Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. D. bei nuteistųjų R. N. , R. Š. ir V. Z. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 181 str. 3 d. - laisvės atėmimu penkeriems metams;

- pagal BK 228 str. 2 d. - teisės dirbti valstybės tarnautoju teisėsaugos institucijose atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 181 str. 3 d. - laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 228 str. 2 d. – teisės dirbti valstybės tarnautoju teisėsaugos institucijose atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 181 str. 3 d. ir, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., paskirta 140 MGL (17500 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 228 str. 2 d. ir nuteistas teisės dirbti valstybės tarnautoju teisėsaugos institucijose atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 140 MGL (17500 Lt) dydžio bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. gegužės 6 d., ir šis laikas prilygintas 4 MGL (500 Lt) dydžio baudai.

Iš R. N. , V. Z. ir R. Š. priteista solidariai 47000 Lt nukentėjusiajam R. D. turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo R. D. civilinio ieškinio dalis dėl automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remonto, nuomos išlaidų ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. , R. N. ir V. Z. nuteisti už tai, kad būdami policijos pareigūnais, veikdami kaip bendrininkai grupe su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl kurių tyrimas išskirtas į atskirą baudžiamąją bylą, pasinaudoję iš nenustatyto informacijos šaltinio gauta informacija apie tai, kas turi 2005 m. balandžio 26 d. pavogtą UAB „R.“ priklausantį automobilį „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį nukentėjusysis R. D. nuomojo iš UAB „R.“ ir už kurį materialiai visiškai atsakė, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai pavartodami psichinę prievartą, pagrasindami, kad R. D. savo turtą praras, kad pagrobtasis automobilis bus parduotas kitiems asmenims, savo ir nenustatytų bendrininkų naudai atvirai vertė R. D. už pagrobto automobilio sugrąžinimą perduoti didelės – 20000 eurų (69056 Lt) - vertės turtą, o būtent:

vykdydami sumanymą gauti didelės vertės turtą, 2005 m. balandžio 27 d., nuo 8 val. iki 13 val., tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), R. N. ir V. Z. liepė R. Š. , kad šis pasakytų nukentėjusiajam R. D. , kad R. D. už pavogto automobilio „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugrąžinimą privalo sumokėti 20000 eurų (69056 Lt). Tą pačią dieną, po 13 val., tikslesnis laikas nenustatytas, prie (duomenys neskelbtini) pastato, esančio (duomenys neskelbtini), R. Š. apie tokią pagrobto automobilio sugrąžinimo sąlygą R. D. pasakė. Kai R. D. paprašė reikalaujamos pinigų sumos dydį sumažinti, R. Š. apie tokį nukentėjusiojo prašymą pranešė R. N. ir V. Z. . 2005 m. balandžio 28 d., tęsiant nusikalstamą veiką, nuo 8 val. ir 17 val., (duomenys neskelbtini) pastate, (duomenys neskelbtini), R. N. ir V. Z. liepė R. Š. , kad šis pasakytų R. D. , kad R. D. pagrobtą automobilį atgaus, jei sumokės 14000 eurų (48339,20 Lt), pasakė, kad pagrobtąjį automobilį už 15000 eurų ketina įsigyti kiti asmenys. 2005 m. balandžio 28 d., apie 20 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), R. Š. apie R. N. ir V. Z. paminėtas automobilio sugrąžinimo sąlygas pranešė R. D., pasakė jam, kad, nesumokėjus 14000 eurų, R. D. automobilio neatgaus, nes automobilį už 15000 eurų ketinama parduoti kitiems asmenims. R. D. sutikus duoti reikalaujamą pinigų sumą, tęsiant nusikalstamą veiką, R. Š., R. N. ir V. Z. pareikalavus, 2005 m. balandžio 29 d., apie 11 val., tikslesnis laikas nenustatytas, bare „O.“, esančiame (duomenys neskelbtini), pareikalavo, kad R. D. 14000 eurų (48339,20 Lt) už automobilio grąžinimą duotų tuojau pat. Tą pačią balandžio 29 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), R. Š. automobilyje, R. D. už pažadą sugrąžinti pavogtą automobilį „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) R. Š. perdavė 18000 JAV dolerių (48094,20 Lt), kuriuos R. Š. , R. N. ir V. Z. pasidalijo. Tą pačią balandžio 29 d., apie 23 val., R. Š. , R. N. ir V. Z. nuvyko į (duomenys neskelbtini), prie miesto kapinių, esančių (duomenys neskelbtini), kur pasiėmė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų paliktą automobilį „Mercedes- Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį, bendru nuteistųjų susitarimu, tą pačią naktį (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam R. D. perdavė R. Š. .

