Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2026-11-05 · Civilinė byla Nr. e2A-1130-524/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2026-04-16Klaipėdos apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2026-11-05Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-05
Bylos Nr.
e2A-1130-524/2026
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-03790-2025-9
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjai
Raimonda Andrulienė, Erika Misiūnienė, Larisa Šimanskienė
Ieškovas
IES1
Atsakovas
ATS2, ATS1
Kategorijos
  • 2.6.14.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.6.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-1130-524/2026Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03790-2025-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.14.3; 2.6.15 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 5 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės IES1 apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovams ATS2 ir ATS1 dėl dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutarties, pirkimo–pardavimo ir uzufrukto nustatymo sutarties pripažinimo apsimestiniais sandoriais ir teisinių pasekmių, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų notarė TAR4, notarė TAR1, TAR3, TAR2.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė IES1 kreipėsi į teismą su ieškiniu (kurį vėliau patikslino) atsakovams ATS2 ir ATS1 prašydama: 1) pripažinti, kad ieškovės ir atsakovės ATS2 2022 m. gegužės 17 d. sudaryta buto adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo ir uzufrukto nustatymo daiktui sutartis, notarinio registro Nr. 3006, yra negaliojanti kaip sudaryta dėl suklydimo apgaulės įtakoje; 2) pripažinti, kad TAR2, ATS1, ATS2 ir IES1 2023 m. liepos 3 d. buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo ir uzufrukto nustatymo sutartis, notarinio reg. Nr. 7904, yra pardavėjo TAR2 ir pirkėjos IES1 sudaryta buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis.

Ieškovė ieškinyje, dublike nurodė, kad 2020 m. sausio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo butą adresu (duomenys neskelbtini). Kadangi su sutuoktiniu nebendravo, savo vaikų ar kitų artimųjų, kurie galėtų ja pasirūpinti neturėjo, draugė ją supažindino su atsakove ATS2, su kuria ieškovė susitarė, jog atsakovė iki ieškovės mirties reguliariai rūpinsis ieškove teikdama jai visokeriopą pagalbą ir priežiūrą: gamins maistą, suteiks medicininę pagalbą, slaugys ligos atveju, pirks maistą, vaistus bei dengs privalomąsias išlaidas, palaidos. Ieškovė 2020 m. sausio 24 d. atsakovei išdavė notarinį įgaliojimą, kuriam po metų pasibaigus, 2021 m. liepos 14 d. išdavė naują, galiojantį 10 metų. Atsakovė suorganizavo 2022 m. gegužės 17 d. buto, adresu (duomenys neskelbtini), dovanojimo ir uzufrukto daiktui nustatymo sutarties pasirašymą. Atsakovė paaiškino, jog šia sutartimi įforminamas ieškovės išlaikymas, rūpinamasis ieškove. 2023 m. liepos 3 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria parduotas butas adresu (duomenys neskelbtini), ir tą pačią dieną sudaryta sutartis, kuria nupirktas butas adresu (duomenys neskelbtini). Buto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimui buvo panaudoti pinigai, gauti pardavus butą adresu (duomenys neskelbtini) (30 360 Eur), o likusią dalį (24 840 Eur) ieškovė sumokėjo iš savo santaupų – pinigai grynais buvo perduoti atsakovei. Sutarties pasirašyme dalyvavo ir atsakovės sutuoktinis ATS1. Atsakovė ieškovei paaiškino, kad yra įformintas ieškovės išlaikymas iki gyvos galvos, kaip ir ankstesnėje sutartyje, todėl ieškovė neįtarė nieko bloga ir manė, kad atsakovė turi pareigą ją toliau išlaikyti ir rūpintis. Tačiau po kurio laiko atsakovė ėmė vis rečiau lankyti ieškovę, kol visiškai nustojo. 2024 m. rugpjūčio mėn. pradžioje sužinojo, kad atsakovė išvyko į užsienį. Iš namo bendrijos buhalterės sužinojo, jog butas adresu (duomenys neskelbtini), jai iš tiesų nepriklauso. Paskambino atsakovei išsiaiškinti, tačiau buvo apšaukta. Tuomet kreipėsi į teisininkus, kurie paaiškino, kad 2022 m. gegužės 17 d. sutartimi nebuvo įformintas išlaikymas iki gyvos galvos. Mano, jog atsakovės buvo tyčia suklaidinta, t. y. apgauta, dėl paties sandorio esmės, jo dalyko, nes suprato, kad 2022 m. gegužės 17 d. sandoriu įformina išlaikymo iki gyvos galvos teisinius santykius. Analogiškai panaudojus apgaulę atsakovės buvo suklaidinta ir dėl buto adresu (duomenys neskelbtini), 2023 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sandorio, kuris iš atsakovų pusės buvo apsimestinis – iš tiesų pagal šalių (ieškovės ir atsakovų) sutartinių teisinių santykių esmę butas nuosavybės teise turėjo tekti ieškovei vėliau dėl šio buto sudarant išlaikymo iki gyvos galvos sutartį.

Atsiliepimas

Atsakovai atsiliepimu į ieškinį, atsiliepimu į patikslintą ieškinį, tripliku su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė prašė atsakovės, jog padėtų susigrąžinti butą, atstovautų ją sveikatos įstaigose, padėtų išspręsti ginčus dėl kapinių. Nuo pažinties su ieškove momento, šalių susitarimas buvo susijęs su pagalba sveikatos klausimais, teisiniais klausimais, pagalba sprendžiant ginčus su giminaičiais dėl kapinių, esant būtinumui suteikti pavėžėjimo paslaugas. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė, kurios naudai buvo nustatytas uzufruktas, dalyvavo. Visos sąlygos ieškovei buvo išaiškintos, ieškovė suvokė sandorio sudarymo pasekmes bei tai, jog sudaroma sutartis ne dėl išlaikymo iki galvos, o buto nuosavybės teisės priklauso būtent atsakovams. Su ieškove niekada nebuvo kalbama ir tariamasi apie jos pilną išlaikymą, rentą, maisto ruošimą. Tokių paslaugų atsakovai negalėtų suteikti ieškovei, nes turi savo darbus bei yra užsiėmę kitais gyvenimo klausimais. Ieškovei nuolatinė priežiūra nebuvo reikalinga ir nebuvo būtinumo ją teikti. Ieškovė nedavė grynųjų, o atsakovai iš savo lėšų mokėjo už komunalines paslaugas ir mokesčius už butą. Ieškovė, imdama mokesčius už butą adresu (duomenys neskelbtini), matė ir suprato, kad nurodyto buto savininkai yra atsakovai. Ieškovė siekė ir sudarė dovanojimo sutartį, su esmine sąlyga, t. y. pasiliko sau teisę gyventi padovanotame nekilnojamajame turte, todėl dovanojimo sutartis nepažeidė jokių ieškovės teisių. Ieškovė pageidavo, jog būtų parduotas padovanotas butas bei atsakovai nupirktų geresnį butą. Atsakovai, siekdami gerinti ieškovės gyvenimo sąlygas, sutiko įsigyti naują butą, o tai padarė savo lėšomis. Atsakovai už butą adresu (duomenys neskelbtini), sumokėjo 55 200 Eur, iš jų 31 000 Eur buvo gauti pardavus ieškovės dovanotą butą adresu (duomenys neskelbtini) (kurio nuosavybės teisės jau priklausė atsakovams), o likę 24 840 Eur buvo sumokėti kitomis atsakovų asmeninėmis lėšomis. Pardavus butą, kurį ji jau buvo padovanojusi atsakovams, gauti pinigai buvo atsakovų pinigai, gauti iš jų nuosavybės pardavimo, o ne ieškovės lėšos.

Trečiasis asmuo Klaipėdos 15-ojo notarų biuro notarė TAR4, pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad sandorių sudarymo metu notarė aiškiai bei išsamiai išaiškino pirkimo–pardavimo ir uzufrukto nustatymo sutarties sudarymo sąlygas, aplinkybes bei, svarbiausia, galimas pasekmes. Ieškovė nenurodė jokių teisinių pagrindu ar faktinių aplinkybių, jog ji turi teisę tapti buto adresu (duomenys neskelbtini), savininke, tuo labiau, jog už nurodytą butą lėšas pardavėjui sumokėjo atsakovai, o ne ieškovė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei, 1089 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui, 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidas trečiajam asmeniui notarei TAR4, 79,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą valstybei.

Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog 2022 m. gegužės 17 d. dovanojimo ir uzufrukto daiktui nustatymo sutartis Nr. 3006 yra apsimestinė ir buvo sudaryta dėl atsakovės panaudotos apgaulės ieškovės atžvilgiu. Dovanojimo sutartis yra tvirtinama notaro ir ieškovė asmeniškai dalyvavo sudarant dovanojimo sutartį. Notarės TAR1 paaiškinimais nustatyta, kad prieš dovanojimo sutarties pasirašymą sutarties šalims buvo perskaitytos sutarties sąlygos. Išaiškinta ieškovei, kad dovanojimo sutartimi su uzufrukto nustatymu nekilnojamasis turtas neatlygintinai perleidžiamas atsakovei, o ieškovės naudai iki jos mirties yra nustatomas uzufruktas į butą. Notarė išaiškino ieškovei uzufrukto ir išlaikymo iki gyvos galvos institutų skirtumus. Ieškovė patvirtino, kad supranta, jog uzufrukto nustatymo atveju jai suteikiama teisė toliau naudotis butu iki mirties ir kad atsakovei priėmus nekilnojamąjį turtą iš ieškovės nekyla pareiga rūpintis ieškove, ją išlaikyti ar palaidoti po mirties. Sutikimą su dovanojimo sutarties sąlygomis ieškovė patvirtino pasirašytinai. Pažymėtina, kad dovanojimo sutarties sudarymu ieškovės interesai turėti gyvenamą plotą nebuvo pažeisti. Vien tai, jog ieškovė yra garbaus amžiaus nesudaro pagrindo išvadai, jog ji nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo priimti savarankiškai sprendimų. Ieškovė dalyvavo visuose teismo surengtuose posėdžiuose, gebėjo perskaityti priesaikos tekstą, jį pasirašyti, duoti paaiškinimus, atsakyti į jai užduodamus klausimus, užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, liudytojams. Duomenų, jog ieškovė sandorių sudarymo metu sirgo ar šiuo metu serga psichine liga, nėra, ieškovės veiksnumas neapribotas. Tuo tarpu ieškovės regos sutrikimai, judėjimo problemos nėra teisiškai reikšmingos vertinant jos gebėjimą suprasti savo veiksmus bei priimti sprendimus. Nenustatyta aplinkybių, kurios leistų abejoti ieškovės gebėjimu suprasti sandorio sąlygų esmę, iš to kilsiančias teisines pasekmes. Nenustatyta pasikeitimų atsakovės veiksmuose ieškovės atžvilgiu prieš dovanojimo sutarties pasirašymą, ar po jos – atsakovė raštu, žodžiu ar kitais veiksmais neįsipareigojo ir neužtikrino ieškovės asmeninių poreikių patenkinimo mainais į nekilnojamąjį turtą. Ieškovė teismo posėdyje neigė sudariusi testamentą ir dovanojimo sutartį, nurodė pas notarą šiais klausimais nesilankiusi, sandoriai sudaryti atsakovės jai nedalyvaujant ir apskritai jos neinformavus apie jų sudarymą, apie surašytą testamentą sužinojo tik pasikreipusi į advokatą dėl šios civilinės bylos inicijavimo. Tačiau į bylą pateikti testamentas bei dovanojimo sutartis yra pasirašyti asmeniškai ieškovės, kas teikia pagrindą išvadai, kad ieškovė asmeniškai dalyvavo paminėtų sandorių sudaryme. Teismas byloje nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų atsakovės bei liudytojos teiginius, jog ieškovė butą nusprendė padovanoti atsakovei už teiktą pagalbą.

Teismas dėl buto adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimo konstatavo, jog ieškovė neįrodė finansiškai prisidėjusi prie šio buto įsigijimo. Kaip matyti buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės dovanojimo sutarties pagrindu buvo perleistos atsakovei, todėl visos gautos piniginės lėšos pardavus šį butą laikytinos asmenine atsakovės nuosavybe. Pažymėtina, kad piniginės lėšos pardavus butą adresu (duomenys neskelbtini), buvo pervestos į atsakovės atsiskaitomąją sąskaitą. Butas, adresu (duomenys neskelbtini), parduotas už 31 000 Eur, tuo tarpu butas, adresu (duomenys neskelbtini), nupirktas už 55 200 Eur. Atsakovė atsiskaitė su pardavėju už butą adresu (duomenys neskelbtini), sumokėdama 4 200 Eur grynaisiais bei 51 000 Eur bankiniu pavedimu. Nors ieškovė ir nurodo, kad likusi dalis buto kainos, t. y. nepadengta gautomis piniginėmis lėšomis už butą, adresu (duomenys neskelbtini), kas sudarytų 24 200 Eur, buvo apmokėta jos santaupomis, iš ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos duomenų aiškiai matyti, kad ieškovė ginčo metu nedisponavo tokio dydžio piniginėmis lėšomis. Ieškovė nurodė, kad ji išgrynindavo iš savo atsiskaitomosios sąskaitos po 5 000 Eur ir šias lėšas perduodavo atsakovei, tačiau ieškovė niekada nuo atsiskaitomosios sąskaitos nebuvo išgryninusi vienu metu 5 000 Eur. Be to, laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. liepos 31 d. iš atsakovės atsiskaitomosios sąskaitos bendra išgrynintų piniginių lėšų suma yra gerokai mažesnė nei 24 200 Eur. Ieškovės paaiškinimais taip pat nustatyta, kad ieškovė nelaikė santaupų grynaisiais. Ieškovė dalyvavo buto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo sandoryje ne kaip šio buto pirkėja, o kaip uzufrukto gavėja. Sudarant buto adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo sandorį ieškovė pasirašė pareiškimą dėl uzufrukto teisės atsisakymo į būstą. Ieškovei notarė TAR4 išaiškino uzufrukto atsisakymo į butą adresu (duomenys neskelbtini), ir uzufrukto nustatymo į butą, adresu (duomenys neskelbtini), nustatymo teisines pasekmes. Notarės teigimu ieškovę tenkino butų pakeitimas. Notarės tvirtinimu, iš pokalbio su ieškove jai buvo aišku, kad ieškovė nelaikė savęs nei buto adresu (duomenys neskelbtini), pardavėja nei buto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkėja.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino formaliąją sandorio pusę (notaro dalyvavimą) ir neįvertino tikrosios šalių valios ydingumo. Teismas neįvertino ar notaras įsitikino, kad silpno regėjimo asmuo faktiškai suvokė pasirašomo teksto turinį, o ne tik formaliai išklausė perskaitymą ir patvirtino iš anksto su atsakove suderintą suvokimą. Ieškovė serga sunkaus laipsnio akių liga dėl ko negali savarankiškai perskaityti sutarčių teksto, turi ir klausos sutrikimų, 2022 m. kovo 29 d. ieškovei buvo atlikta sudėtinga širdies operacija, 2025 m. vasario 25 d. ieškovei nustatytas 90 proc. netekto dalyvumo lygis. Teismas nepagrįstai patikėjo atsakovės teiginiu dėl dovanojimo visiškai neįvertindamas ieškovės sveikatos būklės ir ko iš tiesų tokioje situacijoje norėtų ieškovės amžiaus ir poreikių vienišas asmuo. Bet koks protingas asmuo, žinodamas nagrinėjamą padėtį, panašioje situacijoje dovanojimo sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Ieškovė neprisiminė, kad tarp daugybės atsakovės suorganizuotų vizitų pas notarus buvo pasirašytas būtent testamentas. Ieškovė pagal savo amžių yra praradusi nepriekaištingą orientaciją laike ir erdvėje, ypač tokiuose sudėtinguose teisiniuose dalykuose. Teismas logiškai neįvertino kodėl asmuo, ką tik teismo keliu atgavęs savo nuosavybę (su atsakovės pagalba) po pusantro mėnesio vėl ją sumanytų neatlygintinai perleisti svetimam asmeniui.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas tinkamai neįvertino byloje nustatytų ir pačios atsakovės patvirtintų aplinkybių, kad laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 17 d. (pirmojo buto dovanojimo) iki 2023 m. liepos 3 d. (antrojo buto pirkimo) atsakovė teikė ieškovei paslaugas, kurios faktiškai atitinka išlaikymo iki gyvos galvos sutarties turinį, ir tik praėjus kuriam laikui ėmė pagalbos nebeteikti. Atsakovės išskirtinis rūpestis išimtinai ieškove protingai nepaaiškinamas tiesiog atsakovės altruizmu ieškovės atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad dovanojimo sutarties sudarymu ieškovės interesai turėti gyvenamą plotą nebuvo pažeisti, yra nesuprantamas, kadangi atsakovė neatlygintinai prarado nuosavybę, nors norėjo užsitikrinti rūpinimąsi ja iki mirties. Ieškovė nurodė, kad jai nereikėjo finansinės paramos, kadangi ieškovė turėjo santaupų, pardavusi nekilnojamąjį turtą (žemę, mišką). Gyvendama pirmajame bute visus komunalinius mokesčius mokėjo pati, o vėliau, persikrausčius į naująjį, pinigus mokesčiams taip pat perduodavo atsakovei grynaisiais. Laikotarpiu tarp ginčijamų sandorių ieškovę atsakovės teikiama pagalba tenkino ir ieškovė neturėjo pagrindo spręsti, kad jos teisės pažeidžiamos dėl netinkamo išlaikymo vykdymo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis 2022 m. gegužės 17 d. sutartimi laikydamas už buto pardavimą gautas lėšas atsakovės asmeninėmis, kadangi ši sutartis taip pat buvo ginčijama ieškiniu, reikalaujant ją pripažinti negaliojančia kaip sudaryta dėl suklydimo apgaulės įtakoje. Teismas išsamiai nagrinėjęs ieškovės banko sąskaitas apie pagal 2023 m. liepos 3 d. sutartį primokėtus 24 200 Eur tokių įrodymų nepasigedo iš atsakovės pusės, kuriai tiesiog pakako pasakyti, kad šią sumą sumokėjo iš šeimos santaupų, nes abu atsakovai dirba. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2020 m. iki 2023 m. iš savo sąskaitos iš viso išgrynino virš 77 000 Eur. Atmetus pinigus, panaudotus pirmojo buto įsigijimui 2020 m., ieškovė ketverius metus išsigrynindavo vidutiniškai po 1 000 Eur kas mėnesį. Atsakovė nepaaiškino, kur ir kokiems poreikiams tokios sveikatos būklės ieškovė kas mėnesį turėjo išleisti visus 1 000 Eur, o teismas tokių paaiškinimų nepasigedo. Tokiu būdu ieškovė turėjo sukaupusi pakankamą grynųjų pinigų sumą, iš kurios vėliau apie 30 000 Eur perdavė atsakovei antrojo buto pirkimui. Ieškovė dėl blogos atminties pasakė, jog nuimdavo po 5 000 Eur. Teismui nusprendus, kad ieškovė neįrodė, jog būtent iš jos lėšų buvo primokėta dalis kainos pagal 2023 m. liepos 3 d. sutartį, tai automatiškai nesudaro pagrindo atmesti visą ieškinį.

Atsiliepimas

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, siekia pakartotinio bylos faktinių aplinkybių nagrinėjimo, tačiau nepateikia jokių naujų teisinių argumentų ar įrodymų, kurie pagrįstų skundžiamo sprendimo neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė nei apgaulės, nei esminio suklydimo fakto, todėl ieškinys teisingai atmestas kaip nepagrįstas. Teismas vertino ne tik notarių dalyvavimą sandorio sudaryme, bet ir abiejų sandorio šalių elgesį tiek iki sandorių sudarymo, tiek jų sudarymo bei vykdymo metu, kaip to ir reikalauja kasacinio teismo praktika. Teismas vertino notarių paaiškinimus ne kaip absoliučius įrodymus, o kaip vieną iš įrodymų visumos elementų. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė nė vieno objektyvaus įrodymo, kuris patvirtintų atsakovės tyčinius nesąžiningus veiksmus, t. y. apgaulę. Atsakovė visą laiką nuosekliai teigė, jog teikta pagalba (vežiojimas pas gydytojus, į kapines, teisinių klausimų sprendimas) buvo įvertinta ieškovės jos pasirinkta forma – buto dovanojimu, pasiliekant sau teisę jame gyventi iki mirties (uzufruktą). Atsakovai nei aktyviais veiksmais, nei tylėjimu nesiekė nuo trečiųjų asmenų ar nuo notarų nuslėpti tikrųjų šalių ketinimų. Abu ginčijami sandoriai buvo sudaryti pas notarą, jų sąlygos ieškovei buvo aiškiai išaiškintos, ir ieškovė savo parašu jas patvirtino. Epizodinė pagalba (vežimas pas gydytoją kartą per mėnesį, pagalba sprendžiant ginčus su giminaičiais ir pan.) negali būti prilyginama išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi prisiimamoms prievolėms. Tarpasmeniniai santykiai, draugiškumas, pagalba artimam žmogui pagal moralinius motyvus nesukuria sutartinio teisinio santykio.

Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog reikalavimą dėl sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu pareiškė ieškovė, todėl būtent ieškovė privalėjo įrodyti aplinkybę, jog ji savo asmeninėmis lėšomis sumokėjo trūkstamą buto kainos dalį. Atsakovų pareiga įrodyti lėšų kilmę galėtų atsirasti tik tuo atveju, jei ieškovė būtų pateikusi nors minimalų prima facie įrodymą, jog dalis šių lėšų – jos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ieškovės pateiktus banko sąskaitos išrašus ir pagrįstai konstatavo, jog jie nepagrindžia ieškovės teiginių. Ieškinyje nurodoma, jog buto adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimui 2020 m. sausio 17 d. buvo panaudotos visos santaupos. Be to, sumos virš 77 000 Eur nurodymas neatleidžia ieškovės nuo pareigos įrodyti, jog būtent jos lėšos buvo perduotos atsakovei perkant butą. Jokio pinigų perdavimo dokumento (kvito, raštelio, paskolos sutarties ar pan.) ieškovė nepateikė ir to patvirtinti niekas negali. Pirmosios instancijos teismui atmetus reikalavimą dėl 2022 m. gegužės l7 d. sutarties pripažinimo negaliojančia, automatiškai eliminuojamas bet koks pagrindas reikalauti pripažinti, jog už šio buto pardavimą gautos lėšos buvo ieškovės. Gavus butą kaip dovaną, atsakovė tą dovaną deklaravo ir sumokėjo valstybė priskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad jeigu ieškovė šiuo metu yra pakankamai sveika dalyvauti teismo procese, samdyti advokatą, suprasti ieškinio dalyką, pasirašinėti procesinius dokumentus, tai juo labiau ji buvo sveika 2022 m. ir 2023 m., kai tiek ji, tiek jos sveikatos būklė buvo geresnės būklės. Pas notarą sutarties tekstas yra perskaitomas garsiai, sąlygos išaiškinamos, šalims užduodami klausimai, ar joms viskas suprantama. Šalys net du kartus pasirinko sandorius su uzufruktu, taigi būtent toks sandorio modelis ir atitiko jų valią. Ieškovės nuoseklus veikimas atsakovės naudai sudaro vientisą veiksmų liniją, kuri atskleidžia tikrąją ieškovės valią palaipsniui perduoti turtą atsakovei. Ieškovė neturi įrodymų, kurie paneigtų šią aiškiai dokumentuotą valios išraišką. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei ieškovė, nei jos atstovas nereiškė pretenzijų dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, neprašė įpareigoti atsakovus pateikti įrodymus dėl lėšų kilmės, neprašė skirti ekspertizės dėl ieškovės sveikatos būklės sandorių sudarymo metu, neteikė alternatyvių prašymų. Ieškovė siekia manipuliuoti faktais, tikintis, jog kuriuo nors iš jos nurodytų pagrindų sandoriai bus nuginčyti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės IES1 ieškinys (patikslintas) atsakovams ATS2 ir ATS1, kuriuo buvo prašoma: 1) pripažinti, kad ieškovės ir atsakovės ATS2 2022 m. gegužės 17 d. sudaryta buto adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo ir uzufrukto nustatymo daiktui sutartis, notarinio registro Nr. 3006, yra negaliojanti kaip sudaryta dėl suklydimo apgaulės įtakoje; 2) pripažinti, kad TAR2, ATS1, ATS2 ir IES1 2023 m. liepos 3 d. buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo ir uzufrukto nustatymo sutartis, notarinio reg. Nr. 7904, yra pardavėjo TAR2 ir pirkėjos IES1 sudaryta buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis.

Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas teismui netinkamai įvertinus bylai reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai įvertinus jas patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus ir netinkamai aiškinus bei taikius šalių teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas bei nukrypus nuo šiais klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos miesto 5-ojo notarų biuro notarė KTA2 2021 m. lapkričio 19 d. patvirtino ieškovės testamentą notarinio registro Nr. 3381, kuriuo visą ieškovei priklausantį turtą po mirties ji paliko atsakovei.

Įsiteisėjusia Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-353-1048/2022 patvirtinta taikos sutartis tarp ieškovės ir KTA1, kurios 1 punktu nustatyta, kad 2020 m. sausio 17 d. ieškovė pirkimo–pardavimo sutartimi notarinio registro Nr. MV7-166 asmeninės nuosavybės teise įgijo butą adresu (duomenys neskelbtini).

Klaipėdos miesto 14-ojo notarų biuro notarė TAR1 2022 m. gegužės 17 d. patvirtino ieškovės ir atsakovės sudarytą dovanojimo ir uzufrukto daiktui nustatymo sutartį notarinio registro Nr. 3006, kurios pagrindu ieškovė padovanojo atsakovei butą adresu (duomenys neskelbtini), nustatant uzufruktorei, t. y. ieškovei, uzufrukto teisę į butą gyvenimo trukmei.

Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro notarė TAR4 2023 m. liepos 3 d. patvirtino atsakovų ir trečiojo asmens TAR2 sudarytą pirkimo–pardavimo ir uzufrukto nustatymo sutartį notarinio registro Nr. 7904, kurios pagrindu atsakovai atitinkamomis dalimis iš TAR2 įgijo butą, adresu (duomenys neskelbtini), nustatant uzufruktorei, t. y. ieškovei, uzufrukto teisę į butą gyvenimo trukmei. Sutartyje nurodyta buto kaina 55 200 Eur, iš kurios atsakovai iki sutarties pasirašymo kiekvienas proporcingai savo įsigyjamai daliai sumokėjo 4 200 Eur pardavėjui grynaisiais, o likusią pinigų sumą – 51 000 Eur – bankiniu pavedimu pardavėjui.

Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro notarė TAR4 2023 m. liepos 3 d. patvirtino ieškovės pareiškimą notarinio registro Nr. 7908, kuriuo ji atsisakė 2022 m. gegužės 17 d. dovanojimo ir uzufrukto daiktui nustatymo sutartimi notarinio registro Nr. 3006 nustatytos uzufrukto teisės į butą adresu (duomenys neskelbtini).

Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro notarė TAR4 2023 m. liepos 3 d. patvirtino atsakovės ir trečiojo asmens TAR3 sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį notarinio registro Nr. 7909, kuria atsakovė už 31 000 Eur pardavė TAR3 butą adresu (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta buto kaina 31 000 Eur TAR3 sumokėjo atsakovei bankiniu pavedimu prieš pasirašant sutartį.

Iš ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Šiaulių bankas“, išrašo už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. liepos 31 d. nustatyta, kad 2022 m. sausio 1 d. ieškovės atsiskaitomojoje sąskaitoje buvo 19 538,15 Eur, 2023 m. liepos 31 d. ieškovės piniginių lėšų likutis siekė 8 465,06 Eur.

Klaipėdos miesto 5-ojo notarų biuro notarė KTA2 2025 m. liepos 31 d. patvirtino ieškovės pareiškimą, kuriuo ieškovė panaikino 2021 m. lapkričio 19 d. sudarytą testamentą registro Nr. 3381.

Iš ieškinio ir patikslinto ieškinio turinio matyti, kad ieškovė prašė 2022 m. gegužės 17 d. dovanojimo ir uzufrukto nustatymo daiktui sutartį ir 2023 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo ir uzufrukto nustatymo sutartį pripažinti negaliojančiomis ir perkelti jai buto adresu (duomenys neskelbtini), pirkėjos teises ir pareigas, nurodė kelis sandorių negaliojimo pagrindus – ieškovės teigimu ginčijami sandoriai yra prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei, apsimestiniai, sudaryti dėl esminio ieškovės suklydimo, dėl atsakovės apgaulės.

Ieškovė nurodo, kad atsakovų veiksmai panaudojus apgaulę prieš garbaus amžiaus ieškovę, reikalingą pagalbos ir priežiūros, neatlygintinai pasisavinus jos turtą, vertintini ir kaip prieštaraujantys viešajai tvarkai ir gerai moralei. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.81 straipsnis 1 dalyje nurodyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad „viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 101 punktas). Teisės doktrinoje aiškinama, kad viešoji tvarka turi būti suprantama kaip rašytinės ir nerašytinės teisės visuma, sauganti valstybės, visuomenės ir individų interesus (Jansen, N., Zimmermann, R. Ed. Commentaries On European Contract Laws. Oxford University Press, 2018, p. 1887). Būtent visuminis (kompleksinis) požiūris į reguliavimo tikslus leidžia įvertinti, ar tam tikras sandoris prieštarauja viešajai tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-252-969/2021, 22 punktas). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-421/2024, 70 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Pavyzdžiui, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sandoris, kuriuo iš esmės siekiama tik išvengti prievolių kreditoriams, prieštarauja viešajai tvarkai, nes juo siekiama išvengti teisinio reguliavimo tikslo sutartines prievoles vykdyti sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 102 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Ieškovė taip pat nurodo, kad 2023 m. liepos 3 d. buto adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo su uzufrukto nustatymu sandoris iš atsakovų pusės buvo apsimestinis, kadangi iš tiesų pagal šalių (ieškovės ir atsakovų) sutartinių teisinių santykių esmę butas nuosavybės teise turėjo tekti ieškovei, vėliau dėl šio buto sudarant išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. CK 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CK 1.87 straipsnio 1 dalį, nurodoma, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to, apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006, 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009 ir kt.). Šalis, siekdama apginti savo teises CK 1.87 straipsnio pagrindu ir norinti remtis dengiamuoju sandoriu, turi įrodyti jo egzistavimą ir tikrąją šalių valią. Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 41 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo ir jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, būtent dengiamasis sandoris rodo tikruosius šalių ketinimus, jis kyla iš sutarties laisvės principo, todėl ir turėtų lemti tolimesnius santykius tarp sandorio šalių. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 16 punktas, 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 39 punktas, 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 31 punktas). Vis dėlto, skirtingai nei kitais niekinių sandorių atvejais (pavyzdžiui, prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms atveju), apsimestinio sandorio negaliojimo atveju taikytinas specifinis tokio sandorio negaliojimo padarinys – tikrosios sandorio šalies valios patvirtinimas. Dėl apsimestiniam sandoriui būdingos specifinės dvisluoksnės konstrukcijos apsimestinio sandorio atveju pirmiausia turi būti sprendžiamas klausimas dėl tikrojo sandorio nustatymo, t. y. dėl dengiamojo sandorio buvimo ir jo galiojimo, o tik tuomet sprendžiama dėl apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tik nustatęs tikrąją šalių valią, išreikštą dengiamuoju sandoriu, teismas gali konstatuoti, jog pridengiamuoju sandoriu (ginčijamu sandoriu) nėra išreikšta tikroji šalių valia, todėl yra pagrindas jį pripažinti negaliojančiu ir pripažinti tą sandorį, kurio teisinių padarinių šalys ir siekė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022).

Ieškovė taip pat nurodo, jog ieškovė 2022 m. gegužės 17 d. dovanojimo ir uzufrukto nustatymo daiktui sutartį nustatant tik uzufruktą, o ne išlaikymą iki gyvos galvos, sudarė dėl savo suklydimo nesupratus tikrųjų sutarties pasekmių. Teigia, jog ieškovė manė, kad 2022 m. gegužės 17 d. sandoriu įformina išlaikymo iki gyvos galvos teisinius santykius. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams. Šio straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008, 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009, 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011, 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, 26 punktas).

Ieškovė taip pat nurodo, jog ji 2022 m. gegužės 17 d. dovanojimo ir uzufrukto nustatymo daiktui sutartį nustatant tik uzufruktą, o ne išlaikymą iki gyvos galvos, sudarė, kadangi atsakovės buvo tyčia suklaidinta, t. y. apgauta, dėl paties sandorio esmės – atsakovė teigė, jog tokiu būdu įforminamas ieškovės išlaikymas, rūpinimasis ja. Be to, analogiškai – panaudojus apgaulę ieškovė buvo suklaidinta ir sudarant 2023 m. liepos 3 d. buto adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo su uzufrukto nustatymu sandorį. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013, 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).

Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog abiem ginčijamais sandoriais uzufruktorei, t. y. ieškovei, gyvenimo trukmei buvo nustatyta uzufrukto teisė į dovanojamą, o vėliau į perkamą butą. Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas (CK 4.141 straipsnio 1 dalis). Uzufruktorius turi teisę naudoti daiktą taip, kaip nustatyta, o jeigu nenustatyta, – kaip tai darytų pagal daikto paskirtį rūpestingas savininkas (CK 4.143 straipsnio 1 dalis). Uzufrukto turinys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju nustatant uzufruktą; nustatantis uzufruktą subjektas gali nustatyti tik tokias uzufrukto suteikiamas teises, kurios neprieštarauja daikto naudojimui pagal paskirtį (CK 4.143 straipsnio 3 dalis). Taigi, uzufruktas yra viena iš daiktinių teisių, pagal kurią uzufruktorius įgyja teisę valdyti daiktą ir jį naudoti pagal paskirtį. Neatlygintino naudojimosi butu iki gyvos galvos teisiniai santykiai, jų turinys atitiktų uzufrukto teisinius santykius pagal CK 4.141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą uzufrukto sąvoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-611/2021).

Ieškovė, sudarytų sandorių neteisėtumą iš esmės grindžia tuo, jog juos sudarant ieškovės tikroji valia, lūkesčiai ir ketinimai buvo ne uzufrukto teisės ieškovei į butus nustatymas, o ieškovės išlaikymo iki gyvos galvos iš atsakovės nustatymas. CK 6.460 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas – fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutarčiai taikomos šio skyriaus trečiojo skirsnio normos, reglamentuojančios rentą iki gyvos galvos, jeigu šio skirsnio normos nenustato ko kita. CK 6.461 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į rentos mokėtojo pareigą išlaikyti iki gyvos galvos įeina rentos gavėjo aprūpinimas gyvenamąja patalpa, drabužiais bei kitokia apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja, – ir jo priežiūra; sutartyje gali būti nustatyta rentos mokėtojo pareiga apmokėti rentos gavėjo laidojimo išlaidas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis – rentos porūšis, kuriam būdingi bendrieji rentos sutarties požymiai ir rūšiniai rentos iki gyvos galvos požymiai (CK 6.460 straipsnio 2 dalis). Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2006). Šios sutarties skiriamieji požymiai: rentos mokėtojui už rentą perleidžiamas ne bet koks turtas, o tik nekilnojamasis daiktas; rentos forma – asmens išlaikymas, t. y. rentos gavėjo (jo nurodyto asmens) asmeninių poreikių tenkinimas natūra: aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja, – ir jo priežiūra (CK 6.461 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013, 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-611/2016, 15 punktas; kt.). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, išlaikymas iki gyvos galvos dažniausiai pasireiškia atliekant tam tikrus veiksmus išlaikymo gavėjo naudai, tenkinant jo poreikius, aprūpinant jį reikiamais daiktais, gyvenamąja vieta, prižiūrint ligos atveju ir pan. Galimybė išlaikymą natūra pakeisti periodinėmis įmokomis iš esmės yra išimtinė, ji gali būti taikoma atsižvelgiant į sutarties pobūdį ir konkrečias aplinkybes, vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.462 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2006, 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-687/2019, 32 punktas). Išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi rentos gavėjas išreiškia pasitikėjimą konkrečiu asmeniu, sutikdamas būti jo prižiūrimas, šiam teikiant atitinkama forma išlaikymą natūra, ir perduodamas rentos mokėtojui nuosavybės teisę į savo nekilnojamąjį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-916/2020, 31 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

Pirma, apeliacinės instancijos teismas, sutinka, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė jokių atsakovų nesąžiningų veiksmų. Byloje, išskyrus ieškovės teiginius, nėra visiškai jokių įrodymų, kad atsakovai būtų teigę ar žadėję ieškovei, jog išlaikys ją iki gyvos galvos už tai, kad ji perleis jų nuosavybėn kokį nors turtą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai ieškovę kokiu nors laikotarpiu aprūpino gyvenamąja patalpa, drabužiais bei kitokia apranga, maitinimu, o ieškovės sveikatos būklei reikalaujant, – ją prižiūrėjo, kaip tai nustatyta CK 6.461 straipsnio 1 dalyje, taip pat, kad būtų teikę ieškovei finansinę paramą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvada, kad pasikeitimų atsakovės veiksmuose ieškovės atžvilgiu prieš dovanojimo sutarties pasirašymą, ar po jos nenustatyta. Taip pat sutiktina su atsakovų argumentais, kad epizodinė pagalba (sprendžiant teisinius ginčus, persikraustant, dalyvavimas namo gyventojų susirinkimuose, apmokant komunalinius mokesčius, padedant nuvykti į sveikatos priežiūros įstaigą ir pan.) negali būti prilyginama išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi prisiimamoms prievolėms. Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, nenustatyta atsakovų elgesio, kuris būtų galėjęs suponuoti ieškovės lūkestį, jog jai bus teikiamas iš atsakovų išlaikymas. Be to, ieškovės 2021 m. lapkričio 19 d. testamentą, 2022 m. gegužės 17 d dovanojimo ir uzufrukto daiktui nustatymo sutartį, 2023 m. liepos 3 d. sandorius, įskaitant pareiškimą dėl uzufrukto teisės atsisakymo, dalyvaujant ir pasirašant ieškovei tvirtino skirtingų notarų biurų notarai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neįtikėtina, jog visais atvejais notarai ieškovei neperskaitė sudaromų sandorių sąlygų, neišaiškino sudaromų sandorių teisinių pasekmių. Nėra pagrindo netikėti 2022 m. gegužės 17 d ir 2023 m. liepos 3 d. sandorius tvirtinusių notarių paaiškinimais, jog ieškovei buvo išaiškinti uzufrukto ir išlaikymo iki gyvos galvos institutų skirtumai, o ieškovė patvirtino, kad supranta, jog uzufrukto nustatymo atveju jai suteikiama teisė toliau naudotis butu iki mirties ir kad atsakovei priėmus nekilnojamąjį turtą iš ieškovės nekyla pareiga rūpintis ieškove, ją išlaikyti ar palaidoti po mirties, taip pat, kad ieškovei buvo paaiškintos uzufrukto atsisakymo į butą, adresu (duomenys neskelbtini), ir uzufrukto nustatymo į butą, adresu (duomenys neskelbtini), nustatymo pasekmės. Taigi, nėra duomenų, kad atsakovai būtų nuo ieškovės kokias nors sandorių sudarymo aplinkybes nutylėję, nuslėpę, sudarę prielaidas jas kitaip interpretuoti ar pan.

Antra, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, bylos duomenimis ieškovė dalyvavo visuose teismo surengtuose posėdžiuose, gebėjo pasirašyti priesaikos tekstą, duoti paaiškinimus, atsakyti į jai užduodamus klausimus, užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, liudytojams. Taigi, sutiktina, kad ieškovė 2025-2026 metais, t. y. nagrinėjant šią bylą, yra pakankamai geros sveikatos dalyvauti teismo procese, samdyti advokatą, suprasti ieškinio dalyką, pasirašinėti procesinius dokumentus. Be to, sutiktina su atsakovų argumentais, kad 90 procentų netekto dalyvumo lygis ieškovei nustatytas 2025 m. vasario 25 d., t. y. praėjus beveik trims metams po 2022 m. gegužės 17 d. dovanojimo sandorio sudarymo bei beveik dvejiems metams po 2023 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo. Ieškovė iki ginčijamų sandorių ir po jų pati savarankiškai vykdė savo gyvenimo organizavimo klausimus, 2020 m. sausio 24 d, 2021 m. liepos 14 d. sudarė įgaliojimus, dalyvavo 2022 metais užbaigtoje civilinėje byloje dėl buto (duomenys neskelbtini), susigrąžinimo, sudarė taikos sutartį teisme, surašė testamentą, nutraukė santuoką. Kaip apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, gyvendama pirmajame bute visus komunalinius mokesčius mokėjo pati, o vėliau, persikrausčius į naująjį, pinigus mokesčiams taip pat perduodavo atsakovei grynaisiais. Pas notarą sutarties tekstas yra perskaitomas garsiai, sąlygos išaiškinamos, šalims užduodami klausimai, ar joms viskas suprantama. Atsižvelgiant į visą tai, atmestini ieškovės argumentai, kad būtent dėl savo sveikatos būklės ji nesuprato ginčijamų sandorių su uzufruktu esmės, nes yra silpno regėjimo ir klausos, fiziškai nesugebėtų perskaityti visos sutarties teksto, suvokti jo teisinės reikšmės ir pasekmių.

Trečia, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, į tai, kad ieškovės ir atsakovės santykiai užsimezgė dar 2021 m., į šalių buvusius draugiškus santykius, į atsakovės teiktą pagalbą ieškovei sprendžiant įvairius teisinius ir kt. klausimus, į ieškovės nuoseklią veiksmų seką – 2021 m. testamentas paliekant visą turtą atsakovei, 2022 m. buto dovanojimas nustatant ieškovės uzufrukto teisę į butą, 2023 m. pareiškimas dėl uzufrukto teisės atsisakymo ir sutikimas su uzufrukto teisės nustatymu į kitą (geresnį) butą, leidžia konstatuoti ieškovės tikrąją valią perduoti butą atsakovei pasiliekant gyvenimo trukmei uzufrukto teisę į butą. Taip pat, teismo vertinimu, atsakovai pagrįstai nurodo, kad tai, jog šalys net du kartus sudarė sandorius su uzufrukto nustatymu, patvirtina, jog būtent toks sandorio modelis ir atitiko jų valią. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dovanojimo sutarties sudarymu ieškovės interesai turėti gyvenamą plotą nebuvo pažeisti.

Ketvirta, nors ieškovė teigia, kad buto adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimui buvo panaudotos ne tik ieškovės lėšos gautos pardavus (duomenys neskelbtini), t. y. 31 000 Eur, bet ir ieškovės 24 200 Eur asmeninės santaupos grynaisiais perduotos atsakovei. Vis dėlto, tokius ieškovės teiginius pagrindžiančių duomenų ieškovė nepateikė. Tuo tarpu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė nereiškė pretenzijų dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, neprašė įpareigoti atsakovus pateikti įrodymus dėl lėšų kilmės. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

Penkta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pačios ieškovės paaiškinimuose ir aplinkybių interpretavime yra nemažai prieštaravimų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigė, jog testamento ir kitų sandorių nesudarinėjo, kadangi ant jų yra ieškovės parašai. Taip pat, kaip teisingai pažymėjo teismas, ieškovė nepagrįstai nurodė, kad išgrynindavo iš savo atsiskaitomosios sąskaitos po 5 000 Eur ir šias lėšas perduodavo atsakovei, kadangi byloje esančiais duomenimis, ieškovė niekada nuo atsiskaitomosios sąskaitos nebuvo išgryninusi vienu metu 5 000 Eur. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose taip pat nurodo, kad 2023 m. liepos 3 d. buto adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu butas nuosavybės teise turėjo tekti ieškovei, vėliau dėl šio buto sudarant išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Ieškovė paaiškina, kad tik 2024 m. rugpjūčio pradžioje ieškovė pas bendrijos buhalterę išsiaiškino, kad butas adresu (duomenys neskelbtini), jai iš tiesų nepriklauso. Taigi, ieškovės nurodomos aplinkybės dėl jos supratimo apie ginčijamo 2023 m. liepos 3 d. sudaryto sandorio reikšmę ir prasmę irgi yra iš esmės prieštaringos. Viena vertus ieškovė teigia, jog abiem sandoriais turėjo būti ieškovei nustatytas išlaikymas iki gyvos galvos. Kita vertus, ieškovė teigia maniusi, jog butas adresu (duomenys neskelbtini), turėjo priklausyti nuosavybės teise jai. Ieškovė nepaaiškina kokiu pagrindu ji galėjo manyti, kad ginčijamo 2023 m. liepos 3 d. sandorio pagrindu ieškovei tiek nuosavybės teise priklauso butas adresu (duomenys neskelbtini), tiek šiuo sandoriu įtvirtinimas ieškovės išlaikymas iki gyvos galvos.

Visos šios nustatytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą spręst, kad nėra nei vieno iš ieškovės nurodytų ir CK 1.81, 1.87, 1.90, 1.91 straipsniuose nustatytų ginčijimų sandorių panaikinimo pagrindų, kadangi ieškovė neįrodė nei atsakovų apgaulės, nei ieškovės suklydimo ar sandorio apsimestinumo. Priešingai – byloje esančių rašytinių įrodymų visuma ir nustatytos aplinkybės patvirtina, jog labiau tikėtina, kad ginčijami sandoriai jų sudarymo metu atitiko tikrąją šalių valią ir ketinimus, todėl reikalavimas juos pripažinti negaliojančiais yra nepagrįstas.

Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu taikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi ieškovės apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, konstatuojama, jog ši nutartis yra priimama atsakovų naudai CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme. Atsakovė pateikė duomenis, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 936 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą parengiant ir pateikiant teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų 7, 8.11 punktai). Atsižvelgiant į tai, atsakovei iš ieškovės priteistina 1 936 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atitinkamai atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovei ATS2 iš ieškovės IES1 priteisti 1 936 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Atmesti ieškovės IES1 prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Raimonda AndrulienėErika MisiūnienėLarisa Šimanskienė