- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-05
- Bylos Nr.
- 2K-14/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Greičius (pirm.), Viktoras Aidukas, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- S. N.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo:
S. N. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl savavaldžiavimo prieš M. F.) 50 parų arešto; pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 146 straipsnio 2 d. – 50 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. S. N. taip pat nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl savavaldžiavimo A. A. ir O. Z. atžvilgiu) – 50 parų arešto; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – 50 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė – 50 parų arešto. Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 63 straipsnio 1, 4 dalimis, galutinė subendrinta bausmė S. N. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams septyniems mėnesiams. Iš S. N. Valstybinei ligonių kasai priteista 3987 Lt.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis, kuria nuteistojo S. N. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. N. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 25 d., apie 10.00 val., prie namo, esančio Vilniuje, duomenys neskelbtini, terasoje sulaikė M. F., kuris kėsinosi pagrobti jo dviratį, ir, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydamas savo teisę, pargriovė nukentėjusįjį M. F. ant žemės ir spyrė pastarajam apie 5 kartus į galvą, tada praradus nukentėjusiajam sąmonę surišo pastarojo rankas, uždėjo ant galvos maišą, įkėlė nukentėjusįjį į ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto automobilio bagažinę, tokiu būdu, panaudodamas smurtą, neteisėtai atėmė nukentėjusiajam M. F. laisvę ir kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu nuvežė M. F. į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą mišką, kur kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu laužtuvu tyčia sudavė nukentėjusiajam M. F. ne mažiau 9 smūgių į įvairias kūno vietas, ir tokiu būdu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę prievartą nukentėjusiajam, savavališkai vykdė savo teisę, panaudodamas smurtą neteisėtai atėmė jam laisvę bei sunkiai sutrikdė jo sveikatą.
Be to, S. N. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 26 d., apie 15.00 val., kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu vyru atvykęs į butą, esantį Vilniuje, duomenys neskelbtini, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydamas savo teisę, reikalavo, kad nukentėjusysis A. A. grąžintų pagrobtą dviratį, grasino, kad pastarajam sunkiai sutrikdys sveikatą, 2006 m. gegužės 27 d. apie 12.00 val. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu atvykęs į butą, esantį Vilniuje, duomenys neskelbtini, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydamas savo teisę, reikalavo, kad nukentėjusieji O. Z. ir A. A. grąžintų pagrobtą dviratį, grasino, kad sunkiai sutrikdys pastarųjų sveikatą, po to, kad reikalavimas būtų įvykdytas, tyčia sudavė nukentėjusiajam O. Z. keptuve vieną smūgį per kairę ranką ir vieną smūgį per dešinę koją, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, po to sudavė du kartus ranka nukentėjusiajam A. A. į krūtinę, taip sukeldamas fizinį skausmą, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2006 m. gegužės 29 d., kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis atvykęs į aukščiau nurodytą butą, tyčia sudavė nukentėjusiajam A. A. akmeniu į koją ir spyrė vieną kartą į blauzdą, taip padarydamas poodines kraujosruvas dešinėje kojoje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, grasino, kad sunkiai sutrikdys šio sveikatą, ir tokiu būdu savavaldžiavo panaudodamas fizinę prievartą nukentėjusiajam.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis S. N. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartį ir pakeisti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 14 d. nuosprendį. Skunde nurodo, kad pagal BPK 167 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos BK 145 straipsnyje, gali būti pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, tačiau šiuo atveju nebuvo nei A. A. skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, nei prokuroro reikalavimo. Byloje yra tik tyrėjos tarnybinis pranešimas, kuriame yra vyr. tyrėjo rezoliucija, kuria pavedama atlikti ikiteisminį tyrimą, tačiau kasatorius abejoja dėl šio ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo, nes buvo pažeisti procesiniai teisiniai reikalavimai