- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-14
- Bylos Nr.
- 2K-223/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-25-1-00410-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Panaikinta apygardos teismo nutartis ir perduota byla iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Vytautas Masiokas, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Kaltinamasis
- T. Ž.
- Nukentėjusysis
- J. B.
- Advokatai
- Robertas Skėrys, Aušra Bačiulienė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Masioko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. B. (R) kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, kuria Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios J. B. (R) apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nukentėjusiosios atstovo prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti iš dalies, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. Ž. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį kaltintas tuo, kad 2010 m. balandžio 9 d., laikotarpiu nuo 23 iki 24 val., Kaune, Vydūno al. (duomenys neskelbtini) kambaryje, ant lovos, pasinaudodamas dėl neblaivumo bejėgiška nukentėjusiosios J. R. būkle, lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią, išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Apeliacinės instancijos teismo nutartimi prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai, kuriais buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį, atmesti.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusioji J. B. (R.) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme arba bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Priteisti nukentėjusiosios turėtas bylinėjimosi išlaidas – 2500 Lt advokato paslaugoms apmokėti.
Kasatorė teigia, kad bylą nagrinėję teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nes įrodymų vertinimą grindė neišsamiu bei šališku bylos aplinkybių ištyrimu ir išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies reikalavimus – nemotyvuotai atmetė dalį įrodymų ir jų visiškai netyrė, rėmėsi tik savo nuožiūra pasirinktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį – neišnagrinėjo visų jos apeliaciniame skunde pateiktų argumentų ir nepateikė motyvuotų išvadų.
Kasatorė nurodo, kad šališkas bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, jog teismas bylos aplinkybes tiria arba vertina selektyviai, t. y. vienoms aplinkybėms (kaltinančioms arba teisinančioms) suteikia prioritetą kitų atžvilgiu. Tai gali pasireikšti teismo pozicija, kai, nesigilinant, be aiškaus pagrindo ar remiantis teisiškai nepriimtinais argumentais, atmetamos ar pripažįstamos nereikšmingomis aplinkybės, kuriomis grindžiamas kaltinimas ar gynyba byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14/2009). Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į bylos medžiagą, išsamiai išaiškino tik dalį bylos aplinkybių, neišdėstė pakankamai įrodymų, kurie būtų pagrindas kaltinamajam išteisinti, ir nemotyvavo įrodymų, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados. Išteisintojo T. Ž. parodymus teismai vertino kaip patikimus ir išsamius, nors jie buvo nenuoseklūs ir neišsamūs – T. Ž. juos du kartus pakeitė priklausomai nuo naujai paaiškėjusių bylos aplinkybių, kurias sužinojo baudžiamosios bylos tyrimo metu. Kasaciniame skunde nukentėjusioji nurodo, kad T. Ž., pirmą kartą duodamas parodymus, neigė turėjęs su ja lytinių santykių. Vėliau papildomos apklausos metu, jau gavus 2010 m. birželio 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadą Nr. S202/10(01), kurioje 99,9999999 procento tikslumu nustatyta, kad ant iš įvykio vietos paimtų daiktų (pledo, nukentėjusiosios drabužių) rastas žmogaus kraujas atitinka J. B. (R.) genotipą, o rasti sperminio skysčio pėdsakai – T. Ž. DNR profilį su 99,94 procento tikimybe, išteisintasis parodymus pakeitė ir nurodė, kad buvo neblaivus ir visko neprisimena, todėl galėjo būti, kad 2010 m. balandžio 9 d. naktį turėjo lytinių santykių su nukentėjusiąja, tačiau ne prieš jos valią. Antrą kartą išteisintasis parodymus pakeitė dalyvaujant advokatei, tada nurodė, kad nukentėjusioji pirma parodė jam dėmesį, uždedama ranką ant jo kojos bei bandydama atsegti diržo sagtį. T. Ž. nurodė, kad tokius J. B. (R.) veiksmus suprato, kaip jos norą su juo lytiškai santykiauti, todėl ir ėmėsi tolesnių veiksmų. Kasatorės teigimu, T. Ž. parodymus teismai turėjo