Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.5.1.1.; 1.1.7.1.; 1.1.8.8.; 1.1.8.10.2.; 1.1.8.14.; 1.1.10.1.1.; 1.1.11.11.; 1.2.4.4.1.; 1.2.4.4.2.5.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.1.7.5.; 2.1.14.2.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.3.2.; 2.1.16.2.1.; 2.3.6.5.; 2.4.2.1.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2.; 2.4.6.4.4.; 3.12.

2025 m. liepos 9 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nerijaus Masiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 14 d. nutartimi, kuriuo T. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 2 dalimi, paskirtą bausmę subendrinus visiško sudėjimo būdu su Plungės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 MGL dydžio bauda bei su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 30 parų arešto bausme, T. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams ir 40 MGL dydžio bauda.

Atsižvelgiant į tai, kad paskirta 40 MGL dydžio bauda sumokėta 2024 m. vasario 13 d., todėl, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, nuspręsta laikyti, jog baudos bausmė įvykdyta.

Vadovaujantis BK 140 straipsnio 13 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2024 m. gegužės 5 d. 14:05 val. iki 2024 m. gegužės 6 d. 11:45 val. (1 para).

Vadovaujantis BK 92 straipsniu, T. K. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 punktu, 83 straipsniu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 2 punktu, 4 dalimi, T. K. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės:

1) įspėjimas;

2) elgesio apribojimas 12 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22:00 val. iki 6:00 val., toliau mokytis arba dirbti, arba užsiregistruoti ir registruotis Užimtumo tarnyboje, uždrausta nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Nuspręsta Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu T. K. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise - taikyti toliau 3 metus, terminą skaičiuojant nuo 2024 m. rugpjūčio 6 d.

Procesą dėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikšto 167,19 Eur civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo nuspręsta nutraukti, nes turtinė žala atlyginta.

E. S. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai ir iš T. K. priteista nukentėjusiajam E. S. 4 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo E. Š. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai ir iš T. K. priteista nukentėjusiajam E. Š. 4 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo E. Š. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai ir iš T. K. priteista nukentėjusiajam E. Š. 4 796,25 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis BK 106 straipsniu, iš T. K. nuspręsta priteisti nukentėjusiajam E. Š. 2 500 Eur proceso išlaidų, susijusių su advokato Donato Lengvino teisinės pagalbos teikimu nukentėjusiajam E. Š..

Nuspręsta laikiną nuosavybės teisės apribojimą į T. K. pinigines lėšas – 14 950,25 Eur, esančias AB banko „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), sumažinti iki 14 596,25 Eur, leidžiant kiekvieną mėnesį iš šios sąskaitos naudotis po 700 Eur, ir taikyti iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. T. K. nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sužalojo du žmones, tai yra, mušdamas nesunkiai sužalojo E. Š. ir E. S., o, būtent: 2023 m. birželio 24 d. apie 4.00 val. (duomenys neskelbtini) sporto aikštyne, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, tyčia kumščiu ir koja sudavė ne mažiau kaip keturis kartus nukentėjusiajam E. Š. į galvos sritį, tuo padarė jam poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, nosies srityje, kairės akies vokų - nosies srityje, kairio smilkinio srityje, odos nubrozdinimus kairiame dilbyje, muštinę žaizdą viršutinės lūpos raudonio dešinėje, muštinę žaizdą su aplinkine kraujosruva apatinės lūpos gleivinės dešinėje, nosikaulių ir dešinio maksiliarinio sinuso priekinės sienelės lūžius, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosikaulių ir dešinio maksiliarinio sinuso priekinės sienelės lūžių sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, kumščiu sudavė vieną kartą nukentėjusiajam E. S. į galvos sritį, tuo padarė jam nosikaulio lūžį, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosikaulio lūžio jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. K. prašo panaikinti 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendį ar pakeisti nuosprendį, t y., pripažinus jį kaltu pagal BK 138 straipsnio l dalį, skirti kuo švelnesnę bausmę; teismui neperkvalifikavus jo veiksmų iš BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkto, pakeisti nuosprendį, skiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu; atmesti arba sumažinti civilinius ieškinius; tenkinus jo apeliacinį skundą, pakeisti nuosprendį dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų nukentėjusiajam priteisimo.

2.1. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė neproporcingą bausmę, o civiliniai ieškiniai nebuvo pagrįsti įrodymais. Taip pat teigia, jog teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio l dalies 2 punkto reikalavimus, nes teismas visiškai nepasisakė dėl liudytojo S. C. 2024 m. rugpjūčio 19 d. duotų parodymų apie tai, jog muštynės buvo visuotinio pobūdžio, kad visi buvo girti, o jam kažkas siūlė suduoti smūgius. Pažymi, jog šio liudytojo parodymai ne tik neįvertinti, bet net nepaminėti nuosprendyje. Dėl to apeliantas teigia, kad teismas nesilaikė pareigos nurodyti, kokiais įrodymais grindžia išvadas, kodėl atmeta kitus įrodymus.

2.2. Taip pat apeliantas skunde teigia, jog teismas nepagrįstai netikėjo jo parodymais, kad nukentėjusiuosius jis sužalojo esant būtinajai ginčiai, kai pastarieji agresyviai artėjo prie jo, o teismas patikėjo liudytojų parodymais, kurių teismas nekonkretizavo, jog jam nebuvo kilęs joks realus pavojus dėl jo sveikatos, anaiptol, kad būtent jis pats po rankų lenkimo varžybų su nukentėjusiaisiais pradėjo elgtis labai agresyviai, grasino G. B. smurtu, smogė G. B. kumščiu į veidą, po to smogė muštynes bandžiusiems stabdyti nukentėjusiesiems E. S. ir E. Š. kumščiu į veidą, kai sužalotas E. Š. atsisėdo, smogė pastarajam iš už nugaros į veidą. Nurodo, kad pats nuketėjusysis E. Š. teisme teigė, jog būtent jam „R.“ ar „D.“ minėjo, kad G. smogė T., taip pat T. smogė jo pusbrolis E., po to T. nugriuvo ant žemės, T. atsikėlus, jie grūmėsi su E.. Tai patvirtino ir kitas nukentėjusysis E. S. bei liudytojai E. S., T. K.. Apeliantas teigia, jog vyko visuotinis susistumdymas ir muštynės, kad ne tik jis, jausdamas realų pavojų būti sumuštas, sudavė smūgius. Dėl to apeliantas tvirtina, jog teismas netinkamai vertino įvykio aplinkybes bei nepagrįstai nustatė, kad jam nebuvo kilęs joks pavojus, ir jis neturėjo jokio pagrindo gintis, todėl teismas netinkamai įvertino įvykio aplinkybes ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.3. Teigia, kad teismas nemotyvavo, kodėl atmetė liudytojų M. V., T. K., G. B. parodymus, jog konfliktas kilo po to, kai sukonfliktavo dėl G. B. jam (apeliantui) išsakytų nepagarbių žodžių ir susistumdymo. Be to, tiksliai nėra nustatyta, kas pirmas trenkė – G. B. ar jis (apeliantas), kad po to prasidėjusio visuotinio susistumdymo metu visi vienas nuo kito gynėsi, visi buvo girti, buvo suduoti įvairūs smūgiai ir kitiems asmenims. Dėl to mano, jog teismas nepagrįstai atmetė šių liudytojų parodymus, patvirtinančius, jog jis (apeliantas) galėjo gintis. Pažymi, kad liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai byloje yra nenuoseklūs, teismas nepasisakė ir nevertino, jog nukentėjusieji ir kiti telšiškių grupės nariai bei merginos yra vienos grupės dalyviai ir turi bendrą interesą apkaltinti jį, kad visi buvo apsvaigę nuo alkoholio, todėl mano, jog šios aplinkybės teismui turėjo kelti klausimų dėl liudytojų patikimumo, šališkumo. Nurodo, kad akivaizdūs nukentėjusiųjų veiksmai taip pat turėjo įtakos bendram kontekstui, nes nukentėjusysis E. S. parodė, jog draugiškai patapšnojo jam (apeliantui) ir tai jį galėjo suerzinti, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

2.4. Apibendrindamas šiuos skundo argumentus, apeliantas teigia, kad teismas, nesilaikydamas baudžiamojo įstatymo, neobjektyviai vertino parodymus, išvadas grindė prieštaringais ir nenuosekliais parodymais, išvadų nepagrindė detalia analize, todėl mano, kad dėl šių teismo padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų, teismas padarė neteisingą išvadą dėl jo (apelianto) veiksmų kvalifikacijos.

2.5. Apeliantas skunde teigia, jog jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes toks veiksmų kvalifikavimas neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Nurodo, kad liudytojai patvirtino, jog vyko chaotiškos, spontaniškos muštynės, kuriose dalyvavo ne tik jis (apeliantas), bet ir kiti asmenys, buvo suduoti smūgiai ne tik jam (apeliantui), bet ir kitiems asmenims, tačiau tik jo smūgių pasekmė - nesunkus sveikatos sužalojimas. Mano, kad jo veiksmai turi būti perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio l dalį, nes jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios sužaloti konkrečiai du nukentėjusiuosius, jo veiksmai nebuvo nukreipti būtent į šią veiką. Atkreipia dėmesį tai, kad šio konflikto metu jis taip pat buvo sužalotas - jam buvo suduota, jis buvo pargriautas ant žemės, ir šią aplinkybę patvirtina liudytojo E. S. bei paties nukentėjusiojo E. Š. parodymai. Teigia, jog teismas, šių aplinkybių nevertindamas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą dėl įrodymų vertinimo viseto. Pažymi, kad teismų praktikoje laikoma, jog jei veikos padarytos ne vienu veiksmu, o atskirais veiksmais prieš skirtingus nukentėjusiuosius, jos gali būti kvalifikuojamos kaip atskiros nusikalstamos veikos. Taip pat teismų praktikoje išaiškinta, kad jei nuteistasis ne vienu veiksmu (judesiu) sužalojo (sukėlė fizinį skausmą) nukentėjusiesiems, tačiau prieš kiekvieną nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą atskirai, sudavęs vienam nukentėjusiajam, toliau smurtavo prieš kitą nukentėjusįjį, tuomet taikoma BK 138 straipsnio l dalis. Atkreipia dėmesį į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu ir bylą su kaltinamuoju aktu perduodant į teismą, jo veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta kvalifikuojančių požymių, tačiau teisme pagal prokuroro prašymą kaltinimas buvo pakeistas į sunkesnį. Nurodo, jog teismas nemotyvavo, kodėl jo (apelianto) veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nors jis teismo prašė kvalifikuoti veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Be to, teigia, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl veikos kvalifikacijos, nepasisakė apie veikos padarymo būdą, aplinkybes. Tvirtina, kad jo veiksmai atskirų nukentėjusiųjų atžvilgiu nebuvo vieningos tyčios rezultatas, todėl mano, jog teismas nepagrįstai atmetė jo gynybos nurodytas aplinkybes. Pažymi, kad pagal teismų formuojamą praktiką veikos kvalifikavimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą ar 138 straipsnio 1 dalį priklauso nuo konkrečių nusikaltimo aplinkybių, ypač nuo nukentėjusiųjų skaičiaus ir veiksmų vieningumo, kiekvienu atveju išsamiai būtina ištirti visas bylos aplinkybes ir įvertinti, ar jo tyčia buvo nukreipta į dviejų ar daugiau asmenų sveikatos sutrikdymą. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Nurodo, kad liudytojai patvirtino, jog buvo muštynės, stumdymasis, todėl apeliantas teigia, kad byloje neįrodyta, jog jis veikė sąmoningai, vieninga tyčia, siekdamas sužaloti du asmenis - E. S. ir E. Š., neįrodyta, kad jis tyčia juos ketino taip sužaloti ir kryptingai to siekė. Dėl to mano, jog nesant jo veiksmuose tiesioginės tyčios, nukreiptos į dviejų konkrečių asmenų sužalojimą, jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio l dalį ir, atitinkamai, atsižvelgus į nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į jo socialinę brandą, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, dar yra moksleivis, išlaikomas tėvų, skirti švelnesnę bausmę, o, remiantis BK 80 ir 92 straipsniais, jam turi būti taikomos auklėjamojo poveikio priemonės. Teigia, jog jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir neatitinka nei asmens amžiaus, nei jo socialinės brandos, kad bausmė turi būti proporcinga, motyvuota ir orientuota į resocializaciją.

2.6. Taip pat skunde apeliantas teigia, jog teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai pilnai tenkino nukentėjusiųjų E. Š. ir E. S. civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nes teismas neanalizavo visų būtinųjų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nesvarstė galimybės mažinti civilinių ieškinių dėl pačių nukentėjusiųjų veikos, jo (apelianto) amžiaus ir turtinės padėties, todėl mano, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai priteisė tokio dydžio prašomos žalos atlyginimą, kuris besimokančiam asmeniui, neturinčiam jokio turto, yra neįvykdytinas ir neproporcingas bausmės tikslams. Nurodo, jog teismai, spręsdami dėl žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgia į nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, nukentėjusiojo patirtas pasekmes, kaltininko turtinę padėtį, taip pat nepilnamečio socialinę ir psichologinę brandą, gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir kitas asmenybės savybes, nusikalstamos veikos priežastis ir aplinkybes, kaltininko elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, jo pastangas atlyginti ar pašalinti padalytą žalą. Be to, teismai vadovaujasi principu, jog nepilnamečiams taikoma baudžiamoji atsakomybė pirmiausia turi auklėjamąjį, o ne baudžiamąjį pobūdį, todėl žalos atlyginimo dydis nepilnamečiams dažnai būna mažesnis nei pilnamečiams asmenims už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Teigia, kad šiuo atveju teismas priteisiamos žalos dydžio pagal minėtus kriterijus nevertino, be to, ieškiniai nebuvo įrodyti, nepateikti nukentėjusiųjų įrodymai dėl jų patirtos neturtinės žalos, išgyvenimų, nemigos, bendravimo galimybių sumažėjimo, todėl, nesant šių įrodymų, teismas nepagrįstai vertino, jog kiekvieno nukentėjusiojo atveju 5 000 Eur neturtinė žala yra įrodyta. Pažymi, kad, remiantis teismų praktika, žalos atlyginimo dydžiai už nusikalstamą veiką priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių ir gali svyruoti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų.

2.7. Apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusysis E. S. iš karto po įvykio policijai pranešė, jog neketina kreiptis ir nesikreips į gydymo įstaigą, nors turėjo tokią galimybę ir pagalbą, nes pareigūnai būtų pasirūpinę jo patekimu į gydymo įstaigą, tačiau ieškinyje nukentėjusysis nurodo, kad be brolio pagalbos iš savo kaimelio jis negalėjo nuvykti į gydymo įstaigą. Taigi, pats nukentėjusysis, savo aktyviais veiksmais atsisakydamas realios gydymo pagalbos, didinosi žalą. Be to, jokių su gydymu susijusių išlaidų nukentėjusysis nepateikė, tik prašė atlyginti 5000 Eur neturtinę žalą, motyvuodamas tuo, jog jam buvo gėda vaikščioti po mokyklą. Apeliantas pažymi, kad birželio 24 d. (įvykio metu) mokymosi procesas jau buvo baigtas. Nors nukentėjusysis nurodė, jog neturtinė žala susijusi su bendravimo galimybių sumažėjimu, artimųjų raminimu, kad jo ieškojo visą naktį, tačiau apeliantas pažymi, jog artimieji nesirūpino, kur 4 valandą ryto buvo pats nukentėjusysis. Teigia, kad tai, jog nukentėjusysis prabudo svetimuose namuose, nėra jo (apelianto) veiksmų rezultatas, jo artimieji, buvę šalia jo (vairuotojas buvo blaivus), galėjo pasirūpinti nukentėjusiojo būkle ir jį nuvežti į gydymo įstaigą. Dėl to apeliantas mano, kad šis ieškinys dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, girtumo, dalyvavimo konflikte, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsniu, negalėjo būti tenkinamas arba turėjo būti ženkliai mažinamas. Apylinkės teismas, tenkindamas civilinį ieškinį, šių aplinkybių nevertino ir, nesant įrodymų dėl neturtinės žalos pasekmių, vienašališkai tikėjo tik nukentėjusiojo paaiškinimais, todėl teismas, pažeisdamas materialinės teisės normas dėl žalos dydžio įrodymų, nepagrįstai tenkino civilinį ieškinį.

