- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-10
- Bylos Nr.
- 1A-370-487/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33489-2018-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Čepukėnienė, Ernesta Montvidienė, Algimantas Valantinas
- Nuteistasis
- V. C.
- Nukentėjusysis
- S. B.
- Advokatai
- Vygaudas Molis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ernestos Montvidienės ir Algimanto Valantino,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. C. ir jo gynėjo advokato Vygaudo Molio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. C. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausme, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmės laiką įskaitytas V. C. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. liepos 11 d.
Iš V. C. nukentėjusiajai S. B. priteista 1 367 Eur turtinei ir 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Iš V. C. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos priteista 2 140,89 Eur ekstradicijos išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. C. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyčia nužudė M. J.:
1.1. 2018 m. liepos 14 d., laikotarpiu nuo 03:42 val. iki 03:58 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių nesutarimų su nukentėjusiuoju M. J., tyčia du kartus peiliu dūrė nukentėjusiajam į krūtinę, padarydamas jam odos nubrozdinimą ir pjautinę žaizdą krūtinėje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir vieną kartą tyčia peiliu dūrė nukentėjusiajam į pilvą, tuo padarė jam durtinį–pjautinį kairio VIII-o šonkaulio pažeidimą ir durtinį–pjautinį kiauryminį priekinės pilvo sienos sužalojimą su storosios žarnos pasaito, kasos ir dešinės gaubtinės arterijos ir didžiosios taukinės pažeidimais, kuris komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvo ertmę, nukraujavimu, šoku, taip padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, ir dėl šio sužalojimo M. J. netrukus įvykio vietoje mirė.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistojo V. C. ir jo gynėjo advokato Vygaudo Molio apeliaciniame skunde prašoma: 1) pakeisti Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo; 2) taikyti BK 28 straipsnį, t. y. pripažinti būtinąją gintį ir atleisti V. C. nuo atsakomybės pagal baudžiamąjį kodeksą; 3) pakeisti Kauno apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl 6 000 Eur neturtinės žalos priteisimo S. B., sumažinant jos dydį iki 2 000 Eur.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai buvo nustatyta, kad V. C. tyčia nudūrė M. J. dėl asmeninių nesutarimų su nukentėjusiuoju. Pažymima, kad V. C. su nukentėjusiuoju buvo pažįstami jau apie 1 metus, buvo bičiuliai, draugai ir visai nekonfliktavo. Ši aplinkybė buvo patvirtinta ir byloje surinktais įrodymais: paties V. C. pozicija, kaltę pripažįstant iš dalies, tik paneigiant, jog nukentėjusiajam jis dūrė tyčia; liudytojų V. S., D. K. ir D. C. parodymais apie V. C. ir nužudyto asmens santykius, jų draugystę. Anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl tyčinių V. C. veiksmų, nenustatė jokių tokią išvadą patvirtinančių duomenų. Priešingai, surinkti bylos įrodymai leidžia daryti išvadą, kad V. C. neturėjo jokios priežasties ir tikslo nužudyti M. J. ar jį sužaloti.
2.2. Apeliantai atkreipia dėmesį į įvykio situaciją, kai V. S. tėvų namuose po konflikto dėl jų bendro vaiko priežiūros, įvykusio tarp V. C. ir jo buvusios sugyventinės V. S., V. C. jau buvo nusiraminęs, tačiau V. S. pakvietė M. J., o šis, atvykęs į V. S. tėvų namus, pradėjo ir išprovokavo naują konfliktą. Iš nustatytos įvykių eigos seka, kad atvykęs į V. S. tėvų namus pirmiausiai M. J. užsipuolė V. C. priekaištais ir smūgiais (į veidą, kuris nuo smūgių kraujavo) bei pradėjo grumtynes. Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad V. C. veidas sužalotas, o M. J., išskyrus 3 sužalojimus peiliu, kitų kūno sužalojimų nebuvo nustatyta.
2.3. Apeliantai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kad prie M. J. lavono, gulinčio koridoriuje, iš viso buvo rasti du peiliai – vienas 31 cm bendro ilgio, o kitas (po M. J. nugara) – lenktinis peilis, kurio bendras ilgis 23,5 cm. Teismas ignoravo aplinkybę, jog M. J., atvykęs į V. S. tėvų namus ir užsipuldamas nuteistąjį bei su juo grumdamasis, visą laiką turėjo peilį.
