos metu M. P. parodė, kad 2015 m. sausio mėnesį girtaudami su S. K. ir J. Z. sutarė apiplėšti O. P., pagal planą turėjo ją surišti ir paskui ieškoti pinigų, bet mušti nesitarė. Pirmą kartą pas O. P. buvo nuvykę kelios dienos iki 2015 m. sausio 28 d. tariamai pirkti cigarečių, M. P. laukė prie keliuko, o S. K. ir J. Z. nuėjo iki O. P. namo, bet ši jiems cigarečių sakė neparduosianti. 2015 m. sausio 28 d. visi trys vartojo alkoholį su B. Š., V. A. ir Ž. J., paskui merginas paliko ir trise nuvažiavo pas O. P.. M. P. teigimu, visi trys turėjo baltos spalvos darbines pirštines, jis dar turėjo ir kepurę su iškirptomis skylėmis akims. S. K. pastūmė duris atidariusią O. P., ši nugriuvo ant grindų, J. Z. su S. K. laikė O. P., o M. P. užrišo jai burną, surišo rankas ir kojas. M. P. nurodė sudavęs O. P. kumščiu į galvą, spyręs į koją, S. K. ir J. Z. taip pat sudavė, bet tikslaus smūgių skaičius neprisimena. Kaip nurodė M. P., po smūgių sudavimo jis su S. K. nuėjo į kambarį ieškoti pinigų, rado cigarečių, kažkokią pinigų sumą monetomis, J. Z. liko prie O. P., grįžus prie O. P., klausė, kur paslėpti pinigai, ir toliau smurtavo prieš O. P., tačiau atėjo O. P. dukra ir jie visi pabėgo, J. Z. kažkur dingo, o M. P. su S. K. nubėgo iki automobilio ir parvažiavo paimti merginų, vėliau susirado ir J. Z. (3 t., b. l. 60-61). Šių parodymų M. P. laikėsi ir vėlesnių apklausų metu (3 t., b. l. 75, 110).
14.9. Papildomai apklausiamas J. Z. parodė, kad 2015 m. sausio 21 d. M. P. jam ir S. K. pasiūlė apiplėšti O. P., pagal planą automobilį turėjo palikti atokiau, O. P. atidarius duris, ją pargriauti, surišti, tada ieškoti pinigų. Pirmą kartą pas O. P. buvo atvažiavę kelios dienos iki 2015 m. sausio 28 d., bet ji neatidarė durų. 2015 m. sausio 28 d. visi trys vėl vartojo alkoholį, kartu buvo ir trys merginos, bet jas kažkur paleido, o patys vėl nuvažiavo iki O. P.. J. Z. teigė, kad pats pirštinių nebuvo pasiėmęs, bet kažkuris iš bendrininkų jam davė vieną pirštinę. Pirmas pagal susitarimą turėjo eiti S. K., kuris turėjo pargriauti O. P., nežino, ar iš tikrųjų tai ir padarė, bet paskui patekus į namo vidų, J. Z. ir M. P. laikė senutę, o S. K. bandė užrišti burną, gal surišo kojas ir rankas. Tada visi trys kambariuose ieškojo pinigų, bet nerado, grįžę prie O. P. sudavė šiai smūgius, smūgius sudavė visi. Tada J. Z. buvo liepta eiti prie durų ir žiūrėti, ar kas neateina, o S. K. su M. P. liko prie O. P. ir ją mušė, ši lyg sakė, kad pinigai yra lauke, bet tuo metu jis pamatė ateinančią moterį, kuri pamačiusi gulinčią surištą O. P., pradėjo šaukti, tada J. Z. pabėgo, bėgo per laukus, buvo pasiklydęs miškuose, surastoje sodyboje paprašė iškviesti taksi, grįžęs namo persirengė, susisiekė su M. P. ir S. K., kurie kartu su merginomis atvažiavo jo paimti (4 t., b. l. 43-44). Šių parodymų J. Z. laikėsi ir vėlesnių apklausų metu (4 t., b. l. 55, 93).
