Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arlitanus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arlitanus“ ieškinį atsakovams J. J., I. Š. ir R. Š. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir (ar) aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2, 3 dalys).

28. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas apeliantės ieškinys dėl nuostolių, padarytų atsakovams atsisakius vykdyti preliminariąsias sutartis, atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

29. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė J. J. ir D. Š., kurios įpėdiniai ir turto paveldėtojai yra atsakovai I. Š. ir R. Š., buvo pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko A. V. nuosavybės teisėmis valdytą turtą – žemės sklypą (2 t., b. l. 61–182).

30. 2020 m. lapkričio 19 d. raštais Nr. 49SF-2917-(14.49.104) ir Nr. 49SF-2915-(14.49.104) NŽT informavo atsakovus, kad aktualioje teritorijoje nėra laisvos žemės fondo žemės, todėl, nesant galimybių atkurti nuosavybės teisių grąžinant natūra, bus priimtas sprendimas atlyginti pinigais (2 t., b. l. 169, 170).

31. 2020 m. gruodžio 22 d. atsakovės J. J. įgaliotas asmuo kreipėsi į NŽT, prašydamas grąžinti 0,1942 ha žemės plotą natūra, o ne atlyginti minėtą plotą pinigais (2 t., b. l. 33). 2021 m. sausio 26 d. raštu Nr. 49SD-536-(14.49.104) NŽT informavo atsakovės įgaliotą asmenį, kad aktuali teritorija priskirta valstybės išperkamai žemei (2 t., b. l. 37–38). 2021 m. vasario 10 d. NŽT raštu atsakovės įgaliotas asmuo informuotas, kad yra parengtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atlyginant pinigais už valstybės išperkamą žemę (2 t., b. l. 43–44).

32. 2021 m. kovo 12 d. NŽT priėmė sprendimus Nr. 49S-195-(14.49.3) ir Nr. 49S-198-(14.49.3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. V. nuosavybės teisėmis valdytą turtą, atsakovams atlyginant pinigais, t. y. 224,61 Eur už 0,1942 ha žemės sklypą (ar sklypus) ir 216,75 Eur už 0,1874 ha žemės sklypą (ar sklypus) Vilniaus mieste (2 t., b. l. 35–36; 39–40) .

33. 2021 m. kovo 26 d. atsakovė J. J. pateikė NŽT prašymą persvarstyti priimtus sprendimus ir įtraukti atsakovę į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę pagal pirminio prašymo nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1C pateikimo datą (2 t., b. l. 45–49; 150–154).

34. 2021 m. balandžio 8 d. ieškovė ir atsakovė J. J. sudarė sutartį (notarinio registro Nr. 3639) dėl 0,1946 ha bendro ploto žemės sklypo (žemės sklypų, žemės sklypų dalių), į kurį jai bus atkurtos nuosavybės teisės (toliau – ir Turtas 1), numatant sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį per 10 dienų nuo nuosavybės teisių į turtą įregistravimo atsakovės vardu Nekilnojamojo turto registre dienos (1 t., b. l. 12–15).

35. 2021 m. balandžio 29 d. ieškovė ir atsakovai I. Š. bei R. Š. sudarė sutartį (notarinio registro Nr. 4539) dėl iki 0,1874 ha bendro ploto žemės sklypo (žemės sklypų, žemės sklypų dalių), į kuriuos D. Š. (mirusiai 1993 m. lapkričio 3 d.) bus atkurtos nuosavybės teisės (toliau – ir Turtas 2), numatant sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį per 10 dienų nuo nuosavybės teisių į Turtą 2 įregistravimo atsakovų vardu Nekilnojamojo turto registre dienos (1 t., b. l. 17–20).

36. Byloje nėra ginčo, kad 2021 m. balandžio 8 d. ir 2021 m. balandžio 29 d. preliminariųjų sutarčių pagrindu susiklostė ieškovės ir atsakovų ikisutartiniai nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Ieškovė ir atsakovai 2021 m. balandžio 8 d. ir 2021 m. balandžio 29 d. preliminariosiomis sutartimis susitarė, kad: 1) būsimasis pardavėjas (atsakovai) įsipareigoja parduoti, o būsimasis pirkėjas (ieškovė) įsipareigoja nupirkti žemės sklypą (žemės sklypus, žemės sklypo dalis), į kuriuos atsakovams bus atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. V. nuosavybės teisėmis valdytą turtą, ir sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį per 10 d. nuo nuosavybės teisių į Turtą 1 (Turtą 2) įregistravimo būsimojo pardavėjo (atsakovų) vardu Nekilnojamojo turto registre dienos (sutarčių 1 punktas); 2) Turto 1 (Turto 2) kaina yra 50 000 Eur ir nėra perskaičiuojama, nepriklausomai nuo to, koks bebūtų bendras turto plotas ar vieta (sutarčių 3 punktas); 3) būsimieji pardavėjai įsipareigoja galimai greitai ir tiksliai atlikti visus veiksmus, reikalingus turto nuosavybės teisių atkūrimui ir nuosavybės dokumentų įregistravimui; būsimojo pirkėjo pageidavimu būsimojo pirkėjo nurodytam asmeniui būsimieji pardavėjai išduoda įgaliojimą veiksmams, kurie yra būtini sutarties tikslui pasiekti, atlikti (sutarčių 4 punktas); 4) būsimoji pirkėja (ieškovė) sumokėjo būsimajam pardavėjui (atsakovams) po 50 000 Eur pagal kiekvieną sutartį, kuriuos, būsimieji pardavėjai patvirtino gavę iš būsimosios pirkėjos grynaisiais pinigais prieš pasirašant sutartį (sutarčių 5 punktas); 5) sudarius pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal sutarties 5 punkto nuostatas sumokėti pinigai įskaitomi į perkamo žemės sklypo pardavimo kainą, t. y. šalys susitarė, kad ieškovė sumokėjo atsakovams visą turto kainą ir mokėjimas pagal sutartis laikomas tinkamu atsiskaitymu už turtą (sutarties 6 punktas); 6) sutarčių 13 punktuose nustatyta, kad jei būsimieji pardavėjai atsisakys parduoti turtą, būsimieji pardavėjai įsipareigoja grąžinti gautus 50 000 Eur ir papildomai per 5 dienas nuo sutartinių įsipareigojimų pagal sutartis neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, atlyginti visus būsimosios pirkėjos patirtus nuostolius (įskaitant negautąsias pajamas) bei sumokėti būsimajai pirkėjai 25 000 Eur baudą.

37. 2021 m. balandžio 8 d. kasos išlaidų orderis Nr. 216 patvirtina, kad ieškovė sumokėjo atsakovei J. J. 50 000 Eur (1 t., b. l. 16). 2021 m. balandžio 29 d. kasos išlaidų orderiai Nr. 219 ir Nr. 220 patvirtina, kad ieškovė sumokėjo atsakovui R. Š. ir atsakovei I. Š. pagal žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį kiekvienam atsakovui po 25 000 Eur (1 t., b. l. 22, 23).

