Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl nesumokėtos nekonkuravimo kompensacijos dalies priteisimo, dėl netesybų nutraukus darbo santykius priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) priešieškinį ieškovui A. P. dėl neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. 2020 m. sausio 15 d. Darbo ginčų komisija (toliau – DGK) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nutarė A. P. prašymą tenkinti iš dalies, išieškoti darbuotojui iš darbdavio 1 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą dalį dėl kompensacijos už nekonkuravimą nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki DGK posėdžio dienos, netesybų išieškojimo atmesti, dalį dėl kompensacijos už nekonkuravimą nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. atsisakė nagrinėti.

2. Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą prašydamas: priteisti 40 proc. darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio neišmokėtą nekonkuravimo kompensaciją (9 456,72 Eur), taip pat netesybas dėl tinkamo neatsiskaitymo nutraukus darbo santykius – 3 462,72 Eur atskaičius mokesčius, 3 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad 2005 m. rugpjūčio 3 d. sudaryta ieškovo ir atsakovės darbo sutartis (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) pareigų vykdymo. Vėliau sudaryta darbo sutartis keletą kartų buvo keičiama, 2006 m. liepos 26 d. ieškovo darbo pareigos buvo pakeistos į (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas. 2006 m. birželio 1 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryti darbo sutarties (duomenys neskelbtini) papildymai, kuriais buvo susitarta, kad vykdydamas savo veiklą darbuotojas privalo būti lojalus bendrovei. Sutarties galiojimo laikotarpiu ir 24 (dvidešimt keturių) mėnesių po jos pasibaigimo laikotarpiu darbuotojas neatskleis jokių bendrovės ir įmonių, priklausančių tai pačiai kaip ir bendrovė įmonių grupei, profesinių, gamybos, komercinių (verslo) paslapčių ar kitų aplinkybių, apie kurias jis sužinojo vykdydamas savo veiklą ar kurios jam buvo patikėtos bet kokiu kitu būdu ir kurių konfidencialumu bendrovė yra teisėtai suinteresuota, nebent darbuotojas gaus bendrovės vadovo rašytinį leidimą atskleisti tokią informaciją arba jei jis privalės atskleisti tokią informaciją pagal įstatymus. Darbuotojas privalo imtis visų protingų priemonių tam, kad išvengtų situacijos, kai informacija gali būtų atskleista tretiesiems asmenims, kurie nėra įgalioti tokią informaciją gauti. Pagal Papildymų 3.3 punktą sutarta, kad darbuotojas bent 24 (dvidešimt keturis) mėnesius pasibaigus šiai sutarčiai nenaudos jokios savo darbo metu bendrovėje sužinotos informacijos tam, kad konkuruotų su bendrove, ir nekurs konkuruojančios įmonės, neįsigis konkuruojančios įmonės akcijų. 24 (dvidešimt keturis) mėnesius po šios sutarties pasibaigimo darbuotojas neįsidarbins (pagal darbo sutartį arba kitokią civilinės teisės sutartį) ir neteiks konsultacinių paslaugų įmonėje, kuri veikia toje pačioje veiklos srityje kaip bendrovė. Remiantis Papildymų 1 dalimi, 15 proc. (penkiolika procentų) iš priskaičiuoto atlyginimo su priedais dydžio suma laikoma kompensacija darbuotojui už šių sutarties papildymų ir pakeitimų 2.1, 3.2 ir 3.3 punktuose nurodytų įsipareigojimų prisiėmimą ir laikymąsi. Paaiškino, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo Kodeksas arba DK) 38 straipsnio 3 dalis nustatė, kad nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui turi būti mokama kompensacija, kurios dydis – ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio, tačiau atsakovė nurodytos kompensacijos nemokėjo, nors primigtinai reikalavo laikytis nekonkuravimo susitarimo.

3. Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) pateikė atsiliepimą į ieškovo patikslintą ieškinį, taip pat pareiškė (ieškinį) priešieškinį, juose nurodė, kad su ieškovo patikslintu ieškiniu nesutinka. Atsakovė 2020 m. vasario 14 d. nesutikdama su DGK sprendimo dalimi, kuria buvo nutarta iš dalies patenkinti ieškovo prašymą DGK (dėl 1 500,00 EUR neturtinės žalos atlyginimo priteisimo), pareiškė ieškinį dėl neturtinės žalos, juo, be kita ko, prašydama atmesti ieškovo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

4. Paaiškino, kad 2017 m. liepos 1 d. pasikeitė Darbo kodeksas, papildomai imperatyviai nustatęs, kad nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui turi būti mokama kompensacija, kurios dydis – ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio (DK 38 straipsnio 3 dalis). Tačiau, atsakovės teigimu, 2017 m. liepos 1 d. nekonkuravimo įsipareigojimai ieškovui nebuvo taikomi ir nuo tos pačios dienos ieškovui kompensacija už nekonkuravimą mokama nebuvo. Pažymėjo, kad iki pat 2019 m. gruodžio 17 d. (t. y. 2,5 metų po DK pasikeitimo 2017 m. liepos 1 d.) ieškovas nereiškė jokių prašymų dėl nekonkuravimo kompensacijos mokėjimo, žinojo ir suprato, kad jam nekonkuravimo įsipareigojimai netaikomi, įsidarbino įmonėje, kuri veikia toje pačioje veiklos srityje kaip bendrovė. Atsakovė pripažino, kad 2006 m. birželio 1 d. papildymuose ieškovas ir atsakovė buvo sudarę susitarimus dėl konfidencialumo ir nekonkuravimo. Šie susitarimai buvo galiojantys ir taikomi visa apimtimi iki 2017 m. liepos 1 d. (naujojo Darbo kodekso įsigaliojimo). Taip pat atsakovė teigė, kad, 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam DK, įtvirtinančiam imperatyvią normą – mokėti ne mažiau kaip 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio už nekonkuravimą, 2006 m. birželio 1 d. darbo sutarties (duomenys neskelbtini) papildymai ta apimtimi, kuria įtvirtinama darbuotojo pareiga nekonkuruoti, nustojo galioti, kaip prieštaraujantys imperatyviosioms normoms. Kadangi ieškovas ir atsakovė nesusitarė dėl ne mažesnės kaip 40 proc. kompensacijos už nekonkuravimą, laikytina, kad nekonkuravimo susitarimas nebuvo sudarytas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti; priteisti iš UAB (duomenys neskelbtini) 1 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą A. P. naudai; priteisti iš A. P. 894,97 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB (duomenys neskelbtini) naudai; kitą ieškinio dalį atmesti.

