Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-76-449/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-05-18
Bylos Nr.: 1A-76-449/2022
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Evaldas Gražys, Justas Namavičius, Linas Šiukšta
Kaltinamasis: K. K.
Civilinis atsakovas: J. K., G. K.
Nukentėjusysis: V. K.
Advokatai: Valdas Bivainis

Kategorijos

1.2.7.1.2.3Mažamečio išžaginimas (BK 149 str. 4 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-76-449/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-53135-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.1.2.3; (S) 2.4.6.5.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

išteisintajam K. K., jo gynėjui A. M., jo atstovams pagal įstatymą ir civiliniams atsakovams J. K. ir G. K.,

nukentėjusiosios V. K. atstovui advokatui Valdui Bivainiui, jos atstovei pagal įstatymą A. K.,

Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Irenai Atkočienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiosios V. K. atstovo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

N. V. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. K. K. buvo kaltinamas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį tuo, kad jis 2019 m. spalio mėn., tiksliai tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiku, bute, esančiame, (duomenys neskelbtini) suprasdamas, kad V. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, jėga nurengė V. K. drabužius, panaudodamas fizinį smurtą, o būtent, atsisėdęs ant jos kūno ir laikydamas jos rankas prispaustas, taip atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja V. K. prieš jos valią, t. y. ją išžagino.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas K. K. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį išteisino padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismas atmetė K. K. parodymus, kad jis su nukentėjusiąja jokių lytinių santykių neturėjo. Taip patikėjo nukentėjusiosios parodymais ir padarė išvadą, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje su nukentėjusiąja lytiškai kaltinamasis santykiavo. Tačiau teismui iškilo abejonių dėl K. K. supratimo apie jo ir nukentėjusiosios santykių pobūdį ir ar jis suvokė bei norėjo lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią. Teismas pažymėjo, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji kaltinime nurodytu laiku abu buvo vaikai (K. K. – 14 metų amžiaus, o V. K. – 13 metų amžiaus). Taip pat atkreipė dėmesį į ankstesnius jų draugiškus santykius ir šiltus tarpusavio jausmus, į jų susirašinėjimo turinį, pokalbius ir apie lytinius santykius. Teismas nurodė, kad BK 149 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia ir nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra pakankamai duomenų išvadai, jog K. K. suvokė, kad lytiškai santykiauja su nukentėjusiąja panaudodamas fizinį smurtą bei pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle ir kad norėjo taip veikti. Nesant išžaginimo nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymių, teismas priėmė byloje išteisinamąjį nuosprendį. Tuo remiantis buvo nuspręsta pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai

3. Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: pripažinti K. K. kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir nubausti jį laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 metams, paskiriant jam šias auklėjamojo poveikio priemones: 1) 50 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų, atliekant juos per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį poveikį; 2) elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 val. iki 6 val. ir tęsti mokslą bei uždraudžiant be šią priemonę kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą. Prokurorė taip pat prašo priteisti iš K. K., o jam neturint turto ir pajamų – iš J. K. ir G. K. (iki K. K. pilnametystės), V. K. 235 Eur turtinės ir 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Prokurorė nurodo, kad teismas savo išvadą apie tai, kad K. K. nesuprato jo ir nukentėjusiosios santykių pobūdžio, iš esmės grindė tik teisiamojo posėdžio metu pateikta medicinos psichologo pažyma, kurioje nurodyta, kad išteisintasis po pradėto ikiteisminio tyrimo 2019 m. gruodžio 18 d., 2020 m. sausio 15 d., 2020 m. sausio 20 d., lydimas mamos, lankėsi pas psichologą, jam buvo suteikta emocinė pagalba, pirmos konsultacijos metu atvirai papasakojo apie susiklosčiusias aplinkybes, pravirko ir tai leido teismui spręsti apie išteisintojo išgyvenimus dėl nagrinėjamo įvykio. Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nėra jokių kitų duomenų apie K. K. psichikos būklę ir jo negebėjimą tinkamai vertinti savo elgesį. Išteisintasis neigė lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja, todėl neaišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą apie subjektyviojo išžaginimo požymio jo veiksmuose nebuvimą. Vertindama byloje esančius K. K. charakterizuojančius duomenis, prokurorė nurodo, kad jie patvirtina, jog išteisintasis suvokia savo poelgius ir gali juos tinkamai vertinti. Prokurorės teigimu, K. K. teiginius apie tai, kad jis nesupranta, kas yra lytiniai santykiai, paneigia jo paties parodymai, kur jis parodė domėjęsis ar nukentėjusioji anksčiau yra turėjusi lytinių santykių su vaikinais, taip pat patvirtino, kad bendraujant dėl lytinių santykių su V. K., tai ji rodė iniciatyvą dėl tokių santykių turėjimo.

Pasak prokurorės, veikos padarymo metu K. K. buvo sulaukęs 14 metų amžiaus, nuo kurio yra numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 149 straipsnio 4 dalį. Bylos duomenimis, išteisintasis mokosi gerai, lanko krepšinio treniruotes, gali pakankamai laisvai diskutuoti filosofinėmis temomis, nurodo, kad nenorėjo lytinių santykių, taigi suprato, kas yra lytiniai santykiai ir kuo skiriasi laisvanoriški lytiniai santykiai nuo prievartinių. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad visos šios aplinkybės patvirtina, kad K. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo pakaltinamas, t. y. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Prokurorės teigimu, subjektyvinis nusikalstamos veikos požymis atsiskleidžia per kaltininko objektyviai atliekamus veiksmus. Cituodama nukentėjusiosios parodymus, prokurorė nurodė, kad byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, ant nukentėjusiosios kūno likusios mėlynės suponuoja subjektyvinę nusikaltimo pusę, o tuo pačiu ir K. K. supratimą apie tai, kad jis atlieka prievartinį lytinį aktą. Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų apie išteisintojo panaudotą smurtą prieš V. K.. Nukentėjusioji nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę paaiškino, kad aktyviai priešinosi K. K., bandė jj nustumti, tačiau jai nepavyko. Nukentėjusioji parodė, kad po lytinio akto jai ant abiejų rankų liko mėlynės toje vietoje, kur jas laikė išteisintasis.

Prokurorė nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada apie tai, kad K. K. nepasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl amžiaus. Pasak prokurorės, nepaisant byloje nustatytų faktinių aplinkybių (liudytojos A. V. parodymų, pačios nukentėjusiosios seksualinio pobūdžio susirašinėjimo), teismų praktika dėl mažamečio asmens bejėgiškumo formuojama kitaip. Asmens nesutikimu gali būti pripažįstami ir tokie atvejai, kai kaltininkas pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiosios asmens būkle, t. y. kai nukentėjęs asmuo savo nesutikimo neišreiškia dėl bejėgiškos savo būklės, kurią gali lemti amžius, dėl kurio toks asmuo negali tinkamai pasipriešinti kaltininkui, bei socialinė branda, dėl kurios jis nesuvokia arba ne visiškai suvokia su juo atliekamų veiksmų pobūdį ar jų esmę. Lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas pasinaudojimu bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei nukentėjusiajam nėra suėję 14 metų.