38. 2021 m. balandžio 8 d. įgaliojimu atsakovė J. J. iki 2022 m. gruodžio 31 d. įgaliojo ieškovės pasirinktą atstovą veikti jos, kaip vienintelės įpėdinės, vardu atkuriant jai nuosavybės teises ir neatlygintinai perduodant nuosavybėn naują Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto dydžio nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą (jo dalį) pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylą, esančią NŽT Vilniaus miesto skyriuje, kuria jai bus atkuriamos nuosavybės teisės į A. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą turtą; parduoti už savo nuožiūra nustatytą kainą ir sąlygas jai nuosavybės teise priklausantį atkūrimo būdu įgytą žemės sklypą iki 19,46 a (2 t., b. l. 15); taip pat 2021 m. balandžio 8 d. atsakovė surašė testamentą dėl jai nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, kurių bendras plotas nebūtų didesnis negu 19,46 a, į kuriuos jai atkurtos nuosavybės teisės, palikimo ieškovės pasirinktam atstovui (2 t., b. l. 18–19). 2021 m. balandžio 29 d. įgaliojimu atsakovai I. Š. ir R. Š. įgaliojo ieškovės pasirinktą atstovą iki 2022 m. gruodžio 31 d. veikti jų, kaip vienintelių įpėdinių, vardu atkuriant ir paveldint jiems nuosavybės teises ir neatlygintinai perduodant nuosavybėn naują Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto dydžio nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą (jo dalį) pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylą, esančią NŽT Vilniaus miesto skyriuje, kuria jų motinai bus atkuriamos nuosavybės teisės ir kurias jie paveldės, į A. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą turtą; vesti paveldėjimo bylą po atsakovų motinos mirties; parduoti už savo nuožiūra nustatytą kainą ir sąlygas jiems nuosavybės teise priklausantį atkūrimo būdu įgytą ir paveldėtą žemės sklypą iki 0,1874 ha (2 t., b. l. 16–17).

39. 2021 m. balandžio 29 d. atsakovai I. Š. ir R. Š. pateikė NŽT prašymą persvarstyti priimtus sprendimus ir atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus mieste (iki 12 arų), o į likusią dalį atkurti nuosavybės teises natūra (2 t., b. l. 149).

40. 2021 m. spalio 21 d. NŽT įsakymu atsakovai įtraukti į NŽT patvirtintą sąrašą asmenų, kuriems Vilniaus mieste suteikiami nauji žemės sklypai: atsakovė į sąrašą įtraukta 9 numeriu, o D. Š., kurios turto paveldėtojai yra atsakovai, – 10 numeriu (3 t., b. l. 29–58; 80). NŽT 2021 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1834-(14.49.2E) buvo patvirtintinas siūlytinų perduoti neatlygintinai nuosavybėn naujų sklypų Vilniaus mieste sąrašas (3 t., b. l. 59).

41. 2021 m. lapkričio 12 d. pareiškimais atsakovai panaikino 2021 m. balandžio 8 d., 2021 m. balandžio 29 d. įgaliojimus, išduotus preliminariųjų sutarčių 4 punkto pagrindu, jų vardu nuosavybės teisių atkūrimo procese įgaliotiems dalyvauti asmenims (2 t., b. l. 20, 21).

42. 2021 m. lapkričio 24 d. atsakovai buvo kviečiami dalyvauti NŽT organizuotame Piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai bei kitai paskirčiai skirstymo komisijos posėdyje, kuriame turėjo pasirinkti konkretų žemės sklypą, į kurį atsakovams bus atkurta nuosavybės teisė (3 t., b. l. 81–84). Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad šiame posėdyje atsakovams atstovavo ne pagal preliminariųjų sutarčių 4 punktą jų vardu nuosavybės teisių atkūrimo procese buvę įgalioti asmenys, o atsakovų pasirinkta atstovė, kuri atsakovų vardu pasirinko sklypus: 0,0469 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 0,0471 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

43. 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimu atsakovai minėtų 2021 m. lapkričio 24 d. vykusiame posėdyje pasirinktų žemės sklypų atsisakė (3 t., b. l. 85–86).

44. 2021 m. gruodžio 15 d. raštu atsakovai kreipėsi į ieškovę, kviesdami nutraukti preliminariąsias sutartis, pasirašant notaro tvirtinamus susitarimus dėl sutarčių nutraukimo (2 t., b. l. 24–26). Rašte atsakovai nurodė, kad jie, neturėdami jokios patirties sudaryti nekilnojamojo turto sandorius, buvo ieškovės atstovo apgaule įtikinti pasirašyti preliminariąsias sutartis, įgaliojimus ir testamentą; jų pasirašymo metu atsakovai nesuvokė sandoriais sukeliamų tikrųjų pasekmių; kad atsakovų atžvilgiu buvo įgyvendinta nesąžiningų sandorių sudarymo schema, o atsakovai tik po jų įtraukimo į NŽT patvirtintą sąrašą, po susipažinimo su galimais pasirinkti sklypais, suprato buvę ieškovės ir su ja veikusių asmenų apgauti; iki sandorių pasirašymo atsakovai nebuvo iš NŽT gavę jokių dokumentų, kurių pagrindu jiems būtų kilusios pagrįstos prielaidos apie jų turimų teisių nuosavybės atkūrimo procese tikrąsias apimtis ir jų realią vertę; tik susipažinus su NŽT 2021 m. spalio 21 d. ir 2021 m. spalio 22 d. įsakymais atsakovams paaiškėjo, kad sklypų, į kuriuos jiems bus atkuriamos nuosavybės teisės, vertė yra po 100 000 Eur, o iki tol (2021 m. kovo mėnesį) atsakovams buvo žinoma tik apie NŽT sprendimus, kuriuose aptariamas tik simbolinių piniginių kompensacijų už atkuriamas nuosavybės teises mokėjimas. Atsakovai rašte nurodė, kad ieškovei nesutikus taikiu būdu nutraukti preliminariųjų sutarčių, atsakovai bus priversti kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ieškovės direktoriaus ir kitų grupėje veikiančių asmenų atžvilgiu.

45. 2021 m. gruodžio 13 d. ir 15 d. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniais atsakovams, prašydama įpareigoti atsakovus vykdyti preliminariąsias sutartis natūra. Atsakovai į bylą pateikė priešieškinį, prašydami abi preliminariąsias sutartis pripažinti negaliojančiomis, motyvuodami tuo, jog jos prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, gerai moralei ir viešajai tvarkai, buvo sudarytos panaudojus apgaulę. Vilniaus apylinkės teismas 2023 m. vasario 23 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-450-996/2023, ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 6 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-1174-863/2023, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimą iš dalies pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo įvykdyti sutartis natūra ir šiuos reikalavimus atmetė, tačiau paliko nepakeistą teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovų priešieškinio reikalavimas dėl preliminariųjų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

47. 2024 m. balandžio 5 d. NŽT sprendimu Nr. 2S-68-(15.2.7.) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. J.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovei perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,1200 ha žemės sklypo dalį bendrame 0,2000 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 27–28). 2024 m. balandžio 5 d. NŽT sprendimu Nr. 2S-67-(15.2.7.) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. Š.“ buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn 0,0800 ha žemės sklypo dalis bendrame 0,2000 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 32–33).

49. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad nenustatyta atsakovų kaltė dėl pagrindinių turto pirkimo–pardavimo sutarčių nesudarymo ir jiems negali kilti civilinė atsakomybė atlyginti ieškovei turėtus nuostolius; taip pat konstatuodamas, jog ieškovė neįrodė realaus reikalaujamo priteisti nuostolių dydžio ir yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl baudos priteisimo pareikšti. Ieškovė dėl šio teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, prašydama pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, išspręsti ginčą iš esmės ir ieškinį tenkinti – priteisti iš atsakovų nuostolių atlyginimą, o šio reikalavimo netenkinus – priteisti iš atsakovų sutartyse nustatytas baudas.

50. Atsižvelgdama į ginčo dalyką ir apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje pasisakys dėl keliamų ginčo išsprendimui reikšmingų klausimų: pirma, ar atsakovai, nevykdydami preliminariųjų sutarčių ir atsisakydami sudaryti pagrindines turto pirkimo–pardavimo sutartis, elgėsi sąžiningai ir, atitinkamai, ar konstatuotinas pagrindas jų civilinei atsakomybei kilti; antra, ar apeliantė įrodė prašomų priteisti iš atsakovų nuostolių, patirtų dėl pagrindinių sutarčių nesudarymo, faktą bei dydį; trečia, ar apeliantė yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl baudos pagal sutartis pareikšti ir, jei taip, ar apeliantė įrodė pagrindą atnaujinti praleistą terminą šiam reikalavimui reikšti.

