Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo advokato Jono Špelverio ir nuteistojo L. K. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės iš dalies sudėtos, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

A. P. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 270 MGL (10 168,20 Eur) bauda.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 3 d. nuosprendis, kuriuo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nuosprendis pakeistas. A. P. nusikalstama veika iš BK 259 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 260 straipsnio 2 dalį ir paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistojo A. P. gynėjo advokato J. Špelverio ir nuteistojo L. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Šioje byloje nuteistas ir J. P., bet kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2015 m. rugsėjo 1 d., turėdamas tikslą parduoti, į Klaipėdos autobusų stoties, Butkų Juzės g. 9, teritoriją atgabeno du polietileninius paketus su 991,13 g baltos spalvos miltelių, kuriuose buvo 325,502 g metamfetamino, ir apie 15.35 val. šią psichotropinę medžiagą automobilyje „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė J. P.;

2015 m. gruodžio 1 d. Kaune automobiliu BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, gabeno 793,04 g baltos spalvos miltelių, kuriuose buvo 75,36 g metamfetamino, kol apie 19.05 val. ties namu (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

A. P. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d., apie 21.15 val., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų, savo gyvenamojoje vietoje, Kaune, (duomenys neskelbtini), skalbimo mašinoje neteisėtai laikė 879,55 g kanapių.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo A. P. gynėjo advokato Jono Špelverio ir nuteistojo L. K. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko kasacinius skundus atmesti.

4.1. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nuteistojo A. P. parodymus apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Teismo išvada, kad nuteistasis A. P., jau sutikdamas paskolinti prašomą pinigų sumą ir mainais už paskolintus pinigus paimdamas iš pažįstamų vaikinų didelį kiekį narkotinės medžiagos, turėjo tikslą šias medžiagas ateityje platinti, pagrįsta išsamiai ištirtais bylos duomenimis. Teismų praktikoje platinimu laikomas bet koks neteisėtas psichotropinių ar narkotinių medžiagų ir pirmos kategorijos jų pirmtakų (prekursorių) perdavimas kitiems asmenims, išmainant juos į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar kitas paslaugas, duodant paskolą ir pan. Byloje, remiantis A. P. parodymais, nustatyta, kad jis su dviem iš matymo pažįstamais asmenimis susitarė, jog, šiems grąžinus paskolintus pinigus, atiduos narkotines medžiagas, ir už tai būtų gavęs papildomai 500 Eur, taigi, pats A. P. pripažino turėjęs tikslą narkotines medžiagas perduoti atgal jas jam davusiems asmenims, t. y. platinti, kai šie jam grąžins skolą ir sumokės papildomai 500 Eur. Be to, toks apsidraudimas (užstatas narkotinėmis medžiagomis), skolinant vos pažįstamiems asmenims (nes A. P. patvirtino, kad neturi jų kontaktinių duomenų, žino tik vieno iš jų vardą) nemažą pinigų sumą, taip pat leidžia spręsti apie nuteistojo turėtus ketinimus gautas narkotines medžiagas išplatinti ir atgauti paskolintus pinigus, tuo atveju, jeigu pasiskolinę pinigus asmenys jų negrąžintų. Esant nurodytoms aplinkybėms, pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. P., savo gyvenamojoje vietoje neteisėtai laikydamas didelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių, turėjo tikslą jas platinti, o veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. A. P. paskirta sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, o sąlygų taikyti jam BK 62 straipsnį ar išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų pripažinti, kad baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje numatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, nenustatyta, o kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada.

4.2. Prokurorė taip pat nurodo, kad nors bylos duomenys patvirtina, jog nuteistasis L. K. serga širdies ir plaučių ligomis, kurios įrašytos Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo 1 priede pateikto sunkių nepagydomų ligų sąrašo 20, 23, 24 punktuose, turi būti įvertintos ir kitos BK 76 straipsnio taikymui reikšmingos bylos aplinkybės. Šiomis sunkiomis nepagydomomis ligomis L. K. sirgo dar iki nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas šioje byloje, padarymo. Tai, kad L. K. dėl diagnozuotų sunkių nepagydomų širdies ir plaučių ligų būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę, konstatuota 2011 m. lapkričio 24 d.–2012 m. gruodžio 18 d. atliktos teismo medicinos ekspertizės metu, paskirtos Kauno miesto apylinkės teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje 2013 m. birželio 12 d. nuosprendžiu už BK 182 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą buvo nuteistas galutine subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausme, o Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, pakeitus apylinkės teismo nuosprendį, vadovaujantis BK 76 straipsniu, L. K. buvo atleistas nuo bausmės dėl ligos. Nepraėjus nė metams po šio atleidimo nuo bausmės dėl ligos, L. K. padarė dvi naujas nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms, už kurias nuteistas šioje byloje ir kurias padaryti nesutrukdė nuteistojo pagal medicininius dokumentus, teismo medicinos ekspertų išvadas nustatyta sunki jo sveikatos būklė. Be to, tiek iki atleidimo nuo bausmės, tiek po jo dėl ligos (2011–2015 m.) L. K. daug kartų baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Šios aplinkybės rodo atitinkamą nuteistojo požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio normas, jų laikymąsi bei suteiktas galimybes pakeisti savo gyvenimo būdą, rūpintis sveikata būnant laisvėje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, atsižvelgęs į tai, jeigu sunkia nepagydoma liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam padaryti veiką, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas ir teisingai konstatavo, kad BK 76 straipsnio nuostatos L. K. netaikytinos.

5. Nuteistojo A. P. gynėjo advokato Jono Špelverio ir nuteistojo L. K. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo A. P. gynėjo kasacinio skundo

6.2. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas apibūdina kaltininko siekius, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu. Taigi BK 260 straipsnio 2 dalies dispozicijoje įvardytas tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ reiškia kaltininko norą atlygintinai (parduodant) ar neatlygintinai (kitaip platinant) perduoti narkotines ar psichotropines medžiagas kitiems asmenims. Tai vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktų įrodymų visumą. Kaltininko tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ gali susiformuoti jau įgijus narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba dar prieš įsigyjant šias medžiagas. Nusikalstamos veikos padarymo tikslą patvirtina ne tik kaltininko parodymai, bet ir bylos faktinės aplinkybės: atlikti veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas, pastangos juos padarant, šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris), duomenys apie tai, kad kaltininkas tai žinojo, rastos priemonės (svarstyklės ir t. t.), ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas (kokias, ar organizme rastos medžiagos sutampa su medžiagomis, rastomis pas jį, ir pan.), ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2013, 2K-503/2013, 2K-24/2014, 2K-49/2014, 2K-155-693/2016).

6.3. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atlikus kratą A. P. gyvenamojoje vietoje rasta ir paimta 879,55 g kanapių. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad kanapes kaip užstatą jam paliko du iš matymo pažįstami vaikinai už tai, kad jis jiems paskolino 1000 Eur, vaikinai žadėjo po kelių dienų pinigus grąžinti ir papildomai sumokėti 500 Eur. Jeigu jam pinigų nebūtų grąžinę, jis kanapes būtų išmetęs. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nepakanka objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinamąjį turėjus tikslą platinti narkotines medžiagas, nes jis narkotinėmis medžiagomis disponavo laikinai, jas paėmė iš pažįstamų asmenų kaip garantiją už paskolintų pinigų grąžinimą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tuos pačius įrodymus, padarė priešingą išvadą, t. y. kad A. P., nurodydamas, jog, pažįstamiems asmenims atidavus skolą ir papildomai sumokėjus 500 Eur, jis būtų jiems grąžinęs narkotines medžiagas, įrodo, kad nuteistasis turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas. Pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. P. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, laikė, kad nėra pagrindo jais netikėti.

6.4. Nustatant, ar A. P. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas, šios bylos kontekste svarbią reikšmę turi tai, kokius ketinimus ateityje dėl draudžiamų medžiagų disponavimo turėjo nuteistasis jų įgijimo metu. Minėta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jau draudžiamų medžiagų įgijimo metu nuteistasis turėjo tikslą narkotines medžiagas platinti. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs ir kitus nuteistojo parodymus, tai yra kad jis žinojo, jog iš pažįstamų asmenų gauna kanapes, pinigus (santaupas) skolino iš matymo pažįstamiems asmenims (neturėdamas jų kontaktinių duomenų), buvo išlaikomas sugyventinės, taip pat kitus objektyvius įrodymus byloje (kratos protokolą, specialistų išvadas, kitus rašytinius įrodymus), patvirtinančius, kad A. P. nevartojo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, laikė didelį jų kiekį (879,55 g), daugiau kaip metus iki nusikalstamos veikos padarymo nedirbo ir registravosi darbo biržoje. Be to, svarbus aspektas sprendžiant apie nuteistojo tyčią ir tikslą platinti narkotines medžiagas taip pat yra disponavimo uždrausta medžiaga laikas ir kaltininko galimybės paveikti tų medžiagų likimą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes A. P. didelį kiekį narkotinių medžiagų laikė pakankamai ilgą laiką (4 dienas), tai yra su draudžiamosiomis medžiagomis turėjo galimybę elgtis savo nuožiūra. Čia pažymėtina, kad BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, tai yra kai kaltininkas nori ir siekia tam tikrų pasekmių atsiradimo. Byloje nenustatyta, kad A. P. turėjo tikslą narkotines medžiagas parduoti, tačiau byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis, laikydamas didelį narkotinių medžiagų kiekį, siekė ir turtinės naudos (papildomai gauti 500 Eur), o narkotinių medžiagų perdavimas juos davusiems asmenims šiuo atveju buvo viena iš sąlygų tuos pinigus gauti, taigi toks veiksmas pagal šios bylos aplinkybes yra laikytinas „kitokiu platinimu“. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo veiksmai laikant didelį kiekį narkotinių medžiagų, turint sumanymą vėliau jas perduoti kitiems asmenims, gauti papildomą atlygį, pripažįstami kaip narkotinių medžiagų laikymas, turint tikslą jas kitaip platinti. Juolab kad narkotinių medžiagų kiekis, iš kurio galima padaryti didelį skaičių dozių, rodo, kad kanapės buvo skirtos ne asmeniniam vartojimui, o realizavimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. P. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistas pagrįstai, tai yra nustačius visus būtinus šios veikos sudėties požymius.

7. Nuteistojo A. P. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad net ir konstatavus, kad nuteistojo nusikalstama veika atitinka BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jos pavojingumą ir kaltininko asmenybę, yra galimybė nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

7.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė. Sistemiškai aiškinant BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktus, 54 straipsnio 3 dalį, akivaizdu, kad vienas iš esminių bausmės tikslų – teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas – pirmiausia yra susijęs su konkrečia bausme asmeniui, t. y. bausmės individualizavimu, o antra – skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama ir į visuomenės interesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016).

7.2. Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžta, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą, inter alia (be kita ko), reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

7.3. Kasacinėje jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.). Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau ji nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016).

7.5. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir A. P. nusikalstamus veiksmus perkvalifikavęs iš BK 259 straipsnio 1 dalies į BK 260 straipsnio 2 dalį, nuteistajam paskyrė naują bausmę – laisvės atėmimą aštuoneriems metams. Skirdamas bausmę teismas nurodė, kad nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių; atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumą – tai, kad jis padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, turėdamas tikslą pasipelnyti; į nuteistojo asmenybę – neteistas, baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, veikos padarymo metu dirbo, prieš tai ilgą laiką registruotas Darbo biržoje, turi gyvenamąją vietą, gyvenimo draugę. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas A. P. paskyrė BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą vienintelę bausmę – laisvės atėmimą, nustatydamas minimalų jos dydį. Teismas taip pat nurodė, kad nenustatė pagrindų nuteistajam taikyti BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl švelnesnės bausmės paskyrimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aiškiai motyvavo savo sprendimą dėl nuteistajam A. P. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, pagrindų paskirti švelnesnę bausmę nenustatymo.

Motyvuojamoji dalis

7.6. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme teisės taikymo aspektu įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami, bylos faktinės aplinkybės, įskaitant ir aplinkybes, svarbias bausmių skyrimui ar BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui, nėra nustatomos. Taigi kasacinės instancijos teismas pakeisti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir paskirti švelnesnę bausmę gali ne nustatęs naujas aplinkybes, o tik konstatavęs, kad teismai aiškiai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – šiuo atveju BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas analizavo bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, padarė išvadas, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. P. paskyrus sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę.

7.7. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenustatė aplinkybių, dėl kurių BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės pagal sankcijos ribas paskyrimas nuteistajam A. P. už sunkaus nusikaltimo, susijusio su neteisėtu narkotinių medžiagų disponavimu turint tikslą jas platinti, padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį, baudžiamąjį įstatymą (BK 41 straipsnį, 54 straipsnį, 260 straipsnio 2 dalį) taikė tinkamai, keisti ar naikinti nuosprendį kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo L. K. gynėjo kasacinio skundo

8. Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl L. K. galimybės atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, nevertino visų pateiktų įrodymų, nepasisakė dėl jų atmetimo ar buvimo byloje, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje pateiktų įrodymų – L. K. 2016 m. sausio 20 d. išduoto neįgaliojo pažymėjimo, kuriuo nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, ir medicininių dokumentų, kuriuose užfiksuota 16 įrašų apie nuolatinę slaugą ir priežiūrą namuose.

8.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo šioje dalyje, esminių BPK pažeidimų nenustatė. Kasatorius neteisus teigdamas, jog teismai turėjo įvertinti kaip įrodymą nuteistajam 2016 m. sausio 20 d. išduotą neįgaliojo pažymėjimą, kuriame nurodytas didelis specialiųjų poreikių lygis. Žemesnių instancijų teismams nagrinėjant bylą joje buvo nuteistajam 2011 m. rugsėjo 1 d. išduoto neįgaliojo pažymėjimo kopija (4 t., b. l. 67). Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis ir jo gynėjai ne tik kad nepateikė 2016 m. sausio 20 d. neįgaliojo pažymėjimo kopijos, bet ir apie jo egzistavimą nei apeliaciniame skunde, nei savo žodiniuose pasisakymuose neužsiminė. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. K. 2016 m. sausio 20 d. išduoto neįgaliojo pažymėjimo Nr.019363 kopija byloje yra pateikta su kasaciniu skundu. Todėl konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai negalėjo vertinti to, ko byloje nebuvo.

8.3. Taip pat nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad teismas nevertino medicininiuose dokumentuose esančių įrašų apie nuteistojo nuolatinę slaugą ir priežiūrą namuose. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, tiek svarstydamas L. K. paskirtos bausmės pagrįstumą, tiek išdėstydamas argumentus dėl BK 76 straipsnio nuostatų nuteistajam netaikymo, analizavo ir vertino visus bylos įrodymus, susijusius su nuteistojo L. K. sveikatos būkle ir jo galimybėmis atlikti laisvės atėmimo bausmę. Pagal kasacinio skundo teiginius daryti priešingą išvadą teisėjų kolegija neturi pagrindo.

8.4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ar nuosprendžio turiniui taikomus reikalavimus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 331 straipsnis), ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

9.1. Pagal BK 76 straipsnio 1 dalį nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Šiuo atveju teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, paskiria tokiam asmeniui bausmę ir atleidžia jį nuo bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį.

9.2. Sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia nustatyti, kad liga yra įtraukta į sunkių nepagydomų ligų, dėl kurių bausmę atlikti būtų per sunku, sąrašą. Be to, taikant BK 76 straipsnį ir atleidžiant nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos, būtina nustatyti, kad bausmės atlikimas dėl nuteistojo ligos pobūdžio yra per sunkus. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog vienos iš atleidimo nuo bausmės sąlygų – dėl sunkios nepagydomos ligos bausmę atlikti yra per sunku – konstatavimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas įvertina nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgęs į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, taip pat bausmės atlikimo įtaką sunkios nepagydomos ligos dinamikai, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, poveikį kitiems nuteistiesiems, kartu kalintiems įkalinimo įstaigoje, ir galimą poveikį šių asmenų sveikatai. Šias aplinkybes teismas nustato duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nurodytas sąlygas (įrodymais), o išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, teismas padaro vertindamas visus įrodymus bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytą bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas. Dėl to teismo medicinos eksperto išvada apie tai, kad nuteistajam, sergančiam sunkia nepagydoma liga, bausmę atlikti būtų per sunku, yra tik vienas duomenų šaltinis, kuriuo remdamasis jis šį klausimą sprendžia, ir ji teismui yra rekomendacinio pobūdžio. Teismas, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai. Jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158/2005, 2K-438/2008, 2K-497/2012, 2K-524/2013, 2K-123-697/2015).

9.3. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad L. K. serga širdies ir plaučių ligomis su IV funkcinės klasės lėtiniu širdies nepakankamumu ir lėtiniu kvėpavimo nepakankamumu, kuriam reikia nuolatinio gydymo deguonimi, šios ligos yra įrašytos į Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo 1 priede pateiktą sunkių nepagydomų ligų sąrašą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad komisijinės ekspertizės akte, taip pat konsultacinėje išvadoje, pateiktos išvados, teisme apklausto eksperto paaiškinimai apie nuteistojo sveikatos būklę patvirtina, kad L. K. dėl sunkių nepagydomų širdies ir plaučių ligų negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės, nes tai jam būtų per sunku. Tačiau apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino ir tai, kad L. K. nepagydomomis ligomis susirgo iki nusikalstamų veikų padarymo, anksčiau teismo jau buvo atleistas nuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, vėl nusikalto, padarydamas sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, daugybę kartų baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, taip pat įvertino ir nuteistojo ligos pobūdį sprendimo priėmimo metu bei nuteistojo galimybę gauti asmens sveikatos priežiūros paslaugas atliekant laisvės atėmimo bausmę. Taigi, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas L. K. apeliacinį skundą, atsižvelgė ir įvertino visas įstatyme nurodytas aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė L. K. BK 76 straipsnio nuostatų ir neatleido jo nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dėl ligos. Minėta, kad teisėjų kolegija nenustatė, jog apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas, vertindamas įrodymus, jų pagrindu darydamas išvadas, būtų pažeidęs BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Taigi konstatuotina, kad ir baudžiamasis įstatymas L. K. (BK 76 straipsnio 1 dalis) taikytas tinkamai ir keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. P. gynėjo advokato Jono Špelverio ir nuteistojo L. K. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko kasacinius skundus.