14.10. Papildomos apklausos metu S. K. parodė, kad M. P. pasiūlė apvogti O. P., visi trys apsitarė, kaip įstums O. P. į namo vidų ir ieškos pinigų. Pirmą kartą pas O. P. buvo atvažiavę kelios dienos iki 2015 m. sausio 28 d., bet ši jiems neatidarė durų. 2015 m. sausio 28 d. vėl visi trys vartojo alkoholinius gėrimus, kartu buvo ir merginos, apie 21 val. paliko merginas ir nuvažiavo prie O. P. namo, automobilį paliko atokiau ir iki namo ėjo pėsčiomis. M. P. turėjo kepurę su iškirptomis skylėmis akims ir darbinių pirštinių porą, S. K. irgi turėjo darbinių pirštinių porą, bet vieną pirštinę davė nieko neturėjusiam J. Z.. M. P. praskėtė duris, o S. K. su metaliniu pjūkliuku atkabino durų kabliuką, taip jie pateko į verandą, ten pabeldus į kitas duris, O. P. jas atidarė, M. P. plačiai atvėrė duris, tada S. K. įstūmė O. P. į vidų, M. P. užgriuvo O. P., S. K. su J. Z. ją laikė, kol M. P. užvyniojo burną, surišo rankas ir kojas. S. K. teigė du kartus spyręs gulinčiai O. P. į šoną ir kojas, M. P. sudavė daug smūgių kumščiu į veidą ir šonus, J. Z. taip pat spyrė, bet S. K. neatsimena tikslaus smūgių skaičiaus, po ko S. K. nubėgo ieškoti pinigų, radęs paėmė telefonų ir cigarečių, grįžęs prie O. P. rado toliau smurtaujančius J. Z. ir M. P.. Taip jie kelis kartus nueidavo ieškoti pinigų į kitus kambarius ir nieko neradę grįždavo prie O. P. bei jai suduodavo ar įspirdavo. O. P. sakė, kad pinigai yra lauke, J. Z., norėdamas tai patikrinti, atrakino duris ir tada atėjo D. K., kuri pradėjo šaukti ir pabėgo kviesti pagalbos. S. K. pamatė, kad nebėra J. Z., pasakė M. P. bėgti, S. K. išbėgo pirmas, o M. P. iš paskos, išbėgdamas M. P. dar spėjo suduoti O. P. (4 t., b. l. 121-123). Šių parodymų S. K. laikėsi ir vėlesnės apklausos 2015 m. balandžio 10 d. metu (4 t., b. l. 133).
14.11. Apklausiamas 2015 m. spalio 14 d. įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą S. K. parodymus pakeitė, kaltės nebepripažino, nors neneigė, kad įsibrovė į O. P. namus, bet tvirtino jos nepastūmęs ir nemušęs, jokio smurto nenaudojęs, tik ieškojęs namuose vertingų daiktų (4 t., b. l. 172). Tačiau šie parodymai neatitinka net S. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų, kuriuose S. K. neneigė pastūmęs O. P..
14.12. Priešingai nei teigia J. Z. gynėjas, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti nuteistųjų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, nuteistieji detaliai paaiškino, kokius kiekvienas veiksmus atliko darydami nusikalstamą veiką, jų parodymų tarpusavyje sutampa. Pažymėtina, kad savo papildomų apklausų metu duotus parodymus, kuriais pripažino savo kaltę, nuteistieji patvirtino atliekant parodymų patikrinimą įvykio vietoje (3 t., b. l. 62-70; 4 t., b. l. 45-51, 124-129). Būtent nuteistųjų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu nurodytos aplinkybės atitinka kitus aukščiau aptartus bylos įrodymus ir jais remiantis nustatytas bylos faktines aplinkybes, kartu paneigia nuteistųjų teisiamajame posėdyje duotus parodymus, todėl pirmosios instancijos teismas, susiejęs visus byloje surinktus įrodymus į vientisą loginę grandinę, pagrįstai pripažino, jog smūgius rankomis ir kojomis O. P. į galvą ir kitas kūno vietas sudavė ne tik M. P., bet ir J. Z. su S. K..