bei nebuvo laikytasi privačiai viešo kaltinimo pradėjimo procesinės formos ir mano, kad ikiteisminis tyrimas turėjo būti nepradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas. Teismai nenurodė pakankamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, be to, nepašalino prieštaravimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Tokiu būdu teismai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas vienur nurodė, kad A. A. bijo S. N. keršto, todėl pradėjo keisti savo parodymus, kitur jau nurodė, kad jo parodymų keitimą lėmė ne keršto baimė, bet praėjęs gana ilgas laiko tarpas, dėl kurio nukentėjusysis nebegali atpažinti prieš jį smurtavusio asmens veido. Teismas taip pat nepakankamai argumentavo, kodėl netiki liudytojos S. G. parodymais dėl to, kad M. F. puolė S. N. su peiliu, jog užpuolikas buvo įėjęs į butą. Dėl šių aplinkybių teismas netikėjo ir kasatoriaus parodymais. Bene vieninteliai motyvai, kodėl netikėta kasatoriaus ir S. G. parodymais, kasatoriaus įsitikinimu, buvo tie, kad S. G. yra suinteresuota bylos baigtimi liudytoja (S. N. draugė), o kasatoriaus parodymai yra nenuoseklūs. Teismas nuosprendyje neišdėstė visų įrodytomis pripažintų savavaldžiavimo aplinkybių. Kasatoriaus nuomone, savavaldžiavimo kvalifikavimui svarbu tai, kad tikrosios ar tariamosios teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi, pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai (kasacinė nutartis Nr. 2K-167/2008). Nuosprendyje nėra išsamios įrodymų analizės, kurios pagrindu būtų aiškiai matyti tiek kasatoriaus, tiek ir nukentėjusiųjų santykis savavaldžiavimo atveju. Nors apeliaciniame skunde buvo keliamas gana plačiai klausimas dėl savavaldžiavimo požymių, teismas gilesnės skundo argumentų analizės neatliko. Teismų išvada, kad kasatorius yra pats šiek tiek kaltas, jog M. F. susiviliojo neva nesaugomais svetimoje nuosavybėje esančiais daiktais, rodo teismo šališkumą. Kasatorius nurodo, kad dviračiai buvo užrakinamoje terasoje, vadinasi, kasatoriui reiškiamos pretenzijos apie tai, kad jis nesaugojo savo daiktų, yra nepagrįstos, taip pat kaip ir išvada dėl jo didelio neatsargumo. Taip pat teismo šališkumą, kasatoriaus nuomone, rodo ir teismo pastebėjimai apie jo išsilavinimą bei tuo pagrindu grįsti argumentai dėl būtinosios ginties nebuvimo. Pažymėtina, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį be jokios motyvacijos grindė nukentėjusiojo M. F. ir jo draugų – O. Z., A. A. – parodymais, tuo tarpu aiškių argumentų, kodėl atmetė ar kritiškai vertino S. G. parodymus, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teisėja, kasatoriaus įsitikinimu, taip pat buvo šališka, nes, nukentėjusiajam duodant palankius nuteistajam parodymus, ji pareiškė, jog išeis iš posėdžių salės. Tai akivaizdžiai parodė teisėjų kolegijos išankstinę nuomonę nagrinėjamos bylos atžvilgiu. Be to, kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai suvokė BK 28 straipsnyje įvardytą nuosavybės (būsto) neliečiamybės sąvoką, neteisingai aiškino įsibrovimo į būstą esmę ir dėl to netinkamai taikė BK Specialiosios dalies nuostatas. Kasatorius tvirtina, kad nustatytos bylos aplinkybės dėl bandymo pavogti dviratį visiškai atitinka būtinosios ginties sąlygas, nes būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Tai patvirtina ir faktas, jog M. F. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad per užrakintus vartus įsibrovė į patalpą (užrakintą terasą) ir pasikėsino pagrobti svetimą turtą. Terasa, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimu „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“, įeina į „patalpos“ sąvoką, kuri yra sudėtinė sąvokos „būstas“ dalis. Būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo taisyklės ginant būstą taikomos tik tais atvejais, kai įsibrovimas į būstą turi pavojingo kėsinimosi požymius. Šioje byloje teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad be M. F. buvo ir kitas asmuo, kuris stebėjo aplinką, kad įsibrauta pro užrakintus vartus, į grėsmės apimtį, galimų žalingų pasekmių realumą, įvykio vietą, kasatoriaus bei nukentėjusiojo santykius, taip pat į tai, kad kasatorius namie buvo vienas, bei į jo fizines galimybes atremti kėsinimąsi. Kasatorius, suvokdamas, kad braunamasi į jo būstą, pasinaudojo įstatymų suteikta galimybe panaudoti tokias gynybos priemones, kurias jis geba pasirinkti, juo labiau, kad įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi, išskyrus tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydį ir tik tuo atveju, jeigu ginamasi ne nuo įsibrovimo į būstą.