Dėl nekonkuravimo kompensacijos priteisimo

6. Teismas nurodė, kad, naujai reglamentavus susitarimus dėl nekonkuravimo, bylos šalys buvo laisvos inicijuoti 2006 m. birželio 1 d. susitarimo pakeitimą tokiu būdu, kad susitarimas atitiktų naująjį reglamentavimą arba bent jam neprieštarautų, tačiau, bylos duomenimis, to nesiekė. Šalims nepakeitus 2006 m. birželio 1 d. susitarimo, nuo 2017 m. liepos 1 d. minėtas susitarimas ir toliau galiojo, tačiau jo nuostatos, kurios prieštarauja imperatyviosioms DK normoms arba kuriomis pažeidžiama bylos šalių pusiausvyra, negali būti taikomos.

7. Teismas nustatė, kad atsakovė (darbdavė) po 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam 2016 m. Darbo kodeksui ieškovui nebemokėjo kompensacijos už įsipareigojimą nekonkuruoti, nors išmokomos sumos nebuvo sumažintos, o šalių sutartas 1 160,00 Eur atlyginimas prilygintas darbuotojo darbo užmokesčiui. Taip pat nustatė, jog nagrinėjamoje byloje darbo santykiai prasidėjo iki naujojo DK įsigaliojimo ir tęsėsi ir pasibaigė jam jau įsigaliojus.

8. Pažymėjo, kad nekonkuravimo susitarimo atlygintinumo kontekste teisinis reglamentavimas iš esmės liko nepakitęs – nekonkuravimo susitarimas turi būti atlygintinis, o jo nemokėjimas lemia jo negaliojimą.

9. Teismas nustatė, jog po 2019 m. spalio 8 d., kai ieškovas išėjo iš darbo UAB (duomenys neskelbtini) jis 2020 m. gegužės 11 d. įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini) kurios veikla yra patalpų valymas ir priežiūra, higieninių priemonių platinimas. Ši veikla konkuruoja su UAB (duomenys neskelbtini) vykdoma veikla. Nurodė, kad dėl to galima daryti išvadą, kad ieškovas nemanė, kad jį saisto įsipareigojimai nekonkuruoti, o atsakovė atitinkamai negalėjo reikalauti iš ieškovo nekonkuravimo, kadangi nemokėjo jam atlyginimo, o atlyginimo nemokėjimas daro susitarimą dėl nekonkuravimo negaliojantį.

10. Teismas nurodė, kad, atmetus ieškovo reikalavimą dėl kompensacijos išieškojimo, kitų pavėluotų išmokų ieškovui, pastarajam nutraukus darbo santykius, nenustatyta, todėl ieškovo reikalavimas dėl netesybų išieškojimo taip pat atmestinas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

11. Teismas nusprendė, jog atsakovės neteisėti veiksmai šioje byloje nustatyti, nes atsakovė, neturėdama teisinio pagrindo, reikalavo iš ieškovo neįsidarbinti konkuruojančiose įmonėse, taip pat primigtinai reikalavo nutraukti visus teisinius ir neteisinius santykius su UAB (duomenys neskelbtini) konkuruojančiomis įmonėmis, nors susitarimas dėl nekonkuravimo negaliojo. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad dėl atsakovės (buvusios darbdavės) neteisėto elgesio ieškovas patyrė dvasinių išgyvenimų ir buvo pažemintas. Po šių veiksmų padarymo (grasinimų neįsidarbinti, nutraukti darbo santykius ir pan.) atsakovė ieškovo neatsiprašė ir niekaip dėl to neapgailestavo. Pažymėjo, kad ieškovas išdirbo UAB (duomenys neskelbtini) daugiau kaip 13 metų, taigi ieškovą ir atsakovę siejo ilgalaikiai darbo santykiai.

12. Teismas, atsižvelgęs į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir jo aplinkybes bei sunkumą, taip pat įvertinęs žalos padarymo aplinkybes, t. y. žalos atsiradimo priežastis ir atsakovės kaltę, ir, neturtinės žalos atlyginimo nustatymą individualizavęs pagal jos nustatymo kriterijus, konstatavo, jog ieškovo ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintina iš dalies, iš atsakovės priteistinas 1 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

13. Teismas konstatavo, kad atsakovės priešieškinis, kuriuo buvo prašoma atmesti ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pateiktą DGK, atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliaciniu skundu ieškovas A. P. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą; priteisti ieškovui iš atsakovės neišmokėtą nekonkuravimo kompensacijos dalį (9 456,72 Eur atskaičius mokesčius); priteisti ieškovui iš atsakovės netesybas dėl tinkamo neatsiskaitymo nutraukus darbo santykius (3 462,72 Eur atskaičius mokesčius); priteisti ieškovui iš atsakovės 3 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą; atsižvelgiant į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, jei jie yra tiesiogiai susiję su pareikšto pareiškimo dalyku ir pagrindu. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Ieškovas, nesutikdamas teismo išvadomis, nurodo, kad ginčijamo sprendimo dalys (28 pastraipa ir 30 pastraipa) prieštarauja viena kitai ir prieštarauja ieškovo teiginiams, išsakytiems teismo posėdžių metu, ir jo veiksmams, kad po darbo santykių nutraukimo su atsakove ieškovas neginčijamai žinojo, kad jį saisto nekonkuravimo susitarimas, ir jo laikėsi visa apimtimi. Ieškovas teismui nurodė, kad po darbo santykių su atsakove nutraukimo daugiau nei du mėnesius (t. y. iš viso 5 mėnesius) niekur nesidarbino, būdamas įsitikinęs, kad jam galioja nekonkuravimo įsipareigojimas. Nekonkuravimo susitarimo galiojimo faktas yra patvirtintas ir atsakovės ieškovui siųstoje pretenzijoje, taip pat telefoninio pokalbio tarp ieškovo ir atsakovės direktoriaus įraše. Todėl nėra aišku, kodėl teismas padarė išvadą, jog ieškovas nemanė, kad jį saisto įsipareigojimai nekonkuruoti.

14.2. Teismas sprendime nepasisakė dėl aplinkybių, kad ieškovas po darbo santykių su atsakove nutraukimo ne kartą kreipėsi į atsakovę, norėdamas gauti nekonkuravimo susitarimo kopiją, tačiau atsakovės vadovas šio dokumento neišdavė, nors pretenzijoje nurodoma, kad šis nekonkuravimo susitarimas yra galiojantis ir reikalaujama jo laikytis. Įvertinus byloje pateiktų įrodymų turinį, akivaizdu, kad tikrieji darbdavio ketinimai iki pat darbo santykių pabaigos ir dar 24 mėnesius jiems pasibaigus buvo konkuravimo su darbdaviu apribojimas.