Dėl pagrindo atsakovų civilinei atsakomybei kilti (ne)buvimo

56. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovų nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovų elgesys ikisutartiniuose santykiuose buvo sąžiningas, o apeliantės, įvertinant jos patirtį ir vykdomą ilgametį verslą nekilnojamojo turto srityje, elgesys sąžiningu nelaikytinas. Teismas nurodė, jog atsakovų veiksmai bylos aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo konstatuoti nepagrįsto atsakovų vengimo sudaryti pagrindines nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, be to, nėra pagrindo pripažinti, kad šalių ikisutartiniai santykiai buvo pasiekę aukščiausią derybų laipsnį.

57. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, teismo sprendimo turinį ir apeliacinio skundo argumentus, sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jau konstatuotas reikšmingas aplinkybes, taip pat neįvertino atsakovų atsisakymo sudaryti pagrindines sutartis bendro konteksto ir atsakovų teiginių dėl galimo jų suklaidinimo ar preliminariųjų sutarčių neatitikties jų tikrajai valiai nepagrįstumo bylos medžiaga.

58. Pirma, atsakovai, argumentuodami, kad jų atsisakymas sudaryti pagrindines turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo pagrįstas, o elgesys sąžiningas, nurodė, kad preliminariąsias sutartis sudarė dėl nepatyrimo, apeliantės suklaidinti ir dėl nesąžiningų apeliantės atstovų veiksmų, nesuvokdami tikrųjų žemės sklypų verčių ir sudarytų sandorių esmės. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad tokio pobūdžio argumentais remdamiesi atsakovai civilinėje byloje Nr. e2-450-996/2023 pareikštu priešieškiniu prašė pripažinti preliminariąsias sutartis negaliojančiomis, t. y. teigė, jog sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis dėl jų suklydimo, kurį lėmė ieškovės apgaulė; jog ieškovė įvykdė sąmoningą tyčinį jų suklaidinimą dėl esminių sutarčių aplinkybių, svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimą, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorius tokiomis sąlygomis, kokių ieškovė siekė; ieškovė nuo jų nuslėpė, kad jiems yra reali galimybė gauti daugiau nei po 100 000 Eur kainuojančius konkrečius sklypus Vilniaus mieste.

59. Tokio turinio atsakovų teiginiai ir faktinės ginčo preliminariųjų sutarčių sudarymo aplinkybės jau buvo įvertintos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-450-996/2023 ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1174-863/2023.

60. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 23 d. sprendime, atmesdamas atsakovų priešieškinį dėl preliminariųjų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nurodė, kad patys atsakovai teismo posėdžio metu patvirtino, jog, pasirašydami ginčo sutartis, suprato, kad ieškovei su jais atsiskaičius pagal sutartį, žemės sklypai, į kuriuos atsakovams ateityje bus atkurtos nuosavybės teisės, pereis ieškovei. Teismas vertino, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovė atsakovus būtų klaidinusi, apgavusi dėl sutarčių sudarymo esmės ir pobūdžio. Kadangi sudarant sutartis dar nebuvo žinoma, ar bus peržiūrėti NŽT priimti sprendimai dėl piniginių kompensacijų atsakovams keitimo į žemės sklypus, į kokius žemės sklypus galės pretenduoti į pretendentų eilę įtraukti asmenys, pasirašydamos sutartis šalys prisiėmė iš to kylančias rizikas, tačiau galiausiai paaiškėjęs galimas naudingesnių (pinigine išraiška) sklypų gavimas ir tuomet atsakovų persigalvojimas dėl ginčo sutarčių vykdymo bei siekis jas pripažinti negaliojančiomis, teismo vertinamas kaip nesąžiningas pačių atsakovų elgesys.

61. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovų apeliacinį skundą, 2023 m. birželio 6 d. sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovų priešieškinis dėl ginčo preliminariųjų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįžvelgė ieškovės veiksmuose atsakovų klaidinimo, apgavystės dėl sutarčių sudarymo esmės ir pobūdžio, nes abiejose notarine tvarka sudarytose sutartyse, kurias pasirašė atsakovai, buvo aiškiai susitarta, kad ieškovė įsipareigoja nupirkti, o atsakovai parduoti žemės sklypus, į kuriuos atsakovams ateityje bus atkurtos nuosavybės teisės, t. y. šalys susitarė dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje (sutarčių 1 punktas); duomenų, kad atsakovų tikroji valia buvo kitokia, nei nurodyta minėtame sutarčių punkte, nėra. Iš bylos nagrinėjimo metu duotų atsakovų parodymų teismas nustatė, kad atsakovai suprato, jog pagal sutartis ieškovei su jais atsiskaičius, žemės sklypai, į kuriuos atsakovams bus atkurtos nuosavybės teisės, pereis ieškovei. Atsakovai patys sutarčių 4 punkto pagrindu patikėjo ieškovės parinktiems įgaliotiniams atlikti veiksmus sutarčių tikslui pasiekti, tuo tarpu vėliau, paaiškėjus, kad atsakovams yra galimybė gauti žemės sklypus natūra, galimai naudingesnės piniginės išraiškos, atsakovai apsigalvojo dėl su ieškove sudarytų sutarčių ir tuos įgaliojimus panaikino, kartu keldami prielaidas dėl ieškovės galimo nesąžiningumo ir siekdami pripažinti sutartis negaliojančiomis. Teismas konstatavo, kad nėra jokių duomenų, jog sutarčių sudarymo metu ieškovei buvo žinomas atsakovų nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo rezultatas, toks, koks jis paaiškėjo 2021 m. spalio mėnesį; taip pat nėra ir duomenų, patvirtinančių atsakovų keltas prielaidas apie ieškovės apgaulę ir nesąžiningų sandorių sudarymo schemas. Teismas pažymėjo, kad prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo pirmiausia pats turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, o klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, todėl nusprendė nesant pagrindo ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis minėtais atsakovų nurodytais argumentais.

62. Atsižvelgiant į nurodytą, sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jau įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, kuriuose, be kita ko, buvo vertinami šalių veiksmai ir preliminariųjų sutarčių teisėtumas, nustatytas aplinkybes. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vertindamas įrodymus, teismas, be kita ko, turi, įsitikinti, ar yra bylai svarbių prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismas, vertindamas įrodymus ir nustatęs, kad yra bylai reikšmingų prejudicinių faktų, turi jais vadovautis.

63. Nagrinėjamu atveju šiai civilinei bylai prejudicinę galią turinčiais faktais pripažintinos civilinėse bylose, kuriose dalyvavo tie patys asmenys, kaip ir šioje civilinėje byloje (apeliantė ir atsakovai), įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 6 d. sprendimais nustatytos ir įrodinėjimo dalyku minėtose bylose buvusios aplinkybės, susijusios su šalių veiksmais ir valia sudarant preliminariąsias sutartis. Priešingai nei atsiliepime į apeliacinį skundą teigia atsakovai, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendime, tiek Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 6 d. sprendime teismai konstatavo nesant duomenų, kad apeliantė atsakovus būtų klaidinusi ar apgavusi dėl preliminariųjų sutarčių sudarymo esmės ir pobūdžio, taip pat nenustatyta duomenų, patvirtinančių atsakovų keltas prielaidas apie apeliantės apgaulę ir nesąžiningų sandorių sudarymo schemas. Nagrinėjamoje byloje atsakovai pakartotinai remiasi teismų išnagrinėtose bylose analizuotomis aplinkybėmis, nepateikdami papildomų įrodymų savo teiginiams, tačiau dėstydami subjektyvius bendro pobūdžio vertinimus. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar atsakovų atsisakymas sudaryti pagrindines pirkimo–pardavimo sutartis buvo pagrįstas, turėjo atsižvelgti į prejudicinę reikšmę turinčias aplinkybes.