Teismo nuosprendyje taip pat nėra motyvų, atskleidžiančių neteisėto laisvės atėmimo veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Teismų išvados dėl neteisėto laisvės atėmimo M. F. yra nepakankami, nes pagal BK 146 straipsnio 2 dalies dispoziciją kaltininkas turi tiesiogine tyčia siekti neteisėtai atimti žmogui laisvę panaudojant smurtą ar sukeliant pavojų nukentėjusiojo asmens gyvybei ar sveikatai ir to jis siekia bei šį faktą suvokia. Tokių požymių jo veiksmuose M. F. atžvilgiu nėra. Vien tik to, kad kasatorius, apginęs save ir savo būstą nuo grėsmės, sugebėjo surišti M. F. rankas, dar jokiu būdu negalima vertinti kaip asmens teisės į laisvę atėmimo, nes šie veiksmai negali būti vertinami kaip tyčiniai. Rankų surišimas vertintinas kaip savotiška gynybinė reakcija į vis dar galimus M. F. veiksmus ar pasipriešinimą, be to, iš karto po grumtynių balkone šis grasino kasatoriui būsimu susidorojimu. Tokie M. F. veiksmai bei jo kriminalinė praeitis leido pagrįstai tikėti tuo, jog kitokiu būdu jis negalėjo apginti savo teisės į nuosavybės neliečiamumą. Kaip neteisėtas M. F. laisvės atėmimas negali būti vertinamas ir jo gabenimas automobilio bagažinėje. Teismų praktikoje (pvz., kasacinė byla Nr. 2K-7-629/2006) paprastai laikoma, kad neteisėto asmens laisvės atėmimo metu kaltininko tikslo turinys yra labai svarbus. Tikslas atimti asmens laisvę paprastai siejamas su siekiu nukentėjusįjį asmenį sulaikyti nuo kokio nors veiksmo ar poelgio tikslu jį paslėpti ar uždelsti tam tikro veiksmo ar įvykio eigą ar rezultatą ir pan. Tokių ketinimų kasatoriaus veiksmuose, jo tvirtinimu, nebuvo. Jeigu subjektas nesuvokia savo veiksmų, kaip neteisėtai atimančių kam nors laisvę, ir to nesiekia, nėra pagrindo teigti, kad asmeniui laisvė buvo atimta.
Teismai netinkamai taikė ir BK 145 straipsnio 1 dalies nuostatas. Byloje nustatytos aplinkybės, anot kasatoriaus, neatitinka grasinimo sunkiai sutrikdyti sveikatą veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Ne kiekvienas grasinimas laikytinas grasinimu BK 145 straipsnio 1 dalies prasme, o tik toks, kuris yra išsakytas konkrečiam asmeniui, ir turi būti realus. Nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi turėti pagrindą galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006; 2K-142/2007). Objektyvioji šios veikos pusė reiškiasi tam tikra psichine prievarta, kurią kaltininkas naudoja prieš nukentėjusįjį, kad taip jį įbaugintų, atkeršytų ir pan. Vertinant šios veikos faktą, būtina nustatyti nukentėjusiajam grasinimais išreikštų frazių turinį, taip pat turi būti motyvuota, kodėl nukentėjusieji juto realų pavojų sveikatai, buvo netikrumo būsenoje dėl grasinimų (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-495/2006). Visi šie aukščiau aptarti objektyvieji bei subjektyvieji požymiai S. N. veiksmuose nebuvo nustatyti, byloje nustatytos faktinės aplinkybės negali būti aiškinamos kaip atitinkančios grasinimo sunkiai sutrikdyti sveikatą požymiai. Baudžiamosios bylos aplinkybės rodo, kad S. N. išsakyti, kaip teigia teismai, grasinantys žodžiai buvo nukreipti ne į konkretų asmenį, bet apskritai, nebuvo sukonkretinta, kam jie skirti.. Iš nuteistojo veiksmų nebuvo aišku, ar tikrai grasinimas bus realizuotas. Visiškai įmanoma manyti, kad nukentėjusieji A. A. bei O. Z., nuolat piktnaudžiaujantys alkoholiu, grasinimo realumą suvokė tik savo vaizduotėje. Atsižvelgiant į tai, grasinimo sunkiai sutrikdyti sveikatą veikos požymių S. N. veiksmuose nėra.