14.13. Apklausiami pirmosios instancijos teisme nuteistieji atsisakė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuose pripažino savo kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo, tačiau parodymų pakeitimo aplinkybių logiškai paaiškinti negalėjo. Nėra pagrindo sutikti su nuteistųjų teiginiais, kad jie savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu pripažino ir save apkalbėjo siekdami greičiau užbaigti procesą, nes buvo įsitikinę, kad bus teisiami tik už plėšimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors nuteistieji dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos kaltę pripažino ir išsamiai veikos aplinkybes paaiškino dar iki O. P. mirties, tačiau net ir pareiškus įtarimus dėl O. P. nužudymo, papildomai apklausiami 2015 m. balandžio 10 d. M. P., J. Z. ir S. K. bei 2015 m. spalio 14 d. M. P. ir J. Z. patvirtino anksčiau duotus parodymus, jokių naujų aplinkybių nenurodė ir kaltės dėl O. P. nužudymo neneigė. Nėra pagrindo tikėti J. Z. ir S. K. paaiškinimais neva prieš apklausas jiems buvo žinomi anksčiau apklaustų asmenų parodymai, kadangi ikiteisminio tyrimo metu pirmieji savo kaltę pripažino ir veikos aplinkybes išsamiai paaiškino 2015 m. vasario 4 ir 6 d. būtent bylos nagrinėjimo teisme metu savo kaltę neigiantys J. Z. ir S. K., o M. P. buvo apklaustas tik 2015 m. vasario 11 d. Nesutiktina su nuteistųjų teiginiais, kad ikiteisminio tyrimo metu jie buvo verčiami prisipažinti ir duoti parodymus apie kitus nuteistuosius. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų išvežimas iš kalinimo vietos procesiniams veiksmams atlikti ir parvežimas atgal, procesinių veiksmų atlikimo su nuteistaisiais laikas savaime nepatvirtina pareigūnų neva daryto psichologinio ar fizinio spaudimo, o kitų duomenų, patvirtinančių nuteistųjų teiginius, byloje nėra, nuteistieji dėl neva jiems daryto neteisėto poveikio gynėjams nesiskundė, nerašė skundų prokuratūrai ar kitoms institucijoms, S. K. dėl neva pareigūnų prieš jį naudoto fizinio smurto ir padarytų sužalojimų niekur nesikreipė. Su nuteistaisiais ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusi ir pirmosios instancijos teisme apklausta tyrėja kategoriškai paneigė dariusi bet kokį neteisėtą spaudimą nuteistiesiems, taip pat jai nuteistieji neužsiminė apie jokį neteisėtą kitų pareigūnų darytą poveikį, priešingai, tyrėja nurodė, kad J. Z. ir S. K. labai išgyveno dėl padaryto nusikaltimo, procesinių veiksmų protokolus nuteistieji perskaitydavo, pasirašydavo, pastabų nereikšdavo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, M. P., J. Z. ir S. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu nurodytų aplinkybių teisingumu bei šių įrodymų teisėtumu nėra pagrindo abejoti.
14.14. Nuteistojo J. Z. gynėjas nepagrįstai akcentuoja tai, kad atėjusi nukentėjusioji D. K. matė J. Z. stovintį prie verandos durų, kas neva patvirtina, jog J. Z. nebuvo įėjęs į O. P. namo vidų. Tačiau iš aukščiau nustatytų aplinkybių matyti, kad tuo metu, kai atėjo D. K., J. Z. išeidinėjo į lauką patikrinti O. P. nurodytų aplinkybių apie lauke paslėptus pinigus.