Cituodama Teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas, prokurorė pažymi, kad jos apibūdina nukentėjusiosios būseną, kurioje ji buvo įvykio metu, ir jos socialinį nebrandumą, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė kitą išvadą. Skundžiamo nuosprendžio teiginiai dėl nukentėjusiosios ir išteisintojo socialinės brandos ir išsivystymo yra nelogiški, nes kreipia prie išvados, kad dėl K. K. veiksmų kalta pati nukentėjusioji. Anot prokurorės, pirmosios instancijos teismo vertinimu, būdamas 14 metų amžiaus, išteisintasis nesuprato savo veiksmų, o 13 metų amžiaus nukentėjusioji turėjo suprasti ir įvertinti, kad jos susirašinėjimas ir bendravimas lytinėmis temomis su K. K. gali baigtis realiais lytiniais prievartiniais santykiais. Pati nukentėjusioji parodė nemananti, kad ji rodė iniciatyvą turėti lytinius santykius. Anot jos, iniciatyvą rodė išteisintasis, o ji planavo pradėti seksualinį gyvenimą būdama 17-18 metų amžiaus. Prokurorė pažymi, kad tai, jog išteisintasis ir nukentėjusioji susirašinėjo seksualinio pobūdžio žinutėmis, niekaip nepateisina prievartinių K. K. veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bejėgišką nukentėjusiosios būklę dėl mažametystės, visiškai nevertino teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akto dalies apie nukentėjusiosios brandą ir jos gebėjimą kritiškai vertinti savo ir K. K. elgesį.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad skundžiamame nuosprendyje įvardinant nukentėjusiosios parodymus kaip nuoseklius ir pagrįstus dėl visos nusikaltimo padarymo eigos, kažkodėl netikima ta nukentėjusiosios parodymų dalimi, kur ji pasakoja apie išteisintojo prieš ją pavartotą fizinį smurtą. Darydamas tokią išvadą, teismas rėmėsi tik vienos liudytojos psichologės A. V. parodymais, pas kurią lankėsi nukentėjusioji ir kuriai papasakojo, kad neišdrįso pasipriešinti K. K., ją buvo apėmęs bejėgiškumo jausmas, ji buvo kaip sukaustyta, nerodė jokios iniciatyvos, tikėjosi, kad K. K. supras apie jos nenorą turėti lytinius santykius iš jos sąstingio, tačiau jis nesuprato. Tačiau, pasak prokurorės, visiškai tikėtina, kad nukentėjusioji galėjo papasakoti psichologei tik vieną savo emocijų ir išgyvenimo dalį – savo sąstingį ir bejėgiškumą būtent jau lytinio akto metu. Tokie nukentėjusiosios parodymai atitinka ir teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas, kad tuo metu, kai įtariamasis galbūt atliko prieš nukentėjusiąją lytinį aktą, ji nepajėgė mąstyti ir veikti, nes jautėsi bejėgiška ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Anot prokurorės, šie duomenys niekaip nepaneigia bylos duomenų dėl smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo iki paties lytinio akto atlikimo, t. y. iki lyties organo įvedimo į makštį, po to, kai nukentėjusiosios valia jau buvo palaužta. Esant šioms aplinkybėms, prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai išteisino K. K., todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas priimant K. K. naują apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Skiriant bausmę K. K., prokurorė prašo atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį, jo asmenybę, amžių ir K. K. skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti įstatyme nustatytam maksimaliam terminui, skiriant BK 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones. Prokurorė taip pat prašo, pripažinus K. K. kaltu, visiškai patenkinti nukentėjusiosios įstatyminės atstovės pareikštą civilinį ieškinį.

Šalies argumentai

4. Nukentėjusiosios V. K. atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendį ir priimti K. K. naują, apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje, padarymo.

Nukentėjusiosios atstovas skunde nurodo, kad teismo išvadas apie tai, kad lytinis aktas buvo neprievartinis, paneigia tiek nuoseklūs pačios nukentėjusiosios parodymai, tiek Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados. Šie duomenys patvirtina, kad išteisintasis pasinaudojo bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos mažametystės, nes ji, būdama 13 metų amžiaus, negalėjo visapusiškai suvokti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės ir negalėjo tinkamai jiems pasipriešinti. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad K. K. niekada nepripažino turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiąją. O pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad lytiniai santykiai tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo visgi buvo, visiškai nepagrįstai konstatavo, jog išteisintasis nesuvokė, kad lytiniai santykiai vyko prieš nukentėjusiosios valią. Nukentėjusiosios atstovas nurodo, kad K. K. nusikaltimo padarymo metu atitiko BK 149 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo subjekto požymius. Byloje nėra jokių duomenų, kad jo socialinė branda neatitinka 14 metų amžiaus asmens. Priešingai, pagal bylos duomenis, K. K. mokosi gimnazijoje, yra sveikas, fiziškai išsivystęs, nes lanko krepšinio treniruotes ir dalyvauja varžybose.

Atsiliepimas

5. Išteisintojo K. K. gynėjas atsiliepimuose į prokurorės ir nukentėjusiosios V. K. atstovo apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendį nepakeistą.

Nesutikdamas su nukentėjusiosios atstovo advokato skundo nurodomais argumentais, gynėjas pažymi, kad, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad prieš nukentėjusiąją nebuvo naudojama prievarta. Be to, ir nukentėjusiosios nurodytas lytinio akto mechanizmas, lytinio akto trukmė yra iš esmės neįmanomi ir objektyviai negalimi. Nukentėjusioji taip pat nesugebėjo apibūdinti specifinių K. K. kūno požymių.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje buvo atsižvelgta į psichologinės ekspertizės aktą. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertai negalėjo aiškiai ir konkrečiai nurodyti kaip atsirado nukentėjusiosios mergystės plėvės įplyšimas. Dar prieš pažintį su K. K. nukentėjusioji buvo linkusi į savęs žalojimą, išsakydavo destruktyvias mintis. Be to, įvertinus jos ir išteisintojo tarpusavio susirašinėjimą, matyti, kad bendravimas nukentėjusiosios iniciatyva vykdavo seksualinėmis temomis, nukentėjusioji girdavosi alkoholinių gėrimų vartojimu.

