Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vitalijos Norkūnaitės ir Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu, t. y. gyvai ir naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Virginijaus Mizaro apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 153 straipsnio 1 dalį keturiasdešimties parų arešto bausme;

- pagal BK 233 straipsnio 1 dalį keturiasdešimties parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo aštuoneriems metams bausmė.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio A. K. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

E. K. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš A. K. nukentėjusiajai L. J. priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Civilinis ieškinys E. K. atžvilgiu atmestas.

Iki visiško žalos atlyginimo paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas į A. K. pinigines lėšas, esančias AB ,,Swedbank“, sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), leidžiant A. K. per mėnesį disponuoti šioje sąskaitoje pinigų suma – 400 eurų, neviršijančia Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesio algos dydžio, ir AB ,,SEB“ bankas sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. K. nuteistas už tai, kad jis savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), tęstiniais veiksmais, žinodamas, kad kartu su juo gyvenanti ir nuo jo priklausanti sugyventinės dukra L. J., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, o laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2017 m. lapkričio 5 d. – kad ji yra nepilnametė, pasinaudodamas jos bejėgiška padėtimi dėl mažametystės, dėl priklausomumo, dėl emocinės būsenos bei dėl patirtos daugkartinės seksualinės prievartos, kurią pats sukėlė nuo 2011 metų tvirkindamas L. J., lytiškai santykiavo su mažamete, o vėliau su nepilnamete, prieš jos valią nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau kaip vieną ar du kartus per mėnesį, dėl ko nukentėjusioji pastojo ir pagimdė.

2. Be to, A. K. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2017 m. lapkričio 5 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad kartu su juo gyvenanti ir nuo jo priklausanti sugyventinės I. J. G. dukra L. J., gim. (duomenys neskelbtini), yra jaunesnė nei šešiolikos metų amžiaus, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų liesdamas jos krūtinę, užkišdamas rankas už drabužių, kviesdamas žiūrėti pornografinius filmus, nuolatos kalbėdamas apie jų tarpusavio lytinius santykius, prašydamas su juo lytiškai santykiauti bei žadėdamas už tai ką nors nupirkti, atliko veiksmus, galinčius sukelti nukentėjusiosios nepilnametės lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi, tokiu būdu tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį – L. J..

3. Be to, A. K. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. iki (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad kartu su juo gyvenanti sugyventinės I. J. G. dukra L. J., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, o nuo (duomenys neskelbtini) iki 2017 m. lapkričio 5 d. žinodamas, kad ji nepilnametė, esant vieningai tyčiai ir tęsdamas savo daugkartinius veiksmus – apkabindamas nukentėjusiąją, spausdamas prie savęs, užkišdamas rankas už drabužių, liesdamas jos krūtinę, sėdmenis ir kitas intymias vietas, bučiuodamas veidą, rodydamas ir liepdamas nepilnametei žiūrėti pornografinius filmus, taip pat nuolatos kalbėdamas apie jų tarpusavio lytinius santykius bei nuolatos prašydamas su juo lytiškai santykiauti, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška padėtimi dėl jos priklausomumo ir emocinės būsenos bei dėl patirtos jo veiksmais sukeltos daugkartinės seksualinės prievartos, taip pat išžagindamas nepilnametę, dėl ko ji pastojo, šiais veiksmais sukėlė neigiamus padarinius L. J. psichikai – vidutinio sunkumo depresijos epizodą, nepatikslintą kaip atsirandantį postnataliniu periodu (kodas F32.10), tai yra padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą mažamečiui asmeniui, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusį su tvirkinimu ir prievartiniu lytiniu santykiavimu.

4. Be to, A. K. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2019 m. kovo 16 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, lankydamas nukentėjusiąją L. J. (duomenys neskelbtini), žadėjo priimti ją pas save gyventi, rūpintis ja, duoti jai viską ko jai reikės, rūpintis jos motina I. J. G., duoti pinigų, apipirkti parduotuvėje ir padėti L. J. auginti vaiką, taip pat, veikdamas per E. K., pastarajai 2018 m. spalio 7 d., 19.42 val., iš A. K. priklausančio mobilaus ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) paskambinus nukentėjusios L. J. tetai G. L. į mobilaus ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini) ir sakant žodžius: „<...>Taigi būt protinga, va sakytų, kad abipusiu sutarimu žinokit...<...>“, „<...> Nu jo, bet tai, kad jie šnekėtų, ne vien ant jo bėdą verst, nu tai jau jam tikrai kalėjimas, tai ar sumažintų, nu sakytų abipusiu sutarimu...<...>“, „<...> Nu, tai kitaip sakytų <...>“, „<...> Sakytų abiejų sutarimu nu buvo, buvo ir viskas nu tai, tai tada atsižvelgia, nežinau. Taip yra buvę, čia ne pirmas jau kartas, žmonėse būna, bet tai nebūtinai reikia žmogų pasodyt tenais ir sakyt, kad aš jau nekalta, nieko, griebė ir išprievartavo mane <...>“, „<...>Nu tai jo, ala geriau gražiai bendraut, o jeigu specialiai jinai darys ant juoko ką, tai aš pavyzdžiui su ją gyvenime neturėsiu jokių reikalų, jeigu ji tokia mandroka, nežinau, stačiokė <...>“, „<...>jūs mažu jai pasakysit, tai mažu paklausytų, man tai padėjo ragelį ir viskas nu. Jau kaip buvo teis, sakyk, tai abiejų sutarimu. Ligoninėj gulėjo kaip tik va mama <...>“; taip pat 2018 m. spalio 9 d., 16.37 val., iš savo mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) pats skambino nepilnametei nukentėjusiajai L. J. į mobilaus ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini) ir sakė žodžius „<...>O ką mes sprendžiame, zuikuti, toliau?<...>“, „<...>Nu tai man įdomu, tu ką nori, kad mane pasodintų 10 metų?<...>“, „<...> Mažu viskas bus gerai <...>“, „<...> Žiūrint ką tu kalbėsi <...>“, „<...> Tai pirma reikia spręst čia dabar <...>“, „<...> Ne, ne, nu tai tu vis tiek turėsi paliudyti, kad aš tavęs neprievartavau, kad nieko gi <...>“, „<...> Bet tai aš tavęs neprievartavau čia abipusiu noru <...>“; taip pat 2019 m. kovo 16 d., apie 21.10 val., veikdamas per E. K., pastarajai paskambinus iš mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai L. J. į mobilaus ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini) ir sakant žodžius: „<...>... Atvažiuok, anūkėlį parodysi. Mes gi – ne priešai. Pakeisk parodymus. Niekas tavęs neišprievartavo. Čia buvo abipusiu sutarimu. Atėjo raštas iš teismo, kad nori sodinti. Pakeisk parodymus, kad nesodintų...<...>“, perėmęs telefoną iš E. K., sakė L. J. žodžius „<...>Tuoksimės, auginsim vaiką...<...>“, „<...> Kaip Tu? Kaip sūnus? Gali atvažiuoti, lauksime. Yra butas. Gali atvažiuoti, auginsim vaiką. Apsiženysim. Ko nekeli ragelio?<...>“ – tokiais veiksmais tiesiogine tyčia siekė bet kokiu būdu paveikti nukentėjusiąją nepilnametę L. J., kad ji ikiteisminio tyrimo metu arba teisme duotų melagingus parodymus, kurių pagrindu jis išvengtų realios laisvės atėmimo bausmės.