64. Atmestini kaip Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 6 d. sprendimo turinio neatitinkantys atsakovų teiginiai, kad Vilniaus apygardos teismas, panaikindamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimo dalį, motyvą dėl atsakovų nesąžiningumo laikė nepagrįstu. Iš Vilniaus apygardos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovų priešieškinis dėl preliminariųjų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis buvo atmestas, palikta nepakeista, o panaikinta teismo sprendimo dalis dėl ieškinio, atmetant ieškinio reikalavimus, nes teismas pripažino, jog aptariamų sutarčių negalima reikalauti įvykdyti natūra. Taigi, priešingai nei nurodo atsakovai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinta ir ieškovės ieškinys atmestas ne dėl to, kad būtų kitaip įvertintas atsakovų elgesys, preliminariųjų sutarčių sudarymo tikslai bei aplinkybės ar padaryta kitokia išvada dėl atsakovų nesąžiningumo.

65. Antra, byloje nebuvo pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovai negalėjo tinkamai suvokti pasirašytų sutarčių ir jomis prisiimamų įsipareigojimų esmės. Sutarčių turinys ar po jų pasirašymo susidariusi faktinė situacija nesuponuoja prielaidų pripažinti atsakovų atsisakymą sudaryti pagrindines turto pirkimo–pardavimo sutartis pagrįstu bei sąžiningu.

66. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad tikrieji sutarties šalių ketinimai (valia) atskleidžiami įvertinant sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybų dėl sutarties sudarymo pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, laikantis universalaus sąžiningumo principo. Svarbios yra ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu, kitokiais šalių veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014).

67. Kaip matyti iš preliminariųjų sutarčių nuostatų turinio, jose buvo aiškiai susitarta, kad apeliantė įsipareigoja nupirkti, o atsakovai parduoti žemės sklypus, į kuriuos atsakovams ateityje bus atkurtos nuosavybės teisės, t. y. susitarė dėl pagrindinių nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo ateityje (sutarčių 1 punktas). Vien tai, kad, kaip deklaratyviai teigia atsakovai, jie neturėjo specialių žinių tinkamai įvertinti ir suvokti sudaromų sutarčių turinio, neįrodo, jog prieš pasirašydamos sutartis šalys neturėjo galimybės susipažinti su jų nuostatomis, ar, kad preliminariųjų sutarčių nuostatos jiems buvo nesuprantamos, tačiau sutartis parengusi šalis atsisakė jas paaiškinti, dėl jų derėtis. Priešingai, pasirašydamos sutartis šalys patvirtino, kad atskleidė viena kitai visas reikšmingas aplinkybes, taip pat, pareiškė, jog sutartys buvo sudarytos be apgaulės ar ekonominio spaudimo (sutarčių 14 punktas), t. y. laisva valia.

68. Kaip jau buvo pažymėjęs Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-1174-863/2023, taip pat ir šioje byloje aiškindami preliminariųjų sutarčių sudarymo aplinkybes pripažįsta atsakovai bei patvirtina rašytinė bylos medžiaga, preliminariąsias sutartis atsakovai pasirašė po to, kai gavo NŽT 2021 m. kovo 12 d. sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais, pagal sandorius su ieškove gaudami ženkliai didesnes, nei minėtuose NŽT sprendimuose nurodytas, sumas. Vėliau, atsakovams gavus informaciją, kad jie NŽT 2021 m. spalio 21 d. įsakymu buvo įtraukti į pretendentų į patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę eilę, bei susipažinus su NŽT 2021 m. spalio 22 d. įsakymu dėl siūlomų žemės sklypų sąrašo, atsakovams, jų teigimu, paaiškėjo, kad sklypų, į kuriuos jiems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, vertė yra ženkliai didesnė, nei pagal preliminariąsias sutartis jų iš ieškovės gauta suma. Atsižvelgdami į tai, atsakovai inicijavo įgaliojimų, testamento panaikinimą, iš esmės nesutikdami su tolesniu preliminariųjų sutarčių vykdymu. Iš atsakovų paaiškinimų ir bylos duomenų nustatyta, kad atsakovai, preliminariųjų sutarčių pasirašymo metu suvokdami priimtus NŽT sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo išmokant kompensaciją pinigais, suprato preliminariųjų sutarčių turinį bei esmę, t. y. tai, jog pagal sutartis ieškovei su jais atsiskaičius, žemės sklypai, į kuriuos atsakovams galimai bus atkurtos nuosavybės teisės (jeigu NŽT sprendimai būtų pakeisti ir nuosavybės teisės vis dėlto būtų atkurtos ne pinigine kompensacija, o natūra), pereis ieškovei. Vėliau paaiškėjus, kad atsakovams yra galimybė gauti žemės sklypus natūra, o siūlomų galimų sklypų vertė didesnė nei ieškovės sumokėta pagal preliminariąsias sutartis, atsakovai apsigalvojo dėl su ieškove sudarytų sutarčių tolesnio vykdymo ir ėmė siekti jų nutraukimo. Byloje nėra duomenų, jog preliminariųjų sutarčių sudarymo metu apeliantei buvo žinomas atsakovų nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo rezultatas, toks, koks jis paaiškėjo 2021 m. spalio mėnesį, t. y. tai, ar bus pakeistas NŽT sprendimas dėl nuosavybės atkūrimo kompensacija pinigais, ar bus suteikti žemės sklypai natūra ir kokios vertės.

69. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias preliminariųjų sutarčių sudarymo aplinkybes ir eigą, sutinka su apeliante, kad preliminariųjų sutarčių nuostatos patvirtina, jog tarp šalių buvo sudarytos rizikos sutartys (jose konkrečiai nenustatytas naudos gavimas ar šalių pareigos dydis arba tai priklauso nuo tam tikro įvykio) (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), nes jas sudarant nebuvo žinoma: ar NŽT pakeis savo priimtus sprendimus ir skirs atsakovams realius žemės sklypus; į kokius žemės sklypus atsakovai galės pretenduoti; kokia bus žemės sklypo, į kurį bus atkurtos nuosavybės teisės, vertė. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad pasirašydami preliminariąsias sutartis atsakovai suprato ir prisiėmė riziką, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje jiems gali būti atkurtos nuosavybės teisės ir į žemės sklypus, kurių vertė bus didesnė nei pagal preliminariąsias sutartis gauta suma. Atitinkamai, tokioje situacijoje atsakovų atsisakymas vykdyti preliminariąsias sutartis po to, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo formos buvo pakeistas, nelaikytinas sąžiningu ir pagrįstu, nepriklausančiu nuo subjektyvaus atsakovų apsisprendimo. Laisva valia sudarę nurodyto pobūdžio bei turinio preliminariąsias sutartis, vėliau apsigalvoję dėl jų vykdymo ekonominio pagrįstumo, atsakovai neturi teisėto pagrindo išvengti su atsisakymu vykdyti sutartis susijusių padarinių.