15. BK 129 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnio nuostatas tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinių atsiradimo galimybę, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Apie kaltininkų tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Kauno apygardos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius veikus netiesiogine tyčia. Visgi, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamame nuosprendyje netiesioginės tyčios papildomas įvardijimas kaip neapibrėžtos yra perteklinis. Nuteistieji tvirtina neturėję tikslo nužudyti O. P., su tuo iš dalies galima sutikti, kadangi pagrindinis nuteistųjų tikslas buvo apiplėšti O. P., tačiau akivaizdu, jog nuteistieji, būdami pakankamo protinio išsivystymo, sąmoningai intensyviai naudodami fizinį smurtą, sudavę senyvo amžiaus O. P. smūgius į galvą, kitas kūno vietas, suvokė savo veiksmų pavojingumą, t. y. kad dėl jų smurtinių veiksmų gali būti ne tik sutrikdyta sveikata, bet ir atimta gyvybė, ir nors nei vienas iš nuteistųjų nenorėjo O. P. mirties, bet suduodami smūgius sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti.
16. Taip pat pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe. Bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali įvykti bet kurioje veikos stadijoje ir gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Byloje nenustatyta, kad nuteistieji būtų iš anksto taręsi smurtauti prieš O. P., pagal nuteistųjų parodymus, jie O. P. turėjo tik surišti, tačiau įsiveržę į vidų ir surišę O. P. nuteistieji praktiškai vienu metu prieš ją naudojo fizinį smurtą, matė vienas kito smurtinius veiksmus, suvokė savo veiksmų pasekmes, pritarė vienas kito smurtinio pobūdžio veiksmams ir juos papildė. Nekyla abejonių, kad nuteistieji suprato dalyvaujantys bendroje nusikalstamoje veikoje. Aptarti bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai atitinka BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytos bendrininkų grupės požymius.
17. Pažymėtina, kad nužudymo bylose, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtį sukėlusius sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Taigi, nors ir nėra galimybės tiksliai nustatyti, kuris nuteistasis į kurią konkrečiai vietą sudavė smūgius O. P., bet atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji, veikdami bendrai, netiesiogine tyčia, siekdami tų pačių pasekmių, sudavė smūgius O. P. į galvą ir kitas kūno vietas ir bet kuris iš jų galėjo padaryti mirties priežastimi tapusį sužalojimą, todėl skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog bendrai veikę M. P., J. Z. ir S. K. yra kalti dėl O. P. mirties. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, byloje nėra pagrindo konstatuoti vykdytojo eksceso.
18. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, M. P., J. Z. ir S. K. pagrįstai buvo pripažinti kaltais pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą už tai, kad iš savanaudiškų paskatų nužudė O. P..
Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių
19. Skundžiamu nuosprendžiu M. P. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nuteistas laisvės atėmimu 15 metų, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 metams, J. Z. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nuteistas laisvės atėmimu 13 metų, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams, S. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nuteistas laisvės atėmimu 12 metų, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.
20. Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.
21. Teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes ir nustatydamas jų dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes bei nepažeidė baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo reikalavimų.
21.1. BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki septynerių metų, BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
21.2. M. P., J. Z. ir S. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikaltimai padaryti veikiant bendrininkų grupe ir kad nuteistieji nusikalto būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai).