Gynėjas nurodo nesutinkantis su nukentėjusiosios atstovo advokato apeliacinio skundo teiginiu, kad V. K. buvo 13 metų amžiaus ir dėl to per se (savaime) buvo bejėgiškos būklės. Atsiliepimuose akcentuojama, kad tariamos nusikalstamos veikos padarymo metu išteisintąjį ir nukentėjusiąją skyrė tik apie pusės metų amžiaus skirtumas, todėl psichologinis, emocinis, socialinis, brandos skirtumas tarp jų iš esmės neegzistavo. O nukentėjusioji, sprendžiant iš tarp jos ir išteisintojo vykusio susirašinėjimo, negalėtų būti apibūdinta kaip bejėgiškas, pasimetęs vaikas. Kita vertus, pažymėtina, kad K. K. niekada nebuvo atlikęs jokių veiksmų prieš nukentėjusiosios valią. Iš to paties susirašinėjimo matyti, kad K. K. niekada nebuvo kaltintas pačios nukentėjusiosios dėl prieš jos valią atliktų veiksmų. Išteisintasis niekada nepripažino šio fakto ir neformalioje aplinkoje, pokalbiuose su savo ar nukentėjusiosios tėvais.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų gynėjas pažymi, kad nukentėjusioji apie savo tariamą seksualinę prievartą mamai pranešė tik tada, kai pastaroji nurodė, kad veš nukentėjusiąją patikrai pas ginekologę. Be to, dar prieš tai nukentėjusioji grasino kerštu K. K. už tai, kad jis nutraukė jų santykius. Byloje nustatytos aplinkybės (nukentėjusiosios polinkis į savęs žalojimą, susirašinėjimo su išteisintuoju pobūdis) leidžia apibūdinti nukentėjusiąją kaip problematišką, tačiau tikrai ne vaikišką asmenybę. Apeliaciniuose skunduose yra visiškai ignoruojami psichologės A. V. parodymai, kur pastaroji nurodė iš pačios nukentėjusiosios pasakojimų žinanti, kad nukentėjusioji mamai apie įvykį papasakojo tik dėl gresiančios patikros pas ginekologę, taip pat V. K. liudytojai nurodė, jog K. K. prieš ją jokios prievartos nenaudojo. Be to, byloje nėra tiksliai nustatyta nei kada buvo padaryta tariama nusikalstama veika, nei kur ji buvo padaryta, nes bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino nukentėjusiosios nurodyta versija.

6. Teismo posėdyje prokurorė prašo Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusiosios V. K. atstovas V. Bivainis ir nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą A. K. prašo prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo apeliacinius skundus patenkinti. Išteisintasis K. K., jo gynėjas ir jo atstovai pagal įstatymą bei civiliniai atsakovai J. K. ir G. K. prašo prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nukentėjusiosios V. K. atstovo apeliacinis skundas tenkinamas, o Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendis, kuriuo K. K. išteisintas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas priėmė šioje byloje išteisinamąjį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

8. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad K. K. išžagino V. K., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje. Šią nusikalstamą veiką K. K. padarė tokiomis aplinkybėmis: jis 2019 m. spalio mėn., tiksliai tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiku, bute, esančiame, (duomenys neskelbtini), suprasdamas, kad V. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, jėga nurengė V. K. drabužius, panaudodamas fizinį smurtą, o būtent, atsisėdęs ant jos kūno ir laikydamas jos rankas prispaustas, taip atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja V. K. prieš jos valią, t. y. ją išžagino.

9. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinis instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje paduoti prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo advokato apeliaciniai skundai, kuriuose prašoma išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, juo pripažinti K. K. kaltu ir nuteisti pagal BK 149 straipsnio 4 dalį. Pats išteisintasis K. K., jo gynėjas ir atstovai pagal įstatymą išteisinamojo nuosprendžio dėl išteisinimo motyvų ir pagrindo apeliacine tvarka neskundė. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas K. K. dėl mažametės V. K. išžaginimo išteisino padaręs išvadą, kad kaltinamojo veikoje nėra subjektyviojo išžaginimo požymio. Teismas padarė išvadą, jog nenustatyta, kad K. K. suvokė ir norėjo lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja panaudojant fizinį smurtą bei pasinaudojant jos bejėgiška būkle dėl mažametystės. Buvo padaryta išvada, kad nesant tiesioginės tyčios, nėra ir BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Tačiau prieš tai tame pačiame nuosprendyje teismas faktiškai pripažino nustatęs objektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje, požymius. Nuosprendyje nurodyta, kad nors kaltinamasis K. K. savo kaltę neigia tvirtindamas, kad jis su nukentėjusiąja V. K. lytiškai nesantykiavo, tačiau tokią jo poziciją paneigia bylos duomenys, kurie išnagrinėti ir išdėstyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Teismas padarė išvadą, kad priešingai, nei tvirtina kaltinamasis K. K., jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo ir teismui dėl to nekyla jokių abejonių.

10. Įvertinus aptartas aplinkybes ir sprendžiant klausimą dėl šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad K. K. viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu ne tik nepripažino savo kaltės dėl išžaginimo, bet visada neigė ir iki šiol neigia patį lytinio santykiavimo su V. K. faktą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis patvirtino savo ankstesnius parodymus. Dėl šių aplinkybių naikinant skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį ir priimant K. K. naują, apkaltinamąjį nuosprendį, jame būtina iš naujo įvertinti įrodymus, patvirtinančius visus, t. y. ne tik subjektyviuosius, bet ir objektyviuosius nusikalstamos veikos, t. y. mažamečio išžaginimo, sudėties požymius.

11. BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamojo įstatymo numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

12. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išžaginimas yra lytinis santykiavimas su žmogumi prieš šio valią panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas išžagino mažametį asmenį.

Dėl objektyviosios nusikalstamos veikos sudėties požymių

13. Jau buvo nurodyta, kad objektyviuosius mažamečio asmens išžaginimo požymius faktiškai nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos teismas su tokiomis išvadomis sutinka. Nors K. K. nepripažįsta ne tik kaltės dėl išžaginimo, bet neigia ir pačius lytinius santykius su mažamete V. K., tačiau jo lytinį santykiavimą su nukentėjusiąja prieš jos valią, panaudojant fizinį smurtą ir pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės, patvirtina byloje surinktų bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetas.

14. Išteisintasis K. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su V. K. susipažino 2019 m. birželio mėn., pradėjo bendrauti susirašinėti, daug laiko praleisdavo kartu. Jis ne kartą lankėsi pas ją namuose, ji taip pat buvo ne kartą atėjusi pas jo mamą. Apie santykius iš karto pasisakė savo mamai. Mama jo klausė, ar ne per jaunas tokiems santykiams, ar tikrai nori draugauti. Jis žinojo, kad V. mokosi 7 klasėje ir jai yra 13 metų. Su V. bendravo telefonu, Facebook paskyroje. Apie lytinius santykius nekalbėjo su ja nekalbėjo, nėra turėjęs lytinių santykių, neprašė jos atsiųsti savo nuotraukų. V. jam patiko, ir jis V. patiko, norėjo su ja būti, tačiau lytinių santykių nenorėjo, jų nebuvo, grubių bučinių irgi nebuvo. Jų santykiai ėmė žlugti, nes V. reikalavo dėmesio, jį kontroliavo, melavo. V. draugai sakė, kad jis yra blogas, kad jam reikia atkeršyti už tai, jog jis paliko V. Jis pats nutraukė santykius su V., kada tiksliai nepamena, bet galėjo būti 2019 m. lapkričio mėnuo. Neigia, kad turėjo tėvo buto raktus, į tėvo butą draugų nesivesdavo. Buvo penktadienis, tada su V. jis buvo tėčio buto virtuvėje, nes atėjo pasiimti pinigų, o tėtis nuėjo į parduotuvę. Tėvo bute su V. vieni prabuvo 10–15 minučių. V. nusivilko džemperį, jį pabučiavo, abu fotografavosi prieš veidrodį. K. K. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 140–142). Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad būnant pas tėtį bute, V. pasiūlė pabandyti ,,apie ką jie anksčiau kalbėjosi“, bet jis nesutiko, tačiau ji vis tiek jį įkalbinėjo, lietė, bučiavo. Tarp jų nieko neįvyko, jokio lytinio akto nebuvo, net bandymo jį turėti. Ji tik nusirengė džemperį, kurį iškart užsivilko tik išgirdus, jog grįžta jo tėtis. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas išteisintasis K. K. patvirtino aplinkybes, apie kurias buvo parodęs pirmosios instancijos teisme.