2.8. Taip pat apeliantas teigia, kad nukentėjusysis E. Š. savo pateikto civilinio ieškinio dėl 9 950 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo neįrodė ir nepagrindė. Teigia, jog tokio dydžio žalą sukėlė paties nukentėjusiojo veiksmai. Nurodo, kad teisme E. Š. patvirtino, jog buvo labai girtas, kad daug ko neatsimena bei nurodė, jog visi aplinkiniai jį (E. Š.) ramino, kad jis nešauktų ant jo (apelianto). Taigi, nukentėjusysis dalyvavo konflikte, vėlėsi į konfliktą, kėlė triukšmą, todėl negalima netikėti jo (apelianto) parodymais, jog, nukentėjusiajam E. Š. einant link jo (apelianto), jis realiai pajuto grėsmę ir gynėsi suduodamas smūgį, juolab, kad pats E. Š. patvirtino, jog jis ėjo link jo (apelianto) ir gavo smūgį į veidą, o tada nukrito ant žemės, jog E. S. trenkė jam (apeliantui). Nurodo, kad buvo tik du, o ne keturi smūgiai, ir tai patvirtino liudytojai. Teigia, jog iš visų pusių vyko muštynės, o ne tik jis (apeliantas) vienas visus daužė. Dėl to mano, kad teismas, spręsdamas civilinio ieškinio pagrįstumą, nepagrįstai nevertino paties nukentėjusiojo veiksmų, girtumo ir kitų aplinkybių. Pažymi, jog dėl savo girtumo nukentėjusysis laiku nevyko į gydymo įstaigą, kad gautų tinkamą medicininę pagalbą, dėl to vėliau nukentėjusiajam ir nebuvo apmokėtas nedarbingumas už 21 dieną, nes įvykio metu buvo išgėręs ir savo veiksmais įtakojo žalos atsiradimą. Taip pat pažymi, kad pagal valstybės formuojamą politiką negali būti atlyginamos išlaidos, patirtos dėl paties nukentėjusiojo veiksmų (t. y. 482,60 Eur išlaidos). Dėl to apeliantas teigia, jog civilinis ieškinys dėl šių išlaidų atlyginimo visiškai yra nepagrįstas, todėl iš jo nepagrįstai priteista ši suma kaip negautos pajamos.

2.9. Apeliantas teigia, kad nukentėjusysis neįrodė aplinkybių, jog komercinė plastinė operacija buvo būtina, kodėl jam netiko Valstybinės ligonių kasos (toliau – ir VLK) apmokama tokio pobūdžio operacija (pagal VLK patvirtintas bazines kainas dienos stacionaro kaina - 153,94 Eur), tačiau, neturėdamas lėšų, jis rinkosi būtent plastinės rūšies operaciją, galimai iš anksčiau turėdamas problemų su nosies pertvara. Teismas šių aplinkybių nenagrinėjo ir nemotyvuodamas priteisė šias išlaidas. Pažymi, jog VLK gali kompensuoti rinoplastiką tik tuo atveju, jei operacija reikalinga medicininiais tikslais, o estetinė rinoplastika (kai keičiama tik išvaizda) nėra kompensuojama, už ją pacientas turi mokėti pats. Teigia, kad nukentėjusysis negalėjo paaiškinti, ar turėjo siuntimą operacijai, o jei tokio siuntimo nebuvo, vadinasi, jis pats pasirinko komercinę operaciją, dėl kurios didinosi savo išlaidas dar ir imdamasis paskolą. Dėl to apeliantas teigia, jog nukentėjusiojo pasirinktos gydymo priemonės (brangi plastinė operacija) nebuvo būtinos, taip pat tokios operacijos būtinybė nebuvo įrodyta, todėl mano, kad teismas nepagrįstai tenkino civilinį ieškinį. Be to, apeliantas teigia, kad nors nukentėjusysis E. Š. nurodė, jog 5 000 Eur neturtinė žala yra dėl sumažėjusių galimybių bendrauti, dėl draugų praradimo, sunkumų kvėpuojant, tačiau nukentėjusysis nurodė, kad, praėjus apie vienam mėnesiui po įvykio, su drauge E. dalyvavo vestuvėse. Dėl to apeliantas teigia, jog nukentėjusiojo teiginiai apie negalėjimą bendrauti, užsidarymą namuose, yra neįrodyti, o patirta neturtinė žala nepagrįsta jokiais leistinais įrodymais. Pažymi, kad paties nukentėjusiojo veiksmai (girtumas, agresyvus elgesys) taip pat prisidėjo prie muštynių, todėl civilinė atsakomybė visa apimtimi jam (apeliantui) negali būti taikoma, civiliniai ieškiniai turi būti atmesti arba bent jau sumažinti. Be to, teismai, spręsdami dėl žalos atlyginimo, atsižvelgia į nukentėjusiojo neblaivumą ir jo veiksmus kaltininko atžvilgiu, šios aplinkybės gali būti vertinamos kaip mažinančios kaltininko atsakomybę, tačiau skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas šių aplinkybių nepagrįstai nevertino. Taip pat nurodo, jog byloje nebuvo pateikti duomenys, kad nukentėjusysis kreipėsi dėl nedarbingumo išmokos gavimo, mano, jog toks nukentėjusiojo nesikreipimas patvirtina, kad tokia išmoka nukentėjusiajam nepriklauso, todėl apeliantas mano, jog ši žala iš jo priteista nepagrįstai. Pažymi, kad nukentėjusysis iki įvykio turėjo nedarbingumą.

2.10. Nurodo, jog tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti apskaičiuotos tiksliai, o asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-127/2012, 3K-3-286-313/2017, 3K-3-148-248/2019, e3K-3-164-1075/2019, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70-942/2022, 2K-175-489/2023).

2.11. Apeliantas skunde teigia, kad teismas, priteisdamas neturtines žalas, neatsižvelgė į tai, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jis (apeliantas) buvo nepilnametis, žala nepagrįsta pakankamais objektyviais įrodymais, priteistų žalų dydžiai neatitinka protingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principų, bausmės paskirties, kaltinamojo turtinės padėties, nusikalstamos veikos metu nukentėjusiesiems nustatyto girtumo ir dalyvavimo įvykiuose aplinkybių, savalaikio kreipimosi į gydymo įstaigas dėl savo girtumo ir kitų bylos aplinkybių, todėl mano, kad civiliniai ieškiniai turi būti atmesti arba sumažinti priteistų žalų dydžiai.

2.12. Taip pat apeliantas skunde teigia, jog teismo jam paskirta viena auklėjamojo poveikio priemonė - „uždrausti nevartoti psichiką veikiančių medžiagų“ logiškai ir lingvistiškai reiškia priešingą turinį, t. y. jis jas turėtų vartoti. Teigia, kad toks teiginys yra akivaizdi formuluotės klaida, kuri turi būti pakoreguota, nes tai gali turėti neaiškumų vykdyme.

3. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 2 dalimi, paskirtą bausmę subendrinus visiško sudėjimo būdu su Plungės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 MGL dydžio bauda bei su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 30 parų arešto bausme, T. K. paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams ir 40 MGL dydžio bauda; atsižvelgiant į tai, kad paskirta 40 MGL dydžio bauda sumokėta 2024 m. vasario 13 d., vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, nuspręsta laikyti, jog baudos bausmė įvykdyta; vadovaujantis BK 140 straipsnio 13 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2024 m. gegužės 5 d. 14:05 val. iki 2024 m. gegužės 6 d. 11:45 val. (1 para.); taip pat prašo T. K. įpareigoti nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, įskaitant alkoholį; kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

3.1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, T. K. pripažindamas kaltu ir jo atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, priėmė iš dalies teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kadangi tinkamai kvalifikavo jo įvykdytą nusikalstamą veiką, tinkamai nustatė T. K. kaltę patvirtinančius duomenis bei kaltinamajam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, padarymą skyrė pagrįstą bei teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimus, todėl šios nuosprendžio dalys neskundžiamos, tačiau teismas netinkamai sprendė klausimus, susijusius su bausmių subendrinimu ir bausmės vykdymo atidėjimu.

3.2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, subendrinęs keliais nuosprendžiais paskirtas bausmes ir paskyręs subendrintą laisvės atėmimo bausmę, T. K. nepagrįstai atidėjo bausmės vykdymą taikydamas BK 92 straipsnio nuostatas ir nuteistajam, kaip nepilnamečiui, nepagrįstai paskyrė auklėjamojo poveikio priemones. Nurodo, jog 2008 m. vasario 15 d. Teismų praktikos, taikant bausmių vykdymo atidėjimą, apžvalgos 3.2 punkte nustatyta, kad jei pilnametis asmuo tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas už veiką (veikas), padarytą nesulaukus aštuoniolikos metų, taip pat už veiką (veikas), padarytą sulaukus pilnametystės, bausmės vykdymas jam gali būti atidedamas remiantis BK 75 straipsniu. Taip pat nurodo, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, taikant BK 63 straipsnio 9 dalį, asmeniui bausmės skiriamos taip, kaip jos būtų skiriamos vienu nuosprendžiu. Teigia, jog teismas, taikydamas BK 63 straipsnio 9 dalį, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrino su Plungės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. baudžiamuoju įsakymu ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtomis bausmėmis. Pažymi, jog pastarosios bausmės T. K. buvo skirtos už nusikalstamas veikas, kurias jis padarė būdamas pilnametis. Dėl to prokuroras skunde teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai taikė BK 92 straipsnio nuostatas, nes, esant tokiai situacijai, bausmės vykdymo atidėjimo klausimas T. K. turėjo būti sprendžiamas taikant BK 75 straipsnio nuostatas, ir skiriamos ne auklėjamojo, o baudžiamojo poveikio priemonės bei BK 75 straipsnyje nustatytos pareigos.

3.3. Prokuroras skunde taip pat teigia, kad apylinkės teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, jog paskirtą bausmę bendrina su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 30 parų arešto bausme, kad, vadovaudamasis BK 140 straipsnio 13 dalimi, į bausmę įskaito laikino sulaikymo laiką, jog skiria elgesio apribojimo įpareigojimą - uždrausti nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Nurodo, kad, bendrinant bausmes pagal BK 63 straipsnio 9 dalį, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Taigi, ankstesniu nuosprendžiu į bausmę įskaitytas laikas nauju nuosprendžiu turėjo būti įskaitomas, taikant BK 63 straipsnio 9 dalį.

3.4. Be to, skunde prokuroras teigia, jog, taikant BK 63 straipsnio 9 dalį, nuteistojo teisinė padėtis dažnu atveju švelnėja, nei tuo atveju, jei BK 63 straipsnio 9 dalies nuostata, kai bausmės subendrinamos dalinio sudėjimo ar apėmimo būdais ir įskaitoma visa atlikta bausmė, paskirta pagal ankstesnį nuosprendį, būtų netaikyta. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 2K-267-788/2024 išaiškino (žemesniems teismams aukštesniųjų teismų formuojama praktika privaloma pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį), jog „tais atvejais, kai ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausmė realiai atlikta, tiek tais atvejais, kai nuteistasis laikomas atlikusiu bausmę dėl to, kad jau yra pasibaigęs šios bausmės vykdymo atidėjimo laikas ir jis įvykdė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, teismas gali bendrinti bausmes pagal BK 63 straipsnio 9 dalį tik tokiu būdu, kai tuo nebloginama kaltinamojo teisinė padėtis. Jeigu nustatoma, jog dėl BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo neišvengiamai pablogėtų kaltinamojo teisinė padėtis, teismas turi susilaikyti nuo jau įvykdytos bausmės bendrinimo“. Prokuroras skunde nuodo, kad T. K. pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. baudžiamąjį įsakymą įvykdė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, todėl, subendrinus paskirtas bausmes, iš naujo bus vykdoma asmens kontrolė dėl anksčiau paskirtos bausmės, o, nevykdant įpareigojimų, grės bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimas ir T. K. privalomai ją turėtų atlikti. Dėl to teigia, jog, skundžiamu nuosprendžiu subendrinus T. K. paskirtas bausmes, jo teisinė padėtis pasunkėjo. Taip pat prokuroras mano, kad, bendrinant nuosprendžiu paskirtą bausmę su Plungės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bauda, T. K. teisinė padėtis sunkėja, nes atsiranda teismo pareiga bausmės vykdymą atidėti ne BK 92 straipsnio pagrindu, o BK 75 straipsnio pagrindu ir skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės savo pobūdžiu ir nevykdymo pasekmėmis būtų griežtesnės nei auklėjamojo poveikio priemonės. Dėl to prokuroras skundu prašo T. K. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams, skirti baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį kaičiančiose programose, ją įvykdant per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, įpareigoti 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neišeiti iš namų nuo 22:00 val. iki 6:00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; įpareigoti bausmės vykdymo atidėjimo metu tęsti mokslą, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, įskaitant alkoholį. Teigia, jog, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama nauja praktika, apygardos teismui nustačius, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu BK 63 straipsnio 9 dalis taikyta nepagrįstai, prašo priimti apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje nurodytus sprendimus.

4. Atsiliepimu į apeliacinius skundus nukentėjusiojo E. Š. atstovas advokatas Donatas Lengvinas prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš nuteistojo T. K. 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

4.1. Teigia, jog sutinka su pateiktu prokuroro apeliaciniu skundu, bet nesutinka su nuteistojo apeliaciniu skundu, kadangi teismo nuosprendis, kuriuo T. K. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą bei tenkintas civilinis ieškinys, yra teisingas, pagrįstas ir teisėtas. Teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma, kurią pirmosios instancijos teismas išdėstė skundžiamame nuosprendyje, nurodydamas ir pagarsindamas nukentėjusiųjų paaiškinimus bei liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, pasisakė dėl veikos kvalifikavimo, išsamiai atsakė į nuteistojo teiginius, keliamas versijas, tinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, vadovavosi aktualia kasacinio teismo praktika. Pažymi, jog įrodymų tyrimas ir vertinimas bei jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o pagal kasacinės instancijos teismo praktiką įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010), nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012). Be to, nuteistojo T. K. nesutikimas su jam nepalankiu teismo nuosprendžiu savaime nereiškia, kad nuosprendis yra nepagrįstas ar neteisėtas, ar priimtas netinkamai ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus.

4.2. Nurodo, kad apeliaciniame skunde (8 lapo 3 pastraipa) aiškiai pastebima nuteistojo įvardyta veiksmų seka: „<...> jis ėjo link T. ir gavo smūgį į veidą <...>“. Pažymi, jog nukentėjusiojo E. Š. ėjimas link nuteistojo T. K. nekėlė jokio realaus pavojaus nuteistojo sveikatai, vyko tik žodinis konfliktas. Be to, iš liudytojų parodymų visumos matyti, kad T. K. jau po rankų lenkimo varžybų pradėjo konfliktą su liudytoju G. B.. Pabrėžia, jog G. B. ir nukentėjusysis E. Š. buvo susipažinę tą patį vakarą, todėl nukentėjusiojo E. Š. artėjimas link nuteistojo iš esmės atliko konflikto valdymo, slopinimo vaidmenį. Dėl to teigia, kad nuteistojo pozicija, jog jam inkriminuota veika buvo atlikta esant būtinajai ginčiai, visiškai yra nepagrįsta, paremta netinkamu nuosprendžio turinio ir ikiteisminio tyrimo bylos duomenų, liudytojų parodymų interpretavimu, todėl ji atmestina kaip nesudaranti pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį.

4.3. Taip pat atstovas skunde nurodo, kad 2023-06-23 vakaro incidentą nuteistasis linkęs vadinti „visuotiniu susistumdymu“, tačiau iš liudytojų parodymų sunku įžvelgti šios vartotinos sąvokos sąsają su pačiu incidentu. Nuteistasis puikiai suprato savo veiksmų prasmę, tai įrodo paties nuteistojo pasišalinimas iš įvykio vietos („nenorėdamas turėti problemų su policija, jis pasišalino iš įvykio vietos“), nes suprato, jog už atliktą veiką gresia pasekmės, todėl sąmoningai rinkosi būdą šių pasekmių išvengti, t. y. pasišalinti. Be to, nuteistasis anksčiau buvo teistas 2 kartus, o tai įrodo, kad jis yra linkęs pažeisti įstatymus.

4.4. Teigia, jog nuteistojo T. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes byloje nustatyta, kad dėl nuteistojo T. K. atliktos veikos nukentėjo E. Š. ir E. S., nukentėjusiesiems buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nuteistasis veikė tiesiogine tyčia - tyčia kumščiu ir koja sudavė ne mažiau kaip keturis kartus nukentėjusiajam E. Š. į galvos sritį, taip padarė jam poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, nosies srityje, kairės akies vokų - nosies srityje, kairio smilkinio srityje, odos nubrozdinimus kairiame dilbyje, muštinę žaizdą viršutinės lūpos raudonio dešinėje, muštinę žaizdą su aplinkine kraujosruva apatinės lūpos gleivinės dešinėje, nosikaulių ir dešinio maksiliarinio sinuso priekinės sienelės lūžius, po to T. K., tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, kumščiu sudavė vieną kartą nukentėjusiajam E. S. į galvos sritį, tuo padarė jam nosikaulio lūžį. Teigia, jog nuteistojo T. K. motyvai dėl veikos kvalifikavimo ir bausmės yra nepagrįsti bei neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių.