vertinti kritiškai, atsižvelgdami į tai, kad jis du kartus juos keitė. Be to, teismai visiškai neatsižvelgė į tai, kad tokie T. Ž. parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Šiuos parodymus teismai vertino tik atskirai, nevertino jų bendrame bylos kontekste, t. y. neanalizavo ir nevertino jų visumos. Kasatorės teigimu, toks vienpusiškas kaltinamojo parodymų vertinimas ir T. Ž. kaltę įrodančių aplinkybių nevertinimas, leidžia daryti išvadą, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai buvo šališki, suteikė šiems įrodymams prioritetą ir pripažino juos teisingais, neatsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik dalimi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (jog ji jautė su ja atliekamus veiksmus) ir neanalizavo nukentėjusiosios parodymų, įrodančių T. Ž. kaltę bei paneigiančių jos galėjimą suprasti išteisintojo su ja atliekamus veiksmus. Iš baudžiamosios bylos nagrinėjimo matyti, kad teismas vertino tik kaltinamojo kaltę paneigiančius įrodymus ir tokiu būdu nepagrįstai teikė privilegijas gynybai, bet ne kaltinimui. Taip buvo pažeisti BPK 6 straipsnio 3 dalyje ir 7 straipsnyje įtvirtinti baudžiamojo proceso principai bei nukentėjusiosios teisės.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, neatliko išsamaus ir nuoseklaus Teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės, atliktos nukentėjusiajai, akto vertinimo ir šitaip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą reikalavimą išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik perrašė patį ekspertizės aktą, tačiau išvadų nevertino. Kasatorės teigimu, ekspertizės išvadas pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti kritiškai, nes kai kurios iš jų prieštaravo vienos kitoms, pvz.: išvada, kad „pasipriešinti kaltinamojo atliekamam lytiniam aktui nukentėjusioji galėjo, jeigu jautė, kad tokie veiksmai su ja atliekami“, bei išvada, kad „dėl to, jog buvo vidutinio ar sunkaus girtumo laipsnio, nukentėjusioji negalėjo tiksliai prisiminti ir objektyviai vertinti savo veiksmų iki lytinio akto ir lytinio akto metu“, prieštarauja viena kitai, tačiau teismas į tai neatkreipė dėmesio. Kasatorė nurodo, kad teismas, būdamas šališkas, pasirinko tą išvados punktą, kuris patvirtina, kad nukentėjusioji suvokė ir galėjo priešintis su ja atliekamiems veiksmams, ir visiškai atmetė bei nevertino kito minėtos išvados punkto. Be to, teismas neišdėstė motyvų, kuriais remdamasis atmetė kitas ekspertizės akte nustatytas išvadas, kurios, pasak kasatorės, kaip tik įrodė išteisintojo T. Ž. kaltę ir paneigė jo parodymus. Toks tarpusavyje prieštaraujančių aplinkybių neįvertinimas bei nemotyvuotas kitų ekspertizės išvadų visiškas nevertinimas turėjo įtakos neteisingų teismo išvadų padarymui ir neteisingo nuosprendžio priėmimui. Kasatorės teigimu, vertindamas ir išskirdamas tik pasirinktas Teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas bei neišdėstydamas motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė ir nevertino kitų šios ekspertizės išvadų, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir BPK 305 straipsnio 3 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatorės nuomone, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas pirmosios instancijos teismas pažeidė vertindamas ir medicinos eksperto D. T. parodymus, kuriuose ekspertas nurodė, kad surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog kaltinamasis T. Ž. pasikėsino atlikti lytinį aktą, tačiau jo neatliko, nes varpa nebuvo iki galo įvesta į makštį. Pasak nukentėjusiosios, teismas turėjo kritiškai vertinti šiuos eksperto parodymus, nes jis, peržengdamas savo kompetencijos ribas, atliko vertinimą ir konstatavo, jog tai buvo tik bandymas. Be to, šiuos parodymus teismas turėjo vertinti ne atskirai, bet kartu su kitais įrodymais, būtent su to paties eksperto išvadomis, kad konstatuota, jog makšties prieangyje esantis gleivinės įplyšimas, padarytas kietu buku daiktu, tuo galėjo būti ir vyriškas lytinis organas – varpa. Kasatorė nurodo, kad teismai iš viso nevertino tam tikrų bylos aplinkybių: nukentėjusiosios ir išteisintojo parodymų, kad iki 2010 m. balandžio 9 d. J. B. (R.) T. Ž. nepažinojo (nežinojo net jo vardo, tik pravardę „T“), kad ir T. Ž. nukentėjusiąją pažinojo tik iš matymo, kaip bendrabučio gyventoją. Teismai nevertino teismo medicinos specialisto išvados, kad anksčiau lytinių santykių nukentėjusioji nėra turėjusi, nevertino aplinkybių, kad išteisintasis su R. M. užėję į kambarį, kuriame miegojo nukentėjusioji, girdėjo, kaip ši pasakė, jog salės raktų neturi, tačiau po kurio laiko išteisintasis jau vienas vėl grįžo į kambarį, liudytojų parodymų, kad nukentėjusioji buvo visiškai girta, bejėgiškos būklės, ir nukentėjusiosios parodymų, kad pasipriešinti negalėjo, nes kaltininkas iš nugaros ją buvo prispaudęs, ranka spaudė pečius. Teismai neįvertino nukentėjusiosios elgesio po įvykio ir reakcijos į prieš ją padarytą nusikaltimą (ji pjaustėsi rankų venas).
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių visumos, o apeliacinės instancijos teismas tik patvirtino tokį pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, neanalizavo nukentėjusiosios apeliaciniame skunde išdėstyto reikalavimo įvertinti pirmosios instancijos teismo neįvertintas faktines bylos aplinkybes, turinčias esminės reikšmės teisingo teismo sprendimo priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, kad ekspertizės aktas pirmosios instancijos teismo nebuvo išsamiai ir nuosekliai įvertintas, ir neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų ir klaidų, o tik formaliai konstatavo, kad apylinkės teismas jokių pažeidimų nepadarė ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kasacinės instancijos teismo priimtose nutartyse ne kartą yra pasisakyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismo sprendime (nuosprendyje ar nutartyje), priimtame išnagrinėjus bylą, nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus neatsakė (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).
Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. T. Ž. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, pasinaudodamas dėl neblaivumo bejėgiška nukentėjusiosios J. R. būkle, lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią.
Lytinis santykiavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Nukentėjusiojo asmens fizinė būklė, kuri gali lemti bejėgišką būklę, gali būti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui. Nukentėjusiojo bejėgišką būklę gali lemti ir miegas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 10 punktas).
Pagal teismų praktiką lytinis santykiavimas su apsvaigusiu nuo alkoholio (ar narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo) asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį, jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ir priešintis kaltininkui ir lytinis santykiavimas įvyko prieš nukentėjusiojo valią. Išžaginimas yra nusikalstama veika, padaroma tiesiogine tyčia. Išžaginimas suponuoja kaltininko suvokimą, kad jis lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju pasinaudodamas bejėgiška jo būkle ir nori tokių lytinių santykių.
Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį – T. Ž., kaltintą pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo požymių. BPK 305 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyta: 1) kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė; 2) teismo nustatytos aplinkybės; 3) įrodymų vertinimo motyvai; 4) teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė jo aprašomojoje dalyje nurodęs, jog „surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinamasis T. Ž. pasikėsino atlikti lytinį aktą, tačiau, kaip nurodė ekspertas D. T., jo iki galo neatliko – varpa nebuvo iki galo įvesta į makštį. Nukentėjusioji J. R. patvirtino, kad jautė, jog buvo bandoma tai padaryti kelis kartus, bet ji, nors ir galėjo, savo valios neišreiškė, neprieštaravo nei žodžiu, nei veiksmais“; kad bylos medžiagoje nėra surinkta objektyvių, neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų faktą, jog nukentėjusioji nesuprato su ja atliekamų veiksmų esmės ir neturėjo galimybės priešintis ar kitaip išreikšti savo valią; kad jokie byloje surinkti įrodymai nepaneigė kaltinamojo T. Ž. teiginio, jog jis suvokė, kad nukentėjusioji J. R. nori lytinių santykių.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas) imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai. Tai reiškia, kad nuosprendyje turi būti ne vien tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė visus ištirtus įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, specialistų, ekspertų aktuose padarytas išvadas ir kt., tačiau jokios įrodymų analizės ir vertinimo, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, neatliko.
Nukentėjusioji J. B. (R.) apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio reikalavimus, kad jame padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, prieštarauja liudytojų parodymams ir kitiems bylos duomenims. Tokius teiginius nukentėjusioji iš esmės argumentavo tuo, kad teismas neatsižvelgė ir neįvertino to, jog T. Ž. parodymus keitė priklausomai nuo byloje paaiškėjusių aplinkybių (DNR tyrimo rezultatų), kad jo parodymai, jog ji atliko veiksmus (uždėjo ranką ant jo kojos, pakėlė ranką prie diržo sagties), kuriuos jis neva suvokė kaip jos norą lytiškai santykiauti, kad ji buvo kojomis apsivijusi jį per juosmenį, lytinio akto metu „dejavo iš pasitenkinimo, judėjo į ritmą su juo, t. y. atsiliepė į jo lytinį aktą“, visiškai neteisingi ir prieštaraujantys bylos duomenims; kad teismas ignoravo esminę Teismo psichiatrijos ir psichologijos akto išvadą, kad ji buvo vidutinio arba sunkaus girtumo laipsnyje, kad dėl esamo neblaivumo negalėjo tiksliai prisiminti ir objektyviai vertinti savo veiksmus iki lytinio akto ir lytinio akto metu; kad teismas nevertino jos parodymų, jog neblaivi miegodama ji jautė, kad iš nugaros kažkas ją prispaudė, pakėlė suknelę, pajuto, kaip į makštį įkišo vyrišką lytinį organą, jį ištraukė, o po kelių sekundžių vėl lytinį organą įkišo į makštį, tačiau dėl miego ir girtumo aptemusia sąmone minėtų pojūčių nesugebėjo adekvačiai suvokti, kad tik pajutusi didelį skausmą pilvo apatinėje dalyje pabudo ir atsisėdusi pamatė kraują; kad aplinkybės, jog dėl girtumo ir miego ji nereagavo į minėtus pojūčius, o visiškai pabudo tik nuo sukelto skausmo, juo labiau, kaip parodė kaltinamasis, viskas vyko labai greitai, teismas visiškai nevertino; kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik pacitavo, bet neanalizavo ir nevertino liudytojų (A. R., R. M., E. Š., D. M. ir kt.) parodymų.
Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios (taip pat ir prokuroro) apeliacinį skundą atmetė konstatavęs, kad byla išnagrinėta visapusiškai ir objektyviai, T. Ž., kaltintas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, išteisintas pagrįstai. Šis teismas priimtoje nutartyje, motyvuodamas savo sprendimą, nurodė, kad pačios nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog „miegodama lovoje ji pajuto, kaip ... ją kažkas prispaudė,... pakėlė jai suknelę, numovė jai pėdkelnes,... patraukė kelnaites, bandė įkišti ... įkišo į makštį vyrišką lytinį organą, jį ištraukė, po kelių sekundžių vėl bandė įkišti ... į makštį ir vėl ištraukė, trečią kartą kišant ji, pajutusi skausmą, pašoko, kad, jausdama šiuos atliekamus su ja veiksmus, ji nieko nedarė, nieko nesakė ir tam nesipriešino“, teisme jos duoti parodymai apie įvykio aplinkybes (kodėl, kada ir kas ją paguldė į lovą), liudytojos R. M. parodymai, kad kalbinama nukentėjusioji atsakinėjo, liudytojo O. P. parodymai, kad guldama į lovą nukentėjusioji atsiprašinėjo už sugadintą vakarą, rodo, kad nukentėjusioji J. R. „absoliučiai visus, tiek iki josios paguldymo į lovą, tiek ir jai gulint lovoje, vykusius įvykius bei su ja atliekamus veiksmus jautė, tad neginčijamai akivaizdu, jog bejėgiškos būklės dėl apsvaigimo nuo alkoholio ji tikrai nebuvo ir todėl pasipriešinti atliekamam lytiniam aktui galėjo. Tokią išvadą leidžia daryti ir ekspertizės aktas, kuriame konstatuota išvada apie tai, kad pasipriešinti atliekamam lytiniam aktui nukentėjusioji galėjo, jei jautė, kad tokie veiksmai su ja yra atliekami“. Taip pat šis teismas nurodė, kad J. R. pasipriešinimas lytiniams santykiams jokiais veiksmais išreikštas nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad T. Ž. nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad lytinę aistrą tenkina prieš nukentėjusiosios valią.
Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas padarė neišanalizavęs byloje ištirtų duomenų, nepalyginęs jų tarpusavyje, tik remdamasis atskiromis parodymų dalimis, nepasisakant, kodėl kiti parodymai nevertinami: t. y. ar jie atmetami, kaip nepatikimi, ar jie tiesiog nevertinami kaip nereikšmingi bylos aplinkybių ištyrimui ir nustatymui.
Antai nukentėjusioji teigė, kad ji, būdama girta, miegojo lovoje ant pilvo, kad pabudo nuo skausmo pilvo apačioje, atsisėdusi pamatė kraują ant dekio, iš pradžių nesuprato, kas atsitiko, nematė, kas su ja taip pasielgė; o pagal kaltinamojo T. Ž. parodymus, nukentėjusioji jam dėjo rankas ant kojų, siekė jo diržo sagties, taip leisdama jam suprasti, jog nori lytinių santykių, kad lytinių santykių metu buvo aktyvi ir išreiškė pasitenkinimą. Abiejų instancijų teismai rėmėsi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad miegodama ant pilvo ji pajuto, kaip iš nugaros kažkas ją prispaudė, kišo į makštį vyrišką lytinį organą ir kt. Konstatuodamas, kad nukentėjusioji J. R. gulėdama lovoje jautė su ja atliekamus veiksmus, galėjo lytiniam aktui priešintis, tačiau jokiais veiksmais tokio pasipriešinimo neišreiškė, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė jos parodymų, kad ji miegojo ant pilvo, o ne ant nugaros. Kaip vertinami paties T. Ž. parodymai, teismų sprendimuose nepasisakyta. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus liudytojos A. R. parodymus, ji J. R. rado klūpančią tualete (sakė, kad jai bloga nuo alkoholio), ji negalėjo paeiti, buvo nunešta į draugės kambarį ir paguldyta ant pilvo, pagal liudytojos D. M. parodymus: jos „kojos vilkosi“, ją nunešė į kambarį, po kiek laiko grįžus prie J. matė, kad ji vėmė, paklausta, ar gerai jaučiasi „ji tik numykė“ ir užmigo, liudytojas E. Š. parodė, kad „tuo metu, galima sakyti, J. buvo be sąmonės“. Kad nukentėjusioji nepastovėjo ant kojų, parodė ir liudytojas O. P.. Nagrinėjant bylą šie ir kiti liudytojai buvo apklausti, tačiau nė viename teismo sprendime jų parodymų analizės, palyginimo su duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių, nėra. Bylos duomenys, atskleidžiantys tai, kas vyko po lytinių santykių, kokia buvo reakcija į įvykusį faktą, taip pat neišanalizuoti.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios esminių apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijamas išteisinamojo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas, iš esmės neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, byla nagrinėtina ir pagal nukentėjusiosios, ir pagal prokuroro apeliacinius skundus, nes juos sieja ne tik juose išdėstyti argumentai, bet ir tokie patys prašymai.
Atsižvelgiant į BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukentėjusiosios prašymas išieškoti iš T. Ž. jos turėtas bylinėjimosi išlaidas advokato, atstovavusio jos interesams, paslaugoms apmokėti, šioje proceso stadijoje negali būti tenkinamas, todėl paliekamas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.