Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Žilvino Jaramino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo ir atsakovo ATS1 priešieškinį ieškovei IES1 dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

panaikinti ieškovės ir atsakovo santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) parapijoje, apskaitos įrašą Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje, dėl atsakovo kaltės;

po santuokos nutraukimo ieškovei palikti santuokinę pavardę „(duomenys neskelbtini)“, atsakovui – „(duomenys neskelbtini)“;

nustatyti nepilnamečių (duomenys neskelbtini), gimusio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gimusios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su jų motina ieškove IES1;

priteisti iš atsakovo ATS1 po 300 Eur išlaikymą nepilnamečiams (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2025 m. spalio 3 d.) iki vaikų pilnametystės, priteistą išlaikymą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, nepilnamečių vaikų išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti jų motiną IES1;

nustatyti nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ATS1 tvarką iki 2026 m. spalio 1 d.:

Atsakovas bendrauja su vaikais antrąjį ir ketvirtąjį mėnesio savaitgalius. Tėvas vaikus iš jų gyvenamosios vietos nurodytų savaitgalių dienomis (šeštadienį, sekmadienį) paima nuo 8.00 val. iki 9.00 val. ir grąžina tą pačią dieną į jų gyvenamąją vietą nuo 18 val. iki 20 val.

Motinos dieną ir ieškovės gimimo dieną ((duomenys neskelbtini)) ar šio gimtadienio šventimo dieną vaikai bendrauja su motina.

Tėvo dieną ir atsakovo gimimo dieną ((duomenys neskelbtini)) ar šio gimtadienio šventimo dieną vaikai bendrauja su tėvu.

Vaikų gimimo dienomis, atitinkamai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nepriklausomai nuo nustatytos bendravimo tvarkos, poriniais metais vaikai bendrauja su motina, neporiniais – su tėvu; jei tai nedarbo diena, tėvas vaikus paima ryte nuo 8 val. iki 9 val., grąžina tą pačią dieną iki 16 val., o jei darbo diena – tėvas vaikus paima nuo 17 val. iki 18 val., o grąžina tą pačią dieną iki 20 val.

Kiekvienais metais pirmą šv. Kalėdų dieną ir šv. Velykų dieną vaikai leidžia su vienu iš tėvų, o antrąją šių švenčių dieną su kitu iš tėvų. Jei tėvai nesutaria, kurią dieną su kuriuo iš tėvų leidžia vaikai: poriniais metais vaikai švenčia pirmą šv. Kalėdų dieną su motina, neporiniais – su tėvu, o pirmą šv. Velykų dieną poriniais metais su tėvu, neporiniais – su motina, atitinkamai antrąsias šių švenčių dienas švenčia su kitu iš tėvų.

Šv. Kūčias ir gruodžio 31 d. poriniais metais vaikai praleidžia su motina, neporiniais – su tėvu.

Tėvas turi teisę bendrauti žinutėmis, telefonu, programa „Messenger“, vaizdo skambučiais ir kitais būdais su vaikais neribotai, o suderinus su motina ir jiems esant sveikiems – darbo dienomis gali kartu leisti laiką nuo 18 val. ne vėliau kaip iki 20 val., kai tai netrukdo atlikti namų darbų, popamokinių veiklų.

Su motina, kai yra pas tėvą, vaikai turi teisę bendrauti žinutėmis, telefonu, programa „Messenger“, vaizdo skambučiais ir kitais būdais neribotai.

Vaikų tėvas per kalendorinius metus nepertraukiamai bendrauja su vaikais 50 proc. jam suteiktų kasmetinių atostogų metu, t. y. 10 darbo dienų per metus kartu su po jų einančiais savaitgaliais, paimdamas vaikus kasdien nuo 8 val. iki 9 val. ir grąžindamas gyvenamosios vietos adresu kasdien iki 18.30 val. (jei kitą dieną jiems reikia į mokyklą) arba iki 21 val. (jei kita diena yra ne darbo diena ir į mokyklą nereikia). Apie savo atostogas atsakovas praneša ieškovei ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki atostogų pradžios. Ieškovė turi teisę nepertraukiamai praleisti pusę savo kasmetinių atostogų – 10 darbo dienų ir po jų einančių savaitgalių su vaikais.

Vaikų tėvas, vaikams lankant ugdymo įstaigas, su vaikais bendrauja pusę vaikams skirtų žiemos atostogų laiko: poriniais metais antrą pusę žiemos atostogų, neporiniais metais – pirmą pusę žiemos atostogų, rytais vaikus paimdamas nuo 8 val. iki 8.30 val. ir grąžindamas gyvenamosios vietos adresu kasdien iki 21 val.

Dėl savo kasmetinių atostogų leidimo su vaikais (išskyrus žiemos atostogas) tėvai sutaria prieš atostogas likus ne mažiau kaip dviem savaitėms (14 kalendorinių dienų).

Vaikų ligų atveju, vaikams esant gydymo įstaigoje, abi šalys turi teisę ir pareigą rūpintis sergančiais vaikais bei juos slaugyti. Tuo atveju, jei sergantis vaikas būtų slaugomas jo gyvenamojoje vietoje, tėvas lanko sergantį vaiką jo gyvenamojoje vietoje nustatytu jo bendravimo su vaikais metu.

Vaikų tėvui išvykus dirbti į užsienį, jis su vaikais bendrauja nuotolinio ryšio priemonėmis neribotai.

Vaikai su tėvu būna be nakvynės, grąžinami gyvenamosios vietos adresu.

Dėl bendravimo tvarkos įgyvendinimo kylančiais klausimais šalys bendrauja el. paštu, SMS žinute, programa „Messenger“. Pasikeitus šalių telefono numeriams, el. pašto adresui, šalys nedelsiant informuoja viena kitą apie šiuos pasikeitimus (ne vėliau kaip per vieną kalendorinę dieną).

Atsakovas, negalėdamas paimti vaikų bendravimo tvarkoje nustatyta tvarka, privalo apie tai pranešti ieškovei ne vėliau kaip prieš vieną dieną.

Nustatyti nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ATS1 tvarką nuo 2026 m. spalio 1 d.:

Atsakovas bendrauja su vaikais antrąjį ir ketvirtąjį mėnesio savaitgalius. Tėvas vaikus iš jų gyvenamosios vietos paima penktadienį nuo 18.00 val. iki 18.30 val. ir grąžina į jų gyvenamąją vietą to paties savaitgalio sekmadienį nuo 18 val. iki 20 val.

Tėvas praleidžia su nepilnamečiais vaikais kiekvieną savaitės antradienį ir ketvirtadienį, vaikus paima iš jų gyvenamosios vietos laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 18.30 val. ir grąžina juos į gyvenamąją vietą laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 20.30 val.

Motinos dieną ir ieškovės gimimo dieną ((duomenys neskelbtini)) ar šio gimtadienio šventimo dieną vaikai bendrauja su motina.

Tėvo dieną ir atsakovo gimimo dieną ((duomenys neskelbtini)) ar šio gimtadienio šventimo dieną vaikai bendrauja su tėvu.

Vaikų gimimo dienomis, atitinkamai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nepriklausomai nuo nustatytos bendravimo tvarkos, poriniais metais vaikai bendrauja su motina, neporiniais – su tėvu; jei tai ne darbo diena, tėvas su vaikais bendrauja su nakvyne, jei tai darbo diena – tėvas vaikus paima nuo 17 val. iki 18 val., o grąžina tą pačią dieną iki 20 val.

Kiekvienais metais pirmą šv. Kalėdų dieną ir pirmą šv. Velykų dieną vaikai leidžia su vienu iš tėvų, o antrąją šių švenčių dieną su kitu iš tėvų. Jei tėvai nesutaria, kurią dieną su kuriuo iš tėvų leidžia vaikai: poriniais metais vaikai švenčia pirmą šv. Kalėdų dieną su motina, neporiniais – su tėvu, o pirmą šv. Velykų dieną poriniais metais švenčia su tėvu, neporiniais – su motina, atitinkamai antrąsias šių švenčių dienas su kitu iš tėvų.

Šv. Kūčias ir gruodžio 31 d. poriniais metais vaikai praleidžia su motina, neporiniais – su tėvu.

Tėvas turi teisę bendrauti žinutėmis, telefonu, programa „Messenger“, vaizdo skambučiais ir kitais būdais su vaikais neribotai, o suderinus su motina ir jiems esant sveikiems – darbo dienomis gali kartu leisti laiką nuo 18 val. ne vėliau kaip iki 20 val., kai tai netrukdo atlikti namų darbų, popamokinių veiklų.

Su motina, kai yra pas tėvą, vaikai turi teisę bendrauti žinutėmis, telefonu, programa „Messenger“, vaizdo skambučiais ir kitais būdais neribotai.

Vaikų tėvas per kalendorinius metus nepertraukiamai bendrauja su vaikais 50 proc. jam suteiktų kasmetinių atostogų, t. y. 10 darbo dienų per metus kartu su po jų einančiais savaitgaliais. Apie savo atostogas atsakovas praneša ieškovei ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki atostogų pradžios. Ieškovė turi teisę nepertraukiamai praleisti pusę savo kasmetinių atostogų – 10 darbo dienų ir po jų einančių savaitgalių su vaikais.

Vaikų tėvas, vaikams lankant ugdymo įstaigas, su vaikais bendrauja pusę vaikams skirtų žiemos atostogų laiko: poriniais metais antrą pusę žiemos atostogų, neporiniais metais – pirmą pusę žiemos atostogų.

Dėl savo kasmetinių atostogų leidimo su vaikais (išskyrus žiemos atostogas), tėvai sutaria prieš atostogas likus ne mažiau kaip dviem savaitėms (14 kalendorinių dienų).

Vaikų tėvui išvykus dirbti į užsienį, jis su vaikais bendrauja nuotolinio ryšio priemonėmis neribotai.

Vaikų tėvui atliekant darbą užsienyje jam suteiktų laisvadienių metu vaikų tėvas, nepriklausomai nuo nustatytos bendravimo tvarkos, grįžęs į Lietuvos Respubliką praleisti jam suteiktų darbdavio laisvadienio dienų, su vaikais praleidžia pusę jam skirtų laisvadienio dienų. Vaikų tėvas iš anksto, ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų iki grįžimo į Lietuvos Respubliką praleisti jam suteiktų darbdavio laisvadienių, praneša vaikų motinai SMS žinute arba žodžiu, paskambindamas į vaikų motinos naudojamą mobiliojo ryšio telefoną, apie grįžimą ir numatomą susitikimą su vaikais ir jų paėmimą. Suderinęs su vaikų motina vaikus paima iš jų gyvenamosios vietos su nakvyne ir grąžina vaikus į jų gyvenamąją vietą po penkių dienų nuo jų paėmimo iš jų gyvenamosios vietos laikotarpiu nuo 16.00 val. iki 18.00 val.

Šalys informuoja viena kitą apie laikiną išvykimą su vaikais į užsienio valstybę.

Vaikų ligų atveju, vaikams esant gydymo įstaigoje, abi šalys turi teisę ir pareigą rūpintis sergančiais vaikais bei juos slaugyti. Tuo atveju, jei sergantis vaikas būtų slaugomas jo gyvenamojoje vietoje, tėvas lanko sergantį vaiką jo gyvenamojoje vietoje nustatytu jo bendravimo su vaikais metu.

Dėl bendravimo tvarkos įgyvendinimo kylančiais klausimais šalys bendrauja el. paštu, SMS žinute, programa „Messenger“. Pasikeitus šalių telefono numeriams, el. pašto adresui, šalys nedelsiant informuoja viena kitą apie šiuos pasikeitimus (ne vėliau kaip per vieną kalendorinę dieną).

Atsakovas, negalėdamas paimti vaikų bendravimo tvarkoje nustatyta tvarka, privalo apie tai pranešti ieškovei ne vėliau kaip prieš vieną dieną;

pripažinti atsakovo ATS1 vardu registruotus: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ATS1 ir IES1 bendrąja daline nuosavybe;

po santuokos nutraukimo priteisti ieškovei IES1 asmeninės nuosavybės teise: 1/2 dalį nekilnojamojo turto: žemės sklypo, pastato – gyvenamojo namo, pastato – tvarto, pastato – daržinės, pastato – pirties, kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); transporto priemonę ,,Volkswagen Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

po santuokos nutraukimo priteisti atsakovui ATS1 asmeninės nuosavybės teise: 1/2 dalį nekilnojamojo turto: žemės sklypo, pastato – gyvenamojo namo, pastato – tvarto, pastato – daržinės, pastato – pirties, kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); transporto priemonę ,,Volvo XC90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įrenginį „Stihl RT 5097“;

priteisti ieškovei IES1 iš atsakovo ATS1 1 000 Eur kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę bendro turto dalį;

pripažinti, kad po santuokos nutraukimo ieškovės ir atsakovo prievolė pagal 2019 m. rugpjūčio 9 d. daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra dalinė.

Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai ir argumentai, susiję su šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyku:

Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, byloje nustatytas aplinkybes, kad ginčo santuoka buvo sudaryta po daugiau nei dešimties šalių bendro gyvenimo kartu metų, turint du vaikus ir ieškovei besilaukiant trečiojo šalių vaiko, teismas nusprendė, jog abiem šalims, atsižvelgiant į bendrą kartu pragyventą laikotarpį, turėjo ir galėjo būti žinomas ir prognozuojamas priešingas šalies elgesys santuokos metu. Ieškovė teismo posėdžio metu savo paaiškinimais patvirtino, kad ir iki santuokos sudarymo ir iš esmės visą jų bendrą gyvenimą atsakovas nesidomėjo buitimi, vaikų nematerialiųjų poreikių tenkinimu, vartojo alkoholį, laisvalaikį mėgo leisti su draugais, todėl, teismo vertinimu, ieškovė neturėjo pagrindo tikėtis, kad atsakovo elgesys po santuokos sudarymo iš esmės pasikeis. Nepaisant to ieškovė sutiko sudaryti santuoką su atsakovu, dėl to teismas nusprendė, kad nurodytą atsakovo elgesį ji iš esmės toleravo, todėl pirmiau aptartos aplinkybės negalėjo nulemti atsakovo kaltės dėl santuokos nutraukimo. Analogiškai teismas vertino ir atsakovo argumentus. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad jų su ieškove santykių atšalimas prasidėjo jiems įsigijus Butą, t. y. dar 2014 m., gyvenimas atskiruose Buto kambariuose tęsėsi ilgą laiką, tačiau teismas vertino, kad atsakovą tenkino toks šeimos gyvenimo būdas, nes nepaisant nurodytų aplinkybių jis pats pasiūlė ieškovei susituokti.

Teismas argumentavo, kad bylos duomenys patvirtina apie vienos iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytų sutuoktinio kaltės prezumpcijų – neištikimybės egzistavimą. Ieškovės į bylą pateiktas atsakovo susirašinėjimas programėlėje „Messenger“ su asmeniu, pasivadinusiu (duomenys neskelbtini), į bylą pateiktos nuotraukos, kuriose matyti, kaip atsakovas bučiuojasi su šviesiaplauke moterimi, sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo neištikimybę ieškovei jų santuokos metu.

Teismas nurodė, kad atsakovas neneigė aplinkybės, jog jo bendravimas su nurodyta moterimi vyko santuokos metu, taip pat neneigė nei susirašinėjimo su kita moterimi, nei to, jog yra užfiksuotas ją bučiuojantis. Nors atsakovas teigė, kad aptariamas bučinys buvo Moters dienos proga ar galbūt nuotraukoje matomos moters gimtadienio proga, kad tarp jo ir nurodytos moters iš esmės nieko nebuvo, vyko tik bendravimas, teismo vertinimu, nurodyti argumentai nepaneigia jo kaltės prezumpcijos dėl neištikimybės taikymo.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nebuvo lojalus ir pagarbus ieškovei, kai būdamas santuokoje artimai bendravo su kita moterimi, su ja bučiavosi, žinutėse kitą moterį vadino savo meile, teigė, jog jam trūksta jos, kvietė susitikti ir pan. Teismo vertinimu, nurodytų atsakovo veiksmų nepateisina teismo posėdžio metu išsakyti argumentai apie atšalusius santykius ir jausmus ieškovei, nes, kaip minėta, atšalimas, anot atsakovo, buvo juntamas praėjus keleriems metams nuo jų draugystės su ieškove pradžios, tačiau nepaisant to jis pats pasiūlė ieškovei (duomenys neskelbtini) m. sudaryti santuoką. Be to, apie tai, kad ieškovė buvo abejinga atsakovo poreikių tenkinimui, neleidžia nuspręsti ir aplinkybė, jog šalys turi tris vaikus, kurių jauniausias gimė (duomenys neskelbtini) m. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ginčo santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės.

Spręsdamas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo teismas nurodė, kad ieškovės siūloma bendravimo tvarka, kurioje nėra numatyta galimybė vaikams, atkūrus atsakovui ryšį su sūnumi bei sustiprinus ryšį su dukromis, taip pat pagilinus įgūdžius rūpintis vaikais bei visapusišku jų poreikių patenkinimu, pasilikti pas atsakovą su nakvyne, neužtikrina atsakovo teisės tiesiogiai bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais bei dalyvauti jų auklėjime. Pažymėjo, kad minimalus bendravimas su skyriumi gyvenančiu tėvu gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams, tačiau byloje nėra duomenų, kad maksimalus atsakovo ir jo vaikų bendravimas iš esmės kenktų jų interesams, t. y. būtų akivaizdžiai juos žalojantis, pavojingas ir (ar) netinkamas.

Atsižvelgdamas į argumentus dėl atsakovo, kaip tėvo, įgūdžių stokos, siekio sukurti ir (ar) pastiprinti atsakovo ir vaikų tarpusavio ryšius, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju tikslinga nustatyti pereinamąją atsakovo ir vaikų bendravimo tvarką be nakvynių, kurios metu vaikų, ypač sūnaus, ir atsakovo bendravimas būtų atkurtas (sustiprėtų) palaipsniui. Teismas nusprendė, kad pereinamasis laikotarpis turi būti šeši mėnesiai, juos apibrėžiant konkrečia kalendorine data. Teismo vertinimu, toks pereinamojo laikotarpio terminas atitinka tiek atsakovo, tiek šalių nepilnamečių vaikų geriausius interesus. Tuo labiau, kad dėl byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas buvo įpareigotas išsikelti iš Buto ir gyventi skyriumi nuo ieškovės, dėl to atsakovas, kaip nurodė teismo posėdžio metu, šiuo metu gyvena pas tėvus ir sąlygų priimti nakvoti visus tris vaikus dabartinėje gyvenamojoje vietoje neturi.

Teismas netenkino ieškovės reikalavimo nustatyti, kad vaikai su atsakovu bendrauja tik kas trečią mėnesio savaitgalį bei pirmą ir trečio mėnesio šeštadienį. Nesutiko su ieškovės pozicija, kad tokios bendravimo tvarkos nustatymas iš esmės užtikrina, kad atsakovas su vaikais bendrauja du savaitgalius per mėnesį, nes trečiasis mėnesio šeštadienis sutampa su viena iš trečiojo mėnesio savaitgalio dienų, kurias atsakovas pagal ieškovės siūlomą tvarką galėtų praleisti su vaikais. Teismo vertinimu, šalių lygias teises ir pareigas savo vaikams labiau užtikrintų atsakovo pasiūlyta bendravimo tvarka, kai atsakovas bendrauja su vaikais kiekvieno mėnesio antrą ir ketvirtą savaitgalį.

Pasisakydamas dėl atsakovo siūlomos nustatyti bendravimo su vaikais tvarkos, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas šią tvarką formuluoja kaip savo teisę bendrauti su vaikais, t. y. sąlygos formuluojamos taip, kad atsakovas savo pasirinkimu su vaikais gali bendrauti, gali ir nebendrauti. Tuo tarpu tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku. Taigi, šiuo aspektu atsakovo siūloma bendravimo tvarka yra nesuderinama su vaikų interesais, todėl tikslintina.

Teismas vertino, kad ieškovės pasiūlyta bendravimo su vaikais tvarka per didžiąsias metų šventes – šv. Kalėdas ir šv. Velykas, kai vaikai tais pačiais metais dalį šių švenčių praleidžia tiek su mama, tiek su tėvu, labiau atitiktų geriausius vaikų interesus per šventes pasimatyti, pabūti su visais savo artimaisiais giminaičiais (ne tik su tėvais, bet ir su seneliais ir kt.) negu atsakovo siūlomas bendravimo per šias šventes būdas, kai atitinkamais metais šios šventės vaikų yra praleidžiamos tik su vienu iš tėvų.

Teismo vertinimu, tikslinga nustatyti atsakovo bendravimo su vaikais tvarką tuo atveju, jeigu atsakovas išvyktų dirbti į užsienį, nes tokia tikimybė, atsižvelgiant į byloje nustatytą aplinkybę, kad atsakovas nemažai laiko dėl darbo buvo praleidęs užsienyje, yra reali, todėl bendravimo atsakovo darbo užsienyje ir grįžus į Lietuvą metu tvarkos sureguliavimas padėtų užkirsti kelią galimiems šalių nesutarimams dėl bendravimo su vaikais tvarkos nurodytu atveju.

Teismas, atsižvelgdamas į CK 3.156 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 47 straipsnį, nurodė, kad šalių siūlomos nustatyti bendravimo tvarkos nuostatos, kad atsakovas užtikrina nepertraukiamą vaikų ugdymo procesą, nenustatomos kaip perteklinės, nes įstatyme įtvirtintos tėvų pareigos papildomai nustatyti teismo sprendime nėra pagrindo.

Teismas į nustatomą bendravimo su vaikais tvarką neįtraukė ir ieškovės bendravimo tvarkoje numatytų formuluočių, susijusių su atsakovo pareiga bendraujant su vaikais būti blaiviam. Pažymėjo, kad ieškovė, nustačiusi, jog susitikti su vaikais atsakovas atvyko apsvaigęs (ar apsvaigo bendravimo su vaikais metu), turi visas galimybes kreiptis pagalbos į atitinkamas institucijas.

Teismo vertinimu, ieškovės pasiūlyta bendravimo su vaikais tvarka šalių atostogų metu, atsižvelgiant į bendravimo terminus, terminus, per kuriuos šalys turi informuoti vieną kitą apie planuojamas savo atostogas, yra optimali ir labiau užtikrina ne tik nepilnamečių vaikų, bet ir šalių galimybes planuoti laiką. Teismas neįtraukė į nustatomą bendravimo tvarką atskiros nuostatos dėl atsakovo bendravimo su vaikais jų vasaros atostogų metu, nes po pereinamojo laikotarpio galiosiančioje bendravimo su vaikais tvarkoje numatytas bendravimas du savaitgalius per mėnesį nuo penktadienio iki sekmadienio su nakvynėmis, taip pat bendravimas darbo dienų vakarais ir numatytas atsakovo bendravimas su vaikais su nakvyne jo paties atostogų metu.

Spręsdamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo teismas nurodė, kad bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti. Taigi ieškovė neturėjo pareigos pateikti įrodymus dėl kiekvieno iš vaikų poreikių, 600 Eur sumos. Atsakovas, pagrįsdamas, kad vaikų poreikiai mažesni, turėjo teismui tai įrodyti. Tokių įrodymų atsakovas nepateikė. Vien deklaratyvus atsakovo teiginys, kad gyvendami su ieškove kartu neišleisdavo vaikų poreikiams bendrai apie 1 800 Eur sumos, savaime mažesnių nei minimalios mėnesio algos vaikų poreikių per mėnesį nepatvirtina. Tuo labiau, kad vyriausiasis šalių vaikas šiuo metu yra paauglys, be mokyklos, lanko gitaros būrelį, anksčiau lankė ir kitus užsiėmimus. Be to, kaip nurodė ieškovė, sūnui reikalingos ir korepetitoriaus paslaugos, kurių ieškovė šiuo metu yra atsisakiusi dėl finansinės situacijos. Dėl to teismas nusprendė, kad ieškovės reikalaujama išlaikymo iš atsakovo šiam vaikui suma yra objektyviai būtina, siekiant patenkinti ne tik būtiniausius jo poreikius, bet ir sudaryti galimybę jo laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui.

Teismas nurodė, kad nepaisant to, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dar nėra mokyklinio amžiaus, atsižvelgiant į nuolat augančias prekių ir paslaugų kainas, teismas neturi pagrindo manyti, jog jų poreikių patenkinimui reikalinga mažesnė nei ieškovės reikalaujama suma, tuo labiau kad abi mergaitės lanko darželį, be to, kaip nurodė ieškovė, vaikų ligų atveju ir jos darbo šeštadieniais metu ji turi papildomų išlaidų kurui, nes tenka nuvežti vaikus prižiūrėti mamai, kuri gyvena apie 30 km atstumu, ir po darbo juos parsivežti.

Teismo vertinimu, atsakovo finansinės galimybės leidžia teikti nurodyto dydžio išlaikymą kiekvienam vaikui. Nors atsakovas nurodė, kad jo gaunamas atlyginimas sudaro apie 1 000–1 200 Eur per mėnesį, tačiau neneigė, jog turi galimybę gauti ir didesnes pajamas, pavyzdžiui, dirbti papildomai, išvykstant dirbti į užsienį, ką ilgą laiką bendro su ieškove gyvenimo metu ir darė, ir, kaip bylos nagrinėjimo metu nurodė, pats atsakovas, darbo užsienyje metu gavo dideles pajamas. Be to, atsakovas turi jo vardu registruoto nekilnojamojo turto, taip pat ir 1/2 dalį Buto, šiuo metu gyvena pas tėvus, taigi išlaidų būsto nuomai ar paskolai nepatiria, finansinių įsipareigojimų, išskyrus trečiajam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“, neturi, taip pat neturi kitų išlaikytinių, yra sveikas ir darbingas.

Įvertinęs šalių turtinę padėtį teismas nusprendė, kad tėvų turtinė padėtis proporcingai leidžia jiems vykdyti savo pareigas visa apimtimi, todėl poreikio lengvinti jiems tenkančią vaikų išlaikymo naštą valstybės mokamų išmokų dydžiu nenustatyta, atitinkamai valstybės mokamos išmokos galės būti skiriamos papildomiems vaikų poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti.

Spręsdamas turto padalijimo klausimą, teismas nurodė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo iki santuokos sudarymo asmeninės nuosavybės teise įgyto Nekilnojamojo turto. Ieškovė prašė šį turtą pripažinti bendrąja jos ir atsakovo nuosavybe, motyvuodama tuo, kad ji kartu su atsakovu nusprendė įsigyti šį turtą jų šeimos poreikių patenkinimui, ji prisidėjo finansiškai prie šio turto įsigijimo, savo darbais ir lėšomis prisidėjo prie turto pagerinimo išlaidų, be to, iš esmės turto pagerinimo imtasi po santuokos sudarymo. Atsakovas su šiuo ieškovės reikalavimu nesutiko. Nurodė, kad ginčo Nekilnojamasis turtas įsigytas išimtinai už jo asmenines lėšas, kad tuomet, kai šis turtas buvo įsigytas, jo finansinė padėtis dėl darbo užsienyje gautų pajamų buvo žymiai geresnė nei ieškovės, kad šalys atskirai tvarkė savo finansus, kad ieškovė niekaip neprisidėjo prie Nekilnojamojo turto pagerinimo.

Teismas konstatavo, kad tarp ginčo šalių iki santuokos sudarymo buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas nurodė, jog nustatytos faktinės aplinkybės, kad šalys iki Nekilnojamojo turto įsigijimo buvo pragyvenusios kartu beveik dešimt metų, bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė Butą, kuriame kartu gyveno, buvo susilaukę bendrų dviejų vaikų, patvirtina, kad šalys ir iki santuokos sudarymo ilgą laiką vedė bendrą ūkį ir gyveno šeiminį gyvenimą. Šios teismo išvados nepaneigia atsakovo argumentai, kad kiekviena iš šalių savo finansus tvarkė atskirai. Į bylą pateiktais atsakovo banko sąskaitos įrašais bei jo paties paaiškinimais nustatyta, kad jis skyrė atitinkamas lėšas su ieškove sukurtos šeimos, taip pat vaikų, poreikių tenkinimui. Tuo tarpu ieškovės paaiškinimais nustatyta, kad ji nuo pat bendro gyvenimo su atsakovu pradžios rūpinosi vaikais, šeimos buitimi, mokėjo su Buto išlaikymu susijusius mokesčius ir pan. Ieškovė nurodė, kad nebūdama vaiko priežiūros atostogose ji dirbo ir gavo atitinkamas pajamas, kuriomis prisidėjo prie šeimos išlaikymo. Atsakovas šių ieškovės nurodytų aplinkybių bylos nagrinėjimo metu neneigė. Dėl to teismas padarė išvadą, kad abi šalys savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie jų bendro ūkio tvarkymo.

Teismas atsakovo argumentus, kad Nekilnojamojo turto įsigijimo metu ieškovė buvo vaiko priežiūros atostogose, dėl to jos gaunamos pajamos buvo nedidelės ir ji finansiškai neprisidėjo prie aptariamo turto įsigijimo, o jis tuo metu dirbo užsienyje, gavo gerą atlyginimą, todėl tik jo vieno asmeninėmis lėšomis buvo įsigytas ginčo turtas, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nustatė, kad 2021 m. vasario 10 d. ieškovės banko sąskaitoje buvo 4 235,87 Eur, ieškovė nurodė, jog ši suma buvo jos santaupos, atsakovas šios aplinkybės nepaneigė. Pažymėjo, kad nepaisant to, jog atsakovas į bylą pateikė savo (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašus, kurių laikotarpis nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2024 m. rugsėjo mėnesio, iš kurių matyti, jog atsakovas tam tikrais mėnesiais atliko atitinkamų sumų (500 Eur, 700 Eur, 1 000 Eur) pavedimus į ieškovės banko sąskaitą, kad 2021 m. vasario 17 d. pervedė ieškovei virš 5 000 Eur, tačiau įrodymų apie anksčiau, t. y. iki 2021 m. vasario 10 d., ieškovei pervestus ir (ar) perduotus pinigus, jeigu tokių buvo, į bylą nepateikė, nors tokią galimybę turėjo. Dėl to teismas neturėjo pagrindo manyti, jog 2021 m. vasario 10 d. ieškovės banko sąskaitoje buvusi lėšų suma galėjo būti sukaupta dėl išimtinai atsakovo jai pervestų lėšų. Be to, iš ieškovės į bylą pateikto jos banko sąskaitos išrašo nustatyta, jog 2021 m. vasario 10 d. į jos banko sąskaitą grynaisiais pinigais buvo įnešta bendra 6 100 Eur suma. Ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad turėjo ir santaupų grynaisiais, kurie taip pat buvo panaudoti Nekilnojamojo turto pirkimui. Ieškovė į bylą pateikė keturis mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, jog 2021 m. vasario 17 d. iš ieškovės sąskaitos trims iš keturių Nekilnojamojo turto pardavėjų buvo pervesta bendra 20 150 Eur suma. Nors teismo posėdžio metu atsakovas teigė, kad visos ieškovės Nekilnojamojo turto pardavėjams pervestos lėšos buvo įneštos į jos banko sąskaitą išgryninus jo (duomenys neskelbtini) banko kortelėje buvusias lėšas, šie paaiškinimai savaime nepaneigia pirmiau aptartais duomenimis nustatytos aplinkybės, kad ieškovė turėjo santaupų savo sąskaitoje, o įvertinęs tai, jog iš ieškovės banko sąskaitos prieš Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą šio turto pardavėjams buvo pervesta 20 150 Eur suma, teismas turėjo pagrindą išvadai, kad aptariamo turto pirkimui buvo panaudotos ir ieškovės lėšos.

Teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu 6 100 Eur grynųjų suma, įnešta į ieškovės banko sąskaitą ir panaudota Nekilnojamojo turto pirkimui, buvo ne ieškovės santaupos, dėl ko ieškovės tiesioginis finansinis įnašas į bendro turto įsigijimą būtų mažesnis (apie 4 235,87 Eur), teismas nusprendė, kad ieškovė reikšmingai prisidėjo prie Nekilnojamojo turto įsigijimo. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė šalims gyvenant bendrai buvo atsakinga už buities, vaikų priežiūrą, o atsakovas šiuose reikaluose dalyvavo epizodiškai, nes, kaip teigė, jis ilgą laiką dirbo užsienyje, į užsienį iš esmės ir išvyko siekdamas užsidirbti lėšų Nekilnojamojo turto įsigijimui. Teismo vertinimu, šios aplinkybės dėl šalių pareigų jų bendrame ūkyje pasidalijimo sudarė galimybę atsakovui išvykti į užsienį ir daugiau laiko skirti darbui ir atitinkamai uždirbtas lėšas skirti Nekilnojamojo turto įsigijimui. Atsižvelgdamas į tai teismas nusprendė, kad atsakovo finansinės galimybės užsidirbti lėšas ginčo turto įsigijimui buvo sąlygotos ir ieškovės pastangų, t. y. prisiimtų pareigų šeimoje vykdymo.

Teismas nurodė, kad išvados, kad ginčo turtas buvo įgytas ne tik atsakovo, bet ir ieškovės, kaip jungtinės veiklos partnerės, lėšomis ir darbu, nepaneigia atsakovo formalūs argumentai, jog ieškovė nedalyvavo Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudaryme notarine tvarka, kad paminėtoje sutartyje yra nuostata, jog būtent atsakovas atsiskaitė su pardavėjais už perkamą turtą. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl šalių ilgo ir nuolatinio bendro gyvenimo kartu, turimo bendro Buto, vaikų, santuokos planavimo ir sudarymo (duomenys neskelbtini) m., paties atsakovo paaiškinimus, kad turtas buvo perkamas šeimos poreikiams tenkinti, taip pat ir siekiant sudaryti vaikams patogesnes gyvenimo sąlygas, neturėjo pagrindo nesiremti ieškovės teiginiais, jog nurodytos sutarties sudarymo metu ji pasitikėjo savo partneriu, todėl nematė reikalo ginčo turto įsigijimą įforminti jų bendrosios dalinės nuosavybės teise, o notarinės sutarties sudaryme negalėjo dalyvauti, nes neturėjo kam palikti vaikų, vienam iš kurių buvo septyni mėnesiai, priežiūros.

Teismas šalių paaiškinimais byloje nustatė, kad ginčo turto pagerinimo išlaidos dėl tvenkinio iškasimo, stogo pakeitimo, valymo įrenginių įsigijimo, priestato statybos, aplinkos sutvarkymo iš esmės buvo patirtos šalių santuokos metu, todėl nusprendė, kad pajamos, panaudotos nurodytoms išlaidoms, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas konstatavo, kad Nekilnojamasis turtas yra šalių bendroji dalinė nuosavybė, įgyta jungtinės veiklos pagrindu. CK 6.970 straipsnio 2 dalis nustato prezumpciją, kad partnerių įnašai yra lygūs. Ši prezumpcija atsakovo nebuvo paneigta, atsižvelgiant į, be kita ko, byloje nustatytą aplinkybę, kad atsakovo geresnę turtinę padėtį lėmė ieškovės prisiimtos pareigos jų bendroje ūkinėje (šeiminėje) veikoje. Teismas nusprendė, kad šalys prie ginčo turto įsigijimo ir pagerinimo prisidėjo tiek finansiškai, tiek darbais, todėl ieškovei pripažino nuosavybės teisę į 1/2 dalį Nekilnojamojo turto.

Pasisakydamas dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų priteisti jam atitinkamus daiktus, kuriuos nurodo pirkęs 2016–2017 m., teismas nurodė, kad, atsižvelgdamas į anksčiau padarytą išvadą dėl šalių iki santuokos vykdytą bendrą jungtinę veiklą, į nustatytą aplinkybę dėl šalių bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo iš esmės nuo 2012 m., atmeta šį atsakovo reikalavimą kaip nepagrįstą. Tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog priešieškinyje nurodyti daiktai buvo įsigyti išimtinai už jo asmenines lėšas jo asmeniniams poreikiams tenkinti, nepaisant to, jog atsakovo nurodytu šių daiktų įsigijimo laikotarpiu jis su ieškove gyveno kartu ir jau kelerius metus augino sūnų. Į bylą taip pat nepateikta nei šių daiktų egzistavimo, nei jų vertės pagrindimo įrodymų.

Atsakovas ATS1 (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. sprendimo dalis dėl: 1) santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl atsakovo kaltės, 2) atsakovo vardu registruoto nekilnojamojo turto (žemės sklypo, pastato – gyvenamojo namo, pastato – tvarto, pastato – daržinės, pastato – pirties, kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių), adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir 3) šio turto dalies po santuokos nutraukimo priteisimo ieškovei, 4) atmesto priešieškinio reikalavimo dėl iki santuokos sudarymo įgyto kilnojamojo turto priteisimo atsakovui, ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą – tenkinti patikslintą priešieškinį ir panaikinti santuokos sudarymo įrašą, kuriuo į apskaitą įtraukta ieškovės ir atsakovo santuoka, dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atmesti ieškovės patikslintu ieškiniu reiškiamus reikalavimus pripažinti atsakovo vardu registruotą Nekilnojamąjį turtą bendrąja daline nuosavybe ir po santuokos nutraukimo ieškovei priteisti 1/2 dalį šio turto, tenkinti patikslinto priešieškinio reikalavimą iki santuokos sudarymo atsakovo už asmenines lėšas įgytą kilnojamąjį turtą priteisti atsakovui. Atsakovas taip pat prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta iš atsakovo šalių nepilnamečių vaikų išlaikymui priteisti po 300 Eur mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos iki vaikų pilnametystės, priteisiant iš atsakovo ATS1 išlaikymą vaikams (duomenys neskelbtini) po 200 Eur, (duomenys neskelbtini) po 150 Eur ir (duomenys neskelbtini) po 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaikų pilnametystės, išlaikymą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, piniginių lėšų tvarkytoja paskirti ieškovę, ir teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta nustatyti nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu atsakovu tvarką iki 2026 m. spalio 1 d., nustatant vaikų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką, kuri nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendimu nuo 2026 m. spalio 1 d. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

Kategoriškai nesutinka, kad santuoka tarp šalių iširo išimtinai dėl atsakovo kaltės. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai pateiktus įrodymus. Apelianto teigimu, ieškovės pateiktas bylai susirašinėjimas nėra leistinas įrodymas, jis gali būti ir sufalsifikuotas, o pateikto susirašinėjimo turinys gali neatitikti tikrovės. Atsakovas nesigilino į teismui pateiktą susirašinėjimo tekstą, ar jis toks buvo, kokį susirašinėjimą atliko, tik pripažino faktą, kad susirašinėjo su kita moterimi, taip pat bučinio faktą, kuris niekaip nėra susijęs su neištikimybe. Pažymi, jog asmuo, siuntęs ieškovei jos pateiktą teismui susirašinėjimą, neatvyko į civilinės bylos nagrinėjimą, nebuvo apklaustas kaip liudytojas. Ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina, kad yra teisinis pagrindas nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės (CK 3.60 straipsnis). Ieškovės nurodomos situacijos, kurios neva patvirtina atsakovo kaltės faktą, yra viso labo išgalvotos ir perdėtos, prasilenkiančios su realybe.

Mano, jog ieškovė sąmoningai formavo neigiamą nuomonę apie atsakovą, jog jis nesidomėjo buitimi, vaikų nematerialiųjų poreikių tenkinimu, vartojo alkoholį ir kt., siekdama pirmosios instancijos teismui sudaryti įspūdį apie neva atsakovo neigiamą asmenybę. Ieškovė bylai yra pateikusi jo susirašinėjimą su kita moterimi, tačiau visiškai nėra aišku, kuri konkreti šio susirašinėjimo vieta patvirtina atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo. Vien susirašinėjimo faktas negali patvirtinti, jog tarp atsakovo ir nurodytos moters yra susiklostę kažkokie artimesni santykiai.

Ieškovė išimtinai santuokos iširimą sieja su atsakovo kalte, tačiau sąmoningai nutyli apie savo nesugyvenamą charakterį, nuolatinius priekaištus ir pagarbos atsakovui stoką. Kita vertus, ieškovė nevykdė sutuoktinės pareigų, ir tai net matyti pačios ieškovės paaiškinimuose. Taigi traktuoti, kad santuokos nutraukimo priežastis yra atsakovo neištikimybė ar lojalumo stoka, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Ieškovė dėl santuokos iširimo išimtinai kaltina apeliantą, tačiau visiškai nutyli bylai reikšmingas aplinkybes apie jos pačios kaltę dėl santuokos iširimo. Po dukros (duomenys neskelbtini) gimimo ieškovė pasidarė irzli, nervinga, ieškodavo priekabių dėl įvairiausių priežasčių, reikšdavo pretenzijas dėl menkniekių, kaltindavo atsakovą. Nebandė kartu spręsti šeimos problemų. Santuoka iširo ir dėl ieškovės kaltės, atsakovas visiškai nejautė pagarbos iš ieškovės, kuri demonstratyviai žemino atsakovą. Santuoka iširo dėl abipusės kaltės, būtent dėl charakterių nesutapimo. Atsakovas mėgsta bendrauti su draugais, tačiau ieškovė pavydi. Atsakovas visada siekė turėti harmoningą šeimą, taip pat vaikus, kurie augtų visavertėje šeimoje, todėl visais įmanomais būdais stengėsi išsaugoti šeimą, taikstėsi su ieškovės lojalumo stoka, nuotaikų kaitomis, bendro gyvenimo taisyklių negerbimu, atsakovo, kaip sutuoktinio, ignoravimu bei moralinės paramos neteikimu. Priešingai, nei teigia ieškovė, atsakovas visada rūpinosi šeima, jos buitimi, išlaikymu, tačiau ieškovė negerbė atsakovo nei kaip sutuoktinio, nei kaip vaikų tėvo, nerėmė psichologiškai bei morališkai, buvo nelojali, nesistengė išsaugoti šeimos. Toks ieškovės elgesys traktuotinas kaip sutuoktinės pareigų, nustatytų CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92 straipsniuose, netinkamas vykdymas, nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu, ir reiškia sutuoktinio pareigų pažeidimą iš esmės. Todėl neteisingai pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovą vieną kaltu dėl santuokos iširimo, kai ieškovė iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigas, tai yra gerbti kitą sutuoktinį, remti morališkai, būti lojaliai. Vertintina, kad santuoka iširo ne tik dėl atsakovo, bet ir dėl ieškovės kaltės.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta jo ir šalių nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka iki 2026 m. spalio 1 d., nes tam nėra jokių priežasčių. Pereinamasis šešių mėnesių laikotarpis, kurį nustatė pirmosios instancijos teismas, kai vaikai negali pasilikti nakvynei pas tėvą, yra per ilgas, pažeidžiantis ne tik vaikų interesus, bet ir atsakovo, neatitinkantis vaikų geriausių interesų.

Apeliantas sutinka, kad vaikams reikalingas išlaikymas, tačiau nesutinka, jog visiems vaikams, atsižvelgus į jų skirtingą amžių, poreikius, priteistina po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Nesutinka su išlaikymo vaikams priteisimu nuo ieškinio pateikimo teismui dienos ir su teismo vertinimu, jog atsakovas finansiškai gali teikti teismo nustatyto dydžio išlaikymą vaikams.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo vaikams priteisimo ir atmesdamas priešieškinio reikalavimą, pažeidė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Be to, pirmosios instancijos teismas netenkinęs priešieškinio reikalavimų dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiams vaikams visiškai nenurodė motyvų dėl reikalavimo priteisti išlaikymą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atkreipia dėmesį į tai, kad kai ieškovė pareiškė ieškinį teisme, atsakovas gyveno su ieškove ir vaikais, teikė vaikams išlaikymą. Tai patvirtina 2026 m. spalio 6 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodęs, kad ieškovė patvirtino, kad atsakovas teikia išlaikymą vaikams, duomenų, kad atsakovas galėtų pasielgti neatsakingai ir neprognozuojamai vaikų atžvilgiu, į bylą nepateikta.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išlaikymą priteisė nuo ieškinio pateikimo teismui dienos. Atsakovas iki pirmosios instancijos teismui priimant 2025 m. gruodžio 17 d. nutartį, įpareigojusią atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės, gyveno kartu su ieškove ir vaikais. Gyvendamas kartu su vaikais juos aprūpindavo maistu ir ne tik maistu, teikė išlaikymą. Pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovas dar kartą turės teikti išlaikymą vaikams, nors tai jau yra atlikęs. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2025 m. spalio 3 d.) būtų teikusi kiekvienam vaikui po 300 Eur išlaikymą, todėl būtų neteisinga ir nesąžininga vien tik atsakovą įpareigoti padengti susidariusį įsiskolinimą (vadovaujantis teismo sprendimu nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, mokant po 300 Eur), nes tai reikštų ne ką kitą, kaip nepagrįstą ieškovės praturtėjimą atsakovo sąskaita, CK 3.156 straipsnyje įtvirtinto tėvų lygiateisiškumo principo pažeidimą, būtų pažeistas teisingumo principas, toks sprendimas neatitinka teisingumo.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tėvų turtinė padėtis proporcingai leidžia jiems vykdyti savo pareigas visa apimtimi, todėl poreikio lengvinti jiems tenkančią vaikų išlaikymo naštą valstybės mokamų išmokų dydžiu nenustatyta, atitinkamai valstybės mokamos išmokos galės būti skiriamos papildomiems vaikų poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti. Byloje nėra duomenų, jog tėvai būtų naudoję valstybės skiriamus pinigus vaikams. Vaikai yra skirtingo amžiaus, dėl to jų poreikiai yra skirtingi. Ieškovė gauna iš valstybės vaikų pinigus, todėl, atsižvelgus į apelianto nurodytas aplinkybes, teisinį reguliavimą, nepilnamečių vaikų interesus ir jų poreikius, vertintina, kad iš atsakovo prašomas priteisti išlaikymo dydis kiekvienam vaikui turėtų būti skirtingas.

Nekilnojamasis turtas: žemės sklypas, pastatas – gyvenamasis namas, pastatas – tvartas, pastatas – daržinė, pastatas – pirtis, kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, adresu (duomenys neskelbtini), yra įgytas pirkimo–pardavimo sutartimi nuosavybės teise už atsakovo pinigines lėšas, yra atsakovo asmeninė nuosavybė. Jis nedalytinas, kaip ir butas su rūsiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kurį atsakovas ir ieškovė kiekvienas atskirai, nebūdami santuokoje, įsigijo po 1/2 dalį ir po 1/2 šio turto dalį asmeninės nuosavybės teise valdo atskirai. Nurodyta aplinkybė įrodo, kad gyvendami kaip partneriai atskirai tvarkė finansus. Dėl šio Buto įgijimo ginčo nėra, turtas yra kiekvieno iš jų asmeninė nuosavybė, įgytas iš asmeninių lėšų nesant santuokoje, todėl į dalytino turto balansą neįtraukiamas ir nutraukiant santuoką nedalijamas, kaip ir nedalytinas Nekilnojamasis turtas.

Nurodo, jog su ieškove iki santuokos sudarymo gyveno kartu kaip šeima, juos siejo artimas ryšys, tačiau jų, kaip partnerių, įnašai į bendrą veiklą nebuvo lygūs. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė įstatymo prezumpciją, jog šalių, kaip partnerių, įnašai į bendrą veiklą yra lygūs. Ieškovė neprisidėjo prie Nekilnojamojo turto įsigijimo piniginėmis lėšomis, ji pardavėjams yra sumokėjusi iš atsakovo jai perduotų piniginių lėšų. Ieškovė tuo metu nedirbo, neturėjo pakankamai pajamų, jog galėtų piniginiais įnašais prisidėti įsigyjant Nekilnojamąjį turtą. Tuo metu atsakovo turtinė padėtis buvo labai gera. Dirbo užsienyje, užsidirbo pinigų ir grįžęs įsigijo asmeninės nuosavybės teise Nekilnojamąjį turtą. Tai buvo jo sprendimas, nes įsigijo minėtą nekilnojamąjį turtą už savo lėšas. Kadangi gyvendami su ieškove iki santuokos sudarymo finansus tvarkė atskirai, jam nereikėjo atsiklausti ieškovės dėl turto įsigijimo. Ieškovė atsakovo įsigytoje sodyboje jokiais darbais neprisidėjo. Sodybos įsigijimo metu ieškovė su vaikais gyveno bute, kuris yra įsigytas už atsakovo ir ieškovės lėšas. Tai patvirtina, kad su ieškove iki santuokos sudarymo atskirai tvarkė pinigines lėšas ir įsigydami minėtą butą kiekvienas atskirai sumokėjo už buto 1/2 dalį.

Pirmosios instancijos teismui vertinant, jog ieškovė prisidėjo sprendime nurodytomis piniginėmis lėšomis įsigyjant ginčo Nekilnojamąjį turtą, mano, jog priimant sprendimą dėl šios dalies turėjo būti taikomos CK ketvirtosios knygos normos, sprendžiamas kompensacijos priteisimo klausimą ieškovei, jos tariamai sumokėtomis piniginėmis lėšomis įsigyjant Nekilnojamąjį turtą. Taip pat atsižvelgdamas į tai, jog ginčo Nekilnojamasis turtas yra nedalus, nėra galimybės suformuoti du atskirus nekilnojamojo turto objektus, kuriuos būtų galima atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, kad turtas negali būti padalytas natūra, atsižvelgdamas į tai, kad jokio sąlyčio ieškovė su įgytu ginčo nekilnojamuoju turtu neturi, nėra santykio su ieškove dėl galimybių bendrai valdyti ir naudoti ginčo turtą, mano, jog turėtų būti sprendžiamas kompensacijos priteisimo klausimas ieškovei.

Pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškovės patikslintu ieškiniu keliamą reikalavimą ir pripažinus atsakovo asmeninės nuosavybės teise valdomą ir jo vardu registruotą Nekilnojamąjį turtą atsakovo ir ieškovės bendrąja daline nuosavybe, po santuokos nutraukimo priteisus ieškovei asmeninės nuosavybės teise 1/2 dalį minėto nekilnojamojo turto, toks padalijimas neatitinka CK trečiojoje ir ketvirtojoje knygose nustatyto teisinio reglamentavimo, sąžiningumo, teisingumo, protingumo principų.

Pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Liko neišspręstas ginčas dėl atsakovo iki santuokos įgyto kilnojamojo turto (baldų ir daiktų), kuris yra atsakovo ir ieškovės bute. Ieškovė nekėlė reikalavimo dėl minėto turto priteisimo ir jo neginčijo. Pirmosios instancijos teismas šio klausimo iš viso neišsprendė. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir argumentais, kuriais atmestas šis reikalavimas. Nurodo, jog daiktai pirkti už atsakovo asmenines lėšas seniai, dėl to pirmosios instancijos teismui įrodymų pateikti negalėjo, nes jų nebėra išlikę.

Ieškovė ir jos atstovas advokatas AIE1 pateikė atsiliepimus į apeliacinį skundą, jais prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas valstybei už ieškovei suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Esminiai atsiliepimų į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai:

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės deklaratyviais, tarpusavyje prieštaringais ir byloje nustatytų aplinkybių neatitinkančiais teiginiais, kuriais siekiama paneigti pagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas. Apeliantas nepateikia jokių naujų reikšmingų faktinių duomenų ar įrodymų, o jo argumentacija apsiriboja bandymu subjektyviai pervertinti jau teismo tinkamai įvertintas aplinkybes.

Apelianto teiginiai dėl tariamo neištikimybės fakto nebuvimo yra akivaizdžiai nepagrįsti ir prieštarauja jo paties pripažintoms aplinkybėms ir bylos medžiagai. Apelianto pastangos sumenkinti šiuos veiksmus kaip epizodinius, nekaltus ar formalius vertintinos kaip siekis išvengti teisinės atsakomybės dėl savo kaltės, tačiau jos akivaizdžiai nesuderinamos su byloje nustatytų faktų visuma. Pažymėtina, kad neištikimybė, kaip lojalumo pareigos pažeidimas, kaip teisingai nurodo ir pirmosios instancijos teismas, nereikalauja įrodyti intensyviausių santykių formų – pakanka nustatyti tokį elgesį, kuris objektyviai prieštarauja santuokos esmei ir sutuoktinių tarpusavio pasitikėjimui, tai šiuo atveju teismas pagrįstai ir konstatavo.

Apelianto pozicija dėl įrodymų vertinimo yra prieštaringa ir nekonkreti. Viena vertus, jis deklaratyviai kelia abejones dėl susirašinėjimo patikimumo (nors to niekaip nepaneigia faktiškai), kita vertus, pats patvirtina bendravimo su kita moterimi faktą, tačiau kartu teigia nesigilinęs į pateikto susirašinėjimo turinį.

Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai vertino ne tik atsakovo susirašinėjimą su kita moterimi, bet ir visą atsakovo elgesio visumą: nesirūpinimą šeimos poreikiais, prioritetų teikimą laisvalaikiui ir draugams, dažną alkoholio vartojimą, nepagarbų elgesį su ieškove, vaikų akivaizdoje demonstruotą netinkamą elgesį bei lojalumo šeimai stoką.

Nepagrįstas apelianto siekis perkelti atsakomybę, kaltę ir ieškovei be jokių įrodymų, bandant įtikinti teismą tik apelianto žodžiais. Argumentai apie tariamą ieškovės „charakterį“, ,,nuotaikų kaitą“, ,,pavydą“ ar „pagarbos stoką“ nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl negali būti laikomi pagrindu konstatuoti ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo. Svarbu ir tai, kad byloje nebuvo nustatyta analogiško pobūdžio ieškovės elgesio, kuris būtų tapęs santuokos iširimo priežastimi.

Pažymi, kad pereinamasis laikotarpis dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatytas pirmosios instancijos teismo iniciatyva, tai palaikant ir išvadą teikiančiai institucijai. Atsakovo ginčijamas teismo nustatytas šešių mėnesių pereinamasis laikotarpis savaime nelaikytinas nei pertekliniu, nei neproporcingu. Priešingai – tai yra racionali ir praktikoje dažnai taikoma priemonė, skirta užtikrinti laipsnišką vaikų adaptaciją prie naujo bendravimo modelio. Ypatingą reikšmę šiuo atveju turi vaikų amžius – dukros yra mažametės, ypatingai prisirišusios prie mamos. Tokiose situacijose skubi nakvynių pas kitą tėvą joms neįprastoje aplinkoje pradžia objektyviai gali sukelti vaikams emocinį nesaugumą, sutrikdyti jų psichoemocinę būklę ir kasdienius įpročius. Pirmosios instancijos teismo pasirinktas laipsniškumo principas laikytinas ne ribojimu, o atsakingu ir vaiko poreikius atitinkančiu sprendimu.

Atsakovo argumentas dėl tariamo vaiko interesų principo pažeidimo yra deklaratyvus ir neparemtas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Vaiko interesų principas negali būti nukreiptas vien tik į maksimalų bendravimo laiką su vienu iš tėvų. Priešingai, šis principas apima ir vaiko teisę į stabilumą, saugumą, aiškią dienotvarkę bei nuoseklų emocinį vystymąsi. Būtent šias vertybes užtikrina pirmosios instancijos teismo nustatyta tvarka, kuri orientuota ne į formalią kiekybinę lygybę, o į realią vaikų gerovę.

Nustatydamas bendravimo tvarką, teismas vadovavosi išimtinai geriausių vaikų interesų principu. Sprendime buvo įvertintas vaikų amžius, jų emocinis ryšys su motina, iki tol susiklosčiusi bendravimo praktika, vaikų stabilios aplinkos poreikis bei atsakovo gyvenimo būdo ypatumai. Apeliantas nepateikia jokių naujų aplinkybių ar specialistų išvadų, kurios leistų daryti išvadą, kad teismo nustatyta tvarka prieštarauja vaikų interesams. Priešingai, skunde akcentuojamos pirmiausia paties tėvo teisės, tačiau nepaaiškinama, kuo konkrečiai teismo nustatytas pereinamasis laikotarpis kenkia vaikams. Pažymėtina, kad teismas neapribojo atsakovo bendravimo su vaikais, bet nustatė aiškias ir prognozuojamas taisykles, kurios pirmiausia orientuotos į vaikų interesus. Apelianto siekis iš karto nustatyti platesnės apimties bendravimą su nakvynėmis grindžiamas iš esmės jo paties pageidavimais, tačiau ne objektyviais duomenimis, kad tokia tvarka šiuo metu labiau atitiktų vaikų interesus.

Nagrinėjamu atveju nėra nustatytas minimalus bendravimas – atsakovui yra užtikrinta reali galimybė palaikyti ryšį su vaikais. Laikinas nakvynių nenumatymas negali būti vertinamas kaip esminis ar nepagrįstas ribojimas, kadangi tai yra pereinamojo pobūdžio priemonė, nukreipta į tolesnį bendravimo plėtimą. Juo labiau, kad ieškovė neriboja apeliantui galimybės dažnai bendrauti su vaikais, taigi praktikoje nėra jokių indikacijų dėl bendravimo su vaikais problemų ir iki spalio 1 d. Priešingai, apeliantas pats minimaliai kartų prašo susitikti su vaikais būtent savo iniciatyva, nesusitinka su vaikais net ir tiek, kiek numatė pirmosios instancijos teismas.

Nesutinka su atsakovo argumentais, kad vaikams priteistas išlaikymo dydis yra per didelis, jie neatitinka byloje pateiktų įrodymų: vaikų išlaidų pagrindimo skaičiavimų, ieškovės pridėtų faktines vaikų išlaidas pagrindžiančių dokumentų, paaiškinimų, išvadą teikiančios institucijos išvadų ir teiginių, teismų praktikos. Pažymi, kad ieškovė įrodinėjo išlaikymo dydžius, nors to daryti pagal teismų praktiką net neprivalėjo (kadangi prašomas priteisti išlaikymas ir taip mažesnis nei minimalioji mėnesinė alga), o atsakovas, siekdamas sumažinti išlaikymą žemiau šios ribos, nors ir turėjo pareigą įrodyti priešingai, to neatliko (išskyrus žodinius pasakymus), todėl jo argumentai atmestini.

Apeliantas nepateikia naujų duomenų apie sumažėjusias pajamas, nedarbingumą ar kitas objektyvias aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą sumažinti nustatytą išlaikymą. Vien apelianto deklaratyvūs teiginiai, kad šeimai gyvenant kartu tiek pinigų nebuvo išleidžiama, nepaneigia teismo išvadų. Atsakovas subjektyviai vertina vaikų poreikius ir savo galimybes, o tai negali būti pagrindu pakeisti išlaikymo dydį. Įrodymų, kad atsakovo finansinės galimybės būtų ribotos, jog teismo priteistas išlaikymas būtų nepakeliamas ar neproporcingas, atsakovas nepateikė.

Nepagrįstas apelianto argumentas dėl išlaikymo dydžio neindividualizavimo. Pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino visų vaikų situaciją: vyresniojo vaiko ugdymo, papildomo lavinimo bei korepetitoriaus poreikį, taip pat jaunesniųjų vaikų darželio lankymą bei su jų priežiūra susijusias papildomas išlaidas. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų abejoti šiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis.

Apelianto argumentai dėl valstybės mokamų išmokų taip pat atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Teismas pagrįstai rėmėsi naujausia kasacinio teismo praktika, pagal kurią valstybės mokamos išmokos nėra automatiškai įskaitomos į tėvų pareigos išlaikyti vaikus mažinimą, kai nustatoma, kad tėvų turtinė padėtis leidžia jiems vykdyti šią pareigą visa apimtimi, jos gali būti skirtos papildomiems vaikų poreikiams.

Nepagrįsti apelianto teiginiai dėl neproporcingos išlaikymo naštos. Teismas nustatė, kad apeliantas yra darbingas, sveikas, turi turto, neturi kitų išlaikytinių ir turi realias galimybes didinti savo pajamas, ką pats yra patvirtinęs. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad tėvas privalo imtis aktyvių veiksmų, kad užtikrintų tinkamą vaikų išlaikymą, ir tėvų turtinė padėtis nėra pagrindinis kriterijus priteisiant vaikui išlaikymą, todėl apelianto nuorodos į šiuo metu gaunamas pajamas nepaneigia jo pareigos mokėti nustatyto dydžio išlaikymą.

Atmestinas apelianto argumentas dėl išlaikymo nepriteisimo nuo ieškinio pateikimo dienos. Aplinkybė, kad apeliantas dalį laiko, kol vyko byla, gyveno kartu su vaikais (tai buvo tik kelis mėnesius), savaime nepaneigia pareigos teikti išlaikymą pinigine forma, ypač kai jis nepateikė jokių konkrečių ir patikimų įrodymų apie realiai suteikto išlaikymo mastą. Vien aplinkybė, kad iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šalys gyveno kartu, savaime nepaneigia vaikų teisės į išlaikymą nuo ieškinio pareiškimo dienos.

Apelianto argumentai, kuriais siekiama paneigti ginčo Nekilnojamojo turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe, neatitinka nei byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nei formuojamos teismų praktikos. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ginčo turtas (sodyba) yra tik jo asmeninė nuosavybė vien dėl to, kad buvo įgytas iki santuokos. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, iki santuokos sudarymo šalys ilgą laiką gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, augino bendrus vaikus ir faktiškai veikė kaip šeima, darbu prisidėjo prie jos kūrimo. Tokios aplinkybės, pagal kasacinio teismo praktiką, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti jungtinės veiklos (partnerystės) santykius ir bendrosios nuosavybės atsiradimą, nepriklausomai nuo formalaus santuokos fakto ar nuosavybės registracijos.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad šalių finansai buvo tvarkomi atskirai, kad nebuvo bendrų įnašų. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nustatė, kad abi šalys prisidėjo prie bendro ūkio ne tik finansinėmis lėšomis, o ieškovei teko didesnė dalis, susijusi su kasdieniu darbu, vaikų priežiūra, buities užtikrinimu ir šeimos poreikių tenkinimu. Be to, nustatyta, kad būtent ieškovės prisiimtos papildomos pareigos, t. y. visos šeimos priežiūra vienai, sudarė sąlygas atsakovui išvykti dirbti į užsienį ir uždirbti didesnes pajamas bendro ūkio labui. Todėl apelianto bandymas ignoruoti netiesioginį (ne piniginį) ieškovės indėlį yra nesuderinamas su kasacinio teismo praktika. Be to, atsakovas ignoruoja ir tai, kad tuo metu, kai taupė sodybai, iš esmės neskirdavo finansų šeimos išlaikymui.

Nepagrįstai apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo taikytą partnerystės įnašų lygybės prezumpciją. Apeliantas šios prezumpcijos nepaneigė nei pateikdamas įrodymus apie išimtinį finansavimą, nei paneigdamas ieškovės indėlį darbu ir šeimos pareigų vykdymu, kaip tik pirmosios instancijos teismas nustatė priešingai.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad reikšminga dalis ginčo turto (sodybos) pagerinimų (statybos darbai, infrastruktūra, aplinka) buvo atlikti jau santuokos metu, tai patvirtino ir pats atsakovas. Pagal CK 3.88 straipsnį tokios investicijos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tai reiškia, kad net jei dalis pradinio turto būtų laikoma įgyta iki santuokos, jo vertės padidėjimas dėl bendrų lėšų ir darbo sukuria savarankišką pagrindą ieškovės teisėms į šį turtą. Todėl apeliantas ignoruoja teisiškai reikšmingą aplinkybę – turto vertės augimą santuokinėmis lėšomis.

Apelianto argumentai dėl kilnojamojo turto taip pat nepagrįsti. Teismas pagrįstai nustatė, kad šis turtas buvo įsigytas šalių bendro gyvenimo metu, tvarkant bendrą ūkį, o apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad šie daiktai buvo įgyti išimtinai jo asmeninėmis lėšomis, kad jie egzistuoja ir skirti tik jo asmeniniams poreikiams. Be to, net nebuvo pateikta pakankamai duomenų apie šio turto vertę. Nurodo, jog bute esantys kilnojamieji daiktai yra labai nusidėvėję, menkaverčiai ir apskritai net neverti būti ginčo objektu, nėra išlikusių jų įsigijimo įrodymų, jų pasidalijimo klausimas gali būti visiškai išspręstas tarp ieškovės ir atsakovo be teismo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). Remiantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl papildomų įrodymų pridėjimo

Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus – informaciją apie atsakovo atliktus išlaikymo vaikams mokėjimus nuo 2025 m. spalio mėn. (banko sąskaitos išrašas). Nors ieškovė prašymo dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos nesuformulavo, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad jie pateikti kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą, pasisako dėl galimybės pridėti juos prie bylos. CPK 314 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atsiliepime nurodoma, kad ieškovė teikiamais įrodymais grindžia savo atsikirtimus į apeliacinio skundo argumentus dėl išlaikymo vaikams priteisimo momento, nurodo, jog šie įrodymai teikiami įvertinus teismo sprendimą priteisti išlaikymą nuo bylos iškėlimo ir siekiant pagrįsti, kiek vaikų išlaikymui skyrė atsakovas. Ieškovės teigimu, šių įrodymų teikimas anksčiau nebuvo tikslingas. Teisėjų kolegija, spręsdama ieškovės pateiktų įrodymų pridėjimo prie bylos klausimą, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad ginčydamas išlaikymo vaikams priteisimo momentą apeliantas skunde, be kita ko, tvirtina, jog iki teismui priimant 2025 m. gruodžio 17 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jis gyveno kartu su ieškove ir vaikais, todėl gyvendamas kartu teikė jiems išlaikymą. Apeliaciniame skunde atsakovas nenurodė jokių argumentų dėl išlaikymo teikimo po 2025 m. gruodžio 17 d. nutarties priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo sprendimo pagrįstumas šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje bus vertinamas pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, ieškovės teikiami įrodymai neturėtų esminės reikšmės tinkamam apeliacinio skundo išnagrinėjimui. Be to, šių įrodymų vėlesnis pateikimas ir priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad ieškovė išimties iš bendrosios draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme taisyklės taikymo tinkami nepagrindė, apeliacinės instancijos teismas ieškovės pateiktų įrodymų nepriima.

Faktinės aplinkybės

Remiantis bylos duomenimis, kiek tai susiję su šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyku, nustatyta, kad ieškovė IES1 ir ATS1 (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bažnyčioje sudarė santuoką, kuri buvo įtraukta į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus apskaitą (duomenys neskelbtini) (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovė ir atsakovas turi tris nepilnamečius vaikus – (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise (po 1/2 dalį kiekvienam asmeninės nuosavybės teise) priklauso butas, adresu (duomenys neskelbtini), įgytas iki šalių santuokos sudarymo. Atsakovo ATS1 vardu asmeninės nuosavybe teise pagal 2021 m. vasario 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini).

Dėl ginčo apeliacinės instancijos teisme ribų

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręsti klausimai dėl sutuoktinių kaltės iširus šalių santuokai, taip pat klausimai dėl išlaikymo vaikams priteisimo (išlaikymo dydžio ir teisės į išlaikymo priteisimą atsiradimo momento), skyrium gyvenančio tėvo (atsakovo) bendravimo su vaikais tvarkos pereinamojo laikotarpio nustatymo, iki santuokos atsakovo vardu įgyto ir registruoto turto pripažinimo bendrąja daline šalių nuosavybe ir iki santuokos įgyto kilnojamojo turto padalijimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta, jog šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai pateiktus įrodymus, pateikti įrodymai nepatvirtina atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo, neištikimybės fakto. Mano, jog santuoka iširo ir dėl ieškovės kaltės, todėl šalių santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija su paminėtais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

CK 3.60 straipsnio, reglamentuojančio santuokos nutraukimo sąlygas, nuostatos numato, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienus metus visiškai ja nesirūpina.

Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 14 punktas; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas nuspręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį, sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Kasacinis teismas, aiškindamas sutuoktinių pareigų esmę, yra nurodęs, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-687/2015). Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

Taigi santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės galimas tik įrodžius vieną iš įstatymo preziumuojamų sutuoktinio kaltų veiksmų arba nustačius esminį pareigų nevykdymą. Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog sutuoktinių ryšiai grindžiami pirmiausia asmeniniais tarpusavio santykiais: lojalumu ir pagarba, šiltais jausmais vienas kitam (CK 3.27 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014), todėl tais atvejais, kai nenustatytas preziumuojamas kaltas sutuoktinio elgesys, byloje turi būti įvertinta, kokie buvo sutuoktinių tarpusavio santykiai jiems gyvenant šeimoje, koks buvo jų susitarimas dėl tarpusavio pareigų ir teisių, ar šis susitarimas nebuvo visiškai priešingas gerai moralei ir teisei, dėl kokių priežasčių vienas iš sutuoktinių pradėjo piktnaudžiauti turima padėtimi ir nevykdyti savo kaip sutuoktinio pareigų ar jas vykdyti netinkamai, kokių veiksmų ėmėsi antrasis sutuoktinis, ar sutuoktiniai ar vienas jų dėjo pastangas išsaugoti santuoką ir kaip buvo priimtas galutinis sprendimas ją nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kurių šalys neginčija, matyti, jog šalys nuo 2012 m. gyveno kartu, bendro gyvenimo metu susilaukė dviejų nepilnamečių vaikų, (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, santuokoje šalims gimė trečias vaikas.

Remiantis byloje esančiais duomenimis, ieškovė prašė pripažinti, jog šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nurodė, jog santuokos iširimą lėmė atsakovo neatsakingas, nelojalus šeimai elgesys ir neištikimybė. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teigė, jog buvo ištikimas ieškovei, abu sutuoktiniai nedėjo pastangų, kad išspręstų iškilusias problemas, išsaugotų šeimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šalių santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju taikytina viena iš CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytų vieno sutuoktinio kaltės dėl santuokos nutraukimo prezumpcijų – neištikimybė, atsakovui šios prezumpcijos nepaneigus, taip pat nustačius, kad atsakovas iš esmės pažeidė pareigą gerbti savo sutuoktinę ir būti jai lojalus.

Nors apeliantas kvestionuoja bylai pateiktų įrodymų, kuriais ieškovė grindė argumentus dėl atsakovo neištikimybės, turinį, pateiktų įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas pripažino, jog būdamas santuokoje su ieškove bendravo su kita moterimi. Atsakovas iš esmės neneigia, kad byloje yra pateiktas jo susirašinėjimas su kita moterimi, taip pat neginčija fakto, kad šis susirašinėjimas vyko šalių santuokos metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančio atsakovo susirašinėjimo su kita moterimi turinys (be kita ko, atsakovo vartojami krepiniai, teikiami siūlymai, keliami klausimai ir kt.) nėra suderinamas su įstatyme įtvirtintomis lojalumo bei pagarbos kitam sutuoktiniui pareigomis. Nors apeliantas skunde nurodo, jog susirašinėjimo turinys gali būti suklastotas, tačiau byloje nėra jokių objektyvių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, tokių aplinkybių atsakovas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo. Priešingai, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas neneigė ir neginčijo buvusio susirašinėjimo ir jo turinio. Pirmosios instancijos teismo išvadą dėl sutuoktinio pareigų pažeidimo ir neištikimybės fakto pagrindžia ir byloje esančios nuotraukos, kuriose atsakovas užfiksuotas bučiuojantis kitą moterį. Bylai pateiktų duomenų visuma leidžia pagrįstai manyti, jog tokiu elgesiu atsakovas pažeidė lojalumo sutuoktinei pareigą, nebuvo jai ištikimas. Aplinkybė, jog apeliantas savitai suvokia leistinas sutuoktinio elgesio ribas, neištikimybės faktą ir subjektyviai aiškina lojalumo sutuoktinei pareigą, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

Nurodytų aplinkybių kontekste apelianto argumentai, jog dėl santuokos iširimo kalta ir ieškovė, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsti. Apeliantas ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo grindė argumentais dėl ieškovės nesugyvenamo charakterio, nuolatiniais priekaištais ir pagarbos atsakovui stoka, taigi apibendrinto pobūdžio teiginiais, tačiau objektyvių duomenų, kuo pasireiškė ieškovės kaltė dėl santuokos iširimo, neįvardijo ir nepagrindė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos duomenimis nustatyta, jog šalys nuo 2012 m. vedė bendrą gyvenimą, todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalims turėjo ir galėjo būti žinomas ir prognozuojamas priešingos šalies elgesys santuokos metu. Be to, atsakovo procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu (atsakovas prašė nustatyti terminą šalims susitaikyti, santuokos nutraukti nenorėjo) prieštarauja jo pozicijai dėl ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo.

Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė byloje įrodė faktines aplinkybes dėl atsakovo neištikimybės, sudarančias pagrindą taikyti CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą vieno sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo prezumpciją. Apeliaciniu skundu atsakovas šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti byloje surinktus įrodymus ir daryti kitokias išvadas dėl sutuoktinių (vieno jų) kaltės dėl santuokos iširimo, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais nustatymo klausimą, skundžiamu sprendimu nustatė atsakovo bendravimo su vaikais tvarką nuo 2026 m. spalio 1 d., taip pat nustatė atsakovo bendravimo su vaikais tvarką pereinamuoju laikotarpiu, t. y. iki 2026 m. spalio 1 d., nusprendęs, jog dėl atsakovo kaip tėvo įgūdžių stokos, siekio atkurti ir (ar) sustiprinti atsakovo ir vaikų tarpusavio ryšius tikslinga nustatyti 6 mėnesių trukmės pereinamąją atsakovo ir vaikų bendravimo tvarką be nakvynių, kurios metu vaikų, ypač sūnaus, ir atsakovo bendravimas būtų atkurtas (sustiprėtų) palaipsniui.

Atsakovas apeliaciniu skundu iš esmės neginčija bendravimo tvarkos, kuri skundžiamu teismo sprendimu nustatyta nuo 2026 m. spalio 1 d., tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nustatyta pereinamojo laikotarpio bendravimo su vaikais tvarka iki 2026 m. spalio 1 d. Apeliantas teigia, jog nėra priežasčių pereinamajam laikotarpiui nustatyti, nurodo, jog pereinamasis šešių mėnesių laikotarpis, kai vaikai negali pasilikti nakvynei pas tėvą, yra per ilgas, pažeidžiantis ne tik vaikų interesus, bet ir atsakovo, neatitinka vaikų geriausių interesų.

CK 3.170 straipsnio 1 dalis nustato, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vaiko tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su savo vaikais. Tokia tėvų pareiga nustatyta tam, kad būtų patenkintas vaikų poreikis ir teisė bendrauti su savo tėvais, taip pat kad būtų įgyvendintos ir kitos tėvų pareigos – auklėti savo vaikus, rūpintis jų vystymusi, sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-378/2021 26 punktas). Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-781/2023 19 punktas).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2016 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016 34 punktas).

Pabrėžtina, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai, tėvams, tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam, randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412-916/2020, 31 punktas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog siekiant geriausių vaikų interesų užtikrinimo buvo tikslinga nustatyti pereinamąjį atsakovo bendravimo su vaikais laikotarpį, nustatant atsakovo bendravimo su vaikais tvarką be nakvynės tėvo namuose. Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovo ir šalių nepilnamečio sūnaus santykiai skundžiamo sprendimo priėmimo metu nebuvo artimi, sūnus nerodė noro bendrauti su tėvu, tačiau su dukromis atsakovas bendrauja. Išvadą teikiančios institucijos vertinimu, siekiant sukurti tėvo ir sūnaus santykį, įvertinti tėvo gebėjimą rūpintis sūnumi ir tenkinti jo poreikius, yra tikslinga numatyti pereinamąjį bendravimo laikotarpį, siekiant, kad vaikas pasitikėtų tėvu, išnyktų vaiko baimė tėvo atžvilgiu. Institucijos nuomone, vaikas neturi būti verčiamas bendrauti, jei nenori ir bijo, jaučiasi nesaugus. Vertinant šalių nepilnamečio sūnaus brandą ir amžių, nurodoma, kad vaiko nuomonė yra pakankamai brandi ir turi būti reikšmingai vertinama sprendžiant bendravimo su tėvu klausimą. Išvadą teikiančios institucijos nuomone, priverstinis bendravimas gali pakenti vaikų emocinei ir psichologinei būklei, todėl tikslinga numatyti pereinamąjį bendravimo su vaikais laikotarpį (2026 m. kovo 6 d., DOK-7585).

Nors atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl pereinamojo laikotarpio bendravimo tvarkos nustatymo teigdamas, jog tokio laikotarpio nustatymas yra per ilgas ir pažeidžia šalių nepilnamečių vaikų ir atsakovo interesus, tačiau savo argumentų apeliaciniame skunde tinkamai nepagrindė ir nepaaiškino, kuo pasireiškia atsakovo ir (ar) šalių nepilnamečių vaikų interesų pažeidimai. Susipažinusi su teismo iki 2026 m. spalio 1 d. nustatyta bendravimo su vaikais tvarka pereinamuoju laikotarpiu, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog tokios bendravimo tvarkos nustatymas neatitinka geriausių vaikų interesų. Pagal byloje esančius duomenis pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą nuspręsti, kad atsakovo ir šalių nepilnamečio sūnaus santykiui sustiprinti, atsakovo tėvystės įgūdžiams pagerinti reikalingas laikas, todėl teismas pagrįstai pripažino, jog pereinamojo laikotarpio nustatymas šiuo konkrečiu atveju atitinka tiek atsakovo, tiek šalių nepilnamečių vaikų interesus.

Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovės ir atsakovo šeimai yra taikomas atvejo vadybos procesas, rengiami pagalbos planai, atsakovas sutinka priimti specialistų pagalbą, yra suinteresuotas atkurti ir (ar) stiprinti ryšius su nepilnamečiu sūnumi, bendrauja su dukromis. Byloje nėra duomenų, jog atsakovo bendravimas su vaikais šiuo metu darytų neigiamą įtaką vaikams ar kenktų jų interesams. Atsižvelgdama į tai, taip pat įvertinusi aplinkybę, jog šio procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo metu pirmosios instancijos teismo nustatytas pereinamasis laikotarpis jau yra pasibaigęs, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo nustatyti ilgesnį (papildomą) atsakovo bendravimo su vaikais pereinamąjį laikotarpį, nei buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, nenustačiusi pagrindo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, teisėjų kolegija kito (papildomo) pereinamojo bendravimo laikotarpio nenustato.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014).

Dėl išlaikymo vaikams priteisimo

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš atsakovo šalių nepilnamečių vaikų išlaikymui priteisė po 300 Eur kiekvienam vaikui mokamų periodinių išmokų nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių nepilnamečiams vaikams išlaikyti reikia po 300 Eur kiekvienam, o atsakovas gali teikti nurodyto dydžio išlaikymą. Taip pat nesutinka, kad šalių nepilnamečiams vaikams išlaikymas būtų priteistas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos.

CK 3.192 straipsnio 1 dalis numato, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Nesant tėvų susitarimo dėl vaiko išlaikymo, jį pagal byloje surinktus duomenis nustato teismas sprendimu (CK 3.59 straipsnis, 3.76 straipsnio 1 dalis, 3.194, 3.194, 3.196 straipsniai). Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais, tai yra išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020 13 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Plėtodamas teismų praktiką dėl išlaikymo vaikams priteisimo, kasacinis teismas yra nurodęs, jog nors orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau tokio dydžio išlaikymas paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, kurių bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas įrodinėti, teikdamas detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 21 ir 22 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė iš atsakovo priteistino išlaikymo vaikams dydį ir (ar) padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovo galimybių teikti teismo nustatyto dydžio išlaikymą vaikams.

Ieškovė byloje prašė šalių nepilnamečiams vaikams išlaikyti iš atsakovo priteisti po 300 Eur periodinėmis išmokomis, byloje teikė duomenis apie šalių nepilnamečių vaikų poreikiams per mėnesį tenkančias išlaidas (ieškinio priedas ,,Išlaikymo paskaičiavimas“), ieškovės prašoma priteisti kiekvieno vaiko poreikiams per mėnesį tenkinti reikalinga suma artima minimaliosios mėnesinės algos dydžiui. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi anksčiau paminėta kasacinio teismo praktika ir nurodė, jog ieškovė neturėjo pareigos pateikti įrodymus dėl kiekvieno iš vaikų poreikių 600 Eur sumai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, neturi pagrindo abejoti, jog šalių nepilnamečiams vaikams yra būtinas maistas, apranga, higienos priemonės, taip pat patiriamos išlaidos vaikų laisvalaikiui, ugdymui, vaikų gabumams lavinti, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės reikalaujama išlaikymo suma yra objektyviai būtina siekiant patenkinti ne tik būtiniausius vaikų poreikius, bet ir sudaryti galimybes vaikų laisvalaikiui, kultūriniam ar kitokiam ugdymui. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovas, teigdamas, kad šalių nepilnamečių vaikų poreikiai yra kitokio dydžio (mažesni), duomenų ar įrodymų, pagrindžiančių tokią poziciją, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Apeliaciniame skunde nėra nurodyta argumentų, kokio pobūdžio ieškovės nurodytos išlaidos vaikams išlaikyti, atsakovo nuomone, nėra būtinos ar yra per didelės, apsiribojant deklaratyvaus pobūdžio teiginiu, kad tokios sumos vaikams išlaikyti šalys niekada neskirdavo. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, todėl ieškovei neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo vaikams teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialinio aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

Aplinkybės, jog ieškovė iš valstybės gauna išmokas vaikams, savaime pagrindo priteisti mažesnio, atsakovo nurodomo dydžio, išlaikymą vaikams nesudaro. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį. Tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-684/2025, 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis apie šalių turtinę padėtį, neturi pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovo finansinė padėtis leidžia mokėti teismo nustatyto dydžio išlaikymą. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo paaiškinimų nustatė, jog atsakovo pajamos sudaro apie 1 000–1 200 Eur/mėn. Atsakovas yra sveikas (priešingų duomenų byloje nėra) ir darbingo amžiaus, kitų, išskyrus šalių nepilnamečius vaikus, išlaikytinių neturi, turi nekilnojamojo turto. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas neteigė, jog neturi galimybių uždirbti didesnes pajamas. Byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog pirmosios instancijos teismo nustatyto dydžio išlaikymo atsakovas teikti negali, tokių įrodymų nepateikė ir nenurodė atsakovas ir apeliaciniu skundu.

Apibendrindama anksčiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija mano, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo priteistas išlaikymo vaikams dydis neprieštarauja formuojamai teismų praktikai ir esant šios konkrečios bylos aplinkybėms nėra per didelis ar pažeidžiantis atsakovo interesus. Aplinkybė, jog atsakovas su pirmosios instancijos išvadomis šiuo aspektu nesutinka, kitaip vertina byloje esančius duomenis, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas išlaikymo vaikams dydžio klausimas, nėra pagrįsta ir teisėta.

Tačiau, įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija iš dalies pritaria apeliacinio skundo argumentams, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išlaikymą vaikams iš atsakovo priteisė nuo ieškinio pateikimo pirmosios instancijos teismui dienos.

CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

Kasacinis teismas, spręsdamas dėl išlaikymo vaikui priteisimo, yra pasisakęs, kad kai tėvai gyvena kartu ir tvarko bendrą šeimos ūkį, taip iš esmės prisidėdami prie vaikų materialinio išlaikymo, preziumuojama, kad išlaikymą vaikams teikia abu tėvai, iki teismas nenustato kitaip. Įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Tačiau tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėvų pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškinio pateikimo teismui metu (ieškinys pirmosios instancijos teisme gautas 2025 m. spalio 3 d., priimtas 2025 m. spalio 6 d.) šalys gyveno kartu. Utenos apylinės teismas 2025 m. spalio 6 d. nutartimi ieškovės prašymo priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams netenkino, nustatęs, jog ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas vaikams išlaikymą teikia, tačiau teikiamas išlaikymas nėra pakankamas. Taigi ieškovė patvirtino, jog atsakovas išlaikymą vaikams teikia, duomenų, jog atsakovas galėtų pasielgti neatsakingai ar neprognozuojamai vaikų atžvilgiu, bylai nepateikta (nutarties 7 punktas). Kita vertus, iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad atsakovui 2025 m. lapkričio 23 d. buvo taikytas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, atsakovas įpareigotas išsikelti iš šalių Buto, nesiartinti prie ieškovės ir šalių nepilnamečių vaikų, orderis taikytas 15 dienų. Utenos apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 3 d. išnagrinėjęs atsakovo skundą apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį paliko galioti (2025 m. gruodžio 9 d., DOK-40301, priedai). Utenos apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojo atsakovą gyventi skyriumi nuo ieškovės IES1, gyvenančios Bute, nuo šios nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo. Pažymėtina, kad 2025 m. gruodžio 12 d. atsiliepime į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pats atsakovas nurodė, jog atsiliepimo pateikimo dieną ieškovė su vaikais yra išvykusi laikinai gyventi į kitą būstą.

Anksčiau aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad šalių bendras gyvenimas galutinai nutrūko tik po to, kai atsakovui 2025 m. lapkričio 23 d. buvo taikytas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Tai reiškia, kad laikotarpiu nuo ieškinio teismui pateikimo (2025 m. spalio 3 d.) iki apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio išdavimo dienos (2025 m. lapkričio 23 d.) šalys gyveno kartu, todėl preziumuojama, jog šiuo laikotarpiu savo nepilnamečius vaikus išlaikė abu tėvai. Byloje nėra pateikta pakankamai patikimų įrodymų, kurie paneigtų nurodytą prezumpciją. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes neturėjo pagrindo išlaikymą priteisti nuo ieškinio pateikimo teismui dienos. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad vėliausiai nuo 2025 m. lapkričio 23 d., kai atsakovui buvo taikytas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, atsakovui kilo pareiga įrodyti, jog ir gyvendamas skyriumi nuo ieškovės ir šalių nepilnamečių vaikų tėvo pareigas jis vykdė tinkamai. Vis dėlto, tokių aplinkybių atsakovas neįrodė, apeliaciniame skunde akcentuodamas tik aplinkybę, jog šalims gyvenant kartu jis išlaikymo prievolę vykdė tinkamai. Tačiau apeliantas, reikalaudamas išlaikymo priteisimo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, apeliaciniame skunde nenurodė jokių faktinių aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų, leidžiančių nuspręsti, kad ir po to, kai šalys pradėjo gyventi skyriumi, jis tinkamai vykdė nepilnamečių vaikų išlaikymo pareigą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išlaikymo priteisimo vaikams momento, šių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai išlaikymą vaikams priteisė nuo ieškinio pateikimo teismui dienos. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išspręstas išlaikymo vaikams priteisimo momento klausimas, patikslinti nurodant, jog išlaikymas vaikams priteisiamas nuo 2025 m. lapkričio 23 d.

Dėl Nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria išspręstas ieškovės reikalavimas dėl atsakovo vardu įregistruoto Nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, nurodo, jog Nekilnojamasis turtas įgytas už atsakovo asmenines lėšas, yra jo asmeninė nuosavybė, todėl nutraukiant santuoką nedalytinas. Teigia, jog šalių įnašai į bendrą veiklą nebuvo lygūs, ieškovė neprisidėjo prie Turto įsigijimo piniginėmis lėšomis, neturėjo pakankamai pajamų, kad galėtų piniginiais įnašais prisidėti įgyjant Turtą, šalys iki santuokos sudarymo finansus tvarkė atskirai. Taigi apeliantas iš esmės kvestionuoja, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tarp ginčo šalių buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, ir konstatavo, jog Nekilnojamasis turtas yra šalių bendroji dalinė nuosavybė, įgyta jungtinės veiklos pagrindu.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 37 punktą).

Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu. Netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymu įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma – nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog spręsdamas, ar ieškovė ir atsakovas buvo sudarę susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę ir šio susitarimo pagrindu įgyti Nekilnojamąjį turtą, teismas įvertino byloje esančius duomenis, jog iki Nekilnojamojo turto įsigijimo šalys pragyveno kartu daugiau nei 10 metų, bendrosios dalinės nuosavybės teise buvo įgijusios Butą, kuriame kartu gyveno, augino bendrus nepilnamečius vaikus, padarė išvadą, jog šalys savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie bendro ūkio tvarkymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovės banko sąskaitoje 2021 m. vasario 10 d. buvo 4 235,87 Eur, į jos banko sąskaitą buvo įnešta 6 100 Eur grynųjų pinigų suma, ieškovė bylai pateikė mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, jog 2021 m. vasario 17 d. iš ieškovės sąskaitos Nekilnojamojo turto pardavėjams buvo pervesta bendra 20 150 Eur suma. Įvertinęs byloje esančius duomenis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Turtui pirkti buvo panaudotos ir ieškovės lėšos. Teismas nusprendė, jog ieškovė reikšmingai prisidėjo prie Turto įsigijimo net ir tuo atveju, jei jos piniginis įnašas į bendro turto įsigijimą būtų mažesnis (apie 4 235,87 Eur), įvertinęs šalių pareigų bendrame ūkyje pasidalijimą, kai ieškovei teko visos pareigos auginant ir auklėjant šalių nepilnamečius vaikus, vykdant su šalių bendru turtu susijusius įsipareigojimus, atitinkamai sudarant atsakovui galimybes daugiau laiko skirti darbui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi byloje esančius duomenis, neturi pagrindo su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutikti.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo Nekilnojamasis turtas buvo įsigytas ir įregistruotas atsakovo vardu 2021 m. vasario 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, sutartyje nurodyta turto įsigijimo kaina – 15 000 Eur. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad iš ieškovės banko sąskaitos prieš Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą šio turto pardavėjams buvo pervesta 20 150 Eur suma. Kaip matyti iš bylos duomenų, iki Turto įsigijimo momento šalys ilgą laiką gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, augino bendrus nepilnamečius vaikus, tarpusavio santykiuose buvo pasidalijusios pareigas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas patvirtino, kad Nekilnojamojo turto įsigijimo tikslas buvo šeimos gyvenimų sąlygų pagerinimas. Bylai pateikti įrodymai leidžia pagrįstai manyti, jog ieškovė turėjo piniginių lėšų ir turėjo galimybę prisidėti prie Nekilnojamojo turto įsigijimo. Nors apeliantas teigia, jog ieškovė piniginėmis lėšomis prie Turto įsigijimo neprisidėjo, nes tuo metu nedirbo, neturėjo pakankamai pajamų, už Turtą mokėjo iš atsakovo jai perduotų piniginių lėšų, objektyvių tokius argumentus pagrindžiančių duomenų bylai nepateikė. Atsakovas nepateikė bylai įrodymų, kurie patvirtintų, kad iki 2021 m. vasario 10 d. į ieškovės banko sąskaitą būtų pervedęs piniginių lėšų. Apeliacinio skundo argumentais nėra paneigtos byloje nustatytos aplinkybės, jog ieškovės vardu atidarytoje banko sąskaitoje 2021 m. vasario 10 d. buvusios lėšos (4 235,87 Eur) buvo ieškovės santaupos. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad 2021 m. vasario 10 d. į ieškovės banko sąskaitą grynaisiais pinigais buvo įnešta bendra 6 100 Eur suma, tačiau atsakovas nepateikė pakankamai patikimų įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstu teismo įsitikinimu paremtą išvadą, jog šios lėšos išimtinai priklausė atsakovui, nors būtent jam teko procesinė pareiga šią aplinkybę įrodyti. Kaip minėta, įsigyjant Turtą ieškovė dalyvavo vykdant pirkėjo (atsakovo) įsipareigojimus pardavėjams – iš savo sąskaitos atliko mokėjimus Nekilnojamojo turto pardavėjams (bendra pervesta suma 20 150 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė reikšmingai piniginėmis lėšomis prisidėjo prie Nekilnojamojo turto įsigijimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog šalys buvo sudariusios susitarimą dėl jungtinės veiklos ir šio susitarimo pagrindu įgijo Nekilnojamąjį turtą.

Pasisakydamas dėl partnerių įnašų į bendro turto įsigijimą dydžio, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal įstatymą ir kasacinio teismo praktiką, sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šalių įnašai į Nekilnojamojo turto įsigijimą buvo lygūs, todėl pagrįstai ieškovei pripažino nuosavybės teisę į 1/2 dalį Nekilnojamojo turto. Apeliantas, nesutikdamas su šia išvada ir teigdamas, jog šalių įnašai nebuvo lygūs, objektyvių savo poziciją pagrindžiančių argumentų ir duomenų nepateikė. Vien aplinkybė, jog apeliantas su pirmosios instancijos teismas išvada nesutinka, byloje esančius duomenis vertina kitaip, nesudaro pagrindo manyti, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Apeliantas, be kita ko, teigia, kad teismui tenkinus ieškovės patikslintu ieškiniu pareikštą reikalavimą ir pripažinus atsakovo vardu registruotą Nekilnojamąjį turtą ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe, po santuokos nutraukimo priteisus ieškovei 1/2 dalį šio Turto, toks padalijimas neatitinka CK trečiojoje ir ketvirtojoje knygose nustatyto teisinio reglamentavimo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų.

Pasisakydama dėl šių apelianto argumentų teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, nesusituokusių asmenų, sudariusių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, turtinių teisinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikomos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad tarp ginčo šalių buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę į Nekilnojamąjį turtą, įgytą atsakovo vardu, ir pripažinus ieškovei asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį šio turto bendrojoje dalinėje nuosavybėje, ieškovei pripažįstama nuosavybės teisė į ginčo turtą jos turtinių teisių apsaugai pritaikant CK ketvirtosios knygos nuostatas (CK 4.73 straipsnio 1 dalis, 4.76 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad nutraukiant santuoką turi būti padalytas tik santuokoje įgytas sutuoktinių bendras (bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis) turtas (CK 3.100 straipsnio 4 punktas, 3.127 straipsnis), o reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės dėl iki santuokos įgyto turto šioje byloje nebuvo pareikštas ir nagrinėjamas, pirmosios instancijos teismas, teisingai pripažinęs ginčo turtą bendra daline nuosavybe, nepagrįstai sprendė atitinkamų šio turto dalių priteisimo šalims klausimą.

Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar ginčo šalys buvo sudariusios susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) įgyjant Nekilnojamąjį turtą, ir konstatuodamas, kad Nekilnojamasis turtas yra šalių bendroji dalinė nuosavybė, įgyta jungtinės veiklos pagrindu, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Tačiau pripažinęs ginčo Turtą šalių bendrąja daline nuosavybe, įgyta iki šalių santuokos, panaikindamas santuokos apskaitos įrašą nepagrįstai sprendė šio Turto padalijimo klausimą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, iš jos pašalinant nuostatą, kuria po santuokos nutraukimo nuspręsta ieškovei ir atsakovui priteisti po 1/2 dalį Nekilnojamojo turto.

Dėl kilnojamojo turto padalijimo

Priešieškiniu byloje atsakovas reiškė reikalavimą priteisti atsakovui natūra iki santuokos sudarymo už asmenines lėšas įgytą kilnojamąjį turtą: penkių durų spintą (100 Eur), minkštų baldų kampą (50 Eur), televizorių (150 Eur), šaldytuvą (30 Eur), dujinę viryklę su dujų balionu (30 Eur), virtuvinį stalą, pakabinamą ir pastatomą spintelę (300 Eur), skalbimo mašiną su džiovykle (200 Eur), dušo kabiną (30 Eur), dvigulę lovą (50 Eur), viso nurodyto kilnojamojo turto vertė – 940 Eur. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą atsižvelgdamas į teismo sprendime padarytą išvadą dėl šalių iki santuokos vykdytą bendrą jungtinę veiklą, į nustatytą aplinkybę dėl šalių bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo iš esmės nuo 2012 m., kai jiems gimė pirmasis vaikas. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, jog priešieškinyje nurodyti daiktai buvo įsigyti išimtinai už atsakovo asmenines lėšas jo asmeninių poreikių tenkinimui, nepaisant to, jog atsakovo nurodytu šių daiktų įsigijimo laikotarpiu jis su ieškove gyveno kartu ir jau kelerius metus augino sūnų, taip pat nurodė, jog bylai nepateikta nei šių daiktų egzistavimo, nei jų vertės pagrindimo įrodymų.

Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, nurodo, jog teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, liko neišnagrinėtas ginčas dėl atsakovo nurodytų baldų ir daiktų. Apeliantas laikosi pozicijos, jog daiktai įsigyti išimtinai už jo asmenines lėšas, daiktų įsigijimo dokumentų pateikti negali, kadangi jų nebėra išlikę, daiktai įsigyti seniai.

Pasisakydamas dėl atsakovo argumentų apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, viena vertus, apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus pareikštus reikalavimus. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas priešieškinio reikalavimą dėl kilnojamųjų daiktų priteisimo atsakovui nagrinėjo, sprendė dėl šio reikalavimo pagrįstumo, dėl to pasisakė ir priėmė procesinį sprendimą reikalavimą atmesti. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog, priešingai, nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pasisakė dėl visų byloje pareikštų reikalavimų ir apelianto nurodomų proceso teisės normų pažeidimo nepadarė.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas).

Pirmosios instancijos teismas priešieškinio reikalavimą atmetė iš esmės remdamasis tuo, kad byloje yra nustatyta, jog ginčo šalys nuo 2012 m. vedė bendrą ūkį, gyveno kartu, tačiau atsižvelgiant į anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką vien ši aplinkybė savaime nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog atsakovo įvardyti daiktai buvo įgyti bendrai. Atsakovas, reikšdamas reikalavimą dėl kilnojamųjų daiktų, šį reikalavimą grindė aplinkybe, jog daiktai įgyti už jo asmenines lėšas iki santuokos sudarymo 2016–2017 m. Nors byloje nėra pateikti duomenys, pagrindžiantys šių daiktų įsigijimo faktą, iš byloje esančių duomenų, šalių procesinių dokumentų turinio matyti, jog ieškovė šių daiktų egzistavimo fakto neginčijo, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog minėti daiktai yra menkaverčiai, šalys šių daiktų pasidalijimo klausimą gali išspręsti tarpusavyje be teismo, todėl nedalytini ir kt. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė taip pat nurodė, kad apeliacinės instancijos teismui nustačius šios skundžiamo teismo sprendimo dalies trūkumų, ji iš esmės neprieštarautų, jeigu atsakovui būtų priteistas televizorius, šaldytuvas, viryklė, minkštų baldų kampas, dvigulė lova, skalbimo mašina su džiovykle, o kiti daiktai tokiu atveju turėtų būti priteisti jai. Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė šioje byloje neįrodinėjo, kad priešieškinyje nurodyti kilnojamieji daiktai buvo įsigyti jos lėšomis, t. y. kad šie daiktai yra jos nuosavybė. Ieškovė taip pat neįrodė buvus šalių susitarimą dėl konkrečių daiktų įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Vien tai, kad šie daiktai buvo naudojami bendrai šalims vedant bendrą ūkį savaime nesukuria ieškovei nuosavybės teisės į šiuos daiktus. Pažymėtina ir tai, kad tarp šalių nesant ginčo dėl to, jog priešieškinyje nurodyti kilnojamieji daiktai įgyti iki santuokos, jų padalijimo (priteisimo) klausimas šioje byloje nėra sprendžiamas. Kitaip tariant, šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar yra pagrindas atsakovo priešieškinyje nurodytus iki santuokos sudarymo įgytus kilnojamuosius daiktus pripažinti jo nuosavybe, tačiau iki santuokos įgytų daiktų padalijimo (priteisimo) klausimas nėra sprendžiamas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką ginčui aktualiu klausimu, mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl kilnojamųjų daiktų. Byloje šalys neginčija, jog bendro gyvenimo metu įgijo baldus ir daiktus, objektyvių duomenų, paneigiančių atsakovo argumentus, jog daiktai įsigyti už jo asmenines lėšas, byloje nėra. Ieškovė, nesutikdama su atsakovo reikalavimu, iš esmės rėmėsi aplinkybėmis, jog daiktais naudojasi šalių nepilnamečiai vaikai, jie reikalingi vaikų poreikiams tenkinti, tačiau aplinkybių, jog minėti daiktai įsigyti bendrai, esant šalių susitarimui dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, neįrodinėjo ir nepagrindė (CPK 178 straipsnis). Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją dėl ginčo daiktų, teisėjų kolegija mano, jog šiuo atveju egzistuota teisinis ir faktinis pagrindas pripažinti atsakovui nuosavybės teisę į atsakovo priešieškinyje nurodytus kilnojamuosius daiktus. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo reikalavimas dėl kilnojamųjų daiktų priteisimo, atitinkamai pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl kitų argumentų

Nagrinėjamoje byloje dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo 2026 m. balandžio 28 d. sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams priteisti nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, iki santuokos sudarymo atsakovo vardu įgytą Nekilnojamąją turtą pripažinti ginčo šalių bendrąja daline nuosavybe ir po santuokos nutraukimo šalims priteisti po 1/2 dalį šio turto, pakeisti atitinkamai patikslinant rezoliucinę pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau nurodytais argumentais ir motyvais, daro išvadą, jog taip pat yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinio reikalavimas dėl kilnojamųjų daiktų (baldų ir kt.) priteisimo atsakovui, ir pripažinti atsakovui nuosavybės teisę į šiuos daiktus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad dėl kitų skundžiamų byloje pareikštų materialinių reikalavimų dalies pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo šias skundžiamo teismo sprendimo dalis pakeisti ar panaikinti, dėl to jos paliekamos nepakeistos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Nustatyta, kad ieškovei šioje byloje buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, ieškovė 100 proc. atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Dėl ieškovei suteiktos antrinės teisinės pagalbos pirmosios instancijos teisme valstybė patyrė 1 066,45 Eur išlaidų.

Atsakovo bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudaro 226 Eur žyminis mokestis, 2 700 Eur advokato padėjėjo teisinės pagalbos išlaidos, 872,48 Eur išlaidos už procesinių dokumentų vertimą, iš viso 3 798,48 Eur (2026 m. balandžio 8 d., DOK-11807).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šioje byloje buvo patenkinta 93 proc. patikslinto ieškinio reikalavimų ir 7 proc. patikslinto priešieškinio reikalavimų. Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai pirmosios instancijos teismas iš atsakovo valstybei priteisė 1 117 Eur žyminį mokestį ir 992 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovui iš ieškovės priteisė 266 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės įtvirtintos CPK 93 straipsnyje. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad patenkintos (atmestos) ieškinio reikalavimų dalies ir visų ieškinyje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų kiekybinė išraiška nustatoma turtinių reikalavimų atveju – pagal ieškinio sumos nustatymo taisykles (CPK 85 straipsnio 1 dalis), neturtinių – pagal pareikštų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių. Jeigu reikalavimai yra skirtingų rūšių ir neįmanoma nustatyti tikslios matematinės patenkintų (atmestų) reikalavimų dalies santykio su visais pareikštais reikalavimais proporcijos, teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimo proporcijas nustato vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-378/2024, 61 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Šiuo atveju, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismas turi pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo atveju atsakovas pateikė apeliacinį skundą tik dėl dalies pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl civilinė byla apeliacine tvarka nagrinėta tik dėl dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys dėl išlaikymo vaikams priteisimo (patikslintas išlaikymo priteisimo momentas), turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir šio turto priteisimo nutraukus santuoką iš esmės paliktos nepakeistos jas patikslinant, o teismo sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovo reikalavimas jam asmeninės nuosavybės teise priteisti kilnojamuosius daiktus (baldus ir kt.), pakeista pripažinus atsakovui asmeninės nuosavybės teisę į daiktus, dėl pakeistos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies apimties nėra galimybės nustatyti tikslios matematinės patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijos. Esant tokioms aplinkybėms, remdamasi kasacinio teismo praktika ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais bei atsižvelgdama į tai, kad kiekybine prasme byloje ieškovės reikalavimų tenkinta daugiau nei atsakovo, teisėjų kolegija vertina, kad civilinė byla ieškovės naudai išspręsta 85 proc., o atsakovo naudai – 15 proc. Remiantis nurodyta proporcija šioje byloje skirstytinos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Esant nurodytoms aplinkybėms, iš atsakovo valstybei priteistinas bylinėjimosi išlaidas sudaro 906,48 Eur (1 066,45 x 85 proc.) išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos ir 733 Eur žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista (684 Eur už turtinius ieškinio reikalavimus + 121 Eur už neturtinį reikalavimą dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių neturtinių klausimų išsprendimo + 57 Eur už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių = 862 Eur; 862 Eur x 85 proc.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo valstybei priteista antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sumažintina nuo 992 Eur iki 906,48 Eur, o priteisto žyminio mokesčio suma sumažintina nuo 1 117 Eur iki 733 Eur.

Atsakovui iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos sudaro 569,77 Eur (3 798,48 Eur x 15 proc.), atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovui iš ieškovės priteista 266 Eur bylinėjimosi išlaidų suma padidintina iki 569,77 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 248,15 Eur žyminį mokestį. Nustatyta, jog ieškovei šioje byloje buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, dėl suteiktos antrinės teisinės pagalbos ieškovei valstybė patyrė 312,50 Eur išlaidas (2026 m. rugpjūčio 19 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2026-08452). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavęs duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (CPK 99 straipsnio 1 dalis). Atsakovas apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundė penkiais aspektais: i) kaltė dėl santuokos iširimo; ii) pereinamojo laikotarpio bendravimo tvarkos nustatymas; iii) išlaikymo dydis ir priteisimo momentas; iv) iki santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto nuosavybės klausimas; v) iki santuokos įgyto kilnojamojo turto nuosavybės klausimas. Iš apeliaciniu skundu atsakovo keltų klausimų iš esmės tik vienas yra patenkintas, todėl laikytina, kad patenkinta 20 proc., o atmesta 80 proc. apeliacinio skundo reikalavimų. Remiantis šia proporcija paskirstytinos apeliacinės instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovui iš ieškovės priteistina 49,63 Eur (248,15 Eur x 20 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Valstybei iš atsakovo priteistina 250 Eur (312,50 Eur x 80 proc.) bylinėjimosi išlaidų dėl antrinės teisinės pagalbos, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį, kuria išlaikymas nepilnamečiams vaikams (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) iš atsakovo ATS1 priteistas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2025 m. spalio 3 d.) iki vaikų pilnametystės ir nustatyti, kad išlaikymas priteisiamas nuo 2025 m. lapkričio 23 d. iki vaikų pilnametystės.

Patikslinti Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį, kuria išspręstas nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas ir ją išdėstyti taip:

,,Pripažinti, kad ieškovei IES1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovui ATS1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini).

Po santuokos nutraukimo priteisti ieškovei IES1 asmeninės nuosavybės teise transporto priemonę „Volkswagen Golf“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Po santuokos nutraukimo priteisti atsakovui ATS1 asmeninės nuosavybės teise: 1) transporto priemonę „Volvo XC90“, VIN kodas Y(duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2) įrenginį „Stihl RT 5097“.“

Panaikinti Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinio reikalavimas dėl iki santuokos sudarymo įgyto kilnojamojo turto, priešieškinį tenkinti iš dalies ir pripažinti, kad atsakovui ATS1 asmeninės nuosavybės teise priklauso šis kilnojamasis turtas: penkių durų spinta (100 Eur), minkštų baldų kampas (50 Eur), televizorius (150 Eur), šaldytuvas (30 Eur), dujinė viryklė su dujų balionu (30 Eur), virtuvinis stalas, pakabinama ir pastatoma spintelė (300 Eur), skalbimo mašina su džiovykle (200 Eur), dušo kabina (30 Eur), dvigulė lova (50 Eur).

Atsakovui ATS1 iš ieškovės IES1 priteistą 266 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą padidinti iki 569,77 Eur.

Valstybei iš atsakovo ATS1 priteistą 1 117 Eur žyminio mokesčio sumą sumažinti iki 733 Eur, o priteistą 992 Eur išlaidų dėl antrinės teisinės pagalbos sumą sumažinti iki 906,48 Eur.

Kitą Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui ATS1 iš ieškovės IES1 49,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo ATS1 valstybei 250 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (įmokos kodas 2222), patirtų apeliacinės instancijos teisme.