4.5. Taip pat atstovas teigia, kad nuteistojo skundo argumentai dėl civilinio ieškinio atmetimo ar priteisto dydžio sumažinimo yra nepagrįsti. Nurodo, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą E. Š. sukėlė nuteistojo T. K. smurtiniai veiksmai, sumušant nukentėjusįjį, civilinis ieškinys buvo teikiamas būtent dėl nukentėjusiojo sužalojimų, kuriuos jis patyrė dėl neteisėtų ir smurtinių nuteistojo T. K. veiksmų, t. y. sumušimo, todėl bet kokie nuteistojo samprotavimai apie tai, jog galimai kažkas kitas panaudojo vienokius ar kitokius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius, neturi nieko bendro su civiliniame ieškinyje keliamais reikalavimais ir nuteistojo pareiga atlyginti savo veiksmais padarytą turtinę ir / ar neturtinę žalą. Taip pat nurodo, kad dėl nuteistojo T. K. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusysis E. Š. turėjo 21 dienos nedarbingumo laikotarpį, nes nesant nuteistojo veikos, nukentėjusysis nebūtų patyręs 482,60 Eur turtinės žalos. Pažymi, jog nukentėjusysis E. Š. ieškiniu prašė priteisti ne negautą nedarbingumo išmoką iš Sodros, o dėl nuteistojo padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo negautą darbo užmokestį, kurį būtų gavęs, jei nebūtų buvęs sužalotas nuteistojo T. K.. Tokios pačios pozicijos nukentėjusysis laikosi ir dėl nuteistojo T. K. apeliaciniame skunde nurodyto argumento, susijusio su nepagrįstai pasirinkta komercine plastine operacija. Pažymi, kad dėl nosies pertvaros operacijos bylos nagrinėjimo metu nuteistajam T. K. nekilo jokių klausimų iki pat baigiamųjų kalbų. Nurodo, jog į bylą buvo pateikta visa dokumentacija, nukentėjusysis, atsakydamas į nuteistojo T. K. gynėjos klausimą, teigė, kad iki nuteistojo atliktos veikos jokių problemų su nosies pertvara neturėjo. Taip pat tai, jog E. Š. buvo bendraamžių kompanijoje, kad buvo neblaivus, nuteistajam nesudaro pagrindo sumušti nukentėjusįjį, juolab jam sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl to atstovas teigia, jog šios aplinkybės nėra ir negali būti laikomos nukentėjusiojo E. Š. dideliu neatsargumu, padėjusiu atsirasti žalai. Pažymi, kad kasacinės instancijos teismas nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, išaiškino, jog „esant pareikštam reikalavimui atlyginti negautas pajamas, kai žala padaryta asmens suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, o žalos atlyginimą prašoma priteisti vienkartinės išmokos forma, šio materialiojo reikalavimo pagrįstumo įrodinėjimas yra žymiai sudėtingesnis nei tuo atveju, jei žalos atlyginimą būtų prašoma priteisti periodinėmis išmokomis. Nustatant ateityje atsirasiančius nuostolius, nuostolių įvertinimas turi būti grindžiamas pagrįstai tikėtinu specialių ekonominių ir finansinių ar kitų žinių reikalaujančiu ateities prognozavimu. Negautų pajamų dėl prarasto ar sumažėjusio darbingumo apskaičiavimas lemia, kad toks skaičiavimas objektyviai niekada negali būti visiškai tikslus, neginčijamai atspindintis realybę ateityje. Pagrįstai tikėtinos žalos skaičiavimas grindžiamas tuo, jog visiškai tikslaus ateities numatymo negalimumas neturėtų užkirsti kelio nukentėjusiam asmeniui gauti žalos atlyginimą ir kartu žalą padariusiam asmeniui išvengti pareigos kompensuoti nukentėjusio asmens turtinius praradimus. Priešingu atveju būtų paneigta civilinės atsakomybės kompensacinė funkcija ir konstitucinis visiško žalos atlyginimo principas, neapgintas deliktų teisės saugomas tikrumo interesas. Dėl to atstovas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teigia, kad nuteistojo T. K. apeliacinio skundo argumentai dėl turtinės žalos nepagrįstumo yra nepagrįsti, paremti netinkamu nuosprendžio turinio ir ikiteisminio tyrimo bylos duomenų interpretavimu, ydingu teisės aiškinimu, todėl turi būti atmesti kaip nesudarantys pagrindo keisti skundžiamąjį nuosprendį.

4.6. Be to, atstovas atsiliepime nurodo, jog dėl T. K. tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis E. Š. patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus ir neigiamas emocijas, orumo pažeminimą, stresą, nervinę įtampą ir kitus nepatogumus, nukentėjusiajam reikėjo atlikti nosies pertvaros operaciją dėl apsunkinto kvėpavimo, estetinio veido ir nosies deformavimo ir kt. Pažymi, kad civiliniame ieškinyje neminima apie nukentėjusiojo E. Š. negalėjimą bendrauti ar užsidarymą namuose, ieškinyje aprašoma tik nukentėjusiojo fizinė ir emocinė būklė, minimi faktai: „<...> pablogėjo nukentėjusiojo bendravimo galimybės, sumažėjo darbo našumas ir santykiai su aplinkiniais“. Teigia, jog nuteistasis savo naudai iškraipo ieškinio motyvus, siekdamas, kad civilinis ieškinys būtų atmestas arba sumažintas.

4.7. Atstovas teigia, jog neprieštarauja, kad nuosprendžiu nuteistajam paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę, formuluotėje „uždrausti nevartoti psichiką veikiančių medžiagų“ yra padaryta rašybos klaida, kuri turi būti ištaisyta, kaip nurodyta prokuroro apeliaciniame skunde: „įpareigoti T. K. nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, įskaitant alkoholį“.

5. Daugiau atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

6. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo E. Š. atstovas advokatas prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo ir prokuroro apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės bei netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1, 2, 4 punktai).

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Nuteistasis T. K. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, nesilaikydamas baudžiamojo įstatymo, neobjektyviai įvertinęs įrodymus, išvadas grindė prieštaringais ir nenuosekliais parodymais, todėl padarė neteisingą išvadą dėl jo veiksmų kvalifikacijos. Taigi, nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

8. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą bei tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, teismui tik gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nelaikytinas BPK pažeidimu, dėl kurio skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

9. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, apklausė nuteistąjį, nukentėjusiuosius, liudytojus. Nuteistasis skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nuosprendyje nepaminėjo apklausto liudytojo S. C. parodymų, jų neįvertino. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos matyti, jog liudytojas S. C. buvo apklaustas ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir pirmosios instancijos teisme, tačiau šio liudytojo duoti parodymai ne tik neaprašyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje su kitais ištirtais duomenimis, bet dėl jų vertinimo nuosprendyje teismas ir nepasisakė. Taip pat iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis ištirtais įrodymais, nors ir neatlikęs išsamios įrodymų analizės, nurodė nustatytas tiriamo įvykio aplinkybes, įvykusio konflikto priežastis ir po to atliktus nuteistojo smurtinius veiksmus, taip pat pateikė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo versijos, jog jis nukentėjusiajam E. Š. nespyrė koja, kad nukentėjusiesiems smūgius sudavė esant būtinosios ginties sąlygoms. Dėl to, nesant išsamios byloje surinktų įrodymų analizės, nuteistajam liko pagrįstų abejonių dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo, kurių liudytojų parodymais remdamasis apylinkės teismas padarė išvadą dėl nuteistojo kaltės ir jo atliktų veiksmų kvalifikacijos. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, tačiau šis apylinkės teismo padarytas procesinis pažeidimas nelaikytinas esminis, dėl kurio skundžiamą nuosprendį reikėtų panaikinti kaip neteisėtą ar nepagrįstą, šis pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo ir jo veiksmų kvalifikacijos.

10. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad jis pripažįsta, jog nukentėjusiesiems padarė nustatytus sužalojimus, tačiau tvirtina, jog juos padarė gindamasis, taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais. Tokie apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti.

10.1. Nuteistasis T. K. pirmosios instancijos teisme kaltę pripažino iš dalies ir paaiškino, jog muštynės prasidėjo nuo to, kad G. B. jam pabaksnojo ir trenkė į veidą, todėl jis G. B. trenkė atgal, paskui link jo pradėjo eiti E. Š. su pusbroliu, nenorėjo, kad jie jį sumuštų, gynėsi, nes E. Š. jam bandė trenkti, jis atsitraukė, bet jam pataikė į petį, todėl jis trenkė atgal, pataikydamas E. Š. į veidą, E. Š. nukrito ant žemės, paskui E. Š. pusbrolis E. S. supykęs ėjo link jo, todėl gindamasis ranka trenkė E. S. į veidą, ir E. S. nukrito. T. K. aiškino, kad po to jį gaudė F. P., jis sėdintiems E. Š. ir E. S. nieko nedarė, E. Š. nespyrė, buvo atvažiavęs senukas, kuris išsivežė E. S. (4 t., b. l. 179). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis, T. K. kaltės visiškai nepripažino ir aiškino, jog pirmas smogė G. B., todėl jis gindamasis jam smogė atgal, link jo agresyviai artinosi E. Š. su pusbroliu, traukdamasis atgal, gavo smūgį į kairį petį iš E. Š., todėl jis gindamasis smogė E. Š. kumščiu vieną kartą į veido sritį, nuo smūgio E. Š. nugriuvo, tada jį puolė E. Š. pusbrolis, todėl gindamasis vieną kartą kumščiu smogė į veidą ir E. Š. pusbroliui, nukentėjusysis nugriuvo ant žemės (3 t., b. l. 53-54). Tuo tarpu T. K., ikiteisminio tyrimo metu teikdamas pareiškimą, kaip pareiškėjas ir liudytojas parodė, jog, stovint ratu po pasibaigusio žodinio konflikto, G. B. jam pirmas smogė į dešinį smilkinį, todėl gindamasis jis kumščiu sudavė G. B. į galvos sritį, po to G. B. nugriuvo, tada pradėjo kabinėtis E. Š. su dar vienu jaunuoliu, jis nuo jų bandė atsitraukti, ištiesęs rankas, juos bandė atsistumti nuo savęs, po kelių akimirkų E. Š. kumščiu sudavė jam į kairį petį, o kitas vaikinas bandė suduoti smūgį, bet nepataikė, todėl jis kumščiais pradėjo gintis, sudavė smūgius (3 t., b. l. 1-4, 7-8). Sugretinus tokius nuteistojo T. K. parodymus, duotus skirtingu laiku, apklausiant jį kaip įtariamąjį, kaltinamąjį bei liudytoją, matyti, kad jis iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes apie tai, jog smūgį nukentėjusiajam E. Š. sudavė gindamasis po to, kai nukentėjusysis E. Š. pirmas jam smogė ir pataikė į kairį petį, taip pat analogiškai nurodė ir tai, kad po to gindamasis smogė nukentėjusiajam E. S., kuris jį puolė.

10.2. Nors nuteistojo T. K. parodymus, jog įvykio metu jis buvo sužalotas – jam nukentėjusysis E. Š. smogė kumščiu į kairį petį, iš dalies patvirtina nuteistojo pateikti medicininiai dokumentai, kad jis kreipėsi pas medikus dėl kairio peties ir dešinės plaštakos skausmo, buvo diagnozuotas dešinės plaštakos I piršto sumušimas, kairio peties sąnario sumušimas (4 t., b. l. 5-9), tačiau Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2023 m. liepos 13 d. specialisto išvadoje Nr. G 999/2023(04) nurodyta, kad T. K. kūne sužalojimų nėra, gautuose medicininiuose dokumentuose neužfiksuota jokių objektyvių sužalojimo žymių ant T. K. kūno (3 t., b. l. 11-12). Be to, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. birželio 24 d. diagnostinio tyrimo aprašyme nurodyta, jog kairio peties kaulai struktūriški, kauluose aiškių pašviesėjimo linijų ar deformacijų, būdingų lūžiui, išnirimų rentgenu nenustatyta. Taigi, aptarti medicininiai duomenys, specialisto išvada paneigia nuteistojo T. K. parodymus, kad jam buvo suduotas smūgis į kairį petį. Be to, Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2024 m. sausio 4 d. nutarimu pagal T. K. pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas E. Š. atžvilgiu nutrauktas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių (4 t., b. l. 18-31). Šis prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra įsiteisėjęs. Esant tokioms aplinkybėms, daroma išvada, jog nuteistojo T. K. parodymai, kad nukentėjusysis E. Š. jam pirmas smogė, pataikydamas į kairį petį, o jis, atsakydamas į šį smūgį, smogė E. Š. gindamasis, yra nepagrįsti.

10.3. Nuteistasis skunde teigia, kad jo parodymus patvirtina liudytojų M. V. ir T. K. parodymai. Liudytojas M. V. pirmosios instancijos teisme parodė, jog telšiškiai pradėjo provokuoti, priėjęs draugės draugas trenkė T. K., T. K. tikriausiai norėjo apsiginti, daug kas tą konfliktą bandė stabdyti, juos skirti, vairuotojas (pst. E. S.) jį (pst. M. V.) pastūmė, sudavė į akį. Liudytojas taip pat parodė matęs, kad telšiškiai buvo kruvini, gal ir buvo sulaužyta nosis, jis nematė, ką tuo metu veikė T. K., jo nestebėjo, jam susidarė įspūdis, jog telšiškiai puolė ant jo draugo (4 t., b. l. 138-139). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. V. parodė, kad F. P. vaikinas, priėjęs prie T. K., kumščiu trenkė į veidą, tada T. K. trenkė atgal, ir viskas prasidėjo – T. K. ar susimušė, ar sumušė tuo telšiškius – tiems telšiškiams sulaužė nosis, jis pats vienu metu, kai T. K. buvo jam už nugaros, apsistumdė bei apsikeitė smūgiais su automobilio vairuotoju (pst. E. S.), tuo viskas ir pasibaigė, jie išėjo į namus (1 t., b. l. 125-128). Vertinant tokius liudytojo M. V. parodymus, matyti, jog šis liudytojas nepatvirtino nuteistojo T. K. parodymų, kad smūgius nukentėjusiesiems T. K. sudavė gindamasis, liudytojas tik parodė manantis, kad T. K. norėjo apsiginti, be to, liudytojas pats parodė, jog jis nestebėjo T. K., o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad visko tiksliai papasakoti negali, nes įvykis įvyko tamsiu paros metu, jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Kaip liudytojas apklaustas T. K. pirmosios instancijos teisme parodė, jog T. K. susipyko su vienu iš telšiškių, bet priežasties nepamena, konflikto metu buvo apsižodžiavimai, jie dėl kažko ginčijosi, ir T. K. susimušė su vienu iš telšiškių, jis nepamena, kuris smogė pirmas, matė, kad T. K. buvo smogta kumščiu į lūpą, o T. K. kumščiu pataikė telšiškiui į nosį, jie vienas kitam sudavė po kelis smūgius, toliau T. K. apsistumdė ir su dar kitais telšiškiais - T. K. vieną kartą trenkė ir kitam telšiškiui į nosį, tas vaikinas nuo smūgio nukrito ir prarado sąmonę. Liudytojas teisme parodė, jog visiškai tvirtina jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad E. Š. buvo suduotas tik vienas smūgis į nosį, nosis atrodė kaip lūžusi, E. Š. nekonfliktavo, tik buvo pradėjęs šūkauti (4 t., b. l. 166-168). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas T. K. parodė, jog dėl kažko tarp G. B. ir T. K. kilo konfliktas, jiedu apsistumdė, matė, kaip G. B. pirmas kumščiu trenkė T. K. į veido sritį, o pastarasis vieną kartą trenkė atgal, tada jis pripuolęs juos bandė skirti, išskirti pavyko, bet T. K. „pablūdo“ ir nuėjo mušti kitų – priėjęs prie žemesnio telšiškio, jam pirmam kumščiu trenkė į nosį, iš karto buvo galima suprasti, kad sulaužė nosį, nes pradėjo bėgti kraujas, nosis ištino, tada T. K. kumščiu trenkė į veidą ir kitam telšiškiui, po T. K. smūgio tas telšiškis be sąmonės krito ant žemės, T. K. tam antram telšiškiui trenkė pro jį prabėgdamas, kaip iš už nugaros, tie telšiškiai atgal T. K. nesudavė nei vieno smūgio (1 t., b. l. 119-122). Vertinant tokius liudytojo T. K. parodymus, matyti, jog liudytojas nepatvirtino nuteistojo T. K. parodymų, kad jis nukentėjusiuosius sužalojo gindamasis, nes liudytojas ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog telšiškiai T. K. nesudavė nei vieno smūgio, po smūgių kumščiais su G. B. apsikeitimo T. K. „pablūdo“ ir, nuėjęs prie žemesnio telšiškio, jam trenkė kumščiu į nosį, o, prabėgdamas pro antrą nukentėjusįjį, pastarajam trenkė iš nugaros į veidą sritį.

10.4. Apibendrinant liudytojų M. V. ir T. K. parodymus, akivaizdu, kad šių liudytojų parodymai nepatvirtina nuteistojo T. K. paaiškinimų, jog nuteistasis sudavė smūgius gindamasis. Be to, nuteistojo T. K. parodymus, kad jis gindamasis sužalojo nukentėjusiuosius, paneigia nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų parodymai.