14.3. Nagrinėjamu atveju pats darbdavys pasirinko tokį darbuotojo konkuravimo su darbdaviu ribojimo modelį. Šis modelis ar jo turinys nebuvo atskirai derintas su darbuotoju, todėl akivaizdu, kad darbuotojui sukurtos nekonkuravimo pareigos, darbdavys neturi teisės neatlyginti.

14.4. Teismas nebuvo pakankamai aktyvus: netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas, išsamiai neištyrė visų su byla susijusių įrodymų, neužtikrino silpnesniosios darbo santykių šalies – darbuotojo teisių, ignoravo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus. Teismo sprendimas buvo priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos, o, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, visos abejonės vertintinos silpnesniosios šalies, t. y. darbuotojo, naudai. Teismas nepasisakė dėl svarbių įrodymų, tokių kaip grasinančių vadovo skambučių buvusiam darbuotojui ir darbdavio siųstos pretenzijos, reikšmės.

15. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – apeliantė) prašo iš dalies panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą (dalis, kuriose buvo nutarta ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies, o atsakovės priešieškinį atmesti) ir dėl tų dalių priimti naują sprendimą: atmesti ieškovo ieškinio reikalavimus atsakovei dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo; tenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimus – atmesti ieškovo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pateiktą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijai; teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos 2020 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria patenkintas A. P. 2019 m. gruodžio 17 d. prašymas dėl 1 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, laikyti netekusia galios; iš ieškovo priteisti atsakovės pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Atsakovės manymu, ji neatliko neteisėtų veiksmų, nėra neturtinės žalos fakto, priežastinio ryšio, atsakovės kaltės, t. y. nėra visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.

15.2. Net ir nesant jokių susitarimų su darbdaviu, darbuotojas darbdavio atžvilgiu visais atvejais privalo laikytis sąžiningos konkurencijos principų, Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių nesąžiningos konkurencijos draudimą, komercinių paslapčių apsaugos nuostatų. Atsakovė po ieškovo darbo santykių pasibaigimo sužinojo, kad ieškovas nesaugo atsakovės konfidencialios informacijos, komercinių paslapčių, jas naudoja ne darbo funkcijų vykdymui.

15.3. 2019 m. spalio 17 d. atsakovė pretenzija-įspėjimu informavo ieškovą apie papildymų (turėta mintyje konfidencialumo įsipareigojimų laikymąsi) ir teisės aktų nuostatų pažeidimą ir prašė nepažeisti teisės aktų, t. y. saugoti ieškovės konfidencialią informaciją, komercines paslaptis, jų nenaudoti asmeniniais tikslais ar siekiant nesąžiningai konkuruoti su darbdaviu. Atsakovė neprašė ir nereikalavo iš ieškovo nekonkuruoti apskritai, buvo prašoma laikytis įstatymų nuostatų dėl konfidencialumo ir nesąžiningai nekonkuruoti. Nurodymas, kad pažeidimo atveju asmuo gins savo pažeistas teises teisme, reikalaus baudų, nėra ir negali būti laikomas neteisėtu.

15.4. Atsakovės manymu, bet kokiu atveju (net jeigu minėta pretenzija ir nebūtų visiškai teisiškai tiksli, atsakovės vadovas nėra teisininkas) pretenzijos pateikimas, prašymas nutraukti teisinius ir neteisinius santykius su konkuruojančiomis įmonėmis ar pažymėjimas, kad bus siekiama ginti teises ar kreipiamasi į teismą, negali būti laikoma šalies neteisėtais veiksmais. Tai nėra veiksmai, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti.

15.5. Atsakovė teigia, kad, nesant į bylą pateiktų įrodymų apie ieškovo dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, teismas konstatavo, kad nustatyta neturtinė žala – dvasiniai išgyvenimai ir pažeminimas. Atsakovė niekada nesiekė žeminti ir nežemino ieškovo, pretenziją siuntė asmeniškai ieškovui, prašė patikslinti ir išdėstyti savo poziciją, jeigu pretenzijoje neteisingai nurodyta, tačiau atsakymo iš ieškovo nesulaukė. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų teigti, jog ieškovo patirti išgyvenimai, emocijos viršytų natūralaus dalyvavimo civiliniuose teisiniuose santykiuose ribas. Neturtinės žalos faktui ir dydžiui įrodyti ją patyręs asmuo turi pateikti teismui svarbesnių kriterijų, reikšmingų faktų. Teismo nustatytos aplinkybės nėra pakankamos faktui, kad ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, konstatuoti.

15.6. Ieškovo pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra nurodyta, jog ieškovo sveikatos sutrikimai atsirado būtent dėl atsakovės veiksmų. Priešingai, ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad sirgo dar dirbdamas pas atsakovę, todėl su pretenzijos pateikimu ieškovo susirgimai nėra susiję.

15.7. Be to, prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka teismų praktikoje priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

16. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti; atsakovės apeliacinį skundą tenkinti; iš ieškovo priteisti atsakovei apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Atsakovės nuomone, teismas visapusiškai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius ir tinkamai aiškino ir taikė teisės normas (išskyrus dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, dėl kurios atsakovė yra pateikusi apeliacinį skundą).

16.2. Ieškovas teigdamas, kad kažkokie įrodymai turėjo būti išreikalauti, turėjo konkrečiai nurodyti, kokių įrodymų, jo vertinimu, trūko. Tačiau ieškovo apeliaciniame skunde tokių argumentų nėra. Teigdamas, kad visos abejonės darbo byloje aiškinamos darbuotojo naudai, ieškovas turėtų įvardyti, kokias konkrečiai abejones jis nurodo ir indikuoja. Byloje pateikiami tik abstraktūs samprotavimai, kad visos abejonės byloje turėjo būti aiškinamos darbuotojo naudai.

16.3. Ieškovas apeliaciniame neginčija, kad negavo kompensacijos už nekonkuravimą nuo 2017 m. liepos 1 d., pretenzijų ar reikalavimų nereiškė tiek darbo santykių metu, tiek jiems pasibaigus (2019 m. spalio 8 d.) iki 2019 m. gruodžio 17 d. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl nekonkuravimo susitarimo privalomo atlygintinumo patvirtina teismo išvadas, kad nekonkuravimas nuo 2017 m. liepos 1 d. darbuotojui nebuvo ir neturėjo būti taikomas.

