Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Dainos Vaidachavičienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokuroro Audriaus Mačerausko, nuteistojo NUT1 gynėjo Artūro Gutausko, nukentėjusiosios NKA1 atstovo advokato Daliaus Povilio apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. vasario 26 d. nuosprendžio, patikslinto Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. kovo 10 d. nutartimi, kuriuo NUT1 pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 149 straipsnio 3 dalį, (redakcija, galiojusi iki 2024 m. lapkričio 12 d.), ir jam paskirta bausmė - laisvės atėmimas trejiems metams;

BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – areštas 60 (šešiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant NUT1 per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba mokytis, arba registruotis Užimtumo tarnyboje; šešių mėnesių laikotarpyje nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje; šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, NUT1 įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, kuriomis kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, laisvę, seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, lygiateisiškumą ir sąžinės laisvę.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį NUT1 išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas)).

Iš NUT1 priteista 5000 eurų NKA1 nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš NUT1 priteista 850 eurų atstovavimo išlaidų VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrui“.

NUT1 paliktas galioti Utenos apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimi paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, kurio sąlygos pakeistos Utenos apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 5 d. nutartimi bei pratęstas jo terminas šešiems mėnesiams, termino pradžią skaičiuojant nuo 2026 m. kovo 19 d.

NUT1 iki bausmės vykdymo pradžios palikta galioti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos esmė

NUT1 (toliau ir nuteistasis) nuteistas už tai, kad „duomenys neskelbtini“ laikotarpyje nuo 13.00 val. iki 15.30 val., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, dirbdamas „duomenys neskelbtini“ UAB „duomenys neskelbtini“ priklausančiame „duomenys neskelbtini“, esančiame „duomenys neskelbtini“, žinodamas, kad „duomenys neskelbtini“ lankytoja NKA1 (toliau ir nukentėjusioji) yra nepilnametė, gimusi „duomenys neskelbtini“, panaudodamas fizinę jėgą, už rankos nusitempė ją į „duomenys neskelbtini“ lankytojams neprieinamą, tamsią pagalbinę patalpą, kur pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusioji dėl savo amžiaus, individualių psichologinių ypatumų, psichikos būsenos, protinio išsivystymo lygio, turimų žinių, netikėtų jo veiksmų ir sukelto šoko negalėjo pilnai suvokti su ja atliekamų veiksmų esmės ir aktyviai priešintis, prispaudė nukentėjusiąją patalpos kampe, nusuko nugara į save, palenkė veidu į sieną, laikė rankomis, numovė kelnes ir įvedęs savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį lytiškai santykiavo su NKA1 prieš jos valią, taip atimdamas jai galimybę priešintis išžagino nepilnametę, dėl ko nukentėjusiajai NKA1 išsivystė potrauminio streso sutrikimas (F43.1), tai yra nesunkiai sutrikdė NKA1 sveikatą.

Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmetami. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). NUT1 gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu tiek dėl faktinių bylos aplinkybių, tiek teisiniais aspektais vertinant nusikalstamų veikų buvimą nuteistojo veiksmuose. Gynėjo apeliaciniame skunde iš esmės laikomasi pozicijos, jog lytinis aktas tarp NUT1 ir nukentėjusiosios NKA1 vyko abipusiu sutikimu, o ne prieš nukentėjusiosios valią, todėl nuteistasis NUT1 jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2024 m. lapkričio 12 d.), 138 straipsnio 1 dalyje, nepadarė. Prokuroro A. Mačerausko apeliaciniame skunde nesutinkama su NUT1 išteisinimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimu iš kaltinimo pašalinti aplinkybę, jog NUT1 išžagino NKA1 panaudodamas fizinį smurtą. Prokuroro skunde taip pat akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas skyrė per švelnią bausmę NUT1 ir nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies, BK 75 straipsnio nuostatas, todėl prašoma skirti griežtesnę bausmę ir jos vykdymo neatidėti. Nukentėjusiosios atstovo advokato Daliaus Poviliaus apeliaciniame skunde nesutinkama su NUT1 paskirta bausme, nurodant, kad NUT1 skirta per švelni bausmė, nepagrįstai taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies, BK 75 straipsnio nuostatos; taip pat nesutinkama su priteistos neturtinės žalos nukentėjusiajai dydžiu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, taip pat atlikusi dalinį įrodymų tyrimą (teisiamajame posėdyje nuotoliniu būdu apklaususi ekspertę I. Š.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė bylos įrodymus ir, vadovaudamasis jų visuma, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo NUT1 kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 3 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pirmosios instancijos teismas NUT1 išteisino dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, o bausmė NUT1 skirta nepažeidžiant jos skyrimo taisyklių. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Dėl to visi apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliaciniai skundai atmetami.

Nors NUT1 neigė išžaginęs NKA1, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, kiti byloje esantys įrodymai patvirtina nukentėjusios NKA1 parodymus. Gynėjo apeliaciniame skunde dėstoma eilė argumentų dėl nukentėjusiosios NKA1 netiksliai ikiteisminio tyrimo teisėjui parodytų aplinkybių, kurios, anot apelianto, nesutampa su vaizdo įrašų medžiaga ir leidžia nukentėjusios parodymus vertinti kaip nepatikimus. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, gynėjo apeliaciniame skunde smulkiai dėstomi (apeliacinio skundo 41 punktas) nukentėjusios parodymų ir vaizdo įrašų nesutapimai neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais dėl esminių bylos aplinkybių, susijusių su lytinės prievartos prieš ją vartojimu. Įvertinus visas bylos aplinkybes, nukentėjusiosios amžių, socialinę brandą, įvykių, apie kuriuos pasakojo NKA1 specifiškumą (privatumą), teisėjų kolegija pripažįsta, kad nukentėjusioji galėjo sąžiningai suklysti, nurodydama atskirų įvykių skaičių, eiliškumą, tikslių įvykių laiką, intervalus tarp įvykių, ar tiesiog nuosekliai visų detalių neatsiminti. Pastebėtina ir tai, kad šie nesutapimai galėjo atsirasti ir dėl individualių asmens savybių ir gebėjimų atsiminti visą įvykių seką, tačiau gynėjo akcentuojami šalutiniai neatitikimai savaime nerodo, kad nukentėjusios parodymai yra nepatikimi ar reiškia, kad nukentėjusioji išsigalvojo faktą, kad buvo išžaginta. Nukentėjusiosios NKA1 parodymai, įvertinus ir kitus byloje surinktus įrodymus, aptartus Skundžiamame nuosprendyje, gretinant juos tarpusavyje, sudaro vientisą grandinę ir nekelia abejonių dėl jų tikrumo, patikimumo. Pastebėtina, kad parodymų nenuoseklumas nėra tolygus parodymų prieštaringumui, kuris leistų abejoti tų parodymų patikimumu.

Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog NUT1 veikoje nėra subjektyviojo išžaginimo požymio, t. y. NUT1 supratimo apie jo ir nukentėjusios santykių pobūdį, ar jis suvokė ir norėjo lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią, atimdamas jai galimybę priešintis. Teismų praktikoje pripažįstama, jog esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais ‏‏‎‏‏(kasacinė nutartis 2K-441-677/2016). Šios baudžiamosios bylos įrodymais nustatyti objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, požymiai. Kaltės turinys baudžiamojoje byloje, atskleidžiamas ne tik pagal kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir panašiai. Kolegijos vertinimu, NUT1 parodymus, kad nukentėjusioji NKA1 savo noru sutiko lytiškai santykiauti su NUT1 paneigia nukentėjusios parodymai, liudytojų parodymai, ekspertizės akto išvados, eksperčių paaiškinimai. Bylos įrodymais nustatyta, jog NUT1 žinojo, jog NKA1 yra „duomenys neskelbtini“ metų, šį faktą jis pats patvirtino duodamas parodymus teisme (5 t., b. l. 5). Iš nukentėjusios parodymų matyti, jog ji net 4 kartus prašė NUT1 baigti, buvo pasimetusi, nebandė šaukti pagalbos, nes tame „duomenys neskelbtini“ daug žmonių klykė, todėl ji net neturėjo minties rėkti. Nustatytoje tokioje situacijoje nukentėjusios elgesys, kurio metu, kaip ji teigė, išreiškė nesutikimą, bandė jį nustumti, liepė liautis, niekaip negali būti vertinamas kaip nesipriešinimas ar kaip juridiškai reikšmingas sutikimas lytiniams santykiams su NUT1. Aptarti nukentėjusios parodymai patvirtina jos aiškiai išreikštą nesutikimą lytiškai santykiauti su NUT1. Svarbią reikšmę turi ir šioje nutartyje jau paminėtas ekspertizės aktas Nr. „duomenys neskelbtini“, kuriame nurodyta, kad nukentėjusioji, atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, psichikos būseną, jos protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, negalėjo pilnai suvokti NUT1 jos atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės (galėjo suprasti jų pobūdį ir iki šiol – ribotai jų reikšmę); aktyviau priešintis NUT1 veiksmams ji negalėjo dėl riboto šių veiksmų esmės suvokimo situacinių aplinkybių bei emocinės būsenos (NUT1 veiksmai jai buvo netikėti, sukėlė šoką). Aplinkybė, jog NKA1 jau buvo turėjusi „duomenys neskelbtini“, šiuo atveju nėra reikšminga ir nešalina NUT1 atsakomybės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Svarbu pažymėti tai, jog gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad NKA1 rodė dėmesį NUT1 bendravo žaismingai su NUT1 niekaip nekeičia fakto, jog NUT1 su nepilnamete NKA1 atliko lytinius santykius priverstiniu būdu, prieš jos valią, t. y. ją išžagino. Net ir laikant, jog NKA1 bendravo taip kaip teigia NUT1(5 t., b. l. 5-6; šios nutarties 16 punktas), nesudaro pagrindo teigti, kad nukentėjusioji sutiko lytiniams santykiams su NUT1. Šių išvadų nekeičia ir gynėjo skunde dėstomi argumentai dėl terminų, kuriuos apibūdindama lytinį aktą vartojo NKA1, nes tai neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui ar tai, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, kad iš vaizdo įrašų matyti seksualizuotas NKA1 elgesys, nes iš šios medžiagos turinio matyti paauglių būrys, kurie linksmai leidžia laiką, tačiau vaizdo įrašų medžiaga niekaip neįrodo NKA1 seksualizuotą elgesį (D15 įrašas). Įvertinusi nukentėjusios parodymus kartu su kitais šioje byloje išnagrinėtais įrodymais, jų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad NUT1 tiesioginė tyčia išžaginant nepilnametę NKA1 yra įrodyta. Byloje nustatyta, kad NUT1 suprato, kad atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, ir norėjo taip veikti.

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji NKA1 turėjo pagrindą apkalbėti NUT1 ar melagingai jį apkaltinti. Visiškai nelogiškais pripažįstami gynybos argumentai (šios nutarties 4.8 punktas), kad nukentėjusioji nuteistąjį dėl išžaginimo apkalbėjo, tokiu būdu pateisindama savo pačios veiksmus. Akivaizdu, jog jeigu pati nukentėjusioji nebūtų pasisakiusi apie įvykį, tai niekas nebūtų apie tai sužinojęs ir nebūtų jokio pagrindo teisinti savo veiksmus, apkalbant nuteistąjį NUT1 kaip bando teismą įtikinti gynėjas. Juolab, kad ekspertizės akte kategoriškai konstatuota, jog padidintas įtaigumas, polinkis fantazuoti NKA1 nenustatytas ir tai leidžia neabejoti nukentėjusios parodymais. Nukentėjusioji nuo pat pradžių tiek kartu buvusiems draugams, tiek savo mamai, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistams, ekspertams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui davė parodymus apie NUT1 neteisėtus veiksmus jos atžvilgiu. Teisėjų kolegija, nukentėjusiosios NKA1 viso proceso metu duotus parodymus vertina kaip nuoseklius, neprieštaringus ir sutampančius su kitais bylos įrodymais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ne tik paties nuteistojo NUT1 duotus parodymus, nors jis savo kaltę ir neigė, tačiau ir nukentėjusiosios NKA1 parodymus, liudytojų parodymus, juos gretino tarpusavyje ir su vaizdo įrašuose, įvykio vietos apžiūros protokoluose, specialisto išvadoje, eksperto išvadoje užfiksuotais duomenimis bei kitais rašytiniais įrodymais ir tinkamai nustatė, kad NUT1 išžagino nepilnametę NKA1.

Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada iš kaltinimo pašalinti aplinkybę, jog nusikalstama veika, numatyta BK 149 straipsnio 3 dalyje, buvo padaryta panaudojant fizinį smurtą ir prašo šią aplinkybę pripažinti. Priešingai nei teigia prokuroras, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl prieš nukentėjusiąją panaudoto fizinio smurto nebuvimo ir nustatyto kito šios veikos padarymo būdo – kitokio atėmimo galimybės priešintis, yra pagrįstos.

Pagal BK 149 straipsnį, išžaginimu pripažįstamas lytinis santykiavimas su žmogumi prieš šio valią panaudojant prievartos būdus, t. y. fizinį smurtą, grasinimą tuoj pat jį panaudoti, kitokį atėmimą galimybės priešintis arba pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal teismų praktiką lytinis santykiavimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos.

Skundžiamame nenustatyta, kad NUT1 būtų naudojęs prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, tačiau pripažinta, jog jis kitaip atėmė nukentėjusiajai galimybę priešintis. Su šia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Bylos medžiaga nustatyta, kad NUT1 nuvedė nukentėjusiąją į jai nežinomą ankštą 1,70 m x 0,65 m ploto tarnybinę patalpą, pasinaudodamas nukentėjusios nepilnametyste, jo veiksmų netikėtumu, nusuko nukentėjusiąją nugara į save, palenkė ją veidu į sieną, laikė rankomis neleisdamas atsisukti, numovė kelnes ir iš nugaros pusės lytiškai su ja santykiavo. Specialisto išvada patvirtina, kad NKA1 kūne išorinių sužalojimų nerasta (1 t., b. l. 73-74)). Tokių aplinkybių, jog prieš ją būtų naudoti smurtiniai veiksmai, nenurodė ir pati NKA1. Teismų praktikoje kitoks atėmimas galimybės priešintis gali pasireikšti įvairiais veiksmais, kuriais ribojamos nukentėjusiojo galimybės priešintis. Esant paminėtoms aplinkybėms, pripažįstama, jog pagrįstai Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, jog NUT1 išžagino nepilnametę NKA1 kitaip atimdamas jai galimybę priešintis, o objektyvių neabejotinų duomenų, kad nukentėjusiosios NKA1 valia buvo palaužta prieš ją naudojant fizinį smurtą, nėra, todėl apygardos teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad išžaginimas buvo įvykdytas panaudojant fizinį smurtą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyti faktiniai duomenys patvirtina, jog NUT1 pirmosios instancijos teismo nustatytu laiku, dirbdamas „duomenys neskelbtini“ UAB „duomenys neskelbtini“ priklausančiame „duomenys neskelbtini“, esančiame „duomenys neskelbtini“, žinodamas, kad „duomenys neskelbtini“ lankytoja NKA1 yra nepilnametė, panaudodamas fizinę jėgą, už rankos nusitempė ją į „duomenys neskelbtini“ lankytojams neprieinamą, tamsią pagalbinę patalpą, kur pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusioji dėl savo amžiaus, individualių psichologinių ypatumų, psichikos būsenos, protinio išsivystymo lygio, turimų žinių, netikėtų jo veiksmų ir sukelto šoko negalėjo pilnai suvokti su ja atliekamų veiksmų esmės ir aktyviai priešintis, prispaudė nukentėjusiąją patalpos kampe, nusuko nugara į save, palenkė veidu į sieną, laikė rankomis, numovė kelnes ir įvedęs savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį lytiškai santykiavo su NKA1 prieš jos valią, taip atimdamas jai galimybę priešintis išžagino nepilnametę, dėl ko nukentėjusiajai NKA1 išsivystė potrauminio streso sutrikimas (F43.1), taip nesunkiai sutrikdė NKA1 sveikatą. Šių veiksmų pavojingumas ir pobūdis lėmė baudžiamosios atsakomybės taikymo būtinybę, nes egzistuoja nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, sudėtis. NUT1 pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, jog NUT1 išžagino NKA1, kas iš esmės lėmė, kad nukentėjusiajai NKA1 išsivystė potrauminio streso sutrikimas (F43.1), ką patvirtina ekspertizės aktas, tokiu būdu buvo nesunkiai sutrikdyta NKA1 sveikata. Šios nusikalstamos veikos yra susijusios priežastiniu ryšiu, todėl pagrįstai NUT1 pripažintas kaltu ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog dėl NUT1 inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nėra galimybės neginčytinai nustatyti, ar nuteistasis NUT1 savo veiksmais nukentėjusiajam NKA2 sukėlė realų fizinį skausmą, o nesant būtinojo požymio – fizinio skausmo sukėlimo, nėra ir nusikaltimo sudėties. Taip pat nebuvo nustatyta, kad NUT1 turėjo tikslą sukelti fizinį skausmą NKA2 todėl NUT1 dėl šios nusikalstamos veikos išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija, patikrinusi Skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pagal byloje nustatytą įvykio situaciją, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog NUT1 nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išvardijo visus reikšmės turinčius įrodymus, juos tinkamai išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą, argumentavo savo sprendimą ir pagrįstai išteisinimo NUT1 dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje padarytos veikos, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo argumentų, todėl jų išsamiai nebekartoja, o jiems pritaria.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėjimais, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, reikalingas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Šis principas įpareigoja visas abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (in dubio pro reo principas) bei draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-529/2013, 2K-171/2014 ir kt.).

BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu prieš asmenį. Ši veika, padaroma tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Kasacinėje praktikoje nustatyta, jog taikant baudžiamąją atsakomybę dėl fizinio skausmo sukėlimo, būtina neginčytinai nustatyti ne tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu faktą, bet ir aplinkybę, kad nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).

Nagrinėjamu atveju, NUT1 kaltę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį prokuroras grindė nukentėjusiojo NKA2 (2 t., b. l. 107-108), liudytojų LUD1 (3 t., b. l. 119-120) ir LUD2(3 t., b. l. 138-139), parodymais. Pareikšto kaltinimo NUT1 nepripažino, tvirtindamas, kad galbūt ir sudavė plastikiniu kardeliu, tačiau neturėjo ketinimų sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajam NKA2 o dėl kaltinime nurodytų veiksmų - jis dešine ranka smaugė bei pirštais spaudė nukentėjusiojo NKA2 kaklą, NUT1 nurodė, kad nepamena, jog būtų atlikęs tokius veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra galimybės neginčytinai nustatyti, ar nuteistasis NUT1 savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam NKA2 realų fizinį skausmą, bei ta, jog nėra duomenų, kad NUT1 turėjo tikslą sukelti NKA2 fizinį skausmą, o NUT1 norėjo nukentėjusįjį tik pagąsdinti. Iš bylos matyti, jog nukentėjusysis ir minėti liudytojai nurodė, kad kaltinime nurodytu laiku, būnant „duomenys neskelbtini“ „duomenys neskelbtini“, „duomenys neskelbtini“, kaip nustatyta NUT1 trankė jiems visiems per galvą su daiktu, kurį nukentėjusysis ir liudytojai įvardijo skirtingai (mažas medinis baslys; medinis pagaliukas; plastikinis kardelis). Iš bylos matyti, kad UAB „duomenys neskelbtini“ pateikė NUT1 kaltinime nurodytu laiku naudotą rekvizitą gąsdinimams, dirbant „duomenys neskelbtini“ „duomenys neskelbtini“ , t. y. 76 g sveriantį plastikinį žaislą (4 t., b. l. 167), imituojantį kardą. Pritartina Skundžiamame nuosprendyje padarytoms išvadoms, jog tikslo sukelti fizinį skausmą nebuvimą patvirtina ta aplinkybė, kad NUT1 sudavė nukentėjusiajam 76 g sveriančiu plastikiniu tuščiaviduriu kardeliu, kuris buvo naudojamas kaip rekvizitas „duomenys neskelbtini“ lankytojams pagąsdinti. Nors prokuroras apeliaciniame skunde dėsto argumentus, jog kelis kartus trenkiant, nors ir lengvu daiktu, galima sukelti fizinį skausmą, tačiau šios bylos įrodymų visetas nesudaro pagrindo bylos įrodymus vertinti kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog NUT1 kuris tuo metu dirbo „duomenys neskelbtini“, veiksmai buvo nukreipti į gąsdinimo elementą. Juolab, kad minėti liudytojai nurodė, jog šiuos veiksmus taip ir suprato. Liudytojas LUD1 parodė, jog „duomenys neskelbtini“, kuris trankė kardeliu, žaidė, jie ten dūko. Liudytojas LUD2 parodė, kad „duomenys neskelbtini“ bandė gąsdinti, NKA2 nepatiko, jog „duomenys neskelbtini“ trankė per galvą. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, pripažįstama, jog bylos įrodymai nei kiekybine, nei kokybine prasme nėra pakankami neabejotinai teigti, jog NUT1 veiksmuose buvo tyčia sukelti fizinį skausmą NKA2 ir tai sudaro BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį.

Įvertinus byloje esančius duomenis ir aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, jog bylos duomenys neleidžia daryti patikimos išvados, kad NUT1 nustatytais veiksmais buvo siekiama sukelti būtent fizinį skausmą nukentėjusiajam NKA2. Tokia išvada daroma atsižvelgiant ir vietos, kurioje jie dalyvavo, specifiką. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei tinkamai įvertino bylos įrodymus, vadovaudamasis jų visuma, ir nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl NUT1 išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, įvertinusi NUT1 veiksmus, daro išvadą, jog NUT1 veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių: kaltės – tiesioginės ar netiesioginės tyčios, bei būtinojo požymio – fizinio skausmo sukėlimo. NUT1 padaryta veika pagal jos pavojingumą, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų, dėl to šioje dalyje Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. vasario 26 d. nuosprendis taip pat paliekamas nepakeistas, NUT1 pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo NKA2sukėlimo).

Dėl bausmės

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas NUT1 už nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2024 m. lapkričio 12 d.), padarymą, skyrė bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams; už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą, skyrė bausmę - 60 parų areštą; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, bausmes subendrino apėmimo būdu ir paskyrė subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies, BK 75 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas paskirtos bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams, skiriant įpareigojimus bei draudimą ir baudžiamojo poveikio priemonę.

Tiek prokuroro, tiek nukentėjusios atstovo apeliaciniuose skunduose iš esmės nesutinkama su paskirtos bausmės dydžiu, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu ir bausmės vykdymo atidėjimu (BK 75 straipsnis), nurodant, kad už nusikalstamų veikų padarymą NUT1 buvo skirtos per švelnios bausmės, nepagrįstai taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 75 straipsnio nuostatos, taip pažeidžiant bausmių skyrimo taisykles. Tačiau, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, NUT1 asmenybę, atsakomybei įtakos turinčias aplinkybes ir kitus BK 54 straipsnyje įtvirtintus bausmės skyrimo pagrindus bei parinko ir paskyrė NUT1 bausmes už minėtų nusikalstamų veikų padarymą, nustatė jų dydį, paskyrė subendrintą bausmę ir jos vykdymą atidėjo. Byloje nėra aplinkybių, leidžiančių manyti, kad galutinės subendrintos trejų metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, kurios vykdymas atidėtas dvejiems metams, aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl darytina išvada, kad Skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas.

Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra nei pernelyg griežta, nei pernelyg švelni.

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies reikalavimais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Aplinkybės, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, išvardintos 54 straipsnio 2 dalyje. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo, privalo įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę NUT1 įvertino padarytų veikų pavojingumą, jo asmenybę apibūdinančius duomenis, tai, kad nėra kitų duomenų, kurie NUT1 apibūdintų kaip linkusį daryti teisės pažeidimus, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Nagrinėjamu atveju, už BK 149 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2024 m. lapkričio 12 d.), numatytą nusikaltimą NUT1 buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, kurios trukmė nustatyta minimali, t. y. treji metai. Už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pirmosios instancijos teismas skyrė arešto bausmę, kurios dydis nustatytas artimas šios bausmės vidurkiui. Prokuroro ir gynėjo apeliaciniuose skunduose teigiama, jog NUT1 už padarytas nusikalstamas veikas buvo skirta per švelni bausmė, atsižvelgiant į padarytų veikų pavojingumą bei tai, kad nėra nė vieno argumento ar aplinkybės, galinčių lemti nors kokią įtaką švelnesnės nei įstatymo numatytas vidurkis bausmės skyrimui, o padaryti nusikaltimai sukėlė ilgalaikes pasekmes nukentėjusiajai NKA1. Sutiktina su argumentais, jog nagrinėjamu atveju NUT1 padarė vieną nesunkų (BK 138 straipsnio 1 dalis) ir sunkų nusikaltimą (BK 149 straipsnio 3 dalis), už kurį įstatymas numato labai griežtą ir tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, nusikalstama veika neabejotinai sukėlė skaudžias pasekmes ir žalą nukentėjusiajai, o NUT1 savo veiksmų nevertino kritiškai. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog NUT1 nusikalto pirmą kartą, būdamas jauno amžiaus, jo asmenybė iš esmės nėra neigiamai charakterizuojama, pagrįstai paskyrė ginčijamą bausmę. Pritartina skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems duomenims apibūdinantiems NUT1: neteistas, nusikalstamų veikų padarymo metu nebaustas administracine tvarka, nusikalto būdamas labai jauno amžiaus, t. y. tik aštuoniolikos metų. BK 149 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojusi iki 2024 m. lapkričio 12 d.) sankcijoje numatytos laisvės atėmimo, kad ir minimalios trukmės, realus vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir bausmės paskirčiai, nes bausmė turi būti proporcinga nuteistojo ir nusikalstamos veikos pavojingumui bei pobūdžiui ir atitikti teisingumo principą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pagrįstai NUT1 skirtos baudžiamojo poveikio priemonės, įpareigojimai ir draudimai, ribojantys jo elgesį ir atitinkantys padarytų nusikalstamų veikų pobūdį. Teisėjų kolegija sprendžia, jog NUT1 izoliavimas nuo visuomenės turėtų daugiau neigiamą, nei teigiamą poveikį jo asmenybei, taip pat gali turėti neigiamą poveikį jo vėlesnei integracijai į visuomenę. Todėl bausmės vykdymo atidėjimas dvejų metų laikotarpiui su baudžiamojo poveikio priemonėmis, įpareigojmais ir draudimais, nenutrauks jo socialinių ryšių, be to, ne tik jį nubaus, bet ir paskatins maksimaliai keisti savo elgesį teigiama linkme, taip pat užtikrins, kad NUT1 toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Taip pat pažymėtina, jog bausmės vykdymo atidėjimas NUT1 nepažeis ir nukentėjusios interesų, nes užtikrins realias NUT1 galimybes atlyginti savo nusikalstamomis veikomis padarytą žalą.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir dalyje dėl bausmių skyrimo, todėl nekeistinas.

Dėl civilinio ieškinio

Šioje byloje nukentėjusiosios NKA1 įgaliotas atstovas 2025 m. rugsėjo 16 d. civiliniu ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė iš NUT1 priteisti 20 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo reikalavimas grindžiamas tuo, kad nusikaltimo įvykdymo laikotarpiu NKA1 buvo nepilnametė, dėl NUT1 veiksmų patyrė dideles moralines kančias ir išgyvenimus, patirtas smurtas sukėlė stiprų baimės jausmą, iki šiol ji sapnuoja košmarus. Ji patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, baimę, nerimą, dėl ko pradėjo vengti bendravimo, negali susikaupti, ilsėtis (t. 5, b. l. 1-2). Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį iš dalies ir iš NUT1 priteisė 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios atstovas prašė pareikštą civilinį ieškinį tenkinti visiškai, nurodydamas, jog nukentėjusios NKA1 dėl nusikalstamų veikų padarymo patirtos pasekmės turi būti įvertintos didesne suma. Pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis). Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Nagrinėjamoje byloje buvo padaryti du tarpusavyje susiję nusikaltimai – vienas seksualinis nusikaltimas, numatytas BK 149 straipsnio 3 dalyje, ir vienas nusikaltimas žmogaus sveikatai, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje. Šių nusikalstamų veikų padarymo metu nukentėjusioji buvo nepilnametė, kas sutiktina ne tik didina padarytos veikos pavojingumą (įstatymų leidėjas nepilnamečio išžaginimą laiko sunkesniu seksualiniu nusikaltimu), bet taip pat ir byloja ydingą tokio pobūdžio veiksmų supratimo formavimą bei šių veikų išliekamuosius padarinius. Nekyla abejonių, kad dėl prieš jos valią atliktų NUT1 veiksmų, nukentėjusiajai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, priežastiniu ryšiu tiesiogiai susijęs su NUT1 tyčiniais veiksmais, bet nukentėjusioji patyrė ir dvasinį sukrėtimą, pažeminimą. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad NUT1 padarytas nusikaltimas sukėlė nukentėjusiajai NKA1 sunkesnes pasekmes, nes dėl išžaginimo jai išsivystė potrauminio streso sutrikimas, įvertino, kad NUT1 išžagino nukentėjusiąją, pastarajai visiškai nesitikint tokio jo elgesio ir neturint galimybės apsiginti, dėl šių veiksmų ji patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, įvertinta ir Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada (1 t., b. l. 77-78). Taip pat buvo atsižvelgta ir į nuteistojo NUT1 turtinę padėtį (nedirba, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto neturi), įvertinta ir tai, jog NUT1 yra jaunas, darbingas, todėl nėra objektyvių priežasčių, dėl ko priteistos neturtinės žalos sumos jis atlyginti negalėtų. Nustatant neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais bei atsižvelgė į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso bei civilinės teisės normų nuostatų, taip pat nenukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose ir parinktas adekvatus žalos atlyginimo dydis. Pastebėtina, jog teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose, priteisiamos neturtinės žalos atlyginimas paprastai yra nuo 3 000 Eur iki 15 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-324-507/2016, Nr. 2K-294-648/2017, Nr. 2K-17-648/2022, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-378-1076/2022, Nr. 1A-350-1076/2022, Nr. 1A-226-626/2022, Nr. 1A-76-449/2022, Nr. 1A-261-627/2022, Nr. 1A-133-487/2021, Nr. 1A-109-318/2021, Nr. 1A-198-318/2021, Nr. 1A-213-487/2020, Nr. 1A-188-870/2020, Nr. 1A-330-318/2019, Nr. 1A-297-518/2017, Nr. 1A-616-518/2016). Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio tokio pobūdžio bylose, yra atsižvelgiama į nusikalstamų veikų pasekmes, nukentėjusiojo amžių, nusikaltimo pobūdį ir trukmę, kaltinamojo turtinę padėtį ir kt. Teisėjų kolegija iš esmės neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir neturtinės žalos dydžio vertinimo kriterijais. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas šiam analizuojamam klausimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį - 5000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju, priteista piniginė suma yra adekvati, atitinkanti įstatyme numatytus ir šioje byloje nustatytus žalos dydžio kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nuteistojo gynėjas prašė priteisti NUT1 iš valstybės NUT1 išlaidas, patirtas advokato paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo prašymą dėl patirtų išlaidų atlyginimo, todėl jos nepriteistinos. Pasibaigus teisminiam šios baudžiamosios bylos nagrinėjimui, 2026 m. rugpjūčio 10 d., buvo gautas byloje dalyvavusios ir įrodymų tyrimo metu apklaustos ekspertės I. Š. prašymas apmokėti už jos dalyvavimą teisminiame nagrinėjime apeliacinėje instancijoje pagal individualios veiklos sąskaitą faktūrą, pagal vidutinį jos valandinį uždarbį darbovietėje. Prie prašymo pridėtos „duomenys neskelbtini“ Sąskaita faktūra serija „duomenys neskelbtini“, „duomenys neskelbtini“ Pažyma apie priskaičiuotą darbo užmokestį.

Vadovaudamasis BPK 105 straipsniu, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertimą. BPK 103 straipsnio 3 punkte numatyta, jog ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį. Šiuo atveju ekspertė I. Š. teismo posėdyje Panevėžio apygardos teisme nuotoliniu būdu dalyvavo, kaip ekspertė, kuri paaiškino jos atliktos ekspertizės rezultatus, t. y. ji atliko pareigas kaip tarnybinę užduotį. Esant šioms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo ekspertės I. Š. nurodomą valandinį uždarbį pagal individualios veikos pažymą Nr. „duomenys neskelbtini“ pripažinti proceso išlaidomis, todėl prašomi priteisti 127,80 Eur pagal „duomenys neskelbtini“ sąskaitą faktūrą serija „duomenys neskelbtini“ nepripažinti proceso išlaidomis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Audriaus Mačerausko, nuteistojo NUT1 gynėjo advokato Artūro Gutausko, nukentėjusiosios atstovo advokato Daliaus Poviliaus apeliacinius skundus atmesti.

Ekspertės I. Š. prašomų priteisti 127,80 Eur pagal „duomenys neskelbtini“ sąskaitą faktūrą serija „duomenys neskelbtini“ nepripažinti proceso išlaidomis.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.