Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-60-316/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-03-08
Bylos Nr.: 1A-60-316/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-03370-2022-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Boleslovas Kalainis, Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
Nuteistasis: D. M.
Nukentėjusysis: V. M.
Advokatai: Mindaugas Normantas, Henrikas Oseckis

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-60-316/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03370-2022-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.2.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.1.2.; 1.1.8.6.10.; 1.2.14.10.1.2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.14.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.2.1.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 8 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Sonatai Rimdžiutei,dalyvaujant prokurorui Sigitui Dobiliauskui,nuteistojo D. M. gynėjui advokatui Mindaugui Normantui,nukentėjusiajam V. M. ir jo atstovui advokatui Henrikui Oseckiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. gynėjo advokato Mindaugo Normanto apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo

D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 8 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo V. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies: iš D. M. nukentėjusiojo V. M. naudai priteista 50 Eur turtinės žalos atlyginimui, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nukentėjusiajam priteistos 250 Eur sumos, nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nuspręsta iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į D. M. pinigines lėšas – 2025,67 Eur, esančias AB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, laikinai D. M. apribotą nuosavybės teisę į pinigines lėšas – 2025,67 Eur, esančias AB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), sumažinti iki 250 Eur ir taikyti iki visiško nukentėjusiojo civilinio ieškinio atlyginimo.

Priteista iš D. M. nukentėjusiajam V. M. patirtos advokato išlaidos - 1400 Eur.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. D. M. nuteistas už tai, kad jis tyčia sugadino svetimą turtą, o būtent: 2022-01-26, apie 21:00 val., (duomenys neskelbtini) sankryžoje, tyčia metė rogutes į V. M. priklausantį automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadindamas automobilio priekinį dešinės pusės sparną, variklio gaubtą, dešinės pusės priekinį statramstį ir priekinį stiklą, tokiais savo veiksmais sugadindamas V. M. priklausantį turtą už 337,14 Eur vertės.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. M. gynėjas adv. M. Normantas prašo Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį arba netenkinus prašymo išteisinti, sumažinti D. M. paskirtą 3 000 Eur baudą bei priteistas nukentėjusiojo advokato išlaidas, o nukentėjusio prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo - atmesti.

2.1. Teigia, kad teismo nuosprendis yra priimtas formaliai ir paviršutiniškai įvertinus visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, prieštaraujantis bylos faktinėms aplinkybėms ir surinktiems įrodymams, pažeidžiantis įrodymų vertinimą reglamentuojančius teisės aktų reikalavimus ir teismų praktiką, suvaržantis asmens teisę į gynybą ir konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principus.

2.2. Nurodo, kad 2022-01-26 grįždamas namo D. M. su šeima ėjo per perėją, kai išgirdo privažiuojančio automobilio garsą, pašvietė žibintuvėliu, parodydamas, kad perėja eina pėstieji, bet prie perėjos dideliu greičiu važiavo automobilis, todėl jis sušuko savo šeimai sustoti, o pats pasisuko į kairę užstodamas kairėje pusėje esantį sūnų, o dešinę ranką instinktyviai pakėlė į viršų užsidengdamas nuo galimo susidūrimo su pravažiuojančiu automobiliu, kuris nepraleido jų per pėsčiųjų perėją. To pasekoje už virvės laikomos rogutes kiek pasidavė į priekį ir tuo metu jas užkabino pravažiuodamas pro šalį automobilis. Viskas įvyko labai greitai, pats automobilis „Opel Zafira“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pravažiavo 30-40 centimetrų atstumu nuo D. M.. Po kontakto su rogutėmis, automobilis pravažiavo dar apie 20 metrų ir sustojo. Teigia, jog šios aplinkybės paneigia vairuotojo versiją, kad jis važiavo lėtai, kadangi važiuojant pro pėsčiųjų perėją kaip tai reikalauja KET, stabdymo kelias nebūtų 20 metrų. Be to, apie įvykį policijai pranešė pats D. M.. Taip pat nurodo, kad atvykę policijos pareigūnai nesiaiškino ir nematavo kokiu greičiu važiavo minėtas automobilis ir kokiu atstumu nuo perėjos jis sustabdė automobilį, atvykusiems policijos pareigūnams D. M. parašė pareiškimą ir nurodė, kad automobilis jo nepraleido per perėją, už šį pažeidimą vairuotojas buvo nubaustas ANK reglamentuota tvarka.

2.3. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai D. M. parodymus apie atstumą, kuriuo prieš perėją buvo automobilis, kurioje rankoje laikė rogutes, į kurią pusę sukosi, vertino kaip prieštaraujančius, net ir nepatikimais, nes pirminius paaiškinimus D. M. davė būdamas labai susijaudinęs streso būsenoje, nes dėl pravažiavusio automobilio sukelto pavojaus jam ir jo šeimai, taip pat įvykis buvo tamsiu paros metu, kas iškreipia nuotolio suvokimą, o ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė po įvykio praėjus tam tikram laikui ir D. M. nusiraminus. Atkreipia dėmesį į tai, kad D. M. nuosekliai laikėsi savo parodymų dėl įvykio aplinkybių, kad kontaktas su jį pėsčiųjų perėjoje nepraleidusiu automobiliu ir jo rankose laikomomis rogutėmis įvyko jam traukiantis ir sukantis į kairę, kai pastūmė sūnų nuo važiuojamosios kelio dalies, tačiau šias aplinkybes bylą nagrinėjęs teismas ignoravo, neatsižvelgęs į tai, kad įsiteisėjusiu sprendimu atsakomybėn patrauktas automobilio vairuotojas, kuris nepraleido pėsčiųjų, kaip to reikalauja KET, privalėjo sustoti, teismas padarė išvadą, kad kaltas pats pėsčiasis, kadangi per kelią ėjo per pėsčiųjų perėją nelaukdamas, kol automobilis sustos. Be to, teismo išvados automobilio sugadinimo mechanizmo, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, yra nemotyvuotos. Teigia, kad kai automobilis važiuoja iš kairės pusės ir užkabina dešinėje rankoje kabėjusias rogutes, jos juda iš kairės į dešinę, o teismo išvada, kad rogutės, automobiliui važiavus iš kairės, po kontakto turėjo skrieti atgal - iš dešinės į kairę ir užkabinti kairėje gale stovėjusius šeimos narius, prieštarauja fizikos dėsniams. Tokie teismo argumentai prieštarauja visai bylos medžiagai, D. M., liudytojų parodymams, bei rodo, kad bylą nagrinėjęs teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį paviršutiniškai ir neišsamiai išnagrinėjęs bylos medžiagą, o D. M. parodymus atmetė jų net nenagrinėjęs ir neanalizavęs.

2.4. Teigia, kad D. M. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Byloje nėra ginčo, kad automobilio vairuotojas, nenorėdamas sustoti ir praleisti tuo metu perėjoje buvusios I. M. su sūnumi, išvažiavo į priešingą eismo juostą ir nepraleido perėjoje į minėtą eismo juostą jau įžengusio D. M. su sūnumi, juos išgąsdino ir sukėlė stresą, ko pasekoje, D. M. išsigandus atvažiuojančio automobilio ir atstūmus sūnų, automobilis pravažiuodamas užkliudė jo rankose laikomas rogutes. Pažymi, kad pats nukentėjęs 2022-06-20 parodymų patikrinimo metu nurodė, kad važiavo kelio viduriu, t. y. nepraleido jau pėsčiųjų perėjoje įžengusių D. M. su sūnumi. Iš šių aplinkybių matyti, kad išvažiavus į priešingą eismo juostą, nukentėjusiojo vairuojamas automobilis „Opel Zafira“ pro D. M. pravažiavo dešine puse (keleivio), kurią ir užkabino rogutės, kurias dešinėje rankoje turėjo D. M.. Atitinkamai taip paneigiama teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad nukentėjusysis turėjo pravažiuoti už D. M. nugaros. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismo išvados prieštarauja specialisto išvadai Nr. 11Š-84(22), kurioje aiškiai nurodyta, kad apgadinimai padaryti slystamojo kontakto metu, o tai patvirtina D. M. versiją, kad pravažiuojantis automobilis užkabino laikomas už virvės rogutes, bei paneigia, kad D. M. rogutėmis trenkė per automobilį. Be to, teismas nuosprendyje neargumentavo, kodėl specialisto išvada ir joje nurodytas apgadinimų pobūdis patvirtina kaltinimus ir paneigia D. M. parodymus. Pastebi, kad specialistai išvadoje neatsakė į klausimus, ar D. M. tyčia trenkė rogutėmis per automobilį, ar apgadinimai padaryti rogutėmis tyčia trenkiant per automobilį, tik nurodė, kad galimai, pagadinimai buvo padaryti rogučių pavažų galais slystant įstriža kryptimi.

2.5. Teigia, kad nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, nes nukentėjusysis skirtingai nurodė, kokiu atstumu važiavo nuo kelkraščio, kuria ranka ar abiem D. M. metė rogutes. Pastebi, kad vienos apklausos metu nukentėjusysis nurodė nematęs jokių D. M. tempiamų/nešamų rankose rogučių, tačiau teisme nukentėjusysis parodė, kad matė netoli kelkraščio stovintį vyrą, kuris vienoje rankoje laikė žibintuvėlį, o kitoje rogutes, už priekinės dalies, kad pravažiuodamas per perėją pajuto smūgį į priekinį stiklą ir sustojo, kad paties metimo nematė, pajuto kontaktą, mano, kad rogės galėjo būti ir metamos ir trenkiama jomis paėmus jas už virvės. Nurodo, kad teismas tokių nukentėjusiojo parodymų prieštaringumo ne tik nebandė pašalinti, bet vertino juos kaip patikimus ir jais rėmėsi, tačiau nemotyvavo, kodėl jais remiasi. Taip pat pažymi, kad nukentėjusysis turi suinteresuotumą bylos baigtimi, nes siekė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, advokato išlaidų priteisimo, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusysis nėra suinteresuotas bylos baigtimi.

2.6. Nurodo, kad iš parodymų matyti, jog pats automobilio vairuotojas nematė jo vairuojamo automobilio kontakto su rogutėmis, tik pajuto smūgį. Realiai niekas, be paties D. M. nežino ir nematė, kaip ir kokiu būdu pravažiuojantis automobilis užkabino jo laikomas rogutes. Šiuo atveju tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek teismo išvada, kad į perėją įžengęs pėsčiasis galėjo trenkti/mesti rogutes, padaryta remiantis prielaida, jokių objektyvių ir neginčytinų duomenų, patvirtinančių D. M. kaltę, byloje nenustatyta, o iš D. M. parodymų matyti, kad jis pats tiksliai nežino, kaip įvyko kontaktas su automobiliu, kadangi tuo metu buvo išsigandęs ir stresinėje situacijoje. Nei specialisto išvada, nei proceso dalyvių parodymai, nei apgadinimai, nedviprasmiškai neatsako į klausimą, kaip ir kokiomis aplinkybėmis tarp pravažiuojančio automobilio „Opel Zafira“ ir D. M. dešinėje rankoje laikomų rogučių, įvyko kontaktas, kurio metu įvyko automobilio apgadinimai.

2.7. Gynėjas skunde teigia, kad liudytojo M. J. parodymus, jog įvykio vietoje D. M. parodė, kad „jis pravažiuojančiam automobiliui trenkė rogutėmis paėmęs už rogučių virvės, o automobilis išvažiavo į priešingą eismo juostą, kad sugadino automobilį mesdamas roges“, paneigia nukentėjusiojo parodymai, kad jis į priešingą eismo juostą išvažiavo norėdamas aplenkti pėsčiųjų perėjoje buvusius pėsčiuosius ir šioje eismo juostoje buvusioje perėjoje nepraleido pėsčiojo D. M. su vaiku, specialisto išvada Nr. 11Š-84(22), kurioje nurodyta, kad automobilio apgadinimai yra slystamojo pobūdžio t. y. padaryti slystant susidūrusiems paviršiams. Pastebi, kad stresinėje situacijoje, traukiantis nuo pravažiuojančio automobilio ir traukiant sūnų, vieną ranka trenkti į greitai važiuojantį automobilį neįmanoma, nes asmens veiksmai nukreipiami išvengti susidūrimo ir nebelieka laiko trenkti, ypač esant užimtoms rankoms. Tokie procesiniai veiksmai, tikrinant tokias galimybes, net nebuvo atlikti. Dėl to mano, kad šio liudytojo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi jie prieštarauja tiek bylos medžiagai ir joje esantiems įrodymams, tiek policijos pareigūnų, pirmų atvykusių į įvykio vietą parodymams bei BODY kamerų įrašams. Pastebi, kad liudytojas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, nes pats tiesiogiai įvykio nematė.

2.8. Nurodo, kad D. M. parodymus patvirtina I. M. parodymai. Nors I. M. yra D. M. žmona, tačiau ji parodymus davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nors kaip sutuoktinė turi konstitucinę teisę išvis parodymų neduoti. Pažymi, kad I. M. betarpiškai dalyvavo įvykyje, kurio metu pati vos nenukentėjo.

2.9. Nurodo, kad D. M. parodymus, jog jis rogutėmis netrenkė, o pravažiuojantis automobilis užkabino jo laikomas rogutes, kad jis niekada nesakė, jog automobilis pervažiavo rogutes patvirtina Body kamerų įrašai. Taip pat įrašai patvirtina, kad policijos pareigūnų apklausiamas D. M. buvo labai susijaudinęs ir šoko būsenoje, kad jam buvo užduodami menami klausimai, provokuojant jį, taip neleidžiant nusiraminti ir išsiaiškinti objektyvią tiesą. Pastebi, kad teismas nuosprendį priėmė remdamasis tokios apklausos atskirais fragmentais, ištrauktais iš bendro konteksto, kurie palankūs kaltinimui. Mano, kad tokie įrodymai negali būti laikomi teisėtais ir patikimais įrodymais, nes D. M. apklausa vyko jam esant šoko būsenoje, neišaiškinus jam teisės į gynybą bei nenurodžius, kuo jis kaltinamas, be to, teismas vertino atskirus žodžius, o ne visą parodymų visumą. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje formuojamos nuostatos, kad bet koks suimto įtariamojo ir policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas ir negali būti suprantamas kaip „neformali apklausa“. Tai suponuoja kaltinamojo teisių, įskaitant teisę tylėti ir teisę į gynėją, taikymą tais atvejais, kai pareigūnai realiai atlieka įtariamojo apklausą ir pareigūnų pareigą užtikrinti šias teises; siekiant garantuoti, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl pareigūnų bendravimo su įtariamuoju ir jam galimai taikyto netinkamo spaudimo, toks bendravimas turėtų būti tinkamai dokumentuojamas (pvz., EŽTT 2020 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Ayetullah Ay prieš Turkiją, peticijų Nr. 29084/07 ir 1191/08, 137 punktas; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-475/2013 ir joje nurodyta EŽTT praktika). Dėl to laiko, kad tokia D. M. apklausa, pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, negali būti laikoma teisėtu įrodymu baudžiamojoje byloje ir tokia apklausa negali būti grindžiamas nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-10-14 nutartis baudžiamojoje byloje 2K-127-689/2020 44 p.).

2.10. Gynėjas skunde teigia, kad D. M. 3 000 Eur bauda paskirta neįsigilinus į įvykio aplinkybes ir nevertinant konflikto priežasčių bei neatsižvelgiant į D. M. materialinę padėtį ir išlaikomus mažamečius asmenis. Nurodo, kad teismas ignoravo faktą, kad konfliktas įvyko pačiam automobilio vairuotojui nesilaikant pareigų pėstiesiems (KET reikalavimų), t. y. neteisėtų veiksmų, kad D. M. ir jo šeimos nariai patyrė stresą. Dėl to mano, kad D. M. paskirta bauda yra per griežta, neadekvati ir neproporcinga teismo inkriminuojamos D. M. nusikalstamos veikos pavojingumo lygiui bei jo šeimyninei padėčiai bei išlaikomiems mažamečiams vaikams.

2.11. Gynėjas taip pat skunde teigia, kad teismas, spręsdamas dėl atstovavimo išlaidų pagrįstumo ir jų dydžio, turi atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009, 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013). Mano, kad pirmosios instancijos teismas pilna apimtimi priteisęs atlyginti advokato išlaidas – 1 400 Eur, ignoravo šią aktualią teismų praktiką tokiuose teisiniuose ginčuose, kadangi neatsižvelgė į bylos sudėtingumo pobūdį bei aplinkybes, advokato atliktų darbų apimtį ir pobūdį. Pastebi, kad ikiteisminį tyrimą atliko ir įrodymus surinko ikiteisminio tyrimo pareigūnai, todėl nukentėjusiojo advokato laiko ir darbo sąnaudos minėtoje byloje buvo minimalios. Taip pat nurodo, kad teismas priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą neatsižvelgė į tai, kad nukentėjęs asmuo nepateikė jokių įrodymų apie patirtą žalą, kad nukentėjęs administracine tvarka buvo nubaustas dėl savo neteisėtų veiksmų. Be to, teismas nuosprendyje nemotyvavo, kokios aplinkybės patvirtina nukentėjusiojo patirtą žalą, kai jis važiavo automobiliu nepraleisdamas perėjoje ėjusių pėsčiųjų. Dėl to mano, kad vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostata, neturtinės žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. M. prašo nuteistojo D. M. advokato M. Normanto apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022-11-15 nuosprendį palikti nepakeistą, priteisti jam iš nuteistojo D. M. 700 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinę instanciją. Teigia, kad teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas teismo ištirtais įrodymais, nuosprendis priimtas įvertinus visumą byloje ištirtų įrodymų. Atkreipia dėmesį į tai, kad jo pateikiamos spalvotos automobiliui padarytų sugadinimų fotonuotraukos patvirtina, kad pirmiausia rogučių pavažomis smūgis buvo į automobilį buvo iš viršaus, nes automobilio dešiniajame sparne esantis apgadinimas prasideda ne nuo sparno pradžios, ne iš automobilio priekio (faros ar bamperio), o dešiniajame sparne keletą centimetrų nuo krašto (Priedas Nr. 3, Nr. 1-6 nuotraukos), žemiausioje apgadinimo vietoje dešiniajame sparne esantis apgadinimas yra apie 87-88 cm aukštyje (Priedas Nr. 3, Nr. 7-8 nuotraukos), taip pat paliktos rogučių pavažų žymės eina per automobilio dešinį sparną, kapotą, stiklą, dešinį stiklo statramstį (Priedas Nr. 3, Nr. 3-4, 11-12 nuotraukos), aukščiausiame taške apgadinimai yra 150 cm aukštyje, apgadinimai eina lygiagrečiai kaip nurodoma specialisto išvadoje (t. 2, b. 1. 103-108), kad automobilio „Opel Zafira“ priekinio dešinės pusės sparno bei variklio dangtyje esantys įbrėžimai buvo padaryti, tikėtina, rogučių pavažų galais, jiems slystant minėtų automobilio dalių paviršiais įstriža kryptimi nuo automobilio priekinės dalies link galo, nuo dešiniojo šono link kairiojo bei iš viršaus žemyn, kontakto metu, tikėtina, rogučių priekinė dalis nukreipta link automobilio „Opel Zafira“ galinės dalies bei pasukta link automobilio dešiniojo šono. Teigia, kad jei automobilis būtų atsitrenkęs į rogutes, tai pirmiausia jis turėjo kontaktuoti su rogučių priekiu, o ne pavažų galais. Taip pat pavažų lygiagrečios žymės eina nuo automobilio sparno per kapotą, stiklą ir statramstį. Tai akivaizdu, kad taip perbraukti automobilį reikalinga tam tikra jėga ir, jei automobilis tik būtų atsitrenkęs į roges, tai įbrėžimo per visą automobilio priekį nebūtų padarytą, o tai rodo, kad rogės buvo mestos į automobilį bei trauktos, kad pavažų galai apgadintų automobilio paviršių. Nuteistojo versija apie tai, kad jis sukosi į kairę ir į dešinėje rankoje laikytas roges už dirželio atsitrenkė automobilis yra neįtikinama, nes rogių ilgis apie 1 m, temptos už dirželio šiek tiek pakėlus priekį (kaip nurodo nuteistasis parodymų patikrinimo vietoje (t. 2, b. l. 82) nuotraukos 14, 15), todėl sukantis pakelti rogių pavažas į aukštį, kuriame padaryti automobilio paviršiaus apgadinimai nuo 87 cm iki 150 cm yra neįmanoma, todėl pirmos instancijos teismas, išanalizavęs įrodymus, specialisto išvadą, jo (nukentėjusiojo), liudytojo M. J. parodymus, pareigūnų „body“ kamerų filmuotą medžiagą (t. 1, b. l. 35-38), pagrįstai atmetė nuteistojo versiją, kaip prieštaraujančią visumai teismo ištirtų ir išanalizuotų įrodymų. Teigia, kad nuteistojo parodymai nenuoseklūs, nes jis skirtingai aiškina rogučių metimą, sugadinimo faktą (tai jis rogutes metė pats, tai nukentėjusysis jas pervažiavo, atsitrenkė ir sulaužė), o tai patvirtina faktą, kad nuteistasis siekė neatskleisti tiesos, kokiu būdu apgadino automobilį. Taip pat teigia, kad jo (nukentėjusiojo) parodymai neprieštarauja kitiems teismo byloje ištirtiems įrodymams, pareigūnų „body“ kameromis padaryti vaizdo įrašai yra vienas iš objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti ar paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teigia, kad teismas vertindamas įrodymus, nepadarė jokio pažeidimo. Taip pat teigia, kad teismas, paskirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes - tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, todėl mano, kad skirta bausmė yra teisinga, nes nuteistasis kaltės nepripažįsta, nesiėmė jokių veiksmų, kad pašalinti nusikalstama veika sukeltas žalingas pasekmes. Nurodo, kad jo patirtas išlaidas patvirtina byloje pateikti mokėjimo dokumentai, pagal juos už advokato paslaugas ikiteisminiame tyrime buvo sumokėta 600 Eur, o už atstovavimą pirmos instancijos teisme 800 Eur, ikiteisminio tyrimo metu advokatui teko rašyti prašymą dėl susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga, gavus prokuroro leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, dalyvauti nukentėjusiojo apklausoje, taip pat dalyvauti su nukentėjusiuoju jo atliekamame parodymų patikrinime vietoje, susipažinti su užbaigto ikiteisminio tyrimo medžiaga, parengti nukentėjusiojo civilinį ieškinį teismui, dalyvauti teismo posėdžiuose bylą nagrinėjant pirmos instancijos teismo posėdžiuose. Pastebėtina, kad pats nuteistasis 2022-10-11 teismo posėdyje pateikė mokėjimo dokumentus, kad už gynybą pirmos instancijos teisme sumokėjo advokatui 1000 Eur, todėl motyvai dėl kurių, turėtų mažinamos jo (nukentėjusiojo) patirtos advokato atstovavimo išlaidos visiškai nepagrįsti. Mano, kad jam priteista neturtinės žalos suma - 200 Eur tikrai neviršija teismų praktikos analogiškose bylose priteisiamoms sumoms, be to, jis patyrė stresą, išgąstį, nepatogumus, o visos šios aplinkybės duoda pagrindą teigti apie patirtą neturtinę žalą. Nesutinka, kad jo neatsargūs veiksmai padėjo žalai atsirasti, nes jam atsiradusi neturtinė žala siejama su nuteistojo padaryta nusikalstama, tyčine veika, t. y. sąmoningais nuteistojo veiksmais rogučių metimu (paleidimu) ir pravažiuojantį automobilį ir šio automobilio apgadinimu, o ne nukentėjusiojo automobilio atsitrenkimu į rogutes, todėl mažinti ar nepriteisti neturtinės žalos nėra jokio pagrindo, nes jo veiksmai joks neatsargumas neprisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl neturi būti taikoma CK 6.282 straipsnio 1 dalis.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš nuteistojo nukentėjusiojo papildomai turėtas išlaidas apmokant advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1, 2 punktai).

6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas – nuteistojo D. M. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. M. kaltės padarius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu.

6.1. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau vien nuteistajam ar jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

Žemesnės instancijos teismas

6.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą dėl D. M. nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl D. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, teisingai ją kvalifikavo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.

7. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. M. parodymus laikė nenuosekliais ir jais nesirėmė priimdamas skundžiamą sprendimą.

7.1. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. M. kaltės nepripažino, teigė, kad tyčia rogučių į pravažiuojantį automobilį nemetė. Nuteistasis parodė, kad 2022-01-26 vakare kartu su šeima apie 21.00 val. grįžinėjo namo, priėję (duomenys neskelbtini) gatvę, sustojo prie pėsčiųjų perėjos, 30 cm atstumu nuo važiuojamosios dalies, jam iš kairės pusės stovėjo sūnus G., žmona I., o iš dešinės pusės – sūnus J., išgirdo (duomenys neskelbtini) gatve greitai atvažiuojančio automobilio variklio garsą, todėl iš kairės kišenės išsitraukė žibintuvėlį ir juo kelis kartus pašvietė į vairuotojo pusę, taip įspėdamas, kad eina per pėsčiųjų perėją. Nuteistasis nurodė, kad tuo metu automobilis buvo 70 metrų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos, išgirdo, kad vairuotojas atleido greičio pedalą, todėl įvertinęs automobilio didelį atstumą iki pėsčiųjų perėjos, kad automobilis lėtėjo, jis pirmas su sūnumi G. įžengė į pėsčiųjų perėją, o žmona su kitu sūnumi įžengė jam iš paskos, tuo metu tarp jo ir automobilio buvo 60 m atstumas, automobilis važiavo apie 50 km/h greičiu. Nuteistasis nurodė, kad jis dešinėje rankoje laikė už virvutės (maždaug ties viduriu) pakeltas rogutes, kad šios tempiamos neskleistų nemalonaus garso. Priartėjus arčiau vidurinės skiriamosios kelio juostos, matė, kad atvažiuojantis automobilis ratais buvo apžergęs eismą skiriamąją punktyrinę juostą, kad vairuotojas pasuko vairą į dešinę ir automobilio dešinieji ratai kirto ištisinę juostą, esančią prieš sankryžą su (duomenys neskelbtini) gatve, tuo metu jis šūktelėjo šeimos nariams sustoti, po to matė, kad vairuotojas pasuko vairą į kairę pusę ir automobilio dešinieji ratai kirto ištisinę liniją ir visas automobilio korpusas išlėkė į priešpriešinę eismo juostą, automobilis kirto sankryžą ir įlėkė į pėsčiųjų perėją, todėl išsigando, supanikavo ir sukosi į kairę pusę stumdamas vaiką į šalį ir tuo pačiu metu iškeldamas dešinę ranką aukštyn, tuo metu tarp jo ir pro šalį pravažiuojančio automobilio atstumas buvo per ištiestą ranką. Nuteistasis aiškino, kad sukdamasis į kairę, dešinėje rankoje laikomos rogutės pajudėjo į dešinę pusę, buvo jam už nugaros, kai pakėlė dešinę ranką, rogutės taipogi pakilo ir rogučių pavažų galais užkliuvo už priekinio automobilio sparno, tada jis iš rankų paleido virvutę ir rogutės atsitrenkė į automobilio dešinį priekinį sparną, po to automobilis pasuko į dešinę pusę ir pilnai įvažiavęs į dešinę eismo juostą sustojo. Nuteistasis parodė, kad jis paskambino bendruoju pagalbos telefonu bei operatorei pranešė apie įvykį.

7.2. Atsakydamas į bylą nagrinėjančio teisėjo bei proceso dalyvių užduodamus klausimus, tikslindamas pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, nuteistasis nurodė, kad sukimosi metu rogutės galėjo pakilti apie pusmetrį nuo žemės, kad rogučių virvutę laikė pasiėmęs arčiau rogučių, kad pavažos nesiliestų ant kelio ir neskleistų čaižaus garso, jas temdamas buvo prikėlęs priekinę pavažų dalį nuo kelio, kad, kai vairuotojas įvažiavo į pėsčiųjų perėją, rogutės buvo ant žemės, o sukdamasis pakėlė ranką pečių lygyje, nuo žemės daugiau metras. Nuteistasis teigė, kad įvykio vietoje, kai skambino telefonu Nr. 112, jau tame skambutyje pripažino, kad buvo kontaktas tarp automobilio ir rogučių, kad automobilis nepraleido keturių asmenų šeimos, einančios per pėsčiųjų perėją, kad įvykio metu, nesuprato pareigūno klausimo dėl rogučių metimo, kad rogučių virvutę paleido išgirdęs smūgį, kad skridimo aukštyje rogučių apatinė dalis turėjo būti jam apie kelius, nenurodė, kad automobilis pervažiavo rogutes.

7.3. Ikiteisminio tyrimo metu, iš karto po įvykio nuteistasis atsisakė duoti parodymus (t. 1, b. l. 163-165, 168-170), parodymus apie įvykį davė po įvykio praėjus beveik trims mėnesiams (t. 2, b. l. 58–61) bei tos apklausos metu pateikė 2022-02-23 surašytus savo paaiškinimus, kaip patvirtinančius, kad jo parodymai yra nuoseklūs. Vertinant ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistojo D. M. parodymus matyti, kad jis skirtingai nurodė, jog jam su sūnumi Gediminu žengus į pėsčiųjų perėją žingsnį, jo žmona su kitu sūnumi ėjo jam kairės pusės 0,5 m atstumu nuo jo, kad į sankryžą automobilis įvažiavo važiuodamas priešpriešine eismo juosta, kad po to padidino greitį ir į pėsčiųjų perėją automobilis įvažiavo priešpriešine eismo juosta, kai staiga vairuotojas automobilį pasuko į jį, kad jis dešine ranka laikė rogutes už virvutes ir jas tempė paskui save, kad vairuotojas grįždamas į savo eismo juostą, pravažiavo šalia jo ir kliudė dešiniu automobilio sparnu jo tempiamas už virvutės rogutes, tada jis paleido rogučių virvutę ir rogutės nukrito šalia jo ant važiuojamosios kelio dalies. Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus D. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ir parodė, kad eidamas per pėsčiųjų perėją jis rogutes, laikydamas už virvutės, tempė, parodė vietą, kur pamatė atvažiuojantį automobilį (60 metrų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos), kad jam visu kūnu sukantis, sukosi už virvutės laikomos rogutės (t. 2, b. l. 69–86). 2022-02-23 paaiškinime D. M. nurodė, kad atvažiuojantį automobilį pamatė 150 m atstumu iki pėsčiųjų perėjos, kad į pėsčiųjų perėją įžengė įsitikinę, kad tai daryti saugu, nes nei jam, nei jo žmonai nekilo joks įtarimas, kad eiti per pėsčiųjų perėją yra nesaugu, kad artėjant prie vidurio linijos, vairuotojas pasuko automobilį į kairę, kirto ištisinę liniją, todėl supratęs, kad toliau eiti yra visiškai nesaugu, kad vairuotojas yra visiškai šalia jų, sukosi į kairę apsaugoti vaiką, o dešinėje rankoje laikytas rogutes kliudė pravažiuojantis automobilis, tada rogutes paleido ir jos nukrito už perėjos (t. 2, b. l. 62–63).

7.4. Vertinant nuteistojo viso proceso metu duotus parodymus (paaiškinimus), matyti, kad esminės įvykio aplinkybės skiriasi, t. y. nuteistasis skirtingai nurodė, kokiu atstumu, jis pamatė atvažiuojantį automobilį (60 ar 150 metrų atstumu nuo sankryžos), kaip į perėją įžengė jo žmona su vaiku (jam iš paskos ar kartu su juo), kur einant per perėją įėjo antras vaikas (iš dešinės ar už nugaros), dešinėje rankoje rogutes tempė ar nešėsi, sukdamasis į kairę pusę rankoje laikytas rogutes laikė už virvutės ar už rogučių pakėlus rogučių priekį. Nors dėl įvykio aplinkybių – tamsaus paros meto, susijaudinimo, kad automobilio vairuotojas nepraleido nuteistojo su šeima per pėsčiųjų perėją, nuteistasis galėjo sąžiningai klysti nurodydamas, kokiu atstumu jis pamatė atvažiuojantį automobilį, tačiau kitų nustatytų nuteistojo parodymuose esančių skirtumų negalima pateisinti susijaudinimu ar tamsiu paros metu. Be to, iš pranešimo bendrajam pagalbos centrui apie įvykį, nuteistasis nurodė, kad automobilis pervažiavo vaiko rogutes, nors teisme nuteistasis teigė taip nesakęs. Nuteistojo teisme nurodytą aiškinimą, kad jis nesakęs, kad automobilis pervažiavo rogutes, paneigia skambučio bendrajam pagalbos centrui apžiūros protokole pateikta pokalbio išklotinė bei į įvykio vietą atvažiavusių policijos pareigūnų „Body“ kameromis daryti vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota, kad nuteistasis teigė, kad automobilis pervažiavo rogutes, liudytojo M. J. ir nukentėjusiojo parodymai, jog D. M. teigė, kad automobilis rogutes pervažiavo. Taigi, nustatyti nuteistojo parodymuose esantys prieštaravimai leidžia konstatuoti, kad nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. M. parodymus vertino kaip nepatikimus.

7.5. Nors nuteistojo D. M. parodymus pirmosios instancijos teisme patvirtino kaip liudytoja apklausta jo žmona I. M., tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ji yra jo sutuoktinė, nekyla abejonių kad liudytoja I. M. yra suinteresuota bylos baigtimi ir padėti nuteistajam D. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip pat aptariant liudytojos I. M. parodymus, matyti, kad ji ikiteisminio tyrimo metu ji iš pradžių atsisakė duoti parodymus (t. 1, b. l. 135–136), o 2022-06-21 pateikė raštu paaiškinimus, kurie iš esmės yra tokie patys kaip ir nuteistojo D. M. pateiktiems paaiškinimams ir D. M. 2022-05-20 duotiems parodymams. Be to, liudytoja I. M. 2022-07-28 sutikusi duoti parodymus apie įvykį, davė parodymus, kurie yra identiški jos sutuoktinio D. M. duotiems paaiškinimams, netgi, įvardino atstumą, kuriuo automobilis pravažiavo pro juos pėsčiųjų perėjoje. Taip pat liudytojos I. M. parodymuose yra prieštaravimų, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad D. M. rogutes tempė, o paaiškinimuose ir teisme parodė, kad iš pradžių D. M. rogutes tempė, o vėliau nešėsi dešinėje rankoje, rogučių priekį pakėlęs, o rogučių galą tempdamas. Liudytoja I. M. taip pat nurodė, kad ji į perėją su sūnumi įžengė paskui D. M., o tai paneigia nuteistojo D. M. aiškinimą, kad perėjoje jo žmona ėjo jam iš kairės, o sūnus J. iš dešinės. Be to, liudytoja I. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji buvo nusisukusi į sūnų ir nematė momento, ar pravažiuojantis automobilis trenkėsi į rogutes, ar jas pervažiavo ar kitaip kliudė, bet ji nematė momento, kad D. M. rogutes būtų metęs į automobilį, tačiau raštu pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad D. M. sušukus „stojam“, ji pasisukusi į dešinę matė, kaip D. M. kaire ranka laikė sūnaus G., o dešinę ranką tiesė į sūnaus pusę, kad apsaugotų nuo automobilio, taip pat matė kaip automobilis pravažiavo visai šalia jos vyro ir kliudė rogutes, vyro laikytas dešinėje rankoje, nors teisme nurodė, kad išgirdo tik trenksmą, kai rogutės kontaktavo su automobiliu. Atsižvelgiant į paminėtus skirtumus liudytojos I. M. parodymuose, kad parodymus ikiteisminio tyrimo metu liudytoja davė po to, kai D. M. jau buvo apklaustas apie įvykio aplinkybes, bei į tai, kad liudytoja yra nuteistojo sutuoktinė, daroma išvada, kad dėl paminėtų aplinkybių liudytojos D. M. parodymai vertinami kaip nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl jie nepatvirtina nuteistojo parodymų, kad jis tyčia nemetė rogučių į nukentėjusiojo vairuojamą automobilį.

7.6. Nors nuteistasis ir liudytoja I. M. nurodė, kad pravažiuodamas automobilis kliudė D. M. rankoje laikytas rogutes, tačiau jų parodymus paneigia kiti byloje surinkti duomenys.

7.7. Nukentėjusysis V. M. parodė, kad jis tiriamo įvykio metu vairavo automobilį, kad važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve dėl šalikelėje stovėjusių automobilių, jis važiavo 40-45 km/h greičiu ir metro atstumu nuo dešinėje pusėje pastatytų automobilių, buvo kirtęs važiuojamąją vidurio kelio juostą, kai 30 metrų atstumu iki perėjos pastebėjo prie perėjos ant šaligatvio stovėjusį D. M. su šeima, atleido greičio pedalą, kad galėtų įvertinti situaciją, matė, kad D. M. pradėjo eiti per perėją, žengė du žingsnius, šeimos nariai pradėjo eiti iš paskos, kad vengdamas automobilio slydimo stabdant, nusprendė važiuoti toliau daugiau kaire kelio puse, dešinieji automobilio ratai buvo dešinėje kelio pusėje, manė, kad minėtus asmenys apvažiuos iš kairės, važiuodamas priešingos krypties eismo juosta, kad važiuodamas per pėsčiųjų perėja, pajuto smūgį į priekinį stiklą, D. M. nuo jo automobilio buvo metro atstumu, kad po smūgio sustabdė automobilį ir iš jo išlipo jis sustojo bei išlipo iš automobilio, matė, kaip D. M. nuo važiuojamosios kelio dalies paėmė rogutes. Nukentėjusysis nurodė, kad po smūgio rogutėmis buvo apgadintas jo automobilis: iš viršaus priekinis sparnas, variklio gaubtas, priekinis stiklas, įbrėžimas durelių viršutinėje dalyje, ant veidrodžio, kad įbrėžimo pradžia buvo 1 m aukštyje ant sparno viršutinės dalies. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad atvykus policijos pareigūnams į įvykio vietą, D. M. iš pradžių pripažino, kad rogutes paleido į automobilį, nes nepraleido per perėją, vėliau pradėjo tvirtinti, kad automobilis pervažiavo rogutes, o iki atvykstant policijos pareigūnams, pats D. M. pasakė, kad „tai bus tau pamokėlė“. Iš esmės tokius pačius parodymus nukentėjusysis nurodė ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino apklausiamas ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei parodymų patikrinimo vietoje metu.

7.8. Skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad būtent nukentėjusiojo V. M. parodymai yra nenuoseklūs, nes skirtingai nurodė, kokiu atstumu važiavo nuo kelkraščio, kaip D. M. metė rogutes, kad nukentėjusysis nurodė iš viso nematęs pas D. M. rankose rogučių bei nematęs paties rogučių metimo momento. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas, nes nukentėjusysis nuosekliai nurodė, kad jam važiuojant per pėsčiųjų perėją, kurioje jau buvo įžengęs nuteistasis ir jo šeimos nariai, jis pajuto smūgį į automobilį. Tai, kad nukentėjusysis skirtingai nurodė kai kurias įvykio aplinkybes (pvz., kokiu atstumu pamatė nuteistąjį ir jo šeimos narius (20 ar 30 metrų atstumu nuo perėjos), ar matė nuteistojo rankoje laikytas ar temptas rogutes, kokiu atstumu nuo kelkraščio važiavo (1 ar 3 metrų atstumu)) nelaikyta nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumu, nes, kaip ir analizuojant paties nuteistojo parodymus, atstumo įvertinimui įtakos turėjo tamsus paros metas ir asmenų judėjimo būdas (nuteistasis ir jo šeimos nariai ėjo per pėsčiųjų perėją, o nuteistasis važiavo automobiliu 40-50 km/h greičiu). Pažymėtina, kad pats nuteistasis nurodė, kad eidamas per pėsčiųjų perėją jis dešinėje rankoje nešė rogutes, todėl logiška, kad pats nuteistasis savo kūnu užstojo nukentėjusiajam vaizdą dėl rankoje nešamų (tempiamų) rogučių. Taip pat byloje esančios įvykio vietos fotonuotraukos patvirtina, kad tiek nukentėjusiojo eismo juostoje, tiek ir priešpriešinėje eismo juostoje stovėjo kitos transporto priemonės, kurios sudarė kliūtis automobilį vairuojančiam nukentėjusiajam ir paneigia nuteistojo aiškinimą, kad nukentėjusiajam nebuvo kliūčių kelyje. Dėl paminėtų aplinkybių nėra pagrindo nukentėjusiojo V. M. parodymus vertinti kaip iš esmės nenuoseklius. Be to, nukentėjusiojo parodymai dėl jo važiavimo greičio (apie 40-50 km/h greičiu), kokiu atstumu į perėją buvo įžengęs nuteistasis, kai nukentėjusysis važiavo per perėją (ties perėjos 2-3 juosta) atitinka paties nuteistojo parodymus (paaiškinimus), duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.

7.9. Nors apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes jis nubaustas administracine tvarka už tai, kad tiriamo įvykio metu nepraleido pėsčiųjų perėja ėjusio nuteistojo ir jo šeimos narių. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Nors nukentėjusysis V. M. 2022-01-27 administracinio nusižengimo protokolu su administraciniu nurodymu buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3 dalį už tai, kad vairuodamas transporto priemonę bei artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio bei nesustojo, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įžengusį, žengiantį arba prieš pat eismo juostą stovintį ir laukiantį galimybės įžengti pėsčiąjį, tačiau nukentėjusysis nuo pat įvykio pradžios, kai į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, pripažino, kad jis nepraleido nuteistojo ir jo šeimos, einančių per perėją. Dėl to nukentėjusiojo nubaudimą administracine tvarka sieti su jo suinteresuotumu apkalbėti nuteistąjį tyčia sugadinus jo automobilį baudžiamojoje byloje, nėra jokio pagrindo. Kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusysis V. M. apkalba nuteistąjį, byloje nėra, tiek pats nukentėjusysis ir nuteistasis nurodė, kad jie anksčiau nebuvo pažįstami. Todėl nukentėjusiojo parodymai vertinami kaip nuoseklūs.

7.10. Taip pat nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytoju apklausto į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno M. J. parodymai, jog iš pradžių nuteistasis pripažino į pravažiuojantį automobilį metęs rogutes, nes jo nepraleido einančio per perėją, vėliau išaiškinus nuteistajam atsakomybę, pastarasis pradėjo tvirtinti, kad automobilis nutrenkė rogutes ir jas pervažiavo. Tokias aplinkybes liudytojas M. J. nurodė ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu. Objektyvių duomenų, patvirtinančių šio liudytojo suinteresuotumą bylos baigtimi ar tai, kad liudytojas apkalba nuteistąjį, byloje nenustatyta, todėl netikėti liudytojo M. J. parodymais nėra pagrindo. Be to, liudytojo M. J. parodymus bei nukentėjusiojo V. M. parodymus patvirtina į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų „Body“ kameromis darytų vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys. Iš kitų objektų apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 35-36), kuriame apžiūrėti policijos pareigūnų įvykio vakarą „Body“ kameromis užfiksuotos aplinkybės, matyti, kad D. M. policijos pareigūnui patvirtino metęs iš rogių, nes stovėjo pėsčiųjų perėjoje (vaizdo įrašo SIA-6034F6 01:07 - 01:18 min. – D. M. nurodė, kad jis būdamas pėsčiųjų perėjoje tarp 2 ir 3 juostos, metė roges į šalį ir saugojo vaikus). Taip pat „Body“ kameromis daryti vaizdo įrašai patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojo M. J. parodymus, kad D. M. aiškindamas situaciją mėtėsi parodymuose pasakodamas aplinkybes apie rogučių sugadinimą, t. y. jis jas metė pats, tai nukentėjusysis jas pervažiavo, atsitrenkė ir sulaužė (vaizdo įrašo 02:31 – 02:43 min); D. M. patvirtino, kad nukentėjusysis juos apvažiavo (vaizdo įrašo 03:22 min.); o vaizdo įraše SIA_5F865E užfiksuota kaip D. M. nurodė rogučių nemetęs, laikęs jas rankoje, kai pro jį važiavo nukentėjusiojo automobilis (vaizdo įrašo 03:42 min.); vaizdo įraše SIA_6043F6 užfiksuota kaip D. M. nurodė metęs rogutes ir ėjęs vaiko gaudyti (vaizdo įrašo (00:11 min). Nors nuteistasis teisme aiškino, kad jis neteisingai buvo supratęs policijos pareigūno klausimą apie rogučių metimą, tačiau toks nuteistojo aiškinimas vertinamas kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už svetimo turto tyčinį sunaikinimą. Be to, tokį nuteistojo aiškinimą paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo, liudytojo M. J. parodymai, kad nuteistajam išaiškinus atsakomybę už tyčinį turto sugadinimą, nuteistasis pakeitė savo parodymus, aiškindamas, kad rogučių nemetė, kad automobilis rogutes kliudė.

7.11. Skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad negalima tikėti D. M. aiškinimais, duotais įvykio vietoje, nes jam nebuvo išaiškintos teisės. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Nors įvykio vietoje D. M. aiškinimai neįforminti kaip jo parodymai apklausos protokole ar tai, kad jam nebuvo išaiškintos procesinės teisės ir pareigos, tačiau D. M. paaiškinimų nepaneigia, nes tuo metu ikiteisminis tyrimas D. M. atžvilgiu dar nebuvo pradėtas, policijos pareigūnai aiškinosi įvykio aplinkybes dėl kurio atvyko būtent pagal paties D. M. pranešimą. Be to, pagal teismų praktiką, policijos pareigūnams duoti asmenų paaiškinimai, pripažįstami įrodymais BPK 20 straipsnio prasme (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-34-511/2023).

7.12. Taip pat liudytojas M. J. parodė, kad automobilio sugadinimai atitiko pirminius D. M. paaiškinimus, kad jis susinervinęs ar iš pykčio, užsimojęs rogutėmis ir trenkė. Liudytojo M. J., nukentėjusiojo parodymus, jog automobilio sugadinimai buvo padaryta tyčia metant rogutes į automobilį, patvirtina byloje esanti Lietuvos ekspertizių centro specialisto išvada Nr. 11Š-84(22), kurioje nurodyta, kad tyrimui pateiktos rogutės nebuvo pervažiuotos, kad automobilio „Opel Zafira“ priekinio dešinės pusės sparne bei variklio dangtyje esantys įbrėžimai buvo padaryti, tikėtina, rogučių pavažų galais, jiems slystant minėtų automobilio dalių paviršiais įstriža kryptimi nuo automobilio priekinės dalies link galo, nuo dešiniojo šono link kairiojo bei viršaus žemyn, kad kontakto metu, tikėtina, rogučių priekinė dalis buvo nukreipta link automobilio „Opel Zafira“ galinės dalies bei pasukta link automobilio dešiniojo šono (t. 2, b. l. 103-108). Atsižvelgiant į tai, kad automobilio sugadinimai buvo padaryti rogučių pavažų galais ir sugadinimai fiksuoti pakankamai aukštai, kad sugadinimai padaryti dešinės pusės sparne bei variklio dangtyje, t. y. pakankamai dideliame automobilio plote, sugadinimų pobūdį (slystantys įbrėžimai, įstriža kryptimi nuo automobilio priekinės dalies link galo ir nuo dešiniojo šono link kairiojo bei iš viršaus žemyn, daroma išvada, kad tokie automobilio sugadinimai padaryti metant rogutes į automobilį. Nors nuteistasis teigia, kad jam sukantis į kairę, rogutės pakilo ir jas kliudė pravažiuojantis automobilis, tačiau, kaip iš nuteistojo D. M. parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotų duomenų bei paties nuteistojo aiškinimo teisme, kad rogutės jam sukantis taip pat sukosi ir buvo pakilusios matyti, specialisto išvadoje nustatyti automobilio sugadinimai negalėjo būti padaryti, todėl nuteistojo versija, kad automobilis kliudė jo laikytas rogutes, yra nepagrįsta objektyviais bylos duomenimis, o tik subjektyviais nuteistojo aiškinimais, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

8. Įvertinus tai, kad nukentėjusiojo V. M. parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina liudytojo M. J. parodymai bei kiti byloje esantys įrodymai, kad nuteistojo D. M. ir jo sutuoktinės – liudytojos I. M. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir jų nepatvirtina byloje surinkti duomenys, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, padarė teisingą ir pakankamai išsamiai motyvuotą išvadą, kad D. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. tyčia metė rogutes į pravažiuojantį nukentėjusiojo V. M. automobilį ir taip jį sugadino. Dėl to D. M. pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, todėl skundžiamą nuosprendį panaikinti ir nuteistąjį išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

9. Taip pat apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo sumažinti nuteistajam D. M. paskirtą bausmę.

9.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 42 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų minėtame straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. Teisingumo principas yra bendrasis, visoms teisės šakoms būdingas principas, tačiau skiriant bausmes jis įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinumas užtikrinti kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų.

Žemesnės instancijos teismas

9.2. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, į nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

9.3. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam už jo padarytą nusikalstamą veiką, paskyrė 60 MGL (3000 Eur) dydžio baudą, atsižvelgęs į tai, kad padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas, nusikalstamą veiką D. M. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, kad nusikalstama veika baigta, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad D. M. anksčiau nebuvo teistas, baustas administracine tvarka, kad dirba, kad viso proceso metu kaltės nepripažino, padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti D. M. paskyrus baudą, artimą minimaliam baudos dydžiui.

9.4. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bausmės skyrimą nuteistajam, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes iš bylos duomenų matyti, kad egzistuoja nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte, t. y. nusikalstama veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Pagal teismų praktiką ši aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos padarymo situaciją ir subjektą. Didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, jei: a) jis pasiekė fiziologinio afekto laipsnį; b) jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Fiziologinis afektas – ypatinga emocinė būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Įstatymų leidėjas didelį susijaudinimą pripažįsta atsakomybę lengvinančia aplinkybe todėl, kad fiziologinis afektas kyla esant kritinėms aplinkybėms, kai žmogui sunku rasti tinkamą išeitį iš netikėtai susidariusios situacijos. Fiziologinis afektas visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Baudžiamosios teisės teorijoje tokia teisiamojo būsena nusikalstamos veikos darymo metu dažnai vertinama kaip tam tikras moralinis jo nusikalstamos veikos pateisinimas. Neteisėtais veiksmais laikomi bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan.

9.5. Byloje nustatyta, kad nuteistasis D. M. rogutes metė į nukentėjusiojo automobilį, kai nukentėjusysis jo ir jo šeimos nepraleido einančių pėsčiųjų perėja. Nukentėjusysis V. M. pripažino nepraleidęs D. M. pėsčiųjų perėjoje ir už tai jis yra 2022-01-27 nubaustas administracine tvarka pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį 30 Eur dydžio bauda. Liudytojas M. J. parodė, kad įvykio vietoje D. M. elgėsi neadekvačiai, iš pradžių pripažino metęs rogutes į automobilį, vėliau neigė metęs, tvirtino, kad automobilis pats kliudė rogutes. Nukentėjusysis aiškino, kad dėl to, kad automobilio vairuotojas jo ir jo šeimos nepraleido pėsčiųjų perėjoje, sukėlė didelį išgąstį, buvo susijaudinęs dėl šeimos ir savęs. Taigi, paminėtos aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo veiksmus – tyčinį rogučių metimą į nukentėjusiojo automobilį ir taip jį apgadinant nulėmė neteisėti paties nukentėjusiojo V. M. veiksmai – nepraleidimas pėsčiųjų per perėją, todėl nuteistojo D. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad nusikalstamą veiką D. M. padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

9.6. Kitų nuteistojo D. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė.

9.7. Atsižvelgusi į tai, kad yra viena D. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad nuteistasis vedęs, augina du mažamečius vaikus, dirba, kad anksčiau neteistas ir nebaustas administracine tvarka, kad padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, taip pat į kitas pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, į kurias buvo atsižvelgta skiriant bausmę, kad byloje nėra sunkią nuteistojo materialinę padėtį patvirtinančių duomenų, į paties nusikaltimo padarymo aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslais bus pasiekti nuteistajam D. M. skiriant minimalaus dydžio baudą, t. y. 50 MGL (2 500 Eur). Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės ir nuteistajam paskirta bausmė sumažinama iki 50 MGL (2 500 Eur) dydžio (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

9.8. Nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jo ginamojo D. M. atžvilgiu turėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes D. M. paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

9.9. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos įgyvendinti teisingumo principą ir paskirti teisingą bausmę. Ši baudžiamojo įstatymo įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę bausmę susijusi su bausmės tikslų tinkamu realizavimu (BK 41 straipsnio 2 dalis) – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas taip pat numatytas kaip vienas bausmės tikslų, kuris teismų praktikoje suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas, reiškiantis tiek tinkamos poveikio priemonės kaltininkui parinkimą, tiek ir nukentėjusiųjų interesų gynimo užtikrinimą. Šio straipsnio taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010, Nr. 2K-102/2011, 2K-128/2011, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-432/2014, 2K-531-2014, 2K-P-89/2014, Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-186-942/2015, 2K-235-648/2017, 2K-377-489/2018, 2K-179-693/2019, 2K-59-697/2019, 2K-108-3030/2020, 2K-119-689/2020 ir kt.). Pagal teismų praktiką į kaltininko asmenybę, šeimines aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

9.10. BK 187 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Kaip iš bylos matyti, nuteistajam yra paskirta viena iš švelniausių sankcijoje numatytų bausmių – bauda. Skirti nuteistajam sankcijoje pačią švelniausią bausmę – viešuosius darbus – nėra sąlygų, nes nuteistasis neišreiškė noro, kad jam būtų paskirta tokios rūšies bausmė bei ar jis sutinkąs tokią bausmę vykdyti. Skirti nuteistajam laisvės apribojimą ar laisvės atėmimą ir jo vykdymą atidėti taip pat nėra sąlygų, nes šios bausmės yra griežtesnės nei bauda, o kadangi byla nagrinėjama tik pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuriuo neprašoma pasunkinti nuteistojo teisinę padėtį, nėra pagrindo nuteistajam griežtinti paskirtos bausmės. Skirti nuteistajam D. M. mažesnę baudą, nei pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą už nesunkaus nusikaltimo padarymą nustatoma minimalaus dydžio bauda (50 MGL (2 500 Eur)), taipogi nėra sąlygų, nes įvertinus ne tik nuteistąjį D. M. teigiamai charakterizuojančius duomenis (vedęs, augina du mažamečius vaikus, dirba, neteistas, nebaustas administracine tvarka) bet ir neigiamus (kad tyčia apgadino svetimą turtą neadekvačiai reaguodamas į neteisėtą nukentėjusiojo elgesį, kuris įvertintas žymiai mažesnio pavojingumo veika (administraciniu nusižengimu) nei nusikalstama veika, kad viso proceso metu kaltės nepripažino, visaip bandė sumenkinti savo neteisėtus veiksmus, nukentėjusiojo neatsiprašė, nėjo į nukentėjusiojo kompromisą dėl žalos atlyginimo ir bylos greitesnio užbaigimo susitaikius), kad byloje nėra sunkią materialinę nuteistojo padėtį patvirtinančių duomenų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. M. už jo padarytą tyčinį nesunkų nusikaltimą paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta.

9.11. Pažymėtina, kad bausme siekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl nuteistąjį ar jo gynėją tenkinančios bausmės skyrimas nelaikytinas aplinkybe, kuri būtų pagrindas švelninti nuteistajam D. M. paskirtą bausmę. Taip pat pagal teismų praktiką emocinė būsena po neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų atlikimo (nepraleidimo pėsčiųjų perėjoje), ką viso baudžiamojo proceso metu akcentavo pats nuteistasis, nebuvo jam kliūtis tinkamai suvokti vykdomos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir laipsnio, todėl pripažinti šią aplinkybę ypatingai švelninančia nuteistojo padėtį, nėra pagrindo. Kitos gynėjo skunde nurodytos aplinkybės, tokios kaip nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nuteistojo materialinė padėtis, šeiminė padėtis, taip pat nelaikytinos aplinkybėmis, leidžiančiomis manyti, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

10. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. M. paskirta bausmė – minimalaus dydžio bauda nėra aiškiai per griežta, yra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai bei jo asmenybei, todėl taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra pagrindo.

11. Nuteistojo D. M. gynėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžio, mano, kad turėjo būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.282 straipsnio nuostatos ir byloje pareikštas nukentėjusiojo civilinis ieškinys turėjo būti atmestas. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas.

11.1. Byloje nustačius, kad nuteistojo neteisėtais tyčiniais veiksmais (metant į pravažiuojantį automobilį rogutes ir taip apgadinant nukentėjusiojo automobilį) nukentėjusiajam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Kadangi nukentėjusysis pagadinto automobilio nesuremontavo, jis realiai nepatyrė jo pateiktoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytoje darbų sąmatoje nurodytų išlaidų, o apgadintą automobilį pardavė, tai pagrįstai pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos tenkino iš dalies ir priteisė iš kalto asmens tik 50 Eur, kuriuos nukentėjusysis V. M. patyrė sumokėdamas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą automobilio remonto darbų sąmatą. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydžio ir konstatuoja, kad iš nusikaltimą padariusio asmens – D. M. pagrįstai priteista 50 Eur turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam V. M..

11.2. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Nors įstatymas neturtinės žalos atlyginimą sieja su nusikaltimu, tačiau vien nusikaltimo padarymo faktas nėra absoliuti sąlyga priteisti neturtinę žalą, būtina nustatyti, jog tokia žala buvo padaryta. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taip pat pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. įstatymas numato, jog neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant ne tik į pasekmes, tačiau taip pat ir į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, o taip pat nustatant jos dydį turi būti siekiama protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt.

11.3. Nukentėjusiojo atstovas adv. H. Oseckis byloje pateikė civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad dėl padarytos tyčinės nusikalstamos veikos V. M. patyrė psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, nes teko vaikščioti į apklausas atliekant ikiteisminį tyrimą, gaišti laiką kreipiantis dėl padarytos žalos nustatymo, tuo tarpu kaltininkas net nebandė atsiprašyti ar pašalinti sukeltas pasekmes, taip nukentėjusysis patyrė ir dvasinį sukrėtimą dėl kaltininko neteisėtų, neadekvačių veiksmų. Teisme nukentėjusysis V. M. nurodė, kad palaiko civilinį ieškinį dėl 1000 Eur neturtinės žalos ir parodė, kad yra atitrūkęs nuo darbų, beveik metus vaikšto į teisėsaugos institucijas, negalėjo važiuoti į komandiruotes, jaučia nervinę įtampą, įvykio metu išsigando, kad norėjo dirbti, tačiau negalėjo važiuoti į komandiruotes, reikėjo eiti į apklausas, kad D. M. nebandė taikytis ir atsiprašyti.

11.4. Byloje nekyla abejonių, kad nukentėjusysis dėl tyčinių neteisėtų nuteistojo veiksmų – rogučių metimo į automobilį, patyrė išgąstį, stresą, nerimą, nepatogumų, nes buvo apgadintas jo automobilis, kuris neteko dalies savo prekinės išvaizdos, nukentėjusysis turėjo vaikščioti į apklausas, teismo posėdžius. Taigi, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgiant į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nuteistojo turtinę padėtį (dirba), žalos padarymo aplinkybes, į nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus ir nepatogumus, į teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiajam V. M. padarytą neturtinę žalą įvertino 200 Eur. Šis neturtinės žalos dydis nėra per didelis, atitinka proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus, todėl nėra pagrindo jį mažinti. Taikyti CK 6.282 straipsnio nuostatas ir šiuo pagrindu iš nuteistojo nepriteisti žalos nukentėjusiojo elgesį (nepraleidimą pėsčiųjų per perėją) laikyti paties nukentėjusiojo dideliu neatsargumu, nėra pagrindo, nes nukentėjusysis negalėjo tikėtis, kad dėl jo neteisėtų veiksmų (nepraleidimo pėsčiųjų per perėją), nuteistasis imsis situacijos neatitinkančių veiksmų – mes rogutes į automobilį.

12. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš nuteistojo priteisti nukentėjusiajam 200 Eur neturtinės žalos yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

13. Taip pat apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo sumažinti D. M. priteistas proceso išlaidas, mano, kad priteistos proceso išlaidos už nukentėjusiojo patirtas advokato paslaugas yra per didelės ir neatitinka realiai advokato byloje sugaišto laiko.

13.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

13.2. Iš bylos matyti, kad nukentėjusįjį V. M. baudžiamojoje byloje atstovavo advokatas H. Oseckis, kuris pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už jo suteiktas teisines paslaugas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis sumokėjo iš viso 1400 Eur (t. 3, b. l. 15-16). Kadangi reikalavimas priteisti patirtas išlaidas už teisines paslaugas, buvo pagrįstas dokumentais, todėl pirmosios instancijos teismas laikė, kad jis yra įrodytas ir tenkino pilna apimtimi, priteisdamas šią sumą iš nuteistojo.

13.3. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo atstovas dalyvavo nukentėjusiojo apklausose, parodymų patikrinimo vietoje, susipažino su ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, parengė civilinį ieškinį ir jį pateikė teismui, taip pat dalyvavo visuose teisiamuosiuose posėdžiuose, buvo aktyvus proceso dalyvis, daroma išvada, kad nukentėjusiojo realiai patirtos išlaidos už advokato paslaugas nėra aiškiai per didelės ar viršytų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis pats pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad jis patyrė 1000 Eur išlaidų už advokato paslaugas. Kadangi nuteistasis bei jo gynėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad nuteistojo materialinė padėtis yra sunki, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo priteisė visas nukentėjusiojo turėtas išlaidas už advokato paslaugas.

13.4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo V. M. atstovas adv. H. Oseckis prašė priteisti nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato paslaugoms, kurias ji patyrė apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir jo atstovimą apeliacinės instancijos teisme. Viso prašė priteisti 700 Eur. Šias nukentėjusiojo patirtas išlaidas patvirtina prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėtas atstovo 2022-12-05 išrašytas pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 142).

13.5. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla, kokios paslaugos buvo suteiktos proceso dalyviui, koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019 ir kt.).

13.6. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuriuo nuteistojo D. M. gynėjas prašė nuteistąjį prašė išteisinti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį arba netenkinus šio skundo reikalavimo, sumažinti D. M. paskirtą bausmę, nepriteisti neturtinės žalos, sumažinti priteistas proceso išlaidas. Nukentėjusiojo V. M. atstovas pateikė rašytinį atsiliepimą į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą bei nukentėjusysis ir jo atstovas dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, išsakė savo nuomonę dėl apeliacinio skundo ir ši nuomone buvo tokia pati kaip ir atsiliepime išreikštoji. Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, sumažinant paskirtąją bausmę. Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tai prašymas atlyginti nukentėjusiojo V. M. patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti tenkinamas iš dalies, išieškant pusę patirtų išlaidų, t. y. 350 Eur (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 106 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti nuteistojo D. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstama veika, numatyta BK 187 straipsnio 1 dalyje, padaryta dėl didelio susijaudinimo, nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

D. M. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį paskirtą 60 MGL (3 000 Eur) dydžio baudą sumažinti iki 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudos, įpareigojant ją sumokėti per 8 mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio priėmimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išieškoti iš nuteistojo D. M. nukentėjusiojo V. M. naudai 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt Eur 00 ct) turėtoms išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai Boleslovas KalainisZigmas KavaliauskasVidmantas Mylė