Atsiliepime į nuteistojo S. N. kasacinį skundą Generalinės prokuratūros prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė siūlo nuteistojo S. N. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad veika, numatyta BK 145 straipsnyje, yra sąraše veikų, kada ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra gautas nukentėjusiojo skundas, jo teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas. Gavus nukentėjusiojo asmens skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, procesas vyksta bendra tvarka be jokių išimčių. Nuteistasis kasaciniame skunde nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nesant nukentėjusiojo skundo. Įstatyme griežtai nenustatyta, kokios formos dokumentu galima informuoti teisėsaugos pareigūnus apie nusikalstamą veiką; jie privalo priimti bei fiksuoti ir žodžiu pateikiamą informaciją apie nusikalstamas veikas, taip pat ir apie veikas, nurodytas BPK 167 straipsnio 1 dalyje. Pagal BPK 166 straipsnio 3 dalį reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą priima prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar šio įgaliotas asmuo, ant pareiškimo, pranešimo ar skundo apie nusikalstamą veiką užrašydami rezoliuciją (tokia rezoliucija (vyriausiojo tyrėjo M. Paškevič) yra ant tyrėjos R. Černiauskaitės 2007 m. liepos 24 d. tarnybinio pranešimo). Apeliacine tvarka, prokurorės įsitikinimu, nagrinėjimas vyko nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. Iš byloje surinktų ir patikrintų įrodymų matyti, kad S. N. savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, neteisėtai atimdamas nukentėjusiajam M. F. laisvę bei panaudodamas prieš jį fizinę prievartą, pasireiškusią sunkiu nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymu, vykdė savo teisę, t.y. jo veiksmai pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, 135 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti tinkamai. Bausmė taip pat paskirta ir subendrinta nepažeidžiant įstatymų numatytų reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, prokurorė siūlo kasacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Dėl išsamaus ir nešališko bylos aplinkybių išnagrinėjimo
BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos suponuoja reikalavimus teismui bylos duomenų tyrimo ir vertinimo procese. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia kruopštų ir nuoseklų visų teisiškai reikšmingų bylos faktų nustatymą. Nešališkumo reikalavimas – pirmiausia teismo objektyvi pozicija tiriant visas bylos aplinkybes ir vertinant įrodymus. Abu šie reikalavimai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, nes šališkas bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, jog teismas bylos aplinkybes tiria arba vertina selektyviai, t. y., vienoms aplinkybėms (kaltinančioms arba teisinančioms) suteikia prioritetą kitų atžvilgiu. Tai gali pasireikšti teismo pozicija, kai, nesigilinant, be aiškaus pagrindo ar remiantis teisiškai nepriimtinais argumentais, atmetamos ar pripažįstamos nereikšmingomis aplinkybės, kuriomis grindžiamas kaltinimas ar gynyba byloje.
Pagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriuose teigiama, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai procesiniuose dokumentuose išdėstė motyvus, kurie sudaro pagrindą abejoti teismo nešališkumu nagrinėjant S. N. baudžiamąją bylą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis grindžiami išimtinai ikiteisminio bylos tyrimo surinktais duomenimis, iš esmės netikrinant jų remiantis patikimumo ir leistinumo kriterijais. Teismai be išlygų tiki nukentėjusiojo M. F. parodymais apie nusikaltimo aplinkybes, nors jo parodymai bylos ikiteisminio tyrimo metu nėra nuoseklūs. Pirmoje apklausoje 2006 m. gegužės 26 d. M. F. nurodė, jog Pilaitės mikrorajone jis buvo sumuštas nepažįstamų vaikinų, įmestas į mašinos bagažinę, nuvežtas į mišką ir toliau mušamas. Apie konfliktą namo, esančio Pretorijaus g. 1, terasoje minėtos apklausos metu jis nieko nenurodė. 2006 m. gegužės 31 d. apklausoje M. F. paaiškino, jog bandė patekti į lauko terasą, kur anksčiau buvo pavogęs dviratį, norėdamas vėl pavogti dviratį, ėjo kartu su Olegu, tačiau buvo sumuštas, vyriškio įmestas į automobilio bagažinę. Miške jį mušė laužtuvu dviese, kitas vyriškis jį taip pat mušė. Tada jį parvežė automobilio bagažinėje į miestą ir paliko gatvėje. Apeliacinės instancijos teismas atmetė nukentėjusiojo M. F. parodymus, kuriuos jis išdėstė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, apie tai, jog jis išsigalvojo, kad nuteistasis jį vežė į mišką ir ten mušė; šie parodymai buvo atmesti nesiaiškinant jų pakeitimo priežasčių ir nelyginant jų su kitais bylos duomenimis. Teismai netyrė ir nepalygino kaltinamojo akto nustatomosios dalies aplinkybių su ikiteisminio tyrimo metu surinktais bylos duomenimis. Veikoje, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, išdėstyta teisiškai neaiški ir netiksli formuluotė „.., kur kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu laužtuvu tyčia sudavė nukentėjusiajam M. F. ne mažiau 9 smūgių,...“. Ši formuluotė yra pažodžiui perrašyta iš kaltinamojo akto. Aptariamame teiginyje nenurodyta, ar S. N. bendrininkavo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, ar veikė nesusitarę, taip pat iš teksto neaišku, ar jie mušė vienu laužtuvu kartu, ar paeiliui. Tuo tarpu nuosprendžio motyvuose nurodyta, jog laužtuvu M. F. per kojas mušė tik S. N., kad jis taip pat sudavė smūgį į žandikaulį. Išdėstytos aplinkybės rodo, jog teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, aklai rėmėsi ikiteisminio tyrimo kaltinamojo akto formuluotėmis, nepašalino esminių prieštaravimų tarp M. F. parodymų, duotų ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, padarė prieštaringas išvadas dėl nusikaltimo aplinkybių. Nenuoseklios pozicijos teismai laikėsi tiriant ir vertinant nukentėjusiojo A. A. ir liudytojos S. G. parodymus. Vienu atveju teismas nurodo, kad dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nukentėjusysis A. A. netiksliai atsimena įvykio aplinkybes, todėl remiamasi jo parodymais, duotais bylos ikiteisminio tyrimo metu, kitu atveju nurodo, jog A. A. nesąmoningai bando švelninti kaltinamojo veiksmus, tuo siekdamas ateityje neužsišaukti kaltinamojo keršto už nepalankius parodymus. Pastaroji išvada neparemta jokiais objektyviais duomenimis, liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymais, tik teismo prielaida, kuri pateikiama kaip patikimi duomenys. Kitokios pozicijos teismai laikosi vertindami liudytojos S. G. parodymus. Šios liudytojos parodymai netiriami ir nevertinami taip, kaip tai numato BPK 20 straipsnio nuostatos, o atmetami pasiremiant lakoniška išvada, kad ji yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, nes yra nuteistojo S. N. draugė. Teisiniu požiūriu nekorektiška teismo išvada, kurioje teigiama, kad dviračių laikymas namo terasoje, į kurią galima patekti įeinant pro kiemo vartelius, yra kaltinamojo S. N. didelis neatsargumas. Tokia formuluote paneigiama konstitucinė nuosavybės neliečiamumo nuostata bei formuluojama prejudicinė išvada dėl M. F. kaltės turinio sprendžiant atsakomybės klausimą dviračio vagystės byloje. Pažymėtina tai, kad teismai ne tik buvo nenuoseklūs vertindami bylos aplinkybes bei byloje surinktus