Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nerijaus Masiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinino apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2023 m. spalio 31 d. veikos) laisvės apribojimu 9 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos programoje, visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei uždraudžiant visą bausmės vykdymo laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinus jas iš dalies sudedant, A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 6 dalies 5, 6 ir 10 punktais, A. K. paskirtos 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, netaikant intensyvios priežiūros, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2025 m. sausio 31 d.), A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajai S. K. padarytą turtinę žalą, t. y. 1 943,52 Eur.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 72¹ straipsniu, A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios S. K. ir nesiartinti prie nukentėjusiosios S. K. arčiau nei 100 metrų atstumu 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. K. išaiškinta, kad iki teismo nustatyto termino pabaigos jam draudžiama bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja S. K., lankytis adresu (duomenys neskelbtini).

Nuspręsta A. K. bausmės vykdymo atidėjimo terminą pradėti skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. K. Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 2 801,90 Eur S. K. gydymo išlaidų. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas kaip nepagrįstas.

Nukentėjusiosios S. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. K. S. K. naudai priteista: 1 943,52 Eur turtinei žalai, 6 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos žalos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas kaip nepagrįstas.

Iš A. K. priteista 3 039,97 Eur S. K. proceso išlaidų ir išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Taip pat šiuo nuosprendžiu A. K. išteisintas dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (2023 m. rugpjūčio 3 d. veika), įvykdymo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantai skunde atkreipia dėmesį į liudytojo V. K. parodymus, jog tą vakarą (po 2025-02-15 įvykio) jo mama (nukentėjusioji S. K.) vaikščiojo gerai, o skausmai pasireiškė tik kitą rytą. Dėl to apeliantai teigia, kad tokie liudytojo parodymai leidžia pagrįstai manyti, jog nukentėjusiosios kojos raiščių plyšimas galėjo atsirasti ne įvykio metu ir ne dėl A. K. veiksmų, o vėliau, pvz., sportuojant. Teigia, kad tikėtina, jog įvykio metu galėjo būti patirtas tik raiščių patempimas, kurio sukeltas skausmas išryškėjo tik kitą dieną, nes priešingu atveju, jei raiščiai būtų plyšę įvykio metu, nukentėjusioji tą patį vakarą nebūtų galėjusi vaikščioti taip, kaip nurodė liudytojas V. K..

Apibendrindami skunde nurodytus argumentus, apeliantai teigia, jog A. K. veikoje nėra tyčios (netiesioginės tyčios) ar neatsargumo požymio, todėl A. K. turi būti išteisintas.

Skunde taip pat nurodyta, kad A. K. nepadarius inkriminuotų nusikaltimų, visi civiliniai ieškiniai turi būti atmesti. Atkreipia dėmesį į tai, jog priteistas neturtinės žalos dydis – 6 000 Eur neatitinka teismų praktikos bei rodo teismo šališkumą. Mano, kad, jei laikyti, jog A. K. padarė inkriminuotus nusikaltimus, neturtinės žalos dydis keliolika kartų turėtų būti mažesnis nei 6 000 Eur.

Atkreipia dėmesį į tai, kad iš esmės visas apeliacinis skundas grindžiamas bandymu savaip pervertinti įrodymus ir pakeisti pirmosios instancijos teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą. Pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas nėra institucija, kuri bylą nagrinėja iš naujo vien dėl to, kad nuteistasis nesutinka su priimtu sprendimu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai tyrė įrodymus, apklausė proceso dalyvius ir liudytojus, teismo medicinos ekspertus, vertino jų parodymų nuoseklumą, analizavo medicininius dokumentus ir t. t., tokios analizės pagrindu motyvuotai pagrindė savo išvadas. Teigia, jog jokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėto ar nepagrįsto nuosprendžio priėmimui, apeliaciniame skunde nenurodyta ir byloje nenustatyta. Dėl to tvirtina, kad apelianto argumentai iš esmės tėra nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau vien subjektyvus nesutikimas su teismo išvadomis nėra pagrindas apkaltinamajam nuosprendžiui panaikinti.

Teismo posėdžio metu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas Jurijus Malininas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas netenkintinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Apeliaciniame skunde apeliantai teigia, kad nuosprendį priėmė šališkas teismas, nuteistojo kaltę teismas grindė prielaidomis, pažeidė nekaltumo prezumcijos, in dubio pro reo principus, BPK 20 straipsnio reikalavimus, todėl priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi, nagrinėjamu atveju nuteistasis ir jo gynėjas, nesutikdami su A. K. atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms.

Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais be teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-556/2010, 2K-295/2013). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-41-697/2021).

Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.). Be to, BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą ar aplinkybę atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu.

Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai teismui gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, nuteistojo bei jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus, konstatuoja, kad nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo, nurodė motyvus, kodėl vienais įrodymais tiki, o kitus atmeta. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus bei padarydamas išvadas dėl A. K. kaltės, padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas nusikalstamas veikas, BPK 20, 301 straipsnių nuostatų nepažeidė.

Skunde nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad bylą išnagrinėjo bei skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Atlikdamas proceso veiksmus, teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, jog nesudarytų prielaidų manyti, kad jis yra šališkas ar priklausomas (pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Teisė į nešališką teismą įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58 straipsnyje ir kitose šio kodekso nuostatose.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2015, 2K-132/2015).

Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2010). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-185-976/2021, 2K-228-976/2021, 2K-7-76-719/2022, 2K-125-648/2022, 2K-169-976/2022, 2K-7-196-303/2022).

Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstas, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017).

Nuteistasis ir jo gynėjas teismo šališkumą sieja su tuo, jog teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nevertino įrodymų visumos, o vertino tik kaltinimui palankius įrodymus, nepagrįstai atmetė A. K. duotus paaiškinimus, nuteistajam paskyrė neindividualizuotą bausmę.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas pirmosios instancijos teisme nei viename iš vykusių teisiamųjų posėdžių nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjusiai teisėjai Andželikai Butkuvienei (t. 5, b. l. 53-59, 139-143, 144-150, 169-179; t. 6, b. l. 1-19, 24-32, 44-58, 83-87, 99-102, 125-130, 156-165). Abejones dėl apylinkės teismo teisėjos šališkumo išsakė tik apeliaciniame skunde dėl A. K. atžvilgiu priimto nepalankaus teismo sprendimo. Taigi, nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išreikštos abejonės, jog skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas pirmosios instancijos teismas, vertinamos kaip deklaratyvios, paremtos subjektyvia nuteistojo ir jo gynėjo nuomone, kaip matyti, tokios abejonės yra susijusios ne su pačios bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumu, bet su tuo, kad proceso dalyviui buvo priimtas nepalankus teismo sprendimas – apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau tai, jog teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis ar jo gynėjas, nepatvirtina teismo šališkumo, nes, kaip jau minėta, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o kiti proceso dalyviai, taip pat ir nuteistasis ar jo gynėjas, teismui tik gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Pažymėtina, kad pagal teismų suformuotą praktiką aplinkybė, jog teismas padarė išvadas, neatitinkančias nuteistojo ar jo gynėjo pageidavimų, negali būti pagrindas konstatuoti, kad teismas buvo šališkas. Tuo tarpu kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, teisėjų kolegija nenustatė.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad bylą išnagrinėjo ir skundžiamą sprendimą priėmė nešališkas teismas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo A. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, teigia, kad A. K. kaltė padarius šią nusikalstamą veiką neįrodyta, nes jis neturėjo tyčios ir tikslo sužaloti nukentėjusiąją. Skundžiamu nuosprendžiu A. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2023 m. spalio 31 d. namuose kilusio asmeninio konflikto su sutuoktine S. K. metu tyčia ranka paėmė S. K. už dešinės rankos ir tempė ją laiptais žemyn iš namo antro aukšto link laukinių durų, ir tokiu būdu sukėlė S. K. fizinį skausmą.

BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Teismų praktikoje ne kartą yra nurodyta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Kartu pažymėtina, jog fizinis skausmas, jo intensyvumas bei stiprumas yra pakankamai individualios ir subjektyvios sąvokos, todėl tokių pasekmių pripažinimas nusikaltimu pagal BK 140 straipsnį neturėtų būti formalus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nustatant asmeniui sukeltą fizinį skausmą, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama. Šiuo atveju būtina nustatyti, ar užfiksuotas sveikatos sutrikdymas yra būtent kaltinamo asmens elgesio pasekmė. Taip pat teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai kaltinamojo pavojingas elgesys siekia baudžiamajai atsakomybei taikyti būtiną pavojingumo laipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Be to, nagrinėjant įvykį, kurį galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situacija tarp sutuoktinių, kaimynų ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017)).

Kartu pažymėtina, jog šis BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalis), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir panašiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

Nuteistasis A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme kaltės dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai S. K. (dabartinė pavardė G.) nepripažino, kategoriškai neigė tempęs nukentėjusiąją už rankos, tačiau patvirtino, kad tą vakarą tarp jų įvyko konfliktas, kurio metu, kai teigė, jis buvo paėmęs nukentėjusiąją už rankos (riešo), vedėsi ją laiptais žemyn pasikalbėti apie staigmeną vaikams, sutuoktinė nesiskundė, jog jai skauda, jis nebuvo suspaudęs jai rankos, nebuvo jokių mėlynių, tik nukentėjusioji sakė: „Ranka, ranka“, „paleisk“, bet taip šaukė ne iš skausmo, abu susikibę jie išėjo į lauką, žmonos ranką paleido, kai pribėgęs sūnus V. pasakė paleisti, susistumdymas vyko prie lauko durų, žmona su atėjusia dukra išėjo į lauką, jis su sūnumi pasiliko viduje, durys buvo praviros, niekas jų neužrakino, jis, paleidęs sutuoktinę, nuėjo miegoti, vėliau buvo atvažiavusi jo motina (t. 5, b. l. 139-143).

Nors nuteistasis teigia, kad jis netempė nukentėjusiosios už rankos ir jai skausmo nesukėlė, tačiau tokius nuteistojo A. K. parodymus paneigia nukentėjusiosios S. K. (dabartinė pavardė G.) parodymai ir juos patvirtinantys kiti byloje surinkti įrodymai.

Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme parodė, kad spalio 31 d. vakare tarp jos ir jos sutuoktinio įvyko žodinis konfliktas, kurio metu A. K. jai priekaištavo, vėliau jis čiupo jai už rankos, kurioje ji laikė telefoną, riešo, pačiupęs už dešinės rankos, jis tempė ją laiptais žemyn, šalia buvo vaikai, ji priešinosi tempimo procesui, prašė paleisti, nenorėjo lipti žemyn, kažkur bandė įsikibti, kitoje rankoje laikytu telefonu darė trumpus vaizdo įrašus, kuriuos išsiuntė A. K. motinai ir A. K. brolio žmonai. Taip pat parodė, jog tempimas buvo stiprus, ją tempė iš jėgos, per prievartą, ji atbulomis priešinosi, jai skaudėjo, bet A. K. nereagavo, nepaleido, sūnus ją puolė ginti, šalia jos buvę abu vaikai prašė ją paleisti, paskui A. K. ją už rankos bandė patempti bei liepė sėstis, bet ji nesutiko sėstis, prašė, jog ją paleistų, tačiau A. K., pradaręs duris, su ranka ją užtempė ir išmetė per atidarytas laukines duris į lauką kartu su dukra, pats su sūnumi pasiliko viduje, koridoriuje, ji bandė įeiti į namus, bet A. K. stovėjo įsirėmęs tarp durų, kad niekas neįeitų į vidų, bei kelis kartus nustūmė ją atgal į lauką. Kadangi lauke buvo vakaras, šalta, šlapia, jai buvo šokas, dukra visa virpėjo, drebėjo, jas abi krėtė drebulys, tiek nuo streso, tiek nuo šalčio. Į namo vidų įėjo tik po kurio laiko, bet atsistojęs A. K. jai grasino, neleido užlipti į antrą namo aukštą, vėliau atvažiavo jos uošvienė, klausė, kas vyksta, kalbėjosi su A. K.. Nukentėjusioji tvirtino, kad nuo sugriebimo ji jautė skausmą, tempimą, patirtą skausmą 10 balų sistemoje vertina 7 balais, ranka buvo paraudusi, kadangi jai prieš porą mėnesių buvo sutrenkta galva, o pečių zonoje jautė skausmus, tai tas užtempimas jai dar labiau suaktyvino skausmą (t. 6, b. l. 2-7). Tokias pačias įvykio aplinkybes S. K. (dabartinė pavardė G.) nurodė ir savo pareiškime (t. 1, b. l. 7-14) bei apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 101-103, 106-108, 112-116). Be to, analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusioji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, parodydama, kurioje vietoje A. K. jai sugriebė už dešinės rankos ir ją tempė laiptais žemyn, taip pat parodė vietą, kurioje A. K. paleido jos ranką (t. 2, b. l. 75-77, 79-99). Be to, tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina 2024 m. gruodžio 3 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti mažamečio liudytojo V. K. parodymai, jog mama buvo antrame aukšte, o tėtis paėmė mamai už rankos riešo ir tempė mamą iki lauko durų, mama nenorėjo eiti į lauką, bandė eiti atgal, bandė nuimti tėčio ranką nuo savo riešo, bet nei mamai, nei jam nepavyko atkabinti tėčio rankos, tėtis mamą išmetė į lauką, tada tėtis mamos ranką paleido ir užrakino duris, mano, kad mamai skaudėjo ranką, už kurios tėtis ją tempė, kai jis atrakino mamai duris, mama buvo nusiminusi, lauke buvo šalta, vakaras, jam dėl to buvo liūdna (t. 1, b. l. 157-160). Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta mažametė liudytoja S. K. patvirtino, jog tėtis su mama elgiasi blogai, išmetė mamą iš namų, ją tempė, tuo metu ji buvo kartu su mama, viskas vyko prie išėjimo durų, išėjus per tas duris, atsiduri lauke (t. 1, b. l. 150-153). O iš 2024 m. gruodžio 5 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog 2024 m. lapkričio 12 d. vykusios apklausos metu mažametė liudytoja S. K. parodė (prijungtas vaizdo ir garso įrašas iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-27737-24), kad mama su tėčiu pykstasi bei mušasi (t. 1, b. l. 162, 165-168). Taip pat nukentėjusiosios parodymus, jog ji įvykio metu darė trumpus vaizdo įrašus, kad su dukra buvo išvarytos į lauką, o po to buvo atvykusi nuteistojo motina, patvirtina nukentėjusiosios pateiktų vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, jog nukentėjusioji ne vieną kartą prašė ją paleisti, jos netampyti, taip pat verkiantis vaikas ne vieną kartą vyro prašė baigti, paleisti, klausė vyro, ar jam patiktų, kai jį mestų į lauką, iš vaizdo įrašų matyti ir tai, kad vyras, dešine ranka įsikibdamas į laiptų turėklus, sieną, už rankos žemyn laiptais tempia moterį, laiko moters ranką, vaikas bando išvaduoti moters ranką iš ją laikančios vyro rankos, vyras pro vaiką, kuris neleidžia atidaryti durų, atidaro lauko duris ir, suėmęs moteriai už rankos, ją ištempia į lauką, lauke stovi moteris bei mergaitė, kurios bando įeiti į vidų, bet nepavyksta (t. 3, b. l. 50-57). Be to, nukentėjusioji šio įvykio aplinkybes tapačiai nurodė ir jai bei vaikams psichologinę pagalbą teikusiai psichologei (t. 2, b. l. 181-185). Taip pat iš dalies nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina ir nuteistojo A. K. tėvų I. K. bei L. K. parodymai, jog 2023 m. spalio 31 d., po devintos valandos vakaro iš S. K. buvo gautas vaizdo įrašas, kad A. K. stovi kampe, o S. K. sako: „Paleisk“, A. K. žmoną laikė už rankos, pamatę tą vaizdo įrašą, kalbėjo su sūnumi, klausė, kas atsitiko, pas sūnų buvo nuvažiavę pažiūrėti, ar sūnus nėra sužalotas, nes ne vieną kartą ant sūnaus kūno yra matę mėlynes, kai atvažiavo, nei vienas nesakė ir nepasakojo, kas nutiko, vaikai buvo ramūs, sėdėjo šalia mamos, niekuo nesiskundė, nepasakojo, kas atsitiko (t. 6, b. l. 25-29).