Taip pat R. Š. , R. N. ir V. Z. nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojais, dirbdami (duomenys neskelbtini), R. Š. – (duomenys neskelbtini), R. N. – (duomenys neskelbtini), V. Z. – (duomenys neskelbtini), siekdami turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nevykdė 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 1, 2 p. reikalavimų gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai, savo veiksmais sumenkino policijos pareigūno vardą, pažemino valstybinės institucijos – Lietuvos policijos autoritetą, apsunkino ikiteisminio tyrimo darymą baudžiamojoje byloje dėl automobilio pagrobimo iš R. D., prievartavo R. D. didelės vertės turtą, padarė jam didelę turtinę žalą, tuo padarė didelę žalą Lietuvos valstybei ir fiziniam asmeniui – nukentėjusiajam R. D. , o būtent:

jie kaip policijos pareigūnai, veikdami kaip bendrininkai su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, 2005 m. balandžio 27-29 dienomis (duomenys neskelbtini) reikalavo iš R. D. už iš jo pagrobto automobilio „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugrąžinimą didelės – 20000 eurų (69056 Lt) - vertės turto. Kai vykdant nuteistųjų kaip bendrininkų susitarimą nuteistasis R. Š. 2005 m. balandžio 29 d. (duomenys neskelbtini), iš R. D. gavo 18000 JAV dolerių (48094,20 Lt), visi trys nuteistieji šiuos pinigus užvaldė ir juos pasidalijo. Kai 2005 m. balandžio 29 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), prie miesto kapinių esančioje aikštelėje, nuteistieji iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų automobilį „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gavo, žinodami, kad šis automobilis buvo pagrobtas, nedelsdami nesiėmė priemonių pranešti (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui duomenis, kurie galėjo padėti nustatyti automobilį pagrobusius asmenis, nesiėmė priemonių apsaugoti automobilį, kad būtų užtikrinta automobilio efektyvi apžiūra. Šiais savo veiksmais apsunkino automobilio „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės išaiškinimą. 2005 m. gegužės 4 d. (duomenys neskelbtini) policijos komisariatas gavo kaltinamojo R. N. nurodymu persiųstą pranešimą ir tyrimo medžiagą, kad automobilį „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) surado pats nukentėjusysis R. D. .

Teigia, kad teismas pažeidė BPK 241 str. 2 d. ir 301 str. 1 d., 305 str. nuostatas, nes nepagrįstai nesivadovavo išsamumo ir pagrįstumo reikalavimais, nuosprendis grindžiamas prielaidomis, o prieštaringi teiginiai nesiejami su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas nepagrįstai rėmėsi netiesioginiais įrodymais, kurie nėra pakankami esamiems tiesioginiams įrodymams sustiprinti. Teismų praktikoje netiesioginiais įrodymais įrodinėjamos ne konkrečios nusikaltimo aplinkybės, o pagrindžiamos ir patvirtinamos tiesioginiais įrodymais nustatytos bylos aplinkybės. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Todėl apeliantas teigia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, negali remtis vien tik netiesioginiais įrodymais, jeigu jais nenustatomi tarpiniai faktai ar išvados nėra tarpusavyje susijusios. Tačiau apygardos teismas pripažino apeliantą kaltu remdamasis tik vieninteliu tiesioginiu įrodymu - nuteistojo R. Š. parodymais. Todėl teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas, keliantis abejonių ir grindžiamas tik prielaidomis.

Teismo išvada, kad apeliantas ir nuteistasis V. Z. savo parodymais patvirtino nuteistojo R.Š. ir nukentėjusiojo R. D. parodymus dėl nusikaltimo aplinkybių, yra neteisinga bei prieštarauja byloje esantiems duomenims. Apeliantas tvirtina, kad nei jo, nei nuteistojo V. Z. parodymais nepatvirtinti nei nuteistojo R. Š., nei nukentėjusiojo R. D. parodymai, kurių pagrindu teismas grindė apelianto kaltę. Teismo išvada, kad apelianto ir nuteistojo V. Z. parodymus, jog 2005 m. balandžio 29 d. naktį jie buvo (duomenys neskelbtini) patvirtina ant R. D. automobilio „Mercedes-Benz" automobilio apžiūros metu surasti nuteistojo R. Š. bei apelianto pirštų pėdsakai, bei, kad šie pėdsakai neva paneigia apelianto parodymus, jog jo prie šio automobilio 2005 m. balandžio 29 d. (duomenys neskelbtini) niekas matyti negalėjo, yra nepagrįsta ir kelianti abejonių. Nes ji paremta nuteistojo R. Š. parodymais, kad apelianto rankos pėdsakai galėjo likti 2005 m. balandžio 29 d. naktį (duomenys neskelbtini) apeliantui padedant uždaryti automobilio dureles. Tačiau apeliantas teigia, kad ši išvada neatitinka objektyviai nustatytų aplinkybių, nes rankos pėdsakas galėjo likti ant minėto automobilio jo apžiūros metu. Taip pat teismas nepagrįstai teigia, kad apeliantas privalo atsakyti kaip nusikaltimo vykdytojas ir bendrininkas. Nes ši išvada paremta tik nuteistojo R. Š. parodymais bei netiesioginiais įrodymais, kurie yra nepakankami tokio teiginio teisingumui konstatuoti.

