Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-116-790/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-02-13
Bylos Nr.: e2A-116-790/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Antanas Rudzinskas, Egidija Tamošiūnienė
Ieškovas: L. K.
Atsakovas: J. Ž., R. P., E. P., G. P.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-116-790/2020Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00519-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.6.7; 2.6.8.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. K. ir atsakovės J. Ž. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovams J. Ž., R. P., E. P., G. P. dėl nuostolių atlyginimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais bei pagal atsakovės J. Ž. priešieškinį ieškovei L. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė L. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti jai iš atsakovės J. Ž. 72 880 Eur nuostoliams atlyginti; atnaujinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą pareikšti reikalavimus atsakovei J. Ž., kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2017 m. balandžio 19 d. dovanojimo sutartį Nr. JD-1625 (toliau – Dovanojimo sutartis); priteisti atsakovei J. Ž. solidariai iš atsakovų E. P., R. P. ir G. P. 72 880 Eur; atlyginti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. kovo 30 d. ieškovė ir atsakovės J. Ž. sutuoktinis E. Ž., miręs (duomenys neskelbtini), sudarė sutartį (toliau – Sutartis), kuria E. Ž. įsipareigojo parduoti ieškovei žemės sklypą (ar žemės sklypus), kuris bus suteiktas atkūrus nuosavybės teises pretendentui M. Ž. pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Už ketinamus įgyti žemės sklypus ieškovė pagal Sutartį sumokėjo E. Ž. 40 000 Lt (11 584,80 Eur). Sutarties įvykdymas buvo papildomai užtikrintas E. Ž. 2012 m. kovo 30 d. testamentu. Nuosavybės teisės M. Ž. buvo atkurtos 2013 m. gruodžio 27 d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau jo įpėdinis E. Ž. nuosavybės teises į konkrečius žemės sklypus įgijo tik 2016 m. gruodžio 1 d., jau po savo mirties. Šias teises įgyvendino E. Ž. įpėdinė J. Ž.. 2017 m. pavasarį ieškovė sužinojo, kad E. Ž. mirė, jo testamentas, kuriuo turtas buvo paliktas ieškovei, buvo panaikintas ir visą E. Ž. turtą, įskaitant turtą, kurį jis įsipareigojo parduoti pagal Sutartį, pagal naują testamentą paveldėjo atsakovė J. Ž.. Ieškovei susisiekus su atsakove ir pareikalavus įvykdyti jos sutuoktinio prisiimtus įsipareigojimus, atsakovė iš pradžių sutiko tai padaryti, tačiau vėliau vengė spręsti susidariusią situaciją. 2017 m. balandžio 19 d. Dovanojimo sutartimi J. Ž. padovanojo ginčo žemės sklypus atsakovams E. P., R. P. ir G. P..

3. Ieškovės vertinimu, dėl pirmiau nurodytų aplinkybių ji patyrė 72 880 Eur nuostolių. Ši suma – tai E. Ž. suteiktų žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), rinkos vertė. Ieškovė, vadovaudamasi CK 6.66 straipsniu, prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento Dovanojimo sutartį. Kadangi atsakovai E. P., R. P. ir G. P. gautus dovanų žemės sklypus perleido (dalį dovanodami, dalį parduodami) B. L., ieškovė reikalavo priteisti atsakovei J. Ž. solidariai iš pastarųjų atsakovų padovanotų žemės sklypų vertę.

4. Ieškovė nurodė, kad E. Ž. pareiga įvykdyti Sutartį atsirado 2016 m. gruodžio 1 d., o atsakovė J. Ž. po E. Ž. mirties šį turtą paveldėjo tik 2016 m. gruodžio 15 d. Ieškovės vertinimu, ji nepraleido CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 mėnesių termino reikalavimams pareikšti, nes iki 2016 m. gruodžio 1 d. nebuvo E. Ž. kreditorė. Teismui nustačius, kad ieškovė praleido šį terminą, ieškovė prašė jį atnaujinti.

5. Atsakovė J. Ž. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti Sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taip pat atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

6. Atsakovė nurodė, kad Sutartis – tai apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant paslėpti sandorį dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 3 dalį, ieškovė sutarties sudarymo metu neturėjo teisės įgyti iš E. Ž. teisės atkurti nuosavybės teises. Siekiant išvengti šio draudimo, buvo sudaryti net 3 apsimestiniai sandoriai (Sutartis, E. Ž. testamentas ir įgaliojimas), kuriais buvo ketinama iš E. Ž. perimti teisę atkurti nuosavybės teises. Teismas turėtų ex officio (liet. savo iniciatyva) vertinti Sutartį kaip niekinę.

7. Sutartis neatitinka įstatyme nustatytų formos reikalavimų. Ieškovė nepasirašė Sutarties, o E. Ž. parašas galbūt yra suklastotas. E. Ž. tą pačią dieną (2012 m. kovo 30 d.) tariamai pasirašė Sutartį ir testamentą, tačiau šiuose dokumentuose esantys parašai yra visiškai skirtingi. Ieškovė byloje nepateikė jokių įrodymų (pakvitavimo, raštelio), kad E. Ž. dar prieš Sutarties pasirašymą buvo perduota joje nurodyta pinigų suma. Atsakovė yra įsitikinusi, kad jos sutuoktinis E. Ž. negavo iš ieškovės 40 000 Lt (11 584,80 Eur).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – teismas atnaujino ieškovei terminą pareikšti kreditorinį reikalavimą ir priteisė jai iš atsakovės J. Ž. 11 585 Eur nuostoliams atlyginti; kitą ieškinio dalį ir priešieškinį teismas atmetė.

9. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad Atkūrimo įstatyme yra aiškiai apibrėžtas subjektų, kuriems galėjo būti perleista teisė atkurti nuosavybės teises, ratas ir tokio sandorio sudarymo terminai, tačiau teismas nesutiko su atsakovės vertinimu, kad ieškovė ir E. Ž., sudarydami Sutartį, o E. Ž. – dar ir įgaliojimą bei testamentą, siekė ateityje perleisti ne žemės sklypą, o teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, tuo atveju, kai pretendentas atkurti nuosavybės teises perleidžia savo teisę kitam asmeniui, nuosavybės teisės yra atkuriamos asmens, įgijusio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardu. Šiuo atveju nuosavybės teisės buvo atkurtos ne ieškovės, o mirusiojo M. Ž. vardu. Iš pasirašytų dokumentų visumos matyti, kad šalys susitarė ateityje, kai E. Ž. bus atkurtos nuosavybės teisės, sudaryti nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, o E. Ž. sudaryti vienašaliai sandoriai (įgaliojimas ir testamentas) turėjo užtikrinti, kad Sutartis galės būti įvykdyta atsitikus nenumatytoms aplinkybėms.

Atsiliepimas

10. Atsakovė nurodė, kad ieškovė nebuvo tikrąja Sutarties šalimi ir veikė kaip A. Ž. statytinė, tačiau teismas vertino, kad E. Ž., sudarydamas Sutartį, šią aplinkybę žinojo. E. Ž. išdavė ieškovei įgaliojimą, kuriuo suteikė jai teisę savo nuožiūra parduoti jo vardu įregistruotą žemės sklypą ir jo nepanaikino.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismas kvalifikavo Sutartį kaip preliminariąją. Šalims sudarant Sutartį dar nebuvo pabaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra ir E. Ž., kaip M. Ž. paveldėtojui, nebuvo suteiktas konkretus žemės sklypas. Dėl šios priežasties šalys susitarė, kad pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta, kai bus atkurtos nuosavybės teisės ir žemė bus įregistruota E. Ž. vardu, bei nustatė terminą, iki kada turi būti sudaryta pagrindinė sutartis.

12. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad Sutartis neatitinka įstatyme reikalaujamos rašytinės formos arba nebuvo šalių sudaryta. Sutarties sąlygos yra surašytos ant vieno lapo abiejų pusių, po visu tekstu yra ranka parašytas E. Ž. vardas, pavardė ir parašas; ieškovės parašo Sutartyje nėra. Sutarties 17 punkte nurodyta, kad ji sudaroma 2 egzemplioriais, kurie yra atiduodami šalims. Sutarties egzempliorių be savo parašo pateikė pati ieškovė. Atsakovė J. Ž. nepateikė E. Ž. Sutarties egzemplioriaus, todėl, teismo vertinimu, ji neįrodė, kad ieškovė neišreiškė valios sudaryti Sutartį ir kad ant E. Ž. egzemplioriaus nėra jos parašo. Po Sutarties sudarymo E. Ž. sudarė kelis vienašalius sandorius, o ieškovė sumokėjo Sutartyje nurodytą sumą, taip pat buvo atliekami kiti veiksmai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu. Sutarties sudarymą patvirtina ir ieškovės pateikta pasirašyta Sutarties kopija.

13. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad Sutartyje esantis E. Ž. parašas yra suklastotas ir teismo posėdžio metu neišreiškė aiškios pozicijos, kad parašas yra ne E. Ž.. Ieškovė ir byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad Sutartį pasirašė pats E. Ž..

14. Teismas vertino buvus labiau tikėtina, kad ieškovė sumokėjo E. Ž. 40 000 Lt (11 584,80 Eur). Sutarties 2 punkte yra nustatyta, kad ieškovė sumoka E. Ž. visą sutartą turto kainą prieš Sutarties pasirašymą, o jos 3 punkte nurodyta, kad E. Ž., užtikrindamas savo įsipareigojimų įvykdymą, priėmė jam sumokėtus pinigus. Sutartyje esantis E. Ž. parašas nėra nuginčytas. Ieškovės pozicija dėl pinigų perdavimo E. Ž. neprieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, pinigų perdavimą patvirtinto ir byloje apklausti liudytojai. Savo ruožtu atsakovės J. Ž. paaiškinimai dėl pinigų perdavimo yra prieštaringi. Teismo vertinimu, tuo atveju, jeigu E. Ž. nebūtų gavęs Sutartyje nurodytos sumos, jis nebūtų išdavęs ieškovei įgaliojimo ir nebūtų surašęs testamento arba būtų panaikinęs ar nuginčijęs visus pasirašytus dokumentus, tačiau kol E. Ž. buvo gyvas įgaliojimas nebuvo panaikintas.

15. Teismas nustatė, kad ieškovė praleido CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams. E. Ž. mirė (duomenys neskelbtini), todėl ieškovė turėjo pareikšti jo įpėdinei reikalavimus, kylančius iš Sutarties, iki 2016 m. sausio 31 d. CK 5.63 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą, todėl teismas laikė nepagrįstu ieškovės argumentą, kad ji nepraleido nustatyto termino, nes iki 2016 m. gruodžio 1 d. E. Ž. neturėjo vykdyti iš Sutarties kylančių pareigų. Tačiau teismas nurodė, kad šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Teismas vertino buvus labiau tikėtina, kad atsakovė J. Ž. pati dalyvavo E. Ž. pasirašant Sutartį ir žinojo apie tai, kad E. Ž. įsipareigojo parduoti ieškovei žemės sklypus, į kuriuos bus atkurtos nuosavybės teisės. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad E. Ž. buvo surašęs ieškovės naudai testamentą ir ji nebuvo informuota apie jo panaikinimą, todėl galėjo tikėtis, kad apie E. Ž. mirtį ją informuos notaras. Teismas nustatė, kad ieškovei sužinojus apie E. Ž. mirtį, A. Ž. ir L. Ž. jos vardu kreipėsi į atsakovę J. Ž. dėl Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo.

Šalies argumentai

16. Ieškovė, grįsdama prašomų priteisti nuostolių dydį, remiasi Sutarties 4 punktu, kuriame nurodyta, kad pardavėjui vienašališkai panaikinus pavedimą po to, kai pirkėjas jau pradėjo jį vykdyti, pardavėjas įsipareigoja sumokėti pirkėjui 55 000 Lt (15 929,10 Eur) mokestį ir kompensaciją, atitinkančią grąžintos žemės rinkos kainą, bei byloje pateiktais nekilnojamojo turto vertinimais. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad E. Ž. nebuvo panaikinęs pavedimo, o ieškovė prašo priteisti nuostolius dėl to, kad E. Ž. turto paveldėtoja nepagrįstai atsisakė sudaryti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas vertino, kad sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo, turi būti vadovaujamasi Sutarties 5 punktu, kuriame nustatyta, kad šalis, nepagrįstai vengianti sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį ir pasirašyti turto perdavimo–priėmimo aktą, įsipareigoja atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Teismas nustatė, kad ieškovė Sutarties sudarymo metu sumokėjo E. Ž. 40 000 Lt (11 584,80 Eur). Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad ši suma atitiko siekiamo įsigyti žemės sklypo kainą. Tai, kad žemės sklypo kaina dėl rinkos pokyčių padidėjo, nesudaro pagrindo priteisti iš atsakovės J. Ž. aktualią neįsigytų žemės sklypų rinkos vertę. Teismas vertino, kad ieškovei turi būti atlygintos jos turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), kurių suma sudaro 11 585 Eur (40 000 Lt).

Žemesnės instancijos teismas

17. Vertindamas ieškovės reikalavimą dėl Dovanojimo sutarties panaikinimo CK 6.66 straipsnio pagrindu, teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad ji turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovei J. Ž. (E. Ž. įpėdinei), nes teismas atnaujino jai CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams ir konstatavo, kad atsakovė J. Ž. turi atlyginti jai 11 585 Eur nuostolių dėl netinkamo Sutarties vykdymo. Teismas vertino, kad atsakovė nepraleido aptariamame CK straipsnyje nustatyto 1 metų termino reikalavimams pareikšti, nes ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2017 m. balandžio 19 d., o ieškovė kreipėsi į teismą 2017 m. liepos 28 d. Teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovė J. Ž. privalėjo sudaryti Dovanojimo sutartį. Nors byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovai G. P., R. P. ir E. P. – tai atsakovės J. Ž. giminaičiai ir dėl to sandorio šalys yra nesąžiningos, tačiau sąžiningumo klausimas nėra reikšmingas, nes šiuo atveju yra ginčijamas neatlygintinis sandoris (Dovanojimo sutartis). Kita vertus, teismas pripažino, kad atsakovė J. Ž., sudarydama Dovanojimo sutartį, nepažeidė ieškovės teisių. Teismas nustatė, kad atsakovė nuosavybės teise valdo kelis nekilnojamojo turto objektus (žemės sklypus ir butą), be to, anksčiau ji turėjo daug kito turto, kurį perleido, todėl yra tikėtina, kad atsakovė turi santaupų. Nenustatęs vienos iš CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų, teismas netenkino ieškovės reikalavimo panaikinti Dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

18. Apeliaciniame skunde ieškovė L. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo buvo patenkintas iš dalies, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei 72 880 Eur nuostoliams atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1. Teismas nepagrįstai vertino, kad 40 000 Lt (11 585 Eur), kuriuos ieškovė sumokėjo E. Ž., tai jos tiesioginiai nuostoliai. Sutartyje buvo nurodyta, kad ieškovės sumokėta suma – tai parduodamo turto kaina, kurios pakeisti negalima, taip pat joje buvo nurodyta, kad ieškovė visą turto kainą sumoka E. Ž. avansu. Taigi, teismas šią sumą turėjo kvalifikuoti kaip avansinį mokėjimą. Ši suma turėjo būti priteista ieškovei kaip atsakovės be pagrindo įgytos lėšos ir negalėjo būti vertinama kaip nuostoliai.

18.2. Sutartyje šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu bus vengiama sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, kaltoji šalis turi atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Vadinasi, nepaisant to, kad ieškovės sumokėtas 40 000 Lt (11 584,80 Eur) avansas automatiškai turi būti jai grąžintas, ieškovė turi teisę gauti ir nuostolių atlyginimą.

18.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovei priteistini tik jos patirti tiesioginiai nuostoliai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nukentėjusiajai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai gali būti kompensuojamos ne tik tiesioginės išlaidos, patirtos derybų dėl sutarties sudarymo metu, tačiau taip pat gali būti atlyginama prarastos galimybės piniginė vertė. Nagrinėjamu atveju Sutarties turinys ir šalių atlikti veiksmai leido ieškovei manyti, kad ji neabejotinai įgis ginčo žemės sklypus, tačiau dėl akivaizdžiai nesąžiningų E. Ž. veiksmų (testamento panaikinimo neinformavus apie tai ieškovės) ieškovė neteko tokios galimybės. Ieškovės teisės buvo pažeistos, kai atsakovė J. Ž., žinodama, kad privalo perleisti jai žemės sklypus, už kuriuos buvo atsiskaityta, padovanojo juos atsakovams E. P., R. P. ir G. P.. Ieškovei, kaip nukentėjusiajai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai, turi būti kompensuota prarastos galimybės piniginė vertė, kuri šiuo atveju sudaro 72 880 Eur (turto vertinimo metu nustatyta rinkos kaina).