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad nukentėjusiosios parodymai apie jai 2023 m. spalio 31 d. nuteistojo sukeltą fizinį skausmą, už rankos ją tempiant laiptais žemyn, yra nuoseklūs bei juos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nuosekliais nukentėjusiosios parodymais ir juos patvirtinančiais kitais įrodymais grindė nuteistojo kaltę padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nors byloje nėra duomenų, patvirtinančių šio įvykio metu nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, tačiau, kaip minėta, BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika gali pasireikšti ir fizinio skausmo sukėlimu. Tiesiogiai įvykyje dalyvavusio mažamečio liudytojo V. K. parodymai bei nukentėjusiosios darytų vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad dėl nuteistojo veiksmų - suimant nukentėjusiosios ranką ir ją tempiant žemyn iš antro aukšto link lauko durų - nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Tiek mažamečio liudytojo apklausos protokole, tiek ir vaizdo įrašuose užfiksuoti nukentėjusiosios bei jos vaiko V. K. pasakymai rodo, jog ne kartą buvo prašoma paleisti nukentėjusiosios ranką, buvo bandoma išlaisvinti nukentėjusiosios ranką. Pažymėtina, kad vaizdo įrašų apžiūros protokole nurodyti duomenys patvirtina nukentėjusiosios parodymus, jog nuteistasis ją tempė už rankos, ir ji bandė priešintis, o taip pat ir paneigia nuteistojo paaiškinimus, kad jis nukentėjusiosios netempė, o ją tik vedėsi už rankos, jog kartu susikibę išėjo į lauką. Tai, kad nukentėjusioji jai sukeltą fizinį skausmą įvertino septyniais balais dešimties balų skalėje, nors akivaizdžių sužalojimų ant nukentėjusiosios rankos nebuvo užfiksuota, nepaneigia nukentėjusiosios nuoseklių parodymų, kad ji dėl nuteistojo veiksmų patyrė fizinį skausmą, tuo pačiu pažymint, jog kiekvienas asmuo skirtingai toleruoja skausmą. Kadangi paminėti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusioji jautė skausmą, nėra pagrindo nuoseklius nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip melagingus vien dėl to, jog ant jos rankos nebuvo užfiksuota akivaizdžių sužalojimų, nes atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti pakanka konstatuoti fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiam asmeniui.

Nors kaip liudytojai apklausti nuteistojo tėvai I. ir L. K. parodė, kad, jiems atvykus pas sūnų į namus, nei A. K., nei nukentėjusioji nepasakojo, kas tarp jų vyko, ant nukentėjusiosios kūno nematė sužalojimų, nukentėjusioji jiems nesiskundė, tačiau tokie liudytojų parodymai nepaneigia nuoseklių nukentėjusiosios parodymų ir juos patvirtinančių kitų įrodymų, kai iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad liudytojai pas nuteistąjį ir nukentėjusiąją į namus atvyko būtent po to, kai nukentėjusioji jos atžvilgiu naudoto fizinio smurto metu darytą vaizdo įrašą nusiuntė I. K., o pastaroji, telefonu pakalbėjusi su sūnumi, atvyko į įvykio vietą.