21.3. M. P. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad skiriant bausmę turėjo būti atsižvelgta į tai, jog jis prisipažino nusikaltęs, nuoširdžiai gailisi bei padėjo atskleisti nusikaltimo aplinkybes. Kaip jau buvo nurodyta ankstesnėje nuosprendžio dalyje, M. P. pirminės apklausos metu savo kaltės nepripažino ir iš viso neigė buvęs nusikaltimo vietoje, bet vėlesnėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino, davė parodymus ne tik apie savo paties, bet ir apie kitų nuteistųjų veiksmus darant nusikalstamą veiką, visgi bylos nagrinėjimo teisme metu M. P. parodymus pakeitė, tvirtino vienas smurtavęs prieš O. P.. Taigi, M. P. iš esmės pakeitė parodymus, neigė įrodytomis pripažintas aplinkybes, o tai neatitinka nuteistojo teiginių apie padėjimą išsiaiškinti nusikaltimo aplinkybes. Be to, apklausiamas pirmosios instancijos teisme M. P. nurodė, kad nesutinka su nukentėjusiųjų prašomu priteisti neturtinės žalos dydžiu, neva nukentėjusiųjų vietoje pats neprašytų priteisti jokių pinigų. Tokie M. P. teiginiai rodo cinišką požiūrį į nusikalstama veika sukeltus itin sunkius ir negrįžtamus padarinius, todėl nuteistojo gailėjimasis dėl nusikaltimo ir nukentėjusiųjų atsiprašymas nelaikytinas nuoširdžiu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti M. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
21.4. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skiriant nuteistiesiems bausmes buvo atsižvelgta į tai, kad iš savanaudiškų paskatų buvo padaryti du baigti tyčiniai sunkus ir labai sunkus nusikaltimai, sukėlę itin sunkius ir negrįžtamus padarinius. Apygardos teismas įvertino ir kiekvieno iš nuteistųjų asmenybę, t. y. kad M. P. anksčiau teistas, nusikalto neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka, duomenų apie iki suėmimo turėtus legalius pajamų šaltinius byloje nėra, J. Z. anksčiau teistas, nusikalto teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas neigiamai, nedirbantis, neregistruotas darbo biržoje, su vaiko motina ir vaiku kartu negyvena, S. K. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, jokių duomenų apie iki suėmimo turėtus legalius pajamų šaltinius nėra. Taip pat atsižvelgta į kiekvieno iš nuteistųjų vaidmenį darant nusikalstamą veiką, t. y. nors smūgius sudavė bendrai, bet nusikalstamos veikos iniciatorius buvo M. P., pasiūlęs kitiems nuteistiesiems apiplėšti O. P., kurie iki nusikaltimo O. P. nepažinojo.
21.5. M. P. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad jam paskirta neproporcingai didelė bausmė lyginant su kitiems nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, M. P. griežtesnės laisvės atėmimo bausmės buvo skirtos kaip nusikaltimų iniciatoriui, o S. K., kaip anksčiau neteistam, paskirta švelniausia laisvės atėmimo bausmė. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo bausmes kiekvienam iš nuteistųjų.
22. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, M. P. paskirtos nežymiai už sankcijos vidurkį didesnės laisvės atėmimo bausmės, J. Z. ir S. K. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtos sankcijoje numatytos bausmės vidurkį atitinkančios laisvės atėmimo bausmės, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirtos nežymiai mažesnės už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmės negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos. Paskirtos bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei padės įgyvendinti bausmės tikslus.
Dėl civilinių ieškinių
23. Skundžiamu nuosprendžiu iš M. P., J. Z. ir S. K. solidariai priteista: 1) Kauno teritorinei ligonių kasai – 3 994,04 Eur turtinės žalos atlyginimo; 2) D. K. – 820 Eur turtinės žalos ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 3) S. P. – 805,42 Eur turtinės žalos ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
23.1. Visų pirma, atmetami kaip nepagrįsti nuteistojo J. Z. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, jog J. Z. veiksmai nėra priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiųjų patirta turtine žala, kadangi nuosprendžiu neginčijamai nustatyta, kad J. Z., veikdamas bendrai su kitais nuteistaisiais ir suduodamas smūgius, O. P. padarė sužalojimus, nulėmusius jos mirtį.
23.2.Kaip matyti iš nukentėjusiųjų kartu su civiliniu ieškiniu pateiktų dokumentų, D. K. patirtą turtinę žalą sudaro išlaidos O. P. paminklo pastatymui, S. P. patirtą turtinę žalą sudaro O. P. laidotuvių išlaidos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šių išlaidų pagrįstumu. Šių išlaidų dydžio neginčija ir nuteistieji. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į S. P. gautą laidojimo pašalpą atitinkamu dydžiu sumažino S. P. priteisto turtinės žalos atlyginimo dydį.