10.5. Nukentėjusysis E. Š. pirmosios instancijos teisme, taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pats nematė, kaip T. K. trenkė G. B., bet prie jo pribėgęs „R.“ ar „D.“ pasakė: „Tu esi atsakingas už savo pusbrolius, G. trenkė T.“, atsakęs, kad už G. B. jis nėra atsakingas, ėjo paskui link T. K. nubėgusį „R.“ raminti, žiūrėti, kas vyksta, vos jam priėjus prie T. K., nespėjus pasakyti nei vieno žodžio, T. K. jam smogė į nosį, praradęs sąmonę, jis nugriuvo ant žemės, po to, sėdėdamas ant rampos, jis nematė, kas jam iš nugaros spyrė į veido dešinę pusę, bet E. P. ir jo pusbrolis E. S. pasakė, jog jam, sėdinčiam ant rampos, spyrė T. K. (1 t., b. l. 57-61; 4 t., b. l. 33-38). Nors nukentėjusysis E. Š. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir pirmosios apklausos metu, kai jis buvo apklaustas kaip liudytojas, nenurodė, nei kas jį sumušė, nei kiek smūgių buvo suduota, teigdamas, kad nežino, nes sąmonę atgavo tik ligoninėje (1 t., b. l. 10-20, 21-22), bet nukentėjusysis E. Š. parodė, kad, po įvykio praėjus tam tikram laikui, atmintis grįžo, be to, įvykio metu blaivus buvęs pusbrolis E. S. papasakojo, jog jį sumušė T. K. (1 t., b. l. 10-20; 4 t., b. l. 33-38). Tokias pat įvykio aplinkybes E. Š. nurodė ir apklausiamas kaip įtariamasis byloje, pradėtoje pagal T. K. pareiškimą (4 t., b. l. 18-31). Be to, nukentėjusiojo E. Š. sužalojimo faktą patvirtina nukentėjusiojo apžiūros protokole užfiksuoti duomenys - sutinusi E. Š. nosis, sukrešėjęs kraujas, stipriai patinęs dešinysis paakys, po akimi matyti apie 3 cm dydžio mėlynė, E. Š. lūpos kruvinos, dešinėje lūpų pusėje matyti apie 2 cm ilgio žaizda (1 t., b. l. 146-153); nukentėjusiojo pateikta fotonuotrauka, daryta iš karto po įvykio jam esant ligoninėje, iš kurios matyti, kad nukentėjusiojo veidas sumuštas, kruvinas, nosis deformuota (kreiva) (4 t., b. l. 56). Taip pat sužalojimo faktą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2023 m. birželio 26 d. pateiktoje specialisto išvadoje Nr. G 891/2023(04) nurodyti duomenys - E. Š. nustatyti sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, nosies srityje, kairės akies vokų - nosies srityje, kairio smilkinio srityje, odos nubrozdinimai kairiame dilbyje, muštinė žaizda viršutinės lūpos raudonio dešinėje, muštinė žaizda su aplinkine kraujosruva apatinės lūpos gleivinės dešinėje, nosikaulių ir dešinio maksiliarinio sinuso priekinės sienelės lūžiai; nustatyti sužalojimai E. Š. galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku mažiausiai 4 trauminiais poveikiais; E. Š. nustatyti sužalojimai visumoje kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl nosikaulių ir dešinio maksiliarinio sinuso priekinės sienelės lūžių sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui; odos nubrozdinimai kairiame dilbyje galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių su kietais bukais daiktais metu, tiek ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ir / ar paviršius, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, nosies srityje, kairės akies vokų-nosies srityje, kairio smilkinio srityje, muštinė žaizda viršutinės lūpos raudonio dešinėje, muštinė žaizda su aplinkine kraujosruva apatinės lūpos gleivinės dešinėje, nosikaulių ir dešinio maksiliarinio sinuso priekinės sienelės lūžiai galėjo būti padaryti tiesioginių trauminių poveikių su kietais bukais daiktais metu; šių sužalojimų padarymo galimybės klausimas griuviminės traumos / atsitrenkimo metu, spręstinas pateikus konkrečias griuviminės traumos / atsitrenkimo aplinkybes (1 t., b. l. 158-159).

10.6. Taip pat nukentėjusiojo E. Š. parodymus patvirtina nukentėjusiojo E. S. parodymai. Nukentėjusysis E. S. pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po to, kai jis pralaimėjo rankų lenkimą T. K., E. Š. ir T. K. stovėjo vienas priešais kitą, T. K. buvo suspaudęs kumščius, tada jis, priėjęs prie T. K., pastarajam patapšnojo per pilvą, jog jis į jį atkreiptų dėmesį, bet po to T. K. smogė E. Š. į veidą, tada E. S. smogė T. K. į pakaušį, T. K. nuvirto, po to T. K., greitai atsistojęs ir pribėgęs prie jo, smogė kumščiu vieną kartą į nosies sritį, nuo ko prasidėjo muštynės, kas vyko toliau, nelabai prisimena, jis atsipeikėjo senio, priėjusio parke prie jų, namuose, tas senyvo amžiaus žmogus jam pasakojo, kad įvyko muštynės. Nukentėjusysis E. S. taip pat parodė, jog jis nematė, kad E. Š. kam nors būtų trenkęs, pats taip pat niekam smūgių nesudavė, pripažino, jog policijos pareigūnams sakė, kad nosį susitrenkė nukritęs, nes su jais nenorėjo kalbėtis, labai skaudėjo galvą ir neturėjo sveikatos atsakinėti į klausimus (1 t., b. l. 67-70, 71; 4 t., b. l. 39-41). Tokias pačias įvykio aplinkybes E. S. nurodė ir apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime, pradėtame pagal nuteistojo pareiškimą (4 t., b. l. 18-31). Dėl to nukentėjusiojo E. S. parodymai yra nuoseklūs, jais netikėti nėra pagrindo. Be to, nukentėjusiojo E. S. sužalojimo faktą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2023 m. liepos 5 d. specialisto išvada Nr. G 957/2023(04), kurioje nurodyta, kad E. S. nustatytas sužalojimas: nosikaulio lūžis, sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio metu ir galėjo būti padarytas kietu buku daiktu ar paviršiumi tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek nugriuvus, sužalojimas galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu; E. S. dėl nosikaulio lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 166).

10.7. Tiek nukentėjusiojo E. Š., tiek ir nukentėjusiojo E. S. parodymus patvirtina liudytojo E. S. parodymai. Šis liudytojas pirmosios instancijos teisme, taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad T. K. susimušė su kažkuriuo vaikinu, E. Š. ėjo žiūrėti, pasikalbėti, nes sakė: „Einam su jais pasikalbėti ir nuraminti“, bet T. K. vieną kartą kumščiu smogė E. Š. į nosį, E. Š. nugriuvo ant žemės, tada T. K. trenkė jo broliui E. S. vieną kartą kumščiu į nosį, brolis taip pat nukrito, tada T. K. puolė link jo, todėl jis, apsigindamas trenkė T. K., bet tuo metu jį užsipuolė T. K. draugas, kuris jam trenkė į ausį. Liudytojas teigė matęs, kaip T. K., pribėgęs prie ant rampos sėdėjusio E. Š., iš nugaros koja spyrė ir pataikė į nosį. Kaip parodė liudytojas, E. Š. T. K. neužgavo ir jam jokių smūgių nesudavė (1 t., b. l. 87-91; 4 t., b. l. 72-73). Šiuo atveju pažymėtina, jog byloje nenustatytos aplinkybės, leidžiančios manyti, kad nukentėjusieji ir liudytojas E. S. turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį T. K., nes jo iki įvykio nepažinojo. Be to, nukentėjusiųjų ir liudytojo E. S. parodymus patvirtina ir kitų liudytojų parodymai.

10.8. Liudytojas G. B. pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog tarp jo ir T. K. kilo konfliktas, kurio metu T. K. jam vieną kartą trenkė, prasidėjo stumdymasis, lakstymas, merginos bandė išskirti, gaudė T. K., jis pasišalino ir nematė, kas vyko toliau, bet jo mergina F. P. pasakojo, kad T. K. sumušė dar du telšiškius, spyrė sėdėjusiam, o kitam sulaužė nosį (1 t., b. l. 113-116; 4 t., b. l. 60-61). Nors liudytojas G. B. parodė, jog nematė, kas vyko po to, kai jis po T. K. jam suduoto smūgio į veidą pasišalino iš įvykio vietos, tačiau šio liudytojo nurodytos aplinkybės apie tai, ką jam pasakojo F. P., kad T. K. sumušė telšiškius, sulaužydamas nosis, sutampa su liudytojos F. P. duotais parodymais. Liudytoja F. P. pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jos draugas G. B. pirmas išėjo namo po to, kai gavo smūgį į lūpą nuo T. K., ji, pasilikusi vietoje, nematė, kas ir kaip sudavė smūgį E. S., bet matė, kad jis gulėjo ant žemės, matė, kaip T. K., pribėgęs prie ant rampos sėdėjusio E. Š., dešine koja spyrė E. Š. į veidą, nematė, ar kažkas sudavė smūgį T. K. (1 t., b. l. 94-99; 4 t., b. l. 73-74). Kaip liudytoja apklausta E. P. pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pirmiausia T. K. trenkė G. B. į veidą, ryte matė jo ištinusią lūpą, po to T. K. vieną kartą ranka smogė E. Š., kuris nukrito ant žemės, o antrą kartą jam spyrė sėdinčiam į veidą, taip pat matė, kaip T. K. vieną kartą kumščiu trenkė E. S. į veidą, E. S. po smūgio nukrito, E. Š. nei iš pradžių, nei po to T. K. jokių smūgių nesudavė (1 t., b. l. 131-134; 4 t., b. l. 74-75).

10.9. Liudytoja M. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dėl praėjusio laiko nelabai prisimena įvykio aplinkybių, ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą, jog pradžioje T. K. mušėsi su G. B., vėliau mušėsi su telšiškiais, tik neprisimena, kur buvo smogta, vienam telšiškiui buvo kruvina nosis, bėgo kraujas (4 t., b. l. 106). Ikiteisminio tyrimo metu M. A. parodė, kad pats pirmas konfliktą pradėjo G. B., kai vieną kartą kumščiu trenkė T. K. į veido sritį, T. K. gynėsi ir iškart trenkė G. B. atgal, tada prie T. K. pribėgo tie telšiškiai, kažkuris iš jų trenkė T. K., tada T. K. tuos abu telšiškius „išdaužė“ – pirma davė vienam, o po to kitam, telšiškiai atsijungė, nes abu kaip balkiai nukrito į pievą, matė, jog T. K. abiem telšiškiams davė kumščiu į galvos sritį, mano, kad pataikė į smilkinį (1 t., b. l. 106-110). Nors liudytoja M. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog vienas iš telšiškių, pribėgęs prie T. K., jam smogė, kad T. K. gindamasis smogė atgal, tačiau tikėti tokiais liudytojos parodymais nėra pagrindo, nes, kaip rodo bylos duomenys, ji viską matė būdama dešimties žingsnių atstumu nuo vaikinų, buvo tamsu, toje vietoje šviestuvai nedegė, buvo pavartojusi alkoholio. Be to, liudytoja F. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad, kai ji po visko bandė pagauti T. K., M. A. jai vis trukdė, M. A. jai sakė, jog darys viską, kad T. K. nenukentėtų, nurodė ir tai, jog M. A. buvo įsimylėjusi T. K.. Kaip teismui teigė liudytoja, M. A. tarėsi su T. K., kad ji meluotų ir „eitų už T. K.“ (1 t., b. l. 94-97; 4 t., b. l. 73-74). Įvertinus šias paminėtas aplinkybes bei atsižvelgus į tai, jog nuteistasis T. K. įvykio vietoje atsirado būtent liudytojos M. A. iniciatyva, daroma išvada, kad liudytojos M. A. parodymai, jog T. K. gindamasis sudavė smūgius nukentėjusiesiems, yra nepatikimi ir jais nesiremiama, be to, tokie liudytojos M. A. parodymai prieštarauja liudytojų Faustos ir E. P., E. S., nukentėjusiųjų parodymams.

10.10. Kaip liudytojas apklaustas S. C. pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio metu bendravo su vienu jaunuoliu, kai prasidėjo muštynės, prie jo buvo pribėgęs pagrindinis mušeika ir siūlė trenkti, matė, kaip buvo suduotas smūgis vaikinui, su kuriuo jis kalbėjosi, tas vaikinas stipriai buvo primuštas, nes buvo nukritęs, buvo be sąmonės, tačiau negali pasakyti, kas smogė, taip pat nematė, kas pradėjo muštynes, jam susidarė vaizdas, kad ten buvo „išprotėjusių žmonių muštynės“, be to, nematė, jog telšiškis, su kuriuo kalbėjo, pats būtų atlikęs smurtinius veiksmus, kadangi jis labai greitai nubėgo į vidurį aikštelės, kur vyko visas veiksmas (1 t., b. l. 137-139; 4 t., b. l. 126-127). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. C. taip pat parodė nematęs, kad tie du sumušti vaikinai kažkam būtų sudavę smūgius, be to, jie suduoti negalėjo, nes juos „išjungė“. Vertinant liudytojo S. C. parodymus, matyti, jog jie nepatvirtina nuteistojo versijos, kad vyko abipusės muštynės, t. y., jog ir nukentėjusieji sudavė smūgius nuteistajam, tačiau patvirtina nukentėjusiųjų parodymus, kad jie nuteistajam smūgių nesudavė, nes nespėjo, kadangi nuo suduotų smūgių buvo „išjungti“.

10.11. Netikėti liudytojų G. B., Faustos ir E. P., S. C. parodymais nėra pagrindo, nes byloje nenustatytos objektyvios priežastys, leidžiančios manyti, jog šių liudytojų ir nuteistojo T. K. santykiai yra priešiški ir jie turi pagrindą apkalbėti nuteistąjį.

11. Įvertinus nukentėjusiųjų ir byloje apklaustų liudytojų parodymus, juos sugretinus tarpusavyje ir su byloje surinktais rašytiniais duomenimis, kurių nuteistasis skundu neginčija, daroma išvada, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų E. S., G. B., F. P., E. P., S. C., T. K. parodymai yra nuoseklūs, netikėti jais teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų parodymais (išskyrus S. C. parodymais, kurių skundžiamame nuosprendyje neaptarė), nustatė įvykio aplinkybes, kurias detaliai aprašė, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, sprendžia, kad nuteistojo T. K. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. nesunkiai sutrikdžius sveikatą dviem nukentėjusiesiems, tiesiogiai įrodo nuoseklūs nukentėjusiųjų, liudytojų E. S., G. B., F. P., E. P., S. C., T. K. parodymai, taip pat iš dalies ir liudytojų M. A., M. V. parodymai, kuriais dėl šių liudytojų draugystės su nuteistuoju remiamasi ir tikima tiek, kiek jie atitinka kitų apklaustų asmenų parodymus. Kadangi nei nukentėjusiųjų, nei liudytojų parodymai, nei rašytinė bylos medžiaga nepatvirtina nuteistojo T. K. parodymų dėl įvykio eigos ir smūgių sudavimo priežastingumo, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo T. K. parodymus vertino kaip nepatikimus ir jais nesivadovavo spręsdamas asmens kaltės klausimą.

12. Nuteistasis teigia, kad jis sužalojimus nukentėjusiesiems padarė gindamasis. Toks nuteistojo skundo argumentas yra nepagrįstas.

12.1. BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas, tačiau pažymėtina, kad tokia teisė (teisė į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus), nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima, t. y. reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

12.2. Pagal susiformavusią teismų praktiką pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, jog besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad, vertinant būtinosios ginties situaciją, itin kruopščiai turi būti nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-273/2012, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014). Taip pat pažymėtina, kad esant tokiai situacijai, kai vyksta abipusės konfliktuojančių pusių muštynės, be kitų, svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti apie teisės į būtinąją gintį buvimą, yra tai, ar viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, kaip elgiasi priešinga pusė ir pan. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012) laikomasi nuostatos, jog muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios. Muštynių metu teisė į būtinąją gintį gali kilti, jei, pavyzdžiui, viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola. Bet kokiu atveju teisė į būtinąją gintį atsiranda, kai yra būtinosios ginties situacija, kai yra ją atitinkančios sąlygos.

13. Atsižvelgiant į tai, kad nuosekliais nukentėjusiųjų, liudytojų E. S., G. B., F. P., E. P., S. C., T. K. parodymais bei byloje surinktais rašytiniais įrodymais paneigti nuteistojo T. K. parodymai, jog jis smūgius nukentėjusiesiems sudavė gindamasis nuo pastarųjų smūgių, daroma išvada, kad nuteistasis T. K. nukentėjusiuosius sužalojo nesant būtinosios ginties sąlygų. Byloje nustatyta, jog nukentėjusysis E. Š. link nuteistojo artinosi norėdamas išsiaiškinti, kas įvyko, nuraminti, o ne jį pulti, kai vos jam priėjus ir nespėjus nieko pasakyti, nuteistasis T. K. pirmas smogė nukentėjusiajam E. Š. į nosį, dėl to nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, tuo metu, kol nukentėjusysis E. Š. atsikėlė ir nuėjo atsisėsti ant rampos, nuteistasis T. K. taip pat smogė ir nukentėjusiajam E. S. į veidą, o, pastarajam be sąmonės nugriuvus ant žemės, prabėgdamas pro rampą, ant kurios sėdėjo nukentėjusysis E. Š., nuteistasis dar kartą spyrė nukentėjusiajam E. Š. iš nugaros į veidą. Tokia įvykių eiga, nustatyta pagal nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, leidžia teigti, kad nukentėjusieji nekėlė jokios realios grėsmės nuteistajam, o apeliantas neturėjo jokio teisinio pagrindo gintis, smogdamas nukentėjusiesiems smūgius į veidą, juo labiau, kad po suduoto smūgio nukentėjusiajam E. Š., nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, jam iš nosies bėgo kraujas, kaip teigė liudytojai, akivaizdžiai matėsi, jog nosis yra lūžusi, tačiau nuteistasis savo smurtinių veiksmų nenutraukė, tačiau, priešingai, smogė nukentėjusiajam E. S., o ir pastarajam nugriuvus ant žemės, dar kartą iš nugaros spyrė nukentėjusiajam E. Š. į veidą. Tokie nuteistojo veiksmai neleidžia daryti išvados, kad T. K. veikė gindamasis. Be to, aplinkybę, jog nuteistasis T. K. pats puldamas smogė nukentėjusiesiems, o ne smurtavo gindamasis, patvirtina ir liudytojo T. K. parodymai, kad T. K. „pablūdo“ ir nuėjo mušti kitus. Taip pat svarbu pažymėti, jog nukentėjusysis E. Š. parodė, kad jis dar iki sužalojimo kalbėjo su T. K., T. K. pasakė, jog jis yra atsakingas už savo pusbrolius, todėl, jei kas negerai, T. K. kalbėtųsi su juo, nuteistasis jam atsakė, jog jis „ne ožys, jei kas nors jam nepatiks, pats išsiaiškins, duos į snukį“ (1 t., b. l. 57-61).