15. Išteisintasis K. K., kaip jau minėta aukščiau, viso proceso metu kategoriškai neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Tačiau kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir panašiai. Nagrinėjamu atveju pirmiau aptartus išteisintojo K. K. parodymus visiškai paneigia nukentėjusiosios V. K. parodymai, liudytojų A. K., A. V., teismo medicinos specialistės J. B. išvada ir paaiškinimai, specialistės I. K. paaiškinimai, ekspertizės akto Nr. 103MS-79/2020 išvados bei kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

16. Iš nukentėjusiosios V. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, kurie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, matosi, kad ji parodė, jog K. K. tėvo bute, ankščiau ten yra buvę porą kartų, tiesiog pabūdavo ir išeidavo. Kai nuėjo į butą, bute nieko nebuvo, nes jo tėtis buvo Vilniuje. Ji su K. K. sėdėjo ant čiužinio, juokavo. Nežino, kas jam „susidėjo“, bet jis pradėjo prie jos ,,lįsti“, t. y. nurengė marškinėlius, tada ją prispaudė, tiesiog atsisėdo ant jos, pradėjo ją nurenginėti, ji sakė jam liautis, bet jis jos neklausė. Jis ją tiesiog prispaudė, bandė jį nustumti, bet nepavyko. Nurengė, ji iš pradžių buvo tik su liemenuku, jis buvo ant jos, o po to visa tai įvyko. Jis savo daiktą kišo, taip keletą kartų. Ji buvo atsigulusi ant nugaros. Atsisėdo ant jos šlaunų ir tada pradėjo nurenginėti, po to atsisėdo į ją nugara, numovė jai džinsus ir kelnaites, numetė jos drabužius šalia. Ji gulėjo ant nugaros, matė jo nugarą. Jis pats nusirengė, ji bandė jį nustumti. Jis jos rankas savo viena ranka laikė pakeltas į viršų ir prispaudęs. Bandė išsilaisvinti, bet nepavyko. Liepė jam baigti, bet jis jos neklausė, jis jai nieko nesakė. Jos kojas praskėtė ir tada tas įvyko, t. y. kišo savo daiktą jai. Kita savo ranka jis praskėtė jos kojas, jos kojos buvo praskėstos. Jis nebuvo ant savęs nieko užsidėjęs. Blogai jautėsi, buvo supanikavusi, pasimetusi ir nežinojo, kas vyksta, jai skaudėjo pilvo apačioje. To veiksmo metu ant jos, t. y. ant pilvo, iš jo išbėgo skystis. Kas toliau buvo, neatsimena, galbūt tą skystį nusivalė. Jos kelnaitėse buvo truputį kraujo, tai pamatė, būdama namuose, kai nuėjo į tualetą. Praėjo apie 30 min. nuo to laiko, kai pradėjo ją nurenginėti, iki tol, kol išbėgo iš jo skystis. Po lytinio akto jai ant abiejų rankų liko mėlynės toje vietoje, kur Karolis laikė, ant krūties ir peties buvo nedidelės mėlynės. Mėlynių niekas nematė, nes jas slėpė. Po visko K. paprašė ją namo palydėti. Kai išėjo iš K. tėvo buto, jau truputį temo. Po viso to dar pora savaičių su juo bendravo, apie šį įvykį nė karto nekalbėjo, norėjo pamiršti tai, kas įvyko, bijojo. Su juo apie lytinius santykius nekalbėdavo, tik jis vieną kartą per „Mesengerį“ prašė nuotraukos tos kūno vietos, kurios niekam nerodo. Tačiau ji jam pasakė ne. Kai draugavo, tai yra tik pasibučiavę, daugiau nieko nebuvo. Tai buvo jos pirmoji lytinė patirtis, nors turėjo ir kitų vaikinų. Po įvykio praėjus dviem savaitėms su K. išsiskyrė. Po išsiskyrimo su K. iki raštelio parašymo mamai praėjo dvi savaitės. Mamai parašė raštelį, kad ją išprievartavo. Kitą dieną apie tai pakalbėjo su mama. Po šio įvykio, kai išsiskyrė su K., du kartus ranką žalojo. Po viso šio įvykio jos požiūris pasikeitė į gyvenimą, nebėra noro ką veikti, nieko nebenori. Nemano, kad rodė iniciatyvą turėti lytinius santykius su K. Daugiau iniciatyva buvo iš jo. Tik būdama 17-18 metų galvotų apie lytinius santykius. K. turėjo raktus nuo savo tėvo buto, nes jam raktus davė tėtis, kurį jis laikė kartu su kitais raktais. Protokolą V. K. papildė parodymais, jog visą laiką buvo tik su liemenuku. Turėjo vieną vaikiną prieš K.. Mėlynės liko ant riešų ir ant kairės rankos virš alkūnės; nepamena, kurioje pusėje žemiau juosmens K. turi šviesesnės ar tamsesnės už kūną spalvos žymę (t. 1, b. l. 38–40, 42–44).

17. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta nukentėjusiosios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė (t. 1, b. l. 143–151). Jos metu, be kita ko, buvo prašoma atsakyti ir į klausimus, ar nukentėjusioji galėjo duoti teisingus parodymus ir ar jai yra būdingas polinkis fantazuoti. Akte konstatuota, kad V. K. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti faktinių aplinkybių, jų įsiminti ir atgaminti apklausų metu. Nenustatytos priežastys (iš jų ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis V. K. parodymais. Ekspertizės išvadose nurodoma, kad V. K. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi. V. K. nėra būdingas padidintas polinkis į įtaigumą, tačiau romantiškai įsimylėjusi paauglė tampa emociškai priklausoma nuo partnerio – nebepajėgia kritiškai vertinti savo ir jo elgesio, numatyti judviejų bendravimo grėsmių ir priimti atitinkamų sprendimų.