70. Šios išvados nepaneigia atsakovų teiginiai, kad aptartoje preliminariųjų sutarčių sudarymo eigoje buvo pasinaudota jų nepatyrimu, išsilavinimo stoka ar pan. Viena vertus, preliminariųjų sutarčių sudarymo aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad jų sudarymo momentu, kai buvo priimti NŽT sprendimai dėl atsakovų nuosavybės teisių atkūrimo išmokant kompensaciją pinigais, preliminariosios sutartys savaime būtų buvusios ekonomiškai nepagrįstos ar neracionalios. Kita vertus, byloje esantys atsakovų nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai patvirtina turimą atsakovų patirtį ir žinias šioje srityje – iš bylos duomenų matyti, kad atsakovai dalyvavo NŽT sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, naudojosi galimybėmis teikti prašymus, skundus, užklausas (2 t., b. l. 61–182). Dėl to nėra pagrindo pripažinti jų turimas žinias bei patirtį nepakankamomis pilnavertiškai ir laisva valia dalyvauti civilinėje apyvartoje sudarant aptariamo pobūdžio susitarimus, atitinkamai, ir prisiimti su jų (ne)vykdymu susijusias pasekmes.

71. Trečia, atmestini atsakovų teiginiai, kad jie pagrįstai atsisakė vykdyti preliminariąsias sutartis, nes tokios sutartys negalėjo būti sudarytos jų sudarymo metu neegzistuojant pagrindinių turto pirkimo–pardavimo sutarčių objektams – konkretiems atsakovams suteiktiems žemės sklypams. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia asmens universalią teisę savo pasirinkimu ir laisva valia pradėti derybas, sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės sutarties, sudaryti vienos ar kelių rūšių sutarčių elementų turinčią sutartį, nurodyti sąlygines sandorio sąlygas ir pan. Tai reiškia, kad sutarties laisvės principas leidžia asmeniui savo valia spręsti ir sudaryti CK normomis reglamentuotas ir šiomis normomis tiesiogiai nereglamentuotas, tačiau imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančias sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021, 25 punktas). Nagrinėjamu atveju nėra priežasčių ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad preliminariosios sutartys būtų draudžiamos teisės aktų normomis ar prieštarautų imperatyviam teisiniam reglamentavimui.

72. Ketvirta, atmestini kaip nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad teismas šioje byloje turėtų spręsti, ar šalių sudarytos preliminariosios sutartys neturėtų būti teismo ex officio (savo iniciatyva) pripažintos apsimestinėmis remiantis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-116-790/2020. Viena vertus, nesutiktina su atsakovų teiginiais, kad minėtos išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2A-116-790/2020 faktinės aplinkybės yra tapačios susiklosčiusioms nagrinėjamu atveju. Minėtoje byloje faktinės aplinkybės, susijusios su šalių atliktais veiksmais sutarčių vykdymo procese, ženkliai skiriasi, o šie skirtumai daro lemiamą įtaką situacijos vertinimui: nurodytoje byloje pagrindinius veiksmus po sutarties pasirašymo atliko įgaliotas asmuo, o šioje byloje nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo procese aktyviai dalyvavo patys atsakovai; skirtingai nei paminėtoje byloje, šioje byloje nėra pagrindo spręsti, kad šalys preliminariosiomis sutartimis būtų susitarusios dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo. Atsižvelgiant į nurodytą, negali būti pripažinta atsakovų nurodytos teismo nutarties byloje Nr. e2A-116-790/2020 precedentinė reikšmė šiai bylai. Kita vertus, atsakovų teiginiai dėl preliminariųjų sutarčių pripažinimo apsimestinėmis remiantis nurodyta nutartimi jau buvo įvertinti ir atmesti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 6 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2A-1174-863/2023, teismui konstatavus, kad sandoris laikytinas apsimestiniu, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys; apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad tikroji abiejų sutarčių šalių valia būtų buvusi kita nei pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas ateityje, atkūrus atsakovams nuosavybės teises į žemės sklypus. Galiausiai, kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant teismo pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius, išaiškinta, kad tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-428/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017; 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-1075/2019). Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio reikalavimo šioje byloje atsakovai nereiškė, o konstatuoti akivaizdžių niekinio sandorio požymių nėra pagrindo.

73. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, jog ne apeliantė siekė suklaidinti atsakovus, o, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, pačių atsakovų elgesys vertintinas kaip nesąžiningas ikisutartinių santykių kontekste, jiems apsisprendus nutraukti preliminariąsias sutartis, kai paaiškėjo galimas naudingesnių (pinigine išraiška) žemės sklypų gavimas, nors buvo prisiėmę tokių aplinkybių atsiradimo riziką. Objektyvių duomenų, kurių pagrindu analizuojamą situaciją būtų galima vertinti kitaip, atsakovai nepateikė.

74. Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai neatsižvelgus į įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su preliminariųjų sutarčių sudarymo ir (ne)vykdymo aplinkybėmis, nepakankamai atsižvelgus į faktinę ginčo sutarčių sudarymo situaciją ir atsakovų aiškiai deklaruotą tikslą sudaryti ginčo sutartis su ieškove dėl tuo metu priimtų NŽT sprendimų už atkuriamą nuosavybę išmokėti kompensaciją pinigais, buvo padaryta nepagrįsta išvada dėl atsakovų atsisakymo sudaryti pagrindines sutartis pagrįstumo. Bylos medžiaga ir pirmiau aptartos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovų atsisakymas sudaryti pagrindines sutartis buvo nulemtas subjektyvių, nuo atsakovų valios priklausančių priežasčių – pasikeitus faktinei situacijai dėl NŽT sprendimo nuosavybės atkūrimo formos klausimu, pakitus atsakovų valiai dėl preliminariosiomis sutartimis prisiimtos rizikos ir siekiant materialiai palankesnio rezultato. Atitinkamai, toks atsakovų elgesys atsisakant sudaryti pagrindines sutartis sukelia neigiamus padarinius – galimą atsakovų civilinę atsakomybę ir prievolę atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

Dėl nuostolių atlyginimo (ne)priteisimo

75. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad atsakomybė dėl pagrindinių sutarčių nesudarymo tenka atsakovams, nepagrįstai atsisakiusiems vykdyti preliminariąsias sutartis ir dėl to nesudarius pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neturi teisės reikalauti atlyginti jos patirtus nuostolius, vadovaudamasi CK 6.165 straipsnio 4 dalimi. Nors CK 6.163 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas, tačiau taip būna tik tada, kai šalys elgiasi sąžiningai. Jeigu derybose viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl nesąžiningos šalies veiksmų, tai šiai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė, t. y. kyla pareiga atlyginti sąžiningai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.163 straipsnio 3 dalis, 6.165 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2022).

76. CK 6.165 straipsnyje, reglamentuojančiame preliminariosios sutarties institutą, expressis verbis (tiesiogiai; aiškiais žodžiais) nenurodyta, kokie nukentėjusios šalies patirti nuostoliai įeina į atlygintinų nuostolių kategoriją preliminariosios sutarties nevykdymo atveju, tačiau atsakymą į klausimą, kokia yra atlygintinų nuostolių apimtis preliminariosios sutarties nevykdymo atveju, pateikia teismų praktika. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad taikant ikisutartinę atsakomybę siekiama nukentėjusią šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2013). Taigi pripažįstama, jog nuostoliai ikisutartinės atsakomybės taikymo atveju turi būti apriboti nukentėjusios šalies grąžinimu į buvusią padėtį iki derybų tokia apimtimi, kokia ji patyrė praradimų dėl pasitikėjimo kita šalimi, kad nukentėjusi šalis nepagrįstai neatsirastų tokioje padėtyje, kurioje ji būtų tinkamo ikisutartinių prievolių įvykdymo atveju, ir nuostoliai netaptų baudiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2022).

77. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju taip pat galimos tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalautų, kad nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse derybose dėl sutarties sudarymo turėtos išlaidos, bet ir prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti. Sprendžiant dėl nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už prarastą galimybę, esminę reikšmę turėtų šalies, atsisakančios sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu: jei derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tai ji, kaip nesąžininga šalis, privalėtų atlyginti kitai šaliai nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą – ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, apeliantė apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad taikant nesąžiningos šalies ikisutartinę civilinę atsakomybę galimas ir pagrindinės sutarties tinkamo įvykdymo lūkesčio intereso gynimas. Vis dėlto, pažymėtina, kad, prašydamas atlyginti nuostolius, ieškovas turi pagrįsti ir įrodyti tiek prarastos konkrečios galimybės, tiek pagrindinės sutarties tinkamo įvykdymo lūkesčio piniginę vertę, kurią prašo priteisti kaip nuostolių atlyginimą dėl pagrindinės sutarties nesudarymo.

78. Nagrinėjamu atveju apeliantė prašomus priteisti iš atsakovų 535 000 Eur nuostolius įrodinėjo sutarties tinkamo įvykdymo lūkesčio intereso gynimu taikant objektyvų (abstraktų) nuostolių apskaičiavimo metodą, t. y. kaip negautą naudą (negautas pajamas), kurią sudaro skirtumas tarp preliminariosiose sutartyse nurodytos kainos ir turėjusios būti sudarytos pagrindinių sutarčių objektų rinkos vertės, buvusios preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu.

79. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apeliantė neįrodė reikalaujamų priteisti nuostolių realumo ir dydžio. Teismas nurodė, kad preliminariųjų sutarčių nutraukimo metu 2021 m. gruodžio 15 d. atsakovai konkretaus turto neturėjo, o ieškovė buvo toje pačioje padėtyje, kaip ir iki preliminariųjų sutarčių su atsakovais pasirašymo, nes konkretus sklypas, kaip šalių susitarimo objektas pagal preliminariąsias sutartis, neegzistavo. Be to, ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kokias pajamas ji ketino gauti sutarčių su atsakovais pagrindu ir kas patvirtina tokių ketinimų realumą 2021 m. gruodžio 15 d. Teismo vertinimu, jokia reali žala (nuostoliai) ieškovei neatsirado ir negalėjo atsirasti, nes pagrindinės sutarties sudarymo terminas nebuvo pasibaigęs.

80. Apeliaciniame skunde apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su preliminariųjų sutarčių nutraukimo momentu, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantė tuo metu negalėjo patirti nuostolių. Apeliantės teigimu, ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas pritartų pozicijai dėl preliminariųjų sutarčių nutraukimo 2021 m. gruodžio 15 d., nuostoliai turėtų būti apskaičiuojami remiantis skirtumu tarp atsakovų 2021 m. lapkričio 24 d. NŽT posėdyje pasirinktų žemės sklypų rinkos vertės ir preliminariosiose sutartyse nustatytos turto kainos.

81. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė reikalaujamų priteisti nuostolių realumo ir dydžio. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantė būtų įrodžiusi tinkamo sutarties įvykdymo lūkestį už prašomą priteisti nuostolių sumą.

82. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje pripažįstama sąžiningos ikisutartinių santykių šalies teisė reikalauti priteisti tik realias, įrodytas, neišvengiamas, o ne tikėtinas (hipotetines) negautas pajamas, o nagrinėjamu atveju ginčo preliminariųjų sutarčių nutraukimo (pabaigos) metu atsakovai konkretaus turto, kaip pagrindinių sutarčių objekto, neturėjo. Apeliantės pateikiamas prašomų priteisti nuostolių apskaičiavimo metodas stokoja pagrindimo ir prieštarauja pačios apeliantės paaiškinimams, jog buvo sudarytos rizikos sutartys, todėl nesudaro prielaidų apskaičiuoti realias, įrodytas ir neišvengiamas, o ne tikėtinas (hipotetines) negautas pajamas, kaip apeliantės deklaruojamą subjektyvų tinkamo sutarties įvykdymo lūkestį, kuris galėjo būti įgyvendintas sudarius pagrindines sutartis.

83. Preliminariųjų sutarčių 13 punktuose šalys susitarė, kad tuo atveju, jei atsakovai atsisakys parduoti turtą, jie įsipareigoja grąžinti gautus 50 000 Eur per 5 dienas nuo sutartinių įsipareigojimų pagal sutartis neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, atlyginti visus apeliantės patirtus nuostolius (įskaitant negautas pajamas) bei sumokėti apeliantei 25 000 Eur baudą. Taigi, šalys buvo susitarusios fiksuoti nuostolių dydį, siejamą su atsakovų atsisakymo parduoti turtą (įsipareigojimų pagal sutartis neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo) momentu. Atsakovai apie atsisakymą vykdyti preliminariąsias sutartis informavo apeliantę 2021 m. gruodžio 15 d. raštu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, konkretus žemės sklypas, kaip pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių pardavimo objektas, tuo metu neegzistavo, nes atsakovų nuosavybės teisės į konkretų turto objektą dar nebuvo atkurtos. Taigi, apeliantės nurodomu būdu skaičiuojami nuostoliai, siejami su atsakovams tik 2024 m. balandžio 5 d. NŽT sprendimu suteiktų žemės sklypų verte, neatitinka preliminariųjų sutarčių sąlygų dėl jų apskaičiavimo.

84. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė datą, reikšmingą skaičiuojant prašomus atlyginti nuostolius (2021 m. gruodžio 15 d.). Iš preliminariųjų sutarčių 13 punkto nuostatų matyti, kad atlygintini nuostoliai siejami su būsimųjų pardavėjų atsisakymu parduoti turtą ir su sutartinių įsipareigojimų pagal preliminariąsias sutartis neįvykdymu ar netinkamu įvykdymu. Dėl to apeliantės argumentai, jog nuostoliai turėjo būti skaičiuojami pagal situaciją, buvusią preliminariųjų sutarčių nutraukimo, kuris pagal sutartis įforminamas notariškai patvirtintu susitarimu (sutarčių 18 punktas), momentu, neatitinka sutarčių teksto turinio. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovai 2021 m. gruodžio 15 d. raštu informavo apeliantę, jog jie preliminariųjų sutarčių nebevykdys ir siekia įforminti sutarčių nutraukimą. Ši atsakovų pozicija nepasikeitė nei po to vykusių teisminių procesų metu, nei apeliantei šioje byloje pareiškus ieškinį. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas tinkamai, atsižvelgdamas tiek į preliminariųjų sutarčių nuostatas, tiek ir į apeliantės bei atsakovų po preliminariųjų sutarčių sudarymo atliktus veiksmus bei elgesį, nustatė, kad preliminariųjų sutarčių nevykdymo (atsisakymo vykdyti) iš atsakovų pusės data laikytina 2021 m. gruodžio 15 d. Atsakovams aiškiai išdėsčius valią atsisakyti preliminariųjų sutarčių bei jas nutraukti, taip pat nuosekliai elgiantis taip, lyg sutartys būtų nutrauktos, įvertinant sutarčių 13 ir 18 punktu nuostatas, pripažintina, kad sutarčių nutraukimo neįforminimas notariškai ir apeliantės dėtos pastangos teismo tvarka įpareigoti atsakovus vykdyti preliminariąsias sutartis natūra nesudaro prielaidų pripažinti, kad apeliantė po aiškiai atsakovų išdėstytos valios nutraukti sutartis galėjo turėti pagrįstų tinkamo sutarčių įvykdymo lūkesčių, kaip prielaidų prašomiems priteisti nuostoliams apskaičiuoti atsižvelgiant į situacijas, susiklosčiusias vėliau nei 2021 m. gruodžio 15 d.