14. Remiantis byloje surinktais ir aptartais įrodymais, nustatyta, kad nuteistojo veiksmai – kumščiu ir koja suduodant nukentėjusiajam E. Š. į galvos sritį, taip pat kumščiu suduodant vieną kartą nukentėjusiajam E. S. į galvos sritį, buvo tyčiniai, siekiant sužaloti nukentėjusiuosius, o ne nuo jų apsiginti. Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nuteistojo veiksmuose nėra nustatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, kad jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Taip teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistasis aptartais tyčiniais smurtiniais veiksmais nukentėjusiųjų atžvilgiu jiems padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų yra priežastinis ryšys.

15. Nors nuteistasis skunde teigia, kad jis sudavė tik du smūgius nukentėjusiesiems, neigia spyręs, tačiau pagal nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus iš pradžių T. K. nukentėjusiajam E. Š. sudavė smūgį kumščiu į galvos sritį, o vėliau sėdinčiam nukentėjusiajam spyrė koja į veidą, nukentėjusiajam E. S. vieną kartą smogė kumščiu į veidą. Be to, teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 891/2023(04) nurodyta, kad E. Š. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku mažiausiai 4 trauminiais poveikiais, jog odos nubrozdinimai kairiame dilbyje galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių su kietais bukais daiktais metu, tiek ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ir / ar paviršius, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, nosies srityje, kairės akies vokų-nosies srityje, kairio smilkinio srityje, muštinė žaizda viršutinės lūpos raudonio dešinėje, muštinė žaizda su aplinkine kraujosruva apatinės lūpos gleivinės dešinėje, nosikaulių ir dešinio maksiliarinio sinuso priekinės sienelės lūžiai galėjo būti padaryti tiesioginių trauminių poveikių su kietais bukais daiktais metu (1 t., b. l. 158-159). Duomenų, kad nukentėjusysis E. Š. įvykio metu dėl girtumo ar kitų priežasčių būtų nugriuvęs, išskyrus nuteistojo T. K. smurtinius veiksmus, po kurių nukentėjusysis krito ant žemės, byloje nėra, tokių aplinkybių nenurodė ir įvykio vietoje buvę liudytojai, nukentėjusysis E. S., nenurodė ir pats nuteistasis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusiajam E. Š. nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent nuteistojo T. K. tyčiniais veiksmais, t. y. tiek suduodant tiesioginius smūgius į veidą, tiek ir po smūgių nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, todėl nėra pagrindo keisti T. K. kaltinime nurodytų aplinkybių dėl to, jog T. K. tyčia kumščiu ir koja sudavė ne mažiau kaip keturis kartus nukentėjusiajam E. Š. į galvos sritį.

16. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo veiksmuose yra nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnyje, požymiai, šią nusikalstamą veiką T. K. padarė veikdamas tyčia, o ne esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (būtinajai ginčiai), todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas.

17. Nuteistasis T. K. skunde teigia, jog jo nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios sužaloti konkrečiai du nukentėjusiuosius, jo veiksmai nebuvo nukreipti būtent į šią veiką, taip pat skunde nuteistasis nurodo, kad „teismų praktikoje laikoma, jog jei veikos padarytos ne vienu veiksmu, o atskirais veiksmais prieš skirtingus nukentėjusiuosius, jos gali būti kvalifikuojamos kaip atskiros nusikalstamos veikos, kad jei nuteistasis ne vienu veiksmu (judesiu) sužalojo (sukėlė fizinį skausmą) nukentėjusiesiems, tačiau prieš kiekvieną nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą atskirai, sudavęs vienam nukentėjusiajam, toliau smurtavo prieš kitą nukentėjusįjį, tuomet taikoma BK 138 straipsnio l dalis“. Šis nuteistojo skundo argumentas yra nepagrįstas.

17.1. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad jo veika yra pavojinga kito žmogaus sveikatai, gali sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą ir arba nori tokių padarinių arba, nors jų nenori bei nesiekia, sąmoningai leidžia jiems kilti. Kartu pažymėtina, jog teismų praktikoje yra konstatuota, kad šis nusikaltimas gali būti padaromas apibrėžta arba neapibrėžta tyčia. Nesunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas apibrėžta tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad kitam žmogui gali nesunkiai sutrikdyti sveikatą, ir norėjo jam tokį sveikatos sutrikdymą padaryti. Esant neapibrėžtai tyčiai, kaltininkas irgi suvokia, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, tačiau šiuo atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo skirtingo masto sveikatos sutrikdymams – sunkiems, nesunkiems ar nežymiems) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai sveikatos sutrikdymas padaromas neapibrėžta tyčia, kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius atitinkamai kaip sunkus, nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62/2014, 2K-484/2014, 2K-531-699/2015, 2K-186-746/2016). Taigi, šis kvalifikuojantis požymis (du ar daugiau žmonių) inkriminuojamas, kai kaltininko veiksmus atimant gyvybę, o taip pat ir sužalojant ne vieną, o du ar daugiau asmenų lemia vieningas (bendras) nusikalstamas sumanymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-699/2016, 2A-3-689/2018). Tai ne du (ar daugiau) atskiri, o vienas nusikaltimas, nes jo padariniai – dviejų ar daugiau žmonių mirtis / sužalojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141-303/2020).

17.2. Be to, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: t. y. konkrečias byloje nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-79-489/2017, 2K-7-54-628/2020). Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-176/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-186-746/2016, 2K-141-303/2020).

17.3. Byloje nustatyta, kad nuteistasis T. K., nesant būtinosios ginties sąlygų, be jokios rimtos priežasties smogdamas kumščiu bei spirdamas koja nukentėjusiajam E. Š. į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – galvą, į veidą, o nukentėjusiajam E. S. vieną kartą smogdamas kumščiu į veidą, padarė teismo medicinos specialistų išvadose nustatytus sužalojimus, kurie kvalifikuojami kaip nesunkūs sveikatos sutrikdymai, nes E. Š. dėl nosikaulių ir dešinio maksiliarinio sinuso priekinės sienelės lūžių, o E. S. dėl nosikaulio lūžio sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Be to, nuteistasis smurtinius veiksmus atliko skirtingų nukentėjusiųjų atžvilgiu, tarp atliktų veiksmų esant labai nedideliam laiko tarpui, toje pačioje vietoje. Nors nuteistasis teigia, jog jis tiesioginės tyčios sužaloti du nukentėjusiuosius neturėjo, tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad jis, suprasdamas, jog dėl jo suduotų smūgių nukentėjusieji bus sužaloti, sąmoningai leido tokiems sužalojimams atsirasti, nes po to, kai nukentėjusysis E. Š. po jo suduoto smūgio į veidą nugriuvo, T. K., suprasdamas savo smurtinių veiksmų pavojingumą, suprasdamas ir matydamas, kad nukentėjusysis yra sužalotas, tokių neteisėtų veiksmų nenutraukė, bet, priešingai, jis ne tik toliau smurtavo to paties nukentėjusiojo atžvilgiu, jam sėdinčiam spirdamas koja į galvos sritį, bet taip pat smurtavo ir kito nukentėjusiojo atžvilgiu, bei tai darė iš esmės analogiškais veiksmais, t. y. kumščiu suduodamas ir E. S. į galvos sritį. Tokie nuteistojo veiksmai rodo, kad jis netiesiogine ir neapibrėžta tyčia veikė dviejų asmenų atžvilgiu.

18. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei į tai, jog to paties įvykio metu nesunkiai buvo sužaloti du nukentėjusieji, pažymint, kad pagal teismų praktiką atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį taikoma tada, kai nesunkiai sužalojamas vienas, o ne du ar daugiau asmenų, tuo tarpu aplinkybė, jog įvykio metu buvo sužaloti du ar daugiau asmenų yra nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, daroma išvada, kad nuteistojo T. K. veiksmai pagrįstai ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, todėl nuteistojo skundo reikalavimas jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti tik pagal BK 138 straipsnio 1 dalį yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl paskirtos bausmės

19. Nuteistasis T. K. apeliaciniu skundu prašo skirti jam švelnesnę bausmę.

19.1. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Kadangi nusikalstamą veiką, už kurios padarymą T. K. yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdė būdamas nepilnametis, todėl, skirdamas bausmę nepilnamečiui asmeniui, teismas privalo vadovautis BK 91 straipsnyje nurodytais ne tik bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, bet ir kitomis BK XI skyriuje „Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“ numatytomis normomis.

19.2. BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių (padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio; kaltės formos ir rūšies; padarytos nusikalstamos veikos motyvų ir tikslų; nusikalstamos veikos stadijos; kaltininko asmenybės; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formos ir rūšies; atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių; nusikalstama veika padarytos žalos) atsižvelgia į: 1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; 2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; 3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; 4) nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bet ir į BK 80 straipsnyje numatytą nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį – užtikrinti, jog atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

19.3. Kartu pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, jog ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam T. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą parinktos bausmės rūšimi ir dydžiu.

19.4. Nuteistasis T. K. įvykdė nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), nusikalstamą veiką padarė veikdamas tyčia, nusikalstama veika baigta. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo T. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis iš dalies atlygino nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiesiems bei pilnai atlygino civiliniam ieškovui – Šiaulių teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (3 t., b. l. 127; 4 t., b. l. 16; 5 t., b. l. 3-13). T. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė.

19.5. Nuteistasis T. K. nevedęs, nusikalstamos veikos padarymo metu niekur oficialiai nedirbo ir nesimokė, nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje (3 t., b. l. 28). Pagal Sodros duomenis nuteistasis pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2023-07-27 (4 t., b. l. 10-12) ir nuo 2023 m. rugpjūčio 21 d. niekur nebedirbo (3 t., b. l. 26), t. y. dirbo nepilną mėnesį, o (duomenys neskelbtini) technologijų mokymo centre pagal trejų metų mokymosi trukmės transporto priemonių remontininko mokymo programą, vykdomą kartu su vidurinio ugdymo programa, mokytis pradėjo nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. (4 t., b. l. 13). VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. spalio 16 d. pateiktame atsiliepime apie T. K. nurodyta, kad jis į jaunimo praktinių įgūdžių ugdymo projektą „Pabandom kitaip“, kurį įgyvendina VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, buvo įtrauktas 2023-06-29 kaip neaktyvus jaunas žmogus, t. y. nesimokantis, nestudijuojantis, nedirbantis pagal darbo sutartį ar savarankiškai, neturintis kitų darbo santykiams prilygintų teisinių santykių, nevykdantis neatlygintinio užimtumo veiklos, turint tikslą padėti prisitaikyti visuomenėje, skatinti ugdytis asmeninius ir socialinius įgūdžius, suteikti žinių ir gebėjimų, padedančių įsitraukti į darbo rinką ir / ar švietimą, kad nuo pat įtraukimo į projektą pradžios noriai dalyvavo individualiose konsultacijose su jaunimo darbuotoja, darbui su NEET S. J., konsultacijų metu vaikinas buvo motyvuojamas, ugdomi jo socialiniai įgūdžiai, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai bei kompetencijos, o svarbiausia atrastas abipusiu pasitikėjimu pagrįstas ryšys, kuris padėjo stiprinant gebėjimus spręsti kasdienio gyvenimo problemas bei ugdant asmenines, tarpasmenines ir profesines kompetencijas (dalyvavo programavimo mokymuose), dėl to vaikinui greitai pavyko integruotis į darbo rinką (2023-07-26 sudarė darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“), o nuo 2023-09-01 grįžo į švietimo sistemą bei mokosi (duomenys neskelbtini) technologijų mokymo centre (duomenys neskelbtini) skyriuje. Šios įstaigos administracijos T. K. charakterizuojamas teigiamai (4 t., b. l. 15). Nors iš šio atsiliepimo matyti, kad nuteistasis charakterizuojamas teigiamai, dalyvavo mokymuose, individualiose konsultacijose, tačiau pastebėtina, jog į šį jaunimo praktinių įgūdžių ugdymo projektą „Pabandom kitaip“ įsitraukė, o po to įsidarbino ir į mokymosi veiklą sugrįžo tik po šioje byloje įvykdytos nusikalstamos veikos, taip siekdamas įrodyti, kad jo elgesys yra pasikeitęs. Tačiau pažymėtina ir tai, jog, nepaisant to, kad nuteistasis dalyvavo minėtame projekte, kurio metu vyko individualios konsultacijos, buvo ugdomi jo socialiniai įgūdžiai, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai, kompetencijos, atrastas abipusiu pasitikėjimu pagrįstas ryšys, kuris padėjo stiprinti gebėjimus spręsti kasdienio gyvenimo problemas bei ugdant asmenines, tarpasmenines ir profesines kompetencijas, dalyvavo „Lyderystės stovykloje“, kurioje atsiskleidė asmens talentai, jo stipriosios savybės, reflektavimo įgūdžiai, jog jis imasi iniciatyvos sudėtingiausiose situacijose, padėdamas kitiems „perlipti per savo baimes“, tačiau iš esmės tik baigęs šį projektą, jis taip pat įvykdė ir dvi naujas nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje bei BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, už kurias atitinkamai buvo nuteistas Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. bei Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. baudžiamaisiais įsakymais. Tai rodo, kad T. K. taikytos individualios konsultacijos nebuvo veiksmingos, kaip teigiama VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. spalio 16 d. atsiliepime apie T. K..

19.6. Taip pat iš bylos matyti, jog nuteistasis T. K. nusikalstamą veiką įvykdė būdamas anksčiau neteistas, tačiau po šios veikos, kai nesunkiai buvo sužaloti du nukentėjusieji, padarė dvi naujas tyčines nusikalstamas veikas, už kurias, kaip minėta, buvo nuteistas Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. bei Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. baudžiamaisiais įsakymais. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad šiuo metu jo atžvilgiu naujų ikiteisminių tyrimų nėra pradėta. Be to, T. K. nusikalstamą veiką įvykdė būdamas baustas administracine tvarka, turėdamas galiojančių administracinių nuobaudų. Paminėtina ir tai, kad po nusikalstamos veikos šioje byloje padarymo T. K. administracine tvarka buvo nubaustas už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 485 straipsnio 1 dalyje (būdamas jaunesnis negu 20 metų, bet vyresnis negu 18 metų, buvo pavartojęs alkoholinių gėrimų, kai nustatytas 1,86 promilių neblaivumo laipsnis po paklaidos), įvykdymą, šiuo metu turi galiojančią administracinę nuobaudą.

20. Įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, susijusias su darbu (darbo patirtis vos vienas mėnuo), mokslu (mokytis pradėjo tik nuo 2023-09-01), tai, jog T. K. teistas bei baustas administracine tvarka, daroma išvada, kad šie duomenys neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir leidžia pagrįstai manyti, jog jis linkęs daryti teisės pažeidimus, nesilaikyti įstatymų. Teigiamai nuteistąjį T. K. charakterizuojančių duomenų, kurie paneigtų paminėtas aplinkybes, byloje nėra. Dėl to, atsižvelgus į jau aptartus duomenis, turinčius reikšmės bausmės skyrimui, bei į tai, kad BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis, skirtina už šio nusikaltimo padarymą, t. y. laisvės atėmimo bausmė, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. K. paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

21. Nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 1-2 dalių nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nėra pagrindo. Nors byloje nustatyta ir pirmosios instancijos teismas pripažino T. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis iš dalies atlygino padarytą turtinę ir neturtinę žalą, tačiau T. K. pats savo noru neatvyko ar nepranešė apie šią veiką, arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo neprisipažino ją įvykdęs, t. y. apklausiamas kaip įtariamasis kaltės nepripažino, o teisme savo kaltę pripažino tik iš dalies, neigdamas spyrį koja, taip pat teigdamas, jog smūgius nukentėjusiesiems sudavė gindamasis (4 t., b. l. 33, 179), nuoširdžiai nesigailėjo ir (ar) nepadėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką (BK 62 straipsnio 1 dalis). Kitų T. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat nenustatytos ir sąlygos, numatytos BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose (BK 62 straipsnio 2 dalis).

22. Be to, galimybę skirti švelnesnę, negu numatyta straipsnio sankcijoje, bausmę numato BK 54 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę; jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Pagal teismų praktiką šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, jog bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-126-693/2018, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019, 2K-62-628/2019, 2K-159-976/2019, 2K-75-222/2020 ir kt.). Teismų praktikoje yra įtvirtinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-29-489/2015, 2K-436-489/2016, 2K-317-489/2017, 2K-337-489/2017, 2K-24-689/2019, 2K-62-628/2019, 2K-159-976/2019, 2K-75-222/2020 ir kt.). Be to, teismų praktikoje išaiškinta, jog BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas; vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos įvykdymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nenustatė, kad BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos vienintelės laisvės atėmimo bausmės skyrimas T. K. prieštarautų teisingumo principui, nes nuteistasis viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, tyčia naudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, t. y. tyčia sudavė smūgius ranka ir koja dviem nukentėjusiesiems, kurių iki šio įvykio nepažinojo, be to, po šios nusikalstamos veikos padarymo iš karto pasišalino iš įvykio vietos, bandydamas pateisinti savo neteisėtus veiksmus, apkaltino vieną iš šioje byloje nukentėjusių asmenų – E. Š. smurtavus jo atžvilgiu (4 t., b. l. 18-30), taip pat po šios nusikalstamos veikos įvykdymo T. K. padarė dar dvi naujas nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas baudžiamaisiais įsakymais, jam atitinkamai paskiriant baudos ir arešto bausmę, jos vykdymą atidedant. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

24. Atsižvelgus į tai, kad nenustatytos aplinkybės, leidžiančios nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, pripažįstama, jog nuteistajam T. K. paskirta bausmė – laisvės atėmimas savo rūšimi nėra per griežta, atitinka nuteistojo asmenybę bei padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, padarytos veikos aplinkybes, todėl nėra pagrindo keisti nuteistajam parinktos bausmės.