19. Apeliaciniame skunde atsakovė J. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei atnaujintas CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas kreditoriniam reikalavimui pareikšti ir priteista iš atsakovės 11 585 Eur žalai atlyginti, taip pat atmestas atsakovės J. Ž. priešieškinis ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

19.1. Teismas atmetė priešieškinį neatlikęs jame išdėstytų aplinkybių teisinio vertinimo ir neargumentavęs savo pozicijos. Teismas nenustatė tikrųjų Sutarties šalių ketinimų, neanalizavo teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo sutarties turinio (nevertino, koks yra šio sandorio dalykas, objektas, kas gali būti šio sandorio šalimis). Teismas neatsižvelgė į tai, kad sudaręs sandorį dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo, asmuo įgyja teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese, tvarkyti su nuosavybės teisių atkūrimu susijusius dokumentus, pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, žemės sklypo vietą, taip pat neįvertino to, kad Sutartimi, E. Ž. testamentu ir įgaliojimu suteiktos teisės atitiko sutarties dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo turinį.

19.2. Teismas neatsižvelgė į liudytojo A. Ž. paaiškinimus, kad ieškovė nebuvo tikrąja Sutarties šalimi. Liudytojas atskleidė schemą, pagal kurią ieškovė, tariamai veikdama pagal E. Ž. jai išduotą įgaliojimą ir jo interesais, turėjo jam (A. Ž.) perleisti nuosavybės teisę į žemės sklypus.

19.3. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas. Sutarties pasirašymo faktą turėjo įrodyti ieškovė. Teismas neatsižvelgė į liudytojo L. Ž. nurodytą aplinkybę, kad, jo manymu, buvo pasirašytas tik vienas Sutarties egzempliorius, ir į atsakovės paaiškinimus, kad ji neturi E. Ž. Sutarties egzemplioriaus ir nėra jo mačiusi. E. Ž. buvo senyvo amžiaus, todėl pasirašydamas dokumentą galėjo nesuprasti, kad turi būti pasirašomi du Sutarties egzemplioriai. Tikėtina, kad E. Ž. negavo savo Sutarties egzemplioriaus arba jo nebuvo. Anot teismo, Sutarties sudarymo faktą patvirtina tai, kad E. Ž. buvo išdavęs ieškovei įgaliojimą ir sudaręs jos naudai testamentą, tačiau teismas neįvertino to, kad E. Ž. panaikino testamentą.

19.4. Teismas nepagrįstai sprendė, esą E. Ž. gavo iš ieškovės 40 000 Lt (11 584,80 Eur). Sutartis nebuvo sudaryta, todėl jos nuostatos negali patvirtinti pinigų perdavimo, juo labiau kad įrašas apie tariamą pinigų perdavimą yra pirmame Sutarties lape, kuris nėra pasirašytas. Kadangi iš Sutarties turinio neįmanoma konstatuoti, kad pinigai buvo perduoti, ieškovė turėjo pateikti šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus ar įrodymus, kad turėjo reikiamą pinigų sumą. Teismas rėmėsi liudytojų parodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad visi šie liudytojai yra tarpusavyje susiję ir siekia ieškovės reikalavimų patenkinimo, ir nevertino atsakovės paaiškinimų, kad ji nedalyvavo sudarant Sutartį, nieko nežinojo apie ją ir kitus sudarytus vienašalius sandorius. Liudytojų paaiškinimai dėl Sutarties sudarymo aplinkybių (Sutartis tariamai buvo sudaryta notarų biure, kur buvo ir atsakovė) kelia abejonių. Atsakovė neturėjo pagrindo dalyvauti sudarant Sutartį, nes nebuvo perleidžiamų turtinių teisių savininkė ir šiam sandoriui sudaryti nebuvo reikalingas jos sutikimas, be to, byloje buvo nurodyta, kad sudarant Sutartį dalyvavo E. Ž. duktė. Abejonių kelia liudytojų nurodyta aplinkybė, kad Sutarties sudarymo metu dalyvavo net 8 asmenys, tačiau dokumentus pasirašė tik E. Ž., Sutarties nepasirašė net ieškovė. Liudytojai teigė, kad dokumentai buvo pasirašyti notaro kontoroje, tačiau Sutartis nebuvo patvirtinta ir parengta notaro.

19.5. Teismas, atnaujindamas ieškovės praleistą terminą pareikšti reikalavimus E. Ž. įpėdinei, rėmėsi tuo, kad: 1) atsakovė tariamai dalyvavo sudarant Sutartį ir žinojo apie E. Ž. prisiimtus įsipareigojimus; 2) ieškovė manė, kad notaras informuos ją apie E. Ž. mirtį, nes jos naudai buvo surašytas testamentas; 3) ieškovei sužinojus apie E. Ž. mirtį, A. Ž. ir L. Ž., veikdami jos vardu, prašė atsakovės vykdyti Sutartį. Tačiau pati ieškovė buvo nurodžiusi tik vieną priežastį, sąlygojusią termino praleidimą – ieškovė nesitikėjo, kad E. Ž. panaikins testamentą. Teisės aktuose nėra nustatyta teisė teismui pačiam nustatyti termino praleidimo priežastis, todėl teismas turėjo vertinti tik ieškovės nurodytą aplinkybę apie testamento panaikinimą.

19.6. Testamentas buvo panaikintas likus daug laiko iki E. Ž. mirties, todėl ši aplinkybė nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Tariamas E. Ž. nesąžiningumas panaikinant testamentą nekliudė ieškovei įgyvendinti savo, kaip E. Ž. kreditorės, teises po jo mirties. E. Ž. buvo išdavęs ieškovei įgaliojimą, todėl ji turėjo pareigą domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir tuo, ar įgaliotojas yra gyvas. Ieškovė, prieš kreipdamasi į teismą, nesikreipė į atsakovę su reikalavimu įvykdyti Sutartį. Teismas nurodė, kad į atsakovę dėl Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo ieškovės vardu kreipėsi A. Ž. ir L. Ž., tačiau byloje nėra duomenų, kad pastarieji asmenys turėjo įgaliojimą veikti ieškovės vardu.

19.7. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei nuostolių atlyginimą. Sutartis – tai apsimestinis sandoris, be to, ji net nebuvo sudaryta (ieškovė jos nepasirašė). Atsakovė nežinojo apie Sutartį ir nepažinojo ieškovės. Priešinga teismo išvada yra padaryta remiantis vien tik liudytojų, suinteresuotų bylos baigtimi, parodymais. Ieškovė niekada neprašė atsakovės įvykdyti Sutartį ir sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, o atsakovė neturėjo pareigos tokią sutartį sudaryti, nes Sutartyje nustatytas terminas buvo praleistas. Skundžiamame sprendime nėra nurodyta, kokius kaltus veiksmus atliko atsakovė, atsakovės veiksmų ir atsiradusios žalos nesieja priežastinis ryšys.

Atsiliepimas

20. Atsiliepime į atsakovės J. Ž. apeliacinį skundą ieškovė L. K. prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

20.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Sutarties turinys atspindi tikrąją šalių valią. Priešingai nei nurodo atsakovė, teismas vertino priešieškinyje išdėstytas aplinkybes dėl tikrųjų Sutarties šalių ketinimų ir pagrįstai nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių faktinių aplinkybių, patvirtinančių jos teiginius.

20.2. Sutartis nebuvo pasirašyta dėl ieškovės neatidumo, o ne dėl to, kad ji nebuvo sudaryta. Abi Sutarties šalys vykdė savo įsipareigojimus – ieškovė sumokėjo E. Ž. 40 000 Lt (11 584,80 Eur), o E. Ž. patvirtino juos gavęs, išdavė ieškovei įgaliojimą ir surašė testamentą. Atsakovė nepateikė Sutarties egzemplioriaus, priklausiusio E. Ž., todėl ji neįrodė, kad ieškovė neišreiškė valios sudaryti Sutartį.

20.3. Jei ieškovė nebūtų sumokėjusi E. Ž. Sutartyje nurodytos pinigų sumos, jis nebūtų išdavęs jai įgaliojimo ir nebūtų surašęs testamento.

20.4. Teismas pagrįstai atnaujino ieškovei terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti. Dėl E. Ž. nesąžiningų veiksmų, kai jis panaikino testamentą ir neinformavo apie tai ieškovės, buvo pažeisti ieškovės lūkesčiai. Ieškovė įdėjo daug pastangų siekdama, kad būtų įvykdytas nuosavybės teisių atkūrimas, ir nesitikėjo, kad jos atžvilgiu bus atlikti nesąžiningi veiksmai. E. Ž. mirė anksčiau, nei buvo baigtos visos nuosavybės teisių į ginčo turtą atkūrimo procedūros, todėl ieškovė objektyviai neturėjo teisės reikalauti įvykdyti Sutartį.