85. Vertinant apeliantės teiginius dėl galimybės nagrinėjamoje situacijoje reikalauti atlyginti negautas pajamas ir jas apskaičiuoti taikant abstraktaus (objektyvaus) nuostolių apskaičiavimo metodą (nuostolių dydį skaičiuojant kaip skirtumą tarp preliminariosiose sutartyse nurodytos turto kainos ir turėjusių būti sudarytų pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių objektų (atsakovams realiai suteiktų žemės sklypų) rinkos vertės, buvusios preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu), taip pat dėl pagrindinės sutarties tinkamo įvykdymo lūkesčio intereso gynimo ir jo įvertinimo pinigais nustatant nuostolių dydį pagal pirmiau nurodytą metodą, būtina atsižvelgti į nagrinėjamu atveju sudarytų preliminariųjų sutarčių ypatumus jose apibrėžto pagrindinių sutarčių objekto aspektu.

86. Kaip minėta, preliminariosiomis sutartimis šalys susitarė, kad atsakovai įsipareigoja parduoti, o apeliantė įsipareigoja nupirkti žemės sklypą (žemės sklypus, žemės sklypo dalis), į kuriuos atsakovams bus atkurtos nuosavybės teisės (sutarčių 1 punktas), taigi, šiuo atveju pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių objektas yra žemės sklypas (žemės sklypai, žemės sklypo dalys), į kuriuos atsakovams atkurtos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuosavybės teisės. Tiek preliminariųjų sutarčių sudarymo, tiek atsakovų atsisakymo jas vykdyti metu (2021 m. gruodžio 15 d.) pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių objektas dar neegzistavo, nes nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos tik 2024 m. balandžio 5 d. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pati apeliantė apeliaciniame skunde plačiai paaiškino, jog buvo sudarytos rizikos sutartys, t. y. pripažino, kad preliminariųjų sutarčių sudarymo metu nebuvo žinoma, ar bus peržiūrėti NŽT priimti sprendimai dėl nuosavybės teisės atkūrimo formos, į kokius žemės sklypus galės pretenduoti į pretendentų eilę įtraukti asmenys, taigi, tiek apeliantė prisiėmė riziką, jog nuosavybės teisės į žemės sklypus natūra atsakovams gali būti neatkurtos, tiek ir atsakovai prisiėmė riziką, kad, pakeitus NŽT sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo formos, žemės sklypų, į kuriuos jiems bus atkurtos nuosavybės teisės natūra, vertės gali būti didesnės nei gauta kaina pagal preliminariąsias sutartis. Atsižvelgiant į tokį sutarties pobūdį, taip pat į tai, kad preliminariosiomis sutartimis buvo susitarta nuostolių dydį sieti su momentu, kai atsakovai atsisako vykdyti preliminariąsias sutartis, o 2021 m. gruodžio 15 d. žemės sklypai atsakovų nuosavybėn suteikti ir jų vardu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nebuvo, apskaičiuojant nuostolių dydį nėra pagrindo remtis pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių objekto verte, kai pats objektas paaiškėjo ir buvo suformuotas 2024 m. balandžio 5 d. Kaip nurodyta ir apeliantės pripažinta, sudarytos rizikos sutartys, kurių rizika pasireiškė būtent potencialaus pagrindinių sutarčių objekto neapibrėžtumu, todėl nėra prielaidų spręsti apie pagrįstus apeliantės lūkesčius būtent į atsakovams vėliau – 2024 m. balandžio 5 d. – atkurtus sklypus bei jų rinkos vertę. Priešingai, rizikos sutarčių pobūdis lėmė, kad iki nuosavybės atkūrimo atsakovams proceso pabaigos pagrįsti apeliantės lūkesčiai į konkrečius objektus negalėjo susiformuoti.

87. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad nuostoliai taip pat galėtų būti apskaičiuojami remiantis skirtumu tarp atsakovų 2021 m. lapkričio 24 d. posėdyje pasirinktų sklypų rinkos vertės ir preliminariosiose sutartyse nustatytos turto kainos. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, preliminariųjų sutarčių 13 punktas nustatė atsakovų atsakomybę tokiu atveju, jei atsakovai atsisakytų parduoti konkrečius sklypus, tačiau nenumatė atsakovų atsakomybės už tai, kad atsakovai atšauks įgaliojimus bei nesirinks sklypų NŽT organizuojamuose susirinkimuose. Dėl to vien tai, kad atsakovai pasirinko sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo išvadai, jog į šiuos sklypus buvo atkurtos nuosavybės teisės ir jie galėtų būti vertinami kaip pirkimo–pardavimo objektai pagrindinei sutarčiai. Aplinkybė, jog asmuo realizavo savo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais išreiškė valią, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės, pateikė prašymą ir reikiamus dokumentus), savaime nereiškia, kad asmuo įgijo teisę į konkretų turtą, iki nacionalizacijos valdytą buvusio savininko. Kol kompetentingos valstybės institucijos sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, nuosavybės teisės dar nėra, nes nėra jos atsiradimo pagrindo (įstatymuose nėra įtvirtintas savaiminis nuosavybės teisių tęstinumas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2011; 2013 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2013). Be to, vėliau atsakovai šių sklypų atsisakė ir nuosavybės teisės į juos neatkurtos, t. y. jie netapo pagrindinių sutarčių objektais, apibrėžtais pagal preliminariosiose sutartyse nurodytus kriterijus (sklypai, į kuriuos atsakovams atkurtos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuosavybės teisės).

88. Byloje nebuvo pateikta papildomų duomenų, kurie pagrįstų, kad dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų laikotarpiu nuo preliminariųjų sutarčių sudarymo iki jų nutraukimo apeliantė patyrė realių nuostolių, susijusių su preliminariųjų sutarčių vykdymu ir (ar) pasirengimu sudaryti pagrindines sutartis.

89. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantės reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo priteisimo. Minėta, kad nuostoliai ikisutartinės atsakomybės taikymo atveju turi būti apriboti nukentėjusios šalies grąžinimu į buvusią padėtį iki derybų tokia apimtimi, kokia ji patyrė praradimų dėl pasitikėjimo kita šalimi, t. y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta. Be to, įstatymų nustatyta tvarka ginant teisėtų lūkesčių tikrumo interesą, gali būti atlyginami šalies dalyvavimui ikisutartiniuose santykiuose ir pasirengimui sudaryti pagrindinę sutartį realiai patirtos išlaidos ar prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti. Nagrinėjamu atveju, įvertinus ginčo preliminariųjų sutarčių pobūdį bei turinį, neapibrėžtą ir su šalių prisiimta rizika susijusį ateityje būsimą pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių objektą, pripažintina, kad apeliantė byloje nepateikė objektyvių duomenų ir neįrodė, kad laikotarpiu nuo preliminariųjų sutarčių sudarymo iki atsakovų atsisakymo jas vykdyti (nevykdymo) ji patyrė realių nuostolių, neįrodė prarastos konkrečios ir apibrėžtos preliminariųjų sutarčių pagrindu turėtos galimybės piniginės vertės, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašomų priteisti nuostolių fakto ir jų dydžio apeliantė neįrodė. Neįrodžius prašomų priteisti nuostolių fakto ir dydžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai ir nurodytos aplinkybės nesudaro prielaidų abejoti šios teismo išvados teisėtumu bei pagrįstumu.

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimui dėl baudos pagal sutartį priteisimo

90. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

91. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022, 34 punktas). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-469/2023, 23 punktas).

93. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apeliantė yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl baudos priteisimo reikšti ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Teismas pripažino, kad 2021 m. gruodžio 15 d. atsakovams pranešus apie tai, jog preliminariosios sutartys nebus vykdomos, apeliantė turėjo ir galėjo suprasti apie savo teisių pažeidimą. Teismas nenustatė pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti, nurodydamas, kad ieškovės elgesys gali būti laikomas nerūpestingu ir aplaidžiu, o nurodytos termino praleidimo priežastys nepripažintinos svarbiomis.

