Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Kęstučio Dargužio ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Vidai Butikšienei, dalyvaujant prokurorui Romanui Mackevičiui, gynėjai advokatei Aušrai Bračiulienei, išteisintajam T. Ž., nukentėjusiosios J. B. (R.) atstovui advokatui Robertui Skėriui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios J. B. (R.) apeliacinius skundas dėl 2012 m. gegužės 31 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo T. Ž. išteisintas pagal LR BK 149 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios J. B. (R.) apeliaciniai skundai atmesti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi panaikinta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis ir perduota byla iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Ž. pagal LR BK 149 str. 1 d. išteisintas kaltinant tuo, jog 2010 m. balandžio 9 d. laikotarpyje nuo 23 val. iki 24 val., tiksliai nenustatytu laiku, kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), ant lovos, pasinaudodamas dėl neblaivumo bejėgiška nukentėjusiosios būkle, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja J. R. prieš jos valią, įkišdamas savo lytinį organą į nukentėjusiosios J. R. makštį.

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas T. Ž. išteisino motyvuojant tuo, kad surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog kaltinamasis T. Ž. pasikėsino atlikti lytinį aktą, bet iki galo jo neatliko, nes varpos į makštį pilnai neįvedė. Kaltinamojo T. Ž. versija, kad jis suvokė, jog nukentėjusioji J. R. nori lytinių santykių, nepaneigta. Nukentėjusioji patvirtino, jautusi, jog kelis kartus buvo bandoma tai padaryti, bet ji, nors ir galėjo, bet nei žodžiu, nei veiksmais tam neprieštaravo. Ekspertizės aktu nustatyta, kad jei nukentėjusioji jautė, kad tokie veiksmai su ja atliekami, tai ir pasipriešinti kaltinamojo atliekamam lytiniam aktui ji galėjo. Baudžiamoji atsakomybė už išžaginimą, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, galima tik esant nukentėjusiojo asmens skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui arba prokuroro reikalavimui. Pati nukentėjusioji to neprašė. Iš jos ir liudytojų parodymų matyti, kad J. R. tik verčiama tai daryti kitų asmenų ir tik jų įtakojama, parašė skundą.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-05-31 nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo T. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 149 str. 1 d., ir paskirti jam 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose bei, patenkinti nukentėjusiosios J. R. civilinį ieškinį ir nukentėjusiosios J. R. naudai priteisti iš T. Ž. 50 000 litų.

Skunde nurodo, kad nuosprendis nepagrįstai grindžiamas tik išteisintojo T. Ž. parodymais apie tai, jog jis suvokė nukentėjusią J. R. norint lytinių santykių. Šiuos jo parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai. Teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 83TPK-307 patvirtina, kad dėl neblaivumo nukentėjusiosji buvo bejėgiškos būsenos, kad, remiantis liudytojų parodymais ir pačios J. R. parodymais pagal alkoholio intoksikacijos klinikinius reiškinius, J. R. galėjo būti vidutinio arba sunkaus girtumo laipsnyje, kad, iš ūmios alkoholinės intoksikacijos, esant vidutiniam ar sunkiam girtumo laipsniui po valandos miego išeiti negalima, kad dėl savo neblaivumo J. R. galėjo prisiminti tik atskirus įvykių epizodus ir, juos atsiminusi, atpasakoti, kad, pasipriešinti kaltinamojo atliekamam lytiniam aktui J. R. galėjo, jei jautė, kad tokie veiksmai su ja atliekami. Nukentėjusios parodymai rodo, kad ji nesipriešino, nes nesuprato kas vyksta. Tai patvirtinta išvados 5 punktu, kuriame nurodyta, kad J. R. dėl neblaivumo galėjo suvokti skausmą ir jį diferencijuoti kitomis aplinkybėmis sukeliamų skausmų. J. R. bejėgiškumą įrodo ir tai, kad ji ne tik nesuprato kas vyksta, bet ir supratusi, kad yra išžaginta, nežinojo kas tai padarė. Šalia jos lovos tupėjo T. Ž., tačiau ji nebuvo įsitikinusi, kad ją išžagino būtent jis. Nukentėjusioji parodė, kad būtent dėl to ji ir nekvietė policijos, nes pati gerai nežinojo kas įvyko. Tačiau teismas nuosprendyje šių nukentėjusiosios J. R. parodymų neanalizavo ir nepagrįstai rėmėsi jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kai ji parodė, kad jautė, kaip „iš nugaros kažkas ją prispaudė, pakėlė suknelę, numovė pėdkelnes, patraukė kelnaites ir ji pajuto kaip į makštį įkišo vyrišką organą, jį ištraukė, o po kelių sekundžių vėl lytinį organą įkišo į makštį, jį ištraukus vėl įkišo į makštį". Tokiais parodymais vadovaudamasis, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusioji J. R. kaltinamojo atliekamam lytiniam aktui, pasipriešinti, jausdama, kad tokie veiksmai su ja atliekami, galėjo ir nepagrįstai padarė išvadą, kad išteisintasis T. Ž. ne atliko, o tik pasikėsino atlikti lytinį aktą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. Gl 163/10(02) aktu konstatuota, kad J. R. makšties prieangyje yra kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ir vyriškas lytinis organas – varpa, padarytas gleivinės įplyšimas, kas neabejotinai patvirtina išteisintojo T. Ž. varpą kontaktavus su nukentėjusiosios J. R. vagina. Nukentėjusi J. R. su išteisintuoju T. Ž. artimai nedraugavo, lytinių santykių nebuvo turėjusi, po įvykio, supratusi, kad buvo išžaginta, braižėsi peiliu rankas, dėl ko jai diagnozuotas buvo psichikos sutrikimas - adaptacijos sutrikimai, neginčytinai leidžia daryti išvadą, kad lytinis aktas buvo atliktas prieš nukentėjusiosios valią, pasinaudojant dėl neblaivumo jos bejėgiška būkle.

Nukentėjusioji J. B. (buvusi R.) apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012-05-31 nuosprendį panaikinti ir T. Ž. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, civilinį ieškinį tenkinti.

Skunde nurodo, kad teismo nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas, nes jame išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, prieštarauja liudytojų parodymams ir kitai bylos medžiagai. Apeliantė pažymi, kad kaltinamasis kelis kartus keitė parodymus. Jis savo parodymus kaltinamasis pakeitė sužinojęs DNR tyrimo rezultatus. Jo parodymai, jog lytinį aktą inicijavo ji pati turėjo būti vertinami kaip gynybos pozicija, tikslu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Skundo autorės įsitikinimu, apylinkės teismas nevertino svarbių faktinių aplinkybių, kad ji ir kaltinamasis buvo pažįstami tik iš matymo, jog ji galėjo būti vidutinio arba sunkaus girtumo laipsnyje, o T. Ž. nusikalstamos veikos įvykdymo metu galėjo būti lengvame girtumo laipsnyje, kad ji anksčiau lytinių santykių neturėjo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis eksperto D. T. parodymais nepagrįstai konstatavo, kad „...surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinamasis T. Ž. pasikėsino atlikti lytinį aktą, tačiau jo neatliko-varpa nebuvo pilnai įvesta į makštį". Išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio akto pradžios, t.y. kontaktuojant vyro varpai ir moters vaginai. Toks kontaktas buvo, ką patvirtina ir gleivinės įplyšimas makšties prieangyje. Ekspertas, savaip interpretuodamas minėtą makšties sužalojimą ir konstatuodamas jo lokalizaciją prieš mergystės plėvę, peržengdamas savo kompetencijos ribas atliko vertinimą, jog tai buvo tik bandymas, nes varpa nebuvo pilnai įvesta į makštį. Eksperto D. T. parodymai teisme, jog "Mergystės plėvė liko nepažeista. Sužalojimas padarytas prieš mergystės plėvę. Galėjo būti bandymas, nes varpa nebuvo pilnai įvesta į makštį, ji buvo prieangyje" paneigia ir kaltinamojo T. Ž. parodymus, kad nukentėjusioji su juo lytiškai santykiavo savo noru, t.y. jis atliko lytinį aktą, o nukentėjusioji buvo kojomis apsivijusi jį per juosmenį, judėjo į ritmą su juo, t.y. atsiliepė į jo lytinį aktą, dejavo iš malonumo.

Teismas ignoravo esminę Teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akto išvadą, kad ji buvo vidutinio arba sunkaus girtumo laipsnyje, kad, dėl alkoholinės intoksikacijos negalėjo objektyviai vertinti savo veiksmus lytinio akto metu. Ji miegojo, t.y. buvo bejėgiškoje būklėje. Neblaivi miegodama ji jautė, kad iš nugaros kažkas ją prispaudė, pakėlė suknelę, pajuto, kaip į makštį įkišo vyrišką organą, jį ištraukė, o po kelių sekundžių vėl lytinį organą įkišo į makštį, vienok dėl miego ir girtumo aptemusia sąmone minėtų pojūčių nesugebėjo adekvačiai suvokti. Tik pajutusi didelį skausmą pilvo apatinėje dalyje pabudo, atsisėdusi pamatė kraują ant užtiesalo. Aplinkybės, kad dėl girtumo ir miego ji nereagavo į minėtus pojūčius, o visiškai prabudo tik nuo sukelto skausmo, teismas nevertino. Lytinio akto metu nieko nedarė, nesakė, nes nesuvokė su ja atliekamų veiksmų. Juo labiau, kaip matyti iš kaltinamojo parodymų, viskas vyko labai greitai.

Skundo autorės teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ji paaiškino, kad pareiškimo policijai nenorėjo rašyti, nes neapkaltinti nekalto asmens, nes nežinojo, kas tai padarė, taipogi nenorėjo, kad sužinotų tėvai. Tai irgi patvirtina ją atlikto prievartinio lytinio akto metu buvus bejėgiškoje būsenoje, nesipriešinus, nes nesupratus su ja daromų veiksmų pobūdžio.

Taip pat skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tik pacitavo, bet neanalizavo ir nevertino ir liudytojų A. R., S. Š., V. R., R. M., O. P., E. Š., D. M., A. G., E. S. parodymų, nors minėtų liudytojų parodymai paneigia kaltinamojo T. Ž. sukurtą gynybos versiją, kad ji buvo žvali, pati inicijavo lytinius santykius, lytinio akto metu buvo aktyvi.

Pirmosios instancijos teismas surinktų ir teisme išklausytų įrodymų nevertino bendrame bylos kontekste, t.y. neanalizavo ir nevertino jų visumos. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje nenurodė įrodymų analizės visais klausimais. Išteisinamąjį nuosprendį teismas priėmė pažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą 3.1.6 punktą.

Išteisintasis T. Ž. atsiliepimu į nukentėjusiosios J. B. apeliacinį skundą prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012-05-31 nuosprendį palikti galioti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusiosios atstovas advokatas R. Skėrys prašė prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus tenkinti.

Išteisintasis T. Ž. ir jo gynėja advokatė A. Bračiulienė prašė prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorė ir nukentėjusiosios J. B. (R.) apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pagal LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai įvertino jų visumą, tarpusavio sąsają, nepagrįstai ignoravo nukentėjusiosios parodymus ir pervertino kaltinamojo parodymus, taip vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę. Tokiu būdu teismas pažeidė LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o tai esmingai įtakojo jo išvadą dėl T. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija nustatė, jog T. Ž. 2010 m. balandžio 9 d. laikotarpyje nuo 23 val. iki 24 val., tiksliai nenustatytu laiku, kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), ant lovos, pasinaudodamas dėl neblaivumo bejėgiška nukentėjusiosios būkle, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja J. R. prieš jos valią, įkišdamas savo lytinį organą į nukentėjusiosios J. R. makštį.

Pagal LR BK 149 str. 1 d. atsako tas kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būklė.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais - pasakant apie asmens lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais - verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės.

Lytinis santykiavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Nukentėjusiojo asmens fizinė būklė, kuri gali lemti bejėgišką būklę, gali būti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui. Nukentėjusiojo bejėgišką būklę gali lemti ir miegas. Pagal teismų praktiką lytinis santykiavimas su apsvaigusiu nuo alkoholio (ar narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo) asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį, jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ir priešintis kaltininkui ir lytinis santykiavimas įvyko prieš nukentėjusiojo valią. Išžaginimas yra nusikalstama veika, padaroma tiesiogine tyčia. Išžaginimas suponuoja kaltininko suvokimą, kad jis lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju pasinaudodamas bejėgiška jo būkle ir nori tokių lytinių santykių.

Iš kaltinamojo T. Ž. parodymų matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino, tačiau jo parodymai nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo pradžioje neigė lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja, vėliau parodė, kad tai darė su nukentėjusiosios sutikimu. Jis parodė, kad ieškodamas raktų dar kartą užėjo į 319 kambarį, uždegė šviesą, paliko pravertas duris. Atsisėdęs ant lovos J. R. paklausė, gal ši žino, kur raktai. Ji atsakė nežinanti, liepė ieškoti pas Ramunę. Po to ji ištiesė ranką ir jis atsisėdo ant jos lovos ties jos pilvu. J. uždėjo ranką ant dešinės kojos. Jis suprato, kad ji „kažko nori“, todėl nuėjo ir užgesino šviesą. Grįžus ji vėl padėjo ranką ant kojos, pakėlė ranką prie diržo sagties. Tokie buvo jos pirmi veiksmai. Ji bandė atsegti diržo sagtį. Jis atsisegė pats ir vėl prie jos atsisėdo. Tada J. gulėdama ant nugaros pasikėlė suknelę, o jis numovė pėdkelnes ir apatines kelnaites. J. nieko nesakė, nebandė atstumti. Tada ir jis iki kelių nusimovė kelnes ir apatines kelnaites. Tada uždėjo jai rankas ant klubų, o ji savo rankas uždėjo ant jo plaštakų. Ji „negulėjo kaip maišas“, lytinio akto metu ji dejavo iš pasitenkinimo, judėjo į ritmą. Po to kojom apsivijo jį per juosmenį. Jis neturėjo patirties lytiniuose santykiuose ir jam buvo nepatogu. Tada pati J. apsivertė. Jis jos nebūtų pakėlęs. Jei būtų buvęs nors gestas, kad nenori, lytinio akto nebūtų buvę. Jis atliko lytinį aktą, atsistojo, apsirengė, uždegė šviesą. Priėjo prie Jurgitos ir ši pradėjo jį kaltinti, rodė sukruvintus pirštus. Jis sakė jos neprievartavęs.

Kolegijos nuomone tokie kaltinamojo T. Ž. parodymai vertintini kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokius kaltinamojo parodymus paneigia nukentėjusiosios J. B. (buv. R.), liudytojų A. R., S. Š., V. R., R. M., O. P., E. Š., D. M., A. G., S. S. parodymai, specialisto išvados bei kiti rašytiniai duomenys. Nors pirmosios instancijos teismas suabejojo nukentėjusiosios J. B. (buv. R.) parodymais, tačiau teisėjų kolegija, ištyrusi bylos įrodymus bei įvertinusi jų visumą, bei tai, kad įvykio metu visi asmenys buvo neblaivūs, kas turi įtakos parodymų nuoseklumui, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visos bylos duomenų kontekste nepagrįstai svaresniais įrodomąja prasme laikė kaltinamojo parodymus, ir sprendžia, kad apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, be pagrindo nukentėjusiosios parodymus įvardijo kaip nenuoseklius ir prieštaringus, keliančiais daug abejonių. Kaip jau buvo paminėta tiek nukentėjusiosios, tiek ir liudytojų parodymų turiniui įtakos turi tai, jog įvykio metu buvo švenčiami gimtadieniai, kurių metu buvo vartojamas didelis kiekis alkoholio.

Nukentėjusiosios J. B. (R.) parodymais nustatyta, kad 2010-04-09 buvo švenčiamas jos ir draugės gimtadieniai. Į pobūvį bendrabučio salėje susirinko daug bendrabučio gyventojų. Buvo daug alkoholio ir ji leido sau atsipalaiduoti. Nepamena kada, bet jai pasidarė bloga ir ji nuėjo į tualetą. Vėmė, ją rado A.. Pamena, jog sakė, kad kambario raktai pas R. M. ir prašė nuvesti ją į jos kambarį. R. raktų nedavė, todėl ji buvo nuvesta į E. kambarį. Ji tai suprato. Ją paguldė į laisvą lovą. A. sukišo pirštus į burną – kad išsivemtų. Tada ji užmigo, „smigo“. Atsimena, kad buvo R. atėjusi ir klausė apie raktus. Kai R. kalbino, sako kalbėjusi. O. gal ir sakė atsiprašanti, kad sugadino vakarą. Atsibudusi, nesuprato, kas vyksta – pajuto pilvo skausmą pilvo apačioje ir prispaudimą. Gulėjo ant pilvo. Nežino, po kiek laiko atsisėdo ir pamatė‚ ant dekio kraujo ir priešais stovintį T. – T. Ž.. Ji nesupratusi, kas atsitiko. Nepamena, ar ji buvo apsirengusi, ar T. buvo apsirengęs. Jos nuomone, šviesa jau degė. Tomo klausė, ką jis jai padarė, o T. atsakė: nieko. Po to pamatė peilį ir ėmė‚ raižytis venas. Labai išsigando, nes buvo tokia girta ir nematė, kas jai tai padarė. Niekuo neparodžiusi, kad nenori lytinių santykių, nes miegojo ir buvo girta. Po to prisimena buvusi lauke, verkusi. Buvo atvykusi „Jungtis“. Sakė, kad ją išprievartavo ir kad pirmą pamatė T., bet nežino, ar tai jis tai padarė. Nenorėjusi rašyti pareiškimo, nes nežinojo, kas tai padarė, be to, nenorėjo, kad tėvai sužinotų. Nenorėjo eiti į policiją, bet A. įkalbėjo. Ji nuėjo pas pareigūną pasitarti, nes norėjo, kad gydytojas apžiūrėtų. Pareigūnas pasakė, kad gydytojui reikia siuntimo. Su kaltinamuoju nebendravo. Po įvykio lankėsi pas psichologus, sirgo depresija. Vaistų iš pradžių nevartojo, apsimesdavo, kad nieko nebuvo. Nenorėjo grįžti „mokytis, buvo sunku. Išsikėlė iš bendrabučio, nes visi laikė ją kvaila, sakė, kad į ligoninę reikia uždaryti. Po įvykio niekur nenorėjo eiti, vartojo antidepresantus, nes pusseserė tėvams kitaip viską papasakojo, sakė, kad ji vaikštinėja po klubus, miega su visais, prisigėrė. Kaltinamasis ją pažemino, ja pasinaudojo, tai prisimins visą gyvenimą. Liudytojos A. R. parodymais nustatyta, kad ji dalyvavo pobūvyje. Apie devintą valandą vakaro atvyko po darbo ir jos draugas. Apie dešimtą valandą pasigedo Jurgitos, kurią rado salės gale buvusiame tualete klūpančią. J. aakė, kad jai bloga nuo alkoholio. Ji negalėjo paeiti. Su draugu vedė J.. Sutiko O.. Šis ją nunešė į draugės kambarį, nes Jurgitos kambarys buvo užrakintas. J. lydėjo ji, E. Š., O., D.. E. sutiko prie kambario. Kadangi J. buvo bloga, atnešė bliūdą ir ši vėmė. Paguldė ant pilvo. Apie dešimtą-vienuoliktą valandą ji nuėjo ieškoti Jurgitos grupiokės, bet išėjus į lauką ją kažkas užkalbino ir ji pamiršo. O. liko su J.. Apie dvyliktą valandą J. nusileido laiptais verkdama. Paklausus, kas atsitiko, ji pasakė, kad ją išprievartavo T. (T. Ž.). J. drebėjo, buvo supjaustytos rankos, bet ne iki kraujo. Tik įbrėžtos. Rūbai buvo tvarkingi. Guziukas ant kaktos, bet jis atsirado, kai ji buvo tualete. Po to J. pasakojo, kad T. klausė, kur raktai, kad jai buvo silpna ir ji negalėjo atsakyti, kad jai skaudėjo ir pirmą pamatė T., kad kelnaitės ir pledas buvo kruvini. J. nenorėjo eiti į policiją, bet būtent ji su draugu pasiūlė nueiti į komisariatą. Jurgitos nuotaika buvo svyruojanti.

Liudytojos S. Š. parodymais nustatyta, kad ji dalyvavo gimtadienio pobūvyje. Apie dvyliktą valandą sėdėjo salėje, kai įbėgo R. ir sako: „Mane išprievartavo“. Teigė, jog tą vakarą buvo daug alkoholio – degtinės, alaus, sidro. Ji buvo apsvaigusi ir nelabai pamena. Tik pamena, kad įbėgo R. ir pasakė, kad ją išprievartavo, tada budėtoja uždegė šviesą ir liepė skirstytis. Uždegus šviesą pamatė, kad R. apsiverkusi. Pamena, jog kažkas kalbėjo, kad tai padarė T. ir kad T. muša. Ryte savo kambaryje pamatė išmėtytus peilius, kraujo dėmes ant lovos. J. tą vakarą šoko, yra nuotraukos, kad su T. apsikabinusi. J. kviesti policiją atsisakė. Ryte jie J.i liepė kviesti policiją.

Liudytojos V. R. parodymais nustatyta, kad ji yra nukentėjusiosios pusseserė. Dalyvavo gimtadienio šventime, bet ji apie dešimtą valandą nuėjo miegoti, nes jai pasidarė bloga. Apie įvykį jai tik pasakojo grupiokės. Ryte sužinojusi, kad J. pjaustėsi venas, ją aprėkė. J. sakė, nieko nedarysianti. Papasakojo, jog nežino, kas ją užgulė, nes buvo tamsu, bet vėliau pirmą pamatė T.. J. nedetalizavo, kaip viskas buvo. Kadangi mokosi su T., tai negalėjo patikėti, kad taip pasielgė T.. Jis buvo draugiškas, bendraudavo su grupe. Po įvykio labai pasikeitė.

Liudytojos R. M. parodymais nustatyta, kad parodė, jog buvo švenčiamas jos ir Jurgitos gimtadienis. Kai J. „išnešė“ ji nematė. Kai dingo salės raktai, ji nuėjo į 319 kambarį ir paklausė Jurgitos, tačiau ji atsakė nežinanti. Vaikštinėjo ir ieškojo raktų kartu su T.. Buvo du-keturis kartus valandos bėgyje. Didžiąją laiko dalį T. buvo kartu su ja. Užeidavo pasižiūrėti, kaip laikosi J. – maža kas gali atsitikti, nes jai buvo bloga. Vieną kartą rado O., kuris tupėjo prie lovos, šnekino ją. J. pati nekalbėjo, bet atsakydavo. Jai neatrodė, kad J. „trūkusi plionkė“. Po to atėjusi, rado J. sėdinčią ant lovos ir „besibrūžinančią“ rankas su peiliu. Kraujo nebuvo. Paklausus kas atsitiko, ji atsakė, kad T. išprievartavo, atėmė nekaltybę. Ant lovos buvo kraujo, tačiau labai nedaug. J. buvo tvarkingai apsirengusi, su pėdkelnėm. Kai ji nusileido į apačią, T. buvo pas budėtoją, jį guodė. T. buvo drebantis, verkė, prašė kviesti policiją, bet J. atsisakė. Jai neįtikėtina, kad T. galėtų ką nors daryti prieš merginos valią.

Liudytojo O. P. parodymais nustatyta, kad jis dalyvavo pobūvyje. Vienu metu pamatė, kaip A. ir jos draugas veda J. R.. Jis padėjo ją nuvesti. Ji nepastovėjo ant kojų. Paguldė į lovą. A. nuėjo pakviesti D., o jis pasiliko vienas su J.. Su ja kalbėjo. Ji sakė: atsiprašau, kad sugadinau vakarą. Jo nuomone, buvo sąmoninga. Jis padavė jai vandens ir, grįžus A., D. ir E., išėjo. Jis grįžo švęsti. Po kurio laiko kilo šurmulys, nes J. pasakė, kad ją išprievartavo, sėdėjo ir verkė. Jis siūlė kviesti policiją, bet J. atsisakė. Tuo metu ji buvo šoke, nesuprasi ar buvo girta.

Ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas O. P. davė kiek tikslesnius parodymus apie nukentėjusiosios būklę, t.y. jis parodė, kad apie 22 val. eidamas iš savo kambario pamatė, kaip A. draugas ant rankų neša J.. Kadangi reikėjo eiti ieškoti kambario raktų, tai jis paėmė J. ant rankų ir nunešė į 319 kambarį ir paguldė į lovą. J. buvo labai bloga, nes ji buvo labai girta, nepastovėjo ant kojų, ji vėmė.

Liudytojo E. Š. parodymais nustatyta, kad jis pobūvyje dalyvavo tik po 21 val. Pamatęs, kad nėra A., pradėjo jos ieškoti ir rado su J. tualete. J. vėmė. A. paprašius, J. nešė į trečią aukštą. Nešant ją, sutiko O. ir jis „perėmė“ J.. Tuo metu, galima sakyti, J. buvo „be sąmonės“. Jis grįžo į salę. Buvo ieškomi raktai. Gal po pusvalandžio grįžo A. ir paklausus, kur J., pasakė, kad ją „vimdo“. Dar po kurio laiko kilo šurmulys – kažkas pasakė, kad išprievartavo J. kažkas iš pobūvio dalyvių.

Liudytojos D. M. parodymais nustatyta, kad kai J. buvo vedama į kambarį, ji ėjo iš paskos. J. nebuvo nešama, jos kojos vilkosi. Ją nešė A. ir E.. Po to paėmė kitas vaikinas. Ji su E. nuėjo ieškoti salės raktų. Užtruko gal apie penkiolika minučių. Kai grįžo prie Jurgitos, ji vėmė. Paklausta, ar gerai jaučiasi, ji tik numykė ir užmigo. Tada ji grįžo į salę. Jokio šurmulio iki nusileido J. nebuvo. Kai nusileido, buvo išsigandusi, „šoko būsenoje“, sakė, kad ją išprievartavo. Jokių žymių nesimatė. Su ja buvo visą naktį. Sakė miegojusi ir pajutusi skausmą. Ji buvo be „fazių“.

Liudytoja A. G. parodė, jog ji pobūvio metu buvo neblaivi. Viskč atsimena miglotai. Jai būnant salėje kol prasidėjo sujudimas. Iš merginų sužinojo, kad išprievartavo Jurgą. Ji užėjo pas E.. J. rėkavo susinervinusi, kad ją išprievartavo. Akivaizdžiai buvo girta, todėl ji jai liepė išsiblaivyti. T. kursiokas, ramus, geras, negalėtų panaudoti prievartos.

Liudytoja E. S. parodė, jog gimtadienyje J. „pergėrė“ ir nukrito jai „po kojų“. Tada su A. ją vedė. Buvo dar O. ir E.. Nuvedė į 319 kambarį. J. buvo „dar su sąmone“, jai buvo bloga. Padėjo dubenį ir nuėjo į apačią. Ji buvo girta, bet sąmoninga. Kalbėjo nerišliai. Liko A. ir O.. Gal po dviejų valandų grįžo su A.. J. sėdėjo ant lovos krašto ir verkė. Sakė, kad ją išprievartavo. Ji buvo pilnai apsirengusi. Teiginys atrodė kvailai, ji nepatikėjo. Kadangi pažįsta J., galvoja, kad ji norėjo dėmesio. A. išsivedė T. ir aiškinosi koridoriuje su T., trenkė jam. Ji grįžusi į kambarį pamatė J. su peiliais – norėjo pjautis venas. Bet, jos nuomone, „jei nori susipjaustyti venas, tai ir pavyksta“. Jai atrodo, kad tai „galėjo būti pasirodymas“. Nuėjo į apačią. J. rūkė apačioje. T. nepuolė aiškintis. Jo akys buvo išpūstos ir nesuprato, kas įvyko. J.i pasiūlius kviesti policiją, ji atsisakė. Sakė: „Nereikia, tegul būna jam ant sąžinės“. T. buvo išsigandęs, prašė kviesti policiją. Po įvykio tapo uždaras. Negalėtų patikėti, kad jis galėtų panaudoti smurtą.

Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad J. R. makšties prieangyje yra gleivinės įplyšimas, padarytas kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ir vyriškas lyties organas – varpa. Sužalojimas galėjo būti padarytas paros bėgyje iki apžiūros. Ji apžiūrėta 2010-04-10 20 val. 30 min. Taip pat išvadoje nurodyta, jog J. R. abiejų dilbių apatiniuose trečdaliuose padaryti daugybiniai linijiniai odos nubrozdinimai, padaryti kietu buku, labai ribotą paviršių turinčiu daiktu, kuo galėjo būti ir peilio smaigalys ar atšipusi geležtė. Sužalojimų lokalizacija ir pobūdis neprieštarauja tam, kad jie galėjo būti padaryti savo paties ranka. Sužalojimai galėjo būti padaryti paros bėgyje iki apžiūros.

Valstybinės teismo medicinos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Aerologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada patvirtina, kad nuopjovoje iš įvykio vietos, ant pledo, J. R. suknelės, kelnaičių, pėdkelnių yra žmogaus kraujas; ant J. R. kelnaičių ir pėdkelnių rasti sperminio skysčio pėdsakai; atlikus DNR tyrimą, ant pledo, J. R. suknelės, pėdkelnių bei nuoplovoje iš įvykio vietos nustatytas T. Ž. DNR profilis su 99,999999999% tikimybe; atlikus DNR tyrimą, ant J. R. kelnaičių nustatytas J. R. genotipas su 99,999999999% tikimybe bei T. Ž. DNR profilis su 99,94 % tikimybe, tarp giminystės ryšiais pagal vyriškąją liniją su T. Ž. nesusijusių asmenų.

Teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad remiantis liudytojų parodymais ir jos pačios parodymais pagal alkoholio intoksikacijos klinikinius reiškinius J. R. galėjo būti vidutinio arba sunkaus girtumo laipsnyje; iš ūmios alkoholinės intoksikacijos, esant vidutiniam ar sunkiam girtumo laipsniui po valandos miego išeiti negalima; pasipriešinti kaltinamojo atliekamam lytiniam aktui J. R. galėjo, jei jautė, kad tokie veiksmai su ja atliekami; J. R. galėjo dėl savo neblaivumo prisiminti tik atskirus įvykių epizodus, juos atsiminusi atpasakoti; J. R. dėl neblaivumo galėjo suvokti skausmą ir jį diferencijuoti nuo kitomis aplinkybėmis sukeliamų skausmų; būdama neblaivi J. R. galėjo parašyti ir išsiųsti reikiamam adresatui rišlią SMS žinutę su įvykio apibūdinimu; J. R. dėl esamo neblaivumo negalėjo tiksliai prisiminti ir objektyviai vertinti savo veiksmus iki lytinio akto ir lytinio akto metu; J. R. dėl esamo neblaivumo iškart po įvykio galėjo tvarkingai apsirengti, bendrauti su kitais, įvardinti kaltininką, vaikščioti, laipioti laiptais, rūkyti, logiškai atsakinėti į klausimus; būdama neblaivi galėjo kalbėti, judinti rankas ir kojas; J. R. kaip nukentėjusioji kreipėsi į psichiatrą 2010-11-02 dėl baimės būti vienai, nuotaikos svyravimų, košmariškų sapnų; 2010-11-09 J. R. diagnozuotas psichikos sutrikimas – adaptacijos sutrikimai (F43.2). Psichikos sutrikimas galėjo būti sukeltas dėl nusikalstamos veikos byloje nurodytomis aplinkybėmis. Išrašytas amitryptilinas ir paskirtos psichologo konsultacijos; J. R. diagnozuotas psichikos sutrikimas priskiriamas prie nežymaus sveikatos sutrikdymo masto; šiuo metu (ekspertizė atlikta 2011m. lapkričio 11 d.) J. R. sveikatos sutrikimų neturi.

Teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akte Nr.83TPK-303 nurodyta, jog T. Ž. į psichiatrą kreipėsi 2011-03-10 dėl nerimo, įtampos; T. Ž. buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas (F43.1), skirtas medikamentas medozepamas; subjektyviai vertinant T. Ž. nusikalstamos veikos įvykdymo metu galėjo būti lengvame girtumo laipsnyje; T. Ž. nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; šiuo metu T. Ž. psichikos sutrikimas nekonstatuojamas.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nukentėjusiosios J. B. (R.) bei liudytojų A. R., S. Š., V. R., R. M., O. P., E. Š., D. M., A. G., E. S. parodymus konstatuoja, kad jie neabejotai paneigia kaltinamojo T. Ž. iškeltą versiją, jog pati nukentėjusioji inicijavo lytinį aktą, kad kaltinamasis iš jos elgesio ir atliktų veiksmų suprato, kad ji kažko nori. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje T. Ž. gynėja tvirtino, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra prieštaringi ir jais vadovautis nėra pagrindo, tačiau kolegija pažymi, kad paties kaltinamojo parodymai kito priklausomai nuo ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų. Aukštesnysis teismas esminių nukentėjusiosios parodymų prieštaravimų nenustatė ir nemato jokio pagrindo jais netikėti. Nors nukentėjusiosios parodymai ir nebuvo visiškai nenuoseklūs, tačiau prieštaringais jie nelaikytini. Iš nukentėjusiosios parodymų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu akivaizdu, kad nukentėjusioji buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio. Šią aplinkybę patvirtina ir teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės aktas, kuriame nurodoma, kad ji galėjo būti vidutinio ar sunkaus girtumo laipsnyje. Tai, kad nukentėjusioji buvo stipriai apsvaigus nuo alkoholio patvirtina liudytojų E. Š., O. P., D. M., A. R. parodymai. Minėti liudytojai tiesiogiai matė nukentėjusiosios neblaivumo būklę, kad nukentėjusioji buvo nešama į kambarį, nes to pati padaryti negalėjo. Taip pat paminėtų liudytojų parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji buvo nesąmonina, jai buvo bloga, vėmė. Nukentėjusioji buvo palikta kambaryje miegoti paguldyta ant pilvo. Kaltinamasis T. Ž. ne kartą buvo užėjęs į kambarį, kuriame miegojo nukentėjusioji ir puikiai suprato, kad nukentėjusioji yra stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, nes net nesugebėjo rišliai atsakyti kur yra raktai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aukščiau aptarti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji J. B. (R.) dėl suvartoto alkoholio kiekio buvo bejėgiškos būklės, nes suvartotas alkoholis taip paveikė nukentėjusiąją, kad atėmė galimybę suprasti T. Ž. su ja daromų veiksmų esmę ir jam priešintis, dėl ko lytinis santykiavimas įvyko prieš nukentėjusiosios valią. Kolegija daro išvadą, kad kaltinamasis T. Ž. suprato, kad jis lytiškai santykiauja su nukentėjusiąja J. B. (R.) pasinaudodamas jos bejėgiška būkle ir to norėjo. Esant šioms aplinkybėms kaltinamojo T. Ž. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 149 str. 1 d.

Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių kaltinamojo atžvilgių apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Skiriant kaltinamajam bausmę, teismas atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus LR BK 54 str. - padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybes, atsakomybę sunkinančių ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą.

Kaltinamasis T. Ž. padarė tyčinį, sunkų nusikaltimą, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo studentas, anksčiau neteistas, duomenų apie administracines nuobaudas nėra. Kolegija atsižvelgusi į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes daro išvadą, jog bausmės tikslai buvus pasiekti T. Ž. paskyrus laisvės atėmimo bausmę mažesnę nei sankcijos vidurkis.

Nukentėjusioji J. B. (R.) pareiškė civilinį ieškinį ir prašė priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos. Nekyla abejonių, jog nukentėjusioji dėl nuteistojo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią privalu atlyginti. Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.).

Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato tik piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu, negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusio asmens padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta.

Baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo padarytas tyčinis (tiesioginė tyčia) sunkus, prievartinis nusikaltimas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei. Be jokios abejonės, nukentėjusioji patyrė stresą, skausmą, didelius dvasinius išgyvenimus, kas turėjo įtakos jos tolimesnėms studijoms. Dėl psichologinės traumos kreipėsi pas specialistus, jai buvo konstatuota psichikos sutrikimas – adaptacijos sutrikimai. Vartojo vaistus. Šis psichikos sutrikimas galėjo būti sukeltas dėl nusikalstamos veikos padarymo jos atžvilgiu. Be to, negalima neįvertinti ir tos aplinkybės, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusioji buvo dar neturėjusi lytinių santykių. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nukentėjusiosios patirta neturtinė žala vertintina 20 000 litų. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį nesivadovauja civiliniame ieškinyje nurodyta teismų praktika, nes paminėtų bylų faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos nagrinėjamai bylai.

Taip pat tenkinamas nukentėjusiosios J. B. (R.) prašymas priteisti turėtas jos išlaidas advokato teisinei pagalbai.

Pagal LR BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovui, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Byloje esantys pinigų priėmimo kvitai patvirtina, kad nukentėjusioji per visą baudžiamosios bylos nagrinėjimo teismuose (visose instancijose) advokatams už jos atstovavimą ir procesinių dokumentų surašymą yra sumokėjusi 3500 Lt. Šios išlaidos nėra aiškiai per didelės, todėl priteistinos iš kaltinamojo T. Ž..

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

T. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 149 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Priteisti iš nuteistojo T. Ž. nukentėjusiajai J. B. (R.) 20 000 (dvidešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimui, 3500 (tris tūkstančius penkis šimtus) litų turėtų išlaidų už advokato pagalbą.

Daiktinius įrodymus: voką su vatos tamponais, kontroliniais pavyzdžiais, DNR seilių pavyzdžiais sunaikinti; nukentėjusiosios kelnaites, pėdkelnes, pilkos spalvos suknelę grąžinti nukentėjusiajai J. B. (R.).

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.