5. E. K. buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2019 m. kovo 16 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, veikdama bendrininkų grupėje su A. K., pastarajam lankant nukentėjusiąją L. J. (duomenys neskelbtini) ir žadant priimti ją pas save gyventi, rūpintis ja, duoti jai viską ko jai reikės, rūpintis jos motina I. J. G., duoti pinigų, apipirkti parduotuvėje ir padėti auginti vaiką, taip pat skambinant:

taip pat 2019 m. kovo 16 d., 21.10 val., iš E. K. mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) skambino nukentėjusiajai L. J. į mobilaus ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini) ir sakė žodžius „<... > ...Atvažiuok, anūkėlį parodysi. Mes gi – ne priešai. Pakeisk parodymus. Niekas tavęs neišprievartavo. Čia buvo abipusiu sutarimu. Atėjo raštas iš teismo, kad nori sodinti. Pakeisk parodymus, kad nesodintų...<...>“;

tokiais bendrais veiksmais E. K. buvo kaltinama tiesiogine tyčia siekusi bet kokiu būdu paveikti nukentėjusiąją nepilnametę L. J., kad ji ikiteisminio tyrimo metu arba teisme duotų melagingus parodymus, kurių pagrindu jos sūnus A. K. išvengtų realios laisvės atėmimo bausmės, tačiau skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. K. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 233 straipsnio 1 dalyje, teisingai išsprendė civilinį ieškinį. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino E. K. dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendyje nurodė neteisingą jos išteisinimo pagrindą (neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką), dėl ko skundžiamas nuosprendis pagal BPK 328 straipsnio 4 punktą keičiamas, nustatant, kad E. K. išteisinama, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tuo pačiu nukentėjusiosios L. J. atstovės pagal įstatymą R. K. pareikštas civilinis ieškinys E. K. atžvilgiu paliktinas nenagrinėtu.

Dėl A. K. atsakomybės pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 153 straipsnio 1 dalį

15. Remiantis Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus raštu nustatyta, kad L. J. (duomenys neskelbtini) susilaukė naujagimio A. J. (3 t., b. l. 171). Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2018 m. rugsėjo 17 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(4000)-IS1-5061 (su jos patikslinimu (3 t., b. l. 142-143, 148-149)) nurodoma, jog tikimybė, kad L. J. sūnus A. J. nustatytą alelių rinkinį paveldėjo iš A. K. yra ne mažesnė nei 99,9999999999 proc. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G791/2018(02) nurodoma, jog tikėtina L. J. nėštumo pradžia – 2017 m. spalio 16-22 d. (3 t., b. l. 117-118). Šis nurodomas nėštumo pradžios laikotarpis sutampa su nukentėjusiosios motinos gydymosi VšĮ Kauno Respublikinėje ligoninėje laikotarpiu, nes Kauno teritorinės ligonių kasos pateikta informacija patvirtina, kad minėtoje gydymo įstaigoje nukentėjusiosios motina stacionariai gydėsi nuo 2017 m. spalio 12 d. iki spalio 25 d. (3 t., b. l. 200). Taigi šie duomenys vienareikšmiškai patvirtina, jog nukentėjusioji ir A. K. yra turėję lytinius santykius 2017 m. spalį.