2.4. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė V. C. apsvaigimą nuo alkoholio, pažymėjęs, jog tai turėjo įtakos jo įvykdytiems nusikalstamiems veiksmams. Tačiau, apeliantų nuomone, teismas visiškai ignoravo nustatytą faktą, kad nukentėjusysis M. J. įvykio vakarą taip pat vartojo alkoholį (nustatytas mažiausias alkoholio kiekis jo kraujyje – 2,28 promilės, o šlapime – 2,99 promilės, kas atitinka vidutinį girtumą) ir kitus svaiginančius preparatus (kraujyje ir šlapime rasta 0,414 mg/l amfetamino), iš ko turėjo padaryti išvadą, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs, negalėjo nei tinkamai vertinti savo elgesio, nei jo valdyti, jo elgesys negalėjo būti prognozuojamas. Taigi, anot apeliantų, nebuvo įvertinta aplinkybė, jog, būdamas apsvaigęs, pats nukentėjusysis M. J. savo neadekvačiu, agresyviu elgesiu, aktyviais veiksmais prisidėjo prie to, kad jis pats nukentėjo.
2.5. Nesutinkama su teismo išvada, jog V. C., suduodamas smūgius peiliu nukentėjusiajam į krūtinę ir pilvą (gyvybiškai svarbias kūno vietas), suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, tai numatė ir, nors nenorėjo, tačiau sąmoningai leido atsirasti tokiems padariniams, tuo parodydamas abejingumą galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui, t. y. veikė netiesiogine tyčia.
2.6. Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad visi trys dūriai buvo padaryti tyčia. Atsižvelgus į byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes (vėlyvą naktį apsvaigęs M. J. V. S. kvietimu atvyko į jos tėvų namus, užpuolė V. C., sužalojo jo veidą, turėjo su savimi peilį (prie nužudytojo M. J. buvo rasti keli peiliai) ir kt.), anot apeliantų, darytina neabejotina išvada, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvyko grumtynės, kurių metu buvo naudojamas ne vienas peilis, kuriuo buvo nudurtas M. J., o net keli peiliai (mažiausiai bent 3), ir kad abiejų konflikto dalyvių sužalojimai buvo padaryti tarpusavio grumtynių metu, o ne V. C. užpuolus M. J..
2.7. Taip pat, anot apeliantų, nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusysis M. J. buvo žymiai aukštesnis ir kone dvigubai stambesnis už V. C., užsipuolė nuteistąjį tiek žodžiais, tiek kumščiais, jį smaugė, dėl ko, įvertinus visas aplinkybes nagrinėjamoje byloje, negalima vienareikšmiškai teigti tik apie sužalojimus, padarytus peiliu.
2.8. Byloje nustatyta ir tai, kad M. J. nemirė iš karto po patirto sužalojimo, kurį laiką jis sėdėjo ant lovos kambaryje, buvo sąmoningas, kalbėjo, išsakė savo poziciją dėl greitosios medicininės pagalbos kvietimo, jos atsisakydamas, pats nuėjo iki koridoriaus. Tuo tarpu V. C. nesiėmė jokių veiksmų sužaloto ir bejėgio M. J. gyvybei atimti, nors galėjo tuo pasinaudoti, jei būtų sąmoningai siekęs nukentėjusiojo mirties, kaip tai numatyta (BK 15 straipsnio 1 dalis ir 3 dalis). Netgi priešingai, nuteistasis pareikalavo iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Be to, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad V. C. M. J. jokių pretenzijų ar priekaištų neturėjo ir nereiškė, konfliktų su juo neinicijavo ir todėl buvo šokiruotas 2018 m. liepos 14 d. vėlyvą naktį atėjusio M. J. netikėto, agresyvaus elgesio jo atžvilgiu. Gindamasis nuo M. J. agresijos savo buvusiuose namuose ir dėl to būdamas šoke, V. C. pirmiausiai galvojo apie savo gyvybę ir sveikatą, kas instinktyviai nutinka kiekvienam analogiškoje situacijoje atsidūrusiam žmogui. Kadangi grumtynės įvyko spontaniškai, todėl ir V. C. veiksmai buvo spontaniški, neapgalvoti. Gi M. J., V. S. kvietimu vykdamas į jos tėvų namus, puikiai suprato (pagal galimybes būdamas apsvaigęs) savo atvykimo tikslą, sąmoningai ruošėsi aktyviems veiksmams, netgi turėjo su savimi lenktinį peilį, t. y. jis buvo visapusiškai pasiruošęs ir nusiteikęs muštynėms.
2.9. Apeliantai pažymi ir tai, kad apsvaigęs ir todėl savo elgesio nesuvaldantis M. J. savo veiksmais sužalojo V. C., todėl teismas, laikydamas gyvybiškai svarbia kūno vieta pilvą, turėjo vertinti taip pat ir jam padarytus sužalojimus kakle bei galvoje, kur tikimybė padaryti mirtinus sužalojimus yra žymiai didesnė. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad V. C., siekdamas nužudyti M. J., tokiam nusikaltimui ruošėsi, jį planavo ir pan., nėra.