23.3. Taip pat nėra pagrindo sutikti su nuteistojo J. Z. gynėjo apeliacinio skundo teiginiais dėl neva nepagrįstai Kauno teritorinei ligonių kasai priteistu O. P. gydymo išlaidų atlyginimu. Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinyje ir prie jo pridėtose pažymose nurodyta, kokios gydymo paslaugos buvo suteiktos O. P.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti gydymo išlaidų pagrįstumu. Nesutiktina ir su tuo, kad baudžiamajame procese ligonių kasų civiliniai ieškiniai dėl patirtų gydymo išlaidų atlyginimo yra nenagrinėtini. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja tiek BPK 109 straipsnio nuostatoms, tiek suformuotai teismų praktikai, kur tokio pobūdžio civiliniai ieškiniai yra nagrinėjami ir gydymo išlaidų atlyginimas priteisiamas iš kaltininkų, motyvuojant tuo, kad kai nusikaltimu padaroma žala nukentėjusiojo asmens sveikatai ir nukentėjusiojo gydymo išlaidas atlygina institucija, vykdanti privalomąjį sveikatos draudimą (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 4, 9 straipsniai), pagal subrogaciją ji tampa kreditoriumi deliktinėje prievolėje dėl žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis, 6.290 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-378/2010, 2K-146-511/2016 ir kt.). Apelianto nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-269/2014 nagrinėjamoje byloje nelaikytina precedentu, kadangi šios bylos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms, skiriasi prašomos priteisti žalos pobūdis, civilinį ieškinį pareiškusios institucijos.
23.4. Vertinant nukentėjusiesiems priteisto neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokią piniginę kompensaciją, kad kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie kriterijai, kuriais remiantis teismas nustato neturtinės žalos dydį: nusikalstamos veikos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
23.5. Nekyla abejonių dėl to, kad nukentėjusiesiems D. K. ir S. P. dėl jų motinos nužudymo buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta. Kaip jau minėta, nuteistųjų padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas sukėlė sunkias ir negrįžtamas pasekmes – žmogaus mirtį, nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų paskatų, veikiant netiesiogine tyčia. Nors nužudytajai buvo 84 metai, tačiau tai jokiu būdu nesudaro pagrindo manyti, kad nukentėjusiųjų dėl motinos mirties patirti emociniai ir dvasiniai išgyvenimai yra nereikšmingi ir dėl to nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistojo J. Z. gynėjo prašymas atsižvelgti į vidutinę Lietuvos gyvenimo trukmę yra nepagrįstas ir nesuprantamas, kadangi žmogaus gyvybė yra neįkainojama vertybė ir saugoma įstatymo neatsižvelgiant į žmogaus amžių. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių artimą nužudytosios ir nukentėjusiųjų ryšį. Priešingai, apygardos teismas teisingai pažymėjo, kad nepaisant gyvenimo atskirai, O. P., D. K. ir S. P. namai buvo viename kieme, jie nuolat bendraudavo, netgi nusikaltimo dieną kartu buvo nuvažiavę į apsipirkti, grįžę ketino kartu vakarieniauti. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog D. K. ir S. P. patirti išgyvenimai reikšmingai skiriasi, todėl vienodos neturtinės žalos dydžio priteisimas savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Be to, spręsdamas dėl atlygintino neturtinės žalos dydžio apygardos teismas atsižvelgė į nuteistųjų turtinę padėtį, todėl įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą ženkliai sumažino nukentėjusiųjų prašytą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo D. K. ir S. P. priteistas po 20 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus byloje nustatytoms aplinkybėms bei atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Taip pat pažymėtina, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka įprastai bylose dėl kvalifikuoto nužudymo priteisiamą neturtinės žalos atlyginimą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-693/2016, 2K-233-788/2016, 2K-330-507/2016, 2K-40-697/2017 ir kt.).
Dėl turto konfiskavimo
24. Nuteistojo J. Z. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti J. Z. priklausantį automobilį „Alfa Romeo“, kuriuo įvykio metu važinėjosi nuteistieji.