16. Priešingai nei teigia nuteistasis A. K., pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tai nebuvo vieninteliai nukentėjusiosios ir A. K. turėti lytiniai santykiai, be to, jų lytinis santykiavimas prasidėjo nukentėjusiajai dar esant mažametei. Pirmosios instancijos teisme 2021 m. rugsėjo 24 d. apklausiama nukentėjusioji nurodė, kad jos lytinis santykiavimas su A. K. truko apie 2 metus, į mėnesį buvo 1-2 kartai (6 t., b. l. 158-162). Šias jos nurodomas aplinkybes sustiprina ekspertės I. Salialionė paaiškinimai (7 t., b. l. 73-79), jog yra tikėtina, kad lytinis aktas, po kurio nukentėjusioji pastojo, buvo nežinia kelintas. Jau ekspertizės metu nukentėjusioji truputį užsiminė, kad A. K. yra vaiko tėvas, todėl neatmetė tikimybės, kad nukentėjusioji atskleidžia tik dalį neigiamo patyrimo. Liudytoja K. V. (6 t., b. l. 89-98) teisme parodė, kad jai būnant (duomenys neskelbtini) metų nukentėjusioji yra pasakojusi, kad patėvis lenda prie jos nuo (duomenys neskelbtini) metų, prašo lytinių santykių. Iš viso to teismas sprendžia, jog tie lytiniai santykiai, po kurių L. J. pastojo ir susilaukė sūnaus, priešingai nei teigia A. K., nebuvo pirmieji ir vieninteliai jo ir nukentėjusiosios turėti lytiniai santykiai, jų lytinis santykiavimas prasidėjo žymiai anksčiau. Skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys, kad apklausiama 2021 m. birželio 9 d. teismo posėdyje nukentėjusioji dar nurodė, kad pirmi lytiniai santykiai įvyko jai būnant (duomenys neskelbtini) metų (t. 6, b. l. 110). Kita vertus, jau minėto posėdžio metu nukentėjusiosios parodymai nebuvo vienareikšmiai: nurodydama šį amžių nukentėjusioji tuo pačiu sakiniu parodė, kad (duomenys neskelbtini) metų ją išvežė į globos namus, „A. tipo pergyveno dėl manęs (b. l. 110)“. Taip pat parodė, jog pastojo (duomenys neskelbtini) metų, lytiniai santykiai truko 1-2 metus laiko (b. l. 111); santykiauti su A. K. nesutiko, nes „kaip gali (duomenys neskelbtini) metų mergaitė norėti su seniu“ (b. l. 113). Tuo tarpu 2021 m. rugsėjo 24 d. posėdžio metu (6 t., b. l. 158-162) nukentėjusioji jau aiškiai patvirtino, kad tuo metu jai buvo (duomenys neskelbtini) metų (išklausius posėdžio garso įrašą nuo 27.47 min iki 30.30 min teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusioji buvo klausiama būtent apie tai, kiek jai buvo metų pirmųjų lytinių santykių metu), tokį patį amžių ji nurodė ir apklausiama apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjusioji taip pat įtikinamai paaiškino, kodėl keitė parodymus, nes proceso eigoje visas veikos aplinkybes galėjo viską prisiminti ir atskleisti tik su psichologų pagalba, bet to, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios mama kurį laiką dar buvo gyva ir ji nenorėjo, kad mama žinotų (kas sutampa ir su ekspertizės akto pastabomis, t. 3, b. l. 23). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji taip pat parodė, jog pas ikiteisminio tyrimo teisėją sakė netiesą, jog tai buvo vieninteliai santykiai ir ji priešinosi (t. 1, b. l. 117-120) dėl to, kad jai buvo gėda dėl įvykio, sirgo depresija; pasakyti, kad lytinio akto metu priešinosi, buvo paprasčiau nei pasakoti apie viską ir gilintis apie tai, kas buvo (t. 6, b. l. 111-112). Be to, tiek ekspertizės aktas (t. 3, b. l. 66-77), tiek eksperčių S. Stanaitienės ir I. Salialionės paaiškinimai pirmosios instancijos teisme (t. 7, b. l. 73-75) patvirtina, kad tyrimo metu nukentėjusioji buvo labai gynybiška, vengė atskleisti įvykių aplinkybes, sąmoningai stengėsi apriboti teikiamą informaciją, apie patirtą daugkartinę lytinę prievartą tik užsiminė, slopino savo prisiminimus, dėl trauminės patirties nebuvo pajėgi atskleisti visų įvykių. Vertinant nukentėjusiosios parodymus svarbu ir tai, jog tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji savo amžių susiejo su konkrečiu jos gyvenimo įvykiu – atidavimu į globos įstaigą, tuo tarpu iš byloje esančio Labdaros ir paramos fondo „(duomenys neskelbtini)“ filialo „(duomenys neskelbtini)“ rašto matyti, jog būtent tokio amžiaus nukentėjusioji buvo, kai jai nuo (duomenys neskelbtini) buvo paskirta laikinoji globa (6 t., b. l. 168-169). Iš to teismas sprendžia, jog nukentėjusioji dar buvo mažametė tuo metu, kai A. K. pradėjo su ja lytiškai santykiauti.

17. BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytiniu santykiavimu prieš mažamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. 2018 m. lapkričio 15 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 117-120) nukentėjusioji buvo nurodžiusi, jog 2017 m. spalį buvusių lytinių santykių metu A. K. prieš ją panaudojo fizinį smurtą, tačiau teisme (6 t., b. l. 109-114) šios aplinkybės nebepatvirtino. Atsižvelgiant į tai, toks veikos padarymo būdas – fizinio smurto panaudojimas – nuteistajam nebebuvo inkriminuotas nei pakeistame kaltinime (6 t., b. l. 170-171), nei skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Skundžiamu nuosprendžiu buvo nustatytas kitas BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo būdas, o būtent pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiosios padėtimi dėl mažametystės, dėl priklausomumo, dėl emocinės būsenos bei dėl patirtos daugkartinės seksualinės prievartos, kurią pats sukėlė nuo 2011 metų tvirkindamas L. J.

18. Lytinis santykiavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Pasinaudojimas nukentėjusio asmens priklausomumu pasireiškia tuo, kad kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, piktnaudžiauja tarp jo ir nukentėjusio asmens priklausomumu, kuris gali susiklostyti giminystės, tarnybos, materialinės priklausomybės ir kitais pagrindais. Priklausomumas turi būti toks, kad nukentėjęs asmuo visiškai ar iš dalies praranda galimybę efektyviai pasipriešinti kaltininko elgesiui.

19. Šioje byloje yra nustatyta, kad nukentėjusioji iš A. K. patyrė daugkartinę seksualinę prievartą, kuri pasireiškė ne tik jau aptartu, 2 metus trukusiu lytiniu santykiavimu, bet ir A. K. atliktais tvirkinamaisiais veiksmais. Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme parodė, jog pirmi „lindimai“, pasiūlymai prasidėjo, kai jai buvo (duomenys neskelbtini) metų. Iš pradžių A. K. elgėsi atsargiai, siūlė saldainius, pinigus. Jis pastoviai ištraukdavo lytinį organą, rodydavo jį nukentėjusiajai, sakydavo, kad įkiš tik „galiuką“, neskaudės. Taip pat A. K. liesdavo krūtinę, bučiuodavo, lįsdavo kiekvieną dieną (6 t., b. l. 109-114). Nors A. K. neigia atlikęs tokius veiksmus, tačiau be jau minėtų nukentėjusiosios parodymų jo kaltę netiesiogiai patvirtina ir liudytojų parodymai. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į liudytojos V. B., dirbusios (duomenys neskelbtini), parodymus (5 t., b. l. 110-113). Ši liudytoja stebėjo L. J. ir A. K. bendravimą, matė, kaip šis lįsdavo prie nėščios L., ranka lietė jos kelius, bendraudamas naudojo mažybines frazes, kad L. labai jo vengė. Toks patėvio elgesys liudytojai labai „užkliuvo“. Kitų teisme apklaustų liudytojų parodymai netiesiogiai atspindi net kelis seksualiai nederamo ir nukentėjusiosios atžvilgiu nepriimtino A. K. elgesio atvejus. Liudytoja G. L. teisme nurodė, kad L. J. sesuo S. yra jai pasakojusi apie atvejį, kai buvo grįžusi atostogų į (duomenys neskelbtini) ir matė, kaip prie šaldytuvo stovinčiai L. A. K. griebė už užpakalio, už krūtinės. S. į tai atkreipus dėmesį, A. K. sakė, kad jie taip juokauja (6 t., b. l. 55-58). Teisme apklausta jos dukra liudytoja R. L. teigė, kad L. sesers S. vyras yra matęs A. K. prispaudusį L. J. prie šaldytuvo, A. K. sakė, kad „čia normalu pas juos“ (6 t., b. l. 89-98). Liudytoja K. V. teisme nurodė, kad būnant (duomenys neskelbtini) metų, jai verkdama L. J. yra pasakojusi, kad prie jos nuo (duomenys neskelbtini) metų lenda patėvis, kad jis nori lytinių santykių, be L. sutikimo lietė ją. Be to, ši liudytoja iš savo tėčio R. V. yra girdėjusi, kad jos močiutė N. P. girdėjo šaukiančią L., nuėjo į jos namus ir rado L. kampe prispaustą patėvio (6 t., b. l. 89-98). Liudytojas R. V. teisme patvirtino, kad iš savo mamos N. P. žino, jog ši ne vėliau kaip 2015 m., buvo nuėjusi į A. K. butą, nes girdėjo L. J. cypimą ir pamatė kampe L.. N. P. nuėjo pažiūrėti, kas vyksta, nes tai kartojosi nuolat (6 t., b. l. 89-98). Liudytojas J. P., kurio ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti teisme, taip pat nurodė, kad kartais girdėdavosi triukšmas iš A. K. buto. Kartą per pietus jo žmona buvo nubėgusi į tą butą, jame tuo metu buvo tik A. K. ir pamatė jame susigūžusią, apsiverkusią, išsigandusią L. J. Suprato, kad tai dėl to, jog A. K. lindo prie L. (1 t., b. l. 157-159). Atkreiptinas dėmesys, kad pati L. J. teisme teigė, jog nuteistasis jėgos ir smurto nenaudojo, gražiai kalbėdavo, duodavo jai saldainių, pinigų, vėliau – cigarečių, rėkė tik kartą būnant (duomenys neskelbtini) metų, kai A. K. buvo epilepsija, kad kaimynai išgelbėtų (t. 6, b. l. 109, 111-112). Vis dėlto teismas neturi pagrindo netikėti aptartais liudytojų parodymais, nes jie visi tiesiogiai ir netiesiogiai patvirtina, jog A. K. nederamai elgėsi su nukentėjusiąja L. J.

20. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, jog L. J. buvo bejėgiškos būklės nuteistojo veiksmų atžvilgiu, taigi A. K. veikė prieš jos valią. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-37/2019 (3 t., b. l. 66-77) 5 p. pateikta išvada, kurioje, be kita ko, nurodoma, jog byloje nagrinėjamo įvykio, vykusio 2017 m. spalio mėn., metu L. J. galėjo suprasti A. K. seksualinių veiksmų pobūdį, tačiau dėl asmenybės ypatumų, šeimoje formuojamo iškreipto šeimos ir seksualinių santykių supratimo ji negalėjo suvokti šių veiksmų reikšmės; be to, dėl savo priklausomo santykio nuo įtariamojo, emocinės būsenos bei išmokto bejėgiškumo negalėjo šiems veiksmams pasipriešinti. Teisme apklausta ekspertė I. Salialionė, savo išvadą patvirtino ir pažymėjo, jog negalėjimas adekvačiai priešintis buvo išmokto bejėgiškumo rezultatas. Pasak ekspertės, mažas vaikas, daug metų patiriantis prievartinius veiksmus iš pradžių bando priešintis, tačiau paskui mato, kad tai jai nepadeda, suaugęs asmuo pasiekia savo, todėl galiausiai vaikas nustoja priešintis ir nebeturi tam jėgų (7 t., b. l. 73-79). Pažymėtina, jog tokiai ekspertizės akte padarytai išvadai ir ekspertės paaiškinimams neprieštarauja nukentėjusiosios parodymai, iš kurių kaip tik ir matyti, kad nukentėjusioji ilgą laiką bandydavo visko išvengti, kurį laiką tai padėjo, tačiau ilgainiui tokie iškreipti santykiai, nederamus pasiūlymus girdint kiekvieną dieną, jai tapo įprasti („kaip valgyti, gerti“), tik praėjus maždaug metams nuo gimdymo ji suprato, kad tai nebuvo normalu ir kad galima gyventi kitaip (6 t., b. l. 109-114). Be to, svarbu pažymėti, kad byloje esančioje pakartotinai atliktoje nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje (3 t., b. l. 181-182), užfiksuota, kad pokalbio su globos namų „Užuovėja“ specialistais metu nukentėjusioji pasakojo, jog buvo užsiminusi apie patirtą seksualinę prievartą, tačiau jokios aplinkinių reakcijos ar pagalbos nesulaukė, atvirkščiai, nurodė, kad santykiai su giminaičiais apsunkinti, nukentėjusioji jautėsi jų palikta, išduota, jautėsi smerkiama brolio ir sesės dėl susidariusios situacijos. Iš viso to spręstina, kad nukentėjusioji dėl savo emocinės būklės nebuvo pajėgi pasipriešinti patiriamai prievartai. Be to, nukentėjusioji nejautė galinti sulaukti realios pagalbos iš aplinkinių, kas, teismo vertinimu, paaiškina, kodėl nukentėjusioji nesiskundė dėl patiriamos prievartos ir kodėl tai nebuvo žinoma jos klasės auklėtojai, socialiniams darbuotojams.

21. Galiausiai, nukentėjusiosios bejėgiškumą nulėmė ir jos priklausomumas nuo nuteistojo. Nukentėjusioji teisme tvirtino, kad ji ir mama kartu su A. K. gyveno tik todėl, kad neturėjo kur išeiti (6 t., b. l. 109-114). Šiuos jos parodymus teisme patvirtino liudytojos V. B. ir V. R.. Liudytoja V. B. teisme tvirtino, jog L. J. turėjo rūpintis mama, rūpintis, kad judviejų neišmestų iš buto, nes jos neturėjo kur eiti (5 t., b. l. 110-113). Liudytoja V. R. teisme parodė (7 t., b. l. 84-92), jog buvo pokalbis su nukentėjusiąja, kurio metu ši prasitarė, kad bijoma netekti buto, mama neturi kur eiti, todėl ir gyvena su sugyventiniu, kad nebūtų išmestos į gatvę. Pažymėtina, jog pagal nekilnojamojo turto registro išrašą (4 t., b. 67-68) matyti, jog butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) ir kuriame gyveno L. J., jos motina ir A. K., nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini), tačiau pagal registre įregistruotą nuomos sutartį nuo (duomenys neskelbtini) buvo nuomojamas A. K., kas reiškia, jog nei nukentėjusioji, nei jos motina į minėtą butą jokių teisių neturėjo. Iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto (1 t., b. l. 63-64) matyti, kad I. J. G. pajamos per mėnesį buvo itin nedidelės: socialinė pašalpa – 79,67 Eur, išmoka už vaiką – 15,2 Eur. Dar 94,61 Eur kaip našlaičio išmoką gaudavo L. J. Esant tokiai situacijai, teismui suprantama, kad nukentėjusioji galėjo jausti baimę pasipriešinti, pasiskųsti dėl A. K. veiksmų.

Dėl A. K. atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 2 dalį

23. Nuteistasis A. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Nuteistasis neigia kokiais nors savo veiksmais sutrikdęs nukentėjusiosios sveikatą, tvirtina, kad L. J. nustatytą sveikatos sutrikimą galėjo sukelti jos motinos piktnaudžiavimas alkoholiu. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokia nuteistojo pozicija. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-37/2019 6 p. (3 t., b. l. 66-77) nustatyta, jog L. J. konstatuojamas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, nepatikslintas kaip atsirandantis postnataliniu periodu (F32.10), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl galimai nusikalstamos veikos jos atžvilgiu ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Iš to matyti, kad A. K. apeliaciniame skunde minimi pogimdyvinis ir potrauminis sindromai šiame ekspertizės akte nustatyti nebuvo. Pirmosios instancijos teisme apklausiama ekspertizės akto 6 p. suformulavusi ekspertė S. Stanaitienė paaiškino, jog šiuo atveju yra kalbama ne apie įgimtą, tačiau vėliau atsiradusi sutrikimą, kurį nulėmė išoriniai faktoriai. Nustatyto sutrikimo pradžia yra A. K. veiksmai. Tokio sutrikimo susiformavimui L. J. motinos alkoholio vartojimas lemiamos reikšmės neturėjo (7 t., b. l. 73-79). Šioje byloje nėra nustatytos priežastys, kodėl teismas neturėtų vadovautis minėtu ekspertizės aktu ir ekspertės S. Stanaitienės paaiškinimais. Šie duomenys paneigia A. K. versiją, kad jis yra niekaip nesusijęs su L. J. nustatytu sveikatos sutrikdymu ir atvirkščiai, patvirtina, kad tarp jo nusikalstamų veiksmų – ilgalaikių tvirkinamųjų veiksmų, nevienkartinio nukentėjusiosios žaginimo ir kilusių padarinių – nustatyto sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tuo pačiu teismas sprendžia, jog būdamas suaugęs, pakaltinamas asmuo, A. K. turėjo suprasti, kokie pavojingi gali būti jo veiksmai nukentėjusiosios L. J. psichinei sveikatai ir nors atitinkamų padarinių nesiekė, bet sąmoningai leido jiems kilti. Teisėjų kolegija sprendžia, jog A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir ją padarė netiesiogine tyčia.

Dėl A. K. ir E. K. atsakomybės pagal BK 233 straipsnio 1 dalį

24. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti nukentėjusį asmenį, kad šis ikiteisminio tyrimo metu, teisme duotų melagingus parodymus. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį duoti melagingus parodymus nukentėjusieji gali būti veikiami įvairiais būdais – prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti nukentėjusįjį duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad daro poveikį nukentėjusiajam, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus, ir taip neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-628/2022).

25. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, o jo motina E. K. išteisinta, nuosprendyje nurodžius, jog neįrodyta, kad ji dalyvavo darant šį nusikaltimą. Atitinkamai savo skunde nuteistasis A. K. prašo jį išteisinti, o prokuroras siekia, kad dėl E. K. būtų priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.

26. Nuteistasis A. K. savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje, padarymo neigė. Jis teisme nurodė, kad galėjo būti toks pokalbis su L., kurio metu jai minėjo, kad santykiai buvo apibusiu sutarimu, kad jį gali „pasodinti“, nežino, kodėl jai taip sakė. Tikslaus pokalbių su L. turinio (nei telefonu, nei bendraujant gyvai) nepamena. Jis nesiekė, kad L. pakeistų parodymus, norėjo tik pabendrauti. Bendravo iki kol jam nebuvo uždrausta bendrauti. Į (duomenys neskelbtini) centrą aplankyti L. vyko paprašytas jos mamos. Galėjo būti, kad jo telefonu pasinaudojo motina E. K., tačiau nepamena, ar tuo metu pats buvo šalia jos. Apie tai, kad L. J. laukiasi, jo motina tikriausiai sužinojo iš jo. Negirdėjo, kaip mama kalbėjo su L., skambinti L. jos neprašė. Mama jam nedavė jokių nurodymų, kad jis pats turi paskambinti L., ką reikia kalbėti tyrime (7 t., b. l. 84-92).

29. Be minėtų nukentėjusiosios L. J. parodymų, A. K. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, patvirtina liudytojų K. V. (6 t., b. l. 89-98), R. V. (6 t., b. l. 89-98), R. L. (6 t., b. l. 89-98), V. B. (5 t., b. l. 110-113) parodymai, taip pat byloje esančios telefoninių pokalbių išklotinės. Liudytoja V. B. teisme parodė, kad yra mačiusi, kaip kartu su L. motina atvykęs jos aplankyti A. K. lietė L. kelius, bendraudamas su ja naudojo mažybinius žodžius, lįsdavo prie L., o pastaroji jo vengdavo. Per L. mamos laidotuves jis labai siekė bendravimo su L., tačiau jam buvo neleista su ja bendrauti (5 t., b. l. 110-113). Liudytoja R. L. teisme parodė, kad organizuojant laidotuves, A. jai yra skundęsis, jog „L. labai atšalo, bendrauti nenori“ (6 t., b. l. 89-98). Liudytoja K. V. patvirtino, jog nuteistasis skambindavo L. J., pastaroji su juo kalbėti nenorėjo (6 t., b. l. 89-98). Liudytojas R. V. taip pat patvirtino, jog iš L. žino, kad jai nuolat skambinėjo ir A. K., ir jo motina (6 t., b. l. 89-98). Teismas pažymi, jog 2018 m. spalio 4 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimu A. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kurios viena iš sudedamųjų dalių buvo draudimas A. K. bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja L. J. Laikytis šio draudimo A. K. įsipareigojo pasirašytinai (4 t., b. l. 54-55). Nepaisant to, nuteistasis ir toliau siekė daryti spaudimą nukentėjusiajai tiek per kitus asmenis, tiek pats asmeniškai. Byloje yra užfiksuotas A. K. ir E. K. 2018 m. spalio 9 d. 20.58.34 val. pokalbis, iš kurio matyti, kad A. K. buvo suinteresuotas, jog E. K. paskambintų L. J. (2 t., b. l. 120-121). Kiek anksčiau tą pačią dieną (2018 m. spalio 9 d., 16.37.14 val.) yra užfiksuotas ir paties A. K. pokalbis su L. J., kurio metu jis nukentėjusiąją vadino „zuikučiu“, prašė kalbėti, kad jos neprievartavo, kad buvo abipusis noras, klausė nukentėjusiosios, ar ji nori, kad jis būtų pasodintas 10 metų (2 t., b. l. 119-120). Vėliau, 2019 m. kovo 16 d. pokalbio metu, A. K., perėmęs telefoną iš savo motinos, siūlė nukentėjusiajai tuoktis, kartu auginti vaiką (būtent tokį pokalbio turinį praėjus 9 dienoms nuo paties pokalbio ekspertizės atlikimo metu nurodė L. J. (3 t., b. l. 66-77)).

30. Tokie aptarti įrodymai aiškiai patvirtina, jog nuteistasis, net ir nepaisydamas nukentėjusiosios nenoro bendrauti, vis vien siekė kontakto su ja, norėdamas ją paveikti taip, kad nukentėjusioji duotų jam palankius parodymus. Nuteistojo nusikalstami veiksmai, kuriais jis siekė padaryti poveikį, nebuvo vienkartiniai. Nuo mėginimų ieškoti kontakto, santykio su nukentėjusiąja A. K. neatbaidė ir paskirta kardomoji priemonė, kuria A. K. buvo teisiškai nustatytas draudimas bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja. Galų gale, vertinant A. K. veiksmus, pažymėtina, kad ryšių su nukentėjusiąja jis ieško žinodamas apie savo ankstesnius nusikalstamus veiksmus, t. y. nukentėjusiosios žaginimą ir tvirkinimą. Tokių aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, jog nuteistasis, siekdamas padaryti poveikį nukentėjusiajai, kad ši duotų melagingus parodymus, žinojo ir suvokė, jog elgiasi neteisėtai, jog trukdo įgyvendinti teisingumą ir norėjo taip veikti. Nuteistojo veiksmai šiuo atveju pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 233 straipsnio 1 dalį.

31. E. K. šioje byloje taip pat buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje. Analizuojant A. K. veiksmus aptarti įrodymai – nukentėjusiosios parodymai (6 t., b. l. 109-114), liudytojų K. V. (6 t., b. l. 89-98) ir R. V. (6 t., b. l. 89-98) parodymai, telefoninių pokalbių išklotinės, ekspertizės aktas (3 t., b. l. 66-77) patvirtina, jog E. K. iš tiesų bendravo su nukentėjusiąja L. J., bendraudama prašė, kad ir ši prisiimtų atsakomybę už įvykusius lytinius santykius, kad jos lytiniai santykiai su A. K. buvo abipusiu sutikimu. Taigi, E. K. prašė nukentėjusiosios baudžiamajame procese duodant parodymus nurodyti objektyviai tikrovės neatitinkančias aplinkybes.

32. Nepaisant to, skirtingai nei A. K. atveju, pripažinti E. K. kalta pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo, nes nenustatyta tiesioginė tyčia. Kaip minėta, šio nusikaltimo atveju tiesioginė tyčia pasireiškia tuo, jog kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus ir suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus. Šiuo atveju baudžiamojoje byloje vis tik nėra neginčijamai įrodyta, jog išteisintoji būtų suvokusi prašanti nukentėjusiosios duoti būtent melagingus parodymus apie pastarosios lytinį santykiavimą su A. K.

33. Pirmiausia, iš E. K. parodymų (7 t., b. l. 84-92), kurių nepaneigia L. J. parodymai (6 t., b. l. 109-114), matyti, jog paaiškėjus L. J. nėštumui ir jai persikėlus į (duomenys neskelbtini) centrą, E. K. ir L. J. jokių santykių iš esmės nepalaikė, jų santykiai apsiribojo tik E. K. telefoniniais skambučiais, kurių metu, kaip spręstina iš L. J. ir K. V. 2018 m. spalio 10 d., 18.11.51 val., telefoninio pokalbio išklotinės (2 t., b. l. 77-78), L. J. į artimą kontaktą ir kalbas nesileisdavo. Vieninteliu E. K. informacijos šaltiniu apie nukentėjusiosios tapimo nėščia aplinkybes buvo A. K.. Pastarasis E. K. telefoninių pokalbių metu tikino, kad „jinai pati norėjo“ (2018 m. spalio 9 d., 21.13.12 val. (2 t., b. l. 122)), kad santykiai buvo L. iniciatyva (2018 m. spalio 10 d., 20.18.34 val. (2 t., b. l. 124-127)). Apie jokius ankstesnius lytinius santykius su nukentėjusiąja ar jos ilgalaikį tvirkinimą A. K. savo motinai nepasakojo. Atvirkščiai, 2018 m. spalio 10 d., 20.18.34 val. (2 t., b. l. 124-127) vykusio telefoninio pokalbio metu nuteistasis motinai ėmė tvirtinti, kad „<...va kaip pradės meluot, sakys jis lindo...>“, „<... Ne, tai sakys...(?) prie manęs lindo, kabinėjosi ar kažką tai...>“, „jo, jo, gali da sugalvot visokių nesąmonių“, taigi tokiais teiginiais galimai formuodamas motinos įsitikinimą, kad bet kokie procese galintys atsirasti priešingo pobūdžio duomenys būtų neatitinkantys tikrovės. Esant tokiai situacijai, t. y. E. K. nieko nenutuokiant apie ankstesnius jos sūnaus lytinius santykius su nukentėjusiąja, jos ilgalaikį tvirkinimą, sūnui tvirtinant, kad vienkartiniai turėti lytiniai santykiai buvo esant abipusiam sutikimui ir netgi pačios L. J. iniciatyvai, nesant kitų informacijos šaltinių, byloje liko nepaneigta, jog E. K. galėjo neteisingai suvokti tikrąsias jos sūnaus bei L. J. lytinio santykiavimo 2017 m. spalį aplinkybes bei manyti, kad L. J. būtų galėjusi paprieštarauti A. K. veiksmams, jei tik pati būtų to norėjusi. Teismo vidinį įsitikinimą sustiprina užfiksuotas E. K. ir G. L. telefoninis pokalbis, vykęs 2018 m. spalio 7 d., 19.42.54 (2 t., b. l. 113-115). Jo metu G. L. (kuri yra panašaus amžiaus ir dėl to turinti panašią gyvenimišką patirtį kaip ir E. K.; taip pat pažįstanti L. J., nes yra jos giminaitė) neišreiškė prieštaravimo E. K. teiginiams ir sprendžiant iš jos parodymų teisme (6 t., b. l. 55-58), G. L. anuomet pritarė E. K. pozicijai, jog dėl 2017 m. spalį turėtų lytinių santykių yra kalti tiek A. K., tiek L. J..

34. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, prokuroras apeliaciniame skunde akcentuoja manipuliavimo šunimi aplinkybę, didelį dėmesį skiria L. J. parodymams, jos ir K. V. telefoniniam pokalbiui, jos ir E. K. telefoniniam pokalbiui, t. y. aptarti įrodymams, kuriuose atsispindi E. K. nenoras atiduoti šunį, L. J. išreikšti prašymai, pažadai. Teismas pažymi, jog sprendžiant pagal liudytojos V. B. parodymus teisme (5 t., b. l. 110-113), 2018 m. spalio 9 d., 16.37.14 val. vykusį A. K. ir L. J. telefoninį pokalbį (2 t., b. l. 119-120), A. K. naudojosi šunimi kaip manipuliavimo priemone, tačiau byloje nėra įrodymų, kad tokie A. K. tikslai, susiję būtent su melagingų parodymų davimu, būtų žinomi E. K.. Pažymėtina, kad prokuroras skunde iš esmės akcentuoja objektyvias bylos aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas nustatė skundžiamame nuosprendyje. Šiuo atveju sprendimą išteisinti E. K. dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nulėmė tiesioginės tyčios jos veiksmuose nenustatymas. Apeliacinis teismas šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria.

35. Apeliaciniame skunde taip pat yra nurodoma, jog E. K. bando kitiems asmenims įteigti savo įvykių versiją, atkreipiamas dėmesys į liudytojos O. P. parodymus, taip pat akcentuojamas ankstesnis E. K. elgesys aiškinantis A. K. priekabiavimo prie A. K. aplinkybes. Kita vertus, šis ankstesnis E. K. elgesys nėra susijęs su byloje nagrinėjamais įvykiais, todėl gali būti papildomas tik faktorius formuojant teismo vidinį išsitikinimą, ir iš šioje byloje aptartų duomenų visumos negali nei patvirtinti, nei paneigti jos kaltės nagrinėjamu atveju.

36. Taigi, apibendrindamas teismas šiuo atveju daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino E. K. dėl jai pareikšto kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Visgi pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė netinkamą išteisinimo pagrindą, jog E. K. išteisinama neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai sprendė, jog yra nenustatytas BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis – tiesioginė tyčia. Tokiu atveju asmuo yra išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Dėl šios priežasties E. K. atžvilgiu nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą R. K. pareikštas civilinis ieškinys (t. 5, b. l. 64-65) ne atmestinas, tačiau pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą paliktinas nenagrinėtu.

Dėl A. K. paskirtos bausmės

37. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K., nors ir neišdėstydamas konkrečių motyvų, prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas A. K. paskyrė teisingą bausmę. A. K. padarė keturis baigtus nusikaltimus iš kurių vienas laikytinas labai sunkiu (BK 149 straipsnio 4 dalis), du – apysunkiais nusikaltimais (BK 153 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnio 2 dalies 1 punktas), vienas – nesunkiu nusikaltimu (BK 233 straipsnio 1 dalis). Byloje nenustatyta nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. A. K. asmenybę charakterizuoja tai, kad jis neteistas (4 t., b. l. 19-23), administracine tvarka nebaustas (4 t., b. l. 24), turi 50 procentų nedarbingumą (4 t., b. l. 94-95, 6 t., b. l. 124), pagal apeliacinės instancijos teisme pateiktą medicinos dokumentų išrašą matyti, jog serga dislipidemija ir epilepsija. Atlikus ekspertizę nustatyta, kad nuteistas yra pakaltinamas (5 t., b. l. 178-181). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistojo nusikalstami veiksmai buvo nevienkartiniai ir ilgalaikiai – nustatyta, jog A. K. pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle reguliariai su ja santykiavo apie 2 metus, tvirkinamuosius veiksmus atlikto apie 6 metus. Be to, kaip matyti iš liudytojos V. B. parodymų, nuteistasis ieškojo artimo kontakto su nukentėjusiąja ir tuomet, kai pastaroji nuo jo veiksmų pastojo. Nustatytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės rodo tiek pačių nusikalstamų veikų, tiek jas padariusio asmens – A. K. didelį pavojingumą, todėl teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

Dėl civilinio ieškinio A. K. atžvilgiu

38. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Įstatymas nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taip pat pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais.

39. Teisėjų kolegija neturi jokių abejonių, jog dėl padarytų nusikalstamų veikų nukentėjusioji patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus. Nuteistojo nusikalstami veiksmai nebuvo vienkartiniai, jie tęsėsi net keletą metų. Tuo metu, kai A. K. pradėjo žaginti ir tvirkinti nukentėjusiąją, ši dar buvo mažametė. Nuteistasis savo veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, ekspertizės metu nustatytas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, nepatikslintas kaip atsirandantis postnataliniu periodu (F32.10). Ekspertizės metu taip pat nustatyta, jog L. J. būtina ilgalaikė psichologinė pagalba/psichoterapija, orientuota į psichotraumuojančios patirties įveiką bei vaikų ir paauglių psichiatro priežiūra dėl medikamentinio gydymo. Nuteistojo nusikalstami veiksmai nulėmė, kad nukentėjusioji pastojo būdama labai jauno amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų). Dėl turėtos traumuojančios patirties buvo tapusi labai agresyvi, jautri, iki šiol patiria sunkumus bendraudama su vyrais, geria vaistus nuo depresijos. Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas įvertino visas šias aplinkybes, taip pat įvertino ir aplinkybes, reikšmingas vertinant nuteistojo galimybes atlyginti neturtinę žalą (jo amžių, netektą darbingumą, civilinėje byloje L. J. sūnui priteistą periodinį išlaikymą išlaikymo įsiskolinimas). Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad dalis patirtos žalos (2 000 Eur) nukentėjusiajai jau buvo kompensuota Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimu (6 t., b. l. 47-50). Įvertinus tokias aplinkybes laikytina, jog pirmosios instancijos teismo priteista 10 000 Eur suma nėra laikytina pernelyg didele.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

40. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, išteisintosios E. K. gynėja apeliacine tvarka nagrinėjant šią baudžiamąją buvo paskirta advokatė Ž. Timaškova. Apeliacinio proceso metu buvo gauta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma pagrindžia, kad išteisintajai E. K. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 390 Eur.

41. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

42. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla dalyje dėl E. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje, buvo nagrinėjama pagal prokuroro skundą, kuriuo buvo prašoma šioje bylos dalyje panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį. Nors prokuroro skundas buvo iš dalies patenkintas, tačiau apeliacinės instancijos teismas tik pakeitė E. K. išteisinimo pagrindą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo iš E. K. išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 8 d. nuosprendį pakeisti.

Nustatyti, kad E. K. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisinama, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios L. J. atstovės pagal įstatymą R. K. pareikštą civilinį ieškinį E. K. atžvilgiu palikti nenagrinėtą.

Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo iš E. K. išieškoti 390 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino įgaliotojo atstovo dalyvavimo, netenkinti.