Žemesnės instancijos teismas

18. Tokios ekspertizės akto išvados, nepaisant to, kad ekspertizės aktas surašytas praėjus po tiriamų įvykių septyniems mėnesiams, teisėjų kolegijai abejonių nekelia, nes dėl esminių įvykio aplinkybių nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina byloje surinkti ir kiti įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš liudytojų A. K., V. V., A. V. parodymų ir kitų duomenų (globos namų ,,xxx“ išvada, teismo medicinos specialistės J. B. išvada) taip pat galima spręsti, kad duodama parodymus nukentėjusioji nemelavo. Liudytoja A. K. teisme parodė, kad dukra papasakojo išprievartavimo detales, t. y. kad ji su kaltinamuoju nuėjo pas jo tėtį į namus, ten nieko nebuvo, tai buvo dienos metu po pamokų apie 15–15.30 val., Karolis pradėjo ją nurenginėti, bučiuoti, ji prašė sustoti, bet jis nesustojo; sakė, kad jis baigė lytinį aktą, kad skystis išsiliejo jai ant šono, tada ji apsivilko ir išėjo namo. Liudytoja V. V. taip pat parodė, kad V. prisipažino, jog tėvo bute K. ją išprievartavo. Liudytoja A. V. teisme parodė, kad konsultacijos metu V. paminėjo, kad spalio mėnesio pabaigoje ją išprievartavo, V. sakė, kad ją pradėjo nurenginėti vaikinas, ji neišdrįso pasipriešinti, nes buvo bejėgiškumo jausmas, ji buvo kaip sukaustyta. Ji sakė, kad nežino, kodėl nepavyko jo sustabdyti, ji tikėjosi, kad jis susipras sustoti, bet jis nesusiprato. Taigi, skirtingu laiku mamai, močiutei ir psichologei nukentėjusiosios papasakotos įvykio aplinkybės esminėse detalėse sutampa. Be to, byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių V. K. ar jos motina A. K., taip pat liudytojai būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš K. K., norėtų jį apkalbėti, melagingai apkaltinti.

19. Nukentėjusiosios V. K. parodymų teisingumą bei K. K. lytinį santykiavimą su nukentėjusiąja patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, kurių objektyvumu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Specialistė gydytoja ginekologė I. K., apžiūrėjusi nukentėjusiąją, nustatė mergystės plėvės pažeidimą ir konstatavo, kad šis pažeidimas galėjo būti padarytas anksčiau nei 2019 m. gruodžio 1 d. Teismo medicinos specialistė J. B., apžiūrėjusi nukentėjusiąją, pateikė specialisto išvadą Nr. G 134/2020 (01), kurioje nurodyta, kad V. K. mergystės plėvėje yra sugijęs plyšimas, padarytas ne ankščiau kaip 3 savaitės iki jos apžiūros (t. 1, b. l. 72–73). Nors specialisto išvada nėra kategoriška, tačiau kitų jau šiame sprendime aptartų bylos duomenų kontekste ji taipogi leidžia daryti išvadą, kad V. K. mergystės plėvė galėjo būti pažeista kaltinime nurodytu laiku (2019 m. spalio mėnesio pabaigoje), t. y. K. K. lytiškai su ja santykiaujant. Taigi byloje esantys objektyvaus pobūdžio duomenys apjungia jau minėtus nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus į nuoseklią bei logišką įrodymų grandinę, kuri leidžia konstatuoti, kad K. K. lytiškai santykiavo su V. K..

20. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo vieta ir laikas nustatyti pakankami tiksliai tiek, kiek tai pavyko nustatyti ikiteisminio tyrimo metu. Kai kuriais atvejais tiesiog objektyviai neįmanoma nustatyti daugiau ar mažiau tikslų nusikaltimo padarymo laiką, vietą ar kitas aplinkybes, bet tai nelaikoma absoliučia kliūtimi priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-696/2016). Nukentėjusiosios V. K. parodymai apie įvykio aplinkybes, iš jų ir apie nusikalstamos veikos padarymo vietą ir laiką yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Tuo tarpu išteisintojo K. K. ir jo tėvo G. K. parodymus apie tai, kad K. K. neturėjo tėvo buto raktų, be jo žinios į butą neateidavo pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė, kadangi juos paneigė ne tik nukentėjusiosios V. K., bet ir liudytojos M. K. parodymai, kuri patvirtino mačiusi, kaip K. K. vienas pats atsirakino tėvo buto duris. Taigi byloje surinktų ir išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje K. K. su nukentėjusiąja V. K. lytiškai santykiavo.

21. Bylos dokumentai patvirtina, kad V. K. gimusi 2006 m. sausio 3 d., todėl akivaizdu, kad kaltinime nurodytu laiku jai dar nebuvo suėję 14 metų ir ji tuo metu buvo mažametė. Išteisintasis K. K. parodė, kad jis žinojo, jog V. yra 13 metų ir ji mokosi 7 klasėje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta nenaudojant jokių išorinių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2013, 2K-349-696/2015). Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, jog lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu, neturinčiu keturiolikos metų asmeniu, paprastai yra vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis, duodamas sutikimą tokiems veiksmams, pagal savo išsivystymą suvokė daromų su juo veiksmų esmę arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Jei mažametis nesuvokia padaryto nusikaltimo aplinkybių, laikoma, kad kaltininkas pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Jei nukentėjusiajam nėra suėję keturiolikos metų, teismas, spręsdamas klausimą dėl bejėgiškos būklės požymio buvimo, turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą ir tik tada padaryti išvadą, ar sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Priešingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-527/2011, 2K-349-696/2015, 2K-116-942/2016).

22. Atsižvelgdama į minėtą teisminę praktiką, teisėjų kolegija neabejoja byloje pateiktu ekspertizės akte Nr. 103MS-79/2020 padaryta išvada, kad byloje nagrinėjamų įvykių metu V. K. turėjo žinių apie tai, kas yra laisvanoriški lytiniai santykiai ir kuo jie skiriasi nuo seksualinės prievartos, tačiau tuo metu, kai įtariamasis jos atžvilgiu galimai atliko lytinį aktą, ji nepajėgė mąstyti (įvertinti situacijos sudėtingumo) ir veikti, nes jautėsi bejėgiška ne tik fiziškai, bet ir emociškai (pasimetė, sustingo). V. K. žinios apie su ja atliktų veiksmų reikšmę (žalą ir pasekmes sveikatai, psichinei ir psichologinei gerovei, asmenybės vystymuisi) vis dar yra ribotos, todėl tikėtina, jog jos supratimas apie tai įvykių metu taip pat buvo paviršutiniškas. Emocinė V. K. priklausomybė nuo įtariamojo ir jos sunkumas visapusiškai suprasti su ja galimai atliktų veiksmų reikšmę nulėmė ir jos elgesį su įtariamuoju po bylos įvykio. Uždelstą V. K. atsiskleidimą apie galimai patirtą seksualinę prievartą nulėmė ne tik jos sunkumas visapusiškai suprasti su ja galimai atliktų veiksmų reikšmę, bet ir neigiamų pasekmių – apkalbų – baimė bei jai būdingas nesaugus prieraišumas. Turint omenyje V. K. ir K. K. santykius, t. y. kad ji naiviai jį įsimylėjo, nekritiškai vertino jo seksualinio pobūdžio pasiūlymus, t. y. negalvojo, jog jos vaikinas jos atžvilgiu galėtų imtis realių veiksmų, būdama su juo, ji buvo emociškai pažeidžiama, bijojo jį supykdyti ir prarasti, todėl vengė tiesiai reikšti nepasitenkinimą ir aktyviau ginti savo interesus. Ši išvada atspindi V. K. būseną įvykio metu ir jos socialinį nebrandumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokioje situacijoje adekvatus ir veiksmingas V. K. pasipriešinimas išteisintajam iš esmės nebuvo galimas, todėl tokioje situacijoje jos elgesys, kurio metu, kaip ji teigė, išreiškė nesutikimą nusirengti, bandė jį nustumti, liepė liautis, niekaip negali būti vertinamas kaip nesipriešinimas ar kaip juridiškai reikšmingas sutikimas lytiniams santykiams su išteisintuoju, t. y. laikytina, jog nukentėjusioji negalėjo pasipriešinti dėl bejėgiškos būklės, kurią nulėmė jos amžius, santykių su išteisintuoju pobūdis ir jos psichinės būklės ypatumai. Tai reiškia, kad būdama 13 metų amžiaus, V. K., nors ir suprato, kas yra laisvanoriški lytiniai santykiai ir kuo jie skiriasi nuo seksualinės prievartos, suprato kaltinamojo su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau dėl savo psichinės ir socialinės brandos nesuvokė tų su ja atliekamų veiksmų reikšmės, o tuo pačiu ir jų esmės. Dėl to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nukentėjusioji V. K. buvo bejėgiškos būklės dėl mažametystės ir dėl to negalėjo pasipriešinti išteisintojo su ja atliekamiems veiksmams.