24.1. Pažymėtina, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Toks teisinis reglamentavimas įpareigoja teismą baudžiamojo proceso tvarka nustatyti, kad turtas atitinka konfiskuotino turto požymius, ir teismo baigiamajame akte nurodyti, kaip jis buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką arba kokiu būdu kaltininkas gavo naudos, t. y. išdėstyti motyvus, pagrindžiančius teismo išvadą, kad konfiskuojamas turtas pripažintinas nusikalstamos veikos įrankiu, priemone ar rezultatu. Tačiau skundžiamame nuosprendyje jokių BK 72 straipsnio taikymo motyvų nėra nurodyta, tiesiog formaliai konstatuota, kad automobilis „Alfa Romeo“ yra nusikaltimo priemonė ir yra konfiskuojamas.
24.2. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuojamas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone pripažįstami turintys ekonominę vertę daiktai (prietaisai, įrenginiai, mechanizmai) ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudojo darydamas nusikalstamą veiką. Sprendžiant, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, turi būti įvertina šio turto panaudojimo reikšmė nusikalstamos veikos sudėties požymiams realizuoti, nenustačius, kad turto panaudojimas buvo būtinas nusikalstamai veikai padaryti, jo konfiskavimas netaikomas. Nusikalstamos veikos įrankiais pripažįstami daiktai, kurie naudojami atliekant veiksmus (neveikimą), numatytus nusikaltimo sudėtyje, ir kuriais tiesiogiai kėsinamasi į nusikalstamos veikos dalyką ar nukentėjusį asmenį, daroma žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Visų pirma tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės. Turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai apsunkintas. Siekiant nustatyti, ar turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone, turi būti išnagrinėtos visos reikšmingos turto panaudojimo šios veikos darymo procese aplinkybės. Nenustačius, kad su nusikalstama veika siejamas turtas buvo pritaikytas nusikalstamai veikai daryti ar jo panaudojimas labai palengvino jos padarymą, turtas nusikalstamos veikos priemone nepripažįstamas ir negali būti konfiskuojamas.
24.3. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2015 m. sausio 28 d. nuteistieji važinėjosi skundžiamu nuosprendžiu konfiskuotu automobiliu „Alfa Romeo“. Šiuo automobiliu nuteistieji, prieš tai nuvežę kartu buvusias merginas namo, nuvažiavo iki O. P. namų, automobilį paliko atokiau, o patys iki O. P. namo atėjo pėsčiomis. Po nusikaltimo M. P. ir S. K. grįžo prie automobilio ir išvažiavo toliau leisti vakarą kartu su merginomis. Taigi, kaip matyti iš bylos aplinkybių, automobilį nuteistieji naudojo kaip susisiekimo priemonę. Nenustatyta, kad automobilis būtų tiesiogiai naudotas nusikaltimui daryti ar jis būtų kaip nors specialiai pritaikytas nusikaltimams daryti, taip pat nėra pagrindo teigti, kad naudojimasis automobiliu kaip nors reikšmingai palengvino nusikaltimo padarymą, iš O. P. pagrobtą turtą buvo galima gabenti ir be automobilio, o nusigauti iki O. P. ir iš jos iš esmės buvo galima bet kuriuo kitu transportu ar pėsčiomis, tai įrodo J. Z. pabėgimas iš nusikaltimo vietos, kai dalį kelio jis ėjo (ar bėgo), o paskui išsikvietė taksi ir grįžo namo.
25. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog šiuo konkrečiu atveju automobilis „Alfa Romeo“ neatitinka konfiskuotino turto požymių, todėl konfiskuodamas J. Z. priklausantį automobilį pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl nuosavybės teise J. Z. priklausančio automobilio „Alfa Romeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su jame buvusiais guminiu kilimėliu ir automobilio durelių vidine dalimi, pripažinimo nusikaltimo padarymo priemone ir konfiskavimo bei šį automobilį grąžinti J. Z..
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.