įrodymus, prieštaringos išvados išdėstytos ir vertinant S. N. veiksmus būtinosios ginties sąlygų aspektu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog S. N. ir turtui nebuvo iškilusi grėsmė, kuriai atremti reikėjo panaudoti tokias gynybos priemones, kurių pasekmės – sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo M. F. sveikata. Šia išvada apeliacinės instancijos teismas faktiškai konstatavo BK 25 straipsnio 3 dalyje numatytą būtinosios ginties priemonių neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Vadinasi, jei buvo panaudotos neadekvačios priemonės, t. y., buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, tai turėjo būti ir būtinosios ginties sąlygos. Tačiau toliau nutartyje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog įvykio situacijoje, kuri susiklostė duomenys neskelbtini esančio namo terasoje, nebuvo būtinosios ginties, kuri, vadovaujantis BK 28 straipsniu naudotina tik nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, įvertinus kėsinimosi pobūdį, pavojingumą bei padarytos žalos sunkumą, sąlygų, todėl S. N. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu nėra pagrindo vertinti kaip būtinosios ginties ribų peržengimo. Apeliacinės instancijos teismas ne tik, kad neteisingai aiškino BK 28 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias teisę ginti nuosavybę, būsto neliečiamybę nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, bet ir išdėstė prieštaringas išvadas. Be to, apeliacinės instancijos teismas būsto neliečiamybės sąvoką pagal BK 28 straipsnį apibrėžė remdamasis gyvenamosios patalpos kriterijumi, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu. BK 28 straipsnio 2 dalyje neatskleistas būsto sąvokos turinys, tačiau apeliacinės instancijos teismo pateiktas būsto sąvokos aiškinimas yra netikslus. Aiškindama šią sąvoką, kolegija pažymi, jog Baudžiamasis kodeksas yra sisteminis baudžiamųjų įstatymų rinkinys, todėl atskiruose straipsniuose apibrėžtos sąvokos turi būti vienodai taikomos ir kituose straipsniuose. Todėl, apibrėžiant būsto neliečiamumo ribas sprendžiant būtinosios ginties klausimą, reikėtų vadovautis BK 165 straipsnio 1 dalies sąvoka, kurioje neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas apibrėžiamas kaip neteisėtas slaptas ar atviras panaudojant apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovimas į kito žmogaus namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismai turėjo apsvarstyti neteisėtą būsto neliečiamybės pažeidimą ir tuo pagrindu susiklosčiusias prielaidas būtinajai ginčiai ir tik po to vertinti S. N. veiksmus. Bylos apeliacinio nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus kolegija pripažįsta esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais, nes tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Tik pašalinus bylos apeliacinio nagrinėjimo metu pardarytus pažeidimus bei kitus kasacinėje nutartyje nurodytus trūkumus, galima spręsti kaltinimo pagrįstumo bei veikų kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, BK 146 straipsnio 2 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį klausimus, todėl kolegija nesvarsto kasacinio skundo argumentų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo pagal minėtus straipsnius, tik pažymi, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje greičiausiai buvo padaryta techninė surašymo klaida, nes S. N. pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nors buvo kaltinamas ir atiduotas teismui pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, bausmė taip pat paskirta pagal BK 145 straipsnio 1 dalies sankciją.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo motyvų
Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl ikiteisminio tyrimo pradžios pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, remiantis BPK 167 straipsnio reikalavimais, jog ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnį gali būti pradėtas, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, tačiau šis klausimas nebuvo skundžiamas ir nebuvo nagrinėjamas apeliacine tvarka, todėl negali būti bylos kasacinio nagrinėjimo objektas (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.