16.4. Ieškovas neginčijo, kad susitarimo dėl 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dydžio nekonkuravimo kompensacijos mokėjimo tarp šalių nebuvo sudaryta. Pripažinus susitarimą dėl nekonkuravimo netaikomu / negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyviosioms teisės normoms, nėra teisinio pagrindo išieškoti iš atsakovės ieškovo prašomą nekonkuravimo kompensaciją.

16.5. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Ieškovas aplinkybių, kad konkuravimo ribojimo modelis ar jo turinys nebuvo atskirai derintas su ieškovu, todėl ieškovui sukurtos nekonkuravimo pareigos, nei DGK, nei Klaipėdos apylinkės teismui nebuvo nurodęs.

16.6. Nei atsakovės pretenzija, nei garso įrašas nepatvirtina, kad: (i) šalių buvo susitarta dėl ne mažesnės kaip 40 proc. nekonkuravimo kompensacijos mokėjimo; (ii) nekonkuravimo susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms normoms; (iii) atsakovė turi pareigą mokėti ieškovui 40 proc. nekonkuravimo kompensaciją; (iv) nuo 2017 m. liepos 1 d. nekonkuravimo kompensacija buvo mokama.

16.7. Atsakovė nesutinka dėl reikalavimo priteisti netesybas. Atsakovė visiškai atsiskaitė su ieškovu, todėl ieškovui apskritai negali būti priteisiamos netesybos. Atsakovė mano, kad kompensacija už nekonkuravimą nėra laikoma su darbo santykiais susijusia išmoka, kadangi tai nėra mokėjimas už darbo funkcijų vykdymą ir su juo nėra niekaip susijusi.

16.8. Jeigu būtų laikoma, kad nekonkuravimo susitarimas galiojo po 2017 m. liepos 1 d. ir turėjo būti taikomas, byloje pateikti įrodymai, kad tiek darbo santykių metu, tiek jiems pasibaigus ieškovas nesąžiningai konkuravo, todėl pagal DK 38 straipsnio 4 dalį kompensacija už nekonkuravimą nepriklausytų.

16.9. Ieškovas savo apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą, taip pat prašo priteisti 3 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau dėl neturtinės žalos apeliaciniame nepasisako. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą dėl neturtinės žalos tik abstrakčiai nurodo nesutinkantis su atsakovės apeliaciniu skundu, tačiau neginčija, kad nėra neturtinės atsakomybės sąlygų, ir dėl jų nepasisako.

17. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1. Nei asmeniškai su ieškovu, nei UAB (duomenys neskelbtini) susirinkimų metu nebuvo kalbama apie nekonkuravimo sąlygos nebuvimą ar jos netaikymą, priešingai, nuolat buvo primenama ir pabrėžiama apie jos egzistavimą ir neginčijamą galiojimą.

17.2. Atsakovės klientų praradimas negali būti siejamas su ieškovo išėjimu iš darbo.

17.3. Atsakovės apeliacinis skundas neatitinka ir prieštarauja tarp šio ginčo šalių buvusiam darbo teisinių santykių turiniui dėl nekonkuravimo su darbdaviu.

17.4. Atsakovės apeliacinis skundas iškreipia tikruosius ketinimus, darbdavio tikslus ir aktyvius veiksmus šiems ketinimams – uždrausti darbuotojui konkuruoti su darbdaviu, pasiekti, teisinio reguliavimo turinį ir praktiką, darbdavio atstovų aktyvius veiksmus deklaruojant ir aktyviai patvirtinant, kad nekonkuravimo su darbdaviu sąlyga ieškovui galioja ir ne tik darbo santykių galiojimo metu, bet ir po darbo teisinių santykių su atsakove nutraukimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

19. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

20. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo A. P. ieškinys dėl nesumokėtos nekonkuravimo kompensacijos dalies priteisimo, dėl netesybų nutraukus darbo santykius priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, o atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) priešieškinis dėl neturtinės žalos atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ieškovas apeliaciniame skunde pareiškė reikalavimą, kuriuo prašo, atsižvelgiant į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, jei jie yra tiesiogiai susiję su pareikšto pareiškimo dalyku ir pagrindu.

22. Pažymėtina, jog, vadovaujantis CPK 312 straipsniu, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Ši nuostata yra suderinta su darbo ginčų nagrinėjimo ypatumus reglamentuojančiomis CPK 414 straipsnio 3 dalies, 417–418 straipsnių normomis, pagal kurias viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą, patenkinti daugiau darbuotojo reikalavimų ar darbuotojo teises apginti alternatyviu būdu gali tik pirmosios instancijos teismas ir tik atsižvelgdamas į tai, kokiu pagrindu savo reikalavimus darbuotojas grindžia. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aktyvus teismo vaidmuo darbo bylose nereiškia, jog darbuotojui, kaip bylos šaliai, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019). Darbuotojo pareiga suformuluoti reiškiamo reikalavimo pagrindą bei jį įrodinėti yra įtvirtinta ne tik bendrosiose CPK normose (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2–3 punktai, 178 straipsnis), bet ir procesinius klausimus reglamentuojančiose DK nuostatose.

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija neperžengdama apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

24. Taigi nors darbo bylose įstatymas numato, kad teismas, siekdamas užtikrinti darbuotojo teisių apsaugą, gali viršyti ieškinio pagrindą ir dalyką (CPK 417 straipsnis, 414 straipsnio 3 dalis), tokia galimybė numatyta tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kitaip tariant, nagrinėjamos bylos ribas sudaro pirmosios instancijos teismo išvadų patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