94. Ieškovė, apeliaciniame skunde ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškinio senaties termino praleidimo ir pagrindo jį atnaujinti nebuvimo, nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, jog preliminariosios sutartys nebuvo nutrauktos; tik 2024 m. vasario 20 d. atsakovams grąžinus apeliantei jos pagal preliminariąsias sutartis sumokėtą turto kainą, tapo aišku, kad šios sutartys nebus vykdomos. Be to, net jei būtų pagrindas vertinti, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl baudos priteisimo praleistas, yra pagrindas jį atnaujinti, nes nagrinėjamu atveju apeliantės nerūpestingumo ir (ar) piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nėra.

95. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir ieškinio pareiškimo aplinkybes, su šiais apeliantės argumentais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus bei nepaneigiančius pirmosios instancijos teismo išvadų dėl to, jog ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl baudos priteisimo buvo praleistas, o pagrindo jam atnaujinti nenustatyta.

96. Kaip jau buvo minėta, preliminariųjų sutarčių 13 punkte šalys susitarė, kad tuo atveju, jei atsakovai atsisakys parduoti turtą, jie įsipareigoja grąžinti gautus 50 000 Eur per 5 dienas nuo sutartinių įsipareigojimų pagal šias sutartis neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, atlyginti visus apeliantės patirtus nuostolius (įskaitant negautas pajamas) bei sumokėti apeliantei 25 000 Eur baudą. Taigi, pagal sutarčių nuostatas, ieškovės teisė reikalauti sutartinės baudos sumokėjimo atsirado praėjus 5 dienoms nuo atsakovų atsisakymo parduoti turtą, sutarčių nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Atsakovai 2021 m. gruodžio 12 d. panaikino sutarčių 4 punkto pagrindu išduotus įgaliojimus veikti jų vardu, t. y. panaikino veiksmus, atliktus vykdant sutartis. Atsakovai 2021 m. gruodžio 15 d. raštu informavo apeliantę, kad preliminariųjų sutarčių nevykdys ir siekia įforminti sutarčių nutraukimą. Apeliantė 2021 m. gruodžio 13 d. ir 15 d. kreipėsi į teismą su ieškiniais dėl atsakovų įpareigojimo šias sutartis įvykdyti natūra.

97. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vėliausiai apeliantei apie jos teisių pažeidimą tapo žinoma 2015 m. gruodžio 15 d., t. y. atsakovams apeliantei adresuotame rašte aiškiai nurodžius, jog siekia įforminti sutarčių nutraukimą, o teisė reikalauti baudos pagal sutartį sumokėjimo atsirado praėjus 5 dienoms. Nors apeliantė remiasi argumentais, kad preliminariosios sutartys nebuvo nutrauktos notariškai, atsakovai negrąžino apeliantei jos sumokėtos turto kainos pagal sutartis iki 2024 m. vasario 20 d., vyko teisminiai procesai, todėl, apeliantės teigimu, ji tikėjosi, jog su atsakovais pavyks susitarti taikiai, tačiau tokio pobūdžio teiginiai nepaneigia aplinkybės, jog apeliantei apie jos teisių pažeidimą tapo žinoma 2015 m. gruodžio 15 d. Pareiga mokėti baudą pagal sutartis šalių susitarimu sieta su atsisakymu parduoti turtą ar sutarties nevykdymu (sutarčių 13 punktai), o ne nutraukimu notariškai patvirtinta forma. Vien tai, jog apeliantė kreipėsi į teismą dėl atsakovų įpareigojimo preliminariąsias sutartis įvykdyti natūra, patvirtina, kad apeliantei buvo suprantama, jog atsakovai sutarčių nevykdys, taigi, ir žinomas jos teisių pažeidimas, sudarantis prielaidas imtis teisėtų interesų gynybos apeliantės pasirinktu būdu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad reikalavimas dėl baudos priteisimo buvo pareikštas tik 2024 m. liepos 1 d. ieškiniu, taigi, kaip pagrįstai nusprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantė praleido 6 mėnesių sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl baudos pagal ginčo preliminariąsias sutartis priteisimo pareikšti.

98. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; neįvardinta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-687/2019; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020).

99. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo nurodytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017).

100. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog neinicijuodama teisminio proceso dėl nuostolių priteisimo iki tol, kol atsakovai nebuvo grąžinę preliminariųjų sutarčių pagrindu gautos turto kainos, apeliantė elgėsi sąžiningai ir protingai, nes egzistavo tikimybė, kad atsakovai įvykdys savo įsipareigojimus ir sudarys pagrindines turto pirkimo–pardavimo sutartis. Apeliantės tikėjimasis dėl taikaus susitarimo perspektyvų, taip pat aplinkybė, jog nėra nustatytas apeliantės nerūpestingumas ir (ar) piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, apeliantės teigimu, sudaro pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.

101. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės nurodytas aplinkybes, pažymi, kad, viena vertus, atsakovai 2021 m. gruodžio 15 d. rašte, o vėliau ir teisminiuose procesuose, nuosekliai laikėsi pozicijos, jog preliminariųjų sutarčių nevykdys, ir aiškiai tokią poziciją išreiškė; taigi, deklaratyvūs teiginiai apie tai, jog apeliantė tikėjosi, kad atsakovai sudarys pagrindines pirkimo–pardavimo sutartis, yra nepagrįsti. Nuoseklus atsakovų elgesys nuo pat 2021 m. gruodžio 12 d., kai buvo atšaukti preliminariųjų sutarčių pagrindu išduoti įgaliojimai, 2021 m. gruodžio 15 d. raštu aiškiai informuojant apie valią atsisakyti preliminariųjų sutarčių, teisminiuose procesuose keliant reikalavimus dėl preliminariųjų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nesudarė jokių prielaidų apeliantei protingai bei pagrįstai tikėtis sutarčių įvykdymo.

102. Šios išvados nepaneigia apeliantės nuoroda į aplinkybę, kad atsakovai pagal ginčo preliminariąsias sutartis gautas sumas grąžino tik 2024 m. vasario 20 d. Iš Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-450-996/2023, Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2A-1174-863/2023 medžiagos matyti, kad, be kitų, atsakovai kėlė klausimą dėl pagal preliminariąsias sutartis apeliantės sumokėtos, taigi, ir grąžintinos apeliantei, pinigų sumos dydžio. Taigi, tai, kad apeliantės sumokėti pinigai nebuvo atsakovų grąžinti iš karto, nesudarė prielaidų apeliantei pagrįstai manyti, kad atsakovai ketina vykdyti ginčo sutartis.

103. Apeliantė nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų apie svarbias priežastis, kurios galėjo objektyviai sukliudyti įstatymo nustatyto termino eigos metu pačiai apeliantei ar per atstovus įgyvendinti savo teises pareiškiant reikalavimus dėl baudos pagal nevykdomas sutartis priteisimo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju apeliantės prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo nėra pagrindo tenkinti.

104. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, laikydamasis teisinio reglamentavimo konstatavo ieškinio senaties termino praleidimo faktą ir pagrįstai pripažino, jog apeliantės nurodomos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip svarbios, nepriklausančios nuo apeliantės valios ir sudarančios pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Praleistas ieškinio senaties terminas sudarė savarankišką pagrindą reikalavimui dėl baudos priteisimo atmesti (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl procesinės bylos baigties

105. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovai nėra atsakingi dėl pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių nesudarymo, tačiau iš esmės tinkamai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo nepagrįstumu ir ieškinio senaties termino praleidimu reikalavimui dėl baudos priteisimo pareikšti, todėl iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

106. Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (peticijos Nr. 18390/91); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Dėl bylinėjimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

107. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

108. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantė UAB ,,Arlitanus“ neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 ir 302 straipsniai).

109. Atsakovai iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir (ar) įrodymų, pagrindžiančių konkretų patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, todėl atsakovams bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.