Nuteistasis ir jo gynėjas skunde teigia, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog A. K. tyčia sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai, pažymi, kad jis tokio tikslo neturėjo. Šis skundo argumentas yra nepagristas, nes būtent byloje esančių vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina nukentėjusiosios parodymus, jog A. K., siekdamas išvaryti nukentėjusiąją iš namų, o ne pasikalbėti apie staigmeną vaikams Helovino proga, paėmęs nukentėjusiąją už rankos, ją tempė laiptais žemyn iš antro namo aukšto. Tiek nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, tiek juos patvirtinantys kiti įrodymai, taip pat ir vaizdo įrašai patvirtina, kad nuteistasis tokius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją atliko tyčia, siekdamas jai sukelti fizinį skausmą. Tokią išvadą leidžia daryti tai, jog nukentėjusioji už rankos buvo tempiama laiptais žemyn iš antro aukšto prieš jos valią, nukentėjusioji priešinosi tempimui, ne kartą prašė nuteistojo ją paleisti, netempti, mažametis sūnus V. K. taip pat prašė nuteistojo „baigti“, bandė atkabinti A. K. ranką nuo S. K. rankos. Visa tai patvirtina, kad nuteistasis suvokė, jog tempdamas už rankos nukentėjusiąją laiptais žemyn, jai kelia fizinį skausmą, be to, po reikalavimo paleisti, S. K. rankos nepaleido tol, kol nukentėjusiosios neišvarė į lauką, ir to norėjo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina nuteistojo veiksmuose buvus tyčią. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo A. K. veikoje dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai nustatyti visi BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl A. K. kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. dėl to, jog 2023 m. spalio 31 d. namuose kilusio asmeninio konflikto su sutuoktine metu, tyčia ranka paėmęs nukentėjusiajai už dešinės rankos, tempė ją laiptais žemyn iš namo antro aukšto link laukinių durų, ir tokiais savo neteisėtais veiksmais A. K. sukėlė S. K. fizinį skausmą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. K. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Aukštesniojo teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti šią skundžiamo nuosprendžio dalį ir A. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti.

Taip pat apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo A. K. išteisinti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, motyvuodami tuo, kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų (paėmimo už kojos) ir atsiradusių pasekmių, be to, nenustatyta ir nuteistojo tyčia.

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas); 2) žalingi padariniai – nesunkus žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių žalingų padarinių. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas daugiau yra fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142-489/2018, 2K-85-495/2025). Kaltininko veikimas gali būti mechaninis, fizinis, cheminis, biologinis, taip pat psichinis poveikis nukentėjusiajam. Nesunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas ir neveikimu, jeigu kaltininkas, turėdamas pareigą ir galimybę atitinkamai veikti, to nepadaro ir dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla, jeigu nustatoma, kad dėl neteisėtų kaltininko veiksmų (sužalojimo ar susargdinimo) nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo (ilgesnį nei dešimties dienų laikotarpį), bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-196-303/2022).

Nuteistasis A. K. pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu kaltės dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos taip pat nepripažino, teigė, kad jis kojos nukentėjusiajai nesuko, po nukentėjusiosios spyrio jam į krūtinę jis laikė nukentėjusiosios koją, jog ji nesispardytų, todėl pati nukentėjusioji, siekdama ištraukti koją, ją sukiojo ir pati galėjo pasidaryti nustatytą sužalojimą. Taip pat teigė, kad tuo metu žmona televizoriaus pulteliu kelis kartus jam trenkė per galvą, bėgo kraujas, vonioje nusivalęs kraują, nuėjo miegoti, kitą rytą sutuoktinė paprašė ją nuvežti pas gydytojus, nes jai skaudėjo koją, dar kitą dieną jis nuvyko į (duomenys neskelbtini) pas gydytojus, jog būtų užfiksuoti jam padaryti sužalojimai: kirstinė žaizda galvoje, mėlynės ant nugaros (t. 5, b. l. 144-150). Nors nuteistojo parodymus apie jam padarytus sužalojimus patvirtina byloje esanti specialisto išvada (t. 3, b. l. 105-106), taip pat tiesiogiai įvykį mačiusių mažamečių vaikų parodymai (t. 1, b. l. 150-153, 157-160, 165-168), tačiau nuteistojo parodymus, kad jis kojos nukentėjusiajai nesuko, pati nukentėjusioji susižalojo koją, paneigia nukentėjusiosios parodymai ir juos patvirtinantys kiti byloje esantys įrodymai.

Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme parodė, kad virtuvės zonoje tarp jos ir nuteistojo įvyko konfliktas, kurio metu A. K. jai priekaištavo, jai pavykus pasišalinti iš konflikto zonos, ji su vaikais ant sofos žiūrėjo televizorių, kai atėjęs A. K. sakė: „Duok man bučkį“, jai atsisakius, A. K. čiupo jai už dešinės kojos blauzdos ir koją pradėjo sukti, kelti, ji pajuto tokį kaip laužimo skausmą kojos kelio srityje, šaukė: „Paleisk, paleisk!“, rankomis bandė nustumti A. K., todėl rankoje laikytu pulteliu jam kliuvo kažkur virš ausies, per pakaušį, tik tada A. K. paleido jos koją. Taip pat parodė, kad šalia buvę vaikai sakė: „Paleisk mamai koją“, kai A. K. paleido jos koją, ji pajuto tvinkčiojimą, koja pradėjo pulsuoti, nuėjus miegoti, jai skaudėjo koją, koja tvinkčiojo, kelio srityje jautė tempimą, ryte A. K. ją nuvežė į priimamąjį, dar automobilyje A. K. jai liepė nesakyti, kaip kas buvo, teigti, jog pati paslydo ar pargriuvo namuose, padarius nuotrauką, lūžių nesimatė, buvo diagnozuotas raiščių patempimas, būklei nepagerėjus, ji nuėjo į (duomenys neskelbtini) esančią „(duomenys neskelbtini)“ kliniką pas gydytoją – traumatologą, kuris, ją apžiūrėjęs, įtarė raiščių plyšimą, padarius magnetinį rezonansą, diagnozė pasitvirtino, buvo atlikta operacija (t. 6, b. l. 1-19). Tokias pačias kojos sužalojimo aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir rašydama pareiškimą (t. 1, b. l. 7-14), ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 101-103, 106-108, 112-116), taip pat patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, pademonstruodama, kur ir kaip ji sėdėjo, kaip nuteistasis jos koją suėmė, ją suko bei kėlė į viršų, parodė, kaip ji bandė nustumti link jos palinkusį A. K. nuo savęs ir rankoje turėtu pulteliu sudavė smūgį nuteistajam, kaip ji buvo ištepta krauju (t. 2, b. l. 75-77, 79-99). Taip pat nukentėjusiosios parodymus, jog nuteistasis jai koją suko, ir po to nukentėjusioji jam pulteliu praskėlė galvą, patvirtina pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausto mažamečio liudytojo V. K. parodymai, jog jis sėdėjo ant sofos, kai mama tėčiui nedavė bučkio, tėtis mamai pradėjo sukti koją (parodė, kaip tėtis, rankomis paėmęs mamai už šlaunies, suko dešinę koją), mama sakė: „Baik“, bet tėtis neklausė, jis pats dar bandė patraukti tėtį nuo mamos, kai tėtis suko mamai koją, tada mama televizoriaus pulteliu sudavė tėčiui per galvą, tėčiui bėgo kraujas, po to mama vaikščiojo, viskas buvo gerai, tik kitą dieną mamai skaudėjo koją, mama skundėsi, jog jai skauda (t. 1, b. l. 157-160). Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta mažametė liudytoja S. K. taip pat patvirtino mačiusi įvykį, kai atėjęs tėtis prašė mamos bučkio, mamai nesutikus duoti bučkio, tėtis pradėjo sukti mamai koją, tada mama su pulteliu trenkė tėčiui į galvą, mamai skaudėjo koją, kažkas plyšo kojoje, nes reikėjo daryti operaciją (t. 1, b. l. 150-153, 165-168). Netikėti šių mažamečių liudytojų parodymais nėra pagrindo, nes jų parodymai sutampa su nukentėjusiosios parodymais bei iš dalies patvirtina paties nuteistojo parodymus, pažymint, jog analogiškas įvykio aplinkybes liudytojai nurodė ir bendraudami su jiems psichologinę pagalbą teikiančia psichologe (t. 2, b. l. 177, 181-185).