Šalies argumentai

20.5. Ieškovė, kaip ir atsakovė, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria išspręstas klausimas dėl jos patirtų nuostolių atlyginimo, tačiau mano, kad ši sprendimo dalis turi būti panaikinta vadovaujantis jos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Atsakovė yra mirusio E. Ž. įpėdinė, todėl ji perėmė visas jo pareigas kreditorių atžvilgiu ir privalėjo įvykdyti Sutartyje nurodytas prievoles, tačiau piktavališkai to nepadarė ir padovanojo turtą kitiems atsakovams.

Atsiliepimas

21. Atsiliepime į ieškovės L. K. apeliacinį skundą atsakovė J. Ž. prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

21.1. Atsakovė J. Ž. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo priteisti iš jos ieškovės prašomą 72 880 Eur sumą. Sutartis, kurios pagrindu jai tariamai kilo pareiga perleisti ieškovei turtą, nebuvo sudaryta (ieškovė pasirašė Sutarties kopiją jau po E. Ž. mirties), be to, ji yra apsimestinė. E. Ž. nebuvo perduota 40 000 Lt (11 584,80 Eur), o ieškovė praleido terminą pareikšti kreditorinius reikalavimus jo įpėdinei. Ieškovės nurodyta aplinkybė, tariamai pateisinanti termino praleidimą (tai, kad E. Ž. panaikino testamentą), neturi jokio ryšio su termino praleidimo priežastimi ir nesudaro pagrindo jį atnaujinti. Atsakovė J. Ž. iki tol, kai buvo iškelta ši byla, nežinojo apie Sutarties sudarymą ir neturėjo pareigos sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį.

21.2. Ieškovė yra nesąžininga. Vienašalių sandorių (testamento ir įgaliojimo) sudarymas su garbaus amžiaus asmeniu vertintinas kaip nesąžiningas ieškovės elgesys. E. Ž. sudarė Sutartį, įgaliojimą ir testamentą tą pačią dieną pas notarą, tačiau Sutartis nėra patvirtinta notariškai. Tikėtina, kad notaras atsisakė tvirtinti šį sandorį, kadangi jame buvo susitarta dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo. Sutartyje yra nurodyta, esą ieškovė sumokėjo pinigus E. Ž., tačiau toks įrašas yra tik pirmame Sutarties puslapyje, kuriame nėra šalių parašų.

Šalies argumentai

21.3. Apeliaciniame skunde ieškovė įrodinėja, kad teismas turėjo kvalifikuoti jos tariamai sumokėtą pinigų sumą kaip avansinį mokėjimą, tačiau ieškinyje ji nurodė, kad „Sumokėta pinigų suma neatliko avansinio mokėjimo funkcijos, o kaip matyti iš sutarties turinio, atitiko minėto turto kainą <...>“. Tai, kad ieškovė nepareiškė reikalavimo priteisti jai 40 000 Lt (11 584,80 Eur) galimai patvirtina atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad ieškovė neperdavė E. Ž. pinigų.

21.4. Ieškovė tik apeliaciniame skunde iškėlė reikalavimą dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo, tačiau apeliaciniame procese kelti naujus reikalavimus yra draudžiama. Atsakovė neprivalo sumokėti prarastos galimybės piniginės vertės, nes realiai Sutartimi šalys siekė pridengti niekinį sandorį, o iš tokio sandorio teisės ir pareigos negali atsirasti. Atsakovė nežinojo apie Sutarties sudarymą ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Pati ieškovė iš esmės neatliko jokių veiksmų tam, kad pagrindinė sutartis būtų sudaryta, o savo tariamai pažeistas teises pradėjo ginti tik 2017 m. pavasarį.

21.5. Sutarties 4 punkte, iš kurio buvo kildinama ieškovės teisė reikalauti kompensacijos, buvo nustatyta, kad kompensacija yra lygi grąžinamos žemės rinkos kainai ir kad šią kainą nustato UAB „Ober-Haus“ turto vertintojai. Tačiau ieškovė, nustatydama žemės sklypų rinkos kainą, remiasi ne minėtos bendrovės, o kitų bendrovių (UAB „Capital vertinimas“, UAB „Nill Nill“ ir UAB „Erto Group“) pateiktais duomenimis. Ieškovės nurodyta žemės sklypų vertė yra nustatyta ne pagal Sutartį, todėl ja negalima remtis.

Atsiliepimas

22. Atsiliepime į atsakovės J. Ž. apeliacinį skundą atsakovai E. P., R. P. ir G. P. prašo apeliacinį skundą patenkinti. Atsakovai sutinka su J. Ž. apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad teismas nemotyvuotai atmetė priešieškinį, nepagrįstai pripažino, kad Sutartis buvo sudaryta, nors byloje buvo pateiktas tik Sutarties egzempliorius be ieškovės parašo, padarė nepagrįstą išvadą, kad E. Ž. gavo iš ieškovės 11 584,80 Eur, nepagrįstai tenkino ieškovės prašymą atnaujinti praleistą terminą ir pripažino, kad J. Ž. yra kalta dėl to, kad Sutarties pagrindu nebuvo sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

24. Nacionalinė žemės tarnyba vykdė nuosavybės teisių atkūrimą mirusiajam M. Ž. į buvusios savininkės A. Ž. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,2846 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Iš byloje pateikto 2001 m. birželio 12 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimo matyti, kad mirusiojo M. Ž. testamentiniu įpėdiniu buvo jo sūnus E. Ž..

25. 2012 m. kovo 30 d. E. Ž. ir ieškovė sudarė Sutartį, kuria E. Ž. įsipareigojo parduoti ieškovei žemės sklypą (ar žemės sklypus), į kurį bus atkurtos nuosavybės teisės pagal Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). E. Ž. įsipareigojo šio turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą pasirašyti ne vėliau kaip per 90 dienų po to, kai bus parengti turto nuosavybės dokumentai (Sutarties 1 punktas), o ieškovė įsipareigojo savo jėgomis ir lėšomis padėti parengti nuosavybės teises į žemės sklypus patvirtinančius dokumentus (Sutarties 4 punktas). Sutarties 2 ir 3 punktuose nurodyta, kad prieš pasirašant Sutartį ieškovė sumokėjo E. Ž. visą ketinamo įgyti turto kainą – 40 000 Lt (11 584,80 Eur), o E. Ž., užtikrindamas savo įsipareigojimų įvykdymą, priėmė šią sumą. Tą pačią dieną (2012 m. kovo 30 d.) E. Ž. išdavė ieškovei įgaliojimą, be kita ko, atstovauti jo interesams vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, parduoti žemės sklypus, kurie bus suteikti atkūrus nuosavybės teises į buvusios savininkės A. Ž. valdytą turtą, ir testamentą, kuriuo E. Ž. paliko ieškovei jam priklausantį žemės sklypą (ar žemės sklypus), į kurį bus atkurtos nuosavybės teisės Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu arba teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. Ž. valdytą 6,2846 ha žemės plotą.

26. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ginčo žemės sklypai buvo suprojektuoti ir suformuoti 2013 metais. Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintas VĮ Valstybės žemės fondo parengtas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, jame suformuotų žemės sklypų ribos ir plotai, žemės naudojimo paskirtys ir būdai, nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir žemės servitutai. Žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti žemės sklypai buvo paženklinti vietovėje ir 2013 m. spalio 15 d. buvo parengtos žemės sklypų kadastrinių matavimų bylos. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimais buvo suformuoti žemės sklypai ir patvirtinti jų kadastro duomenys, o Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) mirusiajam M. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą jam tekusią buvusios savininkės A. Ž. valdyto turto dalį, perduodant neatlygintinai lygiaverčius turėtajam 18,22 ha ploto žemės sklypus. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad 2016 m. gruodžio 1 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu trys žemės sklypai, kurie nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo suteikti M. Ž., buvo įregistruoti E. Ž. vardu.

27. Byloje nėra ginčo, kad E. Ž. mirė (duomenys neskelbtini), anksčiau, nei ginčo žemės sklypai buvo įregistruoti jo vardu. 2013 m. gegužės 24 d. E. Ž. ir atsakovė J. Ž. sudarė bendrąjį sutuoktinių testamentą, kuriuo patvarkė kiekvieno iš jų mirties atveju visą nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą ir lėšas, priklausančias kiekvienam iš jų mirties metu, palikti pergyvenusiam sutuoktiniui. Taigi, E. Ž. valdytą turtą, be kita ko, žemės sklypus, suteiktus atkuriant nuosavybės teises į buvusios savininkės A. Ž. valdytą turtą, kurie Sutarties pagrindu turėjo būti perleisti ieškovei, paveldėjo jo testamentinė įpėdinė atsakovė J. Ž.. Įgijusi minėtus žemės sklypus, atsakovė nesudarė Sutartyje nurodytos pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties su ieškove. Ginčo turtas buvo perleistas kitiems asmenims – 2017 m. balandžio 19 d. atsakovė J. Ž. ir atsakovai E. P., R. P. ir G. P. sudarė dovanojimo sutartį, kuria J. Ž. padovanojo žemės sklypus E. P., R. P. ir G. P., savo ruožtu pastarieji dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutartimis turtą perleido B. L..

28. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl žalos, kurią ieškovė patyrė dėl Sutarties neįvykdymo, atlyginimo ir dėl šios Sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovės ir E. Ž. sudaryta Sutartis nėra apsimestinė, Sutartis kvalifikuotina kaip preliminarioji sutartis, kuria šalys susitarė dėl pagrindinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Teismas nustatė, kad abi Sutarties šalys (ieškovė ir E. Ž.) išreiškė valią sudaryti šią Sutartį ir ją vykdė, be kita ko, ieškovė atliko joje nurodytą mokėjimą, o atsakovė J. Ž. žinojo apie jos sutuoktinio E. Ž. Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ieškovei. Teismas atnaujino ieškovės praleistą terminą pareikšti kreditorinius reikalavimus mirusiojo E. Ž. įpėdinei atsakovei J. Ž. ir priteisė ieškovei iš atsakovės jos patirtus tiesioginius nuostolius – pagal Sutartį sumokėtą pinigų sumą.

29. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti jai 72 880 Eur nuostoliams atlyginti. Atsakovė J. Ž. apeliaciniame skunde prašo tenkinti jos priešieškinį dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia ir atmesti ieškovės reikalavimus dėl žalos atlyginimo ir termino pareikšti kreditorinius reikalavimus mirusiojo įpėdiniui atnaujinimo. Kadangi reikalavimai dėl termino pareikšti kreditorinius reikalavimus atnaujinimo ir dėl nuostolių atlyginimo gali būti patenkinti tik tuo atveju, jei bus atmestas atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, pastarojo reikalavimo pagrįstumas turi būti įvertintas pirmiausiai.

Dėl Sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu

30. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas, atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).

31. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016).

32. Nagrinėjamoje byloje Sutarties apsimestinis pobūdis buvo grindžiamas tuo, kad sudarydamos Sutartį, kuria E. Ž. įsipareigojo parduoti ieškovei žemės sklypus, suteiktus atkuriant nuosavybės teises, šalys nesiekė susitarti dėl pagrindinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, tačiau siekė, pažeisdamos imperatyvias Atkūrimo įstatymo nuostatas, faktiškai perleisti ieškovei teisę atkurti nuosavybės teises.

33. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, skundžiamame sprendime vertino, kad Sutartis nėra apsimestinė ir kvalifikavo ją kaip preliminariąją. Teismas pažymėjo, kad sudarius teisės į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo sutartį, nuosavybės teisės yra atkuriamos asmens, kuriam tokia teisė yra perleista, vardu, savo ruožtu nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės buvo atkurtos ne ieškovės, o mirusiojo pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą M. Ž. vardu. Teismas nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatytas draudimas perleisti kitiems asmenims žemės sklypus, kuriuos asmuo įgijo arba mano įgysiąs nuosavybės teisių atkūrimo procese.

34. Atsakovė J. Ž. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jos priešieškinis, ir nurodo, kad teismas visiškai nevertino tikrųjų Sutarties šalių ketinimų, neanalizavo teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo sutarties turinio, neįvertino, kad tokiu sandoriu yra perleidžiama teisė atkurti nuosavybės teises – dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese. Atsakovės teigimu, neįvertinęs šių aplinkybių, teismas nenustatė, kad realiai Sutartis, įgaliojimas ir testamentas atitiko teisės atkurti nuosavybės teises dalyką.

35. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl teisinio Sutarties kvalifikavimo. Byloje keliamas klausimas, ar Sutartis iš tikrųjų yra preliminarioji sutartis, kuria šalys siekė susitarti dėl būsimo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, ar sudarydamos šią Sutartį šalys siekė perleisti ieškovei teisę atkurti nuosavybės teises. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, šiuo atveju siekiant teisiškai kvalifikuoti šalių sudarytą Sutartį, turi būti įvertinta, kokios teisės ir pareigos yra sukuriamos sudarius sutartį dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo ir preliminarią sutartį, koks yra tokio pobūdžio sutarčių turinys ir tikslas, taip pat turi būti įvertintas ginčo Sutarties turinys, jos sudarymo aplinkybės ir tikrieji šalių ketinimai.

36. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į išlikusį iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą yra atkuriamos piliečiams, kurie buvo šio turto savininkais (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat kitiems įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nurodytiems asmenims. Asmuo, turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais turi pateikti nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai prašymą atkurti nuosavybės teises, pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis). Prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo momentu asmuo tampa pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą. Toks asmuo pripažįstamas specialios turtinės daiktinės teisės – teisės atkurti nuosavybės teises – turėtoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-900/2003).

37. Asmuo, įgijęs subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises (tapęs pretendentu), įgyja teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose. Pretendentas atkurti nuosavybės teises, be kita ko, turi teisę įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareikšti ar pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo, pasirinkti konkretų žemės sklypą iš siūlomų žemės sklypų, dalyvauti pretendentų susirinkimuose, žemės sklypo formavimo procedūrose, dalyvauti posėdyje dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo, pateikti skundus dėl atkūrimą vykdančios institucijos sprendimų, gauti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jo pagrindu įregistruoti savo nuosavybės teisę į suteiktą turtą viešajame registre. Visos šios teisės nėra savitikslės, jos yra realizuojamos siekiant pagrindinio tikslo – įgyvendindamas šias teises, pretendentas siekia, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos sprendimu jam būtų atkurtos teisės į buvusio savininko valdytą žemę ir jis įgytų konkretų turtą (žemės sklypą ar sklypus).

38. Asmenys, tapę pretendentais atkurti nuosavybės teises, savo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įstatyme nustatyta tvarka galėjo perleisti kitiems asmenims. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo redakcija), pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. galėjo perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – Tvarka), 2 punkte (2011 m. balandžio 20 d. nutarimo redakcija) nustatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą nuosavybės teisių perėmėjams atkuriamos ta pačia tvarka kaip ir Tvarkos 2 punkte nurodytiems piliečiams (pretendentams). Tai reiškia, kad asmenys, notarinės sutarties pagrindu įgiję teisę atkurti nuosavybės teises, įgyja iš esmės visas pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą teises ir pareigas. Šie asmenys, o ne turtinės teisės pardavėjai, tampa pretendentais atkurti nuosavybės teises, todėl jie įgyja teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose ir siekti, kad jiems būtų priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

39. Aplinkybė, kad asmuo realizavo savo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais išreiškė valią, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės, pateikė prašymą ir reikiamus dokumentus), savaime nereiškia, kad asmuo įgijo teisę į konkretų turtą, iki nacionalizacijos valdytą buvusio savininko. Kol kompetentingos valstybės institucijos sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, nuosavybės teisės dar nėra, nes nėra jos atsiradimo pagrindo (įstatymuose nėra įtvirtintas savaiminis nuosavybės teisių tęstinumas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2011, 2013 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2013). Pretendentas įgyja teisę į konkretų turtą tik tuo metu, kai nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija priima sprendimą atkurti nuosavybės teises. Sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisių atkūrimo diena (Tvarkos 116 punktas). Nuo šio momento pretendentas tampa grąžinto turto savininku ir gali įgyvendinti turto savininko teises (naudoti ir valdyti turtą ar juo disponuoti). Kita vertus, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Atkūrimo įstatyme nėra draudžiama pretendentui susitarti dėl numatomų atkurti žemės sklypų pardavimo ir savo įsipareigojimus dėl planuojamo sudaryti sandorio išdėstyti preliminariojoje sutartyje.

40. Preliminariosios sutarties samprata yra pateikta CK 6.165 straipsnyje. Vadovaujantis aptariamo straipsnio 1 dalimi, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. CK 6.165 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad preliminariojoje sutartyje turi nurodytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti; jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo.

41. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje. Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui, tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti nesudaryti iš karto pagrindinės sutarties, o numatyti, kad ją sudarys ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, 2013 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016). Pagal kasacinio teismo praktiką, pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai – tai aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012).

