Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Daivos Domeikienės ir Audriaus Sadausko,

dalyvaujant prokurorei Olgai Alibajevai (vaizdo konferencijos ryšiu per „Zoom“ platformą),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu: dalyvauti elgesio pataisos programoje; per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per visą bausmės laiką atlyginti nusikalstama veika padarytą visą turtinę žalą ir dalį (ne mažiau kaip pusę) neturtinės žalos.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo Probacijos tarnyboje dienos.

Paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. P. civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti iš dalies ir priteisti iš D. K. 691,12 Eur turtinės žalos, 1000 Eur neturtinės žalos ir 500 Eur proceso išlaidų už advokato teisinę pagalbą R. P..

Iš D. K. nuspręsta priteisti 350 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurios mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, nurodant juridinio asmens kodą ((duomenys neskelbtini)), įmokos kodą ((duomenys neskelbtini)), mokėjimo paskirtį (įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą byloje Nr. (duomenys neskelbtini)).

Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Nuteistasis D. K. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį nuteisė, nes byloje esantys įrodymai nepatvirtina jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl prašo skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. balandžio 1 d. nuosprendį pakeisti – jį išteisinti ir nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir D. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-22-648/2024). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2013, 2K-329-976/2017, 2K-334-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-129-495/2020, 2K-7-165-648/2021, 2K-22-648/2024). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime nerodo BPK normų nesilaikymo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-9-976/2020, 2K-22-648/2024).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, susipažinusi su nuteistojo D. K. apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl D. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. K. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nukentėjusiąją R. P., liudytojus M. V. ir S. V., išklausė paties nuteistojo (tuo metu – kaltinamojo) D. K. rašytinius paaiškinimus, kuriuos jis pagarsino teisiamojo posėdžio metu, ištyrė (išvardino ir paskelbė jų turinį) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek D. K. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – D. K. teisinančius – įrodymus (paties D. K. paaiškinimus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, suvaržiusių įstatymo garantuotas traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens teises ar sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad teismas vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors esmines bylos aplinkybes ar padarė klaidų dėl įrodymų turinio. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo D. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, kurio vertė iki sunaikinimo (sugadinimo) viršijo 10 MGL dydį (BK 190 straipsnio 1 dalis). Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius – konkretaus turto sunaikinimą ar sugadinimą, taip pat turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, asmeniui inkriminuojant svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą, būtina nustatyti šios veikos subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visumą – veikos pavojingumą, priežastinį ryšį ir padarinius bei asmens kaltę (tyčią) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324-303/2015, 2K-355-976/2015, 2K-5-628/2019, 2K-126-976/2020, 2K-95-719/2026). Kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte (tačiau ne tokio daikto (turto) atkūrimo (atstatymo) sąnaudomis (kaštais) ar jo sunaikinimo pasekmėmis, kurie nėra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis) veikos padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-73-677/2016, 2K-298-697/2016, 2K-5-628/2019, 2K-126-976/2020, 2K-95-719/2026).

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. K. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, nepripažino. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu D. K. pateikė ir pagarsino savo rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad byloje nagrinėjamos dienos vakare, grįžus iš kaimo šventės į S. V. namo kiemą, pastebėjo, jog jo ir R. P. automobiliai yra sugadinti, išdaužti langai, vieno iš automobilių salone buvo įmesta trinkelė, sugadinta rankena, durelės neatsidarė. Transporto priemones visi (jis, S. V., M. V. ir R. P.) apžiūrinėjo iš vidaus ir išorės, prie jų lietėsi, atidarinėjo dureles. Automobilių salone buvo stiklo šukių, galimai į jas susižalojo, sužalojimai neturėjo būti reikšmingi, tačiau tik taip gali paaiškinti, kad ant tam tikrų paviršių galėjo likti jo kraujo. Kas galėjo sugadinti transporto priemones, dėl kokių priežasčių, negali paaiškinti. Pats transporto priemonių negadino (t. 3, b. l. 104, 106). D. K. paaiškinimus žodžiu dėl jam pareikšto kaltinimo teismui duoti atsisakė, tik suteikus paskutinį žodį jis dar kartą pažymėjo, kad transporto priemonių negadino (t. 3, b. l. 106, 112). Apklaustas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu (2025 m. kovo 24 d. ir 2025 m. balandžio 24 d.) D. K. taip pat nurodė, kad kaltu dėl pareikšto įtarimo neprisipažįsta ir atsisako duoti parodymus (t. 2, b. l. 78-79, 86-87). Apklaustas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu (2024 m. rugsėjo 10 d.) D. K. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes kaip ir savo rašytiniuose paaiškinimuose teismui, kad 2024 m. rugpjūčio 23 d. jam, S. V., M. V. ir R. P. grįžus iš kaimo šventės į S. namų kiemą pamatė, jog sudaužyti du kieme stovėję jam ir R. P. priklausę „Mercedes Benz“ automobiliai. Kadangi minėtuose automobiliuose buvo reikalingų daiktų, visi juos apžiūrėjo iš lauko ir vidaus, pradarė dureles, todėl ant minėtų automobilių gali būti jų rankų ir kitų pėdsakų. Automobilių stiklai buvo sudaužyti, todėl jis arba kažkas kitas galėjo netyčia įsipjauti ir kažkur galėjo likti jų kraujo pėdsakų, tačiau tokio fakto, kad jam iš rankos būtų stipriai bėgęs kraujas, jis nepamena, kad kam nors kitam būtų bėgęs kraujas, jis taip pat nematė. Tačiau jis ant rankos turi ne vieną įdrėskimą, nes dirba statybose (t. 1, b. l. 165-167).

Nors viso proceso metu D. K. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neigė, nurodė, kad apžiūrėdamas apgadintus automobilius galėjo susižaloti su automobilių salone buvusiomis stiklo šukėmis, todėl ant tam tikrų paviršių galėjo likti jo kraujo pėdsakų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos D. K. parodymus ir jo poziciją vertino kaip pasirinktą gynybos būdą, nes byloje yra pakankamai objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad D. K. kaltinime nurodytu laiku (kuris pirmosios instancijos teismo buvo patikslintas) ir vietoje sugadino svetimą R. P. priklausantį turtą – automobilį „Mercedes Benz CLA 250“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).

Nukentėjusioji R. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio dieną su M. V. ir vaikais lankėsi K. kaime vykusioje šventėje. Savo automobilį buvo palikusi S. V. ir D. K. namų kieme. Šventėje juos pasitiko S., D. šventėje atsirado po poros valandų. Grįžę po šventės į S. namų kiemą pamatė sudaužytus automobilius, išvartytas terasas. Dėl kokių priežasčių buvo apgadintas jos automobilis, ji neįsivaizduoja, bet įtaria D., nes jis neprognozuojamas, kai yra išgėręs. Tuo metu D. K. buvo labai girtas. Jos automobiliui buvo išmušti beveik visi langai, durelės keleivio pusėje. Tuo metu šoko būsenoje matė tik vieno automobilio išdaužtą langą ir kito automobilio išdaužtą langą, kažkiek kraujo ir viskas. Automobilio viduje taip pat matėsi kraujo taškeliai, įmesta kruvina trinkelė, ant kurios buvo kraujo. Automobilio viduje ji nebuvo, nes neatsidarė durelės. Visi vaikščiojo kieme, tiesiog žiūrėjo į automobilius. D. K. vaikščiojo aplink transporto priemones su M. V. ir žiūrėjo, kas padaryta. Ji nematė, ar D. K. ir M. V. buvo atidarę transporto priemonės dureles, taip pat nematė, kad D. K. būtų patekęs į jos ar kitas transporto priemones, jis vaikščiojo aplink. Negali tiksliai pasakyti, ar kas nors lipo į jos apgadintą automobilį, ar apžiūrinėjo, kas ten viduje, ar ne. M. galbūt ir bandė daryti automobilio dureles, nes jai atrodo, kad automobilyje buvo likusi jos piniginė. Jai nematė, kad kas nors būtų susižalojęs (t. 3, b. l. 30-32).

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu (2024 m. rugpjūčio 23 d., 2024 m. lapkričio 20 d., 2025 m. vasario 4 d.) nukentėjusioji R. P. parodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, kad kaimo šventėje susitiko su S., D. į šventę atėjo maždaug po poros valandų, jis buvo neblaivus, grįžus iš šventės pastebėjo, jog jos automobilis labai apgadintas – apgadintas priekinis stiklas, išdaužtas dešinės pusės priekinių durelių stiklas, apgadintos dešinės pusės priekinės durelės, dešinės pusės galinių durelių stiklas, galinis automobilio stiklas, priekinis kairės pusės durelių stiklas, galinio matymo veidrodėliai, automobilio viduje pilna stiklų. Ar buvo patekta į automobilį, ji nežino, ji į automobilį nelindo. Matė ant automobilio kraujo dėmes, smulkius lašelius. Ji nematė, kad kam nors būtų bėgęs kraujas, ji pati niekur nesusižalojo. Dar neatrakinusi savo automobilio, jo salone ji matė vieną betoninę trinkelę. Ji su M. V. bandė daryti automobilio dureles, kiek pamena, M. iš salono išėmė jos piniginę. Ji nematė, kad D. K. būtų lietęs ar kitaip bandęs patekti į jos automobilio saloną, niekas kitas jos automobilio salone buvusių daiktų nelietė, tarp jų ir ten buvusios betoninės trinkelės (t. 1, b. l. 109-110, 113-115, 119-121).

Liudytojas M. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dalyvavo K. kaime vykusioje šventėje. D. K. šventėje pasirodė po pusvalandžio, kai jie atėjo, jis į šventę atvyko neblaivus, sunkiai pavaikščiojo. Po šventės ėjo pas seserį S. į namus ir grįžę pamatė visą sudaužytą R. P. automobilį. Jis patikrino automobilio daiktadėžėje, ar tebėra R. piniginė, daugiau nelabai ten ir lindo. Buvo langas išdaužtas, tai per tą langą dešinės pusės įkišo ranką ir atidarė daiktadėžę. Aplinkui automobilį apėjo, apžiūrėjo, į vidų nesėdo. Automobilis buvo sugadintas fiziškai, iš betoninių trinkelių, nes pastebėjo, kad buvo ir viduje trinkelė. Neatsimena, ar kas nors atidarinėjo kieme buvusių automobilių dureles. Jis pats gal vairuotojo pusės dureles bandė atidaryti, bet neatsidarė, nes buvo užrakintos. Tą vakarą D. buvo apsibraižęs rankas, matėsi, kad buvo virtęs ant žemės, nes rūbai buvo nešvarūs. D. irgi vaikščiojo aplink automobilius, buvo šalia, tačiau jis (M. V.) nematė, kad D. kištų rankas prie automobilių ar į automobilių vidų, nematė, kad D. lįstų į jo sugyventinės automobilį. Abi D. rankos buvo apibraižytos, tačiau kraujas tuo metu nebėgo (t. 3. b. l. 32-34). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (2024 m. rugsėjo 11 d., 2025 m. vasario 4 d.) liudytojas M. V. parodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, kad grįžę po šventės rado apgadintą R. P. automobilį. Automobilio salone jis pastebėjo betoninę trinkelę. Niekas iš kitų įvykio vietoje buvusių asmenų į R. automobilio saloną nėjo ir prie daiktų buvusių automobilio salone nesilietė. Kiek pamena, jis apžiūrėdamas automobilį susižalojęs nebuvo ir jam kraujas iš rankų nebėgo, taip pat nematė, ar kam nors kitam bėgo kraujas, jei būtų matęs, prisimintų (t. 3, b. l. 153-154, 159-160).

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusioji R. P. ir liudytojas M. V. galėjo apkalbėti D. K., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Tiek nukentėjusioji R. P., tiek liudytojas M. V. parodymus pirmosios instancijos teisme davė, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą, jų duoti parodymai dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, taigi nėra pagrindo abejoti minėtų nukentėjusiosios ir liudytojo parodymų patikimumu.

Nukentėjusiosios R. P., liudytojų M. V. ir S. V. parodymus apie 2024 m. rugpjūčio 23 d. rastą apgadintą nukentėjusiajai priklausančią transporto priemonę patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojos S. V., kuri pirmosios instancijos teisme parodymus apie savo vaiko tėvą ir buvusį sugyventinį D. K. duoti atsisakė (t. 3, b. l. 105-106), parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (2024 m. rugpjūčio 23 d., 2024 m. spalio 17 d., 2025 m. vasario 10 d.), kuomet ji parodė, kad 2024 m. rugpjūčio 23 d., apie 18 val., išėjo iš savo namų į (duomenys neskelbtini) šventę. D. K. į šventę atvyko maždaug po valandos. Apie 21-22 val., grįžus į neaptvertą savo kiemo teritoriją, pamatė, kad kieme stovintis R. P. automobilis „Mercedes-Benz CLA“, baltos spalvos, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), yra apgadintas, šalia automobilio buvo plytos, automobilio langai išdaužyti. Jie (ji, D. K., M. V. ir R. P.) apžiūrėjo kieme stovėjusius automobilius, jų sugadinimus bei juos lietė. Ji nematė, kad kam nors iš jų būtų bėgęs kraujas, bent jau to nepastebėjo. Matė kelis mažus lašiukus kraujo ant R. automobilio „Mercedes-Benz“. Iš kur minėtas kraujas buvo atsiradęs, negali pasakyti. Kiek pamena, R. ir M. labiau apžiūrinėjo savo automobilį, bet vėliau ir D. apžiūrinėjo R. automobilį, tačiau ką ir kokius konkrečiai veiksmus atlikinėjo kiekvienas iš jų, ji negali nurodyti (t. 1, b. l. 87-88, 91-93, 97-99, 101-104); 2024 m. rugpjūčio 23 d. informacinis pranešimas apie įvykį ROIK Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame užfiksuota, kad pranešėjas M. V. 2024 m. rugpjūčio 23 d. 21.54 val. kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė, jog grįžęs iš šventės, rado sudaužytą stovintį kieme automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), šalia mėtosi plytos, trinkelės. Automobilis paliktas stovėjo apie 3-4 val. (t. 1, b. l. 17-18); 2024 m. rugpjūčio 23 d. S. V. ir R. P. protokoluose-pareiškimuose nurodytos aplinkybės, kurias nurodė ir apklausų metu (t. 1, b. l. 21-23, 28-30); 2024 m. rugpjūčio 31 d. – 2024 m. rugsėjo 1 d. įvykio vietos apžiūros protokolas su fotolentele, kuriame užfiksuota, kad įvykio vieta ir apgadinti automobiliai (tarp jų - baltos spalvos apgadintas automobilis „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)) yra (duomenys neskelbtini), taip pat užfiksuoti įvykio vietoje rasti daiktai ir automobilio apgadinimai, nuo rastų daiktų su raudonos spalvos dėmėmis, panašiomis į kraują, padarytos nuoplovos ir supakuotos į vokus su plombomis (t. 1, b. l. 35-38, 40-83); Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos 2025 m. sausio 8 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuoti duomenys, kad ant pateiktų tirti tamponų su nuoplovomis, padarytomis apžiūrint įvykio vietą ((duomenys neskelbtini)), rasta vyro kraujo, tinkamo asmens tapatybei nustatyti (t. 1, b. l. 187-190); 2025 m. sausio 10 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos pranešime nurodyti duomenys, kad vyro kraujo, rasto ant tamponų su nuoplovomis, genotipas sutapo su genotipu asmens, kurio anketiniai duomenys DNR duomenų registre nurodyti – D. K. (asmens kodas) (t. 1, b. l. 195); Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos 2025 m. balandžio 10 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti duomenys, kad ant tamponų su nuoplovomis rasto vyro kraujo genotipas sutampa su D. K. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų D. K. lokusų genotipui, tai yra atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 4×10-²⁴ (t. 2, b. l. 6-8). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo D. K. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

Nuteistojo D. K. nuomone, teismo išvada dėl jo kaltės grindžiama tik Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos 2025 m. sausio 8 d. ir 2025 m. balandžio 10 d. specialisto išvadomis, kuriomis 100 % nepatvirtinta, kad ant tyrimui pateiktų tirti tamponų su nuoplovomis rastas žmogaus kraujas yra jo (D. K.). Taigi D. K. akcentuoja Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos 2025 m. sausio 8 d. ir 2025 m. balandžio 10 d. specialistų išvadų patikimumo klausimą ir atitinkamai jomis grįstų teismo išvadų dėl jo kaltės pagrįstumo aspektą.

Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką, ekspertizių aktai ir specialistų išvados yra viena iš įrodymų rūšių, jie, vadovaujantis teismų praktikoje suformuluotais reikalavimais, vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, tai yra pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020). Teismų praktikoje nurodyta, jog nuosprendžių grindimas specialistų išvadomis, kuriose daromos tikėtinos išvados, nėra pagrindas teigti, kad buvo pažeistos BPK nuostatos ir kad buvo remtasi neleistinais įrodymais. Tikėtinų išvadų įrodomoji reikšmė yra mažesnė, tačiau teismas tokia išvada gali grįsti baudžiamojoje byloje daromas išvadas, jei tokiomis išvadomis įrodinėjamos bylos aplinkybės yra nustatomos įvertinus ir kitus bylos įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-507/2015, 2K-110-1073/2020). Nagrinėjamu atveju iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos 2025 m. balandžio 10 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad tikimybė, jog egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų D. K. lokusų genotipui, tai yra atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 4×10-24. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši tikimybė yra itin maža, o šioje specialisto išvadoje pateikti duomenys, sugretinti su kita byloje surinkta ir patikrinta bei įrodymais teismų pripažinta informacija, leido pirmosios instancijos teismui kategoriškai spręsti, kad įvykio vietoje ((duomenys neskelbtini)) rastas vyro kraujas yra D. K.. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti abu tyrimus atlikusios ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos 2025 m. sausio 8 d. ir 2025 m. balandžio 10 d. specialistų išvadas pateikusios specialistės M. P. (bei jai talkinusių biologinių pėdsakų tyrimo specialisčių) kompetencija, kvalifikacija ir jos turimomis specialiomis žiniomis. Taigi pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas apie D. K. kaltę sugadinus R. P. priklausantį automobilį, pagrįstai vadovavosi Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos 2025 m. sausio 8 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos 2025 m. balandžio 10 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat konstatuotina, kad ne tik minėtos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos 2025 m. sausio 8 d. ir 2025 m. balandžio 10 d. specialisto išvados, bet byloje esančių duomenų visuma leido pirmosios instancijos teismui objektyviai nustatyti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su D. K. kaltės turiniu, o kilusios abejonės buvo tinkamai pašalintos įrodymų tyrimo ir vertinimo metu.

Apeliaciniame skunde D. K. nurodo, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo rasta ir daugiau dėmių, panašių į kraują, tai yra ant trinkelės, kuri rasta prie automobilio „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (nuotrauka Nr. 12, 19), ant grindinio trinkelės, buvusios prie automobilio „Mercedes-Benz“, be valstybinių numerių (nuotrauka Nr. 61, 62). Šių kraujo dėmių nuoplovos nebuvo pateiktos tyrimui, nesiaiškinta, ar yra žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti, tiriant DNR, ar jie sutaptų su tyrimo rezultatais specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Kaip matyti iš 2024 m. rugpjūčio 31 d. – 2024 m. rugsėjo 1 d. įvykio vietos apžiūros protokolo, tyrėjai biologinius pėdsakus (dėmių, panašių į kraują, nuoplovas) rinko nuo įvairių objektų iš įvykio vietos (nuo puodelio šukės, automobilio durelių, betoninių trinkelių, rastų skirtingų automobilių salone, namo durų ir jos rankenos) (t. 1, b. l. 35-38, 40-83), tačiau ištyrus šiuos biologinius pėdsakus nenustatyta jokių duomenų apie galimus pašalinius asmenis, buvusius įvykio vietoje. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos 2025 m. sausio 8 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad atlikus DNR tyrimą, nustatyta, jog visuose mėginiuose gauti vyro genotipai yra tinkami asmens tapatybei nustatyti ir sutampa tarpusavyje (t. 1, b. l. 187-190). Tai reiškia, kad biologiniai pėdsakai priklauso tik vienam asmeniui, tai yra, kaip buvo nustatyta Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos 2025 m. balandžio 10 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 6-8), D. K.. Taigi tai, kad įvykio vietoje buvo rasta ir daugiau dėmių, panašių į kraują (ant trinkelės, kuri rasta prie automobilio „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (nuotrauka Nr. 12, 19), ant grindinio trinkelės, buvusios prie automobilio „Mercedes-Benz“, be valstybinių numerių (nuotrauka Nr. 61, 62)), ir jų nuoplovos nebuvo pateiktos tyrimui, nesiaiškinta, ar yra žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti, tiriant DNR, niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos pagrįstos išvados, kad asmuo, apgadinęs nukentėjusiajai R. P. priklausantį automobilį ir palikęs savo kraujo pėdsakus ant trinkelių, rastų automobilių salonuose, ant automobilio vairuotojo durelių, ant puodelio šukių yra D. K..

Nuteistasis D. K., remdamasis savo paties, nukentėjusiosios R. P. ir liudytojų M. V. bei S. V. parodymais, pažymi, kad įvykio vietoje jie vienas kito ištisai nestebėjo, negalėjo patvirtinti kuris, prie kurios transporto priemonės lietėsi, ar buvo automobilio viduje, ar buvo jis (D. K.) susižalojęs įvykio vietoje, apžiūrėdamas automobilius, ar prieš įvykį, ar buvo apskritai susižalojęs. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti. Kaip matyti iš anksčiau aptartų tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiosios R. P. ir liudytojų M. V. bei S. V. parodymų, nei vienas iš jų nematė, kad įvykio vietoje nuteistasis D. K., apžiūrėdamas apgadintus automobilius, būtų patekęs į nukentėjusiosios transporto priemonę, būtų susižalojęs ar kad jam tuo metu būtų bėgęs kraujas. Be to, liudytojas M. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad tą vakarą abi D. K. rankos buvo apibraižytos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, D. K. kraujo pėdsakų rasta ne tik ant R. P. automobilio paviršių, bet ir ant trinkelių, kurios buvo šalia automobilių, taip pat ir sudužusio puodelio šukės, ant gyvenamojo namo durų paviršiaus ir rankenos, todėl teigti, kad jo kraujo pėdsakai ant paviršių galėjo atsirasti, jam apžiūrint apgadintus automobilius, nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. K. nurodo, kad nebuvo fiksuota ir niekas nematė, kad jis atliktų jam inkriminuoto pobūdžio veiksmus, be to, tiek nukentėjusioji R. P., tiek liudytojas M. V. teigė, kad kažkas R. P. automobilį galėjo sumaišyti su jo (D. K.) automobiliu, o M. V. taip pat darė prielaidą, kad transporto priemonę galėjo sugadinti asmenys, ėję iš šventės, arba tai galėjo būti susiję su jo paties (M. V.) veikla, tačiau teismas net nesiaiškino šių aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo teiginiai yra nuteistojo D. K. pasirinkta gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tokias nuteistojo nurodomas aplinkybes apie kitus asmenis, sugadinusius nukentėjusiosios automobilį.

Nuteistasis D. K., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu gyvenamojo namo kieme stovėjo 4 transporto priemonės, bet buvo apgadinti tik du automobiliai, tai yra R. P. baltos spalvos automobilis „Mercedes-Benz“ ir jo (D. K.) automobilis „Mercedes-Benz“ visureigis, be valstybinių numerių, buvo išdaužti šio automobilio priekinis ir vairuotojo durų stiklai. Nuteistojo D. K. nuomone, aplinkybė, jog įvykio metu buvo sugadintas ir automobilis, kuriuo jis pats naudojosi, yra ypatingai svarbi. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo apgadintas ir automobilis, kuriuo naudojosi pats D. K., niekaip nepaneigia anksčiau aptartais įrodymais įrodytos D. K. kaltės apgadinus nukentėjusiajai R. P. priklausančią transporto priemonę ir padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, nei pats D. K., nei kitas asmuo pareiškimo dėl automobilio „Mercedes Benz“, be valstybinių numerių, sugadinimo policijos pareigūnams nepateikė, pretenzijos dėl šio automobilio sugadinimo niekam pareikštos nebuvo. Be to, minėtas automobilis priklauso ne nuteistajam D. K.. Kaip matyti iš byloje esančio 2024 m. rugpjūčio 24 d. informacinio pranešimo apie įvykį ROIK Nr. (duomenys neskelbtini), jame užfiksuota, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu, policijos pareigūnams apžiūrint apgadintus automobilius, pastebėtas „Mercedes Benz G270 CDI“ automobilis be valstybinio numerio, kurio priekinis kairės pusės durelių stiklas išdaužtas bei apgadintas priekinis stiklas. Nustačius šio automobilio identifikavimo numerį (VIN), paaiškėjo, kad šis automobilis nuo 2024 m. kovo 26 d. ieškomas (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 19). Taigi, atsižvelgus į šiuos duomenis, teigti, kad nuteistajam D. K., kaip ir nukentėjusiajai R. P., buvo padaryta žala dėl automobilio sugadinimo, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, tačiau įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, D. K. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent D. K.. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis D. K. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. D. K., gadindamas automobilį „Mercedes Benz CLA 250“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus turtą, automobilio apgadinimų pobūdis patvirtina, kad jie padaryti tyčia, siekiant padaryti materialinę žalą. Bylos medžiaga patvirtina, kad tarp D. K. veiksmų ir kilusių padarinių – R. P. priklausančiam automobiliui „Mercedes Benz CLA 250“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), padarytų sugadinimų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nors nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nė vienas asmuo nenurodė galimos priežasties, kodėl jis būtų turėjęs pagrindą sugadinti R. P. priklausančią transporto priemonę bei automobilį, kuriuo pats naudojosi, tiek nukentėjusioji, tiek liudytojas M. V. pasisakė, kad santykiai su juo (D. K.) buvo geri, jie nebuvo susipykę, todėl akivaizdu, kad jis (D. K.) neturėjo preteksto gadinti nei R. P. transporto priemonės, nei transporto priemonės, kuria pats naudojosi. Tačiau teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad konkrečios priežastys, dėl kurių nuteistasis pasirinko gadinti svetimą turtą, neturi reikšmės nei įrodinėjant nusikalstamos veikos faktą, nei ją kvalifikuojant. Taigi byloje nagrinėjamų nuteistojo D. K. veiksmų motyvai gali būti įvairūs, tačiau tai veikos kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi. Be to, kaip matyti, nagrinėjamu atveju D. K. buvo inkriminuotos chuliganiškos paskatos, sugadinant R. P. priklausantį automobilį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. balandžio 1 d. nuosprendį (ar keisti jį, kaip apeliaciniame skunde prašo nuteistasis D. K.) ir priimti naują nuosprendį – D. K. išteisinti, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, nagrinėdamas ne tik D. K. atliktus neteisėtus veiksmus bei R. P. priklausančiam automobiliui „Mercedes Benz CLA 250“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), padarytų apgadinimų pobūdį, bet ir vertindamas visą susidariusią byloje nagrinėjamo įvykio situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Nuteistojo D. K. apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti, todėl nuteistojo apeliacinis skundas šioje dalyje netenkintinas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam D. K. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl nuteistajam D. K. paskirtos bausmės

Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau, įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas D. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymą nubaudė laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams. Skirdamas bausmę D. K. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad D. K. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad D. K. nusikalto būdamas ne kartą teistas, teistumas neišnykęs (t. 2, b. l. 55-66), ankstesniais teismų nuosprendžiais paskirtos baudos nesumokėtos, vykdomas priverstinis baudų išieškojimas (t. 2, b. l. 118-121), baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, paskirtų baudų nemoka (t. 2, b. l. 35-53), dirbantis (t. 2, b. l. 33). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nėra nuteistojo D. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo D. K. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, šiek tiek didesnę nei šios bausmės rūšies vidurkis. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. K. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams) nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam D. K. ankstesniais teismų nuosprendžiais už nusikalstamas veikas skirtos švelnesnės bausmės (viešieji darbai, baudos) teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas.

BK 48 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, paskirti nurodytus įpareigojimus.

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. K. paskyrė laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje; per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per visą bausmės laiką atlyginti nusikalstama veika padarytą visą turtinę žalą ir dalį (ne mažiau kaip pusę) neturtinės žalos. Apeliacinės teismo vertinimu, laisvės apribojimo bausmės D. K. paskyrimas be intensyvios priežiūros, su BK 48 straipsnio 4 dalies 1-3 punktuose numatytais įpareigojimais yra proporcinga bausmė tiek nuteistojo asmenybės, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo kontekste. Tokios bausmės paskyrimas dera ir su teisingumo principo reikalavimais.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. K. už nusikalstamos veikos padarymą paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. balandžio 1 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiosios R. P. civilinio ieškinio

Nuteistasis D. K. apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl nukentėjusiosios R. P. civilinio ieškinio išsprendimo. Nuteistasis teigia, kad pagal pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąmatas atlikta daug automobilio remonto darbų, kurie tiesiogiai nėra susiję su byloje nagrinėjamo įvykio metu fiksuotais automobilio sugadinimais, taip pat lieka neaišku, kaip individualiai dirbančio P. J. atlikti darbai yra susiję su nagrinėjamu įvykiu. Be to, nuteistojo nuomone, nukentėjusiajai R. P. priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra neadekvati ir neatitinka teismų formuojamos praktikos.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį

(BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Pažymėtina, kad gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021, 2K-40-648/2024, 2K-82-648/2026). BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Nagrinėjamu atveju 2026 m. sausio 9 d. nukentėjusiosios R. P. įgaliotas atstovas advokatas pareiškė byloje patikslintą civilinį ieškinį dėl 691,21 Eur turtinės žalos, 5000 Eur neturtinės žalos ir 500 Eur advokato išlaidų atlyginimo. Patikslintame civiliniame ieškinyje nurodyta, kad apgadintas nukentėjusiosios automobilis buvo draustas, todėl draudimo bendrovė automobilio remonto išlaidas atlygino remontą atlikusiai įmonei – UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nukentėjusioji savo asmeninėmis lėšomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. rugsėjo 13 d. sumokėjo 200 Eur ir 2025 m. birželio 9 d. sumokėjo 91,21 Eur, taip pat 2025 m. rugpjūčio mėnesį sumokėjo 400 Eur už automobilio autoestetikos paslaugas (individualia veikla užsiimančiam P. J.). Apgadinus automobilį, nukentėjusioji dėl neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nesaugumo jausmą, pažeminimą, pablogėjo jos sveikta, padažnėjo migrenos priepuoliai, dėl to ji kreipėsi į gydytojus (t. 3, b. l. 75-76). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji R. P. paaiškino, kad jos patirtą turtinę žalą sudaro automobilio „frančizės“ mokestis, papildomai mokėta už detales (detalių nusidėvėjimo mokestis), automobilio poliravimo paslaugas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji sumokėjo 291,21 Eur, papildomai mokėta už šlifavimo, poliravimo darbus (400 Eur). Dėl remonto darbų ji neturėjo savo transporto priemonės maždaug 4 savaites, draudimo bendrovė suteikė jai pakaitinę transporto priemonę po kelių dienų. Neturtinę žalą ji vertina 5000 eurų – tai jos vidiniai išgyvenimai, ji ir dabar jaučia baimę, yra atsiradęs nerimas, padažnėjo migrenos priepuoliai, dėl jų kreipėsi į gydymo įstaigą (t. 3, b. l. 30-32).

Pažymėtina, kad turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau turtinės žalos samprata suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo. Šio principo esmė ta, jog žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Žalos dydis – fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-117/2010, 2K-168-211/2018, 2K-307-689/2019).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad D. K. tyčiniais nusikalstamais veiksmais buvo apgadintas nukentėjusiajai R. P. priklausantis automobilis „Mercedes Benz CLA 250“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir dėl to nukentėjusioji patyrė turtinę žalą, nes buvo išdaužti automobilio priekinis stiklas, priekiniai kairės ir dešinės pusės durų stiklai, galinis dešinės pusės durų stiklas, automobilio galinis stiklas, sugadinti dešiniojo valytuvo svirtis, priekinės dešinės pusės durų rankenėlė, rankenėlės plokštė ir antdėklas, dešinės pusės veidrodėlio apdailos detalė, automobilio salono priekinio skydo apdaila, automobilio daiktadėžė, automobilio salone galinės kolonėlės apdailos lentyna, galinio stiklo tamsinta plėvelė. Taigi BPK 109 straipsnio pagrindu R. P., kuri dėl D. K. nusikalstamos veikos patyrė turtinės žalos, susijusios su transporto priemonės remontu, turi teisę gauti žalos atlyginimą.

Nukentėjusiosios automobilio remonto išlaidos pagrįstos į bylą pateiktomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilio remonto sąmatomis bei PVM sąskaitomis faktūromis dėl atliktų remonto darbų apmokėjimo (t. 1, b. l. 139-145, 171, 175-182, t. 2, b. l. 143-149). Kaip nurodyta patikslintame civiliniame ieškinyje, 4832,63 Eur automobilio remonto išlaidų apmokėjo draudimo bendrovė, kurioje nukentėjusioji buvo apdraudusi savo transporto priemonę. Tačiau, kaip minėta, nukentėjusioji pati UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. rugsėjo 13 d. sumokėjo 200 Eur ir 2025 m. birželio 9 d. sumokėjo 91,21 Eur už tai, ko nepadengė jos automobilio draudimas, tai yra sumokėjo draudimo išmokos išskaitos („frančizės“) mokestį bei papildomą mokestį už automobilio detales (t. 2, b. l. 149-150). Be to, nukentėjusioji R. P. sumokėjo P. J., užsiimančiam individualia veikla, 400 Eur už automobilio poliravimą (t. 3, b. l. 25, 46). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktą patikslintą civilinį ieškinį dėl 691,21 Eur turtinės žalos atlyginimo pagrindžiančius rašytinius įrodymus, padaręs išvadą, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios pateiktais įrodymais, patvirtinančiais patirtas išlaidas dėl automobilio remonto ir atliktų papildomų darbų, siekiant atkurti automobilio estetinę išvaizdą, po jo sugadinimo, pagrįstai konstatavo, kad visa nukentėjusiosios patirta turtinė žala priteistina iš D. K.. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Tačiau pirmosios instancijos teismas, tiek aprašomojoje nuosprendžio dalyje, tiek rezoliucinėje nuosprendžio dalyje, nurodydamas priteistinos turtinei žalai atlyginti sumos dydį, nurodė, kad nukentėjusiajai priteisiama 691,12 Eur. Akivaizdu, kad tai rašymo apsirikimas, kadangi, kaip minėta, turtinė žala bylos duomenimis sudaro 691,21 Eur, o ne 691,12 Eur. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyje esantis rašymo apsirikimas ištaisytinas, nurodant, kad iš nuteistojo D. K. nukentėjusiajai R. P. priteisiama 691,21 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Nors nuteistasis D. K. teigia, kad pagal pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilio remonto sąmatas atlikta daug nukentėjusiosios automobilio remonto darbų, kurie tiesiogiai nėra susiję su byloje nagrinėjamo įvykio metu fiksuotais automobilio sugadinimais, tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad įvykio vietoje, apžiūrint apgadintą nukentėjusiosios automobilį, galėjo būti užfiksuoti ne visi automobilio apgadinimai, kurie buvo nustatyti pradėjus remontuoti automobilį. Tyrėjams įvykio vietoje apžiūrint automobilio apgadinimus įvykio vietos apžiūros protokole buvo nurodyti tik išoriškai matomi transporto priemonės apgadinimai, kai kurie automobilių detalių apgadinimai be specialios automobilio apžiūros išoriškai galėjo būti nepastebėti, bet tai visiškai nesuteikia pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju apgadintos transporto priemonės apžiūra buvo atlikta netinkamai. Be to, kaip minėta, automobilio remonto darbus apmokėjo draudimo bendrovė. Visuotinai žinoma, kad draudikas (draudimo bendrovė) atlieka griežtą atliktų automobilio remonto darbų ir išrašytų sąskaitų už atliktus darbus pagrįstumo kontrolę prieš atlikdamas galutinį apmokėjimą autoservisui. Todėl teigti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko daug nukentėjusiosios automobilio remonto darbų, kurie tiesiogiai nėra susiję su byloje nagrinėjamo įvykio metu fiksuotais automobilio sugadinimais, nėra pagrindo. Be to, kaip matyti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilio remonto sąmatų, remontuojant nukentėjusiosios automobilį buvo dažomos kai kurios automobilio dalys, todėl automobilio poliravimo paslaugos (jas atliko individualia veikla užsiimantis P. J.) nagrinėjamu atveju buvo reikalingos, siekiant pašalinti dažymo defektus (dulkes, įvairius nelygumus ir kt.), išlyginti naują bei seną lako sluoksnius, taip sugrąžinant automobilio kėbului blizgumą ir užtikrinant vientisą, gamyklinį automobilio estetinį vaizdą. Taip pat pažymėtina, kad žalą nagrinėjamu atveju sudaro ne tik sugadintos automobilio detalės, bet ir remonto darbų kaina.

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų nukentėjusiosios R. P. pateiktus paaiškinimus ir rašytinius įrodymus dėl sugadinto automobilio remonto ir patirtos turtinės žalos dydžio, todėl teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios nurodytu patirtos turtinės žalos mastu ir manyti, kad nukentėjusioji nepagrįstai siekia pasipelnyti iš nuteistojo. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl nukentėjusiosios R. P. civilinio ieškinio, priteisiant turtinę žalą, išsprendė tinkamai, motyvuotai ir pagrįstai iš nuteistojo D. K. priteisė R. P. visą prašomą sumą turtinės žalos atlyginimui. D. K. nusikalstami veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiosios patirta turtine žala, pirmosios instancijos teismo R. P. naudai iš nuteistojo D. K. priteistas turtinės žalos dydis yra pagrįstas, protingas ir teisingas, todėl nėra pagrindo keisti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.

Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, vadovaujamasi CK 6.250 straipsniu ir suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis, jį nustato teismas. Teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiosios patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismai, nustatydami neturtinės žalos atlyginimo dydį, negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie sunkūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-689/2020).

Nagrinėjamu atveju, vertindamas nukentėjusiosios R. P. atstovo advokato patikslinto civilinio ieškinio reikalavimo dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad po įvykio buvo remontuojamas nukentėjusiosios automobilis, dėl to ji patyrė nepatogumų, kol buvo suteiktas pakaitinis automobilis. Pirmosios instancijos teismas vertino ir tai, kad nukentėjusioji galėjo patirti dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, šoką dėl jos sugadinto turto, kurį buvo įgijusi prieš du mėnesius, taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji dėl galvos sunkumo, veržimo, priepuolinių skausmų ir pečių juostos veržimo į medikus kreipėsi 2024 m. rugsėjo 5 d., nustatyta nepatikslinta diagnozė – migrena; vėliau dėl besitęsiančių galvos skausmų lankėsi dar du kartus (t. 3, b. l. 47-55). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, turinčias esminės reikšmės nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgęs į D. K. nusikalstama veika padarytas pasekmes, tai kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė dėl neaiškios priežasties, D. K. amžių ir tai, jog yra dirbantis, į šiuo metu esantį pragyvenimo lygį, teismų formuojamą praktiką dėl priteistinų neturtinės žalos dydžių, prašomą priteisti sumą neturtinei žalai atlyginti sumažino nuo 5000 Eur iki 1000 Eur.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl D. K. nusikalstamos veikos nukentėjusioji R. P. patyrė nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir stresą. Jos patirti negatyvūs pojūčiai ir nepatogumai atitinka CK 6.250 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą neturtinės žalos turinį. Tačiau objektyvių duomenų apie nukentėjusiosios dėl nusikalstamos veikos patirtas ilgalaikes neigiamas pasekmes jos sveikatai byloje nėra. Nors byloje yra nukentėjusiosios pateikti jos apsilankymų gydymo įstaigose po byloje nagrinėjamo įvykio išrašai, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji 2024 m. rugsėjo 5 d. ir 2025 m. vasario 5 d. kreipėsi planinės pagalbos dėl patiriamo galvos sunkumo, veržimo jausmo, patiriamų piepuolinių galvos skausmų, padažnėjusių ir ilgesnės trukmės migrenos priepuolių, 2025 m. spalio 12 d. kreipėsi būtinosios pagalbos dėl užsitęsusio stipraus galvos skausmo, pykinimo ir vėmimo, padidinto kraujo spaudimo (t. 3, b. l. 47-55), tačiau šie dokumentai nepatvirtina, kad nukentėjusiosios sveikata pablogėjo būtent dėl nuteistojo nusikalstamos veikos. Daugiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų su D. K. nusikalstama veika sietiną fizinės ar psichinės nukentėjusiosios sveikatos pablogėjimą, liekamuosius reiškinius ar suprastėjusią gyvenimo kokybę.

Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų. Teismų praktikoje formuojami dydžiai yra tik orientaciniai, nes identiškų bylų konstatavimo galimybė žalos atlyginimo aspektu yra labai menka arba apskritai neįmanoma. Be to, teismai, spręsdami klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, paprastai turi atsižvelgti ir į analogiško ar panašaus pobūdžio bylose įprastai priteisiamas pinigų sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-697/2020). Spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, be kita ko, teismai turi ypatingą dėmesį atkreipti į padarytos turtinės žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-511/2022). Pažymėtina, kad teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo svetimo turto sugadinimo bylose yra labai įvairi, kadangi nusikalstamų veikų aplinkybės esmingai skiriasi ir kiekvienu konkrečiu atveju patirta neturtinė žala pinigine išraiška yra vertinama individualiai.

Turto sugadinimo bylose, kai padaromi BK 187 straipsnyje (ar BK 284 straipsnyje) numatyti nusikaltimai, sugadinant nukentėjusiesiems priklausantį turtą, naujausiuose teismų sprendimuose priteisiamos neturtinės žalos dydžiai svyruoja maždaug nuo 100 Eur iki 1000 Eur. Pavyzdžiui, panašiose bylose, kai buvo sugadinti automobiliai, buvo priteista 100 Eur neturtinės žalos atlyginimui (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-324-988/2025); 200 Eur neturtinės žalos atlyginimui (Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-60-316/2023, Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-266-485/2023); 400 Eur neturtinės žalos atlyginimui (Kauno apygardos teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-548-317/2023); 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui (Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-437-926/2025); 600 Eur neturtinės žalos atlyginimui (Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-51-737/2025); 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-296-576/2024).

Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą. Neturtinės žalos atlyginimas negali būti praturtėjimo šaltiniu ir turi būti pagrįstas sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1000 Eur neturtinės žalos dydis yra per didelis, todėl mažintinas, nukentėjusiajai R. P. iš D. K. priteisiant 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos manymu, būtent šis neturtinės žalos dydis šiuo konkrečiu atveju atitiks nukentėjusiosios atžvilgiu kilusius padarinius dėl kaltininko padarytos veikos (sugadintas 2167,21 Eur vertės turtas) bei užtikrins kaltininko ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas, sumažinant iš nuteistojo D. K. nukentėjusiajai R. P. priteistą 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 200 Eur (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi nuteistajam D. K. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Kristina Adomavičienė. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. birželio 8 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma (t. 3, b. l. 174-176) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo 14.2.3 punktu, prašoma iš D. K. valstybės naudai priteisti 307,93 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė šį apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, laikydama jį iš dalies pagrįstu, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti. Gynėja nuteistajam D. K. buvo paskirta ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. Bylos duomenimis, nuteistasis D. K. dirba, tačiau, paties nuteistojo teigimu, jo finansinė padėtis yra pakankamai sudėtinga. Pirmosios instancijos teisme gynėjas nuteistajam D. K. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu, apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, dėl sunkios D. K. finansinės padėties (t. 2, b. l. 181-182, 192). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo D. K. gynėja advokatė prašė valstybės patirtų išlaidų už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nepriteisti. Teisėjų kolegija, spręsdama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo klausimą, įvertina aplinkybes, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistajam D. K. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje (307,93 Eur už D. K. teiktą teisinę pagalbą pagal 2026 m. birželio 8 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažįsta proceso išlaidomis, tačiau, vadovaudamasi proporcingumo principu, jų iš nuteistojo neišieško (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. balandžio 1 d. nuosprendį:

iš nuteistojo D. K. nukentėjusiajai R. P. priteistą 1000 Eur (vieno tūkstančio eurų) neturtinės žalos dydį sumažinti iki 200 Eur (dviejų šimtų eurų);

ištaisyti nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse esantį rašymo apsirikimą, nurodant, kad iš nuteistojo D. K. nukentėjusiajai R. P. priteisiama 691,21 Eur (šeši šimtai devyniasdešimt vienas euras 21 ct) turtinės žalos atlyginimo.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo D. K. neišieškoti.