Nors apeliantai skunde teigia, kad mažamečių liudytojų parodymais nėra pagrindo vadovautis, nes jiems nepakankamai buvo išaiškinta jų teisė atsisakyti duoti parodymus, tačiau iš bylos matyti, jog mažamečių vaikų apklausų metu dalyvavo tiek nukentėjusioji, tiek ir nuteistasis bei jo gynėjas, taip pat Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas, psichologė (t. 1, b. l. 150-153, 157-160). Iš mažamečių liudytojų apklausų, vykusių pas ikiteisminio tyrimo teisėją, protokolų matyti, kad apklausos buvo atliekamos vadovaujantis BPK 78-83, 178-179, 183, 184, 186 straipsniais, apklausiant S. K. ir V. K., kuriems apklausų metu buvo (duomenys neskelbtini) metai, vaikams suprantama kalba bei terminais jų buvo pasiteirauta, ar jie sutinka kalbėti apie mamą ir tėtį, abu vaikai sutiko kalbėti apie savo artimuosius bei davė apie juos parodymus. Taip pat iš šių apklausų protokolų matyti, kad liudytojams buvo išaiškintos jų teisės ir pareigos, taip pat ir teisė atsisakyti duoti parodymus, neatsakyti į kai kuriuos klausimus. Pažymėtina, kad nei A. K., nei jo gynėjas advokatas dėl tokio procesinio veiksmo atlikimo jokių pastabų neišsakė, apklausų vykdymui neprieštaravo. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, jog mažamečių liudytojų apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atliktos nepažeidžiant BPK nuostatų, todėl šių procesinių veiksmų metu užfiksuoti mažamečių liudytojų parodymai vertinami kaip patikimas įrodymų šaltinis, kuriuo pagrįstai pirmosios instancijos teismas grindė nuteistojo kaltę.

Taip pat nukentėjusiosios sužalojimo faktą patvirtina specialistų išvadose Nr. G 904/2024(04) bei G 1274/2024(04) nurodyti duomenys. 2024 m. rugpjūčio 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 904/2024(04) nurodyta, kad S. K. padarytas dešinio kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio plyšimas, šis sužalojimas padarytas pasukant dešinę koją, S. K. dešinio kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio plyšimas atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui (2024 m. vasario 15 d.), šis S. K. nustatytas sužalojimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 3, b. l. 69-70). 2024 m. lapkričio 7 d. – 2024 m. lapkričio 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1274/2024 (04) taip pat nurodyta, jog S. K. padaryti sužalojimai: dešiniojo kelio priekinio kryžminio raiščio ir vidinio šalutinio raiščio plyšimai, dešiniojo kelio vidinio menisko plyšimas; priekinio kryžminio raiščio plyšimo mechanizmas – blauzdos sukimas į išorinę pusę, vidinio šalutinio raiščio plyšimo mechanizmas – kelio sąnario lenkimas į išorinę pusę; sužalojimai galėjo būti padaryti vienmomentiškai tiek tiesioginiu ar netiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek griuviminės traumos (paprastai kartu veikiant išorinei jėgai ar leidžiantis po šuolio) metu; nėra galimybės tiksliai atsakyti, kada padaryti S. K. nustatyti dešiniojo kelio sužalojimai, nes sužalojimai buvo padaryti kelių mėnesių laikotarpyje iki apžiūros gydymo įstaigoje; sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku; sužalojimai galėjo būti padaryti tiek pačiai atliekant specifinius judesius, tiek dėl išorinės jėgos poveikio; S. K. nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl jų sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų (t. 3, b. l. 82-83). Šias specialistų duotas išvadas dėl nukentėjusiosios sužalojimo fakto pirmosios instancijos teisme patvirtino teismo medicinos specialistai Jurgis Sakalas ir Linas Janauskas. Specialistas Jurgis Sakalas paaiškino, kad jis, remdamasis jam pateiktais medicininiais dokumentais, davė išvadą (specialisto išvadą Nr. G 904/2024), jog S. K. buvo padarytas dešinio kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio plyšimas, kuris įvyko pasukant dešinę koją, sužalojimas atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui, tai yra 2024 m. vasario 15 d., ir šis sužalojimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Specialistas taip pat paaiškino, kad iš karto po įvykio darytoje rentgenogramoje atsispinti kaulinė patologija, lūžių nebuvo matyti, todėl buvo įtartas tik raiščių patempimas, o po mėnesio, t. y. kovo mėnesį atlikus kelio sąnario magnetinio rezonanso tyrimą, kuris labiau specializuotas minkštųjų audinių patologijai nustatyti, buvo nustatytas priekinio kryžminio raiščio plyšimas, kadangi į kliniką dėl skausmo kelio sąnario srityje ir ribotos funkcijos S. K. kreipėsi jau vasario 15 d., todėl galima teigti, jog priekinio kryžminio raiščio plyšimas galėjo įvykti ir vasario 15 d. traumos metu, nes nuo to laiko ji pradėjo skųstis skausmu, duomenų apie kitą papildomą traumą, surašant specialisto išvadą, pateikta nebuvo, tokių duomenų nebuvo ir medicininiuose dokumentuose. Taip pat specialistas paaiškino, kad priklausomai nuo to, kaip stipriai koja sukama į išorę, gali būti padarytas net kelio sąnario pilnas išnirimas ar kitas sužalojimas, kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio plyšimas gali būti padarytas ir paslydus, ir einant, tačiau turi būti nurodytos konkrečios aplinkybės, yra nustatytas traumos mechanizmas – kojos pasukimas, o kokiu būdu tas pasukimas įvyko, vien iš paties plyšimo to nurodyti negalima, atliekant magnetinio rezonanso tyrimą, buvo nustatytas raiščių plyšimas, pats tiksliausias metodas yra atliekant chirurginę operaciją ir vizualiai nustatant, kas šiuo atveju ir buvo nustatyta operacijos metu (t. 6, b. l. 84-86). Teismo medicinos specialistas Linas Janauskas taip pat patvirtino surašytą specialisto išvadą Nr. G 1274/2024 (04) bei paaiškino, kad tokią išvadą davė pagal jam pateiktus medicininius dokumentus, pirmas gydymo įrašas apie sužalojimus buvo iš Regioninės (duomenys neskelbtini) ligoninės, kitą dieną po nurodyto įvykio nukentėjusioji skundėsi dešinio kelio skausmu, tuomet buvo atliktos rentgenogramos, kuriose raiščių pažeidimai nėra matomi, todėl buvo atliktas sąnario magnetinio rezonanso tyrimas, kuris dėl eilės buvo atliktas tik kovo 12 d., šio tyrimo metu paaiškėjo vieno iš raiščių plyšimas, o balandžio 23 d. atlikus operaciją, buvo pamatyti ir kiti sužalojimai, t. y. menisko, kryžminių raiščių plyšimai. Specialistas nurodė, kad aplinkybėse nurodytas kojos sužalojimo mechanizmas neprieštarauja nustatytiems sužalojimams, raiščių patempimas iš esmės yra dalinis raiščio plyšimas, tai yra tiesiogiai susiję, pakankamas tiesioginis ryšys, pats plyšimas įvyko iki apžiūrint Regioninėje (duomenys neskelbtini) ligoninėje, patempimas ar dalinis raiščių plyšimas - tai vis tiek yra raiščio pažeidimas, nes raištis pats savaime nesitempia (t. 6, b. l. 125-129). Taigi, specialistų išvadose nurodyti duomenys bei specialistų paaiškinimai patvirtina, kad nukentėjusiosios atžvilgiu panaudotas fizinis smurtas – kojos sukimas į išorę bei kėlimas į viršų - sukėlė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl dešiniojo kelio priekinio kryžminio raiščio ir vidinio šalutinio raiščio, bei dešiniojo kelio vidinio menisko plyšimų. Kaip liudytojas apklaustas nukentėjusiąją iš karto po įvykio ligoninėje apžiūrėjęs gydytojas N. G. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad, atliekant rentgenogramą, kojos raiščių ir menisko plyšimų nesimato, patempimas nustatytas kliniškai, o, atlikus magnetinį rezonansą, matomi minkšti audiniai: raiščiai, meniskai, tada nustatomas plyšimas ir diagnozė patikslinama, kadangi magnetinis rezonansas ligoninės Priėmimo skyriuje nedaromas, nes ligoninėje jo nėra, teikiant pirmąją pagalbą, buvo ieškoma lūžių, įtarė tik kliniškai (t. 6, b. l. 86-87).