42. Šiame teismo sprendime jau minėta, kad E. Ž., kaip M. Ž. įpėdiniui, buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į buvusios savininkės A. Ž. valdytą 6,2846 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini). Iš byloje pateikto Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimo, kuriuo M. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės, 1.3 papunkčio, ieškovės išdėstytų aplinkybių ir liudytojų paaiškinimų, matyti, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą. Tai reiškia, kad atkuriant nuosavybės teises M. Ž., jo įpėdiniui E. Ž. galėjo būti suteiki žemės sklypai, esantys ne toje teritorijoje, kurioje buvo buvusios savininkės iki nacionalizacijos valdyta žemė, tačiau kitoje, E. Ž. pageidaujamoje vietovėje. Pretendentui pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises perduodant jam neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą jo pasirinktoje vietovėje, nuosavybės teisės pretendento pageidaujamoje teritorijoje atkuriamos pagal Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus parengtą išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (Tvarkos 29, 105 punktai).

43. Byloje nustatyta, kad E. Ž. sudarė su ieškove Sutartį ir įsipareigojo parduoti ieškovei žemės sklypą ar žemės sklypus, kurie bus jam suteikti atkuriant nuosavybės teises į buvusios savininkės A. Ž. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Kaip matyti iš Sutarties sąlygų, sudarydamos Sutartį šalys neidentifikavo ateityje ketinamos sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties objekto, nenurodė nei ketinamų įgyti žemės sklypų skaičiaus (Sutartyje įvardinta, kad ketinama įgyti žemės sklypą ar žemės sklypus), nei jo konkretaus ar apytikslio ploto, nei buvimo vietos. Nepaisant to, Sutartyje šalys nustatė, kad turto, dėl kurio bus sudaroma pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis (neidentifikuotų žemės sklypų), kaina sudaro 40 000 Lt (11 584,80 Eur), taip pat nurodė, kad ieškovė sumokėjo šią sumą, o E. Ž. priėmė ją užtikrindamas savo įsipareigojimų pagal Sutartį įvykdymą.

44. Sutarties 4 punkte šalys nustatė, kad pirkėja (ieškovė) savo jėgomis ir lėšomis padės E. Ž. pabaigti sutvarkyti dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu. Šalys taip pat susitarė, kad pardavėjas, vienašališkai panaikinęs šį pavedimą po to, kai pirkėja pradėjo jį vykdyti, turės sumokėti pirkėjai 55 000 Lt (15 929,10 Eur) mokestį ir kompensaciją, kuri yra lygi žemės sklypų, suteiktų atkuriant nuosavybės teises, rinkos vertei, nustatytai UAB „Ober-Haus“ turto vertintojų. Sutarties pasirašymo dieną pardavėjas įsipareigojo pateikti pirkėjai notariškai patvirtintą įgaliojimą tam, kad pirkėja galėtų jam atstovauti atkuriant nuosavybės teises ir įstatymų nustatyta tvarka įforminant pardavėjo nuosavybės teisę į suteiktą turtą. Pardavėjas taip pat įsipareigojo pirkėjos prašymu papildyti išduotą įgaliojimą tuo atveju, jei po Sutarties pasirašymo paaiškėtų, kad pirkėjai turi būti suteikti papildomi įgalinimai, būtini tam, kad būtų pasiektas šios Sutarties tikslas.

45. Vykdydamas Sutartyje išdėstytą įsipareigojimą, E. Ž. išdavė įgaliojimą, kuriuo ieškovei buvo suteikti įgalinimai atstovauti jam Nacionalinėje žemės tarnyboje ir jos teritoriniuose padaliniuose tvarkant dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, pasirinkti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą, gauti ir pateikti visus reikalingus dokumentus dėl žemės perkėlimo į įgaliotinės pageidaujamą vietovę, dalyvauti pretendentų susirinkimuose, žemės sklypų matavimuose, atstovauti atliekant jų kadastrinius matavimus, tikslinti žemės sklypo ribas, gauti ir pasirašyti žemės sklypo planą. E. Ž. išduotame įgaliojime ieškovei taip pat suteikta teisė savo nuožiūra nustatyta kaina ir sąlygomis parduoti įgaliotojui priklausantį žemės sklypą (žemės sklypus), po šio įgaliojimo patvirtinimo dienos suteiktą E. Ž. vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į A. Ž. valdytą žemės plotą.

46. Taigi, iš pirmiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad sutarties sudarymo metu šalys nežinojo, koks konkretus turtas bus suteiktas E. Ž. atkūrus nuosavybės teises ir ateityje bus perleistas ieškovei. Iš išdėstytų aplinkybių taip pat matyti, kad sudaręs Sutartį ir išdavęs ieškovei įgaliojimą, E. Ž. suteikė jai neribotus įgalinimus veikti jo vardu nuosavybės teisių atkūrimo procese ir perleidžiant jam suteiktus žemės sklypus kitiems asmenims. E. Ž. perleido ieškovei teisę savo nuožiūra pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, vietovę, kurioje Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus išvados pagrindu mirusiajam pretendentui M. Ž. turėtų būti projektuojami žemės sklypai, derinti žemės sklypų ribas ir išsidėstymą. Kartu E. Ž. įsipareigojo, esant poreikiui, papildyti įgaliojimą ir suteikti ieškovei papildomus įgalinimus bei sutiko su itin griežtomis pavedimo veikti jo vardu nutraukimo sąlygomis (minėta, tokiu atveju E. Ž. turėtų sumokėti ieškovei 55 000 Lt (15 929,10 Eur) mokestį, viršijantį jo pagal Sutartį iš ieškovės gautą 40 000 Lt (11 584,80 Eur) sumą, taip pat sumokėti kompensaciją, atitinkančią žemės sklypų, suteiktų atkuriant nuosavybės teises, rinkos vertę).

47. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, po pirmiau minėtų sandorių sudarymo E. Ž. neįgyvendino savo, kaip pretendento atkurti nuosavybės teises įpėdinio, teisių, nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose ir nesidomėjo šio proceso eiga, o įgaliotinė (ieškovė) nederino savo veiksmų su įgaliotoju ir neinformavo jo apie nuosavybės teisių atkūrimo vykdymą. Iš liudytojo A. Ž., kuris kartu su ieškove siekė įgyti nuosavybės teisę į E. Ž. atkurtus žemės sklypus (šią aplinkybę apklaustas byloje kaip liudytojas nurodė tiek pats A. Ž., tiek jo sūnus L. Ž.), pateiktų paaiškinimų matyti, kad būtent jis kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį skyrių siekdamas, kad M. Ž. būtų atkurtos nuosavybės teisės perduodant lygiavertį turėtajam žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Liudytojas nurodė sužinojęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo planuojama rengti žemės reformos žemėtvarkos projektą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, kuri yra netoli jo turimos sodybos. A. Ž. teigimu, jis išreiškė pageidavimą, kad visas turimas atkurti žemės plotas būtų suteiktas suformavus vieną žemės sklypą, tačiau plotas buvo išskirstytas į du žemės sklypus, kurie yra nutolę kelių kilometrų atstumu. Tai reiškia, kad būtent A. Ž. ar kartu su juo E. Ž. įgaliojimo pagrindu veikusi ieškovė, o ne E. Ž., pasirinko teritoriją, kurioje turėjo būti suformuoti žemės sklypai vykdant nuosavybės teisių atkūrimą. Iš pastarojo liudytojo pateiktų paaiškinimų matyti, kad įgaliotinės veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese nebuvo derinami su įgaliotoju.

48. Byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad E. Ž. taip pat nedalyvavo formuojant žemės sklypus, neišreiškė valios dėl ribų ir ploto. Apklaustas teisme liudytojas A. Ž. nurodė, kad E. Ž. ar atsakovė J. Ž. nebuvo atvykę į žemės sklypų ženklinimą vietovėje. Liudytojas teigė, kad žemės sklypų ženklinime dalyvavo jis ir ieškovė, kuri pasirašė žemės sklypų ribų paženklinimo parodymo aktuose. Aplinkybę, kad ieškovė, o ne E. Ž., dalyvavo ženklinant žemės sklypus, netiesiogiai patvirtina ir pateiktų kadastrinių matavimų bylų turinys. Nors kadastrinių matavimų bylose kaip žemės sklypų savininkas (naudotojas) yra įvardintas miręs pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą M. Ž. ir jose nėra detalizuojama, kas pasirašė dokumentuose jo vardu, bylose yra komplektuojamas E. Ž. įgaliojimas, kuriuo, kaip minėta, ieškovei suteikta teisė veikti jo vardu atliekant kadastrinius matavimus.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti labiau tikėtiną išvadą, kad sudarydamos Sutartį šalys siekė ne susitarti dėl pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, tačiau susitarė dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo. Šią išvadą pagrindžia tiek pirmiau nurodyta aplinkybė, kad Sutartyje šalys iš esmės nesusitarė dėl planuojamos sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties objekto, tačiau nurodė ketinamo įgyti turto vertę (kuri, nesant duomenų apie ketinamų įgyti žemės sklypų plotą, skaičių ar buvimo vietą, negalėjo būti žinoma) ir dar prieš sudarydamos Sutartį atsiskaitė už ketinamus įgyti žemės sklypus, tiek aplinkybė, kad Sutarties pagrindu išduotame įgaliojime E. Ž. suteikė ieškovei teisę realizuoti visas pretendentui atkurti nuosavybės teises suteiktas teises, be kita ko, perleido jai teisę pačiai pasirinkti vietovę, kurioje turėtų būti suprojektuoti žemės sklypai, tiek aplinkybės, kad ieškovė ir A. Ž. savo nuožiūra atliko visus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu ir žemės sklypų suformavimu, nederino šių veiksmų su E. Ž., neteikė jam informacijos apie pavedimo vykdymą, o E. Ž. visiškai nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese ir nesidomėjo jo eiga ar atkūrimą vykdančios institucijos jo atžvilgiu priimamais sprendimais.