25. Taip pat nėra pagrindo trumpinti nuteistajam už nusikalstamą veiką paskirtos bausmės termino.

25.1. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, o minėto straipsnio 4 dalis numato, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybę – iš dalies atlygino padarytą turtinę ir neturtinę žalą, ir nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau nenustatyta, kad T. K. savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą, todėl nėra sąlygų visumos, jog nuteistajam už jo padarytą nusikaltimą galėtų būti skiriama minimalaus dydžio bausmė. BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodyta, kad už šio nusikaltimo padarymą asmuo baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. BK 91 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Pagal BK 50 straipsnio 2 dalį minimali terminuoto laisvės atėmimo bausmė yra 3 mėnesiai, taigi, nepilnamečiui minimali terminuoto laisvės atėmimo bausmė būtų lygi 1 mėnesiui 15 dienų, o pagal BK 90 straipsnio 7 dalį laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų.

25.2. Skundžiamu nuosprendžiu T. K. už BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto nusikaltimo padarymą paskirta bausmė, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis (BK 61 straipsnio 3 dalis). Įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas), nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (nevedęs, mokosi, nedirba, turi galiojančių administracinių nuobaudų, šiuo metu teistas), daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl nuteistajam T. K. paskirtos bausmės trumpinti nėra pagrindo.

Dėl bausmių bendrinimo

26. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 2 dalimi, T. K. paskirtą 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę visiško sudėjimo būdu subendrino su Plungės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 MGL dydžio bauda bei su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 30 parų arešto bausme.

26.1. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, subendrindamas bausmes, nurodė neteisingą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų baudžiamojo įsakymo, kuriuo T. K. buvo nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį 30 parų arešto bausme, jos vykdymą atidedant BK 75 straipsnio pagrindu, priėmimo datą, t. y. nurodė 2025 m. birželio 13 d., kai šis teismo baudžiamasis įsakymas buvo priimtas ir paskelbtas 2024 m. birželio 13 d. Dėl to pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų baudžiamojo įsakymo datą, padarė rašymo apsirikimą, kuris ištaisytinas.

26.2. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su taikytu bausmių subendrinimo būdu, teigia, jog pirmosios instancijos teismas, subendrindamas nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniais teismų sprendimais paskirtomis bausmėmis (arešto bausme ir bauda), kurios yra atliktos, nepagrįstai pasunkino nuteistojo T. K. padėtį.

26.3. Šis prokuroro skundo argumentas iš dalies yra pagrįstas.

26.4. Iš bylos matyti, kad T. K. buvo teistas: 1) 2023 m. rugsėjo 21 d. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda už nusikalstamą veiką, padarytą 2023 m. rugpjūčio 15 d.; bei 2) 2024 m. birželio 13 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už nusikalstamą veiką, įvykdytą 2024 m. gegužės 5 d. Taigi, minėtais teismų baudžiamaisiais įsakymais nuteistasis T. K. buvo nuteistas jau po 2023 m. birželio 24 d. smurtinio nusikaltimo E. Š. ir E. S. įvykdymo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos BK 63 straipsnyje numatytos bausmių bendrinimo taisyklės.

26.5. Taip pat iš bylos matyti, kad Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtą 40 MGL (2 000 Eur) dydžio baudą T. K. sumokėjo 2024 m. vasario 13 d. (4 t., b. l. 17), o pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. baudžiamąjį įsakymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos 30 parų arešto bausmės vykdymo atidėjimo terminas pasibaigė ir asmuo jam paskirtą bausmę atliko 2025 m. vasario 4 d., kai T. K. buvo išregistruotas iš Probuojamųjų asmens duomenų registro, todėl pagal Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 31 straipsnio 1 dalį laikomas atlikusiu bausmę.

26.6. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje pažymima, jog net ir tokiu atveju, kai nuteistasis yra visiškai atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, privalo laikytis BK 63 straipsnio 9 dalies reikalavimų ir bendrinti nauju nuosprendžiu už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o į bausmės laiką įskaityti tik ankstesniu nuosprendžiu paskirtą ir realiai atliktą bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2008, 2K-390/2009, 2K-585/2010, 2K-133/2012, 2K-519/2013, 2K-151-489/2019, 2K-60-495/2023), tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. gruodžio 3 d. nutartyje išaiškino, jog yra išimčių iš šios taisyklės, t. y. subendrinant bausmes, dirbtinai negali būti pasunkinama nuteisto asmens teisinė padėtis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-267-788/2024). Šioje kasacinėje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad tiek tais atvejais, kai ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausmė realiai atlikta, tiek tais atvejais, kai nuteistasis laikomas atlikusiu bausmę dėl to, jog jau yra pasibaigęs šios bausmės vykdymo atidėjimo laikas ir jis įvykdė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, teismas gali bendrinti bausmes pagal BK 63 straipsnio 9 dalį tik tokiu būdu, kai tuo nebloginama asmens teisinė padėtis, o jeigu nustatoma, kad dėl BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo neišvengiamai pablogėtų asmens teisinė padėtis, teismas turi susilaikyti nuo jau įvykdytos bausmės bendrinimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, visiško sudėjimo būdu subendrindamas nauju nuosprendžiu T. K. paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirta arešto bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, buvo atidėtas 6 mėnesiams, ir šios bausmės vykdymo atidėjimo laikas jau buvo pasibaigęs, kai T. K. 2025 m. vasario 4 d. buvo išregistruotas iš Probuojamųjų asmens duomenų registro, T. K. paskyrė subendrintą bausmę, kurią sudarė ne tik naujai paskirta laisvės atėmimo bausmė, bet ir visa arešto bausmė, ir šios subendrintos bausmės vykdymą dar kartą atidėjo, tokiu būdu nepagrįstai pasunkindamas nuteistojo teisinę padėtį. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą subendrintą bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-267-788/2024).

27. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistajam T. K. nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta arešto bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas 6 mėnesiams, ir taip nepagrįstai paskyrė per griežtą subendrintą bausmę. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai), panaikinant skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės subendrinimą su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme.

28. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2025 m. balandžio 14 d. nutartį, vadovaudamasis BPK 308¹ straipsniu, patikslino Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendyje esantį neaiškumą dėl baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo ir nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu T. K. (turi būti T. K.) paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise toliau taikytinas 3 metus, terminą skaičiuojant nuo 2024 m. rugpjūčio 6 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 308¹ straipsnio, reglamentuojančio klaidų nuosprendyje ištaisymą, 1 dalyje nurodyta, jog teismas gali savo iniciatyva ar pagal proceso dalyvių pareiškimus ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė sprendimo dėl T. K. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių tolesnio vykdymo, kaip tai reglamentuota BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nes nuteistajam minėtu baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo 3 metus naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) terminas šiuo metu dar nėra pasibaigęs, taip pat nėra duomenų, ar įvykdyta ir kita paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - turto konfiskavimas. Aukštesnysis teismas pažymi, jog baudžiamojo poveikio priemonių tolesnio vykdymo klausimo išsprendimas nelaikytinas nuosprendžio netikslumu, nekeičiančiu nuosprendžio esmės, nes dėl šių baudžiamojo poveikio priemonių tinkamo / netinkamo taikymo nuosprendis pagal proceso dalyvių skundus gali būti keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1, 4 punktai) bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutartis, kuria patikslintas skundžiamas nuosprendis dėl baudžiamojo poveikio priemonės tolesnio vykdymo, yra nepagrįsta ir neteisėta, dėl to ji naikinama. Be to, panaikinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimą su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, nebėra pagrindo spręsti klausimo dėl T. K. minėtu baudžiamuoju įsakymu paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių tolesnio vykdymo.

29. Taip pat prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka dėl T. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrinimo su Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda, kurią nuteistasis yra sumokėjęs.

29.1. Šiuo atveju pažymėtina, kad subendrinus nauju nuosprendžiu T. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą paskirtą 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę su Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 MGL dydžio bauda ir, pritaikius BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas, bei T. K. į galutinę subendrintą bausmę įskaičius ankstesniu baudžiamuoju įsakymu paskirtą ir sumokėtą baudą (kurią T. K. sumokėjo 2024 m. vasario 13 d.), jam lieka atlikti tik bausmę, paskirtą už BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto nusikaltimo įvykdymą, t. y. nuteistojo teisinė padėtis, taikant BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalių nuostatas, nėra pasunkinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6-495/2022). Dėl to prokuroro skundas dalyje dėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrinimo su Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda atmestinas.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

30. Nors prokuroras skundu neprašo panaikinti nuosprendžio dalies, kuria pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 92 straipsnio nuostatomis, atidėjo T. K. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau iš prokuroro skundo argumentų matyti, kad prokuroras mano, jog apylinkės teismas nepagrįstai taikė BK 92 straipsnio nuostatas, kai turėjo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir, nuteistajam atidėdamas bausmės vykdymą, turėjo skirti ne auklėjamojo poveikio priemones, o baudžiamojo poveikio priemones.

30.1. Byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, T. K. padarė būdamas nepilnametis, t. y. sulaukęs 17 metų amžiaus, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jis jau buvo pilnametis. Pažymėtina, jog BK 81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad BK XI skyriaus „Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“ nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų. Dėl to, atsižvelgiant į minėtą įstatymo nuostatą bei į tai, jog naikinamas bausmės, paskirtos už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, įvykdymą subendrinimas su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta arešto bausme, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam T. K. atidėdamas būtent skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, pagrįstai taikė ne BK 75 straipsnio, o BK 92 straipsnio nuostatas, ir paskyrė ne baudžiamojo poveikio priemones, o auklėjamojo poveikio priemones, įvertinant tai, kad laisvės atėmimo bausmė buvo skirta už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, kurį T. K. padarė būdamas nepilnametis.

30.2. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam T. K. atidėjęs laisvės atėmimo bausmės vykdymą, paskyrė auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22:00 val. iki 6:00 val., toliau mokytis arba dirbti, arba užsiregistruoti ir registruotis Užimtumo tarnyboje, bei uždraudė „nevartoti psichiką veikiančių medžiagų“. Tiek nuteistasis, tiek ir prokuroras apeliaciniuose skunduose atkreipė dėmesį į šį įpareigojimą, kuris, aiškinant jį lingvistiniu būdu, reiškia, jog nuteistajam ne uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas, bet, priešingai, teismas nuteistąjį net įpareigojo vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Pažymėtina, kad BK 87 straipsnio, reglamentuojančio elgesio apribojimą, nei 2, nei 3 dalyse nenurodytas toks draudimas. Pagal BK 87 straipsnio 4 dalį teismas nepilnamečiui gali paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus įpareigojimus ir (ar) draudimus, kurie, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nepilnamečio elgesiui. Iš bylos medžiagos matyti, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis T. K. vartojo alkoholinius gėrimus, tai parodė ne tik liudytojai E. S., M. A., G. B., T. K., E. P., bet ir pats nuteistasis T. K., pripažindamas, kad su visais vartojo alkoholinius gėrimus. Be to, iš pažymos apie ankstesnius nuteistojo baustumus matyti, jog T. K. 2024 m. birželio 3 d. buvo nubaustas pagal ANK 485 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas jaunesnis negu 20 metų, bet vyresnis negu 18 metų, buvo pavartojęs alkoholinių gėrimų, kai nustatytas 1,86 promilių neblaivumo laipsnis po paklaidos. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis 2023 m. kovo 8 d. buvo nubaustas pagal ANK 71 straipsnio 1 dalį už tai, kad be gydytojo paskyrimo vartojo psichiką veikiančias medžiagas – marihuaną. Taip pat iš Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. baudžiamojo įsakymo matyti, jog T. K. buvo nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, nes vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, jam paskirtos arešto bausmės vykdymą atidedant 6 mėnesiams bei jį įpareigojant paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio). Kaip skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, T. K. minėtu baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu vykdė teismo skirtas pareigas, dėl T. K. veiksmų Probacijos tarnyba nesikreipė į teismą su prašymu panaikinti paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimą. Šie paminėti duomenys rodo, kad nuteistasis piktnaudžiauja psichiką veikiančiomis medžiagomis, todėl jam pagrįstai turėjo būti skiriamas draudimas vartoti psichiką veikiančias medžiagas, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė šio draudimo formuluotę, todėl ši apylinkės teismo padaryta klaida ištaisytina, patikslinant nuteistajam T. K. skirtą draudimą (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

30.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis „BK 140 straipsnio 13 dalimi“, nuteistajam T. K. į bausmės laiką įskaitė laikino sulaikymo laiką nuo 2024 m. gegužės 5 d. 14:05 val. iki 2024 m. gegužės 6 d. 11:45 val. (1 parą), tačiau BK 140 straipsnis, reglamentuojantis baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, nenumato galimybės į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiko, be to, minėtas BK straipsnis neturi 13 dalies. Galimybę į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką numato BPK 140 straipsnio 13 dalis. Dėl to daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog laikino sulaikymo laikas įskaitomas į bausmės laiką, vadovaujantis BK 140 straipsnio 13 dalimi, padarė rašybos klaidą. Be to, BK 66 straipsnis numato, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas suėmimas ir (ar) laikinas sulaikymas, privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Suėmimas ir (ar) laikinas sulaikymas į paskirtą bausmę įskaitomas pagal BK 65 straipsnio 1 dalies taisykles, vieną suėmimo ir (ar) laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Dėl to, įskaitydamas laikino sulaikymo laiką į T. K. paskirtą bausmės laiką, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis ne BK 140 straipsnio 13 dalimi, o BK 66 straipsnio nuostatomis, todėl ši nuosprendžio dalis tikslintina, nurodant, kad nuteistajam T. K. į bausmės laiką įskaitomas laikino sulaikymo laikas nuo 2024 m. gegužės 5 d. 14:05 val. iki 2024 m. gegužės 6 d. 11:45 val. (1 para), vadovaujantis BK 66 straipsniu.

Dėl civilinių ieškinių

31. Nuteistasis T. K. apeliaciniame skunde teigia, jog neteisingai išspręsti nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai, kadangi nukentėjusiesiems priteisti per dideli neturtinės žalos atlyginimo dydžiai, o nukentėjusiojo E. Š. ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas įrodymais.

32. Vadovaujantis BPK normomis, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis).

33. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. Š. pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas iš T. K. priteisti 4 950,25 Eur turtinei žalai ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusysis E. S. civiliniu ieškiniu prašė iš T. K. priteisti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

34. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai buvo patenkinti pilna apimtimi: nukentėjusiajam E. S. priteista 4 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nes nuteistasis teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiajam atlygino 100 Eur neturtinės žalos (5 t., b. l. 3-13), o nukentėjusiajam E. Š. priteista 4 900 Eur neturtinės žalos ir 4 796,25 Eur turtinės žalos atlyginimo, nes nuteistasis teisminio nagrinėjimo metu taip pat atlygino šiam nukentėjusiajam 100 Eur neturtinės žalos ir 154 Eur turtinės žalos (5 t., b. l. 3-13).

35. Civiliniu ieškiniu nukentėjusysis E. Š. prašė priteisti 4 950,25 Eur turtinei žalai atlyginti, nurodydamas, kad nosies plastinės operacijos ir operacinio gydymo kaina – 4 100 Eur, vaistai, reikalingi po operacijos – 50 Eur, kitos gydymo išlaidos – 317,65 Eur (vaistai, kelionės į gydymo įstaigas ir iš jų išlaidos, gydytojų konsultacijos, kt. išlaidos) bei negautų pajamų skirtumas už nedarbingumo laikotarpį nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. liepos 31 d. – 482,60 Eur. Kartu su šiuo ieškiniu nukentėjusysis E. Š. pateikė ir šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (3 t., b. l. 129-156). Taip pat apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo E. Š. atstovas advokatas Donatas Lengvinas pateikė duomenis, patvirtinančius, jog nukentėjusiajam 2024 m. kovo 18 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atlikta nosies formos ir pertvaros operacija, už šios paslaugos suteikimą prieš operacijos atlikimą E. Š. gydymo įstaigai sumokėjo 4 100 Eur (5 t., b. l. 115-118), kuriuos pagal tikslinės paskolos (vartojimo kredito) 2024 m. sausio 25 d. sutartį gavo iš kredito įstaigos AS „(duomenys neskelbtini) filialas“ (3 t., b. l. 139-148).