23. Pagal teismų praktiką lytinis santykiavimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, smaugimas ir pan. Nors išteisintasis K. K. teigia prieš nukentėjusiąją niekada nesmurtavo, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios V. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus apie tai, kad K. K. ją prispaudė ir laikė, o po lytinio akto jai ant abiejų rankų liko mėlynės, nustatytų aplinkybių kontekste, daro išvadą, kad V. K. išreiškė aiškų nesutikimą turėti lytinių santykių su K. K., pagal asmenines savybes stengėsi priešintis, tačiau jos pasipriešinimą palaužė aktyvūs išteisintojo K. K. veiksmai. Taigi, nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios pasipriešinimas buvo palaužtas išteisintojo K. K. aktyviais veiksmais, kuriais buvo pažeistas nukentėjusiosios kūno neliečiamumas, apribotos jos kūno organų funkcijos – atsisėdus ant nukentėjusiosios kūno, jos rankų laikymu bei prispaudimu, t. y. panaudojus fizinį smurtą.

24. Aptartos nustatytos bylos aplinkybės ir išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad K. K., žinodamas, kad jo draugė V. K. yra 13 metų amžiaus, t. y. mažametė, lytiškai santykiavo su ja, panaudodamas prieš V. K. fizinį smurtą ir pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės.

Dėl subjektyviosios nusikalstamos veikos sudėties požymių

25. Išžaginimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 14 metų amžiaus fizinis asmuo. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju prieš jo valią, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, ir nori taip veikti. Kvalifikuoto išžaginimo, t. y. nepilnamečio ar mažamečio išžaginimo atvejais, kaltininkas taip pat suvokia nukentėjusiojo amžių, t. y. žino, kad jis neturi atitinkamai 18 arba 14 metų arba pagal bylos aplinkybes gali tai suvokti.

26. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matosi, kad K. K. dėl mažametės V. K. išžaginimo buvo išteisintas teismui nenustačius būtent subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, kad kyla pagrįstų abejonių dėl K. K. supratimo apie jo ir nukentėjusiosios santykių pobūdį, t. y. ar jis suvokė ir norėjo lytiškai santykiauti su V. K. prieš jos valią. Pagal teismų formuojamą praktiką lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie asmens lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji draugavo, jautė vienas kitam šiltus jausmus. Ypatingai atkreipė dėmesį į kaltinamojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimus, taip pat ir apie intymius santykius. Teismo nuomone, kaltinamojo ir nukentėjusiosios bendravimo turinys liudijo abipusį domėjimąsi lytiniais santykiais, vienas kito skatinimą bendrauti šia tema. Skundžiamame nuosprendyje dar paminėta apie jau po įvykio buvusius kaltinamojo vizitus pas psichologą ir jo išgyvenimus dėl nagrinėjamo įvykio. Atkreiptas dėmesys į tai, kad K. K. buvo tik 14 metų amžiaus, rodė iniciatyvą bendrauti lytinių santykių temomis, tačiau apie tai bendrauti nukentėjusioji neatsisakė, pati atsakydavo į intymias kaltinamojo žinutes intymiomis žinutėmis. Atkreiptas dėmesys ir į V. K. parodymus, kad įvykio metu pati bandė išsilaisvinti, liepė jam baigti, bet K. K. jos neklausė. Tačiau atsižvelgta ir į liudytojos A. V. parodymus, pagal kuriuos nukentėjusioji neišdrįso pasipriešinti K. K., nes ją buvo apėmęs bejėgiškumo jausmas, ji buvo kaip sukaustyta; nukentėjusioji tikėjosi, kad K. K. susipras apie jos nenorą turėti lytinius santykius iš jos sąstingio, tačiau jis nesuprato. Aptartas aplinkybes ir visas abejones, kurių nėra galimybės pašalinti, įvertinęs kaltinamojo naudai, teismas padarė išvadą, kad K. K. veikoje nėra subjektyviojo išžaginimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios ir dėl to priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

27. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro priešingą išvadą, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, tarp jų ir kaltininko veikimas tiesiogine tyčia, šioje byloje taip pat nustatyti. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo apeliacinių skundų argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie tiesioginės tyčios nebuvimą K. K. veikoje neatitinka bylos aplinkybių.

28. Apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodoma apie tai, kad patikėjęs didžiąja nukentėjusiosios V. K. parodymų dalimi ir pagrįstai pripažinęs patį lytinio akto prieš jos valią faktą, teismas nepagrįstai atmetė tą nukentėjusiosios parodymų dalį, kuri patvirtina jos aiškiai išreikštą nesutikimą lytiškai santykiauti su kaltinamuoju. Nukentėjusioji V. K. iš tikrųjų parodė, kad kaltinamasis pradėjo ją nurenginėti, tada ją prispaudė ir atsisėdo ant jos šlaunų; ji bandė jį nustumti, išsilaisvinti, bet nepavyko; jis jos rankas savo viena ranka laikė pakeltas į viršų ir prispaudęs; ji liepė jam baigti, bet jis jos neklausė. Nuosprendyje minima liudytoja A. V., kuri po įvykio nukentėjusiajai suteikė psichologinę konsultaciją, parodė, kad nukentėjusioji sakė, jog nesitikėjo, kad lytinis aktas įvyks; kai ją pradėjo nurenginėti, ji neišdrįso pasipriešinti, ją buvo apėmęs bejėgiškumo jausmas, ji buvo kaip sukaustyta; tikėjosi, jog kaltinamasis susipras apie jos nenorą turėti lytinius santykius iš jos sąstingio. Vis dėlto, šios liudytojos parodymai nepaneigia nukentėjusiosios parodymų apie tai, kad ji aiškiai išreiškė savo nesutikimą turėti lytinius santykius, tačiau kaltinamasis to nepaisė. Kita vertus, nukentėjusioji V. K. psichologei pasakojo tik apie savo emocijas ir išgyvenimus, detaliai nepasakodama apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nes tai nebuvo psichologės bendravimo su V. K. tikslas. Nukentėjusiosios V. K. parodymus apie jos nesutikimą lytiškai santykiauti patvirtina jos motinos A. K. parodymai apie tai, kad jai dukra pasakojo, jog kaltinamasis pradėjo ją nurenginėti, bučiuoti, ji prašė jo sustoti, bet jis nesustojo. Svarbią reikšmę turi ir šiame nuosprendyje jau paminėtas ekspertizės aktas Nr. 103MS-79/2020, kuriame nurodyta, kad byloje nagrinėjamų įvykių metu V. K. turėjo žinių apie tai, kas yra laisvanoriški lytiniai santykiai ir kuo jie skiriasi nuo seksualinės prievartos, tačiau tuo metu, kai įtariamasis jos atžvilgiu galimai atliko lytinį aktą, ji nepajėgė mąstyti (įvertinti situacijos sudėtingumo) ir veikti, nes jautėsi bejėgiška ne tik fiziškai, bet ir emociškai (pasimetė, sustingo), todėl aktyviau priešintis įtariamajam V. K. negalėjo.

29. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodoma ir apie kai kurių teismo dėstomų K. K. išteisinimo motyvų prieštaringumą, t. y. apie tai, kad teismas dėsto apie abejones dėl K. K. suvokimo apie lytinį santykiavimą prieš nukentėjusiosios valią, dėsto apie kaltinamojo ir nukentėjusiosios abipusį domėjimąsi intymiais santykiais, tariamai galėjusį sutrukdyti K. K. suvokti, kad nukentėjusioji su juo lytiškai santykiauti nesutinka. Tačiau tokie teismo argumentai yra niekuo nepagrįsti ir tėra teismo spėlionės, nes K. K. ir teisminio nagrinėjimo metu apie teismo nurodomas aplinkybes pats nieko neparodė. Priešingai, jis kategoriškai neigė savo kaltę ir aiškino, kad su nukentėjusiąja neturėjo jokių lytinių santykių. Iš K. K. parodymų galima spręsti, kad jis bandė įtikinti teismą, jog lytinių santykių iš viso neturėjo ir net nesupranta, kas yra lytiniai santykiai, nors tuo pat metu teigė domėjęsis, ar nukentėjusioji anksčiau yra turėjusi lytinių santykių su vaikinais, taip pat teigė, kad bendraujant su V. K. lytinių santykių klausimu, būtent ji rodė iniciatyvą dėl lytinių santykių turėjimo. Taigi, šios aplinkybės paneigia jo aiškinimus apie nesupratimą, kas yra lytiniai santykiai ir kuo jie pasireiškia.

30. Vis dėlto svarbiausia priežastimi, dėl kurios teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvada apie K. K. nesuvokimą apie jo ir nukentėjusiosios santykių pobūdį ir nesuvokimą, kad jis lytiškai santykiauja su mažamete V. K. prieš jos valią, yra tai, kad tokias išvadas teismas padarė pats ir nepasirėmęs jokių specialistų išvadomis. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakyti į klausimus, ar kaltininkas suvokia savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti, taip pat ir į klausimą, ar kaltinamo asmens socialinė ir psichinė branda atitiko jo biologinį amžių, dėl kurio jis suvokia savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti, reikalingos specialios žinios. Todėl teismas, kilus abejonėms dėl tokių aplinkybių, privalėjo skirti ekspertizę ir įvertinti jos išvadas. Šiuo atveju tai padaryta nebuvo ir tai turėjo esminės reikšmės bylos aplinkybių nustatymui.

31. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka K. K. buvo paskirta ambulatorinė komisijinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė ir jos išvados pirmosios instancijos teismo išvadas dėl K. K. veikos sudėties subjektyviųjų požymių nebuvimo visiškai paneigia. Ekspertizės akte Nr. 103MS-17/2022 nurodyta, kad byloje tiriamo įvykio metu (2019 m. spalio mėn.) K. K. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. K. K. būdingi individualūs psichologiniai ypatumai (iš jų ir socialinė branda) byloje tiriamo įvykio metu atitiko jo amžiaus tarpsnį. K. K. nenustatyta tokių jam būdingų amžiaus ir individualių psichologinių ypatumų ar situacijos bei santykių su nukentėjusiąja V. K. ypatumų, dėl kurių jis (byloje tiriamo įvykio ar šiuo metu) negalėtų suprasti ir įvertinti, ar lytiniai santykiai vyksta bendru sutarimu, ar prieš kurio nors valią (t. 4, b. l. 23–28). Įvertinusi šios ekspertizės akto išvadas kartu su kitais šioje byloje išnagrinėtais įrodymais, jų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad K. K. tiesioginė tyčia išžaginant mažametę V. K. yra įrodyta. Byloje nustatyta, kad K. K. suprato, kad pasinaudodamas bejėgiška būkle dėl mažametystės ir panaudodamas fizinį smurtą, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja V. K. prieš jos valią, ir norėjo taip veikti.

32. Dėl šiame nuosprendyje jau aptartų bylos aplinkybių ir išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra nustatyti visi ir objektyvieji, ir subjektyvieji K. K. nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Įrodyta, kad K. K. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis išžagino mažametę V. K., todėl jis pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje.

Dėl bausmės K. K. paskyrimo ir BK 92 straipsnio taikymo

33. Panaikinus išteisinamąjį ir priimant naują, apkaltinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegija sprendžia klausimą ir dėl K. K. skiriamos bausmės.

34. Skiriant bausmes, teismai vadovaujasi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, skiriant bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką, atsižvelgiama į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Tuo tarpu skiriant bausmę nepilnamečiui, teismai vadovaujasi dar ir BK XI skyriuje nustatytais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais ir atsižvelgia į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. BK 91 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Be to, BK 90 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų.

35. BK 149 straipsnio 4 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo penkerių iki penkiolikos metų. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas K. K. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad būdamas nepilnametis K. K. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), jokių K. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė. Teisėjų kolegija taip pat įvertina tai, kad K. K. ankščiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, U. D. gimnazijos direktorės pateiktoje charakteristikoje (t. 3, b. l. 61) charakterizuojamas teigiamai (gimnazija mokinio elgesiu jokių nusiskundimų neturi, mokinys lanko pamokas, krepšinio treniruotes, dažnai dalyvauja varžybose, yra draugiškas, komunikabilus ir tolerantiškas, klasės draugų mylimas). Įvertinus visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skirti K. K. mažesnę bausmę, negu numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje, įvertinus ir bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus, taikant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagrindo nėra. Kolegijos nuomone, K. K. yra pagrindas paskirti artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę, taip pat sutinka su prokurorės apeliaciniame skunde dėstomu prašymu atidėti nepilnamečiui K. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą taikant BK 92 straipsnį. Įvertinusi duomenis apie K. kardelio asmenybę, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės K. K. tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

36. Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes teisėjų kolegija skiria K. K. dar artimesnę sankcijos minimumui laisvės atėmimo bausmę, taip pat taiko ne šiuo metu, o nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 92 straipsnį, numatantį bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiui. Apeliaciniame skunde prokurorė nenurodo, kurios redakcijos BK 92 straipsnį prašo taikyti K. K., iš skundo apie šio baudžiamojo įstatymo redakciją sunku spręsti, nes nenurodomos net taikytinos šio BK straipsnio dalys. Vis dėlto teisėjų kolegija, palyginusi nusikalstamos veikos metu galiojusios ir šiuo metu galiojančios redakcijas BK 92 straipsnius daro išvadą, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos BK 92 straipsnis niekaip nepalengvina nuteistojo K. K. padėties, todėl teisėjų kolegija vadovaujasi BK 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir taiko nuteistajam BK 92 straipsnio 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1861 redakciją, galiojusią nusikalstamos veikos padarymo metu.

37. Iš dalies tenkinant prokurorės apeliacinį skundą, atidedant K. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, jam skiriama ir tik viena BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas, nes kita skunde nurodyta priemonė – nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai pagal BK 85 straipsnio 2 dalies nuostatas gali būti skiriami tik tuo atveju, jeigu nepilnametis sutinka.

Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

38. Pagal BPK 109 straipsnį civilinis ieškinys baudžiamajame procese gali būti pareikštas tik įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Pagal BPK 111 straipsnio 1 dalį civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Pagal BPK 115 straipsnį teismas visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tai reiškia, kad baudžiamajame procese civilinis ieškinys gali būti pareiškiamas ir žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik iš teismo nuosprendžiu pripažinto kaltu padarius nusikalstamą veiką asmens arba iš už jį materialiai atsakingo asmens. Šiuo atveju nepilnamečio K. K. tėvai pagrįstai pripažinti ne tik kaltinamojo (nuteistojo) atstovais pagal įstatymą, bet ir civiliniais atsakovais. Vis dėlto pažymėtina, kad pagal CK 6.276 straipsnio 1 dalį nustatytą bendrąjį principą, nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų yra savarankiški prievolių dėl žalos atlyginimo subjektai, todėl už padarytą žalą atsako patys. Jeigu nustatoma, kad nepilnamečiai neturi pakankamai turto (lėšų) žalai atlyginti, kaip bendraatsakoviai į bylą įtraukiami CK 6.276 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, taip pat ir tėvai. Kai turtinę ar neturtinę žalą padaro nepilnametis nuo keturiolikos metų amžiaus, teismas, priteisdamas subsidiariosios atsakomybės tvarka iš tėvų, įtėvių, globėjų ar rūpintojų nepilnamečio padarytos žalos atlyginimą, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodo, kad šį žalos atlyginimą iš jų reikia išieškoti tik tada, kai pats nepilnametis neturi turto ar uždarbio, pakankamo jai atlyginti iki pasieks pilnametystės.

39. Nukentėjusiosios V. K. atstovas advokatas V. Bivainis pareiškė byloje civilinį ieškinį dėl patirtos žalos atlyginimo, prašydamas priteisti subsidariai iš civilinių atsakovų K. K., G. K. ir J. K. nukentėjusiajai V. K. 235 Eur turtinės ir 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 168–170, t. 3, b. l. 58–60). Iš bylos duomenų matosi, kad nukentėjusioji V. K. dėl sutrikusios sveikatos po įvykio 4 kartus lankėsi pas psichologę, taip pat lankėsi pas ginekologę V. Turtinės žalos atlyginimo dydį patvirtina prie civilinio ieškinio pridėti mokėjimo kvitai (t. 1, b. l. 171–174), todėl, šiuo nuosprendžiu K. K. pripažinus kaltu, iš jo priteisiama V. K. 235 Eur turtinės žalos atlyginimo.

40. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, Nr. 2K-410/2013, Nr. 2K-74/2014). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

41. Nagrinėjamu atveju byloje surinktais ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai V. K. padaryta tyčiniais nusikalstamais K. K. veiksmais. Be abejonės, dėl padaryto nusikaltimo nukentėjusioji V. K. patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinį stresą, pažeminimą, kurie turi būti atlyginti. Taigi, nekyla abejonių, kad K. K. neteisėti veiksmai ne tik šiuo metu, bet ir ateityje turės įtakos nukentėjusiosios, kuri iki tol nebuvo turėjusi lytinių santykių ir pagal savo brandą dar nebuvo pasirengusi tokio pobūdžio santykiams, psichinei savijautai. Be to, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą atsižvelgtina ir į teismų praktiką panašiose bylose, kuriose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimas paprastai svyruoja nuo 5 792,40 Eur iki 8 688,60 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2012, Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-610/2012, Nr. 2K-40/2013, Nr. 2K-131-2014, Nr. 2K-261/2014, Nr. 2K-483/2014, Nr. 2K-539-976/2015). Vėliau išnagrinėtose mažamečių išžaginimo bylose neturtinės žalos atlyginimai jau priteisiami dar didesni. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog civiliniame ieškinyje prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra proporcingas, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei teismų praktiką panašiose bylose. Dėl to nukentėjusiajai V. K. priteisiama 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

42. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma (t. 3, b. l. 168), kurioje nurodoma, kad valstybės naudai priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų suma yra 162 Eur. Šios išlaidos susidarė už advokato V. Bivainio suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai V. K. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tai reiškia, jog teismas turi teisę išieškoti iš kaltinamojo ne valstybės, bet nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Todėl valstybės patirtos proceso išlaidos už advokato V. Bivainio suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai V. K. iš nuteistojo negali būti išieškotos. Įvertinusi šias aplinkybes bei nuteistojo teisę į tinkamą gynybą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodytos išlaidos, susidariusios už advokato V. Bivainio suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai, iš K. K. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendį, kuriuo K. K. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį.

K. K. pripažinti kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1, 2 dalimis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1861 redakcija), paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 2 punktais, 3 dalies 5 punktu, paskirti K. K. auklėjamojo poveikio priemonę elgesio apribojimą 12 (dvylikai) mėnesių. Į. K. K. nurodytą laikotarpį būti savo namuose nuo 23 val. iki 6 val., tęsti mokslą ir uždrausti jam be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Priteisti iš nuteistojo K. K. 235 Eur turtinės žalos ir 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. K..

Nepilnamečiui nuteistajam neturint pakankamai turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, žalos atlyginimą nukentėjusiajai V. K. išieškoti lygiomis dalimis, t. y. po 117,5 Eur turtinės žalos ir po 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš nuteistojo atstovų pagal įstatymą – motinos J. K. ir tėvo G. K.. Iš nuteistojo tėvų išieškojimą vykdyti iki K. K. pilnametystės.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl išlaidų advokato Valdo Bivainio paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistojo K. K. į valstybės biudžetą netenkinti.

Teisėjai Evaldas GražysJustas NamavičiusLinas Šiukšta