50. Be pirmiau nurodytų aplinkybių, susijusių su Sutarties turiniu ir jos vykdymu, išvadą dėl tikrosios Sutarties šalių valios sudarant ginčo sandorį, pagrindžia ir Sutarties sudarymo dieną E. Ž. sudarytas testamentas. Šiame testamente E. Ž. ne tik išdėstė patvarkymą, kad po jo mirties ieškovė paveldėtų žemės sklypą ar žemės sklypus, suteiktus atkuriant nuosavybės teises į buvusios savininkės A. Ž. valdytą žemę, tačiau taip pat tiesiogiai nurodė paliekantis ieškovei teisę atkurti nuosavybės teises į A. Ž. valdytą žemę. Be to, šalių tikslą disponuoti teise į nuosavybės teisių atkūrimą patvirtina ir tai, kad iš esmės visi apklausti byloje liudytojai kalbėjo apie Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus išvadų dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn įgijimą ir realizavimą savo pasirinktoje kadastro vietovėje, o liudytojas A. Ž., kuris, kaip minėta, siekė su ieškove įgyti žemės sklypus, į kuriuos turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės M. Ž. įpėdiniui E. Ž., nurodė, kad Sutartyje įvardinta suma buvo sumokėta už išvadas dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, o ne už ketinamą įgyti žemę, kurios Sutarties sudarymo metu dar nebuvo.

51. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Sutartis – tai preliminarioji sutartis, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ji neatitinka preliminariosios sutarties požymių. Sudarydamos Sutartį, šalys nesusitarė dėl pagrindinės sutarties objekto (šalys deklaravo siekį perleisti žemės sklypus, tačiau, kaip minėta, visiškai jų neapibūdino) ir iš esmės neaptarė kitų pagrindinės sutarties sąlygų. Nors preliminarioji sutartis yra laikoma susitarimu dėl būsimos sutarties sudarymo ir nesuteikia būsimam pirkėjui nuosavybės teisės į ketinamą įgyti turtą, iš byloje esančių duomenų, be kita ko, liudytojo A. Ž. paaiškinimų, matyti, kad Sutartyje nurodyti būsimi turto įgijėjai jau po Sutarties sudarymo laikė, kad žemės sklypai, kurie turėjo būti suteikti įvykdžius nuosavybės teisių atkūrimą M. Ž., priklauso jiems.

52. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės J. Ž. apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad E. Ž. ir ieškovės sudaryta Sutartis – tai apsimestinis sandoris. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalys sudarė teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo sutartį, kuria E. Ž. perleido ieškovei teisę jos pasirinktu būdu atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. Ž. valdytą 6,2846 ha žemės plotą.

Dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo sutarties (ne)galiojimo, Sutarties pripažinimo negaliojančia padarinių taikymo

53. Apsimestinio sandorio sudarymo pasekmės yra reglamentuotos CK 1.87 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, tuo atveju, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad nepaisant apsimestinio sandorio sudarymo, laikoma, kad buvo sudarytas tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542-701/2018).

54. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir E. Ž. sudarė Sutartį, kuria ieškovei buvo perleista teisė į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokio pobūdžio sandorio sudarymo sąlygos yra išdėstytos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Šiame sprendime jau minėta, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį reglamentavimą, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. galėjo perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi, šioje normoje nebuvo nustatyta, kokia konkrečia sutartimi gali būti perleidžiama teisė atkurti nuosavybės teises ir net nebuvo nurodyta, ar ši sutartis turi būti atlygintinė ar neatlygintinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008), tačiau joje buvo nurodyta, kad teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo sutartis turi būti patvirtinta notariškai, taip pat buvo įvardintas konkretus terminas, iki kurio pretendentai atkurti nuosavybės teises gali šią teisę realizuoti ir apibrėžtas asmenų, kuriems gali būti perleista teisės atkurti nuosavybės teises, ratas. Aptariama Atkūrimo įstatymo nuostata yra imperatyvi.

55. Pažymėtina, kad pirmiau minėti ribojimai perleisti teisę atkurti nuosavybės teises buvo nustatyti ne visose Atkūrimo įstatymo redakcijose. Laikotarpiu nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. nebuvo griežtai apibrėžtas subjektų, kuriems gali būti perleista teisė atkurti nuosavybės teises, ratas. Minėtu laikotarpiu galiojusiose Atkūrimo įstatymo redakcijose buvo nustatyta, kad pretendentas gali perleisti teisę atkurti nuosavybės teises ne tik savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, tačiau ir kitiems asmenims, su sąlyga, kad visi šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Įsigaliojus 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. IX-708, minėta nuostata buvo pakeista, nurodant, kad teisė atkurti nuosavybės teises gali būti perleidžiama pretendento vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir vaikaičiams, esantiems Lietuvos Respublikos piliečiais. Reikalavimas sudaryti perleidimo sandorius iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 2001 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme Nr. IX-489. Toks reglamentavimas galioja ir šiuo metu.

56. Aptariami Atkūrimo įstatymo pokyčiai buvo sąlygoti socialiai reikšmingų tikslų. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – bent iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą turtą ir taip apginti jų pažeistą nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2013). Nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų ir principų, inter alia (be kita ko) jos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad visų asmenų, pretenduojančių į nuosavybės teisių atkūrimą, teisės būtų vienodai gerbiamos, užkirsti kelią tiek pretendentų, tiek nuosavybės teisių atkūrimą vykdančių institucijų ar kitų asmenų piktnaudžiavimui. Atkūrimo įstatyme įtvirtinus neribotą galimybę perleisti teisę atkurti nuosavybės teises, buvo sudaromos prielaidos asmenims, galintiems daryti įtaką nuosavybės teisių atkūrimo procesui (atkūrimą vykdančių institucijų tarnautojams ir pan.) piktnaudžiauti turimais įgaliojimais sukuriant palankesnes sąlygas atkurti nuosavybės teises su jais susijusiems asmenims, įgijusiems teisę atkurti nuosavybės teises teisių perleidimo sutarčių pagrindu.

57. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės ir E. Ž. sudaryta Sutartis neatitiko šio sprendimo 54 punkte nurodyto reglamentavimo dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo. Sutartis buvo sudaryta 2012 m. kovo 30 d., žymiai praleidus Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą tokio pobūdžio sutarčiai sudaryti, turtinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo perleista asmeniui, nepatenkančiam į Atkūrimo įstatyme apibrėžtą galimų šios teisės įgijėjų ratą, be to, Sutartis nebuvo patvirtinta notariškai. Nustačius, kad Sutartis prieštarauja imperatyvioms Atkūrimo įstatymo nuostatoms, Sutartis pripažintina negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

58. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė ir kitą aplinkybę, pagrindžiančią Sutarties apsimestinumą – atsakovė nurodė, kad Sutartis buvo sudaryta su statytiniu. Nors byloje iš esmės nėra ginčijama, kad iš tikrųjų ginčo žemės sklypus siekė valdyti ne tik ieškovė, bet kartu su ja A. Ž., kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų, kad E. Ž. nežinojo šių aplinkybių ir su jomis nesutiko. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad išdavęs ieškovei įgaliojimą, E. Ž. suteikė jai teisę savo nuožiūra nustatyta kaina ir sąlygomis perleisti žemės sklypą ar sklypus, kurie bus jam suteikti atkūrus nuosavybės teises, kitiems asmenims, taigi, E. Ž. nebuvo suinteresuotas, kad ginčo žemės sklypai priklausytų konkrečiam asmeniui (ieškovei) ar kad jie nebūtų perleisti A. Ž.. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad planuojamas Sutartyje nurodyto turto perleidimas E. Ž. kokiu nors būdu galėjo pažeisti E. Ž. ir ieškovės sudarytos Sutarties sąlygas ar pardavėjo E. Ž. teises.

Žemesnės instancijos teismas

59. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio (savo iniciatyva) išspręsti restitucijos klausimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-701/2015).

60. Byloje nustatyta, kad nei E. Ž., nei jo įpėdinė atsakovė J. Ž. neįvykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ieškovės atžvilgiu. Nepaisant to, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimu mirusiajam M. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės A. Ž. iki nacionalizacijos valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam žemės sklypus, kurių bendras plotas sudaro 18,22 ha, Sutartyje nurodyta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl klausimas dėl šio turto grąžinimo jo pradiniam savininkui nėra aktualus. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad Sutarties pagrindu E. Ž. buvo sumokėta 40 000 Lt (11 584,80 Eur) suma.

61. Sutartyje nurodytos pinigų sumos perdavimo E. Ž. faktą patvirtina Sutarties nuostatos. Pirmiau minėta, Sutarties 2 punkte nustatyta, kad ieškovė prieš Sutarties sudarymą sumokėjo E. Ž. visą šalių sutartą turto kainą – 40 000 Lt (11 584,80 Eur). Sutarties 3 punkte E. Ž. patvirtino, kad užtikrindamas Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą, prieš Sutarties pasirašymą jis priėmė ieškovės sumokėtą sumą, neturi jokių pretenzijų dėl atsiskaitymo už perleistą turtą ir nereikš jų ateityje. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. Ž. pasirašė šią Sutartį, taigi, jis savo parašu patvirtino, kad ieškovė sumokėjo jam Sutartyje nurodytą pinigų sumą. Nors atsakovė J. Ž. nurodo, kad minėtos sąlygos dėl pinigų perdavimo yra nurodytos pirmajame Sutarties puslapyje, kuriame nėra nei ieškovės, nei E. Ž. parašo, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, kad E. Ž., pasirašydamas Sutartį, nežinojo apie minėtas sąlygas, ar įtarti, kad Sutarties pirmajame puslapyje esančios sąlygos buvo pakeistos be jo žinios, suklastotos ir pan., juo labiau kad sąlyga dėl išankstinio atsiskaitymo buvo išdėstyta ir antrame Sutarties puslapyje, kuriame yra E. Ž. parašas. Sutarties 9 punkte šalys nurodė, kad pagrindinėje siekiamo perleisti turto pirkimo–pardavimo sutartyje bus nurodyta, kad visą turto kainą pirkėja (ieškovė) sumokėjo pardavėjui E. Ž. avansu pagal šią Sutartį, prieš šalims pasirašant pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį.

62. Išvadą dėl pinigų perdavimo patvirtina ir šalių veiksmai po Sutarties sudarymo. Kaip jau ne kartą minėta, tą pačią dieną, kai buvo sudaryta Sutartis, kurios pagrindu E. Ž. buvo perduota 40 000 Lt (11 584,80 Eur), E. Ž., vykdydamas Sutartyje nustatytą įpareigojimą, išdavė ieškovei įgaliojimą, kuriuo suteikė jai plačias teises vykdant jo vardu nuosavybės teisių atkūrimą ir disponuojant žemės sklypais, kurie bus jam suteikti atkūrus nuosavybės teises. Tą pačią dieną E. Ž. sudarė ir testamentą, kuriuo patvarkė žemės sklypus ar turtinę teisę atkurti nuosavybės teises po jo mirties palikti ieškovei. Taigi, E. Ž. vykdė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, byloje nėra duomenų, kad iki savo mirties E. Ž. būtų panaikinęs ieškovei išduotą įgaliojimą, siekęs nutraukti Sutartį, reiškęs ieškovei kokias nors pretenzijas dėl Sutartyje nurodytos sumos nesumokėjimo, dalyvavimo jo vardu nuosavybės teisių atkūrimo procese ir pan. Kaip matyti iš šio sprendimo 47–48 punktų, Sutartį vykdė ir kita jos šalis.

63. Aplinkybę, kad Sutartyje nurodyta pinigų suma buvo perduota E. Ž., patvirtino byloje apklausti liudytojai. Liudytojas L. Ž. (A. Ž. sūnus) apklaustas teisme nurodė, kad Sutartis, kaip ir įgaliojimas bei testamentas, buvo sudaromi notarų kontoroje, taip pat nurodė šių sandorių sudarymo laiką. Liudytojas nurodė, kad jis pats asmeniškai atvežė pinigus į notarų kontorą, kad perduotus pinigus perskaičiavo atsakovė J. Ž., E. Ž. ir jų duktė, taip pat dalyvavusi sudarant sandorį. Iš esmės analogiškai pinigų perdavimo aplinkybes apibūdino liudytojai A. Ž. ir K. B.. Liudytojų parodymai dėl pinigų perdavimo aplinkybių yra nuoseklūs ir neprieštaringi, atitinka kitus byloje esančius įrodymus, todėl teismas neturi pagrindo jais nesivadovauti.

64. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija vertina, kad ieškovė, prieš sudarydama Sutartį, sumokėjo E. Ž. Sutartyje nurodytą 40 000 Lt (11 584,80 Eur) kainą. Kadangi Sutartis pripažinta prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir negaliojančia, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi taikytina restitucija ir atsakovė J. Ž. įpareigotina grąžinti ieškovei imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančios Sutarties pagrindu gautą pinigų sumą – 11 584,80 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

65. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai įvertino ieškovės ir E. Ž. sudarytos Sutarties turinį ir nepagrįstai kvalifikavo šią Sutartį kaip preliminarią sutartį, o ne kaip teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo sutartį. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai atmetė atsakovės J. Ž. priešieškinį ir patenkino iš dalies ieškinį, atnaujindamas ieškovei terminą pareikšti reikalavimą mirusio E. Ž. įpėdinei ir priteisdamas jai 11 584,80 Eur nuostoliams atlyginti. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują teismo sprendimą, kuriuo atsakovės J. Ž. priešieškinį patenkinti, o tenkintus ieškinio reikalavimus atmesti.

66. Priėmęs naują sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, o priešieškinis patenkintas, apeliacinės instancijos teismas perskirsto šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

67. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė J. Ž. patyrė 1 261 Eur bylinėjimosi išlaidų – atsakovė sumokėjo 261 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį, 1 000 Eur už advokato pagalbą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė ir advokatas R. K. 2018 m. balandžio 12 d. sudarė atstovavimo sutartį. Veikdamas atsakovės vardu, advokatas pateikė prašymą dėl baudos panaikinimo ir priešieškinį, taip pat advokatas atstovavo atsakovės interesams 2018 m. balandžio 12 d. ir 2018 m. rugsėjo 24 d. vykusiuose teismo posėdžiuose. Atsakovės išlaidos yra pagrįstos ir realiai patirtos, prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu paskaičiuotų maksimalių priteistinų sumų, todėl ši suma (1 261 Eur ) priteistina atsakovei. Kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi ieškovei L. K. buvo atidėtas 1 027 Eur žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimas iki galutinio sprendimo byloje priėmimo, o jos ieškinys atmetamas, ši suma iš ieškovės priteisiama į valstybės biudžetą. Atitinkamai naikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės priteistas 297,83 Eur žyminis mokestis valstybės naudai.

68. Teismui atmetus ieškovės apeliacinį skundą ir patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė 2018 m. lapkričio 13 d. sumokėjo 261 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Atsakovė nepateikė duomenų apie kitas išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškovei L. K. buvo atnaujintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas pareikšti kreditorinį reikalavimą; ieškovei iš atsakovės J. Ž. buvo priteistas 11 585 Eur nuostolių atlyginimas; buvo netenkintas atsakovės J. Ž. priešieškinis; ieškovei iš atsakovės J. Ž. buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos; iš atsakovės J. Ž. buvo priteistas 297,83 Eur žyminis mokestis valstybės naudai, ir dėl šių sprendimo dalių priimti naują sprendimą.

Ieškinio reikalavimus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pareikšti kreditorinį reikalavimą atnaujinimo ir 11 585 Eur nuostolių priteisimo iš atsakovės J. Ž. atmesti.

Priešieškinį patenkinti.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. kovo 30 d. L. K. ir E. Ž. sudarytą sutartį.

Taikyti restituciją ir priteisti ieškovei L. K. iš atsakovės J. Ž. 11 584,80 Eur (vienuolika tūkstančių penkis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 80 ct).

Priteisti atsakovei J. Ž. iš ieškovės L. K. 1 261 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės L. K. į valstybės biudžetą 1 027 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt septynis eurus) už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei J. Ž. iš ieškovės L. K. 261 Eur (du šimtus šešiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Marius BajorasAntanas RudzinskasEgidija Tamošiūnienė