35.1. Nuteistasis skunde teigia, kad nukentėjusysis E. Š. neįrodė, jog komercinė plastinė operacija buvo būtina, nes Valstybinė ligonių kasa apmoka tokio pobūdžio operacijas, todėl mano, jog nepagrįstai šios išlaidos priteistos iš jo. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad 2023 m. birželio 24 d. dėl nuteistojo T. K. atliktų smurtinių veiksmų, t. y. smūgių kumščiu ir koja sudavimo nukentėjusiajam E. Š. į galvos sritį, buvo padaryti sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, nosies srityje, kairės akies vokų - nosies srityje, kairio smilkinio srityje, odos nubrozdinimai kairiame dilbyje, muštinė žaizda viršutinės lūpos raudonio dešinėje, muštinė žaizda su aplinkine kraujosruva apatinės lūpos gleivinės dešinėje, nosikaulių ir dešinio maksiliarinio sinuso priekinės sienelės lūžiai, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl nosikaulių ir dešinio maksiliarinio sinuso priekinės sienelės lūžių sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (1 t., b. l. 158-159). Aplinkybę, jog nukentėjusysis buvo sužalotas 2023 m. birželio 24 d., patvirtina ir jo paties gydymo įstaigoje daryta fotonuotrauka, iš kurios matyti, kad nukentėjusiojo veidas sumuštas, kruvinas, nosis deformuota (kreiva) (4 t., b. l. 56), bei nukentėjusiojo E. Š. apžiūros protokole užfiksuoti duomenys - sutinusi E. Š. nosis, sukrešėjęs kraujas, stipriai patinęs dešinysis paakys, po akimi matyti apie 3 cm dydžio mėlynė, E. Š. lūpos kruvinos, dešinėje lūpų pusėje matyti apie 2 cm ilgio žaizda (1 t., b. l. 146-153). Taip pat iš nukentėjusiojo E. Š. prie civilinio ieškinio pridėtų medicininių dokumentų matyti, jog nukentėjusiajam dėl patirto sužalojimo – nosies lūžio reikalingas operacinis gydymas – iš VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės 2023 m. birželio 24 d. 6.00 val. gydytojo įrašo matyti, kad, praėjus patinimui, išliekant nosies deformacijai, nukentėjusiajam rekomenduota planinė otorinolaringologo, veido ir žandikaulių chirurgo konsultacija (3 t., b. l. 136); „(duomenys neskelbtini) medicinos centro“ 2023 m. liepos 17 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymo „Anamnezės“ grafoje nurodyta, jog „06-24 buvo sumuštas. Pakito nosies forma, vargina apsunkintas kvėpavimas per nosį. Atliktoje galvos KT – nosikaulių lūžiai + dešinio žandinio sinuso priekinės sienelės lūžimas“, grafoje „Kita būklės įvertinimo informacija“ nurodyta, kad „Rinoskopija – nosies pertvaros pakrypimas į abi puses. Nosies ašis pakrypusi į k. pusę“, grafoje „Gydymo, slaugos, darbo, ambulatorinės priežiūros rekomendacijos“ nurodyta, kad tikslinga nosies plastinė operacija. Š. m. nosikaulių repozicija negalima, nes po traumos praėjo virš 3 sav. laiko. Kreiptis pas plastikos chirurgus“ (ranka darytas įrašas „Uždara nosikaulių repozicija + Septoplastika (duomenys neskelbtini)) (pst. nurodytas telefono numeris yra VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės Ausų, nosies, gerklės (LOR) ligų skyriaus (internetinė prieiga https://www.rkligonine.lt/struktura-ir-kontaktai/skyriai/ausu-nosies-gerkles-lor-ligu-skyrius/) (3 t., b. l. 135); L. M. Š. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. gruodžio 18 d. medicininiame pažymėjime Nr. 42 nurodyta, jog E. Š. dėl nustatyto nosikaulio lūžimo ir priekinės sienelės sinuso lūžimo reikalingas operacinis gydymas (3 t., b. l. 134). Šie medicininiai dokumentai patvirtina, kad nukentėjusiajam E. Š. buvo reikalinga nosies formos ir pertvaros operacija. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad tokią pat operaciją kompensuoja Valstybinė ligonių kasa ir tokios operacijos kaina būtų mažesnė, tačiau apeliantas nepateikė jokių tokios operacijos kainas patvirtinančių duomenų, tuo pačiu pažymint, jog Teritorinė ligonių kasa dėl patirtų sveikatos grąžinimo išlaidų, susijusių su nukentėjusiojo E. Š. gydymu, turi teisę teikti regresines pretenzijas, kurias taip pat turėtų pareigą apmokėti būtent apeliantas. Pažymėtina, kad nuteistasis savo smurtiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam, kuris buvo priverstas kreiptis pagalbos pas gydytojus, o pastarieji jį nukreipė operaciniam gydymui, todėl būtent nuteistasis tiesiogiai yra atsakingas ir už nukentėjusiojo dėl tokio gydymo patirtas išlaidas, kurių nebūtų buvę, jei ne smurtiniai nuteistojo veiksmai E. Š. atžvilgiu.

36. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių bei atsižvelgus į tai, kad išlaidos atliktai operacijai nėra aiškiai per didelės, lyginant jas su viešoje interneto erdvėje esančia informacija apie tokių operacijų kainas, be to, išlaidos pagrįstos pateiktais dokumentais, daroma išvada, jog nosies formos ir pertvaros operacija nukentėjusiajam E. Š. objektyviai buvo būtina, pagrįsta gydytojų surašytais medicininiais dokumentais, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo E. Š. patirtos išlaidos, susijusios su jam 2024 m. kovo 18 d. atlikta nosies formos ir pertvaros operacija gydymo įstaigoje UAB „(duomenys neskelbtini)“, pripažįstamos būtinomis, protingomis ir pagrįstomis, taip pat tiesiogiai susijusiomis su 2023 m. birželio 24 d. nukentėjusiojo E. Š. patirtais sužalojimais, kuriuos tyčiniais veiksmais padarė nuteistasis T. K.. Dėl to šios nukentėjusiojo išlaidos kaip turtinė žala pagrįstai priteistos iš kalto asmens.

37. Taip pat nuteistasis skunde teigia, jog nepagrįstai apylinkės teismas priteisė nukentėjusiojo negautas pajamas (482,60 Eur), nes pagal valstybės formuojamą politiką negali būti atlyginamos išlaidos, patirtos dėl paties nukentėjusiojo veiksmų.

37.1. Pagal CK 6.283 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Civilinio ieškinio dalyku pagal BPK 109 straipsnį gali būti dvi žalos rūšys: turtinė ir neturtinė žala. Į turtinės žalos sąvoką įeina: nusikalstama veika padaryta tiesioginė turtinė žala; materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos; išlaidos, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes. Negautos pajamos taip pat yra laikomos civilinio ieškinio dalyku. Tokia nuostata yra suformuluota CK 6.249 straipsnyje, pagal kurį žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad tiesioginė žala yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, o negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Teismų praktikoje išaiškinta, jog tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos, o asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-127/2012, 3K-3-286-313/2017, 3K-3-148-248/2019, e3K-3-164-1075/2019 ir kt., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70-942/2022). Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo prarado dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Didesnių, nei faktiškai asmuo patyrė, nuostolių atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-322/2008, 3K-3-127/2012), be to, negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, jog jos yra realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015).

37.2. Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, pajamas suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-62/2008, 3K-3-192-219/2016).

37.3. Byloje nėra ginčo dėl to, jog po 2023 m. birželio 24 d. patirtų sužalojimų nukentėjusysis E. Š. buvo nedarbingas (3 t., b. l. 136, 137-138) ir šio nedarbingumo laikotarpiu, t. y. nuo 2023-07-01 iki 2023-07-31, patyrė turtinę žalą dėl sužalojimų, kuriuos sukėlė nuteistojo nusikalstami veiksmai. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis E. Š. jo atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo metu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, iki šio įvykio jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ (3 t., b. l. 137–138). Taigi, buvo draustas socialiniu draudimu ir turėjo teisę į ligos išmoką, tačiau jos negavo, nes į sveikatos priežiūros įstaigą dėl patirto sužalojimo nuvyko būdamas neblaivus, laikotarpiu nuo 2023-07-01 iki 2023-07-31 iš darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis gavo vos 13,19 Eur (17,42 Eur (draudžiamosios pajamos) – 4,23 Eur (valstybinio socialinio draudimo įmokų suma)). Iš pateikto civilinio ieškinio matyti, jog nukentėjusysis, būdamas darbingas ir dirbdamas, papildomai be gautų 13,19 Eur, liepos mėnesį būtų gavęs 24,13 Eur darbinių pajamų per dieną, įvertinus tai, kad 2023 m. liepos mėnesį buvo 20 darbo dienų, per šį laikotarpį jis būtų gavęs 482,60 Eur sumą (24,13 Eur x 20 dienų). Tokių nukentėjusiojo paskaičiavimų neginčijo ir nuteistasis. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo E. Š. negautos pajamos buvo realios, nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. liepos 31 d., jis, vykdydamas darbines funkcijas, turėjo realias galimybes tokias pajamas gauti, todėl pripažįstama, kad nukentėjusysis įrodė, jog dėl jo atžvilgiu atliktų neteisėtų nuteistojo T. K. veiksmų jam buvo padaryta turtinė žala, kuri pasireiškė negautomis pajamomis, t. y. negautu darbo užmokesčiu. Negautos pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis realiai gavo arba realiai galėjo gauti iki sveikatos sužalojimo ir po jo, skirtumas. Taigi, įvertinus E. Š. nedarbingumo laikotarpį, iki sveikatos sužalojimo gauto darbo užmokesčio dydį ir po įvykio faktiškai išmokėtą sumą iš darbovietės, daroma išvada, kad E. Š., būdamas darbingas ir dirbdamas, laikotarpiu nuo 2023-07-01 iki 2023-07-31 iš darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų gavęs 482,60 Eur sumą. Dėl to pagrįstai pirmosios instancijos teismas šias nukentėjusiojo negautas pajamas priteisė iš kalto asmens.

37.4. Nors nuteistasis skunde teigia, kad įvykiui turėjo įtakos ir paties nukentėjusiojo E. Š. elgesys (provokavo, šūkavo), aplinkybė, jog ir nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad T. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką yra įrodyta, tarp nuteistojo neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių, t. y. nukentėjusiojo sužalojimo, yra tiesioginis priežastinis ryšys, be to, byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis E. Š. būtų provokavęs nuteistąjį jo atžvilgiu smurtauti ar pirmas smurtavęs T. K. atžvilgiu, taip pat byloje nėra įrodymų, kad nukentėjusysis dėl girtumo nesiorientavo aplinkoje, griuvinėjo ir pan. Dėl to nėra pagrindo keisti apylinkės teismo sprendimo ir nepriteisti nukentėjusiajam E. Š. negautų pajamų ar priteistos sumos dydį mažinti vien dėl to, jog nusikalstamos veikos metu nuteistasis T. K. buvo nepilnametis, ar dėl to, kad nukentėjusysis buvo neblaivus. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, jog, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-117/2010, 2K-307-689/2019). Šioje baudžiamojoje byloje buvo pateikti objektyvūs įrodymai, pagrindžiantys ieškinio reikalavimą dėl negautų pajamų dydžio, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo civilinis ieškinys šioje dalyje patenkintas pagrįstai ir iš nuteistojo pagrįstai priteistos nukentėjusiojo negautos pajamos.

38. Kadangi kitų nukentėjusiojo E. Š. patirtų išlaidų, susijusių su jam padaryta turtine žala, nuteistasis apeliaciniu skundu neginčija, atsižvelgus į visumą paminėtų aplinkybių, susijusių su T. K. įvykdytu nusikaltimu, bei į tai, kad nuteistasis teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiajam E. Š. atlygino dalį padarytos turtinės žalos, sumokėdamas 154 Eur, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo T. K. priteisė 4 796,25 Eur turtinės žalos atlyginimo.

39. Nukentėjusieji E. Š. ir E. S. civiliniais ieškiniais prašė priteisti po 5 000 Eur neturtinės žalos.

39.1. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2009). Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, 2K-429/2013, 2K-331-976/2018).

39.2. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų E. Š. ir E. S. patirtą neturtinę žalą įvertino po 5 000 Eur ir, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis nukentėjusiesiems išmokėjo po 100 Eur neturtinės žalos, skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiesiems priteisė likusią neatlygintą neturtinę žalą, kiekvienam po 4 900 Eur. Nuteistasis skundu prašo nukentėjusiesiems priteistą neturtinę žalą mažinti.

39.3. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad dėl nuteistojo T. K. nukentėjusiajam E. Š. tyčia suduotų smūgių kumščiu ir koja į galvos sritį buvo padaryti sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, nosies srityje, kairės akies vokų - nosies srityje, kairio smilkinio srityje, odos nubrozdinimai kairiame dilbyje, muštinė žaizda viršutinės lūpos raudonio dešinėje, muštinė žaizda su aplinkine kraujosruva apatinės lūpos gleivinės dešinėje, nosikaulių ir dešinio maksiliarinio sinuso priekinės sienelės lūžiai, ir šie nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai visumoje kvalifikuoti nesunkiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 158-159). Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugų teikimo sutarties Nr. 2024-03-18-EŠ ir jos priedo Nr. 1 matyti, jog 2024-03-18 E. Š. minėtoje gydymo įstaigoje buvo atlikta nosies formos ir pertvaros operacija (5 t., b. l. 115-118). Ieškinyje nukentėjusysis E. Š. nurodė, kad dėl patirtų sužalojimų, kuriuos tyčiniais veiksmais padarė T. K., jis patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas, orumo pažeminimą, stresą, nervinę įtampą ir kitus nepatogumus, patirta trauma turi pasekmių ne tik lūžio gijimo stadijoje, bet turės ir ateityje, nes iki šiol nosies lūžio vietoje jis jaučia skausmą, be chirurginės intervencijos nosis niekada nebegrįš į įprastą (buvusią) padėtį, taip pat dėl sulaužytos nosies yra pasunkėjęs kvėpavimas, dėl to jis prastai išsimiega, mažiau pailsi, jaučia nuovargį ir pan., dėl deformuotos nosies po įvykio buvo apsunkintas jo bendravimas su kitais asmenimis, toks sužalojimas sumažino jo pasitikėjimą savo jėgomis, buvo sutrikdyta įprasta jo gyvenimo kokybė ir ritmas, jaučia nesaugumo jausmą dėl savo sveikatos, suprastėjo darbo kokybė, našumas (3 t., b. l. 129-133). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. Š. patvirtino, kad dėl patirtų sužalojimų jis gydėsi namuose, vartojo vaistus nuo skausmo, ištinimo, nes visas buvo labai ištinęs, negalėjo bendrauti su žmonėmis, dingo pasitikėjimas savimi, nebepasitikėjo kitais žmonėmis, patyrė nerimą, sutriko miegas, turėjo nepatogumų valgydamas, iki šiol patiria nepatogumus kvėpuodamas, po įvykio labai skaudėjo, svaigo galva, skaudėjo nosis, skausmą jautė daugiau nei mėnesį laiko, neužsiminėjo savo mėgstama veikla, nesivažinėjo automobiliu, nesportavo, nebendravo su draugais, visai negalėjo dirbti, nes po įvykio turėjo nedarbingumą, vėliau sumažėjo jo darbo našumas, nes ilgai negalėjo dirbti patalpose, kuriose yra dulkių, nors jis po įvykio ir dalyvavo sesers vestuvėse, bet visi svečiai matė, kad jo nosis kreiva, o jis pats sumuštas (4 t., b. l. 33-38).

39.4. Įvertinus šiuos nukentėjusiojo parodymus, medicininiuose dokumentuose nurodytus duomenis, daroma išvada, kad nukentėjusysis dėl nuteistojo T. K. tyčiniais veiksmais padarytų sužalojimų, likusių liekamųjų reiškinių (kreivos nosies, apsunkinto kvėpavimo miegant), kurie buvo šalinami tik praėjus beveik vieneriems metams po įvykio, t. y. 2024 m. kovo 18 d. darant nosies formos ir pertvaros operaciją, kentė fizinius skausmus, jautė diskomfortą, patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinį stresą dėl ateities ir sveikatos būklės atstatymo.

39.5. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes apie nukentėjusiajam E. Š. padarytą sveikatos sužalojimą ir jo pasekmes, kad buvo padaryta tyčinė nusikalstama veika, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, net kelis kartus buvo smūgiuota į gyvybiškai svarbų organą – galvą, buvo suduota tiek kumščiu, tiek koja, tai, jog po tokių smurtinių veiksmų prireikė ir operacinio gydymo, įvertinusi nusikalstamą veiką padariusio nuteistojo T. K. asmenybę (iki veikos padarymo teistas nebuvo, net du kartus buvo nuteistas po šio smurtinio nusikaltimo įvykdymo, baustas administracine tvarka, veikos padarymo metu niekur nedirbo ir nesimokė, po veikos padarymo dirbo vos vieną mėnesį, grįžo mokytis), kad nustatyta T. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (iš dalies atlygino padarytą turtinę ir neturtinę žalą), nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat atsižvelgusi ir į tai, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis buvo nepilnametis, bei į teismų praktiką analogiškose bylose, kuriose spręstas klausimas dėl priteisiamos neturtinės žalos dydžio, į šalyje esančią infliaciją, sprendžia, kad nukentėjusiajam E. Š. pagrįstai nustatyta 5 000 Eur neturtinė žala.