25. Byloje nustatyta, kad 2005 m. rugpjūčio 3 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta darbo sutartis (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) pareigų vykdymo. Šalių sudaryta darbo sutartis keletą kartų buvo keičiama, 2006 m. liepos 26 d. ieškovo darbo pareigos buvo pakeistos į (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas. 2006 m. birželio 1 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryti Darbo sutarties (duomenys neskelbtini) papildymai, kuriais susitarta, kad vykdydamas savo veiklą darbuotojas privalo būti lojalus bendrovei. Sutarties galiojimo laikotarpiu ir 24 (dvidešimt keturių) mėnesių po jos pasibaigimo laikotarpiu darbuotojas neatskleis jokių bendrovės ir įmonių, priklausančių tai pačiai kaip ir bendrovė įmonių grupei, profesinių, gamybos, komercinių (verslo) paslapčių ar kitų aplinkybių, apie kurias jis sužinojo vykdydamas savo veiklą ar kurios jam buvo patikėtos bet kokiu kitu būdu ir kurių konfidencialumu bendrovė yra teisėtai suinteresuota, nebent darbuotojas gaus bendrovės vadovo rašytinį leidimą atskleisti tokią informaciją arba jei jis privalės atskleisti tokią informaciją pagal įstatymus. Darbuotojas privalo imtis visų protingų priemonių tam, kad išvengtų situacijos, kai informacija gali būtų atskleista tretiesiems asmenims, kurie nėra įgalioti tokią informaciją gauti. Papildymo 3.3 punktu susitarta, kad darbuotojas bent 24 (dvidešimt keturis) mėnesius pasibaigus šiai Sutarčiai nenaudos jokios savo darbo metu bendrovėje sužinotos informacijos tam, kad konkuruotų su bendrove, nekurs konkuruojančios įmonės ir neįsigis konkuruojančios įmonės akcijų. Po sutarties pasibaigimo darbuotojas 24 (dvidešimt keturis) mėnesius neįsidarbins (pagal darbo sutartį arba kitokią civilinės teisės sutartį) ir neteiks konsultacinių paslaugų įmonėje, kuri veikia toje pačioje veiklos srityje kaip bendrovė. Remiantis Papildymų 1 dalimi, 15 proc. (penkiolika procentų) priskaičiuoto atlyginimo su priedais dydžio suma laikoma kompensacija darbuotojui už šių sutarties papildymų ir pakeitimų 2.1, 3.2 ir 3.3 punktuose nurodytų įsipareigojimų prisiėmimą ir laikymąsi.

26. 2019 m. spalio 8 d. ieškovas buvo atleistas iš darbo be svarbių priežasčių pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių).

27. 2019 m. gruodžio 17 d. ieškovas pateikė prašymą Darbo ginčų komisijai, prašė priteisti iš atsakovės neišmokėtą nekonkuravimo kompensacijos dalį – 5 910,45 Eur, atskaičius mokesčius; netesybas dėl tinkamo neatsiskaitymo nutraukus darbo santykius – 3 462,72 Eur, atskaičius mokesčius; neturtinės žalos atlyginimą – 3 000,00 Eur. Darbo ginčų komisija 2020 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė: 1) išieškoti ieškovui iš atsakovės 1 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 2) ieškovo reikalavimą atsakovei dėl kompensacijos už nekonkuravimą išieškojimo nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki Komisijos posėdžio dienos atmesti kaip nepagrįstą; 3) ieškovo reikalavimą atsakovei dėl netesybų išieškojimo atmesti kaip nepagrįstą ir 4) ieškovo reikalavimus atsakovei dėl kompensacijos už nekonkuravimą išieškojimo už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. atsisakė nagrinėti.

28. Ieškovas ir atsakovė pareiškė ieškinius, ieškovas prašė jo reikalavimą tenkinti visiškai, o atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) prašė atmesti ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pateiktą 2019 m. gruodžio 17 d. Klaipėdos darbo ginčų komisijai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė.

29. Ieškovas ir atsakovė, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinius skundus. Ieškovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog ginčijamas sprendimas priimtas neįsigilinus į bylos šalių darbo teisinių santykių turinį, tikruosius ketinimus, darbdavio tikslus ir veiksmus šiems ketinimams pasiekti, teisinio reguliavimo turinį ir praktiką. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinys tenkintas iš dalies priteisiant 1 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o atsakovės priešieškinis atmestas. Atsakovė argumentuoja, kad ji neatliko neteisėtų veiksmų, nėra neturtinės žalos fakto, priežastinio ryšio, atsakovės kaltės, t. y. nėra visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.

30. Atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus ir reikalavimus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl skundžiamo teismo sprendimo, kartu pasisakydama dėl apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų.

Dėl nekonkuravimo susitarimo atlygintinumo

31. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias darbdavio ir darbuotojo sudarytus nekonkuravimo susitarimus, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

32. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju nesutarimas tarp šalių kilo dėl DK taikymo darbo sutarties šalių susitarimams, sudarytiems iki jo įsigaliojimo, darbo sutarties šalių elgesio įtvirtinus naują (pasikeitusį) teisinį reglamentavimą ir jo įtakos darbo sutarties šalių teisėms ir pareigoms.

33. Pažymėtina, kad, iki įsigaliojant naujajam DK (t. y. iki 2017 m. liepos 1 d.), darbo teisės normos darbdavio ir darbuotojo sudaromų nekonkuravimo susitarimų tiesiogiai nereguliavo. Todėl, užpildydamas šią teisinio reglamentavimo spragą, kasacinis teismas iki tol nekonkuravimo susitarimams pagal analogiją taikė CK 2.164 straipsnį, reglamentuojantį prekybos agento ir jo atstovaujamojo konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normas, CK 1.5 straipsnį ir šį susitarimą laikė civiliniu teisiniu sandoriu nepaisant to, kad jis buvo sudarytas darbo sutarties šalių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007; 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-595-219/2015; 2016 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).

34. Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. rugsėjo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-2603 (toliau – ir Įstatymas). DK įtvirtino susitarimą dėl nekonkuravimo, apibrėžė jo dalyką, darbuotojų, su kuriais jis sudaromas, kategoriją, maksimalųjį galiojimo terminą, minimalųjį kompensacijos už nekonkuravimą dydį ir kt. (DK 38 straipsnis). Aptariamo DK 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad susitarime dėl nekonkuravimo turi būti apibrėžta draudžiama darbuotojui darbo ar profesinė veikla, nekonkuravimo kompensacijos darbuotojui dydis, nekonkuravimo teritorija ir susitarimo dėl nekonkuravimo galiojimo terminas. Nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui turi būti mokama kompensacija, kurios dydis – ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. Pažymėtina, jog darbo santykiams, kurie buvo DK įsigaliojimo dieną, taikomos DK nuostatos.

35. Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas atsakovei dėl nesumokėtos nekonkuravimo kompensacijos dalies priteisimo iš esmės buvo grindžiamas tuo, jog atsakovė po 2017 m. liepos 1 d. pažeidinėjo naujojo DK 38 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nemokėjo 40 proc. kompensacijos, kaip tai numatė DK, nors reikalavo nekonkuruoti. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad po 2017 m. liepos 1 d. šalių susitarimas dėl nekonkuravimo nebegaliojo.

36. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovo ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės nekonkuravimo kompensaciją atmestinas kaip negrįstas. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, jog po 2019 m. spalio 8 d., kai ieškovas išėjo iš darbo UAB (duomenys neskelbtini) jis 2020 m. gegužės 11 d. įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini) kurios veikla yra patalpų valymas ir priežiūra, higieninių priemonių platinimas. Ši veikla konkuruoja su UAB (duomenys neskelbtini) vykdoma veikla. Teismo vertinimu, ieškovas nemanė, kad jį saisto įsipareigojimai nekonkuruoti, o atsakovė atitinkamai negalėjo reikalauti iš ieškovo nekonkuravimo, kadangi nemokėjo jam atlyginimo, o atlyginimo nemokėjimas daro susitarimą dėl nekonkuravimo negaliojantį.

37. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nurodo, kad ginčijamo sprendimo dalys (28 pastraipa ir 30 pastraipa) prieštarauja viena kitai ir prieštarauja ieškovo teiginiams, išsakytiems teismo posėdžių metu, ir jo veiksmams, kad po darbo santykių nutraukimo su atsakove ieškovas neginčijamai žinojo, kad jį saisto nekonkuravimo susitarimas, ir jo laikėsi visa apimtimi. Ieškovas teismui nurodė, kad po darbo santykių su atsakove nutraukimo daugiau nei du mėnesius niekur nesidarbino, būdamas įsitikinęs, kad jam galioja nekonkuravimo įsipareigojimas. Ieškovo teigimu, nekonkuravimo susitarimo galiojimo faktas yra patvirtintas ir atsakovės ieškovui siųstoje pretenzijoje, taip pat telefoninio pokalbio tarp ieškovo ir atsakovės direktoriaus įraše. Nurodo, jog iš byloje pateiktų įrodymų turinio akivaizdu, kad tikrieji darbdavio ketinimai iki pat darbo santykių pabaigos ir dar 24 mėnesius jiems pasibaigus buvo konkuravimo su darbdaviu apribojimas. Teisėjų kolegija toliau pateikiamų motyvų pagrindu minėtus apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad darbo sutarties šalys yra laisvos inicijuoti jau sudarytos darbo sutarties sąlygų keitimą, tai patvirtina ir DK 45 ir 46 straipsniai. Tokia vienos ar abiejų šalių iniciatyva gali atsirasti keičiantis darbo organizavimui, iškilus būtinybei atlikti papildomas funkcijas ar jų atsisakyti, reaguojant į išorės pokyčius, kaip antai padidėjusią ūkio subjektų konkurenciją, darbo užmokesčio dinamiką darbo rinkoje, pasikeitusį (inter alia (be kita ko), įtvirtintą naują) teisinį reglamentavimą ir pan. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, kad papildomas darbo sutarties sąlygas, tarp kurių yra susitarimas dėl nekonkuravimo, pakeisti galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu (DK 45 straipsnio 1 dalis). Darbo sutarties pakeitimai taip pat daromi raštu (DK 43 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020, 21 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. darbo teisės normoms įstatymo lygmeniu pradėjus reglamentuoti papildomas darbo sutarties sąlygas, tarp jų ir nekonkuravimo susitarimą, darbo sutarties šalys, o pirmiausiai darbdavys, įgijo teisę inicijuoti šių sąlygų pakeitimą tokiu būdu, kad jos sukonkretintų darbo teisės normas arba įtvirtintų joms neprieštaraujantį susitarimą (DK 33 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgus į pirmiau nustatytą prievolę darbo sutarties sąlygų pakeitimus įforminti raštu, laikytina, kad vienos šalies pasiūlytas, o kitos priimtas pakeitimas dėl vienos ar kelių papildomų darbo sutarties sąlygų įsigalioja tik nuo abiejų darbo sutarties šalių raštiško patvirtinimo apie šių sąlygų pakeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020, 22 punktas).

39. Nagrinėjamoje byloje darbo santykiai tarp šalių prasidėjo iki naujojo DK įsigaliojimo bei tęsėsi ir pasibaigė jam jau įsigaliojus. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, jog ieškovo ir atsakovės susitarimas dėl nekonkuravimo buvo sudarytas 2006 m. birželio 1 d. Jame buvo numatytas 15 proc. priedas prie atlyginimo už įsipareigojimą nekonkuruoti. Atsakovė (darbdavė) įsigaliojus naujam 2016 m. DK po 2017 m. liepos 1 d. ieškovui nebemokėjo kompensacijos už įsipareigojimą nekonkuruoti, nors išmokamos sumos nebuvo sumažintos, o šalių sutartas 1 160,00 Eur atlyginimas prilygintas darbuotojo darbo užmokesčiui.

40. Kaip matyti iš pirmiau šioje nutartyje pateiktų kasacinio teismo išaiškinimų dėl šiuo metu galiojančio teisinio reglamentavimo, taip pat, remiantis iki naujojo DK įsigaliojimo suformuota kasacinio teismo praktika, pripažintina, jog nekonkuravimo susitarimo atlygintinumo kontekste teisinis reglamentavimas iš esmės liko nepakitęs – nekonkuravimo susitarimas turi būti atlygintinis, o atlyginimo nemokėjimas lemia jo negaliojimą. Vadinasi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad, naujai reglamentavus susitarimus dėl nekonkuravimo, bylos šalys buvo laisvos inicijuoti 2006 m. birželio 1 d. susitarimo pakeitimą tokiu būdu, kad susitarimas atitiktų naująjį reglamentavimą arba bent jam neprieštarautų, tačiau, bylos duomenimis, to nesiekė.

41. Pažymėtina, jog, remiantis byloje esančių duomenų visuma, matyti, kad ieškovas neginčija, jog nuo 2017 m liepos 1 d. negavo įstatyme numatytos kompensacijos už nekonkuravimą, pretenzijų ir reikalavimų nereiškė tiek darbo santykių su atsakove metu, tiek jiems pasibaigus (2019 m. spalio 8 d.) iki 2019 m. gruodžio 17 d. (t. y. iki kreipimosi į DGK). Minėta, jog susitarimo dėl 40 proc. (keturiasdešimt procentų) darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio nekonkuravimo kompensacijos mokėjimo tarp šalių nebuvo sudaryta. Vadinasi, šalims nepakeitus 2006 m. birželio 1 d. susitarimo, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam DK, įtvirtinančiam imperatyvią normą – mokėti ne mažiau kaip 40 proc. (keturiasdešimt procentų) darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio už nekonkuravimą, šalių darbo sutarties (duomenys neskelbtini) papildymai ta apimtimi, kuria įtvirtinama darbuotojo pareiga nekonkuruoti, nustojo galioti, kaip prieštaraujantys imperatyviosioms normoms.

42. Sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog susitarimas dėl nekonkuravimo nėra viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų, todėl šalys disponuoja didesne laisve ir tik esant abiejų šalių išreikštai valiai susitarimas dėl nekonkuravimo gali būti laikomas sudarytu.

43. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kadangi darbdavys yra laikomas stipresniąja darbo teisinių santykių šalimi, be to, nekonkuravimo susitarimai iš esmės visuomet sudaromi darbdavio iniciatyva, jo naudai ir interesais, darbdaviui, siekiančiam riboti darbuotojo konstitucines teises, tenka pozityvioji pareiga teisingai atlyginti darbuotojui už jo teisių ribojimą. Kadangi pareiga mokėti kompensaciją teisiniame reglamentavime, minėta, įtvirtinta imperatyviai ir yra ribojama laiko atžvilgiu darbuotojo nekonkuravimo laikotarpiu, kuris apima darbo santykių trukmę ir laiko tarpą jiems pasibaigus, tai lemia, kad darbuotojo nekonkuravimo pareigos laikymasis ir darbdavio kompensacija yra neatsiejamai susiję ir negali egzistuoti vienas be kito. Tai lemia, kad, sutartyje aptartu nekonkuravimo laikotarpiu darbdaviui nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020, 50 punktas).

44. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nekonkuravimo susitarimų atlygintinumą. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų ir jų pagrindu padarytų išvadų, todėl ši skundžiamos nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

45. Apeliaciniame skunde ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu 1 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimu ir prašo priteisti ieškovui iš atsakovės 3 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovė apeliaciniu skundu taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo ieškovui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį – 1 500,00 Eur, teigdama, kad teismo nustatytos aplinkybės nėra pakankamos faktui, kad ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, konstatuoti. Atsakovės manymu, ieškovas neįrodė visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų visumos (žalos, priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų, kaltės), todėl reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą turėjo būti atmestas. Be to, prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka teismų praktikoje priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

46. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę.

47. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos CK 6.246–6.248 ir 6.249 straipsniuose (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir neturtinė žala).

48. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo teisiniuose santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006; 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

49. Neturtinės žalos prigimtis lemia šios žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinės žalos dydis išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neįrodinėjamas, o nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006). Ieškovo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra tik vienas kriterijų, į kuriuos teismas atsižvelgia, tačiau ne lemiamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, kad nukentėjusiojo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis negali būti vertinamas kaip nustatytas, nes jo nustatymas priskirtas teisingumą vykdančiam subjektui – teismui. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį, o ne svarsto, ar nukentėjusiojo nurodytą žalos dydį sumažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005; 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015).

50. Pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo paskirtis – ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kompensuoti nukentėjusiojo patirtus neigiamus išgyvenimus, suteikiant esminę reikšmę pažeistos vertybės pobūdžiui ir kilusiems padariniams.

51. Sprendžiant dėl ieškovo prašomos atlyginti neturtinės žalos dydžio, pažymėtina tai, jog byloje yra nustatytos tokios ginčo išsprendimui reikšmingos faktinės aplinkybės: ieškovas gavo raštišką UAB (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 17 d. pretenziją-įspėjimą dėl sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo ir to pasekmių, kurioje nurodoma: „Pagal Susitarimo (2006 m. birželio 1 d.) 4.2 punktą, t. y. Darbuotojas pažeidęs Susitarimo 2.1, 3.1, 3.2 arba 3,3 punktuose nurodytus įsipareigojimus, Darbuotojas privalo darbdavio reikalavimu sumokėti Darbdaviui baudą lygią kompensacijos, kurią Darbuotojas yra gavęs iš Darbdavio pagal Susitarimo 1 punktą, sumai už kiekvieną pažeidimo atvejį. Kadangi pagal Susitarimo 1 punktą, Darbdavys (UAB (duomenys neskelbtini) Jums, A. P., kaip Darbdavio darbuotojui, ėjusiam (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas buvo įsipareigojęs ir mokėjo 15 procentą kompensaciją nuo priskaičiuoto atlyginimo su priedais už Susitarimo 2.1, 3.2 ir 3.3 punktuose nurodytų įsipareigojimų prisiėmimą ir laikymąsi. Kadangi jau turime akivaizdžių faktų, kad Jūs ne tik, kad nesilaikėte šiuose punktuose nustatytų įsipareigojimų bet ir pažeidėte patį Susitarimą, bei nekonkuravimo ir lojalumo įmonei teisės aktų nuostatas, todėl UAB (duomenys neskelbtini) įspėja, kad pažeidus ateityje aukščiau išvardintus susitarimus, Jums teks sumokėti už kiekvieną pažeidimo atvejį baudą, lygią UAB (duomenys neskelbtini) sumokėtai Jums kompensacijai 40 805,33 Eur. Primygtinai įspėjame Jus apie tai ir reikalaujame nutraukti visus teisinius ir neteisinius santykius su UAB (duomenys neskelbtini) konkuruojančia(-iomis) įmone(is), ir nedaryti savo veiksmais ar neveikimu žalos UAB (duomenys neskelbtini).

52. Nagrinėjamoje byloje, įvertinus ieškovo pateiktuose dokumentuose nurodytus argumentus ir išklausius teismo posėdžių garso įrašus, matyti, jog ieškovas nuosekliai laikėsi pozicijos ir teigė, kad dėl atsakovės reikalavimo nekonkuruoti (t. y. gautos 2019 m. spalio 17 d. pretenzijos-įspėjimo; telefoninio pokalbio, vykusio tarp ieškovo ir atsakovės vadovo) patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė sveikatos sutrikimu, dvasiniais išgyvenimais, neužtikrintumu dėl ateities.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos faktui konstatuoti ir jos dydžiui nustatyti: atsakovė nemokėjo ieškovui kompensacijos už nekonkuravimą, tačiau nepaisant to atsakovė reikalavo iš ieškovo nutraukti visus teisinius ir neteisinius santykius su UAB (duomenys neskelbtini) konkuruojančiomis įmonėmis ir neįsidarbinti konkuruojančiose įmonėse. Tokiu būdu atsakovė bandė riboti ieškovo teisę laisvai pasirinkti darbą ir verslą, gauti teisingą užmokestį už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, ką ieškovui garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis.

54. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog atsakovės neteisėti veiksmai šioje byloje nustatyti, nes atsakovė, neturėdama teisinio pagrindo, reikalavo iš ieškovo neįsidarbinti konkuruojančiose įmonėse, taip pat reikalavo nutraukti visus teisinius ir neteisinius santykius su UAB (duomenys neskelbtini) konkuruojančiomis įmonėmis, nors pati gerai žinojo ir suprato, kad ieškovas neprivalo laikytis nekonkuravimo susitarimo, nes jis nebegaliojo. Vertinant atsakovės, kaip atsakingo už žalą asmens, kaltę, pažymėtina tai, kad atsakovės vadovas turėjo suvokti savo veiksmų pobūdį, taip elgdamasis sąmoningai siekė įbauginti ieškovą, padaryti jam psichologinį spaudimą ir priversti paklusti neteisėtiems atsakovės reikalavimams nekonkuruoti, taigi kaltė pasireiškė tyčia. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos atliktu situacijos vertinimu, jog nurodytos aplinkybės patvirtina, kad dėl atsakovės (buvusios darbdavės) neteisėto elgesio ieškovas patyrė dvasinių išgyvenimų ir buvo pažemintas.

55. Byloje nėra duomenų apie atsakovės įmonės blogą turtinę padėtį, dėl kurios atsakovė neturėtų galimybės sumokėti ieškovo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimo.

56. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, vienas iš kriterijų – teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose priteisiami neturtinės žalos atlyginimo dydžiai. Savo faktinėmis aplinkybėmis į nagrinėjamą bylą panašios darbo ginčo bylos teismų praktikoje nepavyko rasti. Kasacinio teismo praktikoje, įvertinus kiekvienos bylos faktinę individualią situaciją, neturtinės žalos atlyginimo darbo bylose paprastai priteisiama nuo 150,00 Eur iki 1 500,00 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2012; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

57. Išanalizavusi šioje konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl ieškovo patirtos neturtinės žalos dydžio, įvertinusi teismų praktikoje darbo bylose priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 500,00 Eur dydžio piniginė kompensacija šiuo konkrečiu atveju yra teisinga ir proporcinga ieškovo neturtinio pobūdžio išgyvenimų, patirtų dėl atsakovės veiksmų, satisfakcija (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų

58. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus: netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas, išsamiai neištyrė visų su byla susijusių įrodymų, neužtikrino silpnesniosios darbo santykių šalies – darbuotojo teisių, ignoravo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus. Teismo sprendimas buvo priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos, o, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, visos abejonės vertintinos silpnesniosios šalies, t. y. darbuotojo, naudai. Teismas nepasisakė dėl svarbių įrodymų, tokių kaip grasinančių vadovo skambučių buvusiam darbuotojui ir darbdavio siųstos pretenzijos, reikšmės. Atsakovės nuomone, teismas visapusiškai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius ir tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, išskyrus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

59. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą dėl teismo aktyvumo darbo bylose, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas dėl teismo vaidmens bylose iš darbo santykių yra nurodęs, jog nustatytas teismo vaidmuo nagrinėjant darbo bylas nereiškia, kad byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Tokia išvada darytina remiantis sisteminiu CPK 414 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio aiškinimu. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi pagal šias įstatymo normas šalys darbo byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2008; 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120-687/2015). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad įrodymų pakako, šalių turimi įrodymai buvo pateikti. Kaip teisingai nurodoma atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą, ieškovas teigdamas, kad įrodymai turėjo būti išreikalauti, turėjo konkrečiai nurodyti, kokių įrodymų, ieškovo vertinimu, trūko, tačiau ieškovo apeliaciniame skunde tokių argumentų nenurodyta. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti, kad buvo pažeistos įstatymo nuostatos dėl aktyvaus teismo vaidmens darbo bylose.

60. CPK XX skyriaus normos, nustatančios darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, nereglamentuoja įrodymų vertinimo ir nenustato kitokios jų vertinimo taisyklės. Taigi ir darbo bylose taikomos bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos CPK 185 straipsnyje. Pagal CPK 185 straipsnį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus CPK nurodytas išimtis), teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; ir kt.).

61. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantai, teikdami argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus, siekia, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunduose išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniuose skunduose išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimą, pateikė savo vertinimą dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien tai, jog apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, neatitinkantį CPK 270 straipsnio reikalavimų, padarė procesinės teisės normų pažeidimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą arba šalių teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Atsižvelgiant į tai, argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo laikytini nepagrįstais (CPK 178, 185 straipsniai).

62. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, nepažeisdamas proceso teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu, ir priimdamas iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

63. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

64. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Remiantis apeliacinių skundų argumentais, nėra teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl šių aplinkybių apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

65. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad inicijuodamas darbo ginčo nagrinėjimą teisme darbdavys (atsakovė), be kita ko, pareiškė reikalavimą – teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos 2020 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria patenkintas A. P. 2019 m. gruodžio 17 d. prašymas dėl 1 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, laikyti netekusiu galios. Vadovaujantis DK 231 straipsnio 3, 4 ir 7 dalimis, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme ginčas nagrinėjamas iš esmės, o teismo sprendimui įsiteisėjus darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Aiškindamas tokį teisinį reglamentavimą kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad reikalavimas panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą yra nenagrinėtinas teisme, kreipdamasi į teismą su darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinkanti ginčo šalis turi prašyti kilusį ginčą išnagrinėti iš naujo, o išnagrinėjus bylą darbo ginčų komisijos sprendimas savaime netenka galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-302-684/2019, 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-684/2020 ir kt.). Proceso dalyviui pareiškus teisme nenagrinėtiną reikalavimą, teismas tokį reikalavimą turi atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o priimto reikalavimo nagrinėjimą privalo nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas aptariamą atsakovės reikalavimą priėmė, nagrinėjimo šioje dalyje nenutraukė. Šį skundžiamo sprendimo netikslumą teisėjų kolegija ištaiso nutraukdama atsakovės reikalavimo, teismo sprendimui įsiteisėjus, DGK sprendimo dalį, kuria patenkintas A. P. 2019 m. gruodžio 17 d. prašymas dėl 1 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, laikyti netekusia galios nagrinėjimą (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

66. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

67. Atmetus šalių apeliacinius skundus, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos viena kitai nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutraukti bylos dalį pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) priešieškinio reikalavimą dėl Klaipėdos darbo ginčų komisijos 2020 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuria patenkintas A. P. 2019 m. gruodžio 17 d. prašymas dėl 1 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pripažinimo netekusiu galios.