Nurodo, kad byloje esantys iš telekomunikacijų tinklų operatorių gauti duomenys apie telefoninių pokalbių laiką, išeinančius bei įeinančius skambučius, SIM kortelių bei telefonų priklausomumą konkretiems asmenims, patvirtina tik faktą, jog šiais telefonais bei SIM kortelių numeriais buvo bendrauta laikotarpiu 2005 m. balandžio mėn. nuo 26 iki 29 d. Tačiau jokių objektyvių duomenų apie šių pokalbių turinį byloje nėra. Todėl šie duomenys nei patvirtina, nei paneigia įrodinėtinų baudžiamosios bylos aplinkybių. O norint telefoninių pokalbių duomenis laikyti kaip papildančiais byloje iškeltas versijas duomenimis, juos visus turi sieti loginės priklausomybės ryšiai. Apeliantas teigia, kad byloje esantys nuteistųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymai ir skambučių išklotinėmis nustatyti duomenys tarpusavyje nedera ir prieštarauja objektyviai jų sekai. Teismas netinkamai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, kurias nurodė liudytojas V. L. . Iš šio liudytojo parodymų seka, jog V. L. nuo 22 val. 45 min. iki 23 val. 49 min. ne tik du kartus suvažinėjo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir grįžo atgal, bet dar ir stebėjo ką nuteistieji veikė prie kapinių ir prie parduotuvės „N.“ bei kaip nuteistasis R. Š. atvairavo automobilį į M. K. kiemą. Teigia, kad šie liudytojo V. L. parodymai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistasis R. Š. ir liudytojas S. M. nurodo, kad 23 val. 43 min. jie pasitikslino kur susitikti, t.y. tuo metu R. Š. tik prieš kelias minutes buvo įvažiavęs į kiemą, o visa tai, neva stebėjo V. L. . Tačiau 23 val. 49 min. V. L. jau buvo (duomenys neskelbtini) ar netoli jos ir sulaukė R. D. skambučio. Be to, pagal liudytojo V. L. buvimo vietą pagal gautas celes matyti, kad 4 val. 29 min. jis nebuvo išvažiavęs iš (duomenys neskelbtini). O tai patvirtina, kad jis negalėjo matyti apelianto ir V. Z. prie pavogto automobilio. Todėl apeliantas mano, jog šio liudytojo parodymai prieštarauja byloje esančių kitų duomenų visumai.

Taip pat apeliantas mano, kad nuosprendyje išdėstytos faktinės aplinkybės bei vertinami duomenys nėra pakankami, kad apelianto veiksmus būtų galima kvalifikuoti pagal BK 181 str. 3 d. Nuteistojo R. Š. parodymuose, užfiksuotuose 2005 m. gegužės 4 ir 5 d. apklausų protokoluose, nėra nurodytas galimas turto prievartavimo iš nukentėjusiojo R. D. faktas. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių apelianto kaltę bei savanaudiškus ketinimus prievartauti turtą iš nukentėjusiojo R. D. . Nors nusikaltimo, numatyto BK 181 str. 3 d., sudėtis formali, tačiau apeliantas mano, kad inkriminavimui pagal šį nusikaltimą būtina nustatyti reikalavimo neteisėtumą, reikalavimo faktą, turto prievartavimo dalyką, t.y. bet kokio turinio turtinę naudą, reikalavimo būdą, t.y. psichinę prievartą, tiesioginę tyčią tai daryti. Šie pagrindiniai objektyvūs bei subjektyvūs turto prievartavimo požymiai nuosprendyje nėra įrodyti. Teismas nuosprendyje nurodė, kad apeliantas ir nuteistasis V. Z. turėjo kontaktų su R. D. automobilių pagrobėjais ar jų interesams atstovavusiais asmenimis, t. y. teismas apeliantą pripažino tarpininku tarp nukentėjusiojo bei automobilio pagrobėjų. Baudžiamosios teisės teorija bei teismų praktika reikalauja, kad tarpininko, į kurį kreipiasi nukentėjusysis, veikos pripažinimas turto prievartavimu turi remtis išvada apie jo bendrininkavimą su pagrobtu turtu disponuojančiais asmenimis. Tuo atveju jeigu toks bendrininkavimas nenustatytas, tada nėra turto prievartavimo požymių. Apeliantas teigia, kad šiuo atveju toks bendrininkavimas nenustatytas. Taip pat byloje nėra neginčijamų duomenų, jog jis su nuteistaisiais R. Š. bei V. Z. gavo kokius nors pinigus, gautus iš nukentėjusiojo, juos pasidalino ar pan. Nuosprendyje tik epizodiškai ir nenuosekliai teigiama, kad nuteistieji, gavę pinigus, juos pasidalijo. Liudytojas V. L. teigia matęs, kaip R. Š. paėmė pinigus iš nukentėjusiojo. Tik R. Š. parodė, kad jis šiuos pinigus dalinosi, tačiau jokių kitų duomenų byloje nėra. Be to, R. Š. nenurodė vietos kur gautus pinigus jis pasidalijo. Nei pas apeliantą, nei pas nuteistąjį V. Z. kratų metu nerasti jokie doleriai. Todėl teigia, kad byloje neįrodytas turto prievartavimo dalykas ir negalima vienus ar kitus veiksmus vertinti kaip turto prievartavimu. Nurodo, kad nei nukentėjusiojo rašytame protokole-pareiškime, nei pokalbiuose tarp R. Š. ir nukentėjusiojo nei karto nepaminėtos apelianto ar nuteistojo V. Z. pavardės. Jos nenurodytos ir nukentėjusiojo bei liudytojo V. L. parodymuose. Nors vėlesnėje nukentėjusiojo R. D. apklausoje yra nurodytos šios pavardės, tačiau apeliantas mano, kad tai parodo šių parodymų nenuoseklumą. Todėl teigia, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 181 str. 3 d., požymių, o nuosprendyje nėra objektyvių bei neginčijamų duomenų apie turto prievartavimo faktą.

Taip pat apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 228 str. 2 d. Nes jei jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 181 str. 3 d., todėl nėra teisinio pagrindo juos kvalifikuoti ir pagal BK 228 str. 2 d. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi esmę sudaro tai, kad tarnautojas ar jam prilygintas asmuo išoriškai atlieka jam paskirtas pareigas, įgyvendina jam suteiktas teises bei pareigas, tačiau iš tikrųjų savo veikimu ar neveikimu pažeidžia tarnybos principus ir tikslus. Jo veikloje ar epizode dominuoja ne viešasis, o asmeninis ar savanaudiškas interesas. Byloje esantys objektyvūs duomenys bei jo paties parodymai, kurie iš esmės nepaneigti kitais bylos duomenimis, patvirtina, kad jo veiksmuose nebuvo jokių savanaudiškumo požymių ar siekio tarnybos metu piktnaudžiauti jam suteiktais įgaliojimais.

Teigia, kad teismas pažeidė BPK 20 str. nuostatas, nes proceso metu nebuvo ištirti daiktų apžiūros 2005 m. liepos 4 d. protokole nurodyti daiktai, t. y. neištirta kokiu diktofonu buvo padaryti garso įrašai, šis prietaisas neapžiūrėtas kaip daiktinis įrodymas, neištirta ar pateikti įrašai yra originalūs, autentiški bei nepertraukiami ir pan. Nurodo, kad proceso metu buvo pažeistos apelianto, kaip proceso dalyvio, procesinės teisės bei interesai. Nes ikiteisminio tyrimo metu, sprendžiant klausimą dėl apelianto nušalinimo nuo pareigų, jo pateiktus skundus dėl šio nušalinimo sprendė šališkas aukštesnis teismas, o apygardos teismo teisėjai, priėmę 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 28 d. ir 2006 m. vasario 22 d. nutartis, buvo iš anksto nusistatę apelianto atžvilgiu. Šiose nutartyse esantys skundų atmetimo motyvai yra itin formalūs, neargumentuoti. Todėl apeliantas teigia, kad šių nutarčių priėmimas per labai trumpą laiką patvirtina apie jas priėmusių teisėjų šališką požiūrį į bylą bei apeliantą.

Nuteistasis V. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, nes teismas neišsamiai ištyrė byloje esančias faktines aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius surinktus duomenis ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Šio apelianto skundo argumentai yra analogiški nuteistojo R. N. apeliacinio skundo argumentams, išskyrus tai, kad šio apelianto skunde nenurodomos aplinkybės apie nuteistojo R. N. rankų pėdsakų atsiradimą ant pavogtojo automobilio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji prašė jų apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo - atmesti. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o jo atstovaujamojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų skundus atmesti, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo - tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų skundai atmetami, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų kaltė dėl turto prievartavimo ir piktnaudžiavimo tarnyba yra neginčijamai įrodyta.

Šios teismo išvados, o taip pat teismo išvadų dėl veikų juridinio įvertinimo bei paskirtų bausmių dydžio apeliacinių skundu argumentai nepaneigia.

Priešingai nei teigiama R. N. ir V. Z. apeliaciniuose skunduose, skundžiamame nuosprendyje itin išsamiai aptarta, kuriais įrodymais grindžiama nuteistųjų kaltė ir kurie įrodymai atmetami. Visos apygardos teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės yra motyvuotos. Jokių prielaidų pobūdžio teiginių nuosprendyje nėra. Beje, jų skunduose nenurodo ir apeliantai.

Kolegija pažymi, kad R. N. ir V. Z. savo skunduose teisingai supranta ir aiškina įrodymų skirstymą į tiesioginius ir netiesioginius bei šių įrodymų santykį su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis. Tačiau paminėtų apeliantų samprotavimai apie įrodinėjimo procesą neduoda pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 str. nuostatas.

R. N. ir V. Z. apeliaciniuose skunduose net nebando aiškinti, kad nuteistojo R. Š. parodymai yra nepatikimi ar kad jis turi pagrindą apkalbėti juos. Ir tai yra natūralu, nes šio įrodymo šaltinio patikimumas nekelia abejonių.

Apeliantai sako netiesą, teigdami, kad 2005 m. gegužės 4 d. ir 2005 m. gegužės 5 d. įtariamojo R. Š. apklausos protokoluose nėra duomenų apie R. D. turto prievartavimo aplinkybes (t. 4, b. l. 19-21, 24-27). Būtent visas šių apklausų protokolų turinys aiškiai ir suprantamai iliustruoja visą turto prievartavimo eigą ir apeliantų vaidmenį šios nusikalstamos veikos padaryme.

Iš tiesų, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios šie nuteistieji neigė jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymą ir pripažino tik tas reikšmingas bylai aplinkybes, kurios, nors ir tiesiogiai nepatvirtina jų kaltės, bet leidžia patikimumo aspektu įvertinti kitus byloje surinktus įrodymus. Būtent taip šių nuteistųjų parodymus (dėl pagalbos ieškant R. D. automobilio, dėl premijos už jo suradimą, dėl šio automobilio stovėjimo prie viešbučio „K.“, dėl važiavimo į (duomenys neskelbtini)) atitikimą R. Š. ir R. D. parodymams ir šių asmenų telefoniniams pokalbiams ir įvertino apygardos teismas.

Priešingai nei teigia apeliantai R. N. ir V. Z. , byloje surinktų įrodymų patikimumas ir įrodomoji vertė apygardos teismo nustatyta, atsižvelgiant į visumą bylos aplinkybių, jų nuoseklumą, eiliškumą, turinio vidinę darną. Su tokiu įrodymų vertinimu kolegija sutinka ir todėl plačiau jų neaptarinėja.

Pažymėtina, kad apeliantai R. N. ir V. Z. nuosprendyje aptartus įrodymus (išskyrus liudytojo V. L. parodymus ir R. N. pirštų pėdsakus) ginčija, vertindami atsietai nuo įrodymų visumos ir iš esmės apsiribodami vieninteliu deklaratyviu teiginiu, kad vienas ar kitas įrodymas nėra pakankamas kaltei pagrįsti arba kad šie įrodymai nepatvirtina konkrečios aplinkybės, kuri, kolegijos nuomone, neturi jokios reikšmės sprendžiant nuteistųjų kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus.

Tai pasakytina apie R. Š. ir R. D. pokalbių įrašus, kurie itin detaliai aptarti skundžiamame nuosprendyje. Paminėtų pokalbių įrašai iš tiesų tiesiogiai nepatvirtina apeliantų kaltės, tačiau jų analizė leidžia daryti nevienareikšmišką išvadą, jog šių nusikaltimų padaryme dalyvavo aukštesnio rango policijos darbuotojai („vadai“, „komisarai“), vienas iš jų įvardijamas „N.“. Kolegijai nekyla abejonių, kad šiuo atveju buvo kalbama apie R. N. ir V. Z. , kuriuos nuo pat pirmosios apklausos ir įvardijo R. Š. .

Skundžiamame nuosprendyje taip pat motyvuotai aptarta kokią įrodomąją vertę turi telefoniniai kontaktai tarp visų nuteistųjų, konspiracijos tikslais naudojantis svetimais telefonais. Ši aplinkybė neginčijamai įrodyta liudytojų A. E. , S. B. , D. B. parodymais ir visiškai nesiderina su R. N. ir V. Z. deklaruojama geranoriška pagalba ir patarimais, ieškant pagrobto automobilio ir jo suradimo apiforminimu.

Skundžiamame nuosprendyje aptarti R. Š. ir R. D. parodymai ir R. Š. vizitinės kortelės suradimo pavogtame automobilyje faktas patvirtina teismo išvadą apie R. N. ir V. Z. bendrininkavimą su automobilį pagrobusiais asmenimis, dėl kurių tyrimas yra išskirtas į atskirą baudžiamąją bylą. Šiuo atveju visiškai nesvarbu ar paminėti nuteistieji, reikalaudami išpirkos už pagrobtą automobilį ir ją gaudami, turėjo iš to kokios nors materialinės naudos, nes turto prievartavimo sudėtis yra formalioji. Tai reiškia, kad nusikaltimas – turto prievartavimas – laikomas baigtu nuo reikalavimo perduoti turtą pateikimo momento.

Kolegija nemato prasmės analizuoti objektyviųjų ir subjektyviųjų turto prievartavimo požymių, t. y. reikalavimo neteisėtumo, turto prievartavimo dalyko, būdo, tyčios turinio ir kryptingumo. Visi šie požymiai yra nurodyti nuosprendžio aprašomojoje, o įvertinti motyvuojamoje dalyje. Pažymėtina tik tai, kad tarpininkavimas reikalaujant išpirkos už pavogtą automobilį teismų praktikoje vertinamas kaip turto prievartavimas be nuorodos į BK 24 str., o užuominos apie pagrobto automobilio pardavimą kitiems asmenims - kaip kitokia psichinė prievarta, nurodyta BK 181 str. dispozicijoje.

R. N. ir V. Z. skunduose daug dėmesio skiriama liudytojo V. L. parodymams, kuriuos paminėti apeliantai laiko prieštaringais, remdamiesi šio liudytojo ir kitų asmenų telefoniniais pokalbiais pagal jų buvimo vietas.

Su tokiu liudytojo parodymų vertinimu sutikti negalima. Papildomai nėra reikalo įrodinėti visiems žinomo fakto, kad nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) yra apie 25 km. Byloje nustatyta, kad V. L. iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) nuvažiavo 2 kartus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad antrą kartą paminėtas liudytojas į (duomenys neskelbtini) grįžo dar nepasiekęs (duomenys neskelbtini). V. L. patvirtino, kad važiavo greitai, t. y. viršydamas leistiną greitį. Šios kelionės vyko beveik vidurnaktį, kada transporto priemonių eismas nėra intensyvus. Taigi, jis turėjo galimybę apie 100 km atstumą įveikti netgi per apeliantų nurodomas 64 minutes. Tokiai išvadai pagrįsti nereikalingos specialios žinios. Tačiau apeliantai sąmoningai nutyli, kad byloje yra duomenys (t. 2, b. l. 19), jog pagal telefonų skambučius nustatyti konkretaus abonento buvimo vietą konkrečiu laiko momentu nėra galimybės. Todėl skunduose esantys kategoriški teiginiai apie V. L. buvimo vietas konkrečiu momentu nepatvirtinti objektyviais bylos duomenimis.

Todėl kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo V. L. parodymais, kad jis (duomenys neskelbtini) prie pagrobto automobilio matė R. Š. su dviem asmenimis, kuriuos R. Š. įvardijo kaip R. N. ir V. Z. .

Šio liudytojo parodymai dėl automobilio stovėjimo vietos bei nuteistųjų veiksmų netgi smulkiausiose detalėse sutampa su R. Š. parodymais. Šių parodymų įrodomoji vertė yra aiški, o patikimumas – nekeliantis abejonių.

Apygardos teismas motyvuotai atmetė R. N. versiją apie jo pirštų pėdsakų atsiradimo ant pagrobto automobilio aplinkybes. Su skundžiamame nuosprendyje išdėstytomis išvadomis kolegija sutinka ir todėl jų plačiau nekartoja. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, kad šio apelianto aiškinimas, jog jis turi pomėgį liesti (duomenys neskelbtini) mieste stovinčius prabangius ar jam patinkančius automobilius yra naivus ir neįtikinamas.

Apeliaciniame skunde R. N. jau nurodo, kad jis piršto pėdsakus galėjo palikti tuo metu, kai grąžintas automobilis buvo apžiūrimas. Tačiau iš apžiūros protokolo matyti, kad realiai automobilis buvo apžiūrėtas (duomenys neskelbtini) ir jos metu paimti pirštų pėdsakai (t. 1, b. l. 10-14), kurie, kaip vėliau paaiškėjo, priklauso R. N.. Iš šio protokolo ir paminėtoje apžiūroje dalyvavusių pareigūnų parodymų seka, kad automobilio apžiūroje R. N. nedalyvavo ir pirštų pėdsakų ant automobilio palikti negalėjo.

Tiek nuteistasis R. Š. , tiek nukentėjusysis R. D. neneigia garso įrašuose užfiksuotų pokalbių turinio ir pačio tokių pokalbių fakto. Todėl tirti kokiu diktofonu buvo padaryti garso įrašai ir aiškintis ar pateikti įrašai yra originalūs, autentiški, nepertraukiami nėra jokio reikalo.

R. N. ir V. Z. savo apeliaciniuose skunduose pakankamai plačiai ir argumentuotai aptaria piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi esmę, šios nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, kurie yra žinomi ir kolegijai. Šiuose skunduose taip pat pagrįstai teigiama, kad pripažinus įrodyta nuteistųjų kaltę dėl turto prievartavimo skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis yra pagrindas nuteistuosius pripažinti kaltais ir dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Kolegija jau pasisakė, kad nuteistųjų kaltė dėl turto prievartavimo yra neginčijamai įrodyta. Nuosprendyje aiškiai, suprantamai ir motyvuotai nurodyta kokius Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo reikalavimus pažeidė nuteistieji. Nekyla abejonių, kad jie savo veiksmais sumenkino policijos autoritetą ir tuo padarė didelę žalą Lietuvos valstybei ir fiziniam asmeniui – R.D. . Iš nukentėjusiojo ir nuteistojo R. Š. parodymų bei pokalbių įrašų seka, kad dalį pinigų – 900 JAV dolerių - R. Š. pasiliko sau, o kitus – 13100 JAV dolerių – perdavė R. N. bei V. Z., kurie šiuos pinigus užvaldė, t. y. turėjo realią galimybę jais disponuoti. Kolegijos nuomone, šiuo atveju neturi jokios juridinės reikšmės ar R. N. ir V. Z. vėliau pinigus dalijosi su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas išskirtas, ir jei taip, tai kokiomis proporcijomis.

Šiame baudžiamojo proceso etape apeliacinės instancijos teismas neturi teisės vertinti skunduose paminėtų įsiteisėjusių nutarčių dėl nuteistųjų laikino nušalinimo nuo pareigų teisėtumo ar šias nutartis priėmusių teisėjų šališkumo.

Todėl nuteistųjų R. N. ir V. Z. skundus tenkinti nėra pagrindo.

R. Š., neneigdamas savo kaltės ir sutikdamas su jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, ginčija tik paskirtos bausmės dydį.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas lengvinančias ir jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų tarpusavio santykį ir svarbą. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad R. Š. atlygino dalį padarytos žalos. Byloje nustatyta, kad jis atlygino tik 1000 Lt padarytos žalos, todėl to pagrįstai nepripažino atsakomybe lengvinančia aplinkybe, tačiau į tai atsižvelgė skirdamas bausmę.

R. Š. atžvilgiu apygardos teismas buvo itin humaniškas ir už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 181 str. 3 d., padarymą taikė BK 54 str. 3 d. nuostatas bei paskyrė jam švelnesnę bausmės rūšį (baudą), negu numatytą sankcijoje už šią padarytą nusikalstamą veiką. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 2 d., jam taip pat paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.

Šios bausmės savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos. Todėl, netgi įvertinus R. Š. turtinę padėtį, dar labiau jas švelninti nėra juridinio pagrindo.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas ginčija nuosprendžio dalį dėl, jo nuomone, aiškiai per švelnių bausmių paskyrimo R. N. ir V. Z. ir apygardos teismo sprendimus nepatenkinti jo reikalavimų dėl neturtinės žalos bei atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Dalis skundo argumentų dėl bausmių sugriežtinimo nėra pagrįsti arba jų aiškiai nepakanka tam, kad nuosprendis šioje dalyje būtų pakeistas, nuteistiesiems paskiriant apelianto nurodytas laisvės atėmimo bausmes.

Teismas neturi teisės griežtinti bausmių nuteistiesiems vien todėl, kad nusikalstamų veikų padarymo metu jie dirbo policijoje, nes tai pažeistų asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

Pažymėtina ir tai, kad įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis nėra varžomas priesaikos duoti teisingus parodymus ir atsakomybės už šios priesaikos sulaužymą. Tai reiškia, kad šie baudžiamojo proceso subjektai, realizuodami teisę į gynybą, gali laisvai rinktis gynybos taktiką, neigti savo kaltę. Todėl teisės į gynybą realizavimas negali sąlygoti bausmių dydžio.

Byloje nėra nustatyta, jog būtent nuteistieji kurstė advokatą R. J. daryti poveikį R. Š.. Beje, už tai jiems įtarimai net nebuvo pareikšti.

Neatvykimas į teismo posėdį ir kelių eismo taisyklių pažeidimai, padaryti nagrinėjant bylą teisme, lemiamos įtakos bausmių dydžiui negali turėti.

Nuteistųjų R. N. ir V. Z. charakteristikos iš esmės yra geros. Tokiai išvadai neprieštarauja tas faktas, kad šie nuteistieji turėjo po vieną tarnybinę nuobaudą. Abejoti šių tarnybinių charakteristikų objektyvumu kolegija neturi pagrindo.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad šių nuteistųjų antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

Už tarpininkavimą reikalaujant išpirkos už pagrobtą automobilį ir policijos autoriteto sumenkinimą R. N. ir V. Z. yra nuteisti. Dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes ir tuo pagrindu griežtinti bausmes būtų juridiškai neteisinga.

Iš tiesų, šiems nuteistiesiems paskirtos bausmės yra mažesnės už sankcijos vidurkį, tačiau pakankamai griežtos. Atsižvelgiant į jų asmenybes, šeimynines padėtis laikytina, jog skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės nėra aiškiai per švelnios. Kolegijos nuomone, tokio dydžio bausmių paskyrimas neprieštarauja teisingumo principui, BK 41 str. numatytai bausmės paskirčiai ir BK 54 str. 2 d. numatytiems bendriesiems bausmių skyrimo pagrindams.

Kolegija nekvestionuoja nukentėjusiojo teisės pasitikėti ar nepasitikėti teisėsaugos institucijomis. Tačiau akivaizdu, kad galimai šiuo nepasitikėjimu paremtas nukentėjusiojo elgesys (kreipimasis į teisėsaugos institucijas tik po to, kad buvo sumokėta išpirka už automobilį) ir sąlygojo tai, kad automobilį pagrobę ir kartu su R. N. bei V. Z. R. D. turtą prievartavę asmenys iki šiol yra nenustatyti. Todėl apelianto teiginiai apie nusikaltėlių dangstymą yra labiau grindžiami emocijomis, o ne faktiniais bylos duomenimis. Nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne 2005 m. gegužės 4 d., kaip teigia nukentėjusysis, bet 2005 m. balandžio 30 d. (t. 1, b. l. 4), t. y. tą pačią dieną kai buvo gautas R. D. protokolas-pareiškimas (t. 1, b. l. 1-3). Įtarimai R. N. ir V. Z. pareikšti ir kardomosios priemonės jiems paskirtos 2005 m. gegužės 5 d., o R. Š. – 2005 m. gegužės 4 d., t. y. pakankamai operatyviai.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. D. su nusikaltėliais bendravo dar iki to momento, kai apie padarytą nusikaltimą tapo žinoma teisėsaugos institucijoms. Todėl reikšti joms priekaištus dėl neoperatyvaus darbo jis neturi realaus pagrindo.

Byloje nustatyta, kad R. Š. R. D. atstovavimo išlaidų neatlygino. Tai apeliacinės instancijos teisme pripažino ir pats R. Š. .

Apygardos teisme R. D. yra pareiškęs prašymą priteisti 5000 Lt atstovavimo išlaidų. Šios išlaidos yra pagrįstos advokato išrašytais pinigų priėmimo kvitais ir nėra aiškiai per didelės, atsižvelgiant į bylos apimtį ir advokato darbo sąnaudas ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo atstovas pateikė 500 Lt priėmimo kvitą už apeliacinio skundo surašymą ir atstovavimą šios instancijos teisme. Paminėtos išlaidos taip pat yra realios. Todėl jos solidariai priteistinos iš nuteistųjų (BPK 106 str. 2 d.).

BPK 109 str. numatyta, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už jo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Neturinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurios ribų įstatymas nenustato. Todėl teismai, priteisdami asmeniui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į kreditoriaus, bet ir į pagrįstus skolininko interesus, t. y. į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes, priteistos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį. Taigi, siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros.

Kolegijos nuomone, bet koks nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, kuris daro įtaką žmogui, sukelia daugiau ar mažiau moralinių išgyvenimų. Akivaizdu, kad turto prievartavimo atveju (panaudojant kitokią psichinę prievartą) nukentėjusysis tokius išgyvenimus patyrė. Todėl atmesti civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo tais motyvais, kurie nurodyti skundžiamame nuosprendyje, apygardos teismas neturėjo juridinio pagrindo. Tačiau šie motyvai duoda pagrindą mažinti neturtinės žalos dydį.

Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad pats nukentėjusysis elgėsi rizikingai, ieškodamas būdų už išpirką susigrąžinti pavogtą automobilį ir šią išpirką sumokėjo, nežiūrint R. Š. raginimų taip nesielgti. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad turtas iš jo būtų apskritai prievartaujamas, jei jis pats nebūtų rodęs iniciatyvos neteisėtu būdu atgauti pavogtą automobilį.

CK 6.282 str. 1 d. nurodyta, kad tuo atveju, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

Kolegijos nuomone, nukentėjusiojo elgesys šioje situacijoje buvo rizikingas ir tuo pačiu labai neatsargus.

Be to, iš nuteistųjų solidariai jam priteista 47000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Šios aplinkybės įgalina kolegiją iš dalies patenkinti nukentėjusiojo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau šių reikalavimų dydį, t. y. priteistiną pinigų sumą, nustatyti ženkliai mažesnę, nei reikalauja R. D. savo apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo atmestas R. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir nepriteistos jo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti, pakeisti.

Priteisti iš nuteistųjų R. N. , V. Z. ir R. Š. solidariai nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. D. naudai 5500 Lt atstovavimo išlaidoms ir 5000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų R. N. , V. Z. ir R. Š. apeliacinius skundus atmesti.