39.6. Nors apeliantas teigia, jog nukentėjusiajam E. Š. priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis, tačiau pažymėtina, kad, analizuojant teismų praktiką nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, yra priteisiama neturtinės žalos nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-140/2012, 2K-252/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-221-648/2016, 2K-24-895/2017, 2K-36-895/2017, 2K-139-895/2017, 2K-291-942/2018, 2K-105-222/2019, 2K-289-693/2019), o tuo tarpu kai nustatoma, jog nukentėjusiam asmeniui dėl suduotų smūgių buvo nustatyti nosikaulio lūžiai, priteisiama nuo 2 000 iki 4 000 Eur (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-144-485/2019, Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-56-519/2020, Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-35-898/2023). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-942/2021, išaiškino, jog teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio, suformuota kitose analogiško ar panašaus pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos dydis (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018), todėl teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio, paprastai turi atsižvelgti ir į analogiško ar panašaus pobūdžio bylose įprastai priteisiamas pinigų sumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017), tačiau teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes skirtingose bylose nustatytos neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti reikšmingos aplinkybės dažniausiai nebūna analogiškos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018). Taigi, kitose panašaus pobūdžio bylose priteisti neturtinės žalos dydžiai nėra privalomi. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų yra šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos ir kiti ekonominio pobūdžio faktoriai, todėl nukentėjusiajam priteistinas neturtinės žalos dydis turi atitikti protingumo kriterijų, būti adekvatus padaryto nusikaltimo pasekmėms. Pažymėtina, kad teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

39.7. Tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis T. K. dar buvo nepilnametis, negali būti pagrindas netenkinti nukentėjusiojo E. Š. reikalavimo atlyginti jam padarytą neturtinę žalą arba tokį reikalavimą ženkliai mažinti, įvertinant, jog nuteistajam įvykio metu iki pilnametystės buvo likęs nepilnas mėnuo. Taip pat nuteistasis skunde akcentuoja, kad žalos atsiradimui turėjo įtakos ir paties nukentėjusiojo veiksmai – girtumas, provokuojantis elgesys įvykio metu, nevykimas iš karto į gydymo įstaigą, tačiau toks nuteistojo skundo argumentas yra nepagrįstas, nes, kaip jau ne kartą buvo minėta, nukentėjusiojo E. Š. elgesys nebuvo provokuojantis, kuris būtų galėjęs sąlygoti nuteistojo smurtinius veiksmus jo atžvilgiu, nukentėjusiojo neblaivumas (buvo nustatytas 0,92 promilių girtumas) nebuvo toks, kad jis nebūtų orientavęsis aplinkoje ir laike, negalėjęs kontroliuoti savo veiksmų ar griuvinėjęs, o iš bylos matyti, jog nukentėjusysis po jo sumušimo tą pačią dieną kreipėsi į medikus Šiauliuose (pranešimas policijoje apie įvykį buvo gautas 2023-06-24 4.29 val., o iš medicininių dokumentų matyti, kad jau 5.54 val. E. Š. atvyko į VšĮ Respublikinę (duomenys neskelbtini) ligoninę). Dėl paminėtų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti, jog žalos atsiradimą lėmė paties nukentėjusiojo elgesys, ir tokiu būdu mažinti neturtinės žalos dydį ar visai nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo.

39.8. Atsižvelgiant į nukentėjusiajam E. Š. padarytus sužalojimus, jų sunkumą, taikytą gydymą, jo patirtus dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, taip pat į padaryto nusikaltimo pobūdį (tyčinis nesunkus nusikaltimas), į nuteistojo asmenybę, suformuotą teismų praktiką dėl priteisiamos neturtinės žalos dydžio nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, bei, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstą ir teisingą nukentėjusiajam E. Š. atlygintinos neturtinės žalos dydį, mažinti jį, kaip to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

40. Civiliniu ieškiniu nukentėjusysis E. S. taip pat prašė iš kalto asmens priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Neturtinę žalą nukentėjusysis E. S. grindė tuo, kad dėl nuteistojo T. K. tyčinių nusikalstamų veiksmų jis patyrė skausmą, stiprius dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas, orumo pažeminimą, stresą, nervinę įtampą ir kitus nepatogumus, nes įvykio metu T. K. tyčia kumščiu sudavė jam vieną kartą į galvos sritį, tuo padarė nosikaulio lūžį, be to, po T. K. suduoto smūgio jis buvo netekęs sąmonės, prabudo svetimuose namuose, todėl patyrė išgąstį, teko raminti savo artimuosius, kurie jo ieškojo, į gydymo įstaigą kreipėsi tik 2023-06-26, nes be brolio pagalbos neturėjo galimybių iš savo kaimelio nuvykti į ligoninę, dėl lūžusios nosies ilgą laiką jautė skausmą, buvo sunku kvėpuoti, todėl neišsimiegodavo, jautė nuolatinį nuovargį, sulaužytos nosies gijimo laikotarpiu dėl subjaurotos išvaizdos buvo apsunkintas jo bendravimas su pažįstamais, dėl pablogėjusių bendravimo galimybių labai išgyveno (3 t., b. l. 159-160). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. S. parodė, kad jis reiškia 5 000 Eur civilinį ieškinį dėl neturtines žalos, nes įvykio metu jam buvo sulaužyta nosis, operuoti nereikėjo, kadangi, kai nuvyko į gydymo įstaigą, jam pasakė, jog kaulai per daug sugiję, reikia laukti apie pusę metų, nes kol gyja, dar gali atsistatyti, neturtinę žalą grindžia tuo, jog po įvykio labai skaudėjo galvą, veidą, dėl patirto sužalojimo buvo sunku miegoti, nedarbingumo neturėjo, nes įvykio metu mokėsi dvyliktoje klasėje, buvo gėda vaikščioti po mokyklą, nes visi klausinėjo, kas nutiko, matėsi, kad nosis ištinusi, raudona, kreivoka, po Joninių šventės buvo egzaminų rezultatų paskelbimas, o, praėjus dviem savaitėms po įvykio, buvo diplomų įteikimo šventė, tuo metu ištinimų nebebuvo, tik buvo kreiva nosis. Nukentėjusysis teigė, kad iki šiol jis patiria nepatogumus miegodamas, jis nesigydė nei stacionare, nei ambulatoriškai, jokie vaistai jam nebuvo paskirti, nosies ištinimas tęsėsi apie dvi savaites, ateityje nusimato nosies korekcinė operacija, įvykio metu jis patyrė išgąstį, kai atsipeikėjo visiškai nepažįstamoje vietoje (4 t., b. l. 39-41).

40.1. Pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

40.2. Byloje yra įrodyti nuteistojo T. K. smurtinio pobūdžio veiksmai, nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam E. S. buvo padarytas būtent šiam asmeniui suduodant kumščiu vieną smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį, t. y. į veidą, taip E. S. buvo padarytas nosikaulio lūžis, ką patvirtina teismo medicinos specialisto išvada (1 t., b. l. 166). Tačiau nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl tyčinių smurtinių T. K. veiksmų nukentėjusiajam E. S. buvo sukeltos negrįžtamos ilgalaikės pasekmės, taip pat nėra duomenų, jog dėl patirtų sužalojimų sutriko nukentėjusiojo miegas, nors jis ir kreipėsi į medikus, tačiau gydytojams tokio nusiskundimo neišsakė. Pažymėtina, kad pas medikus nukentėjusysis E. S. kreipėsi ne iš karto po įvykio, kaip nukentėjusysis E. Š., o praėjus kelioms dienos, t. y. 2023-06-26. Be to, kaip nurodė pats nukentėjusysis, jam nosies operacija nebuvo atlikta, ir byloje nėra jokių duomenų, jog tokia operacija būtų reikalinga. Taigi, operacinis gydymas nukentėjusiajam E. S. nebuvo taikomas. Nors nuteistasis skunde teigia, kad po įvykio mokslo metai jau buvo pasibaigę, todėl nukentėjusiajam nebebuvo pagrindo lankytis mokykloje, tačiau šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Nukentėjusysis, teisiamojo posėdžio metu duodamas parodymus, paaiškino, jog įvykio metu jis mokėsi (duomenys neskelbtini) klasėje, o po įvykio mokykloje buvo egzaminų rezultatų paskelbimas, diplomų įteikimas, todėl akivaizdu, kad nukentėjusysis dar turėjo lankytis mokykloje, o jo draugai, bendraklasiai, mokyklos bendruomenė galėjo matyti jam padarytą sužalojimą – lūžusią nosį, kas galėjo sukelti nukentėjusiajam nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad dėl patirto sužalojimo nukentėjusysis E. S. patyrė diskomfortą, stresą, dvasinius išgyvenimus, tačiau, atsižvelgdama į tai, jog nukentėjusiajam buvo suduotas tik vienas smūgis kumščiu į galvos sritį (kai nukentėjusiajam E. Š. buvo suduoti du smūgiai kumščiu ir koja), nustatytas tik nosikaulio lūžis (kai nukentėjusiajam E. Š. nustatyti ne tik nosikaulių, bet ir dešinio maksiliarinio sinuso priekinės sienelės lūžiai, taip pat poodinės kraujosruvos veide, nubrozdinimai, muštinės žaizdos), nebuvo taikomas operacinis gydymas (o nukentėjusiajam E. Š. 2024 m. kovo 18 d. buvo atlikta nosies formos ir pertvaros operacija), atsižvelgdama ir į tai, jog jis dėl patirto sužalojimo iš karto nesikreipė į medikus, sprendžia, kad nukentėjusysis E. S. patyrė mažesnę neturtinę žalą nei nukentėjusysis E. Š., todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo E. S. civilinį ieškinį tenkino pilna apimtimi.

40.3. Įvertinusi šioje byloje nustatytų neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingų kriterijų visumą, taip pat ir nuteistojo asmenybę, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis dar buvo nepilnametis, niekur nedirbo ir nesimokė, taip pat ir tai, jog nenustatytas paties nukentėjusiojo E. S. didelis neatsargumas, atsižvelgusi į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir priteisiamų neturtinės žalos dydžių sumas, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. K. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam E. S. padaryta neturtinė žala vertinama 4 000 Eur suma. Kadangi T. K., pirmosios instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, nukentėjusiajam E. S. atlygino 100 Eur neturtinės žalos (5 t., b. l. 3-13), pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam E. S. priteistos likusios neatlygintos neturtinės žalos dydis mažinamas nuo 4 900 Eur iki 3 900 Eur. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl proceso išlaidų

41. Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu iš jo priteisti nukentėjusiojo E. Š. patirtas išlaidas už advokato paslaugas.

41.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo E. Š. išlaidas advokato paslaugoms apmokėti – 2 500 Eur, kurias patvirtina nukentėjusiojo E. Š. atstovo advokato Donato Lengvino pateikti dokumentai (5 t., b. l. 16, 17), pripažino proceso išlaidomis ir jas priteisė iš nuteistojo. Pastebėtina, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas klaidingai nurodė, kad proceso išlaidos priteisiamos vadovaujantis ne BPK 106 straipsniu, o BK 106 straipsniu. Ši rašymo klaida ištaisytina, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė įstatymo nuostatą, kuria vadovaudamasis sprendė priteistinų proceso išlaidų atlyginimo klausimą.

41.2. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš bylos matyti, jog nukentėjusiojo E. Š. atstovas advokatas Donatas Lengvinas dalyvavo visuose pirmosios instancijos teisme vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose, aktyviai atstovavo savo kliento interesus, pateikė teismui nukentėjusiojo vardu surašytą civilinį ieškinį ir jį pagrindžiančius dokumentus.

41.3. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintų rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo 4 punkte nurodyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama nustatant atlygintiną išlaidų dydį, o minėtų rekomendacijų 9 punkte nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų dydis apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą, kurio pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių). Toks dydis 2024 metų IV ketvirtį buvo 2 335,9 Eur, o 2025 metų I ketvirtį – 2 337,70 Eur (https://osp.stat.gov.lt/lietuvos-ekonomikos-raida/gyventojai-ir-socialine-statistika). Pagal minėtų rekomendacijų 10-11 punktuose nustatytus baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamus maksimalius dydžius, už procesinių dokumentų parengimą bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu nustatytas 2,5 atlygintinų išlaidų rekomenduojamas maksimalus dydis, už vieną teisinių konsultacijų, išskyrus Rekomendacijų 10.1. papunktyje nurodytą proceso stadiją (pst. ikiteisminį tyrimą), valandą – 0,1; už vieną atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą – 0,1. Dėl to, įvertinus nustatytą vidutinį mėnesinį darbo užmokestį (bruto) šalies ūkyje bei rekomendacijų 10-11 punktuose nustatytus taikytinus maksimalius dydžius, daroma išvada, kad advokato Donato Lengvino nukentėjusiajam E. Š. suteiktos teisinės paslaugos neviršija baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamo maksimalaus dydžio, kuris būtų lygus 5 839,75 Eur (2 335,90 x 2,5), net ir imant tik atlygintinų išlaidų dydį už procesinių dokumentų parengimą bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu (2,5), neskaičiuojant kitų atlygintinų išlaidų dydžių. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad iš nuteistojo priteistas 2 500 Eur proceso išlaidų atlyginimas nukentėjusiajam nėra aiškiai per didelis, todėl nėra pagrindo jo mažinti skunde nurodytais motyvais.

41.4. Taip pat apeliacinės instancijos teisme bei nukentėjusiojo E. Š. atstovo advokato Donato Lengvino atsiliepime į apeliacinius skundus prašoma priteisti nukentėjusiojo naudai papildomai patirtas proceso išlaidas už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Iš pateiktos 2025 m. gegužės 16 d. PVM sąskaitos faktūros, serija Nr. (duomenys neskelbtini), bei 2025 m. birželio 9 d. PVM sąskaitos faktūros, serija Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad už atsiliepimo parengimą bei atstovavimą teismo posėdžiuose apeliaciniame procese nukentėjusysis E. Š. advokatui Donatui Lengvinui iš viso sumokėjo 1 500 Eur (5 t., b. l. 91-92, 110-113).

41.5. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021).

41.6. Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama ir pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą, kuris tenkinamas iš dalies, sumažinant nukentėjusiajam E. S. priteistos neturtinės žalos dydį, ir pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris taip pat tenkinamas iš dalies, ir skundžiamas nuosprendis keičiamas dalyje dėl bausmių subendrinimo. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis E. Š. bei jo atstovas advokatas dalyvauti neprivalėjo, savo teisę realizavo pateikdami atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriame, be kita ko, išsamiai pasisakė ir dėl, nukentėjusiojo bei jo atstovo nuomone, nepagrįstų nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimų, susijusių su nukentėjusiojo E. Š. civiliniu ieškiniu bei proceso išlaidomis. Kadangi apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuosprendžio dalis dėl priteistos neturtinės žalos dydžio bei nukentėjusiojo E. Š. patirtų proceso išlaidų priteisimo paliekama nepakeista, teisėjų kolegija nukentėjusiojo atstovo pateiktą prašymą priteisti nukentėjusiajam E. Š. jo patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme tenkina ir iš T. K. nukentėjusiojo E. Š. naudai priteisia visas jo apeliacinės instancijos teisme patirtas papildomas išlaidas – 1 500 Eur (BPK 105-106 straipsniai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo T. K. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 2 dalimi, T. K. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Plungės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 MGL dydžio bauda bei su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 30 parų arešto bausme, paskiriant T. K. galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 7 mėnesiams ir 40 MGL dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi, T. K. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą paskirtą 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda ir T. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 40 MGL (2 000 Eur) dydžio baudą.

Patikslinti nuosprendžio rezoliucinę dalį dėl laikino sulaikymo laiko įskaitymo į bausmės laiką, ištaisyti padarytą rašymo apsirikimą ir nurodyti, kad į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką laikino sulaikymo laikas nuo 2024 m. gegužės 5 d. 14:05 val. iki 2024 m. gegužės 6 d. 11:45 val. (1 para) įskaitomas, vadovaujantis ne „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 13 dalimi“, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu.

Patikslinti nuosprendžio rezoliucinę dėl T. K. paskirto įpareigojimo, kuriuo „uždrausta nevartoti psichiką veikiančių medžiagų“, ir nurodyti, jog T. K. draudžiama vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria išspręstas nukentėjusiojo E. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir nustatyti, kad nukentėjusiajam E. S. padarytos neturtinės žalos dydis yra 4 000 Eur (keturi tūkstančiai eurų), iš nuteistojo T. K. nukentėjusiajam E. S. priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti nuo 4 900 Eur (keturių tūkstančių devynių šimtų eurų) iki 3 900 Eur (trijų tūkstančių devynių šimtų eurų), likusioje dalyje nukentėjusiojo E. S. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Patikslinti nuosprendžio rezoliucinę dalį, ištaisant padarytą rašymo apsirikimą, ir nurodyti, kad iš T. K. nukentėjusiajam E. Š. priteistos 2 500 Eur proceso išlaidos, susijusios su advokato Donato Lengvino teisinės pagalbos teikimu, ne vadovaujantis „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 106 straipsniu“, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsniu.

Kitą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 14 d. nutartį, kuria patikslintas Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendyje esantis neaiškumas dėl baudžiamojo poveikio priemonės uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo ir nutarta Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu T. K. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise toliau taikyti 3 (trejus) metus, terminą skaičiuojant nuo 2024 m. birželio 6 d.

Nukentėjusiojo E. Š. atstovo advokato Donato Lengvino prašymą priteisti apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo E. Š. patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms apmokėti tenkinti ir iš T. K. priteisti nukentėjusiojo E. Š. naudai 1500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) išlaidų, patirtų už advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme.