Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, e3K-3-112-1249/2026

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-08-27
Bylos Nr.: e3K-3-112-1249/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00078-2021-5
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Kasacinė instancija

Teisėjai: Jūratė Varanauskaitė (pirm.), Agnė Tikniūtė, Eglė Zemlytė (pran.)
Atsakovas: L. B., I. J., L. P., L. L., D. A., D. V., D. Š., Andriui A
Ieškovas: "Vilniaus kreditas"

Kategorijos

2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e3K-3-112-1249/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00078-2021-5 Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.18 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugpjūčio 27 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Agnės Tikniūtės, Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkės) ir Eglės Zemlytės (pranešėjos), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių L. B., I. J. ir L. P. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“ ieškinį atsakovams L. L., L. P., D. A., D. V., L. B., D. Š., Andriui A. B., S. Ž., D. S., I. J., E. Ž., V. D. dėl žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, P. Ž., I. A., L. V., A. B., Č. O. (Č. O.), S. Ž., K. V., M. P., R. K. ir G. R.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama: 1) dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigą tinkamai motyvuoti teismo sprendimą, kuriuo dėl motyvų stokos panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl asmens atleidimo nuo civilinės atsakomybės, ir teismo pareigą tinkamai motyvuoti teismo sprendimą, kuriuo nustatoma bendrovės vadovo atsakomybė bendrovės kreditoriui, aiškinimo ir taikymo, taip pat 2) dėl verslo sprendimų taisyklės (ne)taikymo bylose pagal kreditoriaus tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo iš bendrovės vadovo.

Ieškovė bankrutavusi kooperatinė bendrovė kredito unija (toliau – ir BKB KU) „Vilniaus kreditas“ (toliau – ir kredito unija) prašė teismo:

priteisti solidariai iš atsakovų V. D., L. L., L. P., D. V. ir L. B. 132 934,54 Eur žalos, padarytos kredito unijai, išduodant paskolą uždarajai akcinei bendrovei „Gamtos ištekliai“, atlyginimą;

priteisti solidariai iš atsakovų V. D., L. L., L. P., D. V. ir D. Š. 52 628,53 Eur žalos, padarytos kredito unijai, išduodant paskolą UAB „Opti Projektai“, atlyginimą;

priteisti solidariai iš atsakovų V. D., L. L., L. P., D. V. ir A. A. B. 67 946,33 Eur žalos, padarytos kredito unijai, išduodant paskolą UAB „Taurida“, atlyginimą;

priteisti solidariai iš atsakovų V. D., L. L., L. P., D. V. ir S. Ž. 115 186,35 Eur žalos, padarytos kredito unijai, išduodant paskolą UAB „Tisma“, atlyginimą;

priteisti solidariai iš atsakovų V. D., L. L., L. P., D. V. ir D. S. 149 929,80 Eur žalos, padarytos kredito unijai, išduodant paskolą UAB „Einava“, atlyginimą;

priteisti solidariai iš atsakovų V. D., L. L., L. P., D. V. ir I. J. 87 245,22 Eur žalos, padarytos kredito unijai, išduodant paskolą UAB „Ekologiški projektai“, atlyginimą;

priteisti solidariai iš atsakovų V. D., L. P., D. A., D. V. ir E. Ž. 143 605,23 Eur žalos, padarytos kredito unijai išduodant paskolą UAB „Balt-Service“, atlyginimą (toliau pirmiau nurodytos bendrovės: UAB „Gamtos ištekliai“, UAB „Opti Projektai“, UAB „Taurida“, UAB „Tisma“, UAB „Einava“, UAB „Ekologiški projektai“, UAB „Balt-Service“, – ir paskolos gavėjos);

priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodė, kad kredito unija Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2011 m. sausio 24 d. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, teismo nutartis įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 19 d. Nemokumo administratoriui kredito unijos dokumentai perduoti 2018 m. sausio 22 d. Susipažinęs su kredito unijos dokumentais, nemokumo administratorius nustatė, kad paskolos 7 skolininkėms (paskolų gavėjoms), t. y. UAB „Gamtos ištekliai“, UAB „Opti Projektai“, UAB „Taurida“, UAB „Tisma“, UAB „Einava“, UAB „Ekologiški projektai“ ir UAB „Balt-Service“, buvo išduodamos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir jau paskolų išdavimo metu turėjo būti akivaizdu, kad jos nebus grąžinamos, be to, paskolų grąžinimas nebuvo užtikrintas tinkamomis užtikrinimo priemonėmis. Šias aplinkybes taip pat yra konstatavęs ir Lietuvos bankas, inspektuodamas kredito unijos veiklą. Visos paskolų gavėjos jau yra bankrutavusios, likviduotos ir išregistruotos, o kredito unijos, kaip kreditorės, reikalavimai liko nepadengti.

Šalies argumentai

Ieškovė taip pat nurodė, kad byloje pareikštu ieškiniu prašoma atlyginti žala kredito unijai buvo padaryta laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d. atsakovų (kredito unijos paskolų komiteto narių, valdybos narių, taip pat ir paskolos gavėjoms atstovavusių vadovų) neteisėtais veiksmais, susijusiais su kredito unijos išduotomis paskolomis. Paskolų gavėjų turtas yra realizuotas (dalį turto antstolio skelbtose varžytynėse įsigijo pati kredito unija, šio turto kaina buvo sumažinti paskolų gavėjų skolų dydžiai), kredito unija iš skolininkių atgauti skolos likučių nebeturi jokių galimybių, dėl šios priežasties dar iki nemokumo bylos kredito unijai iškėlimo visos paskolų gavėjų skolos buvo nurašytos 2016 m. rugsėjo 30 d. kredito unijos valdybos sprendimu, todėl reikalaujamo priteisti žalos atlyginimo dydis siejamas su nurašytos skolos dydžiu. Už paskolų išdavimą kredito unijoje buvo atsakingi paskolų komiteto nariai ir valdybos nariai. Bylai aktualiu laikotarpiu paskolų komiteto nariais buvo L. L. (paskolų komiteto narys ir pirmininkas nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. gruodžio 10 d.), kuris buvo atsakingas už paskolų išdavimą 6 paskolų gavėjoms (išskyrus UAB „Balt-Sevice“), L. P. (paskolų komiteto narė nuo 2012 m. liepos 16 d. iki 2014 m. sausio 15 d.), kuri buvo atsakinga už paskolų išdavimą visoms 7 paskolų gavėjoms, D. A. (paskolų komiteto narys nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2014 m. birželio 20 d.), kuris buvo atsakingas už paskolos išdavimą paskolos gavėjai UAB „Balt-Service“, P. Ž. (paskolų komiteto narys nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. vasario 13 d.), bet jis nedalyvavo ir nebalsavo paskolų komiteto posėdžiuose, kuriuose buvo priimami sprendimai dėl paskolų išdavimo paskolų gavėjoms, todėl netraukiamas kaip atsakovas. Kredito unijos valdybos nariais buvo D. V. (valdybos narė laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. sausio 6 d.), kuri buvo atsakinga už paskolų išdavimą visoms 7 paskolų gavėjoms, V. D. (valdybos narys laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2016 m. balandžio 11 d.), kuris dalyvavo priimant sprendimus išduoti paskolas visoms 7 paskolų gavėjoms, I. A. (valdybos narė laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki 2014 m. balandžio 11 d., kuri nedalyvavo ir nebalsavo valdybos posėdyje priimant sprendimus dėl paskolos išdavimo UAB „Balt-Service“), A. Š. (valdybos narys ir pirmininkas nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. kovo 29 d.), tačiau miręs, todėl procese nedalyvauja.

Ieškovės vertinimu, minėti atsakovai laikytini atsakingais už atitinkamos žalos atsiradimą ta apimtimi, kiek jie, atlikdami savo pareigas, balsavo už paskolų suteikimą paskolų gavėjoms. Atsakovai byloje taip pat yra ir paskolų gavėjų (bendrovių) buvę vadovai, kurie atstovavo paskolų gavėjoms santykiuose su kredito unija: teikė paraiškas paskolai gauti ir atliko kitus aktyvius veiksmus, kurių tikslas ir rezultatas buvo paskolos skolininkei suteikimas ir išmokėjimas. Taigi, ieškovės vertinimu, atsakovų atsakomybė yra solidarioji dėl kiekvieno iš 7 paskolų išdavimo epizodų: kredito unijos paskolų komiteto narių (pritarusių konkrečios paskolos išdavimui), kredito unijos valdybos narių (priėmusių sprendimą dėl konkrečios paskolos išdavimo) ir paskolos gavėjoms atstovavusių vadovų, kurie kredito unijai teikė paraišką ir kitus dokumentus, kurių pagrindu buvo išduotos paskolos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovų naudai jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad kredito unija paskolos gavėjoms UAB „Gamtos ištekliai“, UAB „Opti Projektai“, UAB „Taurida“, UAB „Tisma“, UAB „Einava“ ir UAB „Ekologiški projektai“ suteikė kiekvienai po 1 225 000 Lt dydžio paskolas šiaudų granulių gamybos įrangai ir žaliavai įsigyti. Visos šios paskolų sutartys sudarytos panašiu laiku, pagal iš esmės identiškus projektus, tačiau jų užbaigimas (įrangos paleidimas) nurodytas skirtingu laiku. Visos šešios bendrovės veiklos anksčiau nevykdė, visi projektai finansuojami Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos neatlygintina pagalba, kuri sudaro iki 1 700 000 Lt (arba iki 65 proc.) kiekvieno projekto vertės (bendrovės buvo sudariusios sutartis su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NMA) paramai gauti). Visais atvejais įrangos tiekėjas buvo tas pats, o įranga – tokia pati. Visais atvejais sumokėti už įrangą, be kredito unijos suteiktų paslaugų, buvo panaudotos iš tiekėjos UAB „Dotnuvos projektai“ gautos apie 2 200 000 Lt paskolos, kurias savo esme galima laikyti atidėtu mokėjimu, o toks formalus paskolos suteikimas ir atsiskaitymas už įrangą iš jos lėšų, tikėtina, buvo reikalingas dėl NMA reikalavimo pateikti patirtų išlaidų dokumentus (paramai gauti). Tokiu būdu paskolų gavėjos savo lėšomis prie projekto įgyvendinimo iš esmės neprisidėjo, nors kredito unija nuosava lėšų dalimi laikė gautiną iš NMA paramą ir susigrąžintiną pridėtinės vertės mokestį.

Teismas taip pat pažymėjo, kad kredito unijos suteiktų paskolų grąžinimas priklausė išimtinai nuo paskolos gavėjų veiklos rezultatų, kurių buvo laukiama ilgiau, negu tikėtasi, o blogiausiu atveju – nuo nelikvidžios įrangos realizavimo. UAB „Gamtos ištekliai“ ir UAB „Ekologiški projektai“ buvo pirmosios įmonės, kurios gavo NMA išmokas, tačiau, Lietuvos banko Priežiūros tarnybos surinktais duomenimis, išmokos nebuvo skirtos tiekėjo paskoloms grąžinti, kaip buvo planuota, o buvo panaudotos galimai susijusiems asmenims (tarp jų su kredito unijos darbuotojais susijusioms įmonėms) finansuoti.

Teismas sutiko ir su Lietuvos banko 2014 m. sausio 31 d. inspektavimo ataskaitoje (toliau – ir inspektavimo ataskaita) padaryta išvada, jog vienoda įsigyjama įranga, vienodi tiekėjai, tos pačios įmonės rengti verslo planai rodo tarpusavio ryšius tiek vykdomų projektų, tiek atskirų skolininkų lygiu. Analogiškos pastabos ir rizikos buvo įžvelgiamos ir minimoms bendrovėms siekiant gauti NMA paramą. Ir nors paraiškos buvo pripažintos tinkamomis ES lėšomis finansuoti, NMA Projektų vertinimo skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. tarnybiniame pranešime nurodyti tikrinimo rezultatai, teismo vertinimu, dar kartą patvirtina paskolos gavėjų sąsajas, kurios kėlė papildomą riziką.

Teismas šiame kontekste atkreipė dėmesį ir į tai, kad ir pati kredito unija neužtikrino, jog projektus vertinantys darbuotojai įsitikintų verslo planuose pateiktų prielaidų realumu, finansavimo poreikio bei prognozuojamų finansinių ataskaitų teisingumu, projektuose akcentuojamu vadovų ir akcininkų patirties versle bei numatomų papildomų investicijų į verslą realumu. Be to, vėlesnė patirtis parodė, kad bendrovių vadovai ir akcininkai keičiasi, investicijos į verslą nėra atliekamos, nėra informacijos apie produkcijos realizavimo kanalus, žaliavų tiekėjus, kainas, projektuose neatliktos korekcijos dėl skaičiavimų neatitikimų, nebuvo įsitikinta, kas ir iš kokių šaltinių mokės palūkanas, iki bendrovės pradės realią veiklą. Taip pat buvo nustatyta skolininko rizikos ir būklės įvertinimo trūkumų – nuostolių ignoravimas, dvigubos skolininko rizikos vertinimo kokybės kontrolės nebuvimas. Kredito unija pati paaiškino, kad tokį kontrolės vertinimą atlieka būtent paskolų klausimus svarstantys organai (paskolų komitetas, valdyba, stebėtojų taryba), kurie prisiima atsakomybę už sprendimus. Taigi, kredito unija nesurinko pakankamai informacijos apie paskolų gavėjas (jų vadovus), kad tinkamai ir visapusiškai įvertintų jų riziką, o surinktos informacijos kokybė abejotina.

Pasisakydamas dėl paskolų komiteto narių atsakomybės, teismas konstatavo, kad jų veiksmų neteisėtumas pasireiškia bendrosios pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalis), pažeidimu. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, neteisėtumas šiuo atveju gali pasireikšti neįvykdymu įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ir nors teismas sutiko su atsakove L. P., kad tik kredito unijos vadovams taikomas fiduciarinių pareigų standartas, tačiau įvertinęs aplinkybę, kad paskolų komitetas taip pat sprendžia dėl kito asmens (kredito unijos) jam patikėto turto valdymo, pritardamas sprendimui suteikti ar pertvarkyti paskolą, nusprendė, kad yra pagrindas teigti, jog paskolų komiteto nariai pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį turi pareigą ex ante (iš anksto), vadovaudamiesi kredito unijos teisės aktais, atidžiai ir rūpestingai įvertinti galimo kredito unijos sprendimo suteikti rizikingą paskolą pasekmes.

Teismas nesutiko su argumentais, kad paskolų komiteto nariams apskritai nekyla pareiga rinkti informaciją apie skolininkus, taip pat kontroliuoti skolos panaudojimą ir kad tokios pareigos buvo nustatytos išimtinai skolų vadybininkui ir (ar) rizikos vertinimo specialistui. Remiantis kredito unijos paskolų suteikimo ir administravimo tvarka, paskolos vadybininko ar kito darbuotojo atliktas pirminis paskolos prašytojo bendros ir finansinės būklės bei paskolos rizikos įvertinimas yra perduodamas svarstyti paskolų komitetui ir tik pastarajam priėmus teigiamą išvadą dėl paskolos suteikimo galutinį sprendimą dėl paskolos suteikimo priima valdyba. Be to, kredito unijos paskolų komiteto darbo reglamento 4.1.1–4.1.3 papunkčiuose įtvirtinta paskolų komiteto narių pareiga ne tik atlikti savarankišką dokumentų, kurie pateikiami svarstant klausimą dėl paskolos išdavimo, paskolų vadybininko ir kredito analitiko pateiktų išvadų arba siūlymų pagrįstumo vertinimą, bet ir vykdyti paskolų administravimo priežiūrą.

Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad paskolų komiteto nariai skolininkių UAB „Gamtos ištekliai“, UAB „Opti Projektai“, UAB „Taurida“, UAB „Tisma“, UAB „Einava“, UAB „Ekologiški projektai“ ir UAB „Balt-Service“ dokumentus vertino aplaidžiai, nė vienas iš paskolų komiteto narių neišreiškė susirūpinimo dėl akivaizdžių abejonių keliančių faktų, susijusių su finansuojamų verslo projektų realistiškumu, prognozuojamų finansinių srautų patikimumu, kitomis rizikomis, neužprotestavo paskolų komiteto sprendimo, priešingai, vienbalsiai pritarė tam, kad būtų suteiktos nuostolingos paskolos ir būtų atsisakyta realių paskolų vykdymo užtikrinimo priemonių, netinkamai vykdė suteiktų paskolų administravimo priežiūrą. Tai atitinka įstatyme nustatytų pareigų netinkamą vykdymą (Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 13 straipsnio 9 dalis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Esant pernelyg didelei rizikai priėmus nepagrįstus sprendimus pritarti paskolų, kurių susigrąžinti visa apimtimi kredito unija neteko galimybės, suteikimui, kredito unija dėl dalies skolų negrąžinimo patyrė žalą ir taip pasireiškė atsakovų paskolų komiteto narių neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Teismo vertinimu, tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad paskolų komiteto nariai, būdami kredito unijos nariai, netinkamu veikimu ir aplaidžiu neveikimu sukėlė kredito unijai žalą, todėl jiems taikytina civilinė atsakomybė bendraisiais CK nustatytais pagrindais (Kredito unijų įstatymo 20 straipsnis), o aplinkybė, kad paskolų komiteto nariai šias pareigas ėjo negaudami turtinės naudos, nemažina jų atsakomybės už neteisėtų veiksmų, sukėlusių žalą, atlikimą.

Teismas taip pat nustatė ir tai, kad kredito unijos valdybos nariai nerūpestingai vykdė pareigas priimdami sprendimus suteikti paskolas UAB „Gamtos ištekliai“, UAB „Opti Projektai“, UAB „Taurida“, UAB „Tisma“, UAB „Einava“, UAB „Ekologiški projektai“, UAB „Balt-Service“ ir spręsdami dėl paskolų terminų didinimoValdybos nariai tinkamai neįsitikino, ar šios bendrovės bus pakankamai finansiškai pajėgios vykdyti įsipareigojimus ir grąžinti paskolą bei mokėti pelno palūkanas, taip pat neįsitikino, ar iš įkeičiamos įrangos ateityje galėtų būti tenkinamas kredito unijos reikalavimas, ar verslo planai ekonomiškai pagrįsti, esant ekonominei ir konkurencinei rizikai, ir pritarė tam, kad būtų atsisakyta realių paskolų vykdymo užtikrinimo priemonių. Tai patvirtina atsakovų – kredito unijos valdybos narių – didelį neatsargumą, pernelyg didelę riziką, kad suteiktos paskolos nebus grąžintos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad kredito unijos valdybos nariai, suteikdami nuostolingas paskolas, pažeidė fiduciarines pareigas (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Esant pernelyg didelei rizikai priėmus nepagrįstus sprendimus pritarti paskolų, kurių susigrąžinti visa apimtimi kredito unija neteko galimybės, suteikimui, kredito unija dėl dalies skolų negrąžinimo patyrė žalą ir taip pasireiškė valdybos narių neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis).

Atsižvelgdamas į aptartus kredito unijos paskolų komiteto ir valdybos narių neteisėtus veiksmus, teismas konstatavo objektyvųjį bendrininkavimą ir nurodė, kad nors žala atsirado valdybos ir paskolų komiteto nariams veikiant atskirai, tačiau kiekvieno jų neteisėti veiksmai buvo būtinojo žalos atsiradimo kredito unijai priežastis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-611/2020), todėl nusprendė, kad dėl priimtų sprendimų kyla solidarioji atsakovų L. P., L. L., D. V., D. A. ir V. D. atsakomybė.

Spręsdamas dėl padarytos žalos dydžio, teismas nurodė, kad ieškovės prašomą atlyginti žalą sudaro dvi dedamosios: 1) 2016 m. rugsėjo 30 d. valdybos posėdžio metu nurašytos skolų sumos, 2) nuo šių sumų priskaičiuotos palūkanos, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. (nurašymo dienos) iki ieškinio padavimo (apskaičiuota iki 2021 m. sausio 22 d.). Ieškovės vertinimu, palūkanas ji būtų gavusi, jeigu paskolų gavėjos būtų sąžiningai jas mokėjusios. Tačiau atsakovai teigė, kad iš prašomo priteisti žalos atlyginimo turi būti išskaičiuota kredito unijos gauta nauda – sumokėtos palūkanos, delspinigiai, pajus, sumokėtos baudos ir sutarties sudarymo bei paskolos administravimo ir kiti mokesčiai. Teismas iš esmės pritarė pastarajai pozicijai ir nurodė, kad pagal teisingo žalos atlyginimo principą nukentėjusysis turi teisę tik į tokį žalos atlyginimą, kuris grąžintų jį į padėtį, kurioje jis būtų, jei nebūtų neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. Nagrinėjamoje byloje, jei nebūtų buvę atsakovų žalingų veiksmų, kredito unija, tikėtina, būtų atgavusi suteiktos paskolos sumą bei palūkanas, tačiau būtų praradusi įmoką už pajų, kurį turėtų teisę susigrąžinti iš paskolos gavėjų. Paskolų gavėjos (bendrovės) likviduotos dėl bankroto ir išregistruotos iš Juridinių asmenų registro, taigi, jos neteko teisės į sumokėto pajaus lėšų grąžinimą. Nesugrąžinus paskolos ir palūkanų, kredito unijos patirta žala (turtiniai praradimai) dėl suteiktų, bet negrąžintų paskolų kartu su pelno palūkanomis turėtų būti sumažinama pajaus suma, nagrinėjamu atveju taip ir buvo padaryta. Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad iki skolų nurašymo 2016 m. rugsėjo 30 d. paskolų gavėjų kredito unijai sumokėtų pajų sumomis skolos sumos 2015 m. birželio 25 d. įskaitymu jau buvo sumažintos. Pajus skoloms dengti visais atvejais įskaitytas jau po vykdomųjų įrašų išdavimo (vykdomieji įrašai skolininkei UAB „Balt-Service“ išduoti 2014 m. spalio 3 d., likusioms 6 skolininkėms – 2015 m. balandžio 7–23 d.).

Teismas taip pat nurodė, jog iš varžytynių parduotas ir (ar) kredito unijos perimtas skolininkių (paskolos gavėjų) turtas atitinkama verte turi būti išskaičiuojamas iš žalos sumos. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, byloje teismas nustatė, jog kredito unija įskaitė minimas sumas skolininkų prievolėms dengti – UAB „Balt-Service“ – 2015 m. liepos mėnesį, likusių 6 skolininkių – 2015 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, taigi, šie įskaitymai įvyko po vykdomųjų įrašų atlikimo. Tačiau ginčas tarp bylos šalių išlieka – ar tinkama verte sumos įskaitytos. Ginčo šalys laikėsi priešingos pozicijos dėl to, kokiomis sumomis lėšos už įrangą turėjo būti įskaitomos: ieškovė teigė, jog įranga realiai buvo mažesnės vertės, atsakovai – jog didesnės vertės, tačiau nė viena iš šalių savo pozicijų objektyviai nepagrindė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nei kredito unija, nei atsakovai byloje neginčijo įrangos įvertinimo, vykdymo procese toks ginčas taip pat nebuvo iškilęs, nusprendė, jog skolininkių sąskaitose šios lėšos turėjo būti apskaitytos vykdymo proceso metu (atlikus įrangos vertės nustatymo ekspertizes) pagal antstolio nustatytą kainą. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad kredito unija įrangą vėliau pardavė už mažesnę kainą, nagrinėjamu atveju nustatant žalos dydį reikšmės neturi, kadangi atsakovai negalėjo turėti ir neturėjo įtakos šiems pačios ieškovės sprendimams įrangą įsigyti ir (ar) perimti, taip pat kada ir už kokią kainą parduoti. Todėl priežastiniu ryšiu jie su kredito unijos sprendimais nėra susiję, tuo labiau kad įranga buvo parduota po gana ilgo laiko, nėra pateikta duomenų, kaip ji kredito unijos buvo laikoma (saugoma). Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovė įskaitė ne visą perimamos įrangos sumą, todėl žalos dydis turėtų būti mažinamas neatitikimų sumomis. Atitinkamai dėl paskolų gavėjų įmokėtų (įskaitytų) paskolos sutarties sudarymo ir pakeitimo mokesčių, kompensavimo už kredito unijos apmokėtas įrangos draudimo įmokas sumų, notaro ir antstolio paslaugų apmokėjimo mokesčių neįskaitymo teismas nusprendė, jog šiomis sumomis kredito unijos patirtos žalos dydis neturi būti mažinamas, kadangi sutarties sudarymo (administravimo) mokestis buvo numatytas gauti sutartis sudarant ir nuo tolesnio sutarčių vykdymo (tinkamo ar netinkamo prievolių vykdymo) nepriklausė.

Teismas, vertindamas atsakovės L. P. argumentus dėl jos atleidimo nuo civilinės atsakomybės taikymo, pritarė, kad kai kredito unija priėmė jos atsistatydinimą nuo 2013 m. lapkričio 21 d. ir ji paskolų komiteto veikloje toliau nedalyvavo, tai ir negalėjo daryti įtakos tolesnėse minimų paskolų gavėjų paskolų administravimo ar sutarčių keitimo (persvarstymo) procedūrose. Taip pat sutiko, kad vėlesni paskolų komiteto narių ir valdybos narių veiksmai, pasireiškę netinkamu suteiktų paskolų administravimu, neišvengiamai reikšmingi sprendžiant dėl žalos dydžio ir priežastinio ryšio nustatymo. Atsižvelgdamas į tai ir į nustatytas aplinkybes, Lietuvos banko nustatytus konkrečius kredito unijos teisės aktų pažeidimus (žr. teismo sprendimo 313, 315, 316, 320 punktus), kurie rodo pačios kredito unijos valdymo organų (administracijos vadovų) veiksmus, pripažintinus netinkamais ieškovės veiksmais, neabejotinai prisidėjusiais prie žalos atsiradimo ir padidėjimo, teismas nusprendė, kad yra pagrindas visiškai atleisti L. P. nuo civilinės atsakomybės dėl UAB „Gamtos ištekliai“ epizodo, iš dalies – 50 proc. – atleisti nuo civilinės atsakomybės dėl UAB „Einava“ epizodo, taip pat iš dalies – 60 proc. – atleisti nuo civilinės atsakomybės dėl UAB „Balt-Service“ epizodo. Teismas nenustatė pakankamų pagrindų atleisti kitus atsakovus nuo civilinės atsakomybės visiškai ar iš dalies.

Spręsdamas dėl paskolos gavėjų vadovų civilinės atsakomybės, teismas nustatė, jog ieškovė reikalavimus jiems grindžia CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nurodytu pagrindu, tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovų, kaip juridinių asmenų dalyvių, veiksmai, priėmus sprendimus kreiptis į kredito uniją dėl tikslinės paskolos įrangai įsigyti ir granulių gamybos bei pardavimo veiklai vykdyti, CK 2.50 straipsnio taikymo prasme atitinka sąžiningumo kriterijų ir bylos įrodymų kontekste negali būti vertinami kaip siekis vienu metu ir prisiimti prievolę, ir išvengti jos vykdymo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad, reiškiant tiesioginį kreditoriaus ieškinį juridinio asmens vadovui dėl individualiai kreditoriui padarytos žalos atlyginimo CK 6.263 straipsnio pagrindu, turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius.

Atsižvelgdamas į tai ir į byloje esančius įrodymus, teismas nusprendė, kad ieškovės teiginys, jog atsakovai iš anksto buvo nusprendę nevykdyti būsimų prievolių, nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, be to, nėra pagrįstas objektyvus priežastinis ryšys tarp akcininkų sprendimo kreiptis dėl paskolos suteikimo ir ieškovei kilusios žalos susigrąžinant ne visas paskolas. Ieškovė netvirtina ir neįrodinėja, kad atsakovai, kaip bendrovių (paskolų gavėjų) akcininkai (ir buvę vadovai), žinojo kokias nors reikšmingas aplinkybes, spręsdami dėl kredito (ne)suteikimo, ar kad ką nors reikšmingo nuslėpė. Priešingai – visos paskolų gavėjos buvo pateikusios duomenis, jog jos realiai neturi pajamų, yra pradedančios verslą, turi po 1 ar 2 darbuotojus, kreipėsi į NMA dėl paramos iš struktūrinių fondų lėšų gavimo. Ieškovei buvo žinoma tiek apie bendrovių (ir darbuotojų) sąsajas, tiek apie beveik identiškus verslo planus, tuos pačius tiekėjus. Ir nors sutiktina, kad šios aplinkybės galėjo didinti išduodamų paskolų riziką, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, kad būtent dėl tų veiksmų, o ne bendro juridinio asmens nemokumo ar mokumo sumažėjimo kreditorė patyrė žalą. Teismas taip pat nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog būtent dėl vadovų veiksmų kreditorė prarado galimybę gauti prievolių įvykdymą iš paskolų gavėjų, taigi nėra įrodytos visos CK 2.50 straipsnio 3 dalies taikymo atsakovams (paskolų gavėjų vadovams) sąlygos. Teismo vertinimu, toks civilinės atsakomybės taikymas, kokio ieškovė reikalauja, nagrinėjamu atveju, t. y. solidariai atsakyti už juridinio asmens prievoles, vadovams L. B., D. S. ir E. Ž. (taip pat kitų bendrovių vadovams D. Š., A. A. B., S. Ž. ir I. J.) neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotų juridinio asmens valdymo organo deliktinės civilinės atsakomybės juridinio asmens kreditorei (ieškovei) sąlygų. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškinį dėl atsakovų L. B., D. S., E. Ž., D. Š., A. A. B., S. Ž. ir I. J. atmetė.

Galiausiai, teismas pasisakė dėl ieškinio senaties termino. Byloje buvo nustatyta, kad nemokumo administratorius 2018 m. sausio 22 d. gavo visus kredito unijos dokumentus, todėl, teismo vertinimu, laikotarpis, per kurį administratorius, išanalizavęs ir įvertinęs kredito unijos dokumentus, nustatė atsakovų veiksmais padarytos žalos faktą, nesudaro pagrindo tokį laikotarpį iki 2021 m. sausio 25 d. pripažinti neprotingai ilgu, tuo labiau kad ieškinį ieškovės atstovas elektroniniu parašu pasirašė 2021 m. sausio 22 d., t. y. nepraleidęs ieškinio senaties termino. Taip pat nėra pagrindo atsakovams, kurie yra bendrovių – paskolų gavėjų – vadovai ir (ar) akcininkai, atžvilgiu, ieškinio senaties terminą skaičiuoti kitaip. Tačiau byloje susidarė situacija, kai vieną iš atsakovų – kredito unijos valdybos narį V. D., taip pat balsavusį už tai, kad paskolų gavėjoms UAB „Gamtos ištekliai“, UAB „Opti Projektai“, UAB „Taurida“, UAB „Tisma“, UAB „Einava“, UAB „Ekologiški projektai“ ir UAB „Balt-Service“ rizikingos paskolos būtų suteiktos, o vėliau ir jas pertvarkant, ieškovė kaip atsakovą įtraukė tik 2023 m. kovo 3 d., t. y. praleidusi ieškinio senaties terminą daugiau kaip dvejais metais. Ieškovė niekaip nepaaiškino ieškinio atsakovui V. D. senaties termino praleidimo priežasčių, teismas tokių priežasčių taip pat nenustatė. Todėl, teismo vertinimu, neegzistuoja pagrindas atnaujinti daugiau kaip dvejais metais praleistą ieškinio senaties terminą V. D., kaip solidariajam atsakovui esant privalomam bendrininkavimui, ir tokio pagrindo nebūtų ir kitų iki šiol vien ieškovės pasirinkimu neįtrauktų asmenų, kurių atžvilgiu egzistuoja privalomasis bendrininkavimas, atveju.

Nagrinėjamu atveju kiti atsakovai nebuvo atsisakę reikalauti taikyti ieškinio senatį, todėl teismas nusprendė, kad, esant privalomajam bendrininkavimui, senaties terminas laikomas praleistu dėl visų solidariųjų atsakovų: L. L., L. P., D. A., D. V., L. B., D. Š., A. A. B., S. Ž., D. S., I. J., E. Ž. kartu su V. D., ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškovės ieškinį atmesti. Atsižvelgdamas į tai, nors civilinės atsakomybės sąlygos UAB „Gamtos ištekliai“, UAB „Einava“ ir UAB „Balt-service“ paskolų suteikimo atvejais buvo įrodytos ir teismas nustatė pagrindą atleisti L. P. nuo civilinės atsakomybės taikymo iš dalies, teismas likusią ieškovės ieškinio dalį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 187 straipsnis), o visa apimtimi – dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Atitinkamai atmetė išvestinį reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės BKB KU „Vilniaus kreditas“ ir atsakovės L. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 27 d. sprendimo, 2025 m. gruodžio 11 d. sprendimu civilinės bylos dalį pagal ieškovės ieškinį atsakovui V. D. dėl žalos atlyginimo nutraukė, patvirtinęs taikos sutartį, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš toliau nurodomų asmenų toliau nurodomas sumas:

iš atsakovų L. L., L. P., D. V. ir L. B. solidariai 15 261,52 Eur žalos (padarytos išduodant paskolą UAB „Gamtos ištekliai“) atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. sausio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

iš atsakovų L. L., L. P., D. V. ir S. Ž. solidariai 29 931,39 Eur žalos (padarytos išduodant paskolą UAB „Tisma“) atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. sausio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

iš atsakovų L. L., L. P., D. V. ir D. S. solidariai 53 886,71 Eur žalos (padarytos išduodant paskolą UAB „Einava“) atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. sausio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

iš atsakovų L. L., L. P., D. V. ir I. J. solidariai 8 842,40 Eur žalos (padarytos išduodant paskolą UAB „Ekologiški projektai“) atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. sausio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

iš atsakovų L. P., D. A., D. V. ir E. Ž. solidariai 63 231,19 Eur žalos (padarytos išduodant paskolą UAB „Balt-Service“) atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. sausio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Pirmiausia kolegija pažymėjo, kad apeliaciniuose skunde iš esmės nėra ginčijami pirmosios instancijos teismo nustatyti atsakovų kredito unijos valdybos bei paskolų komiteto narių neteisėti veiksmai (nuostolingų paskolų UAB ,,Gamtos ištekliai“, UAB ,,Opti Projektai“, UAB ,,Taurida“, UAB ,,Tisma“, UAB ,,Einava“, UAB ,,Ekologiški projektai“ ir UAB ,,Balt-Service“ suteikimas pagal jų priimtus sprendimus, šių paskolų terminų pratęsimas, realių prievolės užtikrinimo priemonių atsisakymas). Taigi, ginčo byloje dėl kredito unijos komiteto narių ir valdybos narių veiksmų neteisėtumo nėra.

Kolegija, vertindama ieškovės kredito unijos argumentus, kad civilinė atsakomybė šiuo atveju turėtų būti taikoma ir paskolų gavėjų vadovams, kurie kartu buvo ir įmonės akcininkai ir kurie atsako ir kaip juridinio asmens dalyviai pagal CK 2.50 straipsnį, nes paskolų gavėjų veiksmai buvo nukreipti į kredito unijos klaidinimą, iš dalies sutiko su šia pozicija. Kolegija nurodė, kad šiuo atveju kredito unijos reikalavimai, pareikšti paskolų gavėjų vadovams, kvalifikuotini kaip pareikšti pagal CK 6.263 straipsnį, taip pat pabrėžė, kad, kaip yra nurodęs kasacinis teismas, juridinio asmens dalyvis pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas atsako subsidiariai juridinio asmens kreditoriams tuo atveju, kai žala atsiranda dėl jo nesąžiningų veiksmų ir kreditoriai neturi galimybės savo reikalavimų patenkinti iš bendrovės turto.

Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad žala kredito unijai kilo paskolų gavėjų vadovams (akcininkams) kreipiantis dėl paskolų, iš anksto žinant, kad bendrovės neturi nuosavų lėšų pristatytiems verslo planams įgyvendinti. Byloje nebuvo ginčijamos aplinkybės, kad iki prašymų dėl paskolų suteikimo pateikimo bendrovės (paskolų gavėjos) veiklos nevykdė, iš esmės jokio turto neturėjo. Aplinkybes, kad lėšų (turto) bendrovės neturėjo, patvirtina ir į bylą pateikti finansinės atskaitomybės duomenys. Be to, inspektavimo ataskaitoje buvo nurodyta, kad UAB „Gamtos ištekliai“ gautos NMA lėšos nebuvo skirtos tiekėjo paskoloms grąžinti, kaip buvo planuota, o panaudotos galimai susijusiems asmenims (tarp jų ir su kredito unijos darbuotojais susijusioms įmonėms) finansuoti. Kolegijos vertinimu, paskolų būklės bei veiksmų sutapimas taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl paskolų gavėjų vadovų (akcininkų) savarankiško su paskolų gavimu susijusių sprendimų priėmimo. Ieškovė pagrįstai atkreipė dėmesį į iš esmės analogiškus paskolų gavėjų veiksmus, susidūrus su sunkumais sumokant privalomus pajinius įnašus, prašymų dėl pajinio įnašo atidėjimo, atliekamų mokėjimų sumų bei laiko sutapimą.

Atsižvelgdama į tai, kolegija pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas ir sutiko su inspektavimo ataskaitoje padaryta išvada apie vykdomų projektų, skolininkių (paskolų gavėjų ir jų vadovų) ryšius, jis vertino byloje esančius NMA dokumentus, kuriuose yra informacija apie bendrovių steigėjus, įgaliotus asmenis, buveines bei kitų aplinkybių sutapimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas vertino tai, kad buvo vertinta projektų rizika dėl galimai dirbtinai sukurtų sąlygų siekiant gauti paramą, pripažino, jog paskolos gavėjų sąsajos kėlė papildomą riziką. Tačiau nustatytų aplinkybių kontekste teismas nepagrįstai nevertino paskolų gavėjų vadovų veiksmų įtakos, jiems teikiant prašymus bei dokumentus, kilusioms pasekmėms.

Kolegija atkreipė dėmesį, kad paskolų gavėjos nuosavų lėšų bei turto iš esmės neturėjo. Inspektavimo ataskaitoje pažymėta, kad įmonių verslo planuose numatomas reikšmingas įmonių akcininkų ir vadovų vaidmuo sėkmingam projekto įgyvendinimui, t. y. akcentuojama jų patirtis versle, numatomos papildomos investicijos į įmonės veiklą, ryšiai su tiekėjais ir pirkėjais (kaip rodo vėlesnė patirtis, įmonių akcininkai ir vadovai keitėsi, investicijos į verslą nebuvo atliekamos, nebuvo informacijos apie produkcijos realizavimo kanalus ir pan.). Inspektavimo ataskaitoje taip pat nurodyta, kad kredito unija neįsitikino, iš kokių šaltinių (verslo plane tiesiog nurodyta „tretieji asmenys“) užtikrins palūkanų kredito unijai mokėjimą, iki įmonės pradės realią veiklą, o tai taip pat rodo verslo planų trūkumus. Toks įrašas yra UAB „Gamtos ištekliai“ verslo plane (3.2 papunktis); UAB „Einava“ verslo plane nurodytas patikslinimas, kad palūkanos bus mokamos trečiųjų asmenų (akcininko įnašais), skolinant pinigus bendrovei. Pažymėtina, kad verslo planuose (UAB „Gamtos ištekliai“, UAB „Einava“, „Ekologiški projektai“, UAB „Tisma“ atvejais) kaip stiprybė nurodyta užmegzti labai geri vadovo ir potencialių žaliavos tiekėjų ryšiai, kurie užtikrins nenutrūkstamą žaliavos tiekimą, aukštas savininko dalyvavimas projekte (nuo 30 iki 83 proc. nuo įrangos vertės be pridėtinės vertės mokesčio). Taigi, bendrovių vadovai (savininkai) teikė verslo planus, kuriuose atitinkamos jų savybės ar patirtis įvertintos kaip reikšmingos projekto įgyvendinimui. UAB „Gamtos ištekliai“, UAB „Einava“, UAB „Tisma“ planuose tarp jau atliktų vadovo, savininko darbų, siekiant sėkmingai ir efektyviai pasirengti projekto įgyvendinimui, įvardyti bendrovės veiklos perspektyvų rinkoje analizė, potencialių rinkos nišų analizė, konkurentų analizė, klientų ir tikslinių grupių, reikalingų išteklių identifikavimas, preliminariųjų sutarčių (paslaugos realizacijos) sudarymas ir kt., nors duomenys apie faktinius susitarimus dėl didelio kiekio šiaudų granulių pardavimo nenurodyti ir nepateikti. Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi byloje esančių verslo planų duomenis, kurie nebuvo tinkamai pagrįsti faktiniais duomenimis, kolegija nusprendė, jog paskolų gavėjoms atstovavę atsakovai atliko neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus, kurie buvo nukreipti į kredito unijos klaidinimą, siekiant gauti kredito unijos lėšas paskolos forma. Būtent atsakovų pateiktų nepatikimų duomenų ir dokumentų pagrindu kredito unija įvertino prašomos suteikti paskolos rizikas ir priėmė sprendimą dėl paskolų išdavimo. Konstatavus, kad paskolos išdavimui reikėjo tiek paskolų gavėjų paraiškų, formaliai atitinkančių paraiškoms keliamus reikalavimus, tiek ir atitinkamų paskolų komiteto ir valdybos sprendimų, t. y. šiuo atveju žala atsirado dėl kelių atskirų, tačiau viena nuo kitos priklausomų priežasčių sąveikos, atsakovams, t. y. tiek kredito unijos valdybos, paskolų komiteto nariams, tiek paskolų gavėjų vadovams, taikytina solidarioji atsakomybė.

Pasisakydama dėl ieškinio senaties termino netaikymo, kolegija nurodė, kad šiuo atveju ginčo dėl to, kad kredito unijos dokumentai nemokumo administratoriui perduoti 2018 m. sausio 22 d., nėra. Šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai – 2018 m. sausio 22 d. dokumentų perdavimo akto kopija. Duomenų, kad nemokumo administratorius apie kredito unijai atsiradusią žalą, padarytą atsakovų veiksmais (kurie susiję su ginčo paskolų išdavimu ar gavimu), sužinojo anksčiau, nenustatyta, todėl ieškinio senaties termino pradžios momentu laikytina būtent ši data. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties termino atskaitos pradžia laikė 2018 m. sausio 22 d. Ieškinį atsakovams L. L., L. P., D. A., D. V., L. B., D. Š., A. A. B., S. Ž., D. S., I. J. ir E. Ž., kaip trečiąjį asmenį įtraukdama V. D., kredito unija teismui pateikė per elektroninių paslaugų portalą (EPP) (jos atstovas pasirašė elektroniniu parašu) 2021 m. sausio 22 d. (ieškinys užregistruotas 2021 m. sausio 25 d.). Taigi, trejų metų ieškinio senaties termino, skaičiuojamo nuo 2018 m. sausio 22 d., ieškovė nepraleido. Kolegijos vertinimu, vėlesnis V. D. kaip atsakovo įtraukimas bei jo pareikštas reikalavimas taikyti ieškinio senatį nelemia kitokios išvados, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė CK 6.16 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią ieškinio pareiškimas atsakovams nutraukė senatį ir solidariajam bendraskoliui V. D. (CK 1.130 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Be to, net jeigu būtų nustatyta, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje yra praleistas, būtų pagrindas jį atnaujinti. Tokią išvadą kolegija padarė atsižvelgdama į aktyvius nemokumo administratoriaus veiksmus ginant kredito unijos interesus nagrinėjamoje byloje, nemokumo administratoriaus nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo pakeistas V. D. statusas šiame procese, nenustačius ieškovės akivaizdaus nerūpestingumo, nesant duomenų, jog, praleidus ieškinio senaties terminą, pablogėjo atsakovų galimybės gintis nuo pareikšto ieškinio, taip pat atsižvelgdama į kreditorių interesų apsaugos bankroto procedūros metu svarbą, proporcingumo, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis).

Kolegija, spręsdama dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismui, tačiau patikslino faktinės žalos, patirtos dėl kiekvienos paskolos suteikimo, dydžius.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė L. B. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria konstatuoti atsakovės L. B. civilinės atsakomybės pagrindai bei patirtos žalos dydis, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį jai atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs atsakovės L. B. civilinės atsakomybės sąlygas, pažeidė verslo sprendimų priėmimo taisyklę (angl. business judgment rule), kai, nepasiteisinus verslo prognozėms, bendrovės iš dalies negrąžintą paskolą ir priskaičiuotas mokėjimo palūkanas priteisė asmeniškai iš vadovo, pritaikydamas CK 6.263 straipsnio, įtvirtinančio generalinio delikto sąvoką, nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė atsakovės tyčinių veiksmų ar didelio neatsargumo teikiant prašymą gauti paskolą, o ieškovė bylos nagrinėjimo metu aiškiai ir ne kartą patvirtino, kad neįrodinėja, jog L. B., teikdama paraišką kartu su verslo planu, būtų nuslėpusi kokią nors reikšmingą informaciją nuo kredito unijos.

Apeliacinės instancijos teismas neindividualizavo atsakovės atsakomybės, rėmėsi vieninteliu abstrakčiu ieškovės teiginiu, jog atsakovė žinojo, kad investicinis projektas nebus faktiškai įgyvendinamas, nors projektas buvo įvertintas ne tik kredito unijos, bet ir kompetentingos institucijos – NMA. Be to, bendrovė atliko visus veiksmus, susijusius su investicinio projekto įgyvendinimu: įsigijo įrangą ir pradėjo ją naudoti komercinėje veikloje. Svarbu pabrėžti ir tai, kad komercinė veikla buvo pradėta vykdyti L. B. vadovavimo bendrovei laikotarpiu, tačiau vėliau buvo tęsiama ją atšaukus iš vadovo pareigų.

Apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas kredito unijos patirtą žalą, pažeidė CK 6.249 straipsnio 6 dalį, kadangi į kredito unijos nuostolius nepagrįstai buvo neįskaičiuota jos gauta nauda – mokėjimo (pelno) palūkanos ir nuo jų apskaičiuoti delspinigiai. Be to, mokėjimo palūkanos buvo skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo, nors tai yra draudžiama pagal kasacinio teismo praktiką. Konstatavus, jog paskola suteikta neteisėtai, darytina išvada, kad ir jos vykdymas yra neteisėtas, todėl teismo pareiga yra grąžinti šalis į pradinę padėtį, nesudaryti prielaidų neteisėtam kredito unijos praturtėjimui – šiuo atveju mokėjimo palūkanas ir delspinigius pripažįstant kredito unijos nauda ir įskaitant juos į patirtus nuostolius.

Šalies argumentai

Atsakovas E. Ž. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie L. B. kasacinio skundo. Pareiškime prašoma Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 27 d. sprendimą. Pareiškime iš esmės pritariama L. B. kasaciniame skunde išdėstytiems argumentams.

Kasaciniu skundu atsakovė I. J. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria konstatuoti atsakovės I. J. civilinės atsakomybės pagrindai bei patirtos žalos dydis, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį jai atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais (susijusiais su verslo sprendimų taisyklės taikymu ir netinkamai apskaičiuota kredito unijos patirta žala), pateiktais L. B. kasaciniame skunde, tačiau faktines aplinkybes dėstant UAB ,,Ekologiški projektai“ valdymo ir paskolos teikimo šiai bendrovei kontekste.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovės I. J. kasacinį skundą atsakovė L. B. prašo jį tenkinti, priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė L. P. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį L. P. atmesti, o netenkinus šio prašymo, perduoti bylą nagrinėti žemesnės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė ieškovės vertinimui, jog paskolų administravimas yra atitinkamų paskolų išdavimo pasekmė, kadangi byloje nenustatyta, jog dėl ankstesnių sutarčių nutraukimo būtų išvengta atitinkamos žalos dalies. Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.253 straipsnio normas, atsižvelgęs į esmines faktines bylos aplinkybes, kadangi L. P. po atstatydinimo nedalyvavo paskolų sutarčių keitimo procese, iš kurio ir kildinama žala šioje byloje.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria L. P. atleista nuo civilinės atsakomybės, yra be motyvų, nepagrindė tokios išvados byloje esančiais įrodymais, nevertino tokių civilinės atsakomybės sąlygų kaip žala ir priežastinis ryšys.

Teismai netinkamai nustatė ieškovei padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vadovautis ieškovės pateiktais skaičiavimais nėra teisinio pagrindo, todėl apskaičiuodamas žalą rėmėsi vykdomuosiuose įrašuose pateiktomis sumomis, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog valdybos protokoluose, kuriais prašo vadovautis L. P., nurodyta ne visa pradelsta palūkanų suma, tačiau nenustatė, kokia skola yra susidariusi skolininkų paskolų nutraukimo dieną. Apeliacinės instancijos teismas taip pat deklaratyviai atmetė atsakovės argumentą, jog žala priskaičiuota remiantis netinkamu dokumentu. Taigi, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui tinkamai neišsiaiškinus esminių aplinkybių, žalos dydis galėjo būti apskaičiuotas klaidingai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovės L. P. kasacinį skundą atsakovės L. B. ir I. J. prašo kasacinį skundą vertinti teismo nuožiūra, o tuo atveju, jeigu teisėjų kolegija sutiktų su kasaciniame skunde pateiktais argumentais dėl ieškovės aplaidžių ir nerūpestingų veiksmų paskolų administravimo bei pertvarkymo procese ir paskolos sutarčių pertvarkymo veiksmus kvalifikuotų kaip naujų paskolų suteikimo veiksmus, prašo spręsti atsakovių L. B. ir I. J. atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimą, remiantis CK 6.259 straipsnio ir 6.282 straipsnio 1 dalies pagrindais. Atsiliepime pritariama L. P. kasaciniame skunde išdėstytiems argumentams dėl neteisėto mokėjimo palūkanų skaičiavimo, tačiau nesutinkama su kasacinio skundo 27 punkte išdėstytu teiginiu, jog specializuota įranga nebuvo naudojama.

Atsiliepimu į atsakovių L. B., I. J. ir L. P. kasacinius skundus ieškovė kredito unija prašo juos atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo sprendimo 288–330 punktuose pateikti iš esmės teisingi ir nepaneigti motyvai dėl kredito unijos valdybos narių ir paskolų komiteto narių civilinės atsakomybės ir konstatuota, kad dėl jų bendrų veiksmų ieškovei kilo žala. Ši sprendimo dalis nebuvo apeliacijos dalykas, todėl vien šiuo pagrindu atsakovės L. P. kasacinis skundas turi būti atmestas.

Atsakovė L. P. kitame teisminiame procese pagal tos pat ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo jau yra teikusi kasacinį skundą, o jame dėstomus, šioje byloje iš esmės analogiškus, tik performuluotus argumentus, sumenkinant paskolų komiteto sprendimų įtaką, jau yra išnagrinėjęs kasacinis teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-1120/2025) ir juos atmetęs kaip nepagrįstus.

Šioje byloje analizuotais 7 paskolų išdavimo atvejais iš kredito unijos paskolų komiteto posėdžių protokolų išrašų matyti, kad paskolų komitetas, priimdamas sprendimus siūlyti valdybai sudaryti paskolos sutartis, tik paviršutiniškai analizavo ir vertino bendrovės finansines ataskaitas, kurios neatspindi geros bendrovių finansinės būklės ir parengtų verslo planų, taip pat neatsižvelgė į paskolų vadybininko pastabas, kad paskolų gavėjos paraiškų teikimo metu nuo pat registracijos nevykdė realios veiklos, negavo pajamų. Paskolų komitetas nenustatė, kad paskolų gavėjų finansinei būklei ir veiklos perspektyvoms tinkamai įvertinti reikia daugiau ir išsamesnės informacijos. Atsižvelgiant į tai, paskolų komiteto ir valdybos veiksmai (neveikimas) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose pagrįstai įvertinti kaip neteisėti, kadangi netinkamas paskolų gavėjų galimybių įvykdyti paskolos sutartis įvertinimas yra viena iš esminių aplinkybių, nulėmusių ieškovės nuostolių atsiradimą. Tokios išvados yra pagrįstos ir pažeidimais, nustatytais inspektavimo ataskaitoje.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendimuose yra vienareikšmiškai pripažinta, kad atsakovai – kredito unijos paskolų komiteto ir valdybos nariai (įskaitant ir L. P.) – išduodami paskolas veikė neteisėtai, nesilaikė paskolų išdavimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų, vadinasi, pats paskolų išdavimas yra neteisėtas veiksmas. Todėl ieškovė nesutinka su L. P. atleidimu nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio pagrindu (tiek visišku, tiek ir iš dalies), kadangi atsakovė savo teises kildina iš savo pačios neteisėtų veiksmų (neteisės).

Žala kredito unijai padaryta konkrečiu neteisėto paskolų išdavimo momentu, kai ieškovė savo lėšas išmokėjo paskolų gavėjoms pagal paskolų sutartis, kurios neturėjo ir negalėjo būti sudaromos. Vėlesni paskolų administravimo sprendimai ir veiksmai teisiniu požiūriu vertinant padarytą žalą nėra reikšmingi, nes jų neturėjo būti, kaip neturėjo būti ir pačių administruotinų paskolų sutarčių; paskolų administravimo metu kredito unija turėjo tik itin ribotus pasirinkimo variantus, kaip sumažinti padarytą žalą. Vėlesni ieškovės priimti sprendimai administruojant arba pertvarkant išduotas paskolas nekeičia žalos padarymo momento vertinimo ir buvo priimami ieškovės padėčiai esant nepalankiai, t. y. jau po to, kai visa paskolos suma buvo išmokėta skolininkėms (paskolų gavėjoms) ir jos nevykdė sutarčių.

Atsiliepimas

Atsakovių L. B. ir I. J. kasaciniuose skunduose kaip esminis argumentas nurodomas netinkamas verslo sprendimų priėmimo taisyklės taikymas ir su tuo susijusios interpretacijos, tačiau toks formalus požiūris neatitinka byloje surinktų ir apeliacinės instancijos teismo ištirtų bei išsamiai pakomentuotų įrodymų. Priešingai nei teigia atsakovės, jų veiksmai ir sprendimai neapsiriboja įprasta verslo rizika, o patenka į deliktinės civilinės atsakomybės sritį. Kredito unijos nemokumo administratoriaus reikalavimai, pareikšti paskolų gavėjų vadovams, kvalifikuojami pagal CK 6.263 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Ieškovė šioje byloje siekė įrodyti, kad nors paskolų sutartys buvo sudarytos su juridiniais asmenimis, tačiau kredito unija žalą patyrė dėl atsakovių, veikusių atitinkamų paskolų gavėjų vardu, neteisėtų veiksmų, o pastarieji neteisėti veiksmai buvo nukreipti tiesiogiai į žalos padarymą. Atsakovai – paskolų gavėjų vadovų pareigas ėję asmenys – turėtų solidariai atsakyti dėl žalos ieškovei padarymo kartu su kitais bylos atsakovais – buvusiais paskolų komiteto ir valdybos nariais.

Atsakovių – paskolų gavėjų vadovių – neteisėti veiksmai pasireiškė visų pirma sprendimo imti paskolą priėmimu atitinkamos paskolos gavėjos vardu ir atitinkamais veiksmais siekiant šį sprendimą įgyvendinti. Tai buvo daroma žinant ar negalint nežinoti, kad paskolų gavėjos finansiškai nebus pajėgios įvykdyti finansinių įsipareigojimų, t. y. grąžinti iš kredito unijos gautos paskolos, arba sąmoningai net neketinant šių paskolų grąžinti, kaip iš esmės patvirtinta ir apeliacinės instancijos teismo sprendime. Teikdamos paraiškas dėl paskolos, visos paskolų gavėjos nevykdė veiklos, neturėjo apyvartinių lėšų ir resursų, nuo pat savo įsteigimo veikė nuostolingai, realiai vykdyti verslo plane nurodytos veiklos niekada nepradėjo. Nors pirmosios instancijos teismo sprendime akcentuojama, kad bendrovių turtinė ir organizacinė padėtis buvo atskleista teikiant paraišką dėl paskolos, tačiau reikia vertinti ir tai, kad kartu su šia informacija atsakovės teikė ir verslo planus, kuriuose pristatė būsimą verslo plėtojimo idėją, kurios įgyvendinti neturėjo galimybių ir greičiausiai to realiai net neplanavo. Taip atsakovės L. B. ir I. J. aktyviai klaidino ieškovę.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas nuvertindamas atsakovių, kaip paskolų gavėjų vadovių, veiksmus ir savarankiškus sprendimus, nurodydamas, kad jos vykdė akcininkų sprendimus. Tačiau pažymėtina, kad 5 iš 7 aptariamų paskolų gavėjų vadovų (įskaitant atsakoves L. B. ir I. J.) buvo ne tik atitinkamų paskolos gavėjų vadovai, bet ir vieninteliai akcininkai. Tai lemia, kad atsakovėms L. B. ir I. J. civilinė atsakomybė taikytina ir kaip juridinio asmens dalyvėms (CK 2.50 straipsnis). Be to, paskolų gavėjų duomenys iš Juridinių asmenų registro pagrindžia, kad atsakovų vadovai (įskaitant ir atsakoves L. B. ir I. J.) buvo paskirti prieš pat paraiškos teikimą dėl paskolos ir nustojo eiti pareigas netrukus po to, kai paskola buvo išduota. Tai leidžia vertinti, kad, tapdami vadovais (o atsakovės – ir akcininkėmis), prieš pat paraiškos teikimą atsakovai žinojo arba turėjo žinoti, kokius artimiausius sprendimus turės priimti ar vykdyti, kokius veiksmus turės atlikti.

Ieškovės vertinimu, bet kuris atsakingas asmuo, būdamas įmonės vadovas ir pasirašydamas tokius dokumentus kaip paskolos sutartis, įsipareigodamas grąžinti daugiau nei milijono litų sumą, privalo domėtis bent jau tuo, kam bus naudojami gauti pinigai ir iš ko paskola bus grąžinta. Jeigu įmonės vadovas to nedaro ir pasirašo dokumentus neišsiaiškinęs jų turinio ir pasekmių, toks vadovas elgiasi nesąžiningai kreditoriaus atžvilgiu ir bet kuriuo atveju prisideda prie žalos kreditoriui (šiuo atveju ieškovei) padarymo tais atvejais, kai paaiškėja, kad paskolų paraiškas pateikia ir paskolas gauna nesąžiningi, paskolų sutarčių neketinantys vykdyti asmenys.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

Pagal CPK 340 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys CPK XVII skyriuje, reglamentuojančiame kasacinį procesą, nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka. Remiantis CPK 341 straipsniu, kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Tai reiškia, kad šalis, nesirėmusi apeliaciniame skunde tam tikru argumentu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, paprastai negali vėliau juo remtis kasaciniame skunde, nes šiuo aspektu sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (CPK 320 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-611/2024, 27 punktas). Atvejai, kai kasaciniame skunde dėstomi argumentai, kurie nebuvo apeliacijos dalykas byloje, reiškia, jog tokių argumentų iškėlimas ne laiku, neatsižvelgiant į proceso eigą, suponuoja CPK 7 straipsnyje įtvirtinto proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo pažeidimą, klausimo neiškėlus ir neišnagrinėjus apeliacine tvarka, kasacija dėl jo negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-421/2016, 33 punktas; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-684/2017, 15 punktas).

Byloje yra pateikti trys kasaciniai skundai. Atsižvelgdama į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl galimybės nagrinėti kiekviename iš minėtų procesinių dokumentų nurodomus argumentus kasaciniame teisme.

Atsakovė L. P. kasaciniame skunde iš esmės teigia teismus padarius tris toliau nurodomus pažeidimus. Pirma, apeliacinės instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepasisakė dėl esminių bylos faktinių ir teisinių aspektų dėl CK 6.253 straipsnyje nustatyto pagrindo (civilinės atsakomybės netaikymas arba atleidimas nuo jos) netaikymo L. P. atžvilgiu. Antra, bylą nagrinėję teismai, nustatydami kilusią žalą kredito unijai, nepašalino byloje esančių įrodymų prieštaringumo ir iš esmės nevertino L. P. civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio), nors privalėjo tai nustatyti. Be to, atsakovės vertinimu, jos, kaip kredito unijos paskolų komiteto narės, atžvilgiu apskritai negalėjo būti taikomas generalinio delikto institutas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Trečia, apeliacinės instancijos teismas klaidingai netaikė CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas tuo atveju, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti, ir tokiu būdu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kuri ginčijamu klausimu, t. y. L. P. atžvilgiu, dargi nevienoda (CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Susipažinusi su kasacinio skundo argumentais ir vadovaudamasi anksčiau nurodytu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija nusprendžia, kad dalis atsakovės L. P. kasacinio skundo argumentų nepatenka į kasacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas.

Pirma, kasaciniame skunde nurodomi argumentai, susiję su atsakovės L. P. civilinės atsakomybės sąlygų (ne)vertinimu, neatitinka CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindams keliamų reikalavimų, kadangi pastarasis klausimas apskritai negali būti nagrinėjamas kasacine tvarka. Nustatyta, kad atsakovė L. P. apeliacine tvarka neapskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo nustatytos jos civilinės atsakomybės sąlygos (nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas vėliau nusprendė atleisti ją nuo civilinės atsakomybės). Kaip nurodyta pirmiau minėtoje kasacinio teismo praktikoje, klausimai, nenagrinėti apeliacine tvarka, negali būti kasacijos dalykas. Be to, nors kasaciniame skunde ginčijamos apeliacinės instancijos teismo atsakovės L. P. atžvilgiu taikytos generalinio delikto instituto nuostatos ir byloje esančių įrodymų vertinimas, tačiau kasaciniame skunde nenurodoma nei konkrečių teisės normų, nei teisinių argumentų. Kasaciniame skunde iš esmės pateikiama faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų analizė, nesusiejant to su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog byloje surinktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-415/2015; 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-421/2016 17 punktą; 2025 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-823/2025 28 punktą, kt.).

Antra, kasaciniame skunde nurodomi argumentai, susiję su nevienoda Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nepagrindžia egzistuojant kasacijos pagrindą, nustatytą CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką ir argumentuotai pagrįsti, kad ši praktika nagrinėjamoje byloje ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda. Atsakovės L. P. kasaciniame skunde, viena vertus, nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurios ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamos bylos, kita vertus, teigiama, kad kasacinio teismo praktika L. P. atžvilgiu yra neišplėtota, kartu ir nevienoda, tačiau nėra pateiktos kasacinio teismo praktikos analizės šiai pozicijai pagrįsti. Susipažinus su kasaciniame skunde šiuo klausimu pateikiamu argumentų turiniu, spręstina, jog jais siekiama ne pagrįsti esant nevienodą kasacinio teismo praktiką, o siekiama kitokio, nei apeliacinės instancijos teismo buvo atliktas, konkrečių įrodymų turinio vertinimo, susijusio su civilinės atsakomybės sąlygų L. P. atžvilgiu (ne)taikymu, tačiau pastarosios, kaip minėta anksčiau, apskritai nėra kasacijos dalykas.

Minėtų argumentų pagrindu teisėjų kolegija nusprendžia, kad į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas patenka tik tie atsakovės L. P. kasacinio skundo argumentai, kuriais keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą pažeidimo, šiam teismui nusprendus panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl jos atleidimo nuo civilinės atsakomybės.

Atsakovių L. B. ir I. J. kasacinių skundų argumentai iš esmės yra analogiški. Atsakovės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritaikė itin žemą bendrovės vadovo asmeninės civilinės atsakomybės kreditoriui taikymo standartą ir kad netinkamai taikė teisės normas apskaičiuodamas žalą. Kasacinių skundų dalyse dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės nurodomi procesinio pobūdžio argumentai dėl to, kad išvados dėl vadovų atsakomybės yra nepakankamai motyvuotos (pažeista CPK 270 straipsnio 4 dalis), dėstomi argumentai dėl komercinės veiklos, nurodytos verslo planuose, vykdymo ir grindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos verslo sprendimų priėmimo taisyklės taikymo klausimais.

Atsakovių argumentai, kurie yra skirti komercinės veiklos, nurodytos verslo planuose, vykdymui, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat neatitinka CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindams keliamų reikalavimų. Viena vertus, iš dalies šiose kasacinių skundų dalyse dėstomų argumentų matyti, kad jie yra identiški daliai argumentų, išdėstytų atsiliepimuose į ieškovės kredito unijos apeliacinį skundą, atsikertant į ieškovės faktinio pobūdžio argumentus (kad atsakovės iš anksto žinojo, jog jų vadovaujamos bendrovės nebus pajėgios įgyvendinti investicinių projektų). Teikiant kasacinius skundus šie argumentai nebuvo papildyti CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą atitinkančiais argumentais, t. y. nebuvo susieti su materialiosios ar proceso teisės pažeidimais, kurie turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Antra vertus, šiais atsakovių kasaciniuose skunduose dėstomais argumentais keliamas įrodymų turinio vertinimo klausimas. Minėta, jog byloje surinktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai.

Apibendrindama anksčiau minėtus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas patenka tie atsakovių L. B. ir I. J. kasacinių skundų argumentai, kuriais grindžiamas nepakankamas išvados dėl bendrovių vadovių neteisėtų veiksmų, kaip atsakomybės už kredito unijai kilusią žalą, sąlygos motyvavimas, argumentai, kuriais grindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos verslo sprendimų priėmimo taisyklės aiškinimo ir taikymo klausimais, ir argumentai dėl priteistos atlyginti žalos apskaičiavimo būdo.

Kaip ir minėta, šioje byloje taip pat yra pateiktas atsakovo E. Ž. pareiškimas dėl prisidėjimo prie L. B. kasacinio skundo. Pareiškime iš esmės pritariama L. B. kasaciniame skunde išdėstytiems argumentams ir prašoma Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 27 d. sprendimą. Pareiškime, be kita ko nurodoma, kad L. B. kasaciniame skunde keliami klausimai yra sisteminio pobūdžio, yra susiję su visa grupe atsakovų (įskaitant atsakovą E. Ž.). Atsakovas siekia, kad teisingas teisės aiškinimas būtų taikomas visiems bylos dalyviams, kurių teisinė padėtis identiška. Priešingas aiškinimas pažeistų asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principą.

CPK 348 straipsnyje įtvirtinta, kad byloje dalyvaujantys asmenys per terminą, nustatytą atsiliepimams į kasacinį skundą pateikti, gali rašytiniu pareiškimu prisidėti prie paduoto kasacinio skundo. Pareiškime dėl prisidėjimo prie paduoto kasacinio skundo prisidedantis asmuo negali pareikšti savarankiškų apskųsto sprendimo ar nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų bei savarankiškų reikalavimų.

CPK 43 straipsnyje reglamentuojamas privalomas ir neprivalomas procesinis bendrininkavimas. Privalomas bendrininkavimas – tai tokie procesinio bendrininkavimo atvejai, kai bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis (pvz., esant solidariajai ar subsidiariajai prievolei atveju). Neprivalomas (fakultatyvusis) bendrininkavimas leidžiamas, jeigu reikalavimai sujungiami į vieną ieškinį, yra vienarūšiai, pagrįsti ta pačia teisine ir faktine medžiaga, tačiau kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas. Toks kelių procesų sujungimas į vieną, visų pirma, reiškia proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą. Sistemiškai aiškinant civilinio proceso normas, esant keliems bendrininkams neprivalomo procesinio bendrininkavimo atveju vieno bendrininko kasacija neturi įtakos kito bendrininko teisėms, todėl kitas bendrininkas, manydamas, kad dėl jo priimtas teismo sprendimas jam yra nepalankus, savo teises gali ginti tik paduodamas savarankišką kasacinį skundą. Esant neprivalomam procesiniam bendrininkavimui, kai kasacinį skundą padavė tik vienas iš atsakovų, o kitas prie šio skundo prisidėjo, kasacine tvarka tikrinamas tik tos apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai dėl skundą padavusio atsakovo, teisėtumas ir pagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017 16–21 punktus).

Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinio dalyką bei pagrindą, nusprendžia, kad L. B. bei E. Ž. nesieja privalomas procesinis bendrininkavimas (kredito unijos reikalavimai šiems atsakovams pareikšti pagal atskiras paskolų sutartis ir reikalavimai dėl žalos, susijusios su kiekvienos iš paskolos sutarčių sudarymu bei vykdymu, galėtų būti išskirti į atskirą bylą). Kadangi L. B. kasacinį skundą padavė tik dėl tos apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria konstatuoti jos civilinės atsakomybės pagrindai bei patirtos žalos dydis, ir prašo panaikinti tik tą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jos priteistas žalos atlyginimas, kasacine tvarka tikrinamas tik tos apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkintas ieškinio reikalavimas dėl skundą padavusio atsakovo (L. B.), teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl E. Ž. prisidėjimas prie L. B. kasacinio skundo nesudaro pagrindo nagrinėti tų apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalių argumentų, kuriais nuspręsta ne dėl L. B. atsakomybės. Taigi teisėjų kolegija šioje byloje nagrinės į kasacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas patenkančius argumentus tik tiek, kiek jie susiję su atsakovių L. P., L. B. bei I. J. atžvilgiu patenkintais reikalavimais.

Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą (nutartį), kuriuo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės panaikinta dėl motyvų stokos

CPK 265 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas; CPK 270 straipsnio 4 dalyje ir 331 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančiose atitinkamai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų motyvuojamųjų dalių turinį, nustatyta, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; išvardyti įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. jis turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodyti argumentus, kodėl jis nelaiko patikimais ir nesiremia konkrečiais įrodymais, atmeta kaip nepagrįstus šalių nurodytus argumentus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024, 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-62-823/2025, 42 punktas).

Kasacinis teismas, aiškindamas teismo pareigą motyvuoti priimamą sprendimą, yra išskyręs dvejopas pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą pasekmes: absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) yra laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-684/2024, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Atsakovės L. P. kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nurodė pagrįstas ir pakankamas priežastis, taikydamas CK 6.253 straipsnį, sudarantį pagrindą atleisti ją nuo civilinės atsakomybės. O apeliacinės instancijos teismas klaidingai nustatė, kad pastaroji pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovė L. P. atleista nuo civilinės atsakomybės, yra be motyvų, ir, priėmęs dėl šios dalies naują sprendimą – neatleisti jos nuo civilinės atsakomybės taikymo, nepagrindė to aiškiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, taigi, nemotyvavo savo sprendimo. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas atleido L. P. nuo civilinės atsakomybės (visiškai bei tam tikrais atvejais iš dalies) tuo pagrindu, kad pačios ieškovės kaip nukentėjusio asmens (kreditoriaus) veiksmai neabejotinai prisidėjo prie žalos atsiradimo ir padidėjimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad po atsistatydinimo L. P. negalėjo dalyvauti ir nedalyvavo keičiant sudarytas sutartis, taip pat tolesnėse sutarčių administravimo procedūrose. Teismas pažymėjo, kad kiti valdybos ir paskolų komiteto nariai nebalsavo už rizikingų sutarčių nutraukimą, nors tai galėjo sumažinti kredito unijai kilusios žalos dydį, realizuojant įrangą anksčiau. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su tokiu vertinimu ir konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog dėl ankstesnio sutarčių nutraukimo būtų išvengta atitinkamos žalos dalies, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių įrangos vertės kitimą teismo sprendime nurodytu laikotarpiu, ir padarė išvadą, kad nenustatytas konkretus padarytos žalos padidėjimas, nulemtas kredito unijos sprendimų, priimtų po atsakovės L. P. atsistatydinimo.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu dėl to, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl L. P. atleidimo nuo civilinės atsakomybės yra nepakankamai motyvuota.

Kadangi pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad egzistuoja pagrindas atleisti L. P. nuo civilinės atsakomybės dėl pačios nukentėjusiosios prisidėjimo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, tokia išvada turėjo būti grindžiama konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nurodant, kas ir kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, kokių konkrečių padarinių šie veiksmai (neveikimas) sukėlė ir kokie byloje esantys įrodymai tai patvirtina. Taigi šioje byloje, sprendžiant dėl L. P. atleidimo nuo civilinės atsakomybės, turėjo būti konkrečiais bylos faktais ir juos patvirtinančiais įrodymais pagrįsta išvada, kad, kredito unijos organų nariams po L. P. atsistatydinimo anksčiau priėmus sprendimą nutraukti paskolų sutartis, žala kredito unijai nebūtų atsiradusi arba būtų buvusi konkrečiu dydžiu mažesnė. Vadinasi, reikėjo nustatyti ne tik tai, kada ir kokius veiksmus kredito unijos organų nariai galėjo ir turėjo atlikti, bet ir konkrečias tokių veiksmų neatlikimo pasekmes, jų priežastinį ryšį su žalos atsiradimu ar padidėjimu ir byloje esančiais įrodymais pagrįsti, kokia konkrečia dalimi dėl šio neveikimo padidėjo kredito unijos patirta žala (ar ji apskritai atsirado). Tačiau to pirmosios instancijos teismas nepadarė, apsiribodamas iš esmės apibendrinamojo pobūdžio teiginiais, kad, nutraukus paskolų sutartis anksčiau, žalos būtų išvengta ar ji būtų buvusi mažesnė, tačiau nepateikdamas motyvų, kokie faktai bei juos pagrindžiantys įrodymai lemia tokią išvadą. Tokie apibendrinamojo pobūdžio teiginiai neleidžia laikyti tinkamai motyvuotomis teismo išvadų nei dėl kredito unijos organų narių neveikimo įtakos žalos atsiradimui ar padidėjimui, nei dėl konkretaus tokio prisidėjimo masto. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime tokių atleidimą nuo civilinės atsakomybės lemiančių aplinkybių nėra nustatyta, o tik apsiribota konstatuojamaisiais teiginiais, nesiejant konkrečių bylos aplinkybių su jais bei galutine išvada. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog egzistuoja pagrindas atleisti L. P. nuo civilinės atsakomybės, yra nepakankamai argumentuota, todėl – nepagrįsta.

Taip pat teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą pareigos tinkamai motyvuoti sprendimą pažeidimą ir motyvuotai nusprendė, kad pagrindo atleisti atsakovę L. P. nuo civilinės atsakomybės nėra. Apeliacinės instancijos teismo motyvai apima tiek pakankamai išsamius argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra nemotyvuota, tiek ir pakankamai išsamius argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus neturėjo pagrindo daryti išvados dėl L. P. atleidimo nuo civilinės atsakomybės. Teismas analizavo aktualias paskolų sutarčių sąlygas, nurodė, kokie kredito unijos veiksmai buvo atlikti po L. P. atsistatydinimo, įvertino jų ryšį su kilusia žala bei byloje esančius įrodymus (tiksliau, jų nebuvimą) dėl įrangos vertės. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl L. P., išvadą dėl to, kad nėra pagrindo jos atleisti nuo atsakomybės, motyvavo tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais ir atsakė į esminius su L. P. atleidimu nuo atsakomybės susijusius klausimus (CPK 331 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė pirmosios instancijos teismo atliktą pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą pažeidimą ir jį tinkamai ištaisė, todėl, atsižvelgiant į tai, kad kiti L. P. kasacinio skundo argumentai nesudaro kasacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyko, nėra pagrindo keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria kredito unijos reikalavimai L. P. iš dalies patenkinti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl verslo sprendimų priėmimo taisyklės taikymo bylose pagal kreditoriaus tiesioginį ieškinį bendrovės valdymo organo nariams

Kaip ir minėta, šioje byloje žalos atlyginimas kredito unijai buvo priteistas ne tik iš kredito unijos organų narių, priėmusių sprendimus išduoti paskolas, bet ir iš vadovų tų bendrovių, kurioms kredito unija suteikė paskolas. Toliau teisėjų kolegijos pateikiami išaiškinimai yra susiję su ginčo dalimi, dėl kurios iš dalies buvo patenkintas tiesioginis kredito unijos ieškinys paskolų gavėjų vadovams.

Atsakovės L. B. ir I. J. kasaciniais skundais iš esmės siekia pagrįsti, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino jų veiksmų imant paskolas iš ieškovės kredito unijos teisėtumo pagal verslo sprendimų priėmimo taisyklę. Atsakovės, įrodinėdamos nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje pateikiami išaiškinimai verslo sprendimų priėmimo taisyklės klausimais, remiasi šešiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis: 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi Nr. 3K-3-648/2013, 2014 m. sausio 9 d. nutartimi Nr. 3K-7-124/2014, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi Nr. 3K-3-535-916/2018, 2018 m. gruodžio 21 d. nutartimi Nr. e3K-3-526-219/2018, 2021 m. gruodžio 3 d. nutartimi Nr. e3K-307-421/2021 ir 2024 m. lapkričio 14 d. nutartimi Nr. e3K-3-199-381/2024 (nors darant galutinę išvadą kasaciniame skunde remiamasi tik dviem nutartimis – Nr. e3K-3-526-219/2018 ir Nr. e3K-3-199-381/2024).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015; kt.). Taigi tam, kad konkrečioje kasacinio teismo nutartyje pateiktas išaiškinimas būtų laikomas saistančiu, visų pirma, turi būti konstatuota, kad yra susiklosčiusios tapačios ar panašios faktinės aplinkybės, ir, antra, turi būti konstatuota, kad yra aiškinama ta pati teisės norma. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovių L. B. ir I. J. kasaciniuose skunduose cituojamose nutartyse pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai nėra laikytini precedentais šioje byloje tiek dėl to, kad cituojamose bylose susiklosčiusios aplinkybės nėra tapačios, tiek ir dėl to, kad šioje byloje taikytinos kitos teisės normos.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tiesioginis kreditoriaus ieškinys juridinio asmens vadovui CK 6.263 straipsnio 1 dalies pagrindu galimas tik išimtiniais atvejais, kai juridinio asmens vadovas atliko neteisėtus veiksmus, nukreiptus į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitus į konkretų kreditorių nukreiptus nesąžiningus veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-378/2023, 37 punktas; 2026 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-823/2026, 31 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad verslo sprendimų priėmimo taisyklė taikoma siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos įmonei atlyginimo ieškinių už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus, pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide (geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais) (žr. plg. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017 39 punktą; 2021 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021 64 punktą; 2024 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-381/2024 19 punktą).

Atsižvelgdama į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad verslo sprendimų priėmimo taisyklė taikoma, kai ieškinį vadovui pareiškia pats juridinis asmuo ir kai vadovo atsakomybė kildinama iš pareigų juridiniam asmeniui pažeidimo. Nagrinėjamu atveju tiesioginį ieškinį vadovams reiškia juridinio asmens, kuriam šie vadovavo, kreditorė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartyje Nr. 3K-7-124/2014, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje Nr. 3K-3-535-916/2018, 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje Nr. e3K-3-526-219/2018 ir 2024 m. lapkričio 14 d. nutartyje Nr. e3K-3-199-381/2024 nagrinėtos situacijos, kai ieškinys pareikštas ne bendrovės kreditoriaus, o pačios bendrovės, taigi skiriasi bylų faktinės aplinkybės ir atsakomybės teisinis pagrindas.

Nors juridinio asmens valdymo organo narių atsakomybė juridiniam asmeniui ir individualiam kreditoriui yra deliktinė ir abiem atvejais taikomos deliktinės atsakomybės taisyklės, valdymo organo nario veiksmų neteisėtumo turinys šiais atvejais nėra vienodas. Verslo sprendimų priėmimo taisyklė taikoma vertinant, ar juridinio asmens valdymo organo narys, priimdamas sprendimą, pažeidė CK 2.87 straipsnyje nustatytas pareigas juridiniam asmeniui. Sprendžiant dėl juridinio asmens valdymo organo nario atsakomybės už individualiam kreditoriui tiesiogiai padarytą žalą, jo veiksmų neteisėtumas vertinamas pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją pareigą nedaryti žalos kitam asmeniui. Juridinio asmens ir konkretaus jo kreditoriaus interesai tam tikru atveju gali nesutapti ar net būti priešingi, todėl bendrovės valdymo organo veiksmas (ar neveikimas) gali būti individualiam kreditoriui žalingas, tačiau nepažeisti juridinio asmens interesų ar net būti jam naudingas. Todėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio bendrovės valdymo organų nariams atveju kreditorius turi įrodyti ne bendrovės interesų pažeidimą ar netinkamą jos valdymą, bet konkrečiai į jį nukreiptus nesąžiningus vadovo veiksmus, kuriais buvo pažeista bendroji pareiga nedaryti kitam asmeniui žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-319-421/2020).

Be to, šiais dviem juridinio asmens valdymo organo civilinės atsakomybės atvejais skiriasi žalos samprata. Vadovo civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui atveju (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) žala pasireiškia kaip bendras juridinio asmens turto sumažėjimas. Jei toks juridinis asmuo tampa nemokus, toks turto sumažėjimas pablogina visų kreditorių kaip interesų grupės galimybes patenkinti savo reikalavimus, todėl tokia žala nėra laikoma individualiai konkrečiam kreditoriui padaryta žala. Individualaus kreditoriaus tiesioginio ieškinio atveju žala turi būti padaryta asmeniškai jam, o ne juridiniam asmeniui ir per jį visiems nemokaus juridinio asmens kreditoriams kaip interesų grupei (žr. plg. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-37-421/2026 23 punktą).

Atsižvelgiant į minėtus išaiškinimus, darytina išvada, kad verslo sprendimų priėmimo taisyklė nėra tiesiogiai taikoma (nėra aktuali) vertinant į konkretų kreditorių nukreiptus valdymo organo nario veiksmus. Atsakovėms nenurodant aplinkybių, kurios pagrįstų, kad šiuo konkrečiu atveju veiksmų neteisėtumas ir žala ieškovės atžvilgiu turėtų būti vertinama taip pat, kaip ir bylose dėl bendrovės valdymo organo narių atsakomybės bendrovei, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo atsakovių veiksmų vertinti taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo vadovautis ir kitose dviejose ieškovės nurodomose bylose pateiktais išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartyje Nr. 3K-3-648/2013 buvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, remiantis tuo metu galiojusiomis specialiosiomis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo normomis. Taigi skiriasi tiek pastarosios bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės, tiek ir taikytinas teisinis reguliavimas. 2021 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta kasacinėje byloje Nr. e3K-307-421/2021, nėra aktuali šiam ginčui dėl to, kad joje pateikti bendro pobūdžio išaiškinimai dėl verslo sprendimų priėmimo taisyklės nėra minėtos nutarties ratio decidendi. Nors pastarojoje byloje faktinės aplinkybės išties buvo panašios į šios bylos aplinkybes, t. y. joje taip pat buvo pareikštas tiesioginis kreditoriaus ieškinys bendrovės valdymo organo nariui, tačiau verslo sprendimų priėmimo taisyklę aiškinanti teismų praktika priimtoje nutartyje pacituota bendrojoje motyvų dalyje, apibūdinant valdymo organų narių atsakomybės institutą, dar nepradėjus vertinti konkrečių tos bylos aplinkybių. Be to, šiuose išaiškinimuose taip pat akcentuotas veikimo bendrovės interesais kriterijus ir tai, kad įprastomis bendrovės veiklos sąlygomis jos vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Tolesni kasacinio teismo argumentai, kuriais remiantis išspręsta byla, t. y. argumentai, kurie lėmė bylos baigtį, nebuvo grindžiami verslo sprendimų priėmimo taisykle.

Apibendrindama teisėjų kolegija padaro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime sprendžiant dėl L. B. ir I. J. atsakomybės buvo nukrypta nuo jų kasaciniuose skunduose minimose bylose pateiktų išaiškinimų dėl verslo sprendimų priėmimo taisyklės taikymo.

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą turinio, kai byloje yra pareikštas tiesioginis kreditoriaus ieškinys bendrovės valdymo organo nariui dėl individualios žalos atlyginimo

Atsakovių L. B. ir I. J. kasaciniais skundais nėra įrodinėjamas absoliutus sprendimo dalies dėl paskolų gavėjų vadovų atsakomybės negaliojimo pagrindas (tokio teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia), tačiau teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl šių atsakovių atsakomybės yra nepakankamai pagrįstos, prieštaringos, atsakovių atsakomybė už kredito unijos patirtą žalą nėra pakankamai individualizuota. Teisėjų kolegija su šiais atsakovių argumentais iš dalies sutinka.

Atsižvelgdama į kasacinio teismo formuojamą bendrovės vadovų bei akcininkų atsakomybės už kreditorių patirtą žalą praktiką, pastarosios atsakomybės išimtinį pobūdį bei apeliacinės instancijos teismo argumentus, kuriais grindžiama atsakovėms pritaikyta atsakomybė, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime išvada dėl atsakovių atsakomybės yra nepakankamai motyvuota. Tokia išvada darytina, visų pirma, dėl to, kad nėra aiškiai nurodyta ir pagrįsta, ar atsakomybė taikytina atsakovėms kaip bendrovių vadovėms, ar (ir) kaip akcininkėms, ir, antra, nėra pakankamai aiškiai pagrindžiama, kokie konkretūs faktiniai veiksmai bei byloje esantys įrodymai pagrindžia atsakovių L. B. ir I. J. neteisėtus veiksmus, t. y. tai, kad jau paskolų sutarčių sudarymo metu atsakovės žinojo, jog paskolų sutartimis prisiimtos paskolų gavėjų prievolės kredito unijai nebus įvykdytos, ar kad buvo siekiama suklaidinti kredito uniją.

Pirma, apeliacinės instancijos teismo sprendime nėra aiškiai apibrėžta ir pagrįsta, kokiu pagrindu atsakovėms L. B. ir I. J. taikyta atsakomybė – ar kaip bendrovių vadovėms, ar kaip akcininkėms. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo 337 punkte, apibendrinant ieškinio dalyką ir pagrindą, yra nurodoma, kad ieškinys pareikštas atsakovėms tiek kaip vadovėms, tiek ir kaip akcininkėms. Toliau sprendimo 342 punkte nurodoma, kad kredito unijos administratoriaus reikalavimai paskolų gavėjų vadovams (taigi – valdymo organo nariams) kvalifikuojami pagal CK 6.263 straipsnį. Nepaisant to, kitame punkte cituojama kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu ir konstatuojamos nustatytos faktinės aplinkybės, be kita ko, nurodant, kad atsakovės taip pat buvo ir bendrovių akcininkės.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įmonės dalyvio ir vadovo atsakomybės pagrindai skiriasi, nes skirtinga jų teisinė padėtis. Juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsiradimo pagrindas – dalyvio piktnaudžiavimas ribotos atsakomybės apsauga, atliekant nesąžiningus veiksmus. Bendrovės vadovo atsakomybė dėl asmeniškai kreditoriui padarytos žalos yra paremta bendraisiais deliktinės atsakomybės pagrindais (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, reiškiant tiesioginį kreditoriaus ieškinį juridinio asmens vadovui dėl individualiai kreditoriui padarytos žalos atlyginimo CK 6.263 straipsnio pagrindu, turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriui pareiškus ieškinį reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Nors juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo civilinės atsakomybės sąlygos turi panašumų – kreditoriui pareiškus tiesioginį ieškinį, tiek juridinio asmens dalyviui, tiek valdymo organų nariams (vadovui) atsakomybė kyla už nesąžiningus, prieš konkretų juridinio asmens kreditorių nukreiptus veiksmus, juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo atsakomybė turi būti individualizuota, taikoma įvertinus jų skirtingas funkcijas ir iš to kylančius atsakomybės pagrindus. Juridinio asmens dalyviai neatsako už valdymo organų kompetencijai priskirtų pareigų vykdymą (nebent juridinio asmens dalyvis veiktų kaip faktinis vadovas), ir atvirkščiai – juridinio asmens valdymo organams negali būti taikoma civilinė atsakomybė už dalyvių kompetencijai priskirtus veiksmus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-381/2024 25, 44, 46–49 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Skirtinga bendrovės valdymo organo nario ir dalyvio atsakomybė lemia teismo pareigą aiškiai identifikuoti, už kuriuos – dalyvių ar valdymo organų narių kompetencijai priskirtus – veiksmus yra taikoma atsakomybė, susiejant tai su konkrečios bylos faktais, t. y. atliktus veiksmus siejant su konkrečia valdymo organo ar dalyvio funkcija. To skundžiamame sprendime nebuvo padaryta.

Antra, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl atsakovių L. B. ir I. J. atliktų neteisėtų veiksmų yra nepakankamai pagrįstos. Viena vertus, kaip pagrįstai nurodo atsakovės kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas įvairių paskolų gavėjų ir jų vadovų veiksmus vertino bendrai, tačiau neindividualizavo, kaip su vienu paskolos gavėju susijusios aplinkybės pagrindžia kito paskolos gavėjo vadovo veiksmų neteisėtumą (pavyzdžiui, ar UAB „Gamtos ištekliai“ verslo plane nurodyti teiginiai dėl to, kieno lėšomis bus užtikrinamas palūkanų mokėjimas, yra aktualūs vertinant UAB „Ekologiški projektai“ vadovės veiksmų teisėtumą; kuo ir (ar) kaip aktualios vertinant atsakovių neteisėtus veiksmus konkrečios su UAB „Balt-Service“ ar UAB „Einava“ suteiktomis paskolomis susijusios aplinkybės ir pan.). Tokie teismo motyvai neleidžia nustatyti, kokie konkretūs veiksmai priskirti kiekvienai atsakovei (kaip paskolos gavėjos vadovei) ir kaip jie pagrindžia būtent tos atsakovės civilinę atsakomybę. Kita vertus, ir atskirai vertinant kiekvienai atsakovei priskirtus veiksmus, apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai vertintini kaip nepakankami išvadai dėl šių veiksmų neteisėtumo pagrįsti.

Atsakovės L. B. (UAB „Gamtos ištekliai“ vadovės) atsakomybė skundžiamame sprendime konstatuota nustačius šiuos veiksmus ir aplinkybes: 1) UAB „Gamtos ištekliai“ iki paskolos iš kredito unijos gavimo veiklos nevykdė ir neturėjo turto, 2012 m. patyrė nuostolių; 2) Lietuvos banko Priežiūros tarnybos surinktais duomenimis, UAB „Gamtos ištekliai“ lėšos, gautos iš NMA, nebuvo nukreiptos tiekėjo paskoloms grąžinti, kaip buvo planuota, o panaudotos galimai susijusiems asmenims (tarp jų ir su kredito unijos darbuotojais susijusioms įmonėms) finansuoti; 3) paskolos sutartis sudaryta panašiu laiku kaip ir kitų paskolos gavėjų, iš esmės dėl identiško projekto, o verslo planas parengtas to paties asmens – UAB „Unifina“; 4) savo lėšomis UAB „Gamtos ištekliai“ prie projekto įgyvendinimo neprisidėjo ir, jau sudariusi paskolos sutartį su kredito unija, sudarė paskolos sutartis su ŽŪB „Grūdų pervežimo centras“ (tiek kaip paskolos gavėja, tiek kaip paskolos davėja, pvz., 2013 m. gegužės 22 d. paskolos sutartimi UAB „Gamtos ištekliai“ įsipareigojo suteikti net iki 490 000 Lt (141 913,81 Eur) paskolą penkerių metų laikotarpiui); 5) UAB „Gamtos ištekliai“ verslo plane buvo nurodyta, kad užmegzti labai geri vadovo ir potencialių žaliavos tiekėjų ryšiai, taip pat kad atlikta bendrovės veiklos perspektyvų rinkoje analizė, potencialių rinkos nišų analizė, konkurentų analizė, klientų ir tikslinių grupių, reikalingų išteklių identifikavimas, preliminariųjų sutarčių (paslaugos realizacijos) sudarymas ir kt., tačiau duomenys apie faktinius susitarimus dėl didelio kiekio šiaudų granulių pardavimo nebuvo nurodyti ir pateikti; 6) 2012 m. lapkričio 28 d. prašymo bei pasirašytos paskolos sutarties sąlygos žymiai skyrėsi nuo 2013 m. sausio 15 d. (sutarties data – 2013 m. sausio 30 d.) pateiktų (pasirašytų) dokumentų; 7) UAB ,,Gamtos ištekliai“ 2013 m. verslo plane buvo nurodyta, kad pajamos bus gaunamos jau 2013 m., tačiau net ir įvertinus tai, kad dėl įrangos vėlavimo ir netinkamos komplektacijos gamykla pradėjo veikti vėliau, faktinės pardavimo pajamos neatitiko verslo plane nurodyto siekio, o netrukus po paskolos sutarties sudarymo UAB „Gamtos ištekliai“ susidūrė su sunkumais suformuoti pakankamą pajinį įnašą, nors jo dydis iš anksto buvo žinomas; 8) buvo vėluojama atlikti mokėjimus pagal paskolos sutartį; 9) verslo plane buvo nurodyta, kad žaliavai pirkti ir bendrovės veiklai 2013 m. trečiajame ketvirtyje bus gauta 470 000 Lt akcininkų paskola, tačiau įrodymų, pagrindžiančių L. B. bendrovei suteiktas paskolas, nėra.

Atsakovės I. J. (UAB „Ekologiški projektai“ vadovės) atsakomybė skundžiamame sprendime konstatuota nustačius šiuos veiksmus ir aplinkybes: 1) UAB „Ekologiški projektai“ iki paskolos iš kredito unijos gavimo veiklos nevykdė, turto neturėjo, 2012 m. patyrė nuostolių; 2) paskolos sutartis sudaryta panašiu laiku kaip ir kitų paskolos gavėjų, iš esmės dėl identiško projekto, verslo planas parengtas to paties asmens – UAB „Unifina“, kurios vadovo V. J. giminystė su atsakove I. J. nebuvo paneigta; 3) jau sudariusi paskolos sutartį su kredito unija, UAB „Ekologiški projektai“ sudarė sutartis, kuriose nurodyta, kad ji suteikia paskolas kitoms bendrovėms (2013 m. balandžio 22 d. Nr. EP/2013/04/22-01, 2013 m. gegužės 13 d. Nr. EP/2013/05/13-020, šiomis sutartimis UAB „Ekologiški projektai“ penkerių metų terminui suteikia paskolas atitinkamai UAB „Kraštovaizdis“ – 140 000 Lt (40 546,80 Eur), UAB „Miškinsa“ – 12 000 Lt (3 475,44 Eur), 2013 m. balandžio 30 d. paskolos sutartimi Nr. EP/2013/04/30-01 penkerių metų terminui suteikia 122 500 Lt (35 478,45 Eur) paskolą ŽŪB „Grūdų pervežimo centras“, 2013 m. gegužės 6 d. paskolos sutartimi – dar 113 000 Lt (32 727,06 Eur); 4) UAB „Ekologiški projektai“ verslo plane nurodyta, kad užmegzti labai geri vadovo ir potencialių žaliavos tiekėjų ryšiai, kurie užtikrins nenutrūkstamą žaliavos tiekimą, aukštą savininko dalyvavimą projekte.

Minėtų faktų pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovėms (išvados daromos dėl visų paskolų gavėjų, t. y. ne tik dėl UAB ,,Gamtos ištekliai“ ir UAB ,,Ekologiški projektai“) neabejotinai buvo (turėjo būti) žinoma, kad jų planuojami įgyvendinti investiciniai projektai nėra pagrįsti ir faktiškai nebus įgyvendinami, nes buvo žinoma bendrovių (paskolų gavėjų) turtinė padėtis, jų galimybių grąžinti iš kredito unijos gautą paskolą nebuvimas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė L. B. atliko neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus, kurie buvo nukreipti į kredito unijos klaidinimą (vėliau sprendime tokia išvada daroma dėl visų paskolos gavėjų vadovų), siekiant gauti kredito unijos lėšas paskolos forma, ir kad būtent tokių pateiktų nepatikimų duomenų ir dokumentų pagrindu kredito unija įvertino prašomos suteikti paskolos rizikas ir priėmė sprendimą dėl paskolos išdavimo.

Kasacinio teismo praktikoje, kurią skundžiamame sprendime citavo ir apeliacinės instancijos teismas, yra išaiškinta, kad bendrovės valdymo organų tiesioginės atsakomybės bendrovės kreditoriui atveju neteisėtumas gali pasireikšti kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais, būtent dėl kurių žalą patiria kreditorius, o ne atsiranda bendras juridinio asmens nemokumas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-319-421/2020, 35 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovės klaidino kredito uniją ir, bendrovių vardu pasirašydamos paskolos sutartis, žinojo, kad paskola nebus grąžinta, nurodė teisingą atsakovių tiesioginei deliktinei atsakomybei taikytiną bendro pobūdžio teisinį standartą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl atsakovių veiksmų bei kitų aplinkybių nėra pakankami teismo išvadai dėl klaidinimo ir lėšų pasisavinimo: tiek dėl to, kad tam tikrais atvejais yra nepakankamai konkretūs, tiek ir dėl to, kad kitais atvejais apskritai nėra siejami su galutine teismo išvada dėl neteisėtų veiksmų kaip sąlygos atsakomybei kilti egzistavimo.

Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad kreditoriaus tiesioginis ieškinys bendrovės vadovui (valdymo organo nariams) galimas išimtiniais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-469/2024; 2025 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-1120/2025). Tad ne tik bendrosios CPK normos, įpareigojančios teismą pagrįsti priimamą sprendimą, bet ir šis išimtinis atsakomybės pobūdis lemia teismo pareigą aiškiai nustatyti ir motyvuotai nurodyti, kokiais konkrečiais vadovo veiksmais buvo pažeistos būtent konkretaus kreditoriaus teisės ir kokiu būdu šie veiksmai lėmė kreditoriaus patirtą individualią žalą.

Dalis apeliacinės instancijos teismo nurodytų aplinkybių, iš kurių vėliau teismas daro apibendrintą išvadą dėl visų paskolos gavėjų vadovų veiksmų neteisėtumo, apskritai nėra siejamos su atsakovių L. B. ir I. J. žinojimu apie tai, kad paskolos nebus grąžintos, ar kredito unijos klaidinimu. Pavyzdžiui, visiškai nėra atskleista aplinkybių, kad iki paskolos sutarčių sudarymo bendrovės veiklos nevykdė ir iš esmės jokio turto neturėjo, kad paskolų sutartys buvo sudarytos panašiu laiku, kad visus verslo planus parengė UAB „Unifina“, kad pastarosios vadovo ir atsakovės I. J. giminystė nėra paneigta, kad paskolų gavėjos susidūrė su sunkumais suformuoti pakankamą pajinį įnašą, teisinė reikšmė. Skundžiamame sprendime nėra paaiškinta, kuo šie veiksmai lemia išvadą dėl atsakovių žinojimo apie tai, kad paskola nebus grąžinta, ar išvadą dėl to, kad kredito unija buvo suklaidinta. Be to, nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vadovės žinojo ar turėjo žinoti, jog paskolos nebus grąžintos, kartu nustatė, kad kiekviena bendrovė dalį paskolos grąžino. Taigi skundžiamame sprendime neindividualizuota, kokios konkrečios paskolos dalies negrąžinimą kiekviena vadovė numatė ar turėjo numatyti ir kokiomis aplinkybėmis toks žinojimas grindžiamas. Jeigu apeliacinės instancijos teismas laikė, kad vadovės numatė ar turėjo numatyti visos paskolos negrąžinimą, nepaaiškinta, kokią reikšmę, vertinant vadovių veiksmus, turi aplinkybės, kad dalis paskolos vis dėlto buvo grąžinta.

Kita dalis skundžiamo sprendimo argumentų stokoja konkretumo. Pavyzdžiui, teigiant, kad UAB „Gamtos ištekliai“ panaudojo NMA lėšas ne pagal planą, galimai finansuojant susijusius asmenis, nenurodoma nei konkretaus neteisėto veiksmo (koks konkrečiai buvo planas, ar asmenys išties susiję, kokie tai asmenys, kokie konkretūs sandoriai buvo sudaryti, kaip tai paveikė UAB „Gamtos ištekliai“ galimybę atsiskaityti su kredito unija, ar tokių sandorių sudarymas buvo nuslėptas nuo kredito unijos ir pan.), nei konkretaus UAB „Gamtos ištekliai“ vadovės L. B. vaidmens. Teiginiais dėl paskolų sutarčių su kitais asmenimis sudarymo po to, kai buvo sudarytos paskolų sutartys su kredito unija, taip pat neatskleidžiamas nei tokių sandorių ekonominis turinys, nei nustatomas jų faktinis įgyvendinimas, nei paaiškinamas konkretus bendrovių vadovių vaidmuo sudarant šiuos sandorius ir juos įgyvendinant. Taip pat skundžiamame sprendime nėra paaiškinta, kuo verslo planuose nurodyti duomenys (teiginiai apie ryšius su tiekėjais, atliktas rinkos analizes ir pan.) ar preliminariųjų sutarčių ar faktinių susitarimų nepateikimas lemia išvadą dėl kredito unijos klaidinimo, t. y. nėra nustatyta, ar tokie teiginiai ir kurie konkrečiai teiginiai neatitiko tikrovės ir kad atsakovėms buvo žinoma apie jų neatitiktį tikrovei.

Taip pat skundžiamame sprendime nepaaiškinta, kodėl vien verslo plano prognozių nepasitvirtinimas bei sunkumai formuojant pajinį įnašą, vėlavimas atlikti mokėjimus laikomi pagrindžiančiais bendrovių vadovių žinojimą apie tai, kad projektų nepavyks įgyvendinti. Kitaip tariant, sprendime nepaaiškinta, kodėl vien retrospektyvus projekto nesėkmės vertinimas yra pakankamas išvadai dėl veiksmų neteisėtumo. Atsakovių L. B. ir I. J. veiksmų neteisėtumui konstatuoti aktualiausia tai, kad jos jau paskolų sutarties sudarymo metu žinojo, jog projektai nebus įgyvendinti ir paskolos nebus grąžintos, tad šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, ir turėjo būti tiriamos, be kita ko, pašalinant prieštaringumą, susijusį su vėliau konstatuota aplinkybe, kad, pavyzdžiui, UAB „Gamtos ištekliai“ atveju gamykla pradėjo veikti ir pajamos, nors ir ne tokios, kokios planuotos, buvo gautos. Atitinkamai ir aptariant apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad UAB „Gamtos ištekliai“ verslo plane buvo nurodyta, jog žaliavai pirkti ir bendrovės veiklai 2013 m. trečiajame ketvirtyje bus gauta 470 000 Lt akcininkų paskola, tačiau įrodymų, pagrindžiančių L. B. bendrovei suteiktas paskolas, nėra, nepaaiškinta, kodėl šios aplinkybės buvo laikomos patvirtinančiomis kredito unijos klaidinimą ar L. B. žinojimą, kad paskola kredito unijai nebus grąžinta. Motyvuose taip pat neatskleidžiama, ar paskolos sudarymo metu būtent L. B. pateikė šią informaciją, ar su ja yra siejama ši paskola (verslo plane nurodoma „akcininkai“, nors, pagal teismų nustatytas aplinkybes, ji buvo vienintelė akcininkė), ar ji (ar būsimi akcininkai) išties neketino suteikti tokios paskolos, ar tai apskritai turėjo įtakos kredito unijai priimant sprendimą dėl paskolos UAB ,,Gamtos ištekliai“ suteikimo, dėl kokių priežasčių paskola vis dėlto nebuvo suteikta ir pan. Galiausiai, atsižvelgiant į tai, kad kreditoriaus tiesioginis ieškinys juridinio asmens valdymo organo nariams yra siejamas su individualia, nuo kitų kreditorių patirtos žalos atribojama žala, o tiek UAB „Gamtos ištekliai“, tiek UAB „Ekologiški projektai“, pagal teismų nustatytas aplinkybes, bankrutavo ir yra likviduotos, teismo motyvuose liko neatskleista, ar neteisėtų veiksmų sukelti neigiami padariniai buvo individualūs kredito unijai, ar bendri visiems UAB „Gamtos ištekliai“ ir UAB „Ekologiški projektai“ kreditoriams.

Apibendrindama anksčiau nurodytus argumentus, formuojamą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija išaiškina, kad tuo atveju, kai byloje yra pareikštas tiesioginis kreditoriaus ieškinys bendrovės valdymo organų nariams dėl individualios kreditoriaus patirtos žalos atlyginimo, teismo pareigos motyvuoti sprendimą turinį sudaro teismo sprendime konkrečiai įvardinti valdymo organo nario neteisėti veiksmai (turi būti aiškiai atskleista, kokiu teisiniu pagrindu ir kokia argumentavimo seka prieita prie išvados dėl veiksmų neteisėtumo) ir atitinkamai šią išimtinio pobūdžio juridinio asmens valdymo organo nario asmeninę atsakomybę pagrindžiančios aplinkybės (jų teisinis vertinimas). Vien valdymo organo nario (ar pačios bendrovės) veiksmų (jų visumos) išvardijimas, neatskleidžiant kiekvieno veiksmo teisinio vertinimo ir jų tarpusavio sąsajų reikšmės, negali būti vertinama kaip pakankami motyvai išvadai dėl atliktų veiksmų neteisėtumo ir neatitinka teismo sprendimo motyvavimui keliamų reikalavimų.

Atsižvelgdama į tai ir į šioje nutartyje nurodytus išaiškinimus bei nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovių L. B. ir I. J., kaip paskolų gavėjų (UAB ,,Gamtos ištekliai“ ir UAB ,,Ekologiški projektai“) vadovių, civilinės atsakomybės, pažeidė proceso teisės normas (CPK 270 straipsnio 4 dalį, 331 straipsnio 4 dalį). Nustatyti pažeidimai negali būti pašalinami kasaciniame teisme (kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, o minėti motyvavimo pažeidimai gali būti ištaisomi tik iš naujo vertinant byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių sąsajas), todėl yra pagrindas pastarąją Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį panaikinti ir šią bylos dalį perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Nusprendusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo, t. y. laikydama, kad turi būti iš naujo vertinama, ar L. B. ir I. J. apskritai laikytinos atlikusiomis neteisėtus veiksmus, kitaip tariant, ar egzistuoja viena iš būtinųjų kreditoriaus tiesioginio ieškinio bendrovės valdymo organų nariui patenkinimo sąlygų, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasaciniuose skunduose kelto klausimo dėl kredito unijos patirtos žalos apskaičiavimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio nuostatos reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles. Kertinis principas, kuriuo paremtos šios taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ši principinė nuostata būdinga visų instancijų teisminiams procesams (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas, apeliacinės instancijos teisme – apeliacinio skundo reikalavimo išsprendimo rezultatas, kasaciniame teisme – kasacinio skundo reikalavimo išsprendimo rezultatas. Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios atitinkamos instancijos teisme, paskirstomos pagal bylos išsprendimo ta konkrečia instancine tvarka rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas). Kasaciniam teismui nusprendus apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria kredito unijos reikalavimai L. P. iš dalies patenkinti, palikti nepakeistą (taigi, atmetus L. P. kasacinį skundą ir dėl jos ginčą išsprendus galutinai), tarp šalių paskirstytinos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, iš atsakovės L. P. ieškovės kredito unijos naudai priteisiant už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kredito unija kasaciniam teismui pateikė vieną bendrą atsiliepimą į visų trijų atsakovių kasacinius skundus, o pateiktame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir 2025 m. liepos 20 d. pažymoje dėl suteiktų teisinių paslaugų ir jų apmokėjimo nedetalizavo, kiek išlaidų buvo patirta, rengiant atsiliepimo dalį dėl L. P. kasacinio skundo, ir kiek – rengiant atsiliepimo dalį dėl L. B. ir I. J. kasacinių skundų. Tačiau, susipažinus su atsiliepimo turiniu, matyti, kad argumentai, kuriais atsiliepiama į atsakovės L. P. kasaciniame skunde nurodomus argumentus, sudaro apie pusę pateikto atsiliepimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad, šiuo atveju nesant kitų objektyvių kriterijų, teisinga ieškovės kredito unijos naudai iš atsakovės L. P. priteisti 50 proc. už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą ieškovės patirtų išlaidų, kurios sudaro 2 299 Eur (4 598 Eur / 2), atlyginimą. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių sumų. Atsakovės L. B. ir I. J. atsiliepimu į L. P. kasacinį skundą neprašė jo atmesti (nurodė prašančios klausimą spręsti teismo nuožiūra), todėl jų už atsiliepimo į L. P. kasacinį skundą parengimą patirtos išlaidos neatlygintinos. Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis dėl atsakovių L. B. ir I. J. civilinės atsakomybės sąlygų vertinimo perduotina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo, šių šalių visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atsakovei L. P. atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodyto dydžio žalos atlyginimą, palikti nepakeistą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atsakovėms L. B. ir I. J. atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovių žalos atlyginimą, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pagal ieškovės reikalavimus atsakovėms L. B. ir I. J. Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo. Priteisti iš atsakovės L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“ (j. a. k. 302586230) naudai 2 299 (du tūkstančius du šimtus devyniasdešimt devynis) Eur bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Agnė TikniūtėJūratė VaranauskaitėEglė Zemlytė