2.10. Anot apeliantų, teismo nepagrįstai konstatuota, kad V. C. nesiėmė jokių veiksmų nukentėjusiajam suteikti pagalbą ir tai patvirtina pastarojo abejingumą. Pažymima, kad nuteistasis buvo pirmasis, kuris susirūpino medicininės pagalbos medikų nukentėjusiajam iškvietimu, nors pats dalyvavo grumtynėse su nukentėjusiuoju kovoje už savo gyvybę. Apsigynęs nuo M. J., V. C. pirmiausiai susirūpino pastarojo būkle. Būdamas šoke ir neturėdamas šalia telefono, paprašė (netgi liepė) įvykio vietoje buvusios V. S. iškviesti greitąją medicininę pagalbą. Toks V. C. elgesys, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, kaip tik patvirtina jo neabejingumą žmogaus gyvybei ir sveikatai, nors pats M. J. jį buvo užpuolęs ir kėsinosi į jo sveikatą ir gyvybę.
2.11. Nesutinka su teismo išvada, kad V. C. suvokė savo veiksmų pavojingumą žmogaus sveikatai ir gyvybei. Mano, kad šią išvadą paneigia patį įvykio situacija. Vėlyvą naktį M. J. netikėtai atvykus į V. S. tėvų namus ir užpuolus V. C., pastarasis dėl ūmaus ir netikėto nukentėjusiojo elgesio net neturėjo galimybės išvengti muštynių, o, vykstant grumtynėms, būdamas afekto būsenoje, veikė instinktyviai, nespėjęs apgalvoti ir numatyti tokių veiksmų pasekmių. Tuo tarpu M. J. neabejotinai turėjo laiko apmąstyti tiek savo veiksmus, tiek galimas jų pasekmes, kiek galėjo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir amfetamino.
2.12. Tai, kad V. C. dėl visų 2018 m. liepos 14 d. įvykių patyrė gilų šoką, anot apeliantų, patvirtina ir faktas, kad, šokui atslūgus, jis, V. C., nors ir būdamas kitoje šalyje, po trijų dienų pats kreipėsi į vietinę policiją dėl nutikusio įvykio.
2.13. Tokiu būdu, daroma išvada, kad įvykis, dėl kurio mirė M. J., įvyko ne vien dėl nuo V. C. priklausančių aplinkybių, t. y. neblaivi V. S. priėmė netinkamą sprendimą, iškviesdama į namus ne policiją, o M. J.; apsvaigęs M. J., atvykęs į V. S. tėvų namus, panaudojo fizinę jėgą prieš V. C., o jis, V. C., siekdamas apsaugoti savo gyvybę ir sveikatą, buvo priverstas gintis nuo M. J.; dėl šių įvykių labiausiai nukentėjo pats M. J.. Taigi, įvertinus įvykių seką ir aplinkybių visumą, tvirtinama, kad V. C. gynėsi (BK 28 straipsnis).
2.14. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, jog faktas, kad M. J. buvo anksčiau nuteistas už žmogaus sveikatos sutrikdymą peiliu kerštaujant, nėra pagrindas nagrinėjamoje byloje manyti, kad M. J. atvyko į V. S. tėvų namus pasiruošęs V. C. sužaloti ar nužudyti. Priešingai, V. S. kvietimas M. J. atvykti tikslu „apraminti“ V. C. bei M. J. kerštingas būdas ir patirtis žalojant žmogų peiliu, leidžia daryti kitokią išvadą – kad į V. S. tėvų namus M. J. atvyko turėdamas aiškų tikslą – panaudoti savo fizinę jėgą prieš V. C.. Tai patvirtina ir faktas, kad byloje nėra įrodymų, jog M. J. būtų skambinęs ar rašęs žinutes V. C., siekdamas su juo pasikalbėti apie situaciją, dėl kurios skambino V. S., taip pat byloje nepateikta duomenų, kad M. J. būtų turėjęs reikiamų žinių suteikti konfliktuojančioms šalims profesionalią konsultacinę pagalbą, arba būtų ėmęsis kokių nors kitų veiksmų, kas patvirtintų, kad jis nesiekė sukelti konflikto su nuteistuoju.
2.15. Tokiu būdu teigiama, kad, visapusiškai įvertinus ne tik V. C., bet ir nukentėjusiojo M. J. elgesį bei veiksmus iki pastarojo mirties, o taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad M. J. buvo mirtinai sužalotas grumtynių su nuteistuoju metu, kurias, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir amfetamino, savo aktyviais veiksmais pats ir inicijavo, joms jis buvo pasiruošęs, ginkluotas peiliu. Šių grumtynių metu M. J. pats ir nukentėjo nuo V. C., kuris gynė savo gyvybę ir sveikatą. V. C. žinotas faktas, kad nukentėjusysis M. J. anksčiau jau buvo padaręs nusikaltimą peiliu, sužeidžiant žmogų iš keršto, ką patvirtino ir liudytoja S. B., susidariusioje situacijoje leido nuteistajam manyti, kad jo paties gyvybei ir sveikatai dėl M. J. agresijos kilo reali grėsmė.
2.16. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, darydamas išvadas, rėmėsi tik tais liudytojų parodymais, kurie apibūdino V. C., kaip išgėrusį agresyvų, bet ignoravo įrodymus, apibūdinančius nukentėjusįjį M. J. ir jo elgesį, t. y. buvo nuteistas už žmogaus sužalojimą peiliu kerštaujant; buvo žymiai stambesnio kūno sudėjimo ir ženkliai aukštesnis už kaltinamąjį; įvykio metu buvo apsvaigęs ne tik nuo alkoholio, bet ir nuo narkotinių medžiagų, dėl kurių poveikio jo elgesys buvo visiškai neprognozuojamas; įvykio vietoje prie M. J. ir po juo buvo rasti dar du peiliai, vienas iš jų lenktinis ir kt.
2.17. Be to, anot apeliantų, nebuvo atsižvelgta į V. C. teigiamai charakterizuojančius įrodymus, t. y. kad nuteistasis, prieš atvykstant M. J. į V. S. tėvų namus, jau buvo nurimęs po buitinio apsipykimo su V. S.; liudytojų parodymus, kad buvo nekonfliktiškas, pykosi tik su V. S. dėl jos piniginio pobūdžio priekaištų jam; dirbo užsienyje, padedamas savo tėvo, o uždirbtus pinigus skirdavo bendriems jo su V. S. ir jų sūnaus K. C. poreikiams; kai nedirbdavo užsienyje, būdamas Lietuvoje, stengėsi užsidirbti uogaudamas ir t. t.; Kauno tardymo izoliatoriaus pateiktoje 2019 m. balandžio 29 d. charakteristikoje jo elgesys vertinamas teigiamai, jis apibūdinamas kaip nekonfliktiškas ir pozityviai socialus.
2.18. Šių apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių pagrindu tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nusikaltimą padarė, veikdamas netiesiogine tyčia, yra nepagrįsta ir neteisinga.
2.19. Aptardami būtinąją gintį, kurios taikymas reglamentuotas BK 28 straipsnyje, apeliantai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis vienpusiškais įrodymais kaltinamojo nenaudai bei jų pagrindu priimdamas skundžiamą nuosprendį, net neanalizavo įvykio, kaip būtinosios ginties aplinkybes atitinkančios situacijos, nors byloje yra surinkti neginčytini įrodymai, kad, nurimus buitiniam konfliktui su V. S. nuteistąjį vėlyvą naktį jo buvusiuose namuose užpuolė nuo alkoholio ir amfetamino apsvaigęs ir peiliu ginkluotas, kone dvigubai stambesnio kūno sudėjimo, už kerštavimą peiliu teistas M. J.. Pirmosios instancijos teismas, apeliantų manymu, netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso nuostatas bei pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3 ir 5 dalies reikalavimus nešališkai įvertinti visus bylos duomenis, patvirtinančius arba paneigiančius aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas bylos įrodymus įvertino atskirai nuo visumos, selektyviai, nesusiejo jų į vientisą loginę grandinę, negretino tarpusavyje ir nepašalino juose esančių prieštaravimų, darydamas išvadas išskirtinai vadovavosi kaltinamojo nenaudai esančiais įrodymais. Tokie BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.
2.20. Būtinoji gintis laikoma teisėta, kai besiginančio veiksmuose yra visos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, t. y. būtinoji gintis galima tik prieš pavojingus veiksmus (kėsinimosi pavojingumas); kėsinimosi realumas; kėsinimosi akivaizdumas. Tvirtinama, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas aukščiau paminėtų aplinkybių visetas neabejotinai patvirtina buvus būtinosios ginties situaciją.
2.21. Apeliaciniame skunde apeliantų aptariama ir neturtinės žalos samprata, teisminė praktika dėl jos dydžio nustatymo, atsižvelgus į paties nukentėjusiojo elgesį, mažinantį kompensacijos dydį (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-772/2007, 1A-135/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-383/2007), jos priteisimo ne tik tiesiogiai žalą dėl nusikalstamos veikos patyrusiam asmeniui, bet ir kitiems asmenims, su juo artimai susijusiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324-507/2016).
2.22. Svarbu, kad V. C. su nukentėjusiuoju M. J. buvo bičiuliai ir kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi bei apgailestauja dėl 2018 m. liepos 14 d. naktį M. J. mirtimi pasibaigusio įvykio. V. C. priteistą turtinę žalą atlyginti sutinka. Jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nusikaltimu padarytos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgtina į paties nužudytojo M. J. elgesį, inicijuojant konfliktą su nuteistuoju, kai jo eigoje, V. C. ginantis, pats M. J. ir nukentėjo. Kadangi turtinės ir neturtinės žalos reikalauja suaugusi, savarankiška nukentėjusiojo sesuo S. B. , gyvenanti kitame mieste nei M. J., ir turinti kitą tėvą nei M. J., jai, apelianto manymu, priteista neturtinė žala mažintina iki 2 000 Eur.
Teismo posėdyje nuteistasis V. C. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo V. C. ir jo gynėjo advokato Vygaudo Molio apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl bylos įrodymų vertinimo ir V. C. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. C. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.
4. Skundžiamu nuosprendžiu V. C. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad dėl asmeninių nesutarimų 3 kartus peiliu durdamas nukentėjusiajam į krūtinę ir pilvą, tyčia nužudė M. J.. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir gynėjas prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir pritaikyti BK 28 straipsnio nuostatas, t. y. pripažinti būtinąją gintį bei atleisti V. C. nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliantai neneigia, kad nuteistasis V. C., durdamas peiliu į krūtinę ir pilvą, mirtinai sužalojo M. J., tačiau nurodo, jog jis tikslo nužudyti neturėjo, o tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvyko grumtynės, kurių metu V. C., siekdamas apsaugoti savo gyvybę ir sveikatą, tik gynėsi nuo M. J.. Šie ir kiti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
4.1. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568-139/2015; Nr. 2K-9-719/2018; Nr. 2K-221-511/2018 ir kt.). Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010; Nr. 2K-7-313/2012; Nr. 2K-9-719/2018 ir kt.).
4.2. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2018 m. liepos 14 d., apie 3 val. nakties, liudytojos V. S. namuose tarp pastarosios ir nuteistojo V. C. įvyko konfliktas, kurį raminti buvo pakviestas nukentėjusysis M. J.. Liudytoja V. S. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad apie 3 val. nakties V. C. ėmė belstis į jos buto duris. Liudytoja atidarė duris ir pamatė, kad jis yra neblaivus. V. C. buvo agresyvus, ėmė liudytoją keikti necenzūriniais žodžiais ir trenkė jai kelis kartus plaštaka į veidą. Tada liudytoja greitai pasiėmė jų bendrą sūnų, užsidarė tualete ir ėmė skambinti draugams, kad kas nors ateitų, tačiau niekas neatsakė. Tuo metu V. C. daužė tualeto duris, tačiau liudytoja jų neatidarė. Po kiek laiko jai pavyko prisiskambinti M. J.. Liudytoja jo paprašė, kad jis ateitų ir išsivestų V. C., su kuriuo buvo geri draugai. Maždaug už trijų minučių atėjo M. J.. Kas vyko tarp jo ir V. C., liudytoja negirdėjo ir nematė, nes sėdėjo užsirakinusi tualete. Po kiek laiko ji išgirdo beldimą į tualeto duris, V. C. pasakė jai kviesti greitąją pagalbą. Atidariusi tualeto duris ji pamatė per lauko duris išeinantį nuteistąjį ir jo rankose peilį (t. 5, b. l. 120-123). Tai, kad nuteistasis aptariamu metu smurtavo prieš V. S., patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G2148/2018(02), kurioje nurodyta, kad V. S. konstatuota poodinė kraujosruva kairio skuosto srityje. Sužalojimas galėjo būti padarytas 2018 m. liepos 14 d. ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 3, b. l. 181-182).
4.3. Tai, kad tarp V. S. ir V. C. aptariamu metu įvyko konfliktas, kurio raminti atvyko nukentėjusysis M. J., neneigė ir pats nuteistasis. V. C. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną grįžus iš baro jis su V. S. susipyko. Neneigia, kad galėjo jai suduoti į veidą, tačiau pats to neprisimena. Po to V. S. pasiėmė jų sūnų, išėjo į tualetą ir ten užsirakino. V. C. reikalavo atidaryti duris, jas daužė, keikėsi necenzūriniais žodžiais, tačiau V. S. durų neatidarė. Nuteistasis girdėjo, jog V. S. kažkam skambina telefonu. Po kiek laiko jis išgirdo, kad kažkas skambina į duris. Atidarius duris pamatė, kad atėjo nukentėjusysis M. J.. Koridoriuje šis jam pasakė – „ką per nesąmones darai“, puolė jį ir smogė kumščiu į veidą. Nuteistasis iš karto nuėjo į V. S. tėvų kambarį, nukentėjusysis M. J. greitai atėjo jam iš paskos, parvertė jį ant lovos ir ėmė smaugti. Tuo metu V. C. gulėjo ant nugaros ir bandė gintis, nustumti nukentėjusįjį nuo savęs. Besigrumiant jis ant lovos pamatė peilį, žinojo, kad anksčiau nukentėjusysis peiliu buvo sužalojęs kitą asmenį ir labai išsigando, jog ir jo nesužalotų. Mano, kad M. J. peilį atsinešė į kambarį, kuriame vyko jų grumtynės. Pripažįsta, kad, M. J. atėjus į kambarį, pastarojo rankose jis nieko nepastebėjo, nukentėjusysis šiuo ginklu jam negrasino, o nuteistasis peilį pamatė tik vėliau lovoje. Nuteistasis bandė tą peilį paimti ir numesti ant grindų. Paėmus peilį, nukentėjusysis kažkaip sukosi ir staiga atsitraukė. Paties dūrimo momento V. C. nepamena, tačiau nukentėjusiajam atsitraukus nuo jo, pamatė ant peilio ašmenų kraują. Iš to suprato, kad nukentėjusiajam peiliu įdūrė arba šis pats „pasidūrė“, tačiau tai atsitiko netyčia. Nuteistasis pasakė V. S., kuri tebesėdėjo tualete, kad ši iškviestų greitąją pagalbą, o pats iš buto pasišalino ir nuėjo pas savo tetą D. R.. Jos bute persirengė ir išvyko į Angliją. Anksčiau su nukentėjusiuoju jie buvo geri draugai, tačiau vėliau V. C. išvyko dirbti į Angliją, o M. J. ėmė vartoti alkoholį. Todėl jų santykiai atšalo (t. 5, b. l. 125-128).
4.4. Aptarti įrodymai patvirtina, kad, nukentėjusiajam M. J. atvykus į V. S. namus apraminti V. C., tarp pastarųjų įvyko konfliktas. Nuteistojo teigimu, konflikto metu smurtinio pobūdžio veiksmus pirmas pradėjo nukentėjusysis M. J. suduodamas jam kumščiu į veidą. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų V. C. padarytus kokius nors sužalojimus, nes jis po įvykio pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir į medikus nesikreipė. Liudytoja D. R. apklausta pirmosios instancijos teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad V. C. atvykus pas ją į namus, ji pastebėjo, jog nuteistojo kakta iš abiejų pusių buvo sužeista, lyg prakirsta, bėgo kraujas, tačiau nesmarkiai (t. 5, b. l. 117-118). Atsižvelgęs į šiuos įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusysis nuteistojo atžvilgiu pirmasis pavartojo fizinį smurtą. Tęsiantis konfliktui M. J. parvertė V. C. ant lovos ir ėmė smaugti, tarp jų vyko grumtynės. Tuomet nuteistasis, paėmęs peilį, du kartus dūrė nukentėjusiajam į krūtinę ir vieną kartą į pilvą, dėl ko nukentėjusysis įvykio vietoje mirė.
4.5. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šio buitinio konflikto metu įvykdyti smurtiniai veiksmai, kuriems įtakos turėjo suvartotas alkoholio kiekis, nesukėlė būtinosios ginties situacijos ir šiuo konkrečiu atveju nebuvo pavojingo kėsinimosi, dėl kurio V. C. reikėjo gintis nuo M. J. veiksmų taip agresyviai, t. y. panaudojant peilį ir suduodant jam smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, taip jį nužudant. Remiantis nuteistojo V. C. parodymais, konfliktinė situacija prasidėjo dėl provokuojamo nukentėjusiojo M. J. elgesio, kai šis pirmas sudavė kumščiu į veidą nuteistajam, vėliau pargriovęs ant lovos bandė smaugti. Tačiau ši situacija neduoda pagrindo manyti, jog dėl šių M. J. veiksmų grėsė realus ir akivaizdus pavojus nuteistojo gyvybei ir sveikatai, kad gynyba nuo nukentėjusiojo veiksmų buvo galima tik panaudojus peilį, t. y. nuteistojo atsakomieji veiksmai aiškiai neatitiko nukentėjusiojo veiksmų pobūdžio ir kėsinimosi pavojingumo. Apeliantai skunde nurodo, kad, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas ignoravo tyrimo metu nustatytą aplinkybę, jog M. J., atvykęs į V. S. tėvų namus ir užsipuldamas V. C. bei su juo grumdamasis, visą laiką turėjo peilį. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad iš tiesų prie M. J. lavono, gulinčio koridoriuje, buvo rasti du peiliai – vienas 31 cm bendro ilgio, o kitas (po M. J. nugara) – sulenktas lenktinis peilis, kurio bendras ilgis 23,5 cm (t. 1, b. l. 32-33). Tačiau pats nuteistasis teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad, M. J. atėjus į kambarį, pastarojo rankose jis nieko nepastebėjo, nukentėjusysis šiuo ginklu jam negrasino, o nuteistasis peilį pamatė tik vėliau lovoje. Taigi, byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis grumtynių metu būtų puolęs nuteistąjį peiliu.
4.6. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, aptariama situacija prilyginama muštynėms, o ne pavojingam kėsinimuisi, nes atliktų veiksmų seka, intensyvumas ir pobūdis, nuteistojo ir nukentėjusiojo jėgų santykis, jų sužalojimų laipsnis, neduoda pagrindo išvadai, kad V. C. turėjo teisę į būtinąją gintį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, Nr. 2K-273/2012, Nr. 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylos Nr. 2K-501/2013, Nr. 2K-25-942/2015).
4.7. Byloje nustatyta ir tai, kad įvykio metu tiek nuteistasis V. C., tiek nukentėjusysis M. J. (kraujyje nustatytas 2,28 promilių, o šlapime – 2,99 promilių girtumas) buvo apsvaigę nuo alkoholio (t. 3, b. l. 102-106). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė dar labiau sumažino nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi galimybę ir iš esmės lėmė nuteistojo iškreiptą situacijos vertinimą, kėsinimąsi suvokiant kaip pavojingesnį, nei šis iš tiesų buvo, t. y. V. C. neadekvačiai vertino situaciją ir nebandydamas iš esmės jokiais kitais būdais vengti konflikto, sąmoningai panaudojo peilį prieš nukentėjusįjį.
4.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad faktas, jog nukentėjusysis M. J. anksčiau jau buvo padaręs nusikaltimą peiliu sužeidžiant žmogų iš keršto, nepaliko V. C. jokių abejonių, kad jo paties gyvybei ir sveikatai dėl M. J. agresijos kilo reali grėsmė. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, kad iš tiesų Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų teismo 2018 m. vasario 29 d. nuosprendžiu M. J. buvo pripažintas kaltu padaręs smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, panaudojant peilį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio, o būtent nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi, kuris nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas. Dėl to apeliacinio skundo argumentai dėl šio bylos kontekste neįvertinto ankstesnio nukentėjusiojo elgesio yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo išvadai apie jo pavojingą kėsinimąsi. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo veiksmai neatitiko tų sąlygų, kurios reikalingos nustatant baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.
4.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog M. J. buvo nudurtas tyčia. Apeliantų nuomone, surinkti bylos įrodymai leidžia daryti išvadą, kad V. C. neturėjo jokios priežasties ir tikslo nužudyti M. J. ar jį sužaloti. Šiuos apeliacinio skundo teiginius paneigia byloje esantys įrodymai. Pažymėtina, kad BK 129 straipsnyje numatytos veikos padaromos tik tyčia: tiesiogine arba netiesiogine (BK 15 straipsnis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-895/2015).
4.9. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo V. C. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, kad jis nenorėjo nukentėjusiojo nužudyti, o tai atsitiko netyčia, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės nužudžius M. J.. Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad nuteistasis siekė M. J. mirties, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesuteikia pagrindo nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti ne kaip nužudymą. Aplinkybė, kad nuteistasis nenorėjo nukentėjusiojo mirties, rodo tik tai, jog nužudymas padarytas, veikiant netiesiogine tyčia.
4.10. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. M639/2018(02) matyti, kad M. J. konstatuota: 1) durtinis-pjautinis kiauryminis priekinės pilvo sienos sužalojimas su storosios žarnos pasaito, kasos ir dešinės gaubtinės arterijos ir didžiosios taukinės pažeidimais, durtinis-pjautinis kairio VIII-o šonkaulio pažeidimas, padaryti vienašmenių savybių duriančiu-pjaunančiu įrankiu, smigusiu į kūną į kairę nukreiptais ašmenimis, vienu trauminiu poveikiu, galimai užduotyje nurodytu laiku. Dėl durtinio-pjautinio kiauryminio priekinės pilvo sienos sužalojimo su storosios žarnos pasaito, kasos ir dešinės gaubtinės arterijos ir didžiosios taukinės pažeidimo, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu į pilvo ertmę, nukraujavimu, šoku, nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, šiuo atveju tapęs mirties priežastimi; 2) pjautinė žaizda ir odos nubrozdinimas krūtinėje padaryti aštriu pjaunančiu daiktu, dviem trauminiais poveikiais, galimai artimu durtinio-pjautinio kiauryminio pilvo priekinės sienos sužalojimo padarymui laiku, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir įtakos mirčiai neturėjo (t. 3, b. l. 102-106). Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, iš šios specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam peiliu buvo suduotas ne vienas, kaip nurodė nuteistasis, o trys smūgiai. Be to, šioje išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiojo žaizdos pilve kanalo ilgis – apie 14,5 cm ir kad įvykio metu peiliu buvo perdurti M. J. vilkėti drabužiai. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog V. C. peiliu suduotas smūgis į pilvą buvo stiprus, kadangi buvo ne tik pradurti nukentėjusiojo rūbai, bet ir padaryta gili žaizda.
4.11. Aptarti įrodymai paneigia nuteistojo ir jo gynėjo keliamą versiją, kad dūriai peiliu buvo atlikti netyčia. Šie įrodymai leidžia daryti išvadą, kad V. C. smūgis M. J. į pilvą peiliu įvykio metu buvo ne tik valingas ir sąmoningas, tačiau akcentuotas ir stiprus. Smūgio sudavimo vieta – pilvas – gyvybiškai svarbi. Šie V. C. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas suaugęs, nors ir neblaivus, tačiau suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodamas peiliu stiprų smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą (pilvą), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir nors jų nenorėjo, bet leido joms atsirasti. Nors apeliantai skunde mini, kad nuteistasis po įvykio nurodė liudytojai V. S. kviesti greitąją pagalbą, tačiau tai nepaneigia jo abejingumo galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Pažymėtina, kad nuteistasis pats greitosios medicinos pagalbos neiškvietė, iš įvykio vietos pasišalino ir nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpė užsienio valstybėje. Taigi, neabejotinai baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. C. nužudė M. J., veikdamas netiesiogine tyčia.
4.12. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. C. veiksmus įvertino kaip nužudymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Dėl neturtinės žalos
5. Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo V. C. ir jo gynėjo prašymų yra sumažinti nukentėjusiajai S. B. priteistą neturtinę žalą iki 2 000 Eur.
6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Neturtinės žalos dydžio nustatymo specifika neteisėto gyvybės atėmimo bylose pasireiškia tuo, kad taip pat turi būti atsižvelgiama ir į ryšį bei santykius tarp ieškovo ir mirusio asmens, tokio ryšio glaudumą, intensyvumą, kadangi tai turi tiesioginę įtaką patiriamų dvasinių ir emocinių išgyvenimų stiprumui, gilumui, o kartu ir galinčios juos kompensuoti piniginės sumos nustatymui.
7. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji S. B. (nužudytojo sesuo) pareiškė civilinį ieškinį 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 70-75). Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį patenkino iš dalies ir iš nuteistojo V. C. priteisė nukentėjusiajai S. B. 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
7.1. Nukentėjusioji S. B. civiliniame ieškinyje nurodė, kad su M. J. buvo vieninteliai artimi vienas kito giminaičiai. Nors su broliu gyveno atskirai, tačiau jų santykiai visuomet buvo labai artimi ir šilti, jie dažnai bendraudavo telefonu, o taip pat asmeniškai, kai brolis atvažiuodavo pas ją į svečius. S. B. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad sužinojus apie M. J. nužudymą, jai buvo šokas. Ji su broliu kartu užaugo, juo visada rūpinosi, kiek galėdavo, padėdavo. Kai M. J. išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), jie matydavosi rečiau, tačiau brolio nužudymas jai sukėlė didelių išgyvenimų (t. 5, b. l. 106-107).
7.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl nuteistojo V. C. nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji S. B. patyrė neturtinę žalą. Nors nukentėjusioji su broliu kartu negyveno ir jam išvykus gyventi į (duomenys neskelbtini) susitikdavo rečiau, tačiau iš aptartų aplinkybių galima daryti išvadą, kad ją su nužudytuoju M. J. siejo artimas dvasinis ir psichologinis ryšys. Šiuo atveju tyčiniais nuteistojo nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos sunkios ir neatstatomos pasekmės – nukentėjusioji S. B. staiga ir netikėtai neteko brolio, su kuriuo kartu augo ir kuriuo, kiek galėdavo, rūpindavosi. Tokia staigi smurtinė mirtis neabejotinai sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus, kančias ir sukrėtimą nukentėjusiajai, neigiamai paveikė jos gyvenimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog nustatydamas iš V. C. S. B. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo turtinę padėtį – jis realiai neturi jokio turto.
7.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas nukentėjusiajai S. B. padarytą neturtinę žalą ir jos dydį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas įstatyme įtvirtintas aplinkybes, taip pat pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes bei prašomą priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos dydį sumažino iki 6000 Eur. Vertinti apygardos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį nužudytojo seseriai, kaip aiškiai per didelį, nėra pagrindo. Teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis šiai nukentėjusiajai yra proporcingas nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus ir nėra per didelis.
Dėl bausmės
8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam V. C. yra teisėta ir pagrįsta. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. C. šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.
8.1. Nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo septynerių iki penkiolikos metų. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, t. y. kito žmogaus mirtį, nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Nusikaltimo padarymui nuteistasis panaudojo specialiai kūnui žaloti pritaikytą įrankį – peilį. Nustatydamas bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę: V. C. anksčiau neteistas (t. 4, b. l. 4-5), administracine tvarka baustas, turi galiojančių nuobaudų (t. 4, b. l. 6-11), nevedęs, nedirbantis, psichiatrinių ligų įskaitoje ir priklausomybės ligų įskaitoje neregistruotas (t. 4, b. l. 19, 21, 24). Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taigi, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.
8.2. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, nustatydamas nuteistajam V. C. bausmės dydį, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam V. C. už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskyrė minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo švelninti nuteistajam paskirtos bausmės nėra.
9. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. C. ir jo gynėjo advokato Vygaudo Molio apeliacinį skundą atmesti.