Taip pat nukentėjusiajai padarytus sužalojimus patvirtina byloje esantys medicininiai dokumentai (t. 1, b. l. 22-23, 24, 36, 38), iš kurių matyti, kad jau kitą dieną po patirto sužalojimo nukentėjusioji S. K. (dabar G.) kreipėsi į medikus dėl kojos skausmo, skausmingų ir ribotų judesių (t. 1, b. l. 36). Nors apeliantai skunde teigia, jog nukentėjusioji kojos traumą galėjo patirti ne tiriamo įvykio metu, o sportuodama, ką, jų nuomone, patvirtina pateiktas susirašinėjimas telefonu, tačiau iš minėto susirašinėjimo matyti, kad buvo bendraujama apie prieš porą dienų patirtą traumą „paslydus namie“, apie ligoninėje nustatytą „kelio raiščių patempimą“, pašnekovas patarė pasidaryti magnetinio rezonanso tyrimą, palinkėjo sveikatos bei greitai grįžti sportuoti (t. 3, b. l. 59-60). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šis susirašinėjimas paneigia nuteistojo versiją, jog nukentėjusioji kojos traumą patyrė sportuodama, nes susirašinėjime nurodyta, kad trauma patirta „prieš porą dienų namuose paslydus“, o tai sutampa su nukentėjusiosios parodymais bei specialisto paaiškinimais, jog nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku, t. y. 2024 m. vasario 15 d. dešinę koją sukant ir keliant.

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad nukentėjusiosios S. K. (dabar G.) parodymai apie jos kojos sužalojimo aplinkybes yra nuoseklūs, juos patvirtina byloje surinkti kiti įrodymai, todėl netikėti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo.

Nors kaip liudytojai apklausti nuteistojo tėvai I. ir L. K. bei nuteistojo brolis su žmona M. ir J. K. parodė, jog jiems nukentėjusioji nesiskundė dėl nuteistojo smurtavimo jos atžvilgiu, tačiau liudytojai patvirtino, kad apie nuteistojo ir nukentėjusiosios šeimoje vykusius įvykius žino iš nuteistojo A. K. pasakojimų, patys smurtavimo atvejų nėra matę. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog tai, kad nukentėjusioji iš karto po jos sužalojimo atvykusiems uošviams ar bendravimo su J. K. metu nesiskundė dėl jos atžvilgiu naudojamo fizinio smurto, nepaneigia nuoseklių nukentėjusiosios parodymų, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Taip pat byloje surinkti įrodymai – specialistų išvadose nurodyti duomenys, teismo medicinos specialistų paaiškinimai, duoti pirmosios instancijos teisme, kurie patvirtina nuoseklius nukentėjusiosios parodymus, leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiajai nustatytas sužalojimas - dešiniojo kelio priekinio kryžminio raiščio ir vidinio šalutinio raiščio plyšimas, dešiniojo kelio vidinio menisko plyšimas, tiesiogiai yra susijęs būtent su nuteistojo A. K. nukentėjusiosios atžvilgiu naudotu fiziniu smurtu – tyčiniu S. K. dešinės kojos blauzdos sukimu į išorę bei kėlimu į viršų, t. y. nukentėjusiajai nustatytas sužalojimas yra nuteistojo neteisėtų veiksmų pasekmė. Nors nuteistasis ir jo gynėjas skunde tvirtina, kad A. K. neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusiosios, tačiau iš byloje surinktų įrodymų visumos (nuoseklių nukentėjusiosios parodymų, juos patvirtinančių mažamečių liudytojų parodymų, specialistų išvadose nurodytų duomenų, specialistų paaiškinimų) matyti, kad nuteistasis nukentėjusiosios koją suėmė tyčia, taip pat tyčia ją suko ir kėlė į viršų, suprasdamas, jog nukentėjusiajai sukelia skausmą, ir nors nenorėjo nukentėjusiajai padaryti dešiniojo kelio priekinio kryžminio raiščio ir vidinio šalutinio raiščio, dešiniojo kelio vidinio menisko plyšimų, tačiau leido tokioms pasekmėms atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), pažymint, kad nukentėjusiosios koją nuteistasis paleido tik po to, kai nukentėjusioji dėl jai sukelto skausmo nuteistajam sudavė rankoje laikytu televizoriaus pulteliu, padarydama jam sužalojimą. Šie duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis veikė tyčia, suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino, padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. tyčia nesunkiai sužalojo savo šeimos narį – sutuoktinę S. K.. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo A. K. veikoje nustatyti visi BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl A. K. pagrįstai pripažintas kaltu padarius šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, naikinti skundžiamą nuosprendį ir nuteistąjį dėl šios veikos išteisinti nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtos bausmės rūšimi, teigia, kad A. K. turėjo būti paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

A. K., veikdamas tyčia, padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis, 140 straipsnio 2 dalis) ir vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis, 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas) savo sutuoktinės S. K. (dabartinė pavardė G.) atžvilgiu, nusikalstamos veikos yra baigtos. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė.

Nuteistasis vedęs, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmuose vyksta santuokos nutraukimo procesas, dėl kurio į teismą kreipėsi pats A. K. (civilinė byla Nr. e2-11-1081/2026). Nuteistasis dirba, augina du nepilnamečius vaikus. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad A. K. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams, šios bausmės vykdymą atidedant 1 metams, 2017 m. balandžio 12 d. buvo išregistruotas iš Probuojamųjų asmens duomenų registro (t. 3, b. l. 159-161). Įvertinus šiuos duomenis ir, vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktu, jog turinčiais teistumą laikomi asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas; laikoma, kad A. K. nusikalstamas veikas, už kurių įvykdymą yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas neteistas, t. y. teistumui išnykus. Iš pažymos apie nuteistojo administracinius baustumus matyti, kad jis buvo baustas 2024 m. birželio 22 d. dėl Kelių eismo taisyklių nesilaikymo, paskirtą baudą yra sumokėjęs (t. 3, b. l. 157), šiuo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturi, todėl laikomas administracine tvarka nebaustu.

Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų, o BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki penkerių metų.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, ir atsižvelgus į tai, jog nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertinus, kad nuteistasis smurtavo savo šeimos nario – sutuoktinės atžvilgiu, daroma išvada, jog pagrįstai apylinkės teismas nuteistajam A. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą be intensyvios priežiūros, o už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą – minėto straipsnio sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 62 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju nei viena iš minėtų sąlygų byloje nenustatyta, nes nuteistasis pats savo noru neatvyko ar nepranešė apie padarytas nusikalstamas veikas, taip pat neprisipažino nusikaltęs, dėl savo elgesio nesigailėjo, nepadėjo išaiškinti šių nusikalstamų veikų bei neatlygino bent dalies padarytos turtinės žalos. Taip pat nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes, kaip jau minėta, nenustatyta nei viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė bei nenustatyta nei viena minėto straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodyta sąlyga, kurių visuma leistų už BK 138 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą nuteistajam paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę; jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Pagal teismų praktiką šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, jog bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-126-693/2018, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019, 2K-62-628/2019, 2K-159-976/2019, 2K-75-222/2020 ir kt.). Teismų praktikoje yra įtvirtinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-29-489/2015, 2K-436-489/2016, 2K-317-489/2017, 2K-337-489/2017, 2K-24-689/2019, 2K-62-628/2019, 2K-159-976/2019, 2K-75-222/2020 ir kt.). Be to, teismų praktikoje išaiškinta, jog BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas; vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos įvykdymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).

Nors byloje esantys duomenys nuteistojo asmenybę apibūdina pakankamai teigiamai: jis dar vedęs, turi du nepilnamečius vaikus, dirba, jo ankstesnis teistumas yra išnykęs, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, tačiau šios nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, dėl kurių nuteistajam pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą turėtų būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta nei viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jis smurtavo prieš savo sutuoktinę, savo vaikų motiną, smurtavo ne vieną kartą, smurtiniai veiksmai atlikti vaikų akivaizdoje. Byloje nustatytų aplinkybių visuma neduoda teismui pagrįsto pagrindo manyti, kad BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, paskirdamas nuteistajam A. K. už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė.

Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, į nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, į tai, kad nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nuteistajam A. K. už jo padarytas dvi smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas paskyrė individualizuotas bausmes, laikydamasis bendrųjų bausmės skyrimo principų.

Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, pagrįstai taikė dalinį bausmių sudėjimo būdą, nes A. K. padarytos nusikalstamos veikos sudaro realią nusikalstamų veikų sutaptį, labai nesiskiria pagal pavojingumą ir nepriskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnį. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas prie griežčiausios A. K. paskirtos bausmės – 1 metų laisvės atėmimo, pritaikęs BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio nuostatą, pridėjo dalį švelnesnės bausmės, paskirtos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Paskirta subendrinta bausmė nėra akivaizdžiai per griežta, jos mažinti nėra pagrindo. Be to, pagrįstai apylinkės teismas nuteistajam paskirtos subendrintos 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo taikydamas BK 75 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam atidėjus bausmės vykdymą, nenustatant intensyvios priežiūros, bet taikant įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones, kurie padėtų įgyvendinti bausmės paskirtį.

Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 12 mėnesių gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios S. K. ir nesiartinti prie nukentėjusiosios S. K. arčiau nei 100 metrų atstumu, yra neproporcinga, perteklinė, nes nuteistasis su nukentėjusiąja augina nepilnamečius vaikus, privalo dalyvauti teismo posėdžiuose nagrinėjant civilinę bylą, spręsti kitus klausimus, susijusius su nekilnojamuoju turtu.

BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Pažymėtina, jog baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu siekiama to paties rezultato, kaip ir kriminaline bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. K. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir įpareigojo jį nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei 100 metrų atstumu 12 mėnesių laikotarpiui. Tokią baudžiamojo poveikio priemonę pirmosios instancijos teismas skyrė atsižvelgęs į A. K. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jog nusikalstamas veikas jis įvykdė artimoje aplinkoje, prieš savo sutuoktinę, mažamečių vaikų akivaizdoje, taip pat atsižvelgęs į nuteistojo asmenybę.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl būtinumo nuteistajam skirti minėtą baudžiamojo poveikio priemonę ir sprendžia, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė nuteistojo, kaip dviejų nepilnamečių vaikų tėvo, teisių ir pareigų nepažeidžia, nes Telšių apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. nustatyta nuteistojo bendravimo su vaikais, jų pasiėmimo tvarka, kuri gali būti koreguojama atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygas ir tvarką, pvz., vaikai tėvui gali būti perduodami tarpininkaujant Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams, kitiems asmenims - nuteistojo ar nukentėjusiosios artimiems giminaičiams ir pan., o klausimai, susiję su nekilnojamuoju turtu, gali būti sprendžiami ir per nuteistojo bei nukentėjusiosios atstovus.

Apygardos teismas pažymi, kad baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 12 mėnesių gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie jos arčiau nei 100 metrų atstumu - nuteistajam skirta siekiant apsaugoti nukentėjusio asmens teisėtus interesus. BK 72¹ straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jog, paskyrus draudimą artintis prie nukentėjusio asmens, iki teismo nustatyto termino pabaigos kaltininkui draudžiama bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiu asmeniu, lankytis nurodytose vietose, kuriose būna nukentėjęs asmuo. Šis draudimas reiškia absoliutų uždraudimą siekti kontaktų ir ryšių bet kokiomis priemonėmis (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1034-114/2013). Atsižvelgiant į tai, kad apylinkės teisme vis dar nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-11-1081/2026 dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų, tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusioji turi teisę dalyvauti bylą nagrinėjant teisme, posėdžio metu žodžiu teikti paaiškinimus, įgyvendinti kitas įstatymų numatytas teises, todėl nuteistojo ir nukentėjusiosios dalyvavimas teismo posėdyje galėtų apsunkinti įpareigojimo nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei 100 metrų atstumu tinkamą vykdymą. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad nukentėjusioji kaip atsakovė, o nuteistasis A. K. kaip trečiasis asmuo dalyvauja ir kitoje Telšių apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-2092-1227/2026 dėl skolos išieškojimo. Įvertinusi šias paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės sąlygos turi būti patikslintos, nurodant, kad jis įpareigojamas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei 100 metrų atstumu, išskyrus dalyvavimą teisminėse institucijose.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam A. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 12 mėnesių gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei 100 metrų atstumu – taikyta pagrįstai, naikinti šią poveikio priemonę apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, tačiau, kaip jau minėta, šios poveikio priemonės sąlygos tikslinamos, nustatant išimtį, susijusią su dalyvavimu teisminėse institucijose.

Dėl civilinių ieškinių

Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo byloje pareikštus civilinius ieškinius atmesti. Tokį skundo reikalavimą apeliantai grindžia tuo, kad apeliaciniu skundu prašoma išteisinti A. K. dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl A. K. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 140 straipsnio 2 dalį, pripažino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. K. pripažino kaltu padarius šias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Dėl to, nustatęs, jog A. K. yra kaltas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 140 straipsnio 2 dalyje, įvykdymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir iš A. K. Valstybinės ligonių kasos naudai priteisė 2 801,90 Eur S. K. gydymo išlaidų, taip pat iš dalies tenkino nukentėjusiosios S. K. pareikštą civilinį ieškinį ir iš A. K. priteisė nukentėjusiosios naudai 1 943,52 Eur turtinei žalai ir 6 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos žalos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, įvertindamas, jog dėl vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (2023 m. rugpjūčio 3 d. veika), A. K. buvo išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas neišsako jokių motyvų dėl apylinkės teismo sprendimo priteisti turtinės žalos atlyginimą tiek nukentėjusiajai S. K., tiek ir Valstybinei ligonių kasai už S. K. gydymo išlaidas, tačiau nurodo manantys, jog iš A. K. nukentėjusiosios naudai priteistas neturtinės žalos dydis keliolika kartų turėtų būti mažesnis nei 6 000 Eur.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas sprendė, kad dėl nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo, tempiant ją už rankos laiptais žemyn, nukentėjusiosios patirta neturtinė žala yra 1000 Eur, o dėl padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiosios patirta neturtinė žala yra 5 000 Eur. Tokio dydžio neturtines žalas apylinkės teismas nustatė, atsižvelgęs į padarytų veikų pobūdį ir pavojingumą, į nukentėjusiajai padarytą fizinę žalą, likusias pasekmes, į nuteistojo turtinę padėtį bei į panašaus pobūdžio bylose suformuotą teismų praktiką. Teisėjų kolegija neturi pagrindo byloje nustatytas aplinkybes, į kurias atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, vertinti kitaip ir tuo pagrindu sumažinti nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos dydį. Be to, pagal susiformavusią teismų praktiką nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos dydis, atitinkantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, nėra per didelis. Pastebėtina, kad iš teismų praktikos matyti, jog baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 138 straipsnio skirtingose dalyse, neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja plačiose ribose, t. y. nuo 1 000 Eur iki 8 000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-289-693/2019, 2K-236-495/2021, 2K-21-697/2022, 2K-256-648/2022, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-188-303/2023, 2K-46-648/2024 ir kt.), baudžiamosiose bylose dėl fizinio skausmo ir (ar) nežymaus sveikatos sutrikdymo priteistinų neturtinių žalų dydžiai nukentėjusiesiems dažniausiai svyruoja nuo 300 iki 1 500 eurų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375-1073/2018, 2K-79-697/2020, 2K-178-511/2020, 2K-270-628/2020, 2K-95-648/2021, Šiaulių apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-275-354/2021, 1A-296-616/2021, 1A-265-875/2022 ir kt.). Byloje buvo nustatyta, kad nukentėjusiajai S. K. buvo sukeltas fizinis skausmas, kai nuteistasis ją už rankos tempė laiptais žemyn, bei buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kai nuteistasis, suėmęs rankomis nukentėjusiajai už dešinės kojos blauzdos, ją suko į išorę bei kėlė į viršų, dėl to plyšo dešiniojo kelio priekinis kryžminis raištis, vidinis šalutinis raištis bei dešiniojo kelio vidinis meniskas; o šiuos sužalojimus nukentėjusiajai padarė jos sutuoktinis A. K., veikdamas tyčia, tokius smurtinius veiksmus matant mažamečiams vaikams.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nusikalstamų veiksmų pobūdį ir pavojingumą, A. K. atliktų neteisėtų veiksmų trukmę, sukeltas pasekmes nukentėjusiosios sveikatai, nuteistojo turtinę padėtį (dirba, augina du mažamečius vaikus), teismų praktiką analogiškose ir panašaus pobūdžio bylose, tai, kad nukentėjusioji buvo sužalota savo namuose, matant vaikams, jog jos atžvilgiu smurtavo ir fizinį skausmą bei sužalojimus jai padarė jos sutuoktinis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė teisingą nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos dydį, kurį mažinti nėra teisinio pagrindo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistojo A. K. nuspręsta priteisti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą civiliniam ieškovui bei nukentėjusiajai, yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

Nustačius, kad A. K. padarė jam inkriminuotas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas nusikalstamas veikas, pagrįstai iš nuteistojo nukentėjusiosios S. K. (dabartinė pavardė G.) naudai priteista 3 039,97 Eur proceso išlaidų ir išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, nes nukentėjusiosios patirtos proceso išlaidos yra pagrįstos pateiktais dokumentais (t. 6, b. l. 111-121) ir nėra akivaizdžiai per didelės. Be to, apeliaciniu skundu nuteistasis bei jo gynėjas neginčija šių priteistų proceso išlaidų pagrįstumo ir dydžio.

Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašė, priėmus A. K. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, priteisti nuteistajam jo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnio 3 dalis numato, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje pripažinus, jog A. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. pripažinus jį kaltu, nėra pagrindo vadovautis BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostata ir priteisti nuteistajam iš valstybės A. K. patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Dėl to šis skundo reikalavimas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinino apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. kovo 19 d. nuosprendžio. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. kovo 19 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį dėl A. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės patikslinti, nurodant, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 72¹ straipsniu, A. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės įpareigojimas nesiartinti prie nukentėjusiosios S. K. arčiau nei 100 metrų atstumu 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos netaikomas S. K. ir A. K. dalyvaujant teisminėse institucijose. Netenkinti nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinino prašymo dėl proceso išